Namas Rojaus gatvėje
Sofka Zinovieff

– Žodis yra, bet jo šaknis ta pati kaip „idioto“, – juokėsi Nikitas. – Senovės Graikijoje nuo visų atsiskyręs galėjo būti tik idiotas, nes toks žmogus neatlikdavo jokio vaidmens viešajame gyvenime. Ir dabartinėje Graikijoje tu tikras idiotas, jei nori būti vienas. Tokie jau mes esam, mūsų nepakeisi.

PIRKTI KNYGĄ Namas Rojaus gatvėje (Sofka Zinovieff)

ĮDOMU

Tekstai

Pilar Quintana. Iš romano „Kalė“

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

Versta iš: Pilar Quintana. La Perra.
Bogota: Penguin Random House Grupo Editorial S.A.S., 2017

Lietuviškai 2022 metais išleis leidykla „Kitos knygos“

Pilar Quintana (Kintana) gimė 1972 m. Kalio mieste, Kolumbijoje. Velse prasidėjusiame, vėliau pasaulyje išplitusiame menų ir literatūros festivalyje „Hay Festival“, kurį buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas prilygino Vudstokui, 2007 m. Pilar Quintana išrinkta viena iš 39 iškiliausių Lotynų Amerikos rašytojų, jaunesnių nei 39 metų.

2010 m. jos romanas Coleccionistas de polvos raros buvo apdovanotas „La Mar de Letras“ prizu, kurį skyrė Kartachenoje (Ispanija) vykstantis festivalis „La Mar de Músicas“.

2018 m. jos romanas La Perra („Kalė“), išverstas į 16 kalbų, pateko į Kolumbijos „Premio Nacional de Novela“ ir „National Book Award“ apdovanojimų finalą, laimėjo „PEN Translates Award“ prizą, buvo apdovanotas IV Kolumbijos bibliotekų prozos premija. Pastarosios premijos žiuri pranešime, kurį perskaitė Alonso Cueto, apie romaną rašoma: „Visų pirma – už nepaprastai taupią prozą ir literatūrinę kokybę; gebėjimą atskleisti vienatvę ir slegiančią nerimastį toje mažo kaimelio patriarchalinių papročių sukaustytoje geografinės neaprėpiamybės aplinkoje. Knyga perskaitoma tarsi vienu atsikvėpimu, jos pasakojimas ramiai ir šviesiai, be retorinio užaštrinimo pamažu artėja link sukrečiančios mažos dramos.“

Siužetas: seniai trisdešimtmetį atšventusi Damaris su vyru gyvena mažame kaimelyje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Patyrusi daugybę nusivylimų dėl to, kad yra nevaisinga, moteris pasiima auginti kalytę ir pavadina ją Širle, kaip svajojo pavadinti dukrą, kurios niekada nesusilauks. Užsimezga intensyvūs ir mieli santykiai, kuriems Damaris skiria visas jėgas, švelnumą bei rūpestį, kad pergudrautų savo likimą, kuris, deja, jau buvo nulemtas…

2021 m. Pilar Quintana laimėjo 24-ąją leidyklos „Alfaguara“ romano premiją už romaną Los abismos („Bedugnės“), kuriame atskleidžiami šeimos santykiai jaunos mergaitės akimis.

Vertėja

– Radau ją ten šįryt, užvertusią kojas, – pasakė donja Eliodija, rodydama į paplūdimio vietą, kur buvo susikaupusios jūros suneštos arba atkapstytos šiukšlės: rąstigaliai, plastikiniai maišeliai, buteliai.

– Apnuodyta?

– Ko gero.

– Kur ją dėjo? Palaidojo?

Donja Eliodija linktelėjo.

– Mano anūkai.

– Kapinėse?

– Ne, čia pat, paplūdimyje.

Kaime apsinuodiję nugaišdavo daug šunų. Kai kurie žmonės kalbėjo, kad jie nuodijami tyčia, bet Damaris negalėjo patikėti, kad yra žmonių, kurie galėtų taip elgtis, ji manė, kad šunys netyčia suėda žiurkėms padėto užnuodyto jauko arba apsinuodijusias žiurkes, nes jas lengva sugauti.

– Labai gaila, – atsiduso Damaris.

Donja Eliodija tik linktelėjo galvą. Jau seniai turėjo tą juodą kalę, kuri gulėdavo šalia prekystalio ir lydėdavo ją visur: į bažnyčią, į uošvės namus, į parduotuvę, į prieplauką… Veikiausiai jautėsi labai prislėgta, bet to neparodė. Padėjusi vieną šunytį, kurį ką tik pamaitino švirkštu pritraukusi pieno iš puodelio, paėmė kitą. Jų buvo dešimt, tokie mažuliukai, kad dar akli.

– Jie vos šešių dienų, – pasakė donja Eliodija, – neišgyvens.

Kiek Damaris prisiminė, ji visada atrodė sena, nešiojo akinius storais stiklais, kurie didino akis, nuo juosmens žemyn buvo stora, nedaugžodžiaudavo, judėjo lėtai ir išlikdavo rami net triukšmingiausiomis dienomis, kai jos užeigėlėje netrūkdavo įkaušusių, o aplinkui stalus laigydavo vaikai. Bet dabar ji atrodė akivaizdžiai priblokšta.

– Kodėl jų neišdalinate? – paklausė Damaris.

– Vieną jau paėmė, bet niekas nenori tokių mažų šunyčių.

Ne sezono metu užeigėlėje nebuvo nei staliukų, nei muzikos, nei turistų, nieko, tik tuščia erdvė, kuri dabar atrodė milžiniška, ir ant suoliuko sėdėjo donja Eliodija su dešimčia šuniukų kartoninėje dėžėje. Damaris atidžiai juos apžiūrinėjo, galiausiai apsisprendė.

– Ar galiu paimti šį?

Donja Eliodija įdėjo ką tik pagirdytąjį į dėžutę ir išėmė tą, kurį nurodė Damaris, nulėpausį pilku kailiuku, pažvelgė į jo papilvę.

– Čia kalytė, – pasakė ji.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Damaris tvirtai žinojo, kad su kalyte viskas bus kitaip. Šuo yra jos, ir ji nieku gyvu neleis Rochelijui nieko panašaus, kaip jis elgėsi su savo šunimis, neleis net kreivai į ją pažiūrėti.

Užsuko į dono Chaimės krautuvėlę pasidžiaugti savo kalyte.

– Kokia mažuliukė, – nusistebėjo jis.

Dono Chaimės krautuvėlė teužėmė prekystalį ir sieną, bet buvo taip gerai aprūpinta, kad joje galėjai gauti visko – nuo maisto produktų iki vinių ir varžtų. Donas Chaimė buvo kilęs iš šalies gilumos, atvykęs čia kaip stovi, kai buvo statoma karinio jūrų laivyno bazė, ir gyveno susidėjęs su juodaode iš kaimo, kilusia iš dar didesnių skurdžių už patį. Kai kurie tvirtino, kad jis taip prasigyveno ne be raganavimo, bet Damaris manė, kad jam tiesiog sekėsi, nes buvo geras ir darbštus žmogus.

Ir tądien davė jai į skolą savaitės daržovių, duonos kepalą rytdienos pusryčiams, maišelį pieno miltelių ir švirkštą šuniukui penėti. Ir padovanojo kartoninę dėžę.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Rochelijus buvo stambus, raumeningas juodaodis, tokia veido išraiška, tarsi jis visą laiką būtų piktas. Kai Damaris grįžo su šuniuku, jis kieme valė žoliapjovės variklį.

Su ja nė nepasisveikino.

– Dar vienas šuo? – tepasakė. – Nesitikėk, kad aš jį prižiūrėsiu.

– Nieks tavęs ir neprašo, – burbtelėjo ji ir patraukė tiesiai į trobelę.

Su švirkštu nesisekė. Damaris turėjo tvirtas, bet negrabias rankas ir tokius pat drūtus, kaip ir visa kita, pirštus. Kiekvienąkart paspaudus stūmoklis eidavo iki galo, o pienas trykšdavo iš kalytės burnos pro šalį ir aplaistydavo viską aplinkui. Kadangi šunytis nemokėjo lakti, dubenėlyje pieno nepaduosi, o kaime parduodami čiulptukai, skirti žmonių kūdikiams, buvo per dideli. Donas Chaimė patarė jai naudoti pipetę, ji pabandė, bet maitinamas po lašą šunytis niekaip nepasisotindavo. Tada Damaris sugalvojo pamirkyti duonos gabalėlį piene ir padavė žįsti. Tai buvo vykęs sumanymas: kalytė jį godžiai prarijo.

Trobelė, kurioje jie gyveno, stovėjo ne paplūdimyje, o ant džiunglėmis apaugusio uolingo kranto, kur baltieji miesto gyventojai turėjo erdvius ir gražius namus su sodais, išgrįstais takais ir baseinais. Kad patektum į kaimą, reikėjo nusileisti ilgais ir stačiais laiptais, nuo kurių lietinguoju sezonu reikėdavo dažnai valyti purvą, kad nebūtų slidūs. Tada reikėjo persikelti per upelį – platų, sraunią upę primenantį jūros intaką, kuriame vanduo per potvynius ir atoslūgius tai pakildavo, tai nuslūgdavo.

Šiuo metu rytais jis būdavo smarkiai patvinęs, todėl Damaris, kad nupirktų šuniukui duonos, turėdavo keltis anksti ryte, iš trobelės irklą nusinešti ant peties į apačią, nusistumti luotą nuo pylimo į vandenį, nusiirti į kitą krantą, pririšti luotą prie palmės pakrantėje, su irklu ant peties nueiti pas kurį nors iš šalia įlankos gyvenančių žvejų ir paprašyti jų arba kurio nors iš jų žmonos arba vaikų pasaugoti irklą, išklausyti kaimyno skundus bei istorijas ir per pusę kaimo eiti iki dono Chaimės krautuvėlės… Tas pats ir grįžtant atgal. Ir taip kasdien, net pliaupiant lietui.

Dieną, kad šuniukui būtų šilčiau, Damaris nešiodavosi jį liemenėlėje, tarp minkštų ir putlių krūtų. Nakčiai palikdavo dono Chaimės kartoninėje dėžėje, šalia įdėdavo butelį su karštu vandeniu ir savo palaidinę, kurią tą dieną vilkėjusi, kad mažylė užuostų jos kvapą.

Jų trobelė buvo medinė ir sukiužusi. Užklupus audrai ji drebėdavo nuo griaustinio, sūpuodavosi it hamakas nuo vėjo, pro stogo kiaurymes ir plyšius tarp sienų lentų sunkdavosi vanduo, o viduje būdavo žvarbu ir drėgna, todėl šunytis pradėdavo inkšti. Damaris ir Rochelijus jau seniai miegojo atskiruose kambariuose, taigi ji tomis naktimis atsikeldavo skubiai, dar jam nespėjus nubusti. Paėmusi kalytę iš dėžės glostydavo ją, stovėdama tamsoje, pašiurpusi iš baimės nuo žaibų blyksnių ir audros šėlsmo, jausdamasi šiame pasaulyje tokia maža ir nereikšminga, mažesnė už smiltelę jūroje, kol šunytis nustodavo inkšti.

Glostydavo jį ir dieną, ir popietėmis, kai užbaigusi rytinę ruošą ir papietavusi prisėsdavo ant plastikinės kėdės žiūrėti muilo operų su kalyte ant kelių. Rochelijus, jei būdavo viduje, stebėdavo, kaip jos pirštai švelniai brauko per šuns nugarą, bet nieko nesakė.

O štai Liusmila, aplankiusi juos tądien, pažėrė pastabų, nors Damaris nė karto nešildė šunyčio liemenėlėje, o laikė jį dėžėje, kiek tik galėjo. Liusmila, priešingai nei Rochelijus, gyvūnų neskriausdavo, tačiau juos niekino, nes buvo iš tų žmonių, kurie visur įžvelgdavo tik neigiamus dalykus ir nuolat kritikuodavo kitus.

Kalytė beveik visą laiką miegodavo. Kai nubusdavo, Damaris ją papenėdavo ir palikdavo ant žolės atlikti gamtinių reikalų. Per Liusmilos viešnagę ji pabudo dukart, abu kartus Damaris ją pašėrė ir padėjo ant žolės, kurią kiaurą naktį ir visą rytą merkė lietus. Būtų buvę kur kas geriau, jei Liusmila jos nė nebūtų pamačiusi, net nežinotų, kad Damaris ją turi, bet neketino palikti šunytį alkaną ar apsidirbusį. Dangus ir jūra susiliejo į vieną pilką masę, ore tvyrojo tokia drėgmė, kad ištraukta iš vandens žuvis būtų išgyvenusi. Damaris norėjo prieš grąžindama atgal į dėžę rankšluosčiu nusausinti kalytei letenėles, patrinti rankomis ir sušildyti, bet susilaikė, nes Liusmila vis žvilgčiojo į ją su pasibjaurėjimu.

– Turbūt ketini pribaigti tą gyvį, kad nepaleidi iš rankų, – leptelėjo.

Damaris jautėsi įskaudinta šių žodžių, bet tylėjo. Nevertėjo veltis su ja į ginčą. Tada Liusmila niekinamai paklausė kalytės vardo, ir Damaris teko pasakyti: Širlė. Jiedvi buvo pirmos eilės pusseserės, užaugo kartu, todėl viena apie kitą žinojo viską.

– Širlė, kaip grožio karalienė? – Liusmila prunkštelėjo. – Ar ne taip ketinote pavadinti savo dukrą?

Damaris negalėjo susilaukti vaikų. Su Rochelijumi susipažino būdama aštuoniolikos ir pragyveno drauge dvejus metus, kol žmonės ėmė klausinėti: „Tai kada jau vaikai?“ arba „Ko taip delsiate?“. Jie nieko nedarė, kad išvengtų nėštumo, todėl Damaris pradėjo gerti dviejų žolelių – Maria ir Espiritu Santo – antpilus, kurie, kaip tekę girdėti, labai padeda vaisingumui.

Tuo metu jie gyveno kaime, nuomojamame kambaryje, ir ji rinkdavo žoleles ant uolėtojo kranto be sklypo savininkų leidimo. Jautė besielgianti šiek tiek nesąžiningai, tačiau manė, kad tokie dalykai yra tik jos ir niekieno kito reikalas. Žolelių nuovirus ji ruošdavo ir gerdavo slapčia, kai Rochelijus būdavo išėjęs žvejoti ar medžioti.

Jis pradėjo įtarti, kad Damaris kažkuo užsiėmusi, ir akylai sekti ją kaip medžiojamus žvėris, jai to nepastebint. Pamatęs žoleles, pagalvojo, kad jas renka raganavimui, ir sykį užklupęs ją piktai subarė.

– Kas per velniava? – sušuko jis. – Ką čia dirbi?!

Dulkė lietus. Jiedu stovėjo šabakštyno viduryje, labai bjaurioje vietoje, kur medžiai buvo iškirsti, kad netrukdytų tiesiant elektros laidus. Supuvę kamienai teberiogsojo it apleisti antkapiniai paminklai kapinėse. Jis avėjo guminius botus, o ji buvo basa, kojos aplipusios purvu. Damaris nunarinusi galvą tyliai pasakė visą tiesą. Jis kurį laiką tylėjo.

– Aš tavo vyras, – galiausiai ištarė jis, – tu nesi viena.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Kalė pasirodė tada, kai jau niekas apie ją nebekalbėjo. Tą rytą Damaris pakirdo anksti, nuo sujudimo prie žvejų valčių, besiruošiančių plaukti į atvirą jūrą, įlankėlėje, kur jos likdavo naktimis. Diena buvo apniukusi, bet nelijo, ir ji nerimavo, nes pietums jie teturėjo vieną žuvį. Vos pravėrusi trobelės duris eiti į stoginę, pamatė kalę sode, šalia kokosų palmės. Pirmiausia pagalvojo, kad akys vėl ją apgauna, bet dabar tai buvo tikrai ji, murzina ir sulysusi.

Damaris nulipo iš trobelės žemyn. Šuo ėmė vizginti uodegą, ir ji vėl susigraudino. Priėjusi prie kalės pasilenkė ir apsikabino. Jos kailis smirdėjo. Apžiūrėjo ją atidžiau. Turėjo įsisiurbusių erkių, pjūvį ausyje, gilią žaizdą ant užpakalinės kojos ir išsišovusius šonkaulius. Damaris negalėjo atitraukti nuo jos akių. Negalėjo patikėti, kad šuo sugrįžo, o juolab kad tiek laiko praleidęs džiunglėse išliko toksai žvitrus. Praėjo trisdešimt trys dienos, dvylika daugiau, nei buvo dingęs ponas Chenė, ir tik viena diena mažiau nei Nikolasitas, bet kadangi ją sugrąžino ne jūra, o džiunglės, kalė buvo gyva. Gyva! Damaris be paliovos tai kartojo mintyse.

– Ji gyva! – garsiai ištarė ji, kai tik Rochelijus pasirodė iš trobelės.

Jis taip nustebo ją pamatęs, kad negalėjo ištarti nė žodžio.

– Širlė! – pasakė Damaris.

– Aš matau.

Priėjęs apžiūrėjo ją nuo galvos iki uodegos ir net pasisveikindamas patapšnojo per nugarą. Tada pasiėmė šautuvą ir išėjo medžioti į džiungles. Damaris ją išprausė, dezinfekavo žaizdas spiritu ir paruošė žuvienės, atidavė ir žuvį su galva, pati likusi be pietų. Tada nuėjo į kaimą ir susigėdusi (nes tą mėnesį jie neįstengė grąžinti skolos) paprašė dono Chaimės paskolinti jai pinigų nusipirkti gusantrekso tepalo nuo parazitų. Donas Chaimė nemurmėdamas davė pinigų, taip pat paskolino svarą ryžių ir dvi vištų skerdenas.

Kadangi gusantrekso nė viename kaimelyje nebuvo, Damaris paprašė, kad jo parvežtų vyresnioji Liusmilos duktė, kuri tądien ruošėsi į Buenaventūrą, nesirūpindama, ką pamanys ar pasakys pusseserė.

Gusantreksas atplaukė paskutiniu laivu, ir Damaris kelias dienas tepė kalei žaizdas tepalu, maitino ją sultiniu ir lepino.

Kalės žaizdos užgijo, ji priaugo svorio, bet Damaris ir toliau elgėsi su ja kaip su paliegėle, nebesidrovėjo vadinti Širle arba lepinti kitų žmonių akivaizdoje, netgi prie Liusmilos, kai ši viešėjo per Motinos dieną.

Liusmila atvyko su visa šeimyna, vyru, dukromis, žentu, anūkėmis ir net teta Gilma, ši bendrom jėgom buvo užnešta laiptais į viršų ir paguldyta didžiojo namo balkone ant vieno iš gultų. Stoginėje ant malkomis kūrenamos viryklos jie paruošė vištienos troškinio, prileido baseiną ir maudėsi. Nors niekas nepasakė: „Drąsiai čia mes, o tai ką!“, Damaris atrodė, kad visi, matyt, galvoja būtent taip, ir nors ji juokėsi iš pokštų ir žaidė su mergaitėmis, buvo nejauku. Šiurpo vien nuo minties, ką žmonės pamanytų, jei dabar pamatytų juos, užėmusius Rejesų namus. Tetą Gilmą ant gulto balkone mosuojančią vėduokle kaip karalienė, Rochelijų ant kitos, tįsantį prie baseino, Liusmilą su vyru, susėdusius ant baseino krašto ir gurkšnojančius iš butelio cukranendrių degtinę, mergaites, kurios dūko ir nardė vandenyje, ir ką tik išlipusią Damaris, liulančią savo milžinišku užpakaliu, kuri ėjo pakraščiu palikdama vandens pėdsaką, trumpa liemenėle bei išblukusia palaidine su petnešėlėmis, kurią dėvėjo kaip maudymosi kostiumą arba buities darbuose. Damaris buvo tikra, kad niekas jų nepalaikytų šeimininkais. Tai buvo būrys neturtingų, prastai apsirengusių juodaodžių, kurie naudojosi turtingųjų geru. Kokie įžūlūs apsimetėliai, manytų žmonės, ir Damaris norėjosi mirti, nes būti įžūliu jai atrodė taip pat baisu ir nedora kaip kraujomaiša ar nusikaltimas.

Ji atsisėdo ant grindų ir, ištiesusi kojas, atsirėmė į stoginės sieną. Kalė atsigulė šalia, padėjo galvą Damaris ant šlaunies, o ši paglostė jai nugarą. Liusmila pažvelgė į jas ir papurtė galvą, tada nuėjo pasiūlyti Rochelijui išgerti.

– Ar jau išmetė tave ir iš lovos, kad įsitaisytų tą kalę? – paklausė ji. – Nes per pietus lepino skaniau negu tave.

Liusmila perdėjo. Damaris iš tiesų šuniui įpylė sancocho1, bet įdėjo tik odelę ir mažą gabalėlį mėsos iš savo porcijos.

– Dar ne, – atsakė Rochelijus, – bet nežinau, kodėl ji gaišta laiką su tuo gyviu, kuris paragavęs laisvės nenurims. Aš jai sakau, kad jis ir vėl pabėgs.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Pasitaikius menkiausiai progai, šuo pasprukdavo ir valandų valandas arba ištisas dienas kažkur bastydavosi.

Rochelijus nieko nesakė, bet Damaris susigėdo, kad jis galvoja „Ar aš tau nesakiau?“, ir pati ėmė lieti apmaudą ant šuns. Per vieną iš tokių dingimų Damaris išvilko kalės guolį iš stoginės ir išmetė nuo uolos į variklių tepalų taros ir benzino bakų sąvartyną įlankėlėje. Nustojo kalę glostyti, penėti geriausiais likučiais, nekreipdavo į ją dėmesio, kai ši vizgindavo uodegą, prieš eidama gulti neužsukdvo atsisveikinti ir net neįjungdavo stoginėje šviesos. Kad jai įkando šikšnosparnis, Damaris suprato tik kai Rochelijus parodė kraujo pėdsakus ir paklausė, ar neketina kalės gydyti. Žaizda buvo ant snukio ir kraujavo. Damaris gūžtelėjo pečiais ir tęsė savo darbą – virė rytinę kavą, tada Rochelijus nuėjo į trobelę, atsinešė gusantrekso tepalo ir patepė kalei snukį.

Žaizda greitai užgijo, ir dabar jau Rochelijus prižiūrėdavo, kad naktimis stoginėje degtų šviesa. Nepasakytum, kad ėmė rūpintis kale, bet pašalinis žmogus būtų pamanęs, kad šuo yra jo, o Damaris gyvūnų nemėgsta. Ją pradėjo erzinti, kad kalė smirdi, kasosi, purtosi, iš snukio jai tįsta seilės, o lietingomis dienomis pripėduoja stoginės grindis, plyteles sode ir aplinkui baseiną. Ji troško, kad kalė dingtų ir nebegrįžtų, kad jai įkirstų nuodinga gyvatė ir šuo nugaištų.

Tačiau netikėtai lakstymas baigėsi ir kalė nusiramino. Dienų dienas būdavo netoli Damaris: gulėdavo stoginėje, kai ji virdavo valgį arba lankstydavo skalbinius, šalia didžiojo namo, kai ji jį valydavo, arba trobelėje, kai žiūrėdavo popietines muilo operas. Vieną dieną Damaris susigriebė, kad vėl glosto ją kaip senais laikais.

– Mano gražusis šuo, – pasakė ji taip, kad Rochelijus girdėtų, – pagaliau susitupėjo.

Buvo vėlyva popietė, ji su šunimi sėdėjo ant paskutinio laiptelio ir stebėjo įlanką, į kurią greitai, tamsiai ir tyliai kaip milžiniška anakonda plūdo potvynis. Rochelijus sėdėjo ant plastikinės kėdės, kurią buvo atsinešęs iš trobelės, ir virtuviniu peiliu krapštėsi nagus.

– Todėl, kad ji greit vaikuosis, – pasakė jis.

Damaris tai buvo lyg smūgis žemiau juostos: pajuto, kad jai trūksta oro. Net negalėjo paprieštarauti – tai buvo aiškiau nei aišku. Kalės speneliai atrodė pabrinkę, o pilvas apvalus ir kietas. Neįtikėtina, kad jam teko jai apie tai pasakyti.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Damaris jautėsi tokia prislėgta, kad daryti bet ką – atsikelti iš lovos, ruošti maistą, kramtyti – buvo nepakeliamai sunku. Jai atrodė, kad gyvenimas panašus į upelį, ir kad jai teko pereiti jį klampojant dumblu įsibridus iki juosmens, vienai, visiškai vienai, tame kūne, kuris nedavė jai vaikų ir buvo tinkamas tik daiktams laužyti.

Iš trobelės beveik neišeidavo. Per dienų dienas žiūrėjo televizorių, pasitiesusi ant grindų kilimėlį, o kitapus sienų, lauke, tai patvindavo, tai atslūgdavo jūra, pasaulį merkė lietus, o grėsmingos džiunglės ją supo, tačiau paguodos neteikė, kaip ir jos vyras, kuris miegojo gretimame kambaryje ir neklausinėjo, kas jai yra, kaip ir pusseserė, kuri ateidavo tik jos pakritikuoti, kaip ir jos motina, kuri išvyko į Buenaventūrą, o paskui numirė, arba šuo, kurį užaugino tik tam, kad šis ją paliktų.

Damaris negalėjo kalės pakęsti. Buvo tikra kankynė vos pravėrus trobelės duris matyti, kaip ji vis pučiasi ir storėja. Šuo atkakliai stengėsi visada būti šalia ir sekiojo paskui ją iš trobelės į stoginę, iš stoginės į skalbyklą, iš skalbyklos į trobelę… Damaris bandė ją nuvyti. „Eik šalin, – gindavo ji kalę, – atstok nuo manęs“, o kartą net pabandė pakelti ranką, lyg ketindama jai suduoti, bet šuo net neišsigando ir vis tiek nusekė jai iš paskos, lėtai ir nerangiai dėl vaikų, kuriuos nešiojosi savyje.

Tą naktį smarkiai lijo, bet trobelėje buvo šilta. Elektra dingo, jie sėdėjo tamsoje, be televizoriaus, o kambaryje zyzė tuntai uodų. Nebuvo kuo jų išrūkyti, nes Rochelijus pamiršo pririnkti kokosų kiautų. Neapsikentusi Damaris nuo galvos iki kojų apsivyniojo paklode. Atsisėdo ant plastikinės kėdės prie lango, neatidaryto, kad nepatektų vandens, ir klausėsi tolygaus lietaus šnaresio it žmonių maldos per šermenis. Rochelijus užsimetė lietpaltį, apsiavė botais ir išėjo iš trobelės, taręs, kad verčiau eis į stoginę, kur nėra sienų, gal nuo ramaus lietaus bus kiek vėsiau. Neilgai trukus durys vėl prasivėrė.

Tai buvo Rochelijus, be lietpalčio, visas permirkęs.

– Kalė vaikuojasi! – pranešė jis.

Damaris prie lango nė nekrustelėjo.

– Manai, man rūpi? – teištarė ji.

Rochelijus papurtė galvą.

– Kokia tu pikta. Argi kalė ne tavo? Šitaip ją mylėjai.

Ji nieko neatsakė, ir Rochelijus vėl išėjo. Damaris šuniukus pamatė kitą dieną, kai išalko ir turėjo nueiti į stoginę paruošti pietų. Rochelijus iš savo lietpalčio buvo paklojęs jiems guolį, ten mažyliai žindo kalę. Jų buvo keturi, visi skirtingų spalvų ir tokie pat mažuliukai, akli ir bejėgiai kaip ir kalytė tą dieną, kai pamatė ją donjos Eliodijos užeigėlėje. Jie kvepėjo pienu, ir Damaris negalėjo atsispirti. Pakėlė juos vieną po kito, kad įkvėptų jų kvapo, ir priglaudė prie krūtinės.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Jei būtų turėjusi sąskaitą mobiliajame telefone, Damaris būtų paskambinusi Ksimenai ir pasakiusi, kad atvažiuotų pasiimti kalės, ir toliau žiūrėjusi muilo operą, per daug nebesigilindama. Kadangi jos sąskaita buvo tuščia, susinervino ir mintyse pradėjo ją keikti. „Sena bjaurybė, – niršo ji, – viskas dėl tavo kaltės, argi nesakiau, kad ją pririštum?“ „Ak, tu ją pririšai, – toliau varė, tarsi Ksimena jai būtų atsakiusi, – vadinasi, pririšai blogai, tu prasigėrusi kvaiša, jau sukriošai ir pražilai, o nežinai, kaip surišti prakeiktą mazgą?“ Damaris vaikštinėjo po didįjį namą, vienoje rankoje laikydama ilgą lazdą, kuria valė baseiną, o kita ranka gestikuliavo vaizduodama, kad iš tiesų su kažkuo ginčijasi. Rochelijus išėjo apsižiūrėti senosios ponios Rozos po mirties likusio gero, bet jei būtų tą akimirką ją pamatęs, būtų pagalvojęs, kad Damaris išprotėjo.

Staiga Damaris suprato, ką turi daryti. Numetusi lazdą ant tako nuėjo į skalbyklą, prisileido didžiausią kokį tik turėjo kibirą vandens, pasiėmė pandos pavidalo puodelį, sugrįžo į didįjį namą, pritūpė ten, iš kur galėjo arčiausiai pasiekti kalę, ir pradėjo pilti ant jos vandenį. Labai nesušlapino, užtiško vos keletas lašų, bet kalė taip nekentė vandens, kad to užteko ir ji iš ten spruko. Kalė nubindzeno į sodą, o Damaris, palaukusi, kol įsitaisys snausti, prisėlinusi iš nugaros šliūkštelėjo ant jos visą kibirą.

Kalė pašoko išsigandusi, tada pažvelgė į Damaris sumišusiu, o gal pasibaisėjusiu šunišku žvilgsniu ir ėmė trauktis nuo tos, kuri kadaise buvo jos sąjungininkė, o dabar pasielgė kaip didžiausia išdavikė. Pabrukusi uodegą kartkartėmis pasukdavo galvą žvilgtelėti atgal, ir Damaris suprato, kad tarp jų kažkas negrįžtamai nutrūko. Priešingai, negu tikėjosi, jai sudiegė širdį.

Tai buvo jos kalė: Damaris ją išgelbėjo, nešiojo liemenėlėje, išmokė maitintis, atlikti gamtinius reikalus tam skirtose vietose ir tinkamai elgtis, bet kalė užaugo, ir ji tapo nebereikalinga.

Damaris nusekė paskui ją per sodą iki laiptų ir stebėjo, kaip šuo nulipa laiptais žemyn, pereina dabar jau nusekusį upelį, pasiekia kitą krantą, nusipurto, aplenkia iš mokyklos grįžtančius vaikus ir, nėsyk neatsigręžusi, pradingsta kaime. Damaris nepravirko, bet vos tvardėsi.

Kitą rytą šuo sugrįžo į stoginę ir atsigulė toje vietoje, kur visada būdavo jos guolis. Vos pamačiusi Damaris, kalė atsistojo ir pasitraukė šalin. Kai Damaris bandė ištiesti ranką ir ją nutverti, šuo išsmuko iš stoginės, nepaisydamas nė smarkaus lietaus. Tada Damaris apsimetė daugiau ja nebesidominti, paslėpė virvę, pakūrė viryklą ir, nebežiūrėdama į kalę, ėmė ruošti kavą.

Šuo neketino ilgai būti po stoginės iškyša, kur lašėjo nuo stogo bėgantis vanduo, kai viduje galėjo būti sausas ir saugus. Įėjimas iš tos pusės buvo šalia viryklos, ir Damaris kantriai laukė, kol šuo įeis vidun, tada užmetusi virvę ant kaklo nutvėrė ją kaip karvę. Užveržusi mazgą sutramdė, ir tik tada galėjo prieiti prie jos, atlaisvinti virvę ir surišti taip, kaip buvo pamokęs Rochelijus, kad nepasismaugtų, tai yra perkišti virvę po priekinėmis kojomis.

Naktį pasipylė smarki liūtis, ir nors ilgainiui lietus sumažėjo, nebuvo jokių ženklų, kad jis greitai baigsis. Potvynis tebebuvo stiprus, vanduo plūdo srauniai, plukdydamas pagalius ir šakas. Rochelijus jau kurį laiką buvo atsibudęs, bet neišėjo iš trobelės. Pamatęs, kad Damaris su šunimi eina laiptų link, kyštelėjo galvą pro langą.

– Ar išeini? — nustebęs paklausė.

Damaris patvirtino ir pasakė jam palikusi kavos stoginėje.

– Kur išsiruošei?

– Nuvesti šuns ir apsipirkti.

– Kur ją vedi?

– Padovanojau tokiai moteriškei.

– Padovanojai? Kodėl? – Rochelijus žvelgė į ją nesuprasdamas.

Ji gūžtelėjo pečiais, o jis nesiliovė klausinėjęs:

– Ar negali palaukti, kol nustos lyti ir prasidės atoslūgis?

– Ne.

Rochelijus nepritariamai papurtė galvą, bet nebandė jos atkalbėti ir nieko neaiškino.

– Parnešk man keturias baterijas žibintuvėliui, – paprašė.

Damaris linktelėjo ir ėjo toliau vedina kale. Plaustu nusiirti per įlanką su ja nebūtų neįmanoma, todėl kitą krantą jiedvi pasiekė plaukte, saugodamosi po audros likusių nuolaužų. Atsidūrusi kitoje pusėje Damaris atsigręžė į uolėtąjį krantą. Rochelijus tebebuvo prie lango ir stebėjo jas.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Lijo visą kelią, iki pat kito kaimo. Kai atsidūrė ten, abidvi buvo permirkusios iki siūlo galo ir tirtėjo. Kur būdavo amatininkų turgelis, gatvėje nesimatė nė vieno žmogaus, nei Ksimenos, nei vietinių indėnų, todėl Damaris nuėjo į didelę parduotuvę tolėliau. Jas pasitikęs jaunuolis, šviesių akių vaikinas, pasakė, kad, jo manymu, Ksimena gyvena Arastradero pusėje, labai ilgame pajūrio ruože, kuris tęsėsi iki pat kito kaimo.

Prie kitos krautuvėlės, prieš pat posūkį į Arastraderą, Damaris pasiklausė kito žmogaus, ir jai patvirtino, kad Ksimena gyvena prie pat posūkio, nedideliame mėlyname namelyje, kairėje pusėje, prie nusileidimo į prieplauką. Tuo metu lietus virto dulksna, o joms atvykus ir visiškai liovėsi.

Ksimenos namas atrodė lyg žaislinis lėlių namelis vidury purvynės, kuria pavirto kelias į Arastraderą. Namas buvo šviežiai nudažytas ryškiomis spalvomis: sienos elektriškai mėlynos, o durys, langai, balkono turėklai ir stogas – raudoni. Durys buvo atlapotos, o iš vidaus visu garsu trenkė regetonas.

Damaris nuėjo į balkoną ir apsižiūrėjo. Virtuvė buvo kitame gale, sujungta su svetaine. Ant viryklės puodą maišė moteris. Ksimenos amžiaus, gal šiek tiek jaunesnė, ir buvo į ją panaši. Svetainėje ant sofos nesiprausę drybsojo du vaikėzai iš kaimo, juodaodžiai, basi ir be marškinėlių. Vienas buvo tik su trumpikėmis ir dredais, o kitas – plikai nuskusta galva, apsikarstęs reperių papuošalais ir su duksliais džinsais. Priešais juos ant medinio suolo sėdėjo Ksimena su alaus buteliu vienoje rankoje ir cigarete kitoje. Nunarinusi galvą, išsitaršiusiais plaukais. Buvo ne daugiau kaip devynios ryto, bet visi atrodė girti arba apsvaigę, arba ir viena, ir kita.

– Labas rytas, – pasisveikino Damaris, bet niekas jos neišgirdo. – Tuk tuk tuk, – šūktelėjo jau garsiau.

Vaikėzas su trumpikėmis atsigręžė į ją, ir Damaris jį atpažino. Tai buvo vienas iš donjos Eliodijos anūkų. Berniukas patraukė Ksimenos žvilgsnį, ji pakėlė apsiblaususias akis ir atpažino Damaris su šunimi. Užgesinusi cigaretę nuorūkų perpildytoje peleninėje, atsistojo ir atsvirduliavo prie jų vos liesdama žemę, tarsi bet kurią akimirką ruošdamasi nuskristi. Priėjusi įsitvėrė durų.

– Mano šuneeelis, – ištarė sunkiai apversdama liežuvį, – nesakyk, kad atvedei jį iš namų.

– Taigi, tą ir sakau.

– Trumpam palikau atidarytas duris, ir ji paspruko.

– Ji pas mane nuo vakar popietės.

– Ketinau ją pasiimti, bet užsuko draugai, – Ksimena mostelėjo į berniukus.

– Esate atsakinga už šį šunį.

– Žinau.

– Pririškite ją, uždarykit, laikykite duris užrakintas… Darykite, ką reikia, bet neleiskite jai pabėgti.

– Gerai.

– Tikiuosi, kad kito karto nebus, nes nesiruošiu daugiau jos vedžioti.

Įkaušusi Ksimena buvo nuolanki ir paklusni, visai nepanaši į įžūlią blaivią Ksimeną.

– Nesijaudink, aš tuo pasirūpinsiu, – pasakė ji.

Damaris ištiesė jai virvę. Ksimena paėmė ją ir lenkėsi paglostyti šuns, bet galiausiai parvirto ant žemės. Paskutinis dalykas, kurį Damaris matė prieš nueidama, – Ksimena sėdi ant žemės išsiskėtusi kaip skudurinė lėlė, o kalė pabrukusi uodegą, atsigręžusi į Damaris žiūri su tokiu siaubu, lyg būtų palikta skerdykloje.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Damaris užsuko į dono Chaimės krautuvėlę, įsigijo papildymą mobiliajam, atsarginių baterijų savo ir Rochelijo žibintuvėliui ir gausiai apsipirko. Rochelijus tinklu buvo pagavęs daug žuvų ir pardavęs jas kooperatyve už gerą kainą, todėl ji galėjo sumokėti ir už šiuos pirkinius, ir skolą, drėgnais banknotais, kuriuos išsitraukė iš liemenėlės, ir dar šiek tiek pinigų liko kitos savaitės apsipirkimui.

Vakare ėmėsi gaminti maistą. Iškepė žuvies, išvirė sriubos, ryžių ir paruošė salotas. Paliko šiek tiek pusryčiams ir rytdienos pietums, o kas liko sudėjo Rochelijui, kuris, nepaisant nieko, turėjo dirbti. Laivas jau buvo apačioje, ilgas ir pakrautas viskuo, ko reikia, tik lipk ir plauk. Damaris apsidžiaugė. Gali būti, kad vyro nebus kelias dienas, ir ji nekantriai laukė to laiko, kai liks viena.

Rochelijus išėjo dar prieš auštant, o Damaris miegojo iki vėlumos. Tą dieną ji nieko neveikė. Kadangi maisto buvo prisiruošusi, net nereikėjo gaminti. Pasitiesusi kilimėlį trobelės svetainėje prigulė žiūrėti televizoriaus. Nesiprausė po dušu, tik padarė pertraukėlę nueiti į tualetą, pavalgyti ir pašerti šunis, kai tie sustoję prie durų nenuleido nuo jos akių. Ji pavalgė tiesiai iš puodų, du kartus masturbavosi, ryte ir vėlyvą popietę, ir peržiūrėjo visas muilo operas, žinias ir realybės šou, kol sutemo, prasidėjo baisi audra, su viesulu ir žaibais visai čia pat, elektra dingo, ir ji užmigo.

Kitą dieną iš audros nebeliko nė ženklo. Damaris atsibudo pakilios nuotaikos, nusprendė kruopščiai išvalyti didįjį namą ir apsivilko sportinę liemenėlę ir išblukusią palaidinę su petnešėlėmis, kurią dėvėdavo dirbdama namų ruošos darbus. Ryte ji daugiausia dėmesio skyrė vonios kambariui ir virtuvei. Iškraustė spinteles ir stalčius, kad juos kruopščiai išvalytų, išplovė indus ir visus kitus virtuvės rykus, nuvalė riebia plėvele apsitraukusius langų stiklus ir veidrodį, nušveitė indaplovę, dušą, kriauklę, grindis ir sienas, išbalino plyteles ir tarpus tarp plytelių. Kai kurios plytelės buvo suskilusios, ant veidrodžio atsirado daug juodų drėgmės dėmelių, o ant indaplovės ir kriauklės buvo pora rūdžių dėmių, tačiau visa kita net tviskėjo, ir Damaris patenkinta apžvelgė savo darbą.

Buvo vidurdienis, ir ji nuėjo į stoginę pasigaminti savo mėgstamiausio patiekalo: ryžių su keptu kiaušiniu, pomidorų griežinėlių su druska ir skrudinto plantano riekelėmis. Valgė lėtai, žiūrėdama į jūrą, po audros tokią ramią ir mėlyną. Pradėjo galvoti apie Rejesus, kad jie turėtų kažkada sugrįžti, ir būtų gerai, kad tai nutiktų tokią dieną kaip ši, kad rastų savo namus tvarkymo įkarštyje, o ją – suplukusią ir murziną, su trumpa sportine liemenėle ir darbine palaidine su petnešėlėmis, kad suprastų ją esant gerą darbininkę, nors ir nemokėjo jai nė peso, ir kad ji – geras žmogus.

Prisiminė velionį Nikolasitą, jo juoką, veidą, jo salto baseine… Tą dieną, kai jie sudarė sandorį ir paspaudė vienas kitam rankas, labai rimtai, lyg suaugę, ir jis jai paaiškino, kad piešiniai su gyvūnais ir berniuku ant užuolaidų bei tapetų jo kambaryje yra iš jo mėgstamiausio filmo „Džiunglių knyga“, taip vadinasi ir knyga apie pasiklydusį džiunglėse ir žvėrių išgelbėtą berniuką.

„Ar jį išgelbsti žvėrys?“ – suglumusi paklausė Damaris, o kai Nikolasitas patvirtino, kad tai – pantera ir vilkų šeimyna, Damaris nusijuokė, nes to negalėjo būti.

Tie prisiminimai, nors ir galėję atrodyti smagūs, buvo siaubingi, nes visada ją sugrąžindavo į tą pačią vietą. Jis, toks baltutis ir liaunas, prie uolos. „Nelemta jį nubloškusi banga“, – atsiduso. Damaris vėl pajuto kaltės naštą, lyg tai būtų nutikę vakar. Rejesų sielvartą, dėdės botago kirčius, žmonių žvilgsnius, bylojančius, kad ji, kuri pažinojo uolėtą krantą ir jo pavojus, galėjo išvengti tragedijos, ir Liusmilos žodžius, kuri po kelių mėnesių, prieš užmigdama nakties tamsoje, leptelėjo, kad Damaris pavydėjusi Nikolasitui. „Nes jis avėjo guminius botus“, – pasakė ji. Damaris supyko. „Tai tu jam pavydėjai“, – atkirto ir daugiau su ja nebekalbėjo, kol Liusmila nepaprašė atleidimo.

Damaris kurį laiką stovėjo žiūrėdama į poliruotas betonines grindis ir galvojo apie motiną, apie tą dieną, kai ji išvyko į Buenaventūrą ir paliko ją su dėde Elijeseriu. Damaris buvo ketverių, su paveldėta per ankšta suknele ir dviem trumpom kasytėm, styrančiomis ant galvos it antenos. Tuo metu dar nebuvo nei prieplaukos, nei greitaeigių valčių, tik kartą per savaitę atplaukdavo laivas, o žmonės sulipdavo į jį iš luotų, kuriais atsiirdavo iš paplūdimio. Damaris su dėde tįsojo ant smėlio, o jos motina, atsiraitojusi kelnes, stovėjo ties linija, kur atsirita bangos. Ji tikriausiai ketino lipti į luotą, kad nuplukdytų ją iki laivo, bet Damaris tik prisiminė, kad jos motina ėjo vis tolyn į jūrą, kol išnyko iš akių. Tai buvo vienas seniausių jos prisiminimų, ir tuomet pasijusdavo tokia vieniša, kad nors verk.

Damaris nusišluostė ašaras, atsistojo, suplovė indus ir grįžo į didįjį namą tęsti darbo. Ji nukabino užuolaidas svetainėje ir miegamuosiuose. Nunešusi į skalbyklą atskyrė velionio Nikolasito kambario užuolaidas, kurias visada skalbdavo atskirai, daug rūpestingiau ir atidžiau. Skalbti užuolaidas buvo sunkus darbas, tam reikėjo pastangų ir jėgų, ypač svetainės užuolaidas, kurios buvo milžiniškos, dengė langą nuo vienos sienos iki kitos, nuo grindų iki lubų. Skalbykla buvo nedidelė, todėl jai teko skalbti užuolaidas dalimis, susilenkus stipriai trinti rankomis, kol putoti milteliai išplaus purvą ir pradės tekėti švarus vanduo, ir taip su visomis užuolaidų dalimis, jau diegiant nugarą, jos negrabios vyriškos rankos trynė ir šveitė be perstojo, neatsikratant minties, kad už šį darbą jai niekas nemokės, ir kad ji iš tiesų pavydėjo Nikolasitui, bet ne guminių botų arba gražių daiktų, kurių jam netrūko, naujų marškinėlių bei žaislų, kurių jam atnešdavo Kūdikėlis Jėzus2, užuolaidų ir antklodės su „Džiunglių knygos“ piešiniais, o dėl to, kad gyveno su savo tėvais, su ponu Luisu Alfredu, kuris jam sakydavo: „Ei, čempione, pasigalynėkim“, ir visada leisdavo jam laimėti, ir ponia Elvyra, kuri visada šypsodavosi jį pamačiusi ir perbraukdavo ranka per jo susitaršiusius plaukus. Taip pat manė, kad ji nusipelnė visų tų bjaurių žmonių žvilgsnių, įtarinėjimų, kaltinimų ir dėdės Elijeserio smūgių, kuris tąkart turėjo mušti ją dar ilgiau ir nuožmiau.

Kai baigė, saulė jau buvo netoli laidos, ir ji jautėsi išsekusi. Jūra tebebuvo rami it beribis baseinas, bet Damaris nesileido apgaunama: ji puikiai žinojo, kad tai tas pats piktavalis gyvūnas, kuris ryja ir spjaudo žmones. Ji išsimaudė skalbykloje, pakabino ant stoginės virvių džiūti užuolaidas ir suvalgė iš puodo likusius ryžius. Susigriebė nemačiusi šunų, reikėjo juos pašerti, paieškojo, bet jų niekur nebuvo. Ji nuėjo į trobelę, nusivilko darbinius drabužius ir atsigulė ant kilimėlio priešais televizorių, tikėdamasi šiek tiek pailsėti, bet per patį muilo operos vidurį užmigo giliu, neramiu, mirtį primenančiu miegu ir šis užtruko iki ryto.

Tą rytą nelijo, diena buvo graži. Damaris išjungė televizorių, kuris veikė visą naktį, atidarė trobelės langus, kad į ją patektų saulė, ir išėjo į stoginę užsiplikyti kavos. Nuo to, ką pamatė, ją išmušė šaltas prakaitas. Ant grindų gulėjo purvinos ir suplėšytos velionio Nikolasito užuolaidos. Damaris pasilenkė jų paimti, bet rankoje laikė skutus. Jos buvo nepataisomai sudraskytos – užuolaidos iš Nikolasito „Džiunglių knygos“! Tada ji pamatė kalę. Ši tįsojo tolimiausioje stoginės kertėje šalia malkomis kūrenamos viryklos, už kitų vis dar kabančių užuolaidų, kurių nebuvo palietusi. Įsiutusi Damaris griebė valties tvirtinimo virvę, surišo ją kilpa, išėjo iš stoginės baseino pusėje, apėjo aplinkui ir įėjusi ten, kur buvo virykla, nutvėrė šunį iš už nugaros šiam dar nespėjus susivokti, kas vyksta. Įtempė virvę, kad mazgas užsiveržtų, bet, užuot sustojusi, nuėmusi virvę nuo kalės kaklo ir ją apgręžusi, veržė vis labiau iš visų jėgų, o šuo raitėsi priešais jos akis, regis, nesuvokiančias to, ką matė, ir vienintelis dalykas, ką jos pastebėjo, buvo pabrinkę kalės speneliai.

„Ji vėl vaikinga“, – nusmelkė mintis, ir veržė vis stipriau, kol neilgai trukus šuo išsekęs susmuko, susirietė į kamuoliuką ant grindų ir sustingo. Gelsva šlapimo srovelė, skleidžianti stiprų kvapą, lėtai artėjo prie Damaris, tįso ir plonėjo, kol pasiekė jos basas kojas. Tik tada Damaris atitoko: atlaisvino virvę, atsitraukė nuo balos, viena koja palietė šunį, o kadangi šis nejudėjo, teko susitaikyti su tuo, ką padarė.

Nusivylusi ji paleido virvę ir pažvelgė į negyvą kalę, pailgą šlapimo balą ir virvę, gulinčią ant žemės kaip gyvatė. Stebėjo visa tai su siaubu, bet kartu ir su tam tikru pasitenkinimu, kurio geriau neprisipažinti ir paslėpti už kitų emocijų. Išvargusi Damaris atsisėdo ant žemės.

Nežinia kiek laiko taip išbuvo. Tada prisiartino prie šuns keturiomis ir pabandė atlaisvinti jo kaklą užveržusią virvę. Jai nepavyko, ir po dar vieno amžinybę trukusio bandymo pagaliau atsistojo, paėmė didelį peilį ir nupjovė virvę. Kalė buvo išlaisvinta, Damaris norėjo ją paglostyti, bet to nepadarė. Tiesiog žiūrėjo. Atrodė, kad ji miega.

Tada pakėlė kalę ant rankų, skaudančių nuo visos tos įtampos, ir nunešė kalno link į džiungles. Paliko ją tolėliau, už upelio, prie guabo medžio, kur žemė buvo nuklota lapais ir baltais žiedų pūkeliais. Tai buvo graži vieta, kelianti gerus prisiminimus, nes ji, velionis Nikolasitas ir Liusmila daugybę kartų buvo įsilipę į šį medį pasiskinti vaisių, o prieš nueidama dar kelias akimirkas žvelgė į šunį, tarsi melstųsi.

Damaris suvyniojo sudraskytas velionio Nikolasito užuolaidas ir sudėjo į plastikinį maišelį, kurį laikė jo miegamojo spintoje tarp drabužių ir naftalino rutuliukų. Jai buvo skaudu dėl neuždengto lango, ir įsivaizdavo, kaip tai nepatiks Rejesams, kai įėję į velionio sūnaus kambarį pastebės, kad nebėra užuolaidų. Pagalvojo ir apie Rochelijų, kuris tikrai pasakys ką nors panašaus: „Tai jau čia toji pasidarbavo.“ „Prakeikta kalė, – sumurmėjo eidama pasiimti senos paklodės langui uždengti, – pati prisiprašė.“

Didžiojo namo tvarkymas dar nebuvo baigtas. Reikėjo išvalyti spintas, išblizginti medines grindis ir išskalbti patalynę, bet tą dieną jai nebuvo ūpo nieko daugiau daryti, net gaminti valgį ar valgyti, o kadangi šunys negrįžo – nebereikėjo šerti ir jų. Ji prigulė ant kilimėlio ir visą dieną vėl praleido prie televizoriaus, nebegalėdama užmigti iki vėlaus vakaro, kol pradėjo lyti ir visiškai sutemo.

Prapliupo smarki liūtis, o kadangi vėjo nebuvo, lašai tolygiai ir vertikaliai čaižė asbestinį stogą, kapojo jį užgoždami visus kitus garsus, visus kitus pojūčius, ir Damaris atrodė, kad nebeištvers ilgiau nė minutės. Ji negalėjo išmesti iš galvos to, kas įvyko, tos kovos, kurią pradėjo kalė, savo pačios rankos pastangų užveržiant virvę ir ją tempiant iš visų jėgų, kol nebeliko jokio pasipriešinimo. Tai štai ką reiškia žudyti. Damaris pamanė, kad tai net nebuvo sunku, ir neužtruko ilgai.

Tada ji prisiminė moterį, kirviu užkapojusią savo vyrą, o gabalus sušėrusią tigrui, kuris per žinias buvo pavadintas jaguaru. Tai įvyko žemutinio San Chuano rezervate, paskui tigras buvo sugautas ir uždarytas į narvą. Moteris tikino vyro nežudžiusi, jis miręs nuo gyvatės įgėlimo, o jie gyveno labai atokioje vietoje ir neturėjo galimybės su kuo nors susisiekti, taigi, ji nežinojusi, ką daryti su kūnu. Palaidoti jo negalėjo, nes žemė tose džiunglėse buvo tokia molinga ir tokia kieta, kad vargšė nebūtų pajėgusi iškasti reikiamo dydžio duobės, todėl, užuot įmetusi kūną į jūrą ar leidusi sulesti paukštvanagiams, ji mieliau atidavė tigrui, kuris visada buvo alkanas. Niekas ja nepatikėjo. Moteris, kuri galėjo sukapoti savo vyro kūną į gabalus ir sušerti tigrui, buvo tokia pritvinkusi tūžmasties, kad galėjo ir nužudyti.

Kai policininkai, veždami ją iš San Chuano į Buenaventūrą, sustojo kaimelyje, visi sugužėjo į prieplauką pasižiūrėti į ją, surakintą antrankiais, ir nors jos ilgi juodi plaukai beveik dengė veidą, visi matė jos akis. Jos buvo rudos ir niekuo neypatingos, mažõs baltõs mergaitės akys, kurių kitaip niekas neprisimintų. Tačiau kiekvieną, išdrįsusį pažvelgti jai į akis, prikaustydavo tas žvilgsnis, kurio ji niekada nenudelbdavo, ir jis buvo toks nuožmus, kad Damaris niekada nepamirš. Tai buvo žudikės žvilgsnis, matyt, toks pat, koks dabar buvo ir jos, žvilgsnis žmogaus, kuris neapgailestauja ir jaučia palengvėjimą, kad atsikratė naštos.

Ksimenai nerūpėjo kalė, kuri vėl buvo nėščia, kuri vis pabėgdavo ir sugrįždavo ten, ką laikė savo namais, nesvarbu, kiek kartų Damaris būtų ją sugrąžinusi. Ji būtų atsivedusi jauniklių stoginėje, o Damaris vėl būtų tekę rūpintis šuniukais, nes kalė, kaip bloga motina, vėl būtų juos palikusi, ir šį kartą, kas žino, kiek jų būtų gimę ir kiek kalyčių, kurių niekas nebūtų norėjęs. Taigi, dabar jai būtų tekę juos nuskandinti per potvynį, o tai juk tas pats, kas juos nužudyti – kelis šunis, o ne vieną, kaip kad dabar ji išsprendė tą problemą.

Vieta, kurioje paliko negyvą kalę, buvo tobula. Atokiai nuo takų, šabakštyne, kur niekas niekada neužklysdavo. Kaimo gyventojai, pamatę paukštvanagius (jei apskritai juos pastebės), pamanys, kad tai koks nors laukinis gyvūnas, oposumas, elnias ar tinginys, kaip tas, sykį nugaišęs netoli La Despensos. Be to, džiunglėse iš lavono per tris, daugiausia keturias dienas liks vieni kaulai, kuriuos ji naktį, per atoslūgį, nepastebimai surinkusi išmes į jūrą, kad nuneštų toli. Damaris vylėsi, kad kai Rochelijus grįš, ji jau bus atsikračiusi palaikų. „Esu tikra, kad taip ir bus“, – pagalvojo ji, nė kiek tuo neabejodama.


1 Vištienos ir daržovių troškinys.

2 Daugelyje Lotynų Amerikos šalių dovanas vaikams per Kalėdas atnešdavo Kūdikėlis Jėzus.

Nenad Veličković. Iš romano „Sachibas. Impresijos iš depresijos“

Iš bosnių kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė

Versta iš: Nenad Veličković. Sahib. Impresije iz depresije.
Sarajevas: Omnibus, 2002

Nenadas Veličkovićius (1962) – bosnių rašytojas ir apžvalgininkas. Gimė ir augo Sarajeve, šiame mieste baigė filologijos studijas. Šiuo metu filologijos mokslų daktaras, dėsto Sarajevo universiteto Filologijos fakultete, Bosnijos ir Hercegovinos PEN centro narys.

Kūryba gana gausi, apima romanus ir trumpąją prozą, išsiskiria šmaikščiu stiliumi ir kritiniu požiūriu į gimtosios šalies visuomenę, aktualijas ir švietimą. Versta į vokiečių, slovėnų, italų ir kitas kalbas.

Jo romanas Sahib. Impresije iz depresije („Sachibas. Impresijos iš depresijos“) pirmą kartą pasirodė 2002 metais. Šioje laiškų forma parašytoje satyrinėje knygoje autorius pavaizdavo homoseksualų britą, su viena iš taikos misijų atvykusį į pokarinę Bosniją. Rimtu tonu parašytuose laiškuose mylimajam britas pasakoja apie šalį, kurioje atsidūrė, jos papročius, istoriją, kasdienybę ir žmones, nors akivaizdu, kad apie Bosnijos aktualijas ir tradicijas nieko nesupranta, o požiūris į šią šalį – kaip pasipūtusio kolonizatoriaus, pasirengusio laukiniams bosniams sukurti geresnį rytojų. Tik kaip ir kieno sąskaita? Ar tikrai bosniai tokie neišmanėliai, o taikos misijos jiems naudingos?

Vertėja

1.

Mielasis Džordžai,

pagaliau aš Sarajeve!

Miestas apsuptas kalvų, kuriose dar daug aktyvių minų laukų. Taip sakė vairuotojas, pasitikęs mane oro uoste.

Perskaičiau jo vardą ant kortelės – Sakibas.

Šiaip jis profesorius, bet gerai kalba angliškai, todėl jam labiau apsimoka dirbti vairuotoju, o ne dėstyti. Sakibas gana patrauklus. Jo gražios rankos ir nagai. Visada vilki švarius marškinius, po pažastimis nėra prakaito dėmių, visai maloniai kvepia. Neužuodžiu jokių svogūnų, dėl kurių mane įspėjo Vilbis.

(Tiesą sakant, vietos gyventojai, kuriuos mačiau pro automobilio langus, beveik nesiskiria nuo mūsų. Pastebėjau vienintelį skirtumą – čia visi ir visada rūko.)

Pagrindinė miesto gatvė yra labai prastos būklės. Asfalte daugybė duobių ir įskilimų. Ant pastatų abipus kelio mačiau nemažai kulkų žymių. Aišku, yra ir renovuotų namų. Deja, labiausiai nukentėję pastatai uždengti kartono plokštėmis – tikrai gaila, nes, peržiūrėjęs tiek vaizdo medžiagos apie karą, tikėjausi pamatyti įspūdingų griuvėsių. Jaučiuosi apgautas, lyg būčiau mokėjęs už bilietą į erotinį filmą, ir kino salėje pamatęs, kad visos karščiausios scenos iškarpytos. Dabar susidariau įspūdį, kad ir be karo šitas miestas atrodė apleistas ir varganas.

Pro viešbučio langus matau miestą supančias kalvas – primena atviruką, kurį prieš dvejus metus iš Sarajevo mums buvo atsiuntęs Vilbis. Tiesa, vaizdas šiek tiek pasikeitęs. Dabar čia arba mažiau obelų, arba daugiau minaretų.

Priešais viešbutį driekiasi parkas, kuriame stovi keistas akmuo – jo forma primena šuns būdą. Vietiniai jį vadina stela ir kalba apie kažkokius istorinius paminklus.

Registratorius minėjo, kad tokių akmenų Bosnijos kalnuose yra daugybė.

(Kalbame apie bevertį luitą, nes jei turėtų bent kokios vertės, aplink jį jau seniai vaikštinėtų turistai mūsų šalies muziejuose, o ne avys Bosnijos laukuose.)

Kažkokiose brošiūrose perskaičiau, kad tie laukai – Bosnijos ateitis. Ten auga tik vaistažolės.

Nors galėčiau prisiekti, kad bosniai importuoja pieno miltelius iš Ukrainos.

2.

Mielasis Dž.,

ir aš norėčiau rytais pabusti su tavimi.

Nuo mūsų išsiskyrimo praėjo vos septynios dienos, o aš tavęs jau noriu. Atsibundu prieš aušrą, suvynioju žadintuvą į skylėtą paklodę, padedu ant jo galvą ir regiu save gulintį tau ant krūtinės. Sapnuoju tavo glėbį, sapnuoju, kad vonioje vėl žaidžiame narus, šypsausi prisiminęs, kaip tavo periskopas išniro su baltų putų kepurėle…

O tada suskamba žadintuvas, ir aš pabundu šiame suknistame suknisto viešbučio kambaryje suknistoje Bosnijoje.

Bet mano sprendimas tvirtas. Šešis mėnesius praleisiu be Tavęs, kad tvirtai įsitikinčiau, jog noriu likusį gyvenimą susieti su Tavimi.

Lʼabsence est à lʼamour, ce qu’est au feu le vent; il éteint le petit, il allume le grand. Roger de Bussy-Rabutin. (Atstumas meilei yra kaip vėjas liepsnai. Mažą gesina, o didelę priverčia liepsnoti dar labiau.)

3.

Mieliausiasis, tikrai nėra ko rūpintis.

Biuras įkurtas izoliuotame pastate, kurį supa aukšta betoninė tvora su aštrios vielos ritiniais viršuje, vaikinai iš saugumo užtikrina ramią aplinką ir pagarbą. Mano kabinete įrengtas oro kondicionierius, netoliese virtuvėlė ir tualetas su dušu.

Man geriau nei Tau.

Vadovas fainas, vokietis, laimingai vedęs, turi studentę dukrą, Sarajeve gyvena be šeimos ir myli gyvūnus. Augina dvi pudeliukes – Fifi ir Fufi. Turėjo išeiti į pensiją, bet dėl užtarimo savo partijoje gavo šį darbą Bosnijoje.

Šiandien per pertrauką pirmą kartą išėjau į miestą.

(Neskaitant pirmojo vakaro, kai taip bijojau, kad mane užpuls ir apiplėš, jog nieko neprisimenu.)

Norėjau Tau ką nors nupirkti. Ką nors originalaus, išskirtinio, nacionalinio.

Bet šioje šalyje nėra nieko gero.

Visą popietę vaikštinėjau po suvenyrų parduotuvėles. Vitrinose išrikiuotos kažkokios lentelės su išraižytais miesto vaizdais. Jas perka nebent rusai ar italai, nes ant daugumos tokių lentelių nupieštos Rusijos ar Italijos vėliavos. Tiesa, ten pardavinėjami ir „seni“ kardai.

(Bet tu bijai net nagų dildės.)

Kardų rankenėlės papuoštos blizgiais plastikiniais karoliukais. Jie labai patinka amerikiečiams.

(Čia dirbančios tarptautinės pajėgos išlaikė siunčiančių šalių uniformas ir skiriamuosius ženklus, todėl tarnautojus atskirti nesunku. Amerikiečiai atrodo taip, kaip vaizduojama jų filmuose, italai vaikšto pasipuošę juokingomis kepurėmis su plunksnomis, ukrainiečiai ir rusai apdriskę kaip ką tik pro skyles tvorose pabėgę eiliniai. Pamaniau, kad Bosnija padalinta ne tik į nacionalines teritorijas, kaip numatyta Deitono taikos sutartyje, bet ir į tarptautinius vienetus.)

Bet grįžkime prie apsipirkimo: nacionaliniai drabužiai čia niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos pirkome Konstantinopolyje. Norėjau tau nupirkti turbaną, bet tas iš Bombėjaus ir gražesnis, ir kokybiškesnis…

Mačiau kažkokias įdomias odines šlepetes. Jų priekis užsirietęs į viršų. Sakibas sako, kad jos skirtos tiems, kurie savo reikaliukus mėgsta atlikti miškuose. Jei pritūpęs įsikibsi riestų priekių, mažai galimybių apvirsti. Aš nusipirkau vieną porą, išbandžiau ir apvirtau. Tikriausiai yra kažkokia sistema, kurią reikia perprasti.

Beje, tualetai čia yra tikri košmarų kambariai. Nežinau, kurie blogesni. Tie be unitazo (vietinių vadinami tupyklomis), kuriuose nuleidęs vandenį apsitaškai batus, ar tie su nuolat apšlapintu unitazu.

(Čia vyrai šlapinasi stovėdami, Džordžai!)

4.

Velniai rautų!

Kaip už priemiestį mažesnis miestas, Sarajevas išsiskiria teatrų, gerų restoranų ir klubų, kuriuose groja džiazas, gausa. Bet tualetų tuose klubuose pagirti negaliu.

Jie miniatiūriniai. Pasitaiko tokių siaurų, kad net durys iki galo neatsidaro. Trenkiasi į priešingą sieną. Nubraukia ir unitazą – tikriausiai dėl to čia unitazai dažniausiai kliba, ir man baisu ant jų tupėti. Bosnija yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje jūros ligą gali gauti besišlapindamas.

Stebiesi, kodėl tupiu ant unitazo?

Nes taip protingiau, nei šlapintis stovint.

Kai kuriuose mažyčiuose tualetuose, apie kuriuos jau tau rašiau, unitazas įgrūstas į sieną. Kai pakeli dangtį, jis kurį laiką pastovi, o tada su trenksmu nukrenta. Baisiai išsigąsti. Sustingsti. Ir apsišlapini ranką.

Kodėl dangtis nukrenta tik pradėjus šlapintis? Žiūrėjau, ar nėra kokio mechanizmo. Tai ne vienas iš tų kvailų bosnių juokelių. Tikriausiai iš pusiausvyros jį išmuša srovė.

Bandžiau viena ranka laikyti dangtį, o kita valdyti srovę, bet tai nepatogu, jei nenuleidi kelnių žemiau kelių, nes neužtenka pirštų prilaikyti peniui, užtrauktukui ir rūpintis, kad nespaustų trumpikių guma. O ir padėtis nepatogi, nes tenka stovėti pražergus kojas ir susilenkus – toks kampas labai nenatūralus. Apie purviną dangtį nė nekalbu.

Čionykščiai vyrai nepratę pasišlapinę tualetiniu popieriumi nuvalyti unitazą. O kaip jie galėtų prie to priprasti, jei tualetuose dažniausiai nėra popieriaus? Savininkas man prisiekinėjo, kad kiekvieną dieną ten palieka naujus ritinius, bet svečiai visus tuoj pat išvagia. Nors daug geriau, jei vagia, o ne naudoja, nes benaudodami užkemša kanalizaciją.

Likusią vakaro dalį buvau išsiblaškęs dėl šlapių batų ir kelnių, todėl pokalbio nė neprisimenu. Atmintyje išlikę tik biuro vaikinų argumentai, dėl ko gerai gauti darbą Sarajeve: puikūs restoranai, iki namų – tik keturios valandos kelio, bombų automobiliuose pasitaiko retai, teroristų nėra, nepasigausi maliarijos, ŽIV ir ebolos, visi kalba angliškai, tiesa, nekaip, bet pasistengęs gali suprasti, prie šiltos jūros, kurioje neplaukioja rykliai, nuvažiuosi per tris valandas, o atlyginimas toks, kad atpirktų visas išvardytas blogybes ir dar daugiau!

5.

Mielasis,

teisingai tu mane gėdiji. Ištaisysiu klaidą. Papasakosiu, ką ir su kuo dirbu, kur esu apsistojęs ir kaip leidžiu dienas.

Dirbu nuo pusės devynių iki šešių. Turime vienos valandos pertrauką, bet ja gali pasinaudoti tik vietiniai. Mes, užsieniečiai, darbe liekame ir ilgiau. Nuo devintos iki dešimtos skaitome naujienas internete. Tiesą sakant, naujienos yra tik pretekstas, ir aš jų ilgiau nei penkias minutes neskaitau. Vis tiek rašo vieną ir tą patį. Aš tuo laiku dairausi po išpardavimus ir aukcionus.

Nuo dešimtos iki vienuoliktos elektroniniu paštu siuntinėjame anekdotus ir kitokias nesąmones.

Nuo vienuoliktos iki pertraukos rašome ir skaitome ataskaitas, rengiame grafikus, kažką planuojame, tvarkome kažkokią statistiką, arba, jei tuo metu budime, turime eiti į spaudos konferencijas.

Nuo trijų iki penkių naršome internete arba žaidžiame kompiuterinius žaidimus. Manau, būtent dėl šios priežasties daugumoje kabinetų monitorius atsuktas taip, kad jo nematytų įeinantys pro duris. Visada gali nuleisti žaidimo langą, kol prie tavęs prieina kolega ar lankytojas. Bet labai nepatogu, nes pro langus sklindanti šviesa atsispindi ekrane, ir man dar nepavyko pasiekti Tavo žaidimo rezultatų.

Kiekvieną ketvirtadienį rengiamas susitikimas su vadovu. Jis dažniausiai vėluoja arba apskritai neateina, todėl tą laiką išnaudojame savaitgalio planams.

Nuo penkių iki septynių laukiame, kas pirmasis išeis namo, o apie devintą skirstomės arba einame į kokį priėmimą ar vakarėlį.

Darbas nesunkus. Sunkiausia sukurti kasdienius pranešimus vietos žurnalistams ir atsakinėti į jų klausimus. Laimei, iš mūsų nesitikima, kad atsakymai bus susiję su klausimais. Vienintelis svarbus dalykas – kelis kartus pakartoti žodį, kurį esame išsirinkę atitinkamam mėnesiui.

(Šį mėnesį tai – „korupcija“. Skelbimų lentoje jau yra žodžių pasiūlymų kitam mėnesiui: man labiausiai patinka „grąža“ ir „kova su terorizmu“.)

Vietos žurnalistai paprastai nieko neklausinėja: ne, jie dar nesuprato, kad jų klausimai yra per prasti mūsų atsakymams, tiesiog nekantrauja pasivaišinti mūsų kava ir užkandžiais. Tik dėl vaišių jie ir ateina, juk faksu gaunamus pranešimus siunčiame ir jų redakcijoms.

Čia žurnalistikos supratimas skiriasi nuo mūsiškio.

Vietos žurnalistai kovoja už teisybę tik tol, kol ta teisybė tarnauja valdančiai partijai tarnaujančiam redaktoriui. Todėl čia normalu vietoj smalsumo pasitelkti vaizduotę.

Tauta laikraščius perka ne norėdama sužinoti, kas įvyko, o norėdama perskaityti, kas gali įvykti. Visi straipsnių pavadinimai baigiasi klaustukais, pavyzdžiui, „Vištienoje yra kiaulienos?“, „Vaikams suleista netinkama vakcina?“, „Radioaktyvūs pasėliai Bosnijoje?“

Neseniai savo viloje sulaikytas vienas iš kaltinamųjų karo nusikaltimais. Po sulaikymo praėjus parai, televizijos komisija iš tolo filmavo tą namą. O tada citavo „artimiausią kaimyną, kuris savo tapatybės atskleisti nenorėjo“.

Šį tą sužinojau apie socializmo laikų žurnalistiką. Tuometiniai žurnalistai buvo puikiai įvaldę eufemizmų meną. Sugebėdavo parašyti net šimto žodžių sakinį, kuriame neapibrėžtas nei subjektas, nei predikatas. Taip niekas nežinodavo, kam ką priskirti, kas už ką yra atsakingas, ir visos naujienos rašytos tik tokiu būdu. Vietoj žodžių ir stilistinių figūrų naudotos frazės.

Įsivaizduok, jei mūsų laikraščiuose būtų rašoma „subjekto žmona, kuri nenorėjo atskleisti savo tapatybės“.

(Sakibo žmona yra žurnalistė, bet šiuo metu neranda darbo. Ji turi daug panašių pavyzdžių. Galbūt juos panaudosiu straipsnyje, kurį ketinu parašyti.)

Jiedu su Sakibu gyvena naujojoje Sarajevo dalyje. Tie rajonai iš tolo primena sovietinius, o į juos atvykus – juodaodžių teritorijas. Laiptinėse ant lubų kabo priskretę skrepliai, iš skylių sienose kyšo laidai, turėklai apklijuoti kramtomąja guma (neklausk, kaip sužinojau). Liftu naudotis nenorėjau – manau, net kartono dėžės už juos tvirtesnės.

Butuose kiek švariau. Mane nustebino vonios kambarys, kuriame pamačiau vonią, vandens šildytuvą, dušą, plyteles, plastikinį kažkokio stipraus valiklio butelį, skalbyklę, skalbinių dėžę, tualetą, kriauklę ir spintelę. Ten stovėjo ir stalelis laikraščiams pasidėti. Nors patalpa mažesnė už mano rašomąjį stalą.

Tiesa, spintelė stovėjo ant skalbimo mašinos, kurios vamzdis nukreiptas į tualetą, o pats tualetas vos ne po kriaukle (labai patogu, jei nori vemti!), dėl didžiulio vandens šildytuvo po dušu galima praustis tik tupint, bet viskas veikia. Noriu pasakyti, patraukus už rankenos, ji lieka duryse, o ne tavo rankoje, nuleistas vanduo bėga, o tualetinis popierius švelnus ir trisluoksnis.

Sakibo miegamasis kiek didesnis už vonios kambarį. Be dvigulės lovos, jame yra siuvimo mašina, kompiuteris, didžiulė spinta, knygų lentyna ir staliukas su dviem kėdėm. Jie turi dar vieną su virtuve sujungtą kambarį, kurį vadina svetaine.

Kaip atsidūriau jo bute?

Sakibas mane vežė apžiūrėti kelių nuomojamų butų, bet nieko gero neradome, ir paskui pakvietė pas save (čia tai visiškai normalu! Mes draugus kviečiamės į barą, o bosniai – pas save į namus.)

Galiausiai mano garbei jie surengė vakarėlį.

6.

Mieliausias Džopingai,

čionykščiai vakarėliai labai skiriasi nuo mūsiškių. Čia visi sėdi vienoje patalpoje prie žemo staliuko, kuris lūžta nuo sūrių, mėsos, vyno, alaus, žemės riešutų, kavos ir peleninių. Šokiai nevyksta, bet klausomasi plokštelių (vinilinių!), dainuojama ir verkiama.

(Kartais dainuojant apsikabinama. Garsiausiai traukia tie, kurių klausa prasčiausia.)

Veidai švyti, bet nežinai, nuo ašarų, nuo prakaito ar nuo riebalų.

Išgėriau mažiau nei įprastai, bet ryte galvą skaudėjo labiau. Tikriausiai dėl prasto oro. Įėjus į namus, čia įprasta nusiauti batus. Apsiauti juos gali tik išeidamas. Be to, čia niekas nenaudoja pudros nuo prakaito.

Žinoma, visus įpročius galima pagrįsti.

Čionykštės gatvės baisiai purvinos. Miesto centre parduotuvių patalpas išplovusios pardavėjos purviną vandenį išpila tiesiai ant šaligatvio. Vaikščiodamas dažnai išgirsti, kaip kažkas nusispjauna tau už nugaros. Pastebėjau, kad čia spjaudomasi dviem būdais. Pro išpuvusią skylę priekinių dantų eilėje arba iš gerklės. Jau galiu skirti iš garso: pirmuoju atveju pasigirsta cssis, o antruoju – hrrk-mff-tfu.

Todėl į pasivaikščiojimus išsiruošiu vis rečiau. Sakibas automobilį pastato ant šaligatvio, ir aš nubėgu į biurą.

Čia žmonės spjaudo ir saulėgrąžų ar moliūgų sėklų lukštus (pasiseka, jei jie neprilimpa prie padų).

Galbūt tai bosniams normalu, nes jų batai nekainuoja po penkis šimtus dolerių.

Taip. Nusipirkau dar vieną batų porą.

Nuo tada, kai atvykau, jau trečiąją. Ką dar galiu sau leisti tokioje provincijoje? Markas iš personalo skyriaus trečdalį algos išleidžia kaklaraiščiams. Van der Kliftas turi aštuoniasdešimt marškinių. Ulrikė – tris su puse kilogramo odinių drabužių!

Tame vakarėlyje Sakibo paklausiau, kodėl neatsakinėja į žinutes, kurias jam persiunčiu. Man atsakė jo žmona.

(Gudru. Tiesa, mūsų kalbą ji moka geriau už savo vyrą, bet jis man niekada nieko įžeidžiančio nėra pasakęs. O ji pasakė.)

Trumpai tariant, tas, kas siuntinėja tas „šiukšles“ – vaizdo klipus, reklamas, sveikinimus, anekdotus, pagalbos prašymus ir viską, ko pats nesugalvojo ir neparašė, – yra provincialas.

Dar man pasakė, kad taip dažniausiai elgiasi „elektroniniai tinginiai“, t. y. visi tie, kurie nežino, kaip išnaudoti darbo laiką, ir kad toks elgesys parodo menką išsilavinimą, paviršutiniškumą, aplaidumą, neatsakingumą, tingumą, bukumą, kūrybingumo stoką, nemandagumą, primityvizmą, nepadorumą ir nemąstymą savo galva.

(Daugelio tų žodžių ji ieškojo serbų-kroatų–anglų kalbų žodyne.)

Norėjau paprieštarauti, bet nenorėjau, kad pamanytų, jog teisinuosi. Viską, ką siunčiu, išsirenku kruopščiai ir vadovaudamasis geru skoniu.

Ar gavai tą beždžionę, kuri miegodama nukrenta nuo šakos? O tą, kuri šlapinasi sau į burną?

7.

Brangusis pavydusis Džoli,

tavo įtarimai, jog man Sakibas patinka, yra nepagrįsti.

Jis hetero, vedęs, mano pavaldinys, neturtingas ir be humoro jausmo.

Ką veikiau jo kambaryje?

Šioje šalyje įprasta svečią nusivesti į miegamąjį, nes ten dažiausiai laikomi daiktai, kuriuos šeimininkai nori parodyti, pavyzdžiui, nuotraukų albumai.

Taip, Sakibas man rodė nuotraukas.

Vaikystėje jis fotografavosi su ėriukais, balandžiais, pirmoje klasėje – su knygomis, mokytoja, vėliau prie kažkokių paminklų.

Nuotraukos nemeniškos, nespalvotos. Spalvotose jis jau pilnametis.

Visose tose nuotraukose atrodo laimingas. Dabar esu tikras, kad socializmas buvo pavojinga masinės hipnozės forma.

Vienoje nuotraukoje Sakibas nusifotografavęs su kitais vaikinais ir merginomis, kurie laiko kastuvus, šakes ir veža karučius. Jie nevilkėjo dryžuotais rūbais, nebuvo trumpai apkirpti ir neatrodė dirbantys priverstinius darbus. Maniau, kad grupė pozuoja kokiai meninei nuotraukai, dalyvauja kokiame spektaklyje, bet ne! Ištisą mėnesį po aštuonias valandas per dieną jie kasė kažkokius griovius ir už tai negavo nė cento.

Tokia vergija vadinta „darbo akcijomis“. Šitaip Bosnijoje statytos geležinkelio linijos. Tikslas – „sustiprinti brolybę ir vienybę“.

/…/

9.

Gudruoli,

paklausiau tavo patarimo išnaudoti šią viešnagę vietiniams papročiams pažinti. Ryte Sakibo paprašiau, kad pusryčiams man atneštų to, ką valgo vairuotojai.

Jis man atnešė bureką.

Tai tešlos ir kremzlių patiekalas. Tešla labai plona, primena kepimo popierių. Į tešlą įvyniojama kremzlių bei riebalų ir viskas iškepama. Dedama daug druskos, svogūnų ir pipirų, skonis labai aštrus.

Nesuprantu kai kurių kolegų žavėjimosi vietine virtuve. Išgėriau du litrus vandens, bet vis tiek nenumalšinau troškulio. Klausinėju savęs, dėl ko čia suvažiavome: norime juos išmokyti valgyti mėsainius ar iš jų mokysimės valgyti burekus?

Encas tvirtina, kad burekai su varške, bulvėmis ar špinatais skanesni. Gal ir paragausiu kitą mėnesį.

Buvau priverstas padaryti pertrauką. Labai surietė.

Jų tualetinis popierius mane varo iš proto. Toks plonytis, kad vienam kartui išnaudoji pusę ritinio. Bet, tiesą sakant, geriau toks nei jokio, jau nekalbu apie tą sunormuotą lapeliais, kuris toks kietas, kad prieš sėsdamasis ant klozeto turiu atsiplėšti norimą kiekį ir ilgai trinti tarp delnų.

Man pasakojo, kad yra vietovių, kur tualetinis popierius apskritai nenaudojamas.

(Tokios vietovės ribojasi su provincijomis, kur nėra net tualetų!)

Ten žmonės vietoj tualetinio popieriaus naudoja sukarpytus laikraščių lapus. Ir nemažai tų kraštų gyventojų į tualetą nešasi vandens sklidinus alaus butelius užpakaliui nusiplauti.

(Alus gaminamas Sarajeve, bet vienintelis jo sudėtyje esantis vietinis produktas yra vanduo. Visa kita – importuota.)

Ar tau jau pasakojau, kaip bosniai didžiuojasi savo vandeniu? Geria net iš čiaupo!

(Visi, išskyrus vandentiekio darbuotojus.)

Sako, ten daug mineralų, ypač kalkių.

Kai kurios mūsų įmonės jį valo chloru, fluoru ar kokiais ten milteliais, tada čionykštis vanduo ima priminti tą, kurį geriame mes. Be to, vietinė pilstomo vandens rinka gerokai perpildyta. Pamatę kažkokios upės nuotraukas (jei neklystu, ji vadinama Neretva), mūsų specialistai truputį susirūpino dėl geriamojo vandens, bet mes juos nuraminome paaiškindami, kad netrukus tą upę užtvenksime dviem užtvankom.

Už penkerių metų bosniai galės kaimynams pardavinėti elektrą ir pirkti vandenį.

Atleisk, mane vėl spaudžia…

Susidraugavau su moterimi, kuri valo tualetus. Anksčiau tokį pat darbą dirbo vidurinėje mokykloje ir naujomis pareigomis labai džiaugiasi. Jos vardas Zemka. Angliškai nemoka, bet kalba nesustodama ir vietiniai plyšta juokais. Paprašiau, kad išverstų. Štai koks buvo šiandieninis Zemkos monologas:

„Čia – tikras darbas. Tik sėdžiu ir šveičiu plyteles. Jei kas čia ir kramto gumą, tai ją išspjauna į tualetinį popierių, suvynioja ir išmeta.

O ten kas savaitę jų nukrapštydavau po penkiasdešimt, lyg nė nebūčiau darbe. Kur tik jų neklijuodavo. Atėjusi į darbą, tik ir laukdavau, ką tie mokiniai naujo sugalvos sugadinti ar suteršti.

Devyni iš dešimties nenuleisdavo vandens, o įėjus tam dešimtam vandens nelikdavo. Nežinau, kas tiems mūsų jaunuoliams negerai, ar jiems rankos dreba, ar neprimato, ar gėda pataikyti į pisuarą.“

Sako, kad ji buvo ištekėjusi daugiau nei dešimt kartų.

Nesiseka jai su vyrais, kaip ir man.

Bučkis.

10.

Mieliausiasis,

vakar apžiūrinėjau nuomojamus butus. Man patiko vienas namas ant kalvos, virš miesto. Vaizdas fantastiškas. Bet mane Ulrikė įspėjo, kad tie rajonai nesaugūs.

Pas mus rajonai vadinami nesaugiais, jei juose šiukšlės neišvežamos kiekvieną savaitę, o nusikaltėlių yra daugiau nei policijos. Jei vadovautumės tokiais kriterijais, tada visą Bosniją reikėtų vadinti nesaugia. O Ulrikė kalbėjo apie nuošliaužas.

Socializmo laikais ant tokių miestą supančių kalvų namus buvo galima statyti be leidimų. Teisės aktuose buvo įtvirtintas neteisėtai pastatytų namų griovimas, bet įgyvendinimo mechanizmas neegzistavo. Supratau, kad socializmas reiškė kaimų perkėlimo į priemiesčius procesą. Tokie priemiesčiai pastatyti be urbanistų sutikimo ir planų, kiekvienas statytojas pats rūpinosi ir elektra, ir vandeniu, ir kanalizacija. Neseniai vykusio karo metais šių rajonų gyventojai iškirto aukščiau žėlusius miškus ir susikrovė turtus, pardavinėdami medieną centrinės miesto dalies gyventojams. Dėl tokių neplanuotų kirtimų ėmė formuotis nuošliaužos, ir neteisėtai pastatytus rajonus dabar tenka skubiai gelbėti.

Biuras kelis kartus jiems paaukojo pinigų. Mūsų lėšomis pastatytos atraminės sienos, sutvarkyti lietaus vandens ir didelių srovių nutekėjimo vamzdžiai. Aišku, vos užbaigus darbus, visi gyventojai į mūsų iškastus kanalus susivedė kanalizaciją, ir jau po septynių dienų jie užsikišo.

Tokia jau ta Bosnija: geriau namą nugriaus, nei mėšlą už namo paleis.

Kai kurių tualetai stovi ir po dvidešimt metrų žemiau nuo namo. Lyg po tuo pačiu stogu būtų nenormalu ir valgyti, ir š… Pabandžiau įsivaizduoti gyvenimą tokiame name. Ką daryti, jei staiga paleidžia vidurius? Arba jei netikėtai prispiria reikalas? Bėgti neprotinga: jei netyčia tualetą prabėgsi, pusę valandos teks kopti atgal į viršų. Galima prisirišti prie namo, bet tada tris dienas tampysi virves atgal.

(Galvoju, gal tiktų šuoliams naudojamos gumos?)

Tos kalvos tokios stačios, kad virš vieno iš tokių rajonų buvo pastatyta olimpinių žaidynių bobslėjaus trasa. O kiekviename name yra po dvejas duris: iš vienos ir iš kitos pusės. Toks sprendimas priimtas dėl lietaus. Jei lyja stipriau, atidaromos abejos durys, ir srovė išbėga per namo vidurį.

Didžiausias nuostolis – pamiršti patraukti batus.

11.

Džordžai, mano pirmoji ir vienintele meile!

Naujausios žinios: išsinuomojau butą!

Dideli langai, sodas, vaizdas į senamiestį, viskas nauja ir daug pigiau.

Išsinuomojau jį iš kažkokio advokato, kuris persikėlė į mažesnį nuomojamą butą kažkokiame daugiabutyje netoli nuo Sakibo namų.

Buto, kuriame dabar gyvena advokatas, savininkas persikėlė į nuomojamą vieno kambario butą tame pačiame daugiabutyje.

To vieno kambario buto savininkas, pensininkas, persikėlė į garažą kažkokiame priemiestyje. Garažo savininkas pardavė automobilį, kad galėtų susiremontuoti namo stogą.

Žinai, kas nupirko tą automobilį? Advokatas, kurio butą aš nuomojuosi.

Kartais didžiuojuosi matydamas, kiek žmonių gyvena iš mano pinigų, kuriuos uždirbu ir suteikdamas paskolą stogo remontui. Encas pasakojo, kad šeima, kuri nuomoja priešais esantį butą bei garažą, gyvena furgone be ratų.

Sodą dalinuosi su kažkokiu švedu, kuris neprieštarauja, kad kas antrą šeštadienį rengčiau piknikus. Kviesiu manekenus iš Pasaulio banko, vaikinus iš ambasados bei JTO ir porą vyrukų iš apsaugos.

Pakviesiu ir Sakibą, juk būtų kvaila mokėti padavėjams.

P. S.

Džordžai! Tualetinio popieriaus lapeliai, apie kuriuos tau rašiau, suglamžyti atgauna savo formą dar nespėjus panaudoti!

12.

Mano mieliausias Džoi,

aišku, kad Sakibas nėra mano asmeninis vairuotojas.

Bet jis labai norėjo išsaugoti darbą, be to, yra manimi patenkintas ir nemato priežasčių, dėl kurių negalėtų namo parvežti mano svečių. Galų gale jie visi dirba su manimi, o Sakibo darbas – vežioti Organizacijos narius.

Tokio mėnesinio atlyginimo, kokį gauna Organizacijoje, vietinėse įmonėse neuždirbtų nė per metus, net jei jam pasisektų įsidarbinti viename iš tų retų nebankrutuojančių subjektų. O ir tie, kurie nebankrutuoja, išsilaikyti sugeba tik dėl to, kad nemoka mokesčių ir muitų.

Todėl, be stogų atnaujinimo, mūsų svarbiausia misija Bosnijoje yra išmokyti mokėti mokesčius ir muitus. Kai bosniai to išmoks, mūsų Organizacijos išlaidas apmokės patys, o ne ES.

Didžiulis iššūkis šiuos laukinius paversti sąžiningais mokesčių mokėtojais.

Ir dar šis tas: kitaip nei taksistai, Sakibas važiuoja trumpiausiais maršrutais.

Užsienietis, kuris Sarajeve naudojasi tik taksi paslaugomis, gali susidaryti klaidingą įspūdį, kad miestas yra du kartus didesnis.

Iš balkono, į kurį patenku per savo miegamąjį, tikriausiai matosi visas Sarajevas. Nematau tik aukščiausiai ant kalvų įsikūrusių rajonų. Tų, kurie slysta žemyn.

Beje, šiandien čia šventė. Nepriklausomybės diena ar kažkas panašaus.

Keista ją švęsti valstybėje, kurioje užsieniečiai (visi mes, neatsižvelgiant į gebėjimus ir gerus norus) keičia valdžią, gaudo nusikaltėlius, įvedinėja įstatymus, renka himną ir į vairuotojo pareigas priima profesorius.

Vietinės kalbos aš nesimokysiu. O kam, jei jų Konstitucija sudaryta anglų kalba?

Sakibo žmona norėjo mane mokyti, kelis kartus buvau pas ją nuėjęs, bet nusprendžiau nebetęsti.

Čia kalbama trimis skirtingomis kalbomis: serbų, kroatų ir bosnių. Tiesą sakant, manau, kad tai viena ir ta pati kalba, kurią visos trys tautos vadina skirtingai.

(Gerai būtų ją išmokti, tada CV galėčiau įrašyti, kad moku net tris!)

Nors yra ir skirtingų žodžių. Pavyzdžiui, serbai sako „kafa“, bosniai – „kahva“, o kroatai – „kava“. Todėl sudariau taisyklę: ten, kur serbai taria „f“, kroatai taria „v“, o bosniai – „hv“. Pavyzdžiui, serbai sako „Kofi Anan“, kroatai – „Kovi Anan“, bosniai – „Kohvi Anan“. Netiesa!

Visi sako „Kofi Anan“.

Sakibas man pasakojo, kad vienos kroatų kavinės valgiaraštyje buvo nurodyta taip: kava – 1 markė, kafa – 2 markės, kahva – 3 markės. Nuo tada visi visur užsisakinėja kapučino arba espreso.

Todėl maniau, kad desertas – keptas maltais riešutais įdarytas obuolys – vadinamas ne tik „tufahija“, ir kavinėse, kurios man atrodė bosniškos, užsisakinėdavau „tuhvahija“, o kitose – „tuvahija“.

Įsivaizduok, kas būtų, jei anglų ir valų skirtųsi taip, jog mes sveikintumės „hello“, o jie – „ello“. (Kitaip tariant, praleistų „h“.) Kvailystė.

Čia tai yra didžiulis skirtumas, nes bosniai „h“ niekada nepraleidžia, o serbai praleidžia visada, kai tik gali. Tada sužinojau, kad serbai ausį vadina „uvo“, o kroatai „uho“. Manydamas, kad serbai taria „f“ ir „v“, bet niekada netaria „h“, irgi suklydau, nes jie sako „hemija“, o kroatai – „kemija“.

Mokantis kalbos, tikrai nepadeda nei logika, nei analogija. O Tu žinai, kad mano kalbinius nesugebėjimus lenkia tik matematiniai nesugebėjimai.

Kartais man atrodo, kad jei nebūtų tų humanitarinių misijų, gyvenime tikrai prapulčiau.

13.

Mielasis Froidai,

praleisiu tavo atradimą, kad į Sakibo žmonos pamokas vaikščiojau dėl Sakibo, o ne dėl kalbos.

Kartą per savaitę, dažniausiai penktadieniais, su jais vykstu apsipirkti į vieną didelį sandėlį už miesto. Ten daug pigiau, o ir prekės prancūziškos, tad aš jiems vertėjauju.

(Vieną kartą vietoj šampūno jie nusipirko plaukų dažų, kitą kartą – acto vietoj alyvuogių aliejaus.)

Kas trečio produkto galiojimo laikas yra pasibaigęs, bet, trejus metus valgę tik per karą humanitarinių organizacijų dalytus konservus, jie nėra pernelyg išrankūs. Maistas šioje šalyje valgomas tol, kol pažaliuoja ir ima dvokti, o tai, kas rašoma ant pakuotės, visai nesvarbu.

Ypač didelis prekių šunims pasirinkimas. Kitą šeštadienį Fufi ir Fifi (šefo pudeliukės) švenčia gimtadienį, ir visi esame pakviesti į vakarėlį. Ta proga nupirkau naujų batų porą, kurią jos galės sugraužti. Sakibas sakė, kad už tokius pinigus sendaikčių turguje galėjau nusipirkti dešimt porų tikros odos vaikiškų batų, kuriais kalytės būtų labai apsidžiaugusios ir graužusios gerokai ilgiau.

Jo mąstymas praktiškas, bet nepriimtinas. Įsivaizduok, kas būtų, jei koks žurnalistas nufotografuotų vaikiškus batus graužiančias pudeliukes. Jau matau straipsnio pavadinimą: „Vaikai liko basi dėl diplomatų šunų įgeidžių!“

Sandėlyje pilna plakatų, ant kurių rašoma: „Pirkite vietos gamintojų prekes!“ Pamaniau, kad tų plakatų yra daugiau nei prekių. O ir tos vietinės prekės – tikras siaubas: pas mus pradarytas pienas šaldytuve gali išstovėti iki dviejų mėnesių, o čia sugyžta vos per dvi dienas.

Negalėdami atsikratyti pelėsių, sugedusį jogurtą jie pavadino „kefyru“ ir ėmė pardavinėti. Skonis neblogas ir net atgaivina, be to, kefyras tinka kaip užkandis, bet darbe jo negeriu, nes atidarant apsitaško kaklaraištis.

Jų pieno gaminiai tikriausiai ne blogesni už mūsiškius, bet gali būti, kad bakterijas jie užmušinėja netinkamais antibiotikais.

Šalyje veikia farmacijos įmonė, ir vaistinėse galima gauti vietinių vaistų. Jie nemokami, nes visi, kurie tik gali, perka importuotus. Jei tau skauda dantį ir išgeri tris bosnių gamybos tabletes nuo skausmo, suskaus ne tik dantį, bet ir galvą.

Įrodyta.

Farmacijos įmonė investuoja į reklamą, jų logotipas puošia net vietos futbolo klubo žaidėjų marškinėlius, bet kokia iš to nauda, kai geriausi futbolininkai žaidžia Vokietijoje, o ten ant marškinėlių šviečia „Bayer“ logotipas.

Todėl čia vaistų nuo skausmo sinonimas yra „Bayer“ aspirinas.

Manai, kad jį galima nesunkiai ištirpinti vandenyje? Klysti: geriamasis vanduo čia yra didžiulė problema.

Vietos gyventojai vandenį geria tiesiai iš čiaupo, nes jų niekas neįspėjo apie pavojus, be to, nėra kitų alternatyvų. Negazuoto vandens buteliuose galima nusipirkti tik keliose vietose, įskaitant sandėlį, kuriame apsiperkame.

Dešimt kilometrų nuo mano darbovietės yra didelis itin geros kokybės vandens šaltinis. Neužtvertas, nes taip būtų užtvenkta didžiausia šalies upė. Bet jei prisėsi kurioje nors prie šaltinio įsikūrusioje kavinėje ir užsisakysi vandens, gausi stiklinę vandens iš čiaupo!

Jei norėsi užsisakyti šviežio upėtakio, tau pasiūlys šaldytų kalmarų.

O jei jų imsi klausinėti apie verslą, vietoj atsakymo sulauksi kokio nors politiko, planuojančio didesnį eksportą, bet uždirbančio iš didesnio importo, frazės.

Neįtikėtina!

14.

Jūsų prakilnybe,

jau devynios vakaro, o aš vis dar sėdžiu biure. Darbo neturiu, bet nėra kur eiti. Šį vakarą manęs niekas nekvietė į vakarėlį, nė viena ambasada nerengia priėmimo, nenumatyta jokių oficialių vakarienių.

Ką veikti užsieniečiui toli nuo savo mylimojo (pasiilgau tavęs, Jūreivi!), Balkanų provincijoje, kurioje pliaupia lietus?

Kad ir kiek mums mokėtų, tokios depresijos neatperka.

Nė neįsivaizduoji, kokioje gilioje provincijoje atsidūriau.

Nėra nė vienos golfo aikštės, niekas neįsivaizduoja, kas yra kriketas. Apie biliardą nė nekalbu. Lapių medžioti einama pėsčiomis!

Tiesą sakant, net jei visos šios pramogos čia ir būtų, nuo asfalto aš nelipčiau. Visur pilna minų. Žinau, paklausi, o kur tie milijonai, kuriuos skyrėme išminavimui. Ar atidavėme juos vietiniams, kad išnaikintų minų laukus?

Aišku, kad ne.

Kleriksonas mano, kad tai – atsakingas darbas, kurio negalima patikėti mėgėjams.

Atsivežėme savo specialistų. Sumokėjome už tarptautinius skrydžius, išnuomojome mašinas ir įrenginius…

(Van der Kliftas kikena, kai paklausiu, kiek sumokėjome už draudimą.) Išspausdinta begalė plakatų, nufilmuota daug televizijos klipų, vaikai darželiuose (tuose, kurie dar liko) viską sužinojo apie minas (dabar jie žinių turi daugiau už mūsų pareigūnus!).

Aš kabinete turiu visų minų laukų žemėlapį. Nelabai tikslus, bet dizainas kietas. Jį kūrė Ženeviv.

Nežinau, kiek kilometrų įspėjamosios juostos nupirkome. O tada, kai pradėjome išminavimo darbus, pritrūkome pinigų.

Vietiniai būtų dirbę už mažesnius atlyginimus ir jiems nebūtų reikėję tokių plačių draudimo sutarčių, bet aš jiems darbo duoti nenoriu. Būtų nemoralu, jei tas, kuris vakar laukuose dėliojo minas, šiandien gautų atlyginimą už jų neutralizavimą.

Sakibas sako, kad būtų nemoralu ir jei tie, kurie karo metais pardavinėjo ginklus, dabar uždirbtų už jų naikinimą. Jis – geras vairuotojas, bet kvailas pašnekovas.

Galvoja, kad kažkoks diplomas (kuris galioja tik Rusijoje) jam suteikia teisę filosofuoti. Tokių kaip Sakibas išmintį penkerius metus stebėjome per BBC. Reikės pasakyti, kad jo darbas yra sukinėti vairą, o mano – gauti pelną.

Jis juk Sakibas, o aš – Sachibas.

Dabar jis sėdi vairuotojų kambaryje ir žiūri televizorių, o aš esu apsivertęs darbais: turiu peržiūrėti dvi FRA, ATF dar nesuderinau su ICQ, savaitinės ataskaitos net nepradėjau, o terminas jau rytoj, Pirkimų skyrius prašo pervertinti OCD, iš OGS gavau šešiolikos puslapių GIR, o rytoj ryte šefas laukia mano ataskaitos, kurios negaliu pabaigti be PMS. Tikriausiai vis dėlto reikės prašyti vadovybės, kad man skirtų dar keturis asistentus.

Atsitiktinai sužinojau, kad sutaupėme keisdami stogą, todėl pinigų dar keturioms darbo vietoms tikrai užteks. Deja, tokios darbo vietos rezervuotos vietiniams, todėl Džoanai dar teks truputį pakentėti.

(Girdėjau, kad kažkokie mūsiškiai policininkai įsivėlė į heroino prekybą, ir jei paaiškės, kad gandai teisingi, tada juos tikriausiai perkels į Rytus, o aš galėsiu rekomenduoti Tavo seserį.)

Dabar Sakibą išsiųsiu nupirkti picos. Kodėl jis turėtų žiūrėti „Draugus“, kol aš dirbu?

15.

Katinėli!

Labai mielas tavo pavydas.

Sakibo aš neatleisiu.

Galiu, bet nenoriu. Sakibas yra pasirašęs sutartį, kuri jam negarantuoja jokių teisių, ir man pakaktų paskambinti į Personalo skyrių, kad iš jo paimtų kortelę, bet aš to nedarysiu.

Jis greitas, patikimas, išradingas. Atvyksta manęs paimti, vežioja mane per pertrauką, į susitikimus, parveža namo, pristato picą, pakeičia vaizdajuostes videotekoje, pristato mano skalbinius į skalbyklą ir mano buvimą šioje šalyje daro pakenčiamą.

Su juo jaučiuosi saugesnis: tu net neįsivaizduoji, kaip čia pavojinga.

Kiekvieną rytą gauname sąrašą vietų, kuriose lankytis nepatartina. Dėl išminavimo darbų, įtariamųjų karo nusikaltimais sulaikymų, tikėtinų demonstracijų, streikų, kelių blokadų… Nesuprantu šefo, kuris reikalauja, kad viešumoje demonstruotume viltingą optimizmą. Šioje šalyje demonstruoti galima tik beviltišką pesimizmą.

Jaunimas masiškai emigruoja. Grįžta tik taisytis dantų. (Dantistai čia pigesni už nulį sąskaitoje!) Valdžia vokiečiams pardavinėja senąsias valstybines vilas, kad galėtų nusipirkti naujų vokiškų automobilių. Už dvidešimties metų šalis turės dvidešimt vilų mažiau ir dvidešimt automobilių atliekų daugiau.

Pas mus pavydėtiną politinę karjerą gali padaryti net jei esi kvailys, su sąlyga, kad būsi nenatūraliai sugadintas. Čia tarp sąžiningumo ir kvailumo didelio skirtumo nėra. Sakoma: kvailys ir sąžiningas žmogus yra vienas ir tas pats. Vagis jie vadina ne vagimis, o gebančiais suktis. Todėl demokratiniuose rinkimuose renkasi iš kvailių, kurie naikins šalį, ir vagių, kurie ją apvogs.

Sakibas pritaria mano nuomonei, kad jo šalis yra komos būklės. Bet dėl to jis kaltina mus (tarptautinę bendruomenę). Nors nepastebi, kad tai mes tą šalį laikome prijungę prie kvėpavimo aparatų. Kai išjungsime visas finansines infuzijas ir panaikinsime sanitarinius užkardus, jie tuoj pat ims peštis ir žudyti vieni kitus kaip prieš Deitono taiką. Šiuos dvejus taikos metus prisimins kaip gražiausią sapną.

Pešis, net jei nuspręsime jiems nebepardavinėti ginklų. Jei reikės, ir turkiškais kardais. Pusė jų suvenyrų yra šaltieji ginklai. Kam gaminti pusantro metro ilgio ir dešimties kilogramų svorio pypkę, jei neplanuoji ja trenkti per galvą?

Šefas savo kalbose ir ataskaitose nuolat pabrėžia, kad šios šalies perspektyvas mato turizmo srityje. Bosnijoje daug miškų ir upių, galima išplėtoti kaimo ir sporto turizmą. Kalbėdamas apie sporto turizmą, omenyje jis turi plaukimą plaustais, nors aš nesuprantu, ką bendro tai turi su sportu. Koks čia sportas? Dvi valandas upė tave velka pasroviui, o tada dešimt valandų kepi ėriuką ant laužo.

Aišku, nė vienam iš mūsų biuro niekada nešaus į galvą kaimo turizmo reklamuoti asmeniškai. Visi tie gražūs miškai pilni minų. Nė per šimtą metų jų niekas… Džordžai! Turiu idėją!!!

Anja Mugerli. Novelės

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

Versta iš: Versta iš: Zeleni fotelj, Maribor: Litera, 2015 (Katės);

Čebelja družina, Ljubljana: Cankarjeva založba, 2020 (Bateliai)

2023-ųjų rudenį lietuviškai knygą išleis leidykla Gelmės

Anja Mugerli (g. 1984 m. Šempeter pri Gorici, Slovėnija) – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką, Primorskos universiteto Humanitarinių studijų fakultete – scenos menų ir kūrybinio rašymo magistro studijas. 2011 m. apsakymas „Žalias fotelis“ išrinktas geriausiu mėnraščio Sodobnost ir Slovėnijos rašytojų sąjungos konkurso apsakymu. 2015 m. pasirodė debiutinė apsakymų knyga tuo pačiu pavadinimu, ji išrinkta geriausiu metų debiutu; tarptautiniame dramų konkurse Duino pilyje autorė apdovanota už pjeses. 2017 m. išėjo romanas Spovin. Šiemet antra apsakymų knyga „Bičių šeima“ (2020) apie slovėnų papročius ir apeigas apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija.

Apsakymuose autorė atskleidžia paprastų žmonių kasdienybę, kurią sukrečia koks nors įvykis ir tada išsinuogina egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimas; tai būdingas šiuolaikinių slovėnų novelių bruožas. Autorė pasirenka žinomas ir dažnai slovėnų literatūroje analizuojamas temas: alkoholizmas, iširusi ir susvetimėjusi šeima, stresas, senėjimas, vienatvės baimė. Užčiuopia šiuolaikinio žmogaus psichologijos subtilybes: jis negeba arba jam nepavyksta pralaužti ydingo nykios buities rato, vis dėlto veikėjai nėra visiškai aklai pasidavę likimui, tad kūriniai nedvelkia juodu pesimizmu. Novelių pabaigos dažnai lieka atviros, paliekančios skaitytojui erdvės sukurti savą interpretaciją. Rašytoja parodo aktualų nūdienos visuomenės išsisluoksniavimą, susvetimėjimą, vartotojišką požiūrį į santykius, gyvenimą.

Lietuvių skaitytojai jau turėjo progą susipažinti su A. Mugerli – 2019 m. „Metų“ 12 numeryje paskelbti du apsakymai „Pirštinės“ ir „Upė“. Šioje publikacijoje pateikiami dar du apsakymai: „Katės“ iš ankstesnės apsakymų knygos ir „Bateliai“ iš apdovanotosios knygos.

Vertėja

Katės

Kažin koks garsas ją prižadino per vidudienio snūdulį. Apsidairė po kiemą. Visa aplink stovėjo sustingę. Niekas nepakrutino abrikosmedžio, po kuriuo sėdėjo. Žolė, žaibiškai sužėlusi ir todėl joje kates vos galėjai įžiūrėti, nesiūbavo. Ji vėl išgirdo snaudulį sujaukusį garsą, priešais auganti gyvatvorė sušlamėjo. Viena iš kačių kilstelėjo galvą ir prisimerkė. Jiedvi su kate sužiuro į besipurtančią gyvatvorę, laukė, kas įvyks. Tada anapus tvoros pasigirdo garsus ššš, išvirto į kvatojimą, galiausiai nuaidėjo nuskuodžiančių kojų bildesys. Katė vėl padėjo galvą ant letenėlių ir nugrimzdo į nerūpestingą miegą. Aplink namą žėlė gyvatvorė ir gožė kiemo vaizdą, bet veikiausiai kaimynų vaikus pagaudavo toks nesutramdomas smalsumas, kad net vešlūs krūmynai neatbaidydavo jų kyštelti nosį ir pasidomėti, kas dedasi kieme. Gal jie panūdo pamatyti susikūprinusią jos figūrą ar laibas rankas, su voriškais pirštais atrodančias it išdžiūvęs medis, kitados atsiradęs kiemo gale prie vandens surinktuvo. Ilgai jis ten augo, kol velionis jos vyras pagaliau jį nukirto. Tada jos veidas dar buvo ne taip išvagotas raukšlių, pro kurias veik nematyti akių. Jei vaikams pavyktų prasibrauti pro gyvatvorę ir prieiti prie jos, greičiausiai neįstengtų pasakyti, kokios spalvos jos akys. Žvilgsniu ji apmetė savo kates, snūduriuojančias žolėje. Jau seniai jų nebeskaičiuoja. Iš gatvės atsklindant garsams, jų ausys krypčiojo lyg radarai. Kai rytais išeidavo į parduotuvę, katės visada sekdavo iš paskos bemaž iki gatvės galo. Ji stumtelėdavo vartelius ir išvesdavo į gatvę dviratį, katės stačiai grūsdavosi įkandin. Vienos pralįsdavo pro tvoros virbus, kitos ją tiesiog peršokdavo. Gatvės gale prieš pasukdama už kampo ji dar kartą atsigręždavo į savo augintines. Šios tupėdavo ant žemės uodegomis apsivijusios priekines letenėles ir žvelgdavo į ją. Kaitrią dieną grįždama aptikdavo kates gatvės pakraščiu augančių krūmų šešėlyje. Varėsi dviratį, iš abiejų vairo pusių apkarstytą krepšeliais, pilnais maisto katėms ir šiek tiek sau. Dukra visada už tai ją bardavo. Sakydavo, kad visą pensiją išleidžia katėms, o pati gyvalioja. Dukra nemėgo jos kačių ir žodį „katės“ pasakydavo ypatingai: garsą „k“ ištardavo stuktelėdama liežuviu į gomurį. Kartais jai atrodydavo, kad kažkur dukters vaikystės ir jaunystės paribyje jos prasilenkė, nes niekaip nerado bendros kalbos. Jau geras tris dešimtis metų dukra su šeima gyveno tolimame mieste ir ją aplankydavo maždaug du kartus per mėnesį. Kartkartėmis atsiveždavo ir abu vaikus, bet dažniausiai atsilankydavo viena. Tokiomis dienomis katės nuo pat ryto išsislapstydavo lyg nujausdamos, kad atvyks dukra, ir tada jai pasidingodavo, kad šen ten suboluoja koks uodegos galiukas ir tuojau dingsta krūmynuose. Nesiširdydavo, mat puikiai žinojo, kaip praeis dukters apsilankymas. Tars kelis žodžius apie vaikus, gal šį tą pasakys apie vyrą. Darbo neminės, apie tai su ja niekada nesišneka. Jiedvi susitaisys lengvus pietus, paskui dukra užves kalbą apie senelių prieglaudą. Tikins, kad šis namas jau senas. Pirštu bes į plyšius, prieš daugel metų vietomis atsiradusius sienose. Galbūt net pabarbens į vieną iš jų, atseit žiūrėk, bet kurią minutę čia viskas subyrės. Kadangi ji nieko neatsakys, o tik retkarčiais šyptelės savo bedante burna ir apnuogins rausvas dantenas, dukters balsas pasikeis. Dukra įsižeis. Tuomet prašneks apie jos kates, o žodį „katės“ tars savo ypatinguoju būdu, ir jos veidas taps tamsiai raudonas. Pažinojo dukterį, todėl su ja niekada nekalbėdavo apie savo kates. Bet kartais netikėtai išsprūsdavo koks žodis apie jas, ir tai suveikdavo taip, lyg nuspaudus gaiduką. Taip nutiko ir tada, kai paminėjo praviras duris.

Pasibaigus popietės snūdai, katės paeiliui budo. Tingūs jų judesiai darėsi vis vikresni. Jos pasirąžė: ištempė priekines, paskui užpakalines letenas ir mitriai liuoktelėjo į krūmus. Prietemoje ji įžiūrėjo tik švytinčias jų akis. Tai buvo vienintelis paros metas, kurį katės praleisdavo vienos. Tuomet ji pakildavo nuo kėdės ir lėtai nušlependavo į namą; visada palikdavo pravertas lauko duris, kad paryčiais katės galėtų įsmukti į vidų. Kai tą dieną netyčia prasitarė apie tai dukrai, ši pašiurpo.

Kaip  – pravertas, o ką, jei kas nors apiplėš, priekaištavo, jos akys pavojingai išsiplėtė.

Ir ką gi galėtų iš manęs pavogti, tarė, visa, ką turiu, tėra keli nuzulinti baldai, senas televizorius, kurio beveik niekada nežiūriu, mažas radijo imtuvas ant palangės ir katės, pridūrė, dukters veidas persikreipė.

Tu ir tavo katės, išspaudė, kai atvažiuoju, tos tavo katės amžiais visur šmirinėja. Katės kieme, koridoriuje, drunija svetainėj ant sofos, visąlaik painiojasi po kojom virtuvėje, piktinosi dukra. Suprantu, seniems žmonėms reikia draugijos, tarė jau kiek švelnesniu balsu, dar suprasčiau, jei turėtum vieną katę, bet visą gaują, tai nenormalu.

Dukters balsas vėl suskambo garsiau.

Kaip apskritai gali gyventi tokioje aplinkoje, stebėjosi dukra. Nuolat reikia žiūrėt po kojom, kad ant kurios neužmintum. Tik nesakyk, kad ir į lovą jas įsileidi, nerimo dukra. Naktį, kai miegi, jos slampinėja aplink ir spokso į tave tom savo akim, tarė pasikeitusiu balsu. Jai pasidingojo, kad dukra kalba jau ne su ja, o kažką prisimena. Mat jos žvilgsnis nukrypo kažin kur į šalį. Dukra žėrė toliau: „Ar žinai, kiek kartų man yra nutikę: atsisuku ir pamatau vieną iš jų? Ji nieko nedaro, tik žiūri į mane, bet jos akys tokios keistos. Man atrodo, kad apie kažką įtemptai mąsto, net nugara pagaugais eina, nes negaliu suprast, kas tai.“

Ištarusi šiuos žodžius, dukra nusipurtė visu kūnu ir trumpam nuščiuvo, lyg ieškotų tinkamų žodžių. Kai pagaliau vėl prabilo, jos balsas buvo įprastas. Pirmiausia pasakė nerimastaujanti dėl to, kad ji leidžia dienas viena, be žmonių draugijos. Sakė kartais naktį negalinti užmigti, nes galvoja tik apie tai, ar jai viskas gerai. Paskui pasakė, kad senatvėje šitaip gyventi nėra gerai ir kad yra girdėjusi, jog senyviems žmonėms, kurie daug metų po sutuoktinio mirties gyveno vieni, ėmė dėtis keisti dalykai. Pradėjo pasakoti apie vyriškį, kuriam girdėjęsi balsai ir jis įtikėjęs, kad tai jo žmonos balsas.

Niekas tuo netikėjo ir nežiūrėjo į jį rimtai, dėstė dukra, bet vieną naktį, matyt, vėl išgirdęs balsus ir ėmęs sekti paskui juos. Įsivaizduok, kokios būklės turi būti žmogus, jeigu atsikelia vidury nakties ir su pižama ir šliurėmis išeina į gatvę, nes mano, kad jį šaukia žmona. Niekas iš kaimynų nieko nei girdėjo, nei matė, bent jau taip vėliau visi tvirtino, bet juk visi žinome, kad žmonėms visai nerūpi vieniši seneliai, net jeigu šie gyvena už kelių gatvių ar kaimyniniam name. Ryte jį rado visiškai sušalusį parke. Gulėjo ant suoliuko, apsivilkęs pižamą, o šliurės stovėjo ant žemės. Buvo kovas, o juk žinome, kad kovą pasitaiko net labai šaltų naktų. Iškvietė greitąją, bet gydytojai jau nieko negalėjo padaryti. Tačiau šio vyro istorija dar ne pati baisiausia. Jo vaikai, be abejonės, nepaprastai išgyveno, tačiau bent jau žinojo, kas jų tėvui nutiko. Ne, baisiausia, kas tave gali ištikti, tai prarasti artimąjį ir nežinoti, kas jam atsitiko. Šitaip nutiko kažkokiai senutei, kuri liovėsi kalbėjusi. Įsivaizduok, kad vieną rytą atsikeli ir nuo tos akimirkos iki pat gyvenimo pabaigos nebeišleidi nė garso. Juk gali kvanktelėti. Vaikai rodė ją įvairiems gydytojams, farširavo visokiais vaistais, net pas hipnotizuotoją nuvežė, bet niekas nepadėjo. Mirė nepratarusi nė žodžio ir niekas niekada nesužinojo, kas iš tiesų jai buvo.

Dukrai kalbant, į virtuvę viena po kitos ėmė sėlinti katės. Lytėdamos grindis, jų minkštos letenėlės nekėlė jokio garso. Dukra buvo taip įsijautusi į savo pasakojimą, kad jų visai nepastebėjo. O virtuvėje jau buvo pilna kačių, jos visiškai be garso tūpėsi ant plytelių ir įdėmiai klausėsi. Pagaliau jas išvydus, dukrai užlūžo balsas, persigandusi ji ėmė stebeilytis į kates. Sutrikusi mėgino nusistverti pasakojimo gijos, bet žodžiai dėliojosi nebe taip sklandžiai. Vis nutildavo ir imdavo žiūrėti į kates, kol pagaliau netikėtai sugniužo.

Matai, apie tai tau kalbu, užsiplieskė. Kaip gali su jomis gyventi? Ir kaip tau gali patikti toks vienišas gyvenimas, kiauras dienas – tik vienatvė ir tos katės? Jos klastūnės, visiškai tyliai prisėlina iš nugaros ir tada spokso į tave tom savo akim…

Ji niekada nematė savo dukters tokios. Uždususi, lyg būtų ką tik nubėgusi maratoną, su kiekvienu įkvėpimu iš gerklės veržėsi šaižus švilpimas. Akys šiek tiek išėjusios iš orbitų, rodos, tuoj iššoks iš kaktos. Jai toptelėjo, kad reikia apraminti padėtį, kol dar nevėlu, todėl pasakė: „Bet juk tai viso labo katės.“

Dukra, užuot sureagavusi, pasakė: „Jei paliksiu tave gyventi šitam prikiaulintam name, niekada sau neatleisiu. Nejau nežinai, kaip šioje gatvėje visi tave vadina? Vaikai tau už nugaros šaiposi, o kaimynai vengia tavęs. O tau galvoje vien tos katės! Jei nenori keisti savo gyvenimo dėl savęs, tai pakeisk jį bent jau dėl manęs ir anūkų. Senelių prieglauda visai arti mūsų namų ir vaikai galėtų dažniau tave lankyti. Aš naktimis ramiai miegočiau, nes žinočiau, kad tavimi rūpinamasi. Jeigu persikeltum į senelių namus, visiems būtų geriau.“

Nors katės tupėjo savo vietose, atrodė, kad lyg ėmė kažko tykoti. Ji matė, kaip jų vyzdžiai išsiplėtė, pasidarė mažne apvalūs. Sėdėjo priešais dukrą ir staiga jai pasirodė, tarsi matytų ją pirmą kartą. Nebepriminė to gniužulėlio, kurį su vyru veik prieš penkias dešimtis parsinešė namo. Ji nieko neatsakė. Stalą jos sutvarkė tylomis. Galbūt dukra pamanė, kad pagaliau pasiekė savo, bet jai buvo vis tiek pat.

Vakare į lovą ji atsigulė sopančia galva, vis aidėjo paskutiniai dukters žodžiai. Jie skambėjo kaip ultimatumas. Rankos ir kojos buvo neįprastai sunkios, juto menkiausią čiužinio išgaubą. Mintis apie kitą dieną jaukėsi, palengva ji grimzdo į neramų miegą. Blaškėsi patale, kūną skaudėjo taip, lyg ją būtų sutalžę. Per miegus jai dingojosi, kad pravertos durys trankosi į staktą. Girdėjo žingsnius, tarytum kažkas vaikščiotų po miegamąjį, negalėjo suprasti, ar tai vyko iš tiesų, ar tai tik sapnas. Vėjas, matyt, išstumdė debesis, nes ūmai pro langą ėmė lietis sidabrinė mėnesiena, nušvietė kambarį ir jos veidą. Ji atsimerkė ir šešėliai miegamajame jai pasirodė gyvi. Širdis nerimastingai tuksėjo. Paskui mėnesiena pranyko, debesys vėl apdangstė dangų ir pagaliau ji kietai įmigo.

Rytą saulė nubraižė didžiulį kvadratą ant jos miegamojo grindų ir bundant prisiminimas apie neramią naktį nublanko. Lova atrodė maloniai minkšta, o rankos ir kojos lengvos. Rankose ji pajuto kažkokią naują galią ir apsidžiaugusi tokia savijauta pakilo iš lovos. Lėtai čiupinėjo stuburą, kuris jai pasirodė lankstesnis nei anksčiau. Pirštais braukė per slankstelius, paskui per pečius ir dilbį. Nuslinko link krūtinės ir apsičiupinėjo kaklą. Oda buvo švelnesnė ir tampresnė. Stabtelėjo ties ausimis. Jose kažkas augo, kažkas minkšta. Tai buvo ne plaukai, veikiau pūkai. Pirštais glostinėjo ausis ir galėjo prisiekti, kad jos pasidarė smailesnės nei anksčiau. Paskui žvilgsnis sustojo ties rankomis. Gražių nagų neturėjo net jaunystėje, paprastai plaštakas slėpdavo nuo žmonių, bet dabar jos nagai pasidarė dar bjauresni. Prarado apvalainą formą ir pastorėjo. Panėšėjo į gyvūno nagus. Spoksojo į savo rankas ir pajuto, tarsi pradeda ko nors tykoti. Kažkas buvo ne taip. Paskui galvoje suskambo dukters žodžiai. Prisiminė pasakojimą apie vyrą, kuris girdėjo balsus, ir moterį, kuri tapo nebyle.

Kieme paėmė dviratį ir patraukė į parduotuvę. Jai pasirodė, kad dviratis lengvesnis nei paprastai. Mikliais judesiai atvėrė vartelius ir išriedėjo į gatvę. Šiaip visada mieliau vedėsi dviratį šalia, o dabar stačiai užšoko ant jo. Jautė, kad turi paskubėti ir kuo greičiau grįžti namo, tarsi horizonte būtų išvydusi juodus audros debesis. Po pietų jausmas, kad kažin kas įvyks, šiek tiek nuslopo. Diena buvo šilta ir be menkiausio dvelktelėjimo, tad kaip visada ji atsisėdo ant kėdės po abrikosmedžiu. Aplink ją išsitiesusios katės užsnūdo, jai taip pat merkėsi akys. Visa aplink nuščiuvo. Staiga kažkas ją prižadino iš pusiausnūdos. Iš pradžių pamanė, kad tai vėl kaimynų vaikai, bet veikiai suprato, jog ją prikėlė kažkoks mygimas stuburo apačioje. Manydama, kad ant kažko atsisėdo, ranka palietė stuburą ir pajuto šį tą keista. Neįprastos formos, minkšta ir šilta. Atsargiai įkišo ranką už sijono juosmens ir ištraukė tą daiktą lauk. Tai buvo ilga plaukuota uodega. Šalia gulinčios katės nesukrutėjo, gatvėje taip pat niekas nepasirodė. Greitais žingsniais ji pasileido į miegamąjį, pasisuko nugara į veidrodį. Nusimetė sijoną ir kelnaites ir su vienais marškiniais atsistojo prieš veidrodį. Toje vietoje, kur turėtų būti nugarkaulis, pamatė ilgą uodegą, kuri savaime judėjo į šalis. Kūnas ėmė tirtėti. Veidu prisikišo prie veidrodžio ir įsistebeilijo į savo akis. Dabar aiškiai pamatė jų spalvą: rudai žalią, o akyse – juodus pailgus vyzdžius. Sulaikė kvapą ir spoksojo į savo veidą. Ant jo žėlė ilgi rudi plaukai, tai buvo aiškiai matyti. Širdis krūtinėje pasiuto, iš pačios gelmės ji išleido pratisą užslopintą garsą. Vietoj savęs veidrodyje išvydo dukterį, persigandusiomis akimis bespygsančią į jos kates. Neturi manęs tokios pamatyti, dingtelėjo jai, niekas neturi manęs pamatyti.

Diena persirito į vakarą. Paukščiai kliaugėjo skardžiau, ore lyg debesys lekiojo tuntai musyčių. Dangus neįprastai greitai keitė spalvą, tarsi kažkas jį dažytų. Katės ėmė busti po dienos miego. Šią valandą jos visada traukdavo medžioklėn. Jaunesnės paprastai greit nusipurtydavo tingulio, nuliuoksėdavo per žolę ir pradingdavo krūmuose, o vyresnės dar tupinėdavo ant vejos prie kėdės ir daugiau laiko prausdavosi. Dabar viskas įvyko kitaip. Ji nejudėdama stovėjo abrikoso paunksmėje ir katės viena paskui kitą artinosi prie jos. Surėmė į ją akis, kol viena katė pakilo, priėjo visai arti ir apuostė jos uodegą. Netrukus kitos katės padarė tą patį. Švelnus jų kailiukas lytėjo plikas jos kojas ir ramino, jos kvėpavimas sulėtėjo. Atsitūpė ir leido katėms glaustytis. Tamsa sparčiai leidosi į kiemą, bet ji vis dar gerai matė kiekvieną gyvatvorės lapelį. Kitame kiemo gale užgirdo šiurenimą, žinojo, nors visiškai neaišku kaip, kad krūmuose tūno pelė. Įžiūrėjo jos smulkų kūnelį ir snukutį, uodžiantį orą. Ji pakilo ir lėtais judesiais nutykino prie krūmo. Ore sklido ypatingas kvapas, kurio anksčiau nebuvo užuodusi, nepaisant to, jis pasirodė puikiai pažįstamas. Tai buvo kvapas baimės, sklindančios iš krūmynų, kuriuose gūžėjo pelė. Ji pasislėpė aukštoje žolėje prie forsitijos krūmo ir išvydo pelę. Kūnas įsitempė, uodega pakibo ore ir išsitiesė. Gyslomis pasileido adrenalinas, ir nespėjusi susivokti aštriuose naguose ji jau stipriai gniaužė mažą gyvūnėlį. Girdėjo, kaip kačių letenos lietėsi su žole, nagai kabinosi į abrikoso kamieną. Iš gatvės atsklido žmonių balsai, laikydama pelę naguose ji visiškai nurimo. Netrukus balsai nuščiuvo. Ji lengvai iššoko iš krūmo ir nulėkė per veją. Žolės smilgelės glostinėjo jai snukutį, girdėjo dešimtis garsų. Kai kurių kilmę tiksliai žinojo, o kitų nepažino. Ji sustojo ir pritūpė, žolėje tesimatė lopinėlis jos kailiuko. Katės prisiartino prie jos ir ėmė pasakoti apie būtybes, pasislėpusias krūmų šakose, ir apie laisvę, laukiančią medžio viršūnėje. Jei užkopsi aukščiau ir ištiesi leteną, nagais galėsi sugriebti tą apvalų geltoną daiktą, sakė jos. Ji klausėsi ausimis, akimis ir ūsais, nebesuvokė savo uodegos ilgio ir katiniškos išvaizdos, vikraus kūno ir širdies plakimo. Susiliejo su kačių gauja ir veja, kuria jos visos nuskuodė krūmams ėmus šiurenti. Minkštos jos letenėlės veik negirdimai barbeno į sausą žemę, iš už kampo užpūtė vėjas ir abrikosmedis suošė. Maloni šiluma apglėbė jos keturkojį kūną. Ji susisuko į kamuoliuką ir parietė letenėles. Kelis kartus giliai įkvėpė ir nugrimzdo į švelnų kaip jos kailiukas miegą. Mėnulis traukėsi į dangaus pakraštį, o kitoje pusėje kažkur tolumoje kilo saulė.

Bateliai

Per dešimtąjį gimtadienį dovanų gavau naujus batelius. Tai buvo ne nudėvėti batai, kokius mes, vaikai, paprastai paveldėdavome iš vyresnio brolio ar sesers, į kuriuos pažvelgęs tuoj suprasdavai, kad atitarnavo savo amžių. Šie bateliai buvo pasiūti iš minkštos odos, su dailiomis sagtimis, stabtelėjus gatvės vidury, jos sutviksdavo saulėje. Tėvas, per savo gyvenimą rankose laikęs daugybę batų, taip pat liko sužavėtas: ilgai juos tyrinėjo, arčiau prisikišęs apžiūrėjo šonines siūles ir piršto krumpliu bilstelėjo į padą. Batelius man padovanojo jo sesuo, mano teta, ji veik visą gyvenimą pragyveno Argentinoje; visiems, kas tik noriai klausėsi, porinau, kad mano bateliai atkeliavo per vandenyną.

Netrukus mūsų krašte vyko vestuvės. Svečiai gėrėjosi bateliais mažne tiek pat kiek ir jaunąja, bet užvis labiau jais žavėjosi mano sesuo. Jau tada žinojau: metais jaunesnė sesuo kada nors taps gražuole. Ji buvo ilgaplaukė, saulės spinduliai jos plaukuose persiliedavo vaivorykštės spalvomis, o pažiūrėjus į jos akis man visad atrodydavo, kad žvelgiu į žalių eglių viršūnes. Kai pagal seną paprotį vestuvininkai pavogė jaunąją ir jaunikis nuėjo jos ieškoti, o kiti laukė jų sugrįžtant kartu, tėvas manęs paprašė paskolinti batelius sesei, bent kelioms minutėms, kad ir ji juos išbandytų. Nenorėjau. Jau pirmąsyk juos apsiavusi ėmiau žavėtis ne tik bateliais, bet ir pirmą kartą atrastu savo grožiu, tąsyk pagalvojau, kad meilei nereikia veidų, ji lyg begalinė gija tįsta per sausumą ir vandenyną. Pasakiau apie tai tėvui, tarsi norėdama paaiškinti, kodėl neketinu nusileisti, galiausiai pridūriau mananti, kad meilė gali gyventi ir batuose. Mano balsą nuslopino suskambęs džiaugsmingas vestuvininkų klegesys, skelbiantis, kad jaunikis su rasta jaunąja grįžo, o mano sesuo, tarsi kitų džiaugsmas jai būtų sukėlęs skausmą, nudūrė akis, ilgi plaukai it užuolaida paslėpė jos veidą.

Po kelių dienų ji baisiai apsirgo. Valandas, kurias tėvas, užsijuosęs žalią prijuostę, leido lopydamas sudėvėtus batus, mūsų kraštuose giminaičių perduodamus iš kartos į kartą, aš sėdėjau prie jos lovos, skaitydavau jai, šukuodavau, maitindavau ir prausdavau ją. Naktį snūduriuodavau ligonės kambarėlyje ir sulig kiekvienu jos krustelėjimu nubusdavau, tarsi ūmai būčiau ištraukta į vandens paviršių. Sesei sergant tėvas virš savo dirbtuvės durų pakabino užrašą su mano žodžiais: „Meilė gali gyventi ir batuose“, bet aš neapsidžiaugiau, priešingai, širdį pervėrė kaltės jausmas, man rodėsi, kad jis ritmiškai susijungė su trūkčiojančiu sesers kvėpavimu. Kai po mėnesio ji išėjo iš savo kambarėlio, sulysusi ir išblyškusiu veidu, tėvas taip apsidžiaugė, kad paėmė mano naujus batelius ir atidavė jai.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Įsimylėjau, kai abi su sese jau seniai buvome išaugusios per vandenyną atkeliavusius batelius. Tėvas neturėjo sūnų ir buvo aišku, kad jo amatą perims viena iš mudviejų. Išmokau pirštais užčiuopti visas batų įdubas ir iškilumas. Supratau, kad nė viena batų pora nėra vienoda; kairį batą tekdavo, tarkime, praplatinti, o dešinį – patrumpinti. Pastebėjau ir kitų dalykų: žiemą darbų būdavo gerokai daugiau, nes tekdavo sutaisyti batų padus ir kulnus, o pavasarį ir vasarą dirbtuvė dažniausiai tuščia. Sumaniau mūsų amatą praplėsti, veikiai ėmėme siūti rankines, pinigines, kuprines ir net balnus. Garsas apie dirbtuvę su užrašu apie batuose slypinčią meilę nusklido kitapus mūsų krašto ir netrukus pas mus ėmė atkakti žmonių iš tolimesnių kampelių.

Birželis ėjo į pabaigą, kai į dirbtuvę užsuko jis. Mano krūtinėje kažkas su tokia jėga krustelėjo, kad, rodos, iš po kojų ėmė slysti žemė. Rankos nutirpo, o liežuvis burnoje virto nenaudingu mėsos gabalu. Jis nusiavė batus ir iškėlė juos į viršų. Padai laikėsi tik ant kulnų, o iš priekio karojo it sudžiūvę liežuviai. „Taip karšta, kad net klijai lydosi.“ Pakilau nuo kėdės, atsikvėpiau, nes, pasirodo, kojos mane laikė. Žengiau prie jo ir pajutau, kad sijonas ir jo žvilgsnis limpa prie mano suprakaitavusio kūno. Tą dieną supratau, kad meilė gali glūdėti delne, pridengiančiame akis nuo vasarinės saulės, ausies kaušelyje, įraudusiame nuo karščio, ir basose pėdose. Kai apsiavęs sutaisytus batus ir šypsodamas jis išėjo, delnus, kuriuose dar prieš mirksnį laikiau jo batus, prisispaudžiau prie veido ir giliai įkvėpiau.

Jis buvo vienas iš medkirčių, visą vasarą miške kertančių medžius, rudenį rąstai būdavo sukraunami į miškavežius ir išgabenami į sostinę arba anapus sienos. Skirtingai nei kiti medkirčiai, jis buvo mano metų. Jaunuolius, neišvykusius studijuoti arba dirbti į sostinę ar Italiją ir likusius namie, galėjai suskaičiuoti abiejų rankų pirštais; vakare, kai darbai būdavo baigti, jis paprastai ateidavo į mūsų nedidelę draugiją. Lyg perlus ant siūlo verdavo istorijas iš sostinės, klausydavomės net prasižioję, kai kurie juto ir kartumo skonį, kurio nė saldus vynas nepajėgė nuskalauti. Man jo istorijos buvo šventos, bet jam pasišalinus atsirasdavo tvirtinančių, esą jo istorijos yra grynas pramanas. Vieną vakarą, kai buvo itin linksma, ant mūsų stalo stovėjo daug tuščių taurių, išpasakojęs dar vieną istoriją jis pakilo eiti, bet užkliuvo ir parvirto, pavydžiausi prapliupo juoktis. Panūdau visus nutildyti, bet staiga pasigirdo skardus trenksmas ir kvatojimasis nuščiuvo lyg nukirstas. Vos per kelias pėdas nuo mano sesers kėdės gulėjo vyno butelio šukės. Draugai jai priekaištavo už tuščiai sueikvotą kone pilną gero gėrimo butelį, o aš pastebėjau, kaip susitiko jųdviejų žvilgsniai. Ūmai pajutau, tarsi jie abu būtų užėmę visą erdvę ir įspraudę mane į siauriausią plyšį, kuriame vos pajėgiau įkvėpti šilto vakaro oro.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Vasaros popietėmis dirbtuvėje pasidarė neįmanoma dirbti, tad darbo stalą tėvas išnešė į gatvę, į medžių lajų šešėlį. Iš ten vėrėsi dulkėtos gatvės, saulėgrąžų laukų ir aukštų eglių, šaunančių į išbalusį nuo kaitros dangų, vaizdas. Bet man visa tai atrodė nieko vertas fonas, jeigu prieš akis nepasirodydavo jis. Jaučiausi sklidina gyvenimo tik tomis trumpomis akimirkomis, kai jis sustodavo prie mano dirbtuvės ir persimesdavo su manimi keliais žodžiais. O kai atsisveikinęs nužingsniuodavo, stebeilydavau jam pavymui, kol išnykdavo už kampo, iki paskutinio tikėdamasi, kad atsigręš. Sykį tokią akimirką prie manęs priėjo tėvas. Stovėjome po senu dirbtuvės užrašu, nuo kurio prabėgusių metų lietūs nuplovė spalvas, tėvas tarė: „Tik kartą mačiau tokį spindesį tavo akyse, kai teta tau padovanojo batelius. Niekada tavęs neatsiprašiau už tai, kad atidaviau juos tavo sesei.“ Pakėlė akis į užrašą ir šyptelėjo: „Ar vis dar tiki, kad meilė gali gyventi batuose?“

Vaikystėje vieną dieną sesuo parėjo iš mokyklos visa apsiverkusi, tėvas pasisodino mane ant savo trikojės kėdės ir paklausė, ar numanau, kur galėtų būti sesers bateliai. Spoksojau į kurpalį, ant kurio buvo užtempęs odą, ir norėjau pasakyti, kad tai ne sesers, o mano bateliai. Nepapasakojau jam, kad per pamoką atsiprašiau, esą man reikia į tualetą, o tada nusileidau į rūbinę, čia iš po pakabos su sesers vardu ištraukiau savo batelius ir pasikišusi po palaidine nudūmiau į lauką. Asfaltuotoje žaidimų aikštelėje, kurioje per pertraukas žaisdavome žaidimą „Tarp dviejų ugnių“, plytėjo ruožas neapdirbtos žemės. Plikomis rankomis iškasiau po medžiu duobę. Tylėjau ir apie tai, kad per vandenyną atkeliavę bateliai dabar guli po žeme, o žemėtas ir it traukulio sugniaužtas plaštakas slėpiau kišenėse. Tad ir dabar tik šypsniu atsakiau į užduotą klausimą palikdama jį aklai tikėti, kad vis dar tuo tikiu, o iš tiesų tikėjau tik savo meile medkirčiui. Kasnakt jį sapnuodavau, o dieną it pagauta karštinės svajodavau apie tai, kaip jis pasiims mane į sostinę ir nuo tos dienos visos jo istorijos bylos apie mane.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Aikštelėje šalia miško medkirčiai surengė šokius. Tarp aromatą paskleidusių rąstų rietuvių sustatė stalus ir suolus, o mes atsinešėme maisto ir gėrimų. Veikiai sutemo, teko uždegti žibintus, jie apšvietė tik mūsų šokančias kojas, veidai liko prieblandoje, jo – taip pat, kai netikėtai apkabino mane per liemenį ir nusitempė šokti. Mano gyslose tvinkčiojo kraujas, pamišęs nuo meilės ir vyno.

Šiek tiek po vidurnakčio oras vis dar virbėjo nuo karščio. Pasukau tarp artimiausių medžių. Kai pakėliau sijoną, kažkas užgesino šviesas ir pritildė muziką, aiškiai išgirdau, kaip čiurkšlelė susigeria į miško samanas. Atgal ėjau per tamsą, kelią man rodė tik žvaigždžių spindėjimas ir blankūs siluetai, poromis arba pulkeliais sėdintys ant žemės. Tarp susirinkusiųjų jo nepamačiau. Sekiau paskui medienos kvapą ir sukau ratus aplink rietuves. Jutau menkiausią savo kūno linkį, prie kurio gludo vasarinė suknelė. Troškau, kad jis vėl mane paliestų, ir mano oda įsijautrino. Teprireikė vos kelių mirksnių, kad atpažinčiau kontūrus: rąstų krūvą, kažkurio medkirčio ant žemės pamirštą šalmą, languotą suknelę ir du ant jos susipynusius kūnus. Iš vos girdimo šnabždesio pažinau jo balsą. Ant suknelės it vėduoklė buvo pasklidę sesers plaukai. Vasara tuoj išnyko, o mano suprakaitavusį kūną it šalna persmelkė šaltis.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Jie susituokė pirmą rudens dieną. Mediena pakrauti sunkvežimiai vienas paskui kitą apleido mūsų kraštą. Po vestuvių turėjo išvykti ir juodu. Dieną prieš tai pradrybsojau lovoje apsiverkusi, klausiausi vis girtėjančių savo draugų balsų, priešais mūsų namą jie statė ir puošė vestuvinę koloną, ir visai pamiršo, kad būsimas jaunikis vos prieš kelis mėnesius jiems buvo viso labo prašalaitis. Kai akys galutinai įsiskaudėjo ir išsausėjo, užsidengiau veidą delnais ir giliai įkvėpiau. Man pasidingojo, tarsi dar vakar laikiau jo batus, jo kūno dalį. Dabar delnai kvepėjo ne juo, o drėgna žeme. Pirštai nuslydo kūnu žemyn ir palietė tarpkojį, vienintelę vietą, kurios nesukaustė žiemiškas šaltukas. Kai visi išgužėjo į bažnyčią ir namie įsivyravo tyla, supratau, kad meilė gali kvepėti juoda žeme ir tik žingsnis teskiria ją nuo neapykantos.

Vestuvių proga tėvas padovanojo sesei visiškai naujus batelius, plonos odos ir lengvučius it plunksna. Į kiemą išėjau kaip tik tą akimirką, kai juos apsiavė. Išvydusi mane ji nušvito, o jos nuolat blyškius skruostus palytėjo raudonis. Ilgi plaukai vėl buvo sukelti ant pakaušio, dar niekada ji nebuvo tokia graži. Kantriai laukiau, kol išrinktieji svečiai pasakys tostus ir jaunieji pradės šokti kiemo viduryje. Kai jį apsupo būrelis medkirčių ir ėmė linkėti laimės, stvėriau sesę už rankos. Jai tipenant iš paskos naujieji bateliai beveik nekėlė jokio garso. Nepastebėtos išsmukome iš kiemo ir pasukome gatve. Užuot nusivedusi ją į artimiausią barą, kur jaunasis galėtų ją rasti ir pavaišinti mudvi gėrimu, kaip yra įprasta, pasukau priešinga kryptimi. Kai tempiausi ją pro paskutinį gatvės namą, ji nesipriešino, ir kai prieš akis iškilo miškas, nepratarė nė žodžio. Nė sykio į ją neatsigręžiau. Tik jutau jos delną, švelniai prigludusį prie manojo, kaip pėda glotniai priglunda prie tobulai pasiūto batelio. Pažvelgiau į ją tik kartą: kai sustojome prie vieno iš sunkvežimių, dar nepasileidusių kelionėn, ir padėjau jai užsiropšti. Jos akys buvo tamsesnės už tamsiausią mišką.

Nebyliai atsisėdome ant supjaustytų rąstų, iš kurių sunkėsi sakai ir lipo mums prie plikų kojų. Kai variklis susipurtė ir sunkvežimis pajudėjo keliu, vedančiu sienos link, sesuo nusiavė savo naujuosius batelius ir padėjo prieš mane.

Knygos

Close

Kalbos grotos

12.00 
Autorius: Paul Celan Leidėjas: Hieronymus Išleidimo metai: 2022 Knygos puslapių skaičius: 190 Formatas: 14,8×21, minkšti viršeliai ISBN ar kodas: 9786099629711 Sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Linas Rybelis.
Close

Simplicijaus nuotykiai

13.00 
Autorius: Hans Jakob Christoffel von Grimmelshausen Leidėjas: Hieronymus Išleidimo metai: 2022 Knygos puslapių skaičius: 488 Formatas: 14,8x21, minkšti viršeliai ISBN ar kodas: 9786099629728 Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas.
Namas Rojaus gatvėje
Close

Namas Rojaus gatvėje

13.00 
Leidimo metai: 2020 Leidykla: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga Vertėja: Daiva Daugirdienė Versta iš: anglų kalbos Kalba: lietuvių Viršelis: kietas Tiražas: 800 egz.
Close

Sielos smailė lanke

5.00 
Leidimo metai: 2017 Leidykla: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga Vertėja: Austėja Merkevičiūtė Versta iš: persų kalbos Kalba: lietuvių Viršelis: minkštas Tiražas: 400 egz.
Close

Epifanijos

9.00 
Autorius: Imants Ziedonis Leidėjas: Hieronymus Išleidimo metai: 2022 Knygos puslapių skaičius: 258 Formatas: 14,8×21, minkšti viršeliai ISBN ar kodas: 9786099629735
Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis
Close

Mano mažos akimirkos

8.00 
Leidimo metai: 2019 Leidykla: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga Vertėja: Austėja Merkevičiūtė Versta iš: persų kalbos Kalba: lietuvių Viršelis: minkštas Tiražas: 300 egz.
Close

Paukščių Takas

9.00 
Autorius: Kjell Espmark Leidėjas: Hieronymus Išleidimo metai: 2021 Knygos puslapių skaičius: 116 Formatas: 13x20, minkšti viršeliai ISBN ar kodas: 9786099629704 Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė