Fernando Pessoa. Jūreivis

Vieno paveikslo statiška drama

Carlosui Francui

Kambarys neabejotinai senovinėje pilyje. Iš kambario formos matyti, kad ji apskrita. Kambario viduryje katafalkas, ant jo karstas, kuriame guli baltai aprengta mergina. Keturios žvakės kampuose. Dešinėje, maždaug priešais tą, kuris ir vaizduojasi šį kambarį, vienintelis langas, aukštas ir siauras, pro jį atsiveria tik nedidelis jūros ruoželis tarp dviejų tolimų kalnų.

Palei langą trys merginos, budynių dalyvės. Pirmoji sėdi atsigręžusi į langą, nugara į žvakę dešiniajame tolimesniame kampe. Kitos dvi – skirtingose lango pusėse.

Naktis, blausūs mėnesienos atšvaitai

PIRMOJI BUDĖTOJA. Dar neišmušė jokia valanda.

ANTROJI. Bet ir nebūtume išgirdusios. Čia niekur nėra laikrodžio. Netrukus turėtų aušti.

TREČIOJI. Ne, horizontas juodas.

PIRMOJI. Ar nenorėtumėte, mielos sesės, prasiblaškyti ir pasipasakoti, kas mes buvome? Tai gražu ir visada netikra.

ANTROJI. Ne, apie tai nekalbėkime. Tarp kitko, argi mes kuo nors buvome? 

PIRMOJI. Tikriausiai ne. Nežinau. Bet jei ir ne, visada gražu kalbėti apie praeitį… Valandos slinko, o mes sergėjome tylą. Tarkim, aš ilgai žiūrėjau į šitos žvakės liepsną. Tai virpteli, tai plyksteli geltonai, tai pablykšta. Nežinau, kodėl taip. Bet argi mes žinome, sesės, kodėl viskas yra taip?..

Pauzė

Kalbėti apie praeitį – turbūt puiku, nes beprasmiška ir visada labai išvargina…

ANTROJI. Kalbėkime, jeigu norėsite, apie praeitį, kokios niekada nebūtume turėjusios.

TREČIOJI. Ne. O gal būtume…

PIRMOJI. Ką sakote, tėra žodžiai. Kalbėti taip liūdna! Visai netikęs būdas užsimiršti!.. O jei pasivaikščiotume?

TREČIOJI. Kur?

PIRMOJI. Čia, iš kampo į kampą. Kartais taip gimsta svajonės.

TREČIOJI. Kokios?

PIRMOJI. Nežinau. Kodėl gi turėčiau žinoti?

Pauzė

ANTROJI. Visas šis kraštas labai liūdnas… Ten, kur gyvenau kitados, nebuvo taip liūdna. Temstant aš verpdavau sėdėdama prie savo lango. Pro jį buvo matyti jūra ir kartais sala tolumoje… Dažnokai neverpdavau; žiūrėdavau į jūrą ir pamiršdavau gyvenanti. Nežinau, ar buvau laiminga. Jau nebebūsiu ta, kuria galbūt niekada nebuvau…

PIRMOJI. Kitur nesu regėjusi jūros, tik čia. O pro šitą langą, vienintelį, pro kurį regime jūrą, jos matyti tiek mažai!.. Ar kitų šalių jūra graži?

ANTROJI. Tiktai kitų šalių jūra ir yra graži. Šioji, kurią matome, mums visada žadina ilgesį to, ko niekada neišvysime…

Pauzė

PIRMOJI. Argi nesakėme, kad pasakosime savo praeitį?

ANTROJI. Ne, nesakėme.

TREČIOJI. Kodėl šiame kambaryje nėra laikrodžio?

ANTROJI. Nežinau… Tačiau šitaip, be laikrodžio, viskas labiau atitolę ir slėpininga. Naktis naktesnė… Kažin, ar galėtume šitaip kalbėtis, jeigu žinotume, kelinta valanda?

PIRMOJI. O, sese, manyje viskas liūdna. Begalinis gruodis sieloje… Stengiuosi nežiūrėti pro langą… Žinau, kad pro jį matyti kalnai tolumoje… Kitados aš buvau laiminga anapus kalnų… Buvau mažytė. Visą dieną skainiodavau gėles, o prieš užmigdama prašydavau, kad jas paliktų prie manęs… Nežinau, kas čia yra nepakeliama, bet man norisi verkti… Tai buvo šitaip toli nuo čia, kad galėjo taip ir būti… Kada ateis diena?

TREČIOJI. Argi svarbu? Ji visada ateina vienodai… visada, visada, visada…

Pauzė

ANTROJI. Pasakokime istorijas visos iš eilės… Aš nežinau jokių istorijų, bet tai nėra blogai… Vien tik gyventi yra blogai… Nelieskime gyvenimo nė drabužio krašteliu… Ne, nesistokite. Tai būtų judesys, o kiekvienas judesys nutraukia svajonę… Šią akimirką aš nieko nesvajojau, bet miela galvoti, kad būčiau galėjusi tai daryti… O praeitis – kodėl apie ją nekalbame?

PIRMOJI. Mes taip nusprendėme… Netrukus auš diena, o tada tektų gailėtis… Šviesoje svajonės užsnūsta… Praeitis – ne kas kita, kaip svajonė… Beje, nė nežinau, kas nėra svajonė… Jei įdėmiai įsižiūriu į dabartį, man regisi, kad ji jau praėjusi… Kas yra bet kuris daiktas? Kaip nutinka, kad jis sunyksta? Kaip iš vidaus atrodo jo baigtis?.. Ak, sesės, kalbėkime garsiai, kalbėkime visos kartu… Tyla ima įsikūnyti, tapti daiktu… Jaučiu, apgaubia mane kaip rūkas… O, kalbėkite, kalbėkite!..

ANTROJI. Kam?.. Žvelgiu į judvi, bet pamatau ne iškart… Man rodos, kad tarp mūsų vis platėja bedugnės… Turiu per jėgą galvoti, jog matau jus, kad iš tiesų pamatyčiau… Šis šiltas oras manyje darosi šaltas, ten, kur jis pasiekia sielą… Dabar turėčiau jausti neįmanomas rankas, glostančias man plaukus, – tai tarsi sirenų prisilietimas… (Suneria rankas ant kelių. Pauzė) Štai ir dabar, kai apie nieką negalvojau, galvojau apie savo praeitį.          

PIRMOJI. Aš irgi turbūt galvojau apie savąją…

TREČIOJI. O aš jau nebežinau, apie ką galvojau… Tikriausiai apie kitų praeitį… apie praeitį nuostabių žmonių, kurie niekada negyveno… Pro mano motinos namus tekėjo upelis… Kodėl gi jis tekėjo ir kodėl tekėjo ne toliau ir ne arčiau?.. Ar yra priežastis, kad daiktas būtų toks ir ne kitoks? Ar yra kokia priežastis, tikra ir reali kaip štai mano rankos?..

ANTROJI. Rankos nėra nei tikros, nei realios… Tai paslaptys, glūdinčios mūsų gyvenime… Kartais, kai žiūriu į savo rankas, jaučiu Dievo baimę… Nėra vėjo, kuris virpintų žvakių liepsneles, bet pažvelkite, jos virpa… Kurgi jos linksta?.. Kaip būtų gaila, jei kas atsakytų!.. Jaučiu troškimą išgirsti laukinišką muziką, kuri dabar turėtų skambėti kitų žemynų rūmuose… Jis visada giliai mano sieloje… Gal todėl, kai buvau maža, bėgdavau paskui bangas pajūryje. Paėmiau gyvenimą už rankos, tarp uolų, atoslūgio metą, kai jūra atrodė sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir užmigusi lyg angelo statula, kad niekas niekada jos nebematytų…     

TREČIOJI. Jūsų žodžiai man primena manąją sielą…

ANTROJI. Gal todėl, kad jie netikri… Beveik nesuvokiu, kad juos tariu… Kartoju juos paskui balsą, kurio negirdžiu, bet kuris slapta man kužda… Aš tikrai turėjau gyventi prie jūros… Kas banguoja, tą aš pamilstu… Bangos mano sieloje… Kai einu, sūpuojuosi… Ir dabar mielai pasivaikščiočiau… Nedarau to, nes neverta nieko daryti, o ypač to, ko norisi… Kalnų man baisu… Neįmanoma, kad jie būtų tokie sustingę ir didžiuliai… Juose tikrai slypi kažkokia akmens paslaptis, kurią jie atsisako atskleisti… Jei persisvėrusi pro šį langą aš pajėgčiau neberegėti kalnų, akimirką pro mano sielą persisvertų kažkas, kame pasijusčiau laiminga…

PIRMOJI. O aš myliu kalnus…  Šiapus visų kalnų gyvenimas visada atgrasus… Anapus, kur gyvena mano motina, mes sėdėdavome tamarindų šešėlyje ir kalbėdavomės, kaip lankysime kitus kraštus… Visa kas tenai buvo ilga ir laiminga kaip dviejų paukščių skirtingose kelio pusėse giesmė… Giraitėje vienintelės laukymės buvo mūsų mintys… Ir svajojome, kad medžiai mestų ant žemės kitokią ramybę nei šešėliai… Nėra abejonių, mes ten gyvenome: aš ir ar dar kas nors, nežinau… Pasakykite, kad tai tiesa, antraip tuoj pravirksiu…

ANTROJI. Aš gyvenau tarp uolų ir žvalgiausi į jūrą… Mano sijono kraštas, vėsus ir druskuotas, plakėsi į nuogas mano kojas… Aš buvau maža laukinukė… Šiandien man baisu, kad buvau… Dabartį jaučiu lyg per miegus… Kalbėkite man apie fėjas. Niekada nesu girdėjusi apie jas kalbant… Jūra buvo pernelyg didžiulė, kad galėtum apie jas galvoti… Gyvenime didesnė paguoda būti mažam… Ar jūs buvote laiminga, sese?

PIRMOJI. Šią akimirką pradedu būti buvusi anuomet laiminga… Beje, visai tai praslinko šešėlyje… Medžiai to patyrė daugiau už mane… Tai niekada neatėjo, bet aš nė nelaukiau… O jūs, sese, kodėl nekalbate?

TREČIOJI. Siaubingas pojūtis, tarsi ką tik būčiau jau pasakiusi tai, ką dar ketinu pasakyti. Šitie mano žodžiai, vos ištarti, taps praeitimi, liks toli nuo manęs, sustingę ir lemtingi… Aš kalbu ir apmąstau tai savo gerklėje, ir mano žodžiai yra lyg žmonės. Jaučiu baimę, didesnę už mane. Jaučiu laikanti rankoje, nežinia kaip, raktą nuo nežinomų durų. O pati aš esu amuletas ar relikvijorius, kuris suvokia save. Štai todėl man baugu žengti, lyg į gūdžią girią, į kalbėjimo paslaptį… Ir galų gale, kas žino, ar aš tikrai tokia ir ar iš tiesų tai jaučiu?…

PIRMOJI. Be galo sunku žinoti, ką jauti stebėdamas save!.. Net ir gyventi pasidaro be galo sunku, kai šitai paaiškėja… Užtat kalbėkite lyg nepastebėdama, jog egzistuojate… Ar neketinote mums pasakyti, kas buvote?

TREČIOJI. Kas aš buvau kitados, jau nebepamena toji, kuria esu dabar… Kokia vargšė laimingoji buvau!.. Gyvenau tarp šakų šešėlių, ir viskas mano sieloje yra virpantys lapai. Kai vaikštau įsaulyje, manoji ūksmė gaivi. Savo dienų bėgsmą praleidau šalia fontanų, į kuriuos įmerkdavau, kai svajodavau gyventi, ramių pirštų galiukus… Kartais ežerų pakrantėse pasilenkdavau ir išvysdavau save… Kai nusišypsodavau, mano dantys vandenyje atrodydavo paslaptingai… Jie šypsodavo atskira savo pačių šypsena… Visada šypsodavausi be jokios priežasties… Kalbėkite man apie mirtį, apie visa ko galą, kad turėčiau dingstį prisiminti…

PIRMOJI. Nekalbėkime apie nieką, apie nieką… Darosi vėsiau, bet kodėl gi? Nėra jokios priežasties. Bet gal ir ne vėsiau… Kam kalbėti?.. Verčiau dainuoti, nežinau kodėl… Daina, dainuojama naktį, yra kaip linksmas bebaimis žmogus, kuris staiga įėjęs į kambarį jį sušildo, kad mus paguostų… Galėčiau padainuoti dainą, kurią dainuodavome mano praeities namuose. Kodėl nenorite, kad padainuočiau?

TREČIOJI. Neverta, sese… Kada kas nors dainuoja, negaliu būti su savimi. Esu priversta savęs neprisiminti. Ir mano visa praeitis tampa kita, ir aš apverkiu negyvą gyvenimą, kurį nešiojuosi su savimi ir kurio negyvenau. Visada per vėlu dainuoti, kaip ir visada per vėlu nedainuoti…

Pauzė

PIRMOJI. Netrukus diena… Patylėkime… Šito nori gyvenimas. Prie mano gimtųjų namų telkšojo ežeras. Aš eidavau prie jo ir sėsdavaus ant kranto, ant medžio, beveik nuvirtusio į vandenį, kamieno… Sėdėdavau įmerkusi pėdas į vandenį, pirštus nulenkusi žemyn. Paskui įbesdavau akis į pėdų viršų, bet ne tam, kad jas matyčiau. Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad to ežero nė būti nebuvo… Prisiminti jį – tai lyg ir neprisiminti nieko… Kas pasakys, kodėl aš taip kalbu ir argi čia aš patyriau šitai, ką prisimenu?..

ANTROJI. Pajūryje mums liūdna, kai svajojame… Negalime būti tuo, kuo norime, nes kuo norime būti, visada norime tuo būti buvę praeityje… Kai dūžta banga ir šnibžda putos, rodos, kalba bent tūkstantis balsų. Puta atrodo šviežia tik tam, kam ji regisi vientisa… Viskas yra daugybė, o mes nežinome nieko… Norite, kad papasakočiau, ką svajojau pajūryje?

PIRMOJI. Galite pasakoti, sese; tik niekam mumyse nėra reikalinga, kad tai būtų pasakojama… Jeigu tai gražu, jau iš anksto apgailestauju tai girdėsianti. O jei negražu, palaukite… kalbėkite tik tada, kai pasakojimą pakeisite…

ANTROJI. Taigi papasakosiu. Nebus visai netikra, nes juk nėra nieko, kas būtų visiškai netikra. Turėjo būti šitaip… Vieną dieną, kai buvau atsirėmusi į šaltą uolos keterą, pamiršusi turinti tėvą ir motiną ir kad turėjau vaikystę ir kitokių dienų, – tą dieną tolumoje išvydau, tarytum kažką, ką tik tarčiausi matanti, lyg ir praslenkančią burę… Paskui ji dingo… Kai atsitokėjau, supratau jau anksčiau godojusi tą savo svajonę… Nežinau, kur jos pradžia… Ir niekada nebemačiau kitos burės… Nė vieno laivo, išplaukiančio iš čia, iš uosto, burė nepanaši į tą, net kai šviečia mėnulis ir laivai lėtai sau plaukia tolumoje…

PIRMOJI. Regiu pro langą laivą tolumoje. Gal čia tasai, kurį matėte…

ANTROJI. Ne, miela sese; laivas, kurį regite, plaukia, be abejo, į kurį nors uostą… Negalėjo būti, kad tasai, kurį aš mačiau, ieškotų kokio nors uosto…

PIRMOJI. Kodėl man atsakėte?.. Galbūt… Aš nemačiau jokio laivo pro langą… Troškau pamatyti ir kalbėjau jums apie jį, kad nesikankinčiau… Dabar pasakokite, apie ką svajojote pajūryje…                                    

ANTROJI. Svajojau apie jūreivį, kuris paklydo tolimoje saloje. Toje saloje augo kelios stangios palmės ir kažkokie paukščiai skraidžiojo tarp jų. Nesu mačiusi, kad jose nutūptų…. Nuo tada, kai laivui sudužus išsigelbėjo, jūreivis gyveno ten… Kadangi nebuvo kaip sugrįžti į tėvynę, o kiekvienąkart ją prisiminęs jis kentėjo, ėmė svajoti tėvynę, kokios niekada neturėjo; ėmė vaizduotis turėjęs kitą tėvynę, visai kitokią tėvynę su visai kitokiais peizažais, kitokiais žmonėmis, kitokiais įpročiais vaikščioti gatvėmis ir rymoti prie lango… Valandų valandas svajonėse jis statėsi tą netikrą tėvynę ir nesiliovė svajojęs, dieną trumpučiame didžiulių palmių šešėlyje nėriniuotais kraščiukais, krentančiame ant karštos smėlingos žemės; naktį išsitiesęs pakrantėje ir nepakeldamas akių į žvaigždes.

PIRMOJI. Tenebūna medžio, kuris man ant ištiestų rankų išdriektų tokios svajonės, kaip šita, šešėlį!..

TREČIOJI. Leiskite jai kalbėti… Nepertraukite… Ji žino žodžius, kurių ją išmokė sirenos… Apsnūstu, kad galėčiau jos klausytis… Kalbėkite, sese, kalbėkite… Man skauda širdį, kad aš nebuvau jūs, kai svajojote pajūryje…

ANTROJI. Metai po metų, diena po dienos, jūreivis svajonėse kūrė naują gimtąją žemę… Kasdien įmūrydavo po svajonės akmenį į tą neįmanomą statinį… Netrukus jis turėjo jau daugybę kartų pereitą kraštą. Prisiminė tūkstančius valandų praleidęs palei jo krantus. Žinojo, kokios spalvos sutemos apgaubia šiaurinę įlanką ir kaip saldu vidury nakties įplaukti, sielai užsiliūliavus laivo skrodžiamų bangų murmesiu, į didįjį pietinį uostą, kur kitados jis galbūt laimingai praleido savo tariamas jaunystes…

Pauzė

PIRMOJI. Sese, kodėl nutilote?

ANTROJI. Nereikia išplepėti per daug… Gyvenimas visada mus šnipinėja… Visos valandos yra svajonių motinos, tik nereikia to žinoti… Kai kalbu per daug, imu atsiskirti nuo savęs ir girdėti save kalbančią. Taip pradedu gailėtis savęs ir pernelyg jaučiu širdį. Tada užeina ašaringas noras paimti ją ant rankų ir pasupti kaip kūdikį… Žiūrėkit: horizontas pablyško… Diena jau nebegali būti toli… Ar man dar kalbėti apie savo svajonę?

PIRMOJI. Pasakokite, sese, pasakokite, nepaliaukite pasakojusi, nekreipkite dėmesio, kad aušta… Diena niekada neišaušta tam, kas padėjęs galvą ant svajojamų valandų krūtinės… Negrąžykite rankų. Garsas toks, lyg pasislėpusios gyvatės… Papasakokite dar daugiau apie savo svajonę. Ji tokia tikra, jog neturi jokios prasmės. Vien pagalvojus, kad jūsų klausausi, sieloje suskamba muzika…

ANTROJI. Taip, dar kalbėsiu apie ją. Aš irgi trokštu pasakoti jums apie ją. Nes pasakodama jums ir sau pačiai pasakosiu… Klausysimės trise… (Staiga pažvelgia į karstą ir krūpteli) Ne trise… Nežinau… Nežinau, keliese…        

TREČIOJI. Nekalbėkite taip… Na, pasakokite, pasakokite toliau… Nesakykite, kiek mūsų klausysimės… Mes niekada nežinome, kiek mūsų iš tiesų gyvena, mato, girdi… Grįžkite prie savo svajonės… Jūreivis. Ką svajojo jūreivis?

ANTROJI (tyliau, labai lėtai). Pirmiausia jis sukūrė peizažus; paskui sukūrė miestus; tada sukūrė gatves ir skersgatvius, vieną po kito nubrėždamas savo sielos materijoje, – vieną po kitos gatves, kvartalą po kvartalo, iki atraminių sienučių krantinėje, kur paskui sukūrė uostus… Gatves vieną po kitos ir gyventojus, kurie jomis vaikščiojo ir žiūrėjo į jas pro langus… Ėmė pažinti kai kuriuos žmones, kaip tas, kuris ką tik susipažino… Sužinojo apie jų nugyventus gyvenimus ir apie pokalbius, kaip tas, kuris tik pasvajoja apie peizažą ir kaipmat jį išvysta… Paskui jis keliavo, iš atminties, po šalį, kurią susikūrė… Ir šitaip susidėliojo praeitį… Ir netrukus jau turėjo kitą ankstesnį gyvenimą… Toje naujoje tėvynėje buvo vieta, kurioje jis gimė, vietovės, kuriose praleido jaunystę, uostai, į kuriuos atplaukė… Jis įsigijo vaikystės draugų, vėliau vyrystės draugų ir priešų… Viskas skyrėsi nuo to, ką jis buvo patyręs iš tiesų – nei šalis, nei žmonės, nei jo paties praeitis nebuvo panašūs į tuos, kokie jie buvo iš tikrųjų… Ar pasakoti toliau?.. Man taip sunku apie tai kalbėti! Ir todėl mieliau dabar jums kalbėčiau apie kitas svajones…                                                                     

TREČIOJI. Pasakokite, nors ir nežinote kodėl… Kuo ilgiau jūsų klausausi, tuo labiau nebesu savimi…

PIRMOJI. Ar tikrai bus gerai, jeigu pasakosite toliau? Ar būtinai kiekviena istorija turi turėti pabaigą? Tačiau vis tiek kalbėkite… Kaip nesvarbu viskas, ką pasakome ar nepasakome… Išbudėsime praeinančias valandas… Mūsų užduotis beprasmė kaip Gyvenimas…

ANTROJI. Vieną dieną, kai smarkiai lijo, o horizonto beveik nesimatė, jūreivis pavargo svajoti… Tada jis panoro prisiminti tikrąją savo tėvynę… bet paaiškėjo, kad nieko nebeatsimena, kad jinai jam nebeegzistuoja… Vaikystė, kurią atsiminė, buvo iš jo svajonių tėvynės; paauglystė, kuri iškilo atmintyje, buvo susikurtoji… Visas jo gyvenimas buvo gyvenimas, kurį jis išsvajojo… Ir jis suprato, kad negalėjo būti jokio kito gyvenimo… Jeigu jau nei gatvės, nei jokio žmogaus ir net jokio motinos judesio neprisimena… O tame gyvenime, kurį manė išsvajojęs, viskas buvo realu, tikrai nutikę… Ir jis net negalėjo svajoti apie kitą praeitį, vaizduotis turėjęs ją kitokią, kaip kiekvienas bent akimirką gali vaizduotis… O, sesės, sesės… Kažkas čia yra, nežinau kas, ko jums nepasakiau… kažkas, kas visa tai paaiškintų… Mano siela mane stingdo… Aš, regis, kažką pasakojau… Kalbėkite man, šaukite, kad atsibusčiau, kad žinočiau esanti čia, su jumis, ir kad esti dalykų, kurie tėra svajonės…                 

PIRMOJI (labai tyliai). Nežinau nė ką sakyti… Nedrįstu pažvelgti į nieką… Koks tos svajonės tęsinys?

ANTROJI. Nežinau, koks tęsinys… Nelabai žinau koks… Kodėl gi jis turėjo būti?..

PIRMOJI. O kas nutiko po to?

ANTROJI. Po to? Po ko? Ar „po to“ ką nors reiškia?.. Vieną dieną atplaukė laivas… Vieną dieną atplaukė laivas… – Taip, taip… tik taip tegalėjo būti… – Vieną dieną atplaukė laivas ir praplaukė pro salą, bet jūreivio ten nebebuvo…

TREČIOJI. Tikriausiai sugrįžo į tėvynę… Tik į katrą?

PIRMOJI. Taip, į katrą? Ir kas nutiko tam jūreiviui? Ar kas kada sužinos?

ANTROJI. Kodėl manęs to klausiate? Argi iš viso esama atsakymų?

Pauzė

TREČIOJI. Ar taip jau būtina, tegu ir svajonėse, kad būtų tasai jūreivis ir toji sala?

ANTROJI. Ne, miela sese; nėra nieko absoliučiai būtino.

PIRMOJI. Bent jau – kaip baigėsi svajonė?

ANTROJI. Nesibaigė… Nežinau… Jokia svajonė nesibaigia… Ką aš žinau, ar ir toliau jos nesvajoju, ar nesvajoju pati nežinodama, ar nėra šis svajojimas tasai miglotas dalykas, kurį vadinu savo gyvenimu?.. Nebekalbėkite… Jau esu beveik tikra kažkuo, nežinia kuo… Artėja į mane naktimi, kuri nėra šioji, nenuspėjamo siaubo žingsniai… Ką būsiu pažadinusi savo svajone, kurią jums atskleidžiau?.. Be galo bijau, kad Dievas nebūtų uždraudęs mano svajonės… Ji, be abejo, kur kas tikresnė, nei Jis leidžia… Netylėkite… Bent jau pasakykite, kad naktis baigiasi, nors ir pati žinau… Žiūrėkite, pradeda dienoti… Žiūrėkite, brėkšta tikra diena… Sustokime… Nebemąstykime… Nesistenkime tęsti šito vidinio nuotykio… Kas žino, kokia bus jo pabaiga?.. Visa tai, mielos sesės, vyko naktį… Nebekalbėkime apie tai. Nei apie save… Žmogiška ir teisinga būtų kiekvienai tausoti savąjį liūdesį.

TREČIOJI. Buvo labai miela klausytis jūsų… Nesakykite, kad ne… Gerai žinau, kad nevertėjo… Todėl ir buvo taip miela… Ne, ne todėl, bet leiskite man tvirtinti, kad todėl… Beje, jūsų balso muzika, kurią girdėjau geriau nei jūsų žodžius, man kelia, gal vien dėl to, kad tai muzika, apmaudą…

ANTROJI. Viskas kelia apmaudą, sese… Žmonės, kurie mąsto, pavargsta nuo visko, nes viskas kinta. Žmonės, kurie yra laikini, patiria tai, nes kinta drauge su viskuo… Amžinybės ir grožio rasi tik svajonėse… Bet kodėl mes vis dar kalbame?..

PIRMOJI. Nežinau… (Žiūrėdama į karstą, tyliau) Kodėl mirštama?

ANTROJI. Gal kad nepakankamai svajoji…

PIRMOJI. Galimas daiktas… Ar ne verčiau tuomet užsisklęsti svajonėse ir pamiršti gyvenimą, kad mirtis pamirštų mus?..

ANTROJI. Ne, miela sese, niekas nėra verčiau…

TREČIOJI. Sesės, jau diena… Žiūrėkite, kalnų apybrėžos grožisi savimi… Kodėl gi mes neraudame?.. Toji, kuri apsimeta ten esanti, buvo graži, buvo jauna, kaip ir mes, ji irgi svajojo… Neabejoju, kad jos svajonė buvo visų gražiausia… Apie ką ji galėjo svajoti?                       

PIRMOJI. Kalbėkite tyliau. Gal ji klausosi mūsų ir jau žino, kam reikalingos svajonės…

Pauzė

ANTROJI. Gal niekas čia nėra tikra… Visa ši tyla, ir ši negyvėlė, ir šita brėkštanti diena gal tėra sapnas… Gerai įsižiūrėkite į viską… Jums atrodo, kad tai iš gyvenimo?..

PIRMOJI. Nežinau. Nežinau, kaip galima būti iš gyvenimo… Ak, kokia jūs sustingusi! O jūsų akys tokios liūdnos, regis, beprasmiškai…

ANTROJI. Neverta būti liūdnai kitaip… Ar nenorite, kad užtiltume? Kaip keista būti gyvai… Viskas, kas nutinka, taip neįtikima, ir jūreivio saloje, ir šiame pasaulyje… Žiūrėkite, dangus jau žalias. Horizontas šypsosi auksu… Jaučiu, kaip man dega akys, nes pagalvojau, kad pravirksiu…

PIRMOJI. Jūs iš tiesų verkėte, sese.

ANTROJI. Galbūt… Nesvarbu… Iš kur tas šaltis?.. A, dar kai kas… dar kai kas!.. Pasakykite man… Pasakykite man dar štai ką… Ar nebus čia vienintelis tikras dalykas – jūreivis, o mes ir viskas aplinkui – tik jo sapnas?..

PIRMOJI. Nutilkite, nutilkite… Tai šitaip keista, kad tikriausiai ir yra tiesa… Nebekalbėkite… Ką ketinote pasakyti, nežinau, bet mano siela to nepajėgtų išklausyti… Aš bijau to, ko nespėjote pasakyti… Žiūrėkite, žiūrėkite, jau diena… Pažvelkite į dieną… Darykite viską, kad žiūrėtumėte tik į dieną, į tikrą dieną ten, lauke… Žiūrėkite į ją, žiūrėkite… Ji paguodžia… Nemąstykite, neįsijauskite į tai, ką mąstote… Pažvelkite, kaip ji ateina, diena… Ji spindi kaip auksas sidabro žemėje. Lengvučiai debesėliai nusidažydami apvalėja… O jeigu nieko nėra, sesės?.. O jeigu viskas vienaip ar kitaip buvo visiškas niekis?.. Kodėl taip pasižiūrėjote?..

Kitos neatsako. Nė viena niekaip nebuvo pasižiūrėjusi

Ką čia pasakėte, kas mane nugąsdino?.. Taip buvau persmelkta, kad nė nesupratau, kas tai… Pasakykite, kas tai buvo, kad antrąkart girdėdama išsigąsčiau nebe taip, kaip pirmą sykį… Ne, ne.. Nesakykite nieko… Klausiu ne todėl, kad man atsakytumėt, o tik kad kalbėčiau, kad neleisčiau sau mąstyti… Bijau, kad įstengsiu prisiminti, kas buvau… Bet buvau kažkuo didžiu ir galingu kaip Dievo buvimas… Jau turėjome liautis… Mūsų pokalbis seniai neteko prasmės… Tai, kas yra tarp mūsų ir verčia mus kalbėti, pernelyg užsitęsė… Yra čia ir daugiau esačių, ne tik mūsų sielos… Diena jau turėjo išaušti… Jos jau  turėjo nubusti… Kažkas vėluoja… Viskas vėluoja… Kaip daiktai prisiderina prie mūsų siaubo?.. O, nepalikite manęs… Kalbėkite su manimi, kalbėkite… Kalbėkite, kol aš kalbu, kad nelikčiau viena su savo balsu… Bijau ne tiek savo balso, kiek minties apie jį, kada susivokiu kalbanti…

TREČIOJI. Kokiu čia balsu kalbate?.. Tai kitos balsas… Atsklinda tarsi iš tolo…       

PIRMOJI. Nežinau… Nebeprimenu… Turbūt kalbėjau spigiu ir drebančiu iš baimės balsu… Bet jau nebežinau, kaip reikėtų kalbėti… Tarp manęs ir mano balso atsivėrė bedugnė… Visa tai, visas šis pokalbis ir ši naktis – ir šita baimė – visa tai jau turėjo baigtis, turėjo baigtis staiga, po to siaubo, apie kurį papasakojote… Pradedu jausti, kad pamirštu, pamirštu tai, ką pasakėte ir kas pakišo man mintį, jog turėčiau šaukti naujaip, nes tik taip įstengčiau išreikšti šitokį siaubą…

TREČIOJI (Antrajai). Sese, neturėjote pasakoti mums tos istorijos. Dabar su didesniu siaubu stebiuosi esanti gyva. Kai pasakojote, buvau tokia išsiblaškiusi, kad jūsų žodžių prasmę ir jų garsą girdėjau atskirai. Ir man rodėsi, kad jūs, jūsų balsas ir jūsų sakomų dalykų prasmė yra trys atskiros esybės, tarsi trys būtybės, kurios kalba ir vaikšto.

ANTROJI. Tai išties trys skirtingos esybės, su sava ir tikra būtimi. Dievas tikriausiai žino kodėl… Ak, bet kam gi mes kalbame? Kas mus verčia be paliovos kalbėti? Kodėl aš kalbu, nors nenoriu? Kodėl dar nepastebime, kad jau diena?..

PIRMOJI. O, kad būčiau galėjusi surikti ir mus pažadinti! Girdžiu, kaip šaukiu savyje, bet nebežinau, kaip mano valiai nukeliauti iki mano gerklės. Jaučiu nenumaldomą poreikį baimintis, kad kas nors gali pabelsti į šitas duris. Kodėl niekas nebeldžia? Tai būtų neįmanoma, ir aš jaučiu poreikį baimintis šito, suprasti, ko gi aš baiminuosi… Jaučiuosi tokia keista!.. Man regis, nebeturiu balso… Dalis manęs užmigo, tačiau tebebūdrauja… Mano išgąstis padidėjo, bet jau nebemoku jo pajausti… Nebežinau, kuriame sielos kampelyje jis juntamas… Mano kūno pojūčiai aptaisyti švininėmis įkapėmis… Kam gi papasakojote mums savo istoriją?

ANTROJI. Jau nebepamenu… Vos prisimenu ją pasakojusi… Atrodo, tai buvo taip seniai!.. Koks miegas, koksai miegas susiurbia mano žvilgsnį į aplinką!.. Ką gi mes čia norime daryti, ką manėme darysiančios? Nebežinau, ketinome kalbėti ar nekalbėti…                              

PIRMOJI. Nebekalbėkime. Mane vargina jūsų pastangos prabilti… Skaudina atotrūkis tarp to, ką galvojate ir ką pasakote. Mano sąmonė plūduriuoja ties snauduliu, įbauginta mano odos pojūčių. Nežinau, ką tai reiškia, bet aš taip jaučiu… Privalau sakyti painius ilgokus sakinius, kuriuos nelengva ištarti… Ar nejaučiate, kaip visa tai panašu į milžiniško voro nuo vienos sielos iki kitos išaustą juodą tinklą, apraizgantį mus?

ANTROJI. Nejaučiu nieko… Jaučiu savo pojūčius kaip paprasčiausią dalyką… Bet kuo aš dabar tampu?.. Kas dabar kalba mano balsu?… Ak, paklausykit…

PIRMOJI ir TREČIOJI. Kas?

ANTROJI. Nieko. Aš negirdėjau nieko… Norėjau apsimesti girdinti, kad ir jūs pamanytumėt išgirdusios, o aš patikėčiau, jog ten tikrai buvo ką išgirsti… O, tai siaubas, tai mūsų vidinis siaubas atriša balsą nuo sielos ir pojūčius nuo minčių ir verčia mus kalbėti, jausti ir mąstyti, nors viskas mumyse meldžia tylos, dienos ir gyvenimo nesąmoningumo… Kas šitame kambaryje yra penktasis asmuo, kuris tiesia ranką ir vis mus pertraukia, kai tik ruošiamės pajusti?

PIRMOJI. Kam stengiatės mane įbauginti? Daugiau baimės manyje nebetelpa… Aš pernelyg apsunkusi nuo savo pajautų. Aš visa panirusi į šiltą purvą to, ką manausi jaučianti. Per visas jusles į mane braunasi kažkas, kas mane suima ir slopina. Nuo visų pojūčių man svyra vokai. Nuo visų jausmų stingsta liežuvis. Kietas miegas sulipina visų mano judesių užmojus. Kodėl gi taip pasižiūrėjote?.. 

TREČIOJI (labai lėtai ir vangiai). O, jau, jau… Taip, kažkas nubudo… Žmonės keliasi… Kada kas nors įeis, visa tai baigsis… O iki tol stenkimės patikėti, kad visas šis siaubas buvo ilgas miegas, kurį miegojome… Jau diena… Tuoj viskas baigsis… Ir iš to visko, sese, lieka tiek, kad jūs vienintelė esate laiminga, nes tikite svajone…

ANTROJI. Kodėl iš manęs to tikitės? Ar kad aš taip pasakiau? Ne, aš netikiu…  

Gieda gaidys. Staiga nušvinta šviesa. Trys budėtojos nutyla ir viena į kitą nežiūri

Netoliese braška ir girgžda keliu važiuojantis vežimas 

1913 m. spalio 11–12 d.