Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

Versta iš: Pilar Quintana. La Perra.
Bogota: Penguin Random House Grupo Editorial S.A.S., 2017

Lietuviškai 2022 metais išleis leidykla „Kitos knygos“

Pilar Quintana (Kintana) gimė 1972 m. Kalio mieste, Kolumbijoje. Velse prasidėjusiame, vėliau pasaulyje išplitusiame menų ir literatūros festivalyje „Hay Festival“, kurį buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas prilygino Vudstokui, 2007 m. Pilar Quintana išrinkta viena iš 39 iškiliausių Lotynų Amerikos rašytojų, jaunesnių nei 39 metų.

2010 m. jos romanas Coleccionistas de polvos raros buvo apdovanotas „La Mar de Letras“ prizu, kurį skyrė Kartachenoje (Ispanija) vykstantis festivalis „La Mar de Músicas“.

2018 m. jos romanas La Perra („Kalė“), išverstas į 16 kalbų, pateko į Kolumbijos „Premio Nacional de Novela“ ir „National Book Award“ apdovanojimų finalą, laimėjo „PEN Translates Award“ prizą, buvo apdovanotas IV Kolumbijos bibliotekų prozos premija. Pastarosios premijos žiuri pranešime, kurį perskaitė Alonso Cueto, apie romaną rašoma: „Visų pirma – už nepaprastai taupią prozą ir literatūrinę kokybę; gebėjimą atskleisti vienatvę ir slegiančią nerimastį toje mažo kaimelio patriarchalinių papročių sukaustytoje geografinės neaprėpiamybės aplinkoje. Knyga perskaitoma tarsi vienu atsikvėpimu, jos pasakojimas ramiai ir šviesiai, be retorinio užaštrinimo pamažu artėja link sukrečiančios mažos dramos.“

Siužetas: seniai trisdešimtmetį atšventusi Damaris su vyru gyvena mažame kaimelyje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Patyrusi daugybę nusivylimų dėl to, kad yra nevaisinga, moteris pasiima auginti kalytę ir pavadina ją Širle, kaip svajojo pavadinti dukrą, kurios niekada nesusilauks. Užsimezga intensyvūs ir mieli santykiai, kuriems Damaris skiria visas jėgas, švelnumą bei rūpestį, kad pergudrautų savo likimą, kuris, deja, jau buvo nulemtas…

2021 m. Pilar Quintana laimėjo 24-ąją leidyklos „Alfaguara“ romano premiją už romaną Los abismos („Bedugnės“), kuriame atskleidžiami šeimos santykiai jaunos mergaitės akimis.

Vertėja

– Radau ją ten šįryt, užvertusią kojas, – pasakė donja Eliodija, rodydama į paplūdimio vietą, kur buvo susikaupusios jūros suneštos arba atkapstytos šiukšlės: rąstigaliai, plastikiniai maišeliai, buteliai.

– Apnuodyta?

– Ko gero.

– Kur ją dėjo? Palaidojo?

Donja Eliodija linktelėjo.

– Mano anūkai.

– Kapinėse?

– Ne, čia pat, paplūdimyje.

Kaime apsinuodiję nugaišdavo daug šunų. Kai kurie žmonės kalbėjo, kad jie nuodijami tyčia, bet Damaris negalėjo patikėti, kad yra žmonių, kurie galėtų taip elgtis, ji manė, kad šunys netyčia suėda žiurkėms padėto užnuodyto jauko arba apsinuodijusias žiurkes, nes jas lengva sugauti.

– Labai gaila, – atsiduso Damaris.

Donja Eliodija tik linktelėjo galvą. Jau seniai turėjo tą juodą kalę, kuri gulėdavo šalia prekystalio ir lydėdavo ją visur: į bažnyčią, į uošvės namus, į parduotuvę, į prieplauką… Veikiausiai jautėsi labai prislėgta, bet to neparodė. Padėjusi vieną šunytį, kurį ką tik pamaitino švirkštu pritraukusi pieno iš puodelio, paėmė kitą. Jų buvo dešimt, tokie mažuliukai, kad dar akli.

– Jie vos šešių dienų, – pasakė donja Eliodija, – neišgyvens.

Kiek Damaris prisiminė, ji visada atrodė sena, nešiojo akinius storais stiklais, kurie didino akis, nuo juosmens žemyn buvo stora, nedaugžodžiaudavo, judėjo lėtai ir išlikdavo rami net triukšmingiausiomis dienomis, kai jos užeigėlėje netrūkdavo įkaušusių, o aplinkui stalus laigydavo vaikai. Bet dabar ji atrodė akivaizdžiai priblokšta.

– Kodėl jų neišdalinate? – paklausė Damaris.

– Vieną jau paėmė, bet niekas nenori tokių mažų šunyčių.

Ne sezono metu užeigėlėje nebuvo nei staliukų, nei muzikos, nei turistų, nieko, tik tuščia erdvė, kuri dabar atrodė milžiniška, ir ant suoliuko sėdėjo donja Eliodija su dešimčia šuniukų kartoninėje dėžėje. Damaris atidžiai juos apžiūrinėjo, galiausiai apsisprendė.

– Ar galiu paimti šį?

Donja Eliodija įdėjo ką tik pagirdytąjį į dėžutę ir išėmė tą, kurį nurodė Damaris, nulėpausį pilku kailiuku, pažvelgė į jo papilvę.

– Čia kalytė, – pasakė ji.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Damaris tvirtai žinojo, kad su kalyte viskas bus kitaip. Šuo yra jos, ir ji nieku gyvu neleis Rochelijui nieko panašaus, kaip jis elgėsi su savo šunimis, neleis net kreivai į ją pažiūrėti.

Užsuko į dono Chaimės krautuvėlę pasidžiaugti savo kalyte.

– Kokia mažuliukė, – nusistebėjo jis.

Dono Chaimės krautuvėlė teužėmė prekystalį ir sieną, bet buvo taip gerai aprūpinta, kad joje galėjai gauti visko – nuo maisto produktų iki vinių ir varžtų. Donas Chaimė buvo kilęs iš šalies gilumos, atvykęs čia kaip stovi, kai buvo statoma karinio jūrų laivyno bazė, ir gyveno susidėjęs su juodaode iš kaimo, kilusia iš dar didesnių skurdžių už patį. Kai kurie tvirtino, kad jis taip prasigyveno ne be raganavimo, bet Damaris manė, kad jam tiesiog sekėsi, nes buvo geras ir darbštus žmogus.

Ir tądien davė jai į skolą savaitės daržovių, duonos kepalą rytdienos pusryčiams, maišelį pieno miltelių ir švirkštą šuniukui penėti. Ir padovanojo kartoninę dėžę.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Rochelijus buvo stambus, raumeningas juodaodis, tokia veido išraiška, tarsi jis visą laiką būtų piktas. Kai Damaris grįžo su šuniuku, jis kieme valė žoliapjovės variklį.

Su ja nė nepasisveikino.

– Dar vienas šuo? – tepasakė. – Nesitikėk, kad aš jį prižiūrėsiu.

– Nieks tavęs ir neprašo, – burbtelėjo ji ir patraukė tiesiai į trobelę.

Su švirkštu nesisekė. Damaris turėjo tvirtas, bet negrabias rankas ir tokius pat drūtus, kaip ir visa kita, pirštus. Kiekvienąkart paspaudus stūmoklis eidavo iki galo, o pienas trykšdavo iš kalytės burnos pro šalį ir aplaistydavo viską aplinkui. Kadangi šunytis nemokėjo lakti, dubenėlyje pieno nepaduosi, o kaime parduodami čiulptukai, skirti žmonių kūdikiams, buvo per dideli. Donas Chaimė patarė jai naudoti pipetę, ji pabandė, bet maitinamas po lašą šunytis niekaip nepasisotindavo. Tada Damaris sugalvojo pamirkyti duonos gabalėlį piene ir padavė žįsti. Tai buvo vykęs sumanymas: kalytė jį godžiai prarijo.

Trobelė, kurioje jie gyveno, stovėjo ne paplūdimyje, o ant džiunglėmis apaugusio uolingo kranto, kur baltieji miesto gyventojai turėjo erdvius ir gražius namus su sodais, išgrįstais takais ir baseinais. Kad patektum į kaimą, reikėjo nusileisti ilgais ir stačiais laiptais, nuo kurių lietinguoju sezonu reikėdavo dažnai valyti purvą, kad nebūtų slidūs. Tada reikėjo persikelti per upelį – platų, sraunią upę primenantį jūros intaką, kuriame vanduo per potvynius ir atoslūgius tai pakildavo, tai nuslūgdavo.

Šiuo metu rytais jis būdavo smarkiai patvinęs, todėl Damaris, kad nupirktų šuniukui duonos, turėdavo keltis anksti ryte, iš trobelės irklą nusinešti ant peties į apačią, nusistumti luotą nuo pylimo į vandenį, nusiirti į kitą krantą, pririšti luotą prie palmės pakrantėje, su irklu ant peties nueiti pas kurį nors iš šalia įlankos gyvenančių žvejų ir paprašyti jų arba kurio nors iš jų žmonos arba vaikų pasaugoti irklą, išklausyti kaimyno skundus bei istorijas ir per pusę kaimo eiti iki dono Chaimės krautuvėlės… Tas pats ir grįžtant atgal. Ir taip kasdien, net pliaupiant lietui.

Dieną, kad šuniukui būtų šilčiau, Damaris nešiodavosi jį liemenėlėje, tarp minkštų ir putlių krūtų. Nakčiai palikdavo dono Chaimės kartoninėje dėžėje, šalia įdėdavo butelį su karštu vandeniu ir savo palaidinę, kurią tą dieną vilkėjusi, kad mažylė užuostų jos kvapą.

Jų trobelė buvo medinė ir sukiužusi. Užklupus audrai ji drebėdavo nuo griaustinio, sūpuodavosi it hamakas nuo vėjo, pro stogo kiaurymes ir plyšius tarp sienų lentų sunkdavosi vanduo, o viduje būdavo žvarbu ir drėgna, todėl šunytis pradėdavo inkšti. Damaris ir Rochelijus jau seniai miegojo atskiruose kambariuose, taigi ji tomis naktimis atsikeldavo skubiai, dar jam nespėjus nubusti. Paėmusi kalytę iš dėžės glostydavo ją, stovėdama tamsoje, pašiurpusi iš baimės nuo žaibų blyksnių ir audros šėlsmo, jausdamasi šiame pasaulyje tokia maža ir nereikšminga, mažesnė už smiltelę jūroje, kol šunytis nustodavo inkšti.

Glostydavo jį ir dieną, ir popietėmis, kai užbaigusi rytinę ruošą ir papietavusi prisėsdavo ant plastikinės kėdės žiūrėti muilo operų su kalyte ant kelių. Rochelijus, jei būdavo viduje, stebėdavo, kaip jos pirštai švelniai brauko per šuns nugarą, bet nieko nesakė.

O štai Liusmila, aplankiusi juos tądien, pažėrė pastabų, nors Damaris nė karto nešildė šunyčio liemenėlėje, o laikė jį dėžėje, kiek tik galėjo. Liusmila, priešingai nei Rochelijus, gyvūnų neskriausdavo, tačiau juos niekino, nes buvo iš tų žmonių, kurie visur įžvelgdavo tik neigiamus dalykus ir nuolat kritikuodavo kitus.

Kalytė beveik visą laiką miegodavo. Kai nubusdavo, Damaris ją papenėdavo ir palikdavo ant žolės atlikti gamtinių reikalų. Per Liusmilos viešnagę ji pabudo dukart, abu kartus Damaris ją pašėrė ir padėjo ant žolės, kurią kiaurą naktį ir visą rytą merkė lietus. Būtų buvę kur kas geriau, jei Liusmila jos nė nebūtų pamačiusi, net nežinotų, kad Damaris ją turi, bet neketino palikti šunytį alkaną ar apsidirbusį. Dangus ir jūra susiliejo į vieną pilką masę, ore tvyrojo tokia drėgmė, kad ištraukta iš vandens žuvis būtų išgyvenusi. Damaris norėjo prieš grąžindama atgal į dėžę rankšluosčiu nusausinti kalytei letenėles, patrinti rankomis ir sušildyti, bet susilaikė, nes Liusmila vis žvilgčiojo į ją su pasibjaurėjimu.

– Turbūt ketini pribaigti tą gyvį, kad nepaleidi iš rankų, – leptelėjo.

Damaris jautėsi įskaudinta šių žodžių, bet tylėjo. Nevertėjo veltis su ja į ginčą. Tada Liusmila niekinamai paklausė kalytės vardo, ir Damaris teko pasakyti: Širlė. Jiedvi buvo pirmos eilės pusseserės, užaugo kartu, todėl viena apie kitą žinojo viską.

– Širlė, kaip grožio karalienė? – Liusmila prunkštelėjo. – Ar ne taip ketinote pavadinti savo dukrą?

Damaris negalėjo susilaukti vaikų. Su Rochelijumi susipažino būdama aštuoniolikos ir pragyveno drauge dvejus metus, kol žmonės ėmė klausinėti: „Tai kada jau vaikai?“ arba „Ko taip delsiate?“. Jie nieko nedarė, kad išvengtų nėštumo, todėl Damaris pradėjo gerti dviejų žolelių – Maria ir Espiritu Santo – antpilus, kurie, kaip tekę girdėti, labai padeda vaisingumui.

Tuo metu jie gyveno kaime, nuomojamame kambaryje, ir ji rinkdavo žoleles ant uolėtojo kranto be sklypo savininkų leidimo. Jautė besielgianti šiek tiek nesąžiningai, tačiau manė, kad tokie dalykai yra tik jos ir niekieno kito reikalas. Žolelių nuovirus ji ruošdavo ir gerdavo slapčia, kai Rochelijus būdavo išėjęs žvejoti ar medžioti.

Jis pradėjo įtarti, kad Damaris kažkuo užsiėmusi, ir akylai sekti ją kaip medžiojamus žvėris, jai to nepastebint. Pamatęs žoleles, pagalvojo, kad jas renka raganavimui, ir sykį užklupęs ją piktai subarė.

– Kas per velniava? – sušuko jis. – Ką čia dirbi?!

Dulkė lietus. Jiedu stovėjo šabakštyno viduryje, labai bjaurioje vietoje, kur medžiai buvo iškirsti, kad netrukdytų tiesiant elektros laidus. Supuvę kamienai teberiogsojo it apleisti antkapiniai paminklai kapinėse. Jis avėjo guminius botus, o ji buvo basa, kojos aplipusios purvu. Damaris nunarinusi galvą tyliai pasakė visą tiesą. Jis kurį laiką tylėjo.

– Aš tavo vyras, – galiausiai ištarė jis, – tu nesi viena.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Kalė pasirodė tada, kai jau niekas apie ją nebekalbėjo. Tą rytą Damaris pakirdo anksti, nuo sujudimo prie žvejų valčių, besiruošiančių plaukti į atvirą jūrą, įlankėlėje, kur jos likdavo naktimis. Diena buvo apniukusi, bet nelijo, ir ji nerimavo, nes pietums jie teturėjo vieną žuvį. Vos pravėrusi trobelės duris eiti į stoginę, pamatė kalę sode, šalia kokosų palmės. Pirmiausia pagalvojo, kad akys vėl ją apgauna, bet dabar tai buvo tikrai ji, murzina ir sulysusi.

Damaris nulipo iš trobelės žemyn. Šuo ėmė vizginti uodegą, ir ji vėl susigraudino. Priėjusi prie kalės pasilenkė ir apsikabino. Jos kailis smirdėjo. Apžiūrėjo ją atidžiau. Turėjo įsisiurbusių erkių, pjūvį ausyje, gilią žaizdą ant užpakalinės kojos ir išsišovusius šonkaulius. Damaris negalėjo atitraukti nuo jos akių. Negalėjo patikėti, kad šuo sugrįžo, o juolab kad tiek laiko praleidęs džiunglėse išliko toksai žvitrus. Praėjo trisdešimt trys dienos, dvylika daugiau, nei buvo dingęs ponas Chenė, ir tik viena diena mažiau nei Nikolasitas, bet kadangi ją sugrąžino ne jūra, o džiunglės, kalė buvo gyva. Gyva! Damaris be paliovos tai kartojo mintyse.

– Ji gyva! – garsiai ištarė ji, kai tik Rochelijus pasirodė iš trobelės.

Jis taip nustebo ją pamatęs, kad negalėjo ištarti nė žodžio.

– Širlė! – pasakė Damaris.

– Aš matau.

Priėjęs apžiūrėjo ją nuo galvos iki uodegos ir net pasisveikindamas patapšnojo per nugarą. Tada pasiėmė šautuvą ir išėjo medžioti į džiungles. Damaris ją išprausė, dezinfekavo žaizdas spiritu ir paruošė žuvienės, atidavė ir žuvį su galva, pati likusi be pietų. Tada nuėjo į kaimą ir susigėdusi (nes tą mėnesį jie neįstengė grąžinti skolos) paprašė dono Chaimės paskolinti jai pinigų nusipirkti gusantrekso tepalo nuo parazitų. Donas Chaimė nemurmėdamas davė pinigų, taip pat paskolino svarą ryžių ir dvi vištų skerdenas.

Kadangi gusantrekso nė viename kaimelyje nebuvo, Damaris paprašė, kad jo parvežtų vyresnioji Liusmilos duktė, kuri tądien ruošėsi į Buenaventūrą, nesirūpindama, ką pamanys ar pasakys pusseserė.

Gusantreksas atplaukė paskutiniu laivu, ir Damaris kelias dienas tepė kalei žaizdas tepalu, maitino ją sultiniu ir lepino.

Kalės žaizdos užgijo, ji priaugo svorio, bet Damaris ir toliau elgėsi su ja kaip su paliegėle, nebesidrovėjo vadinti Širle arba lepinti kitų žmonių akivaizdoje, netgi prie Liusmilos, kai ši viešėjo per Motinos dieną.

Liusmila atvyko su visa šeimyna, vyru, dukromis, žentu, anūkėmis ir net teta Gilma, ši bendrom jėgom buvo užnešta laiptais į viršų ir paguldyta didžiojo namo balkone ant vieno iš gultų. Stoginėje ant malkomis kūrenamos viryklos jie paruošė vištienos troškinio, prileido baseiną ir maudėsi. Nors niekas nepasakė: „Drąsiai čia mes, o tai ką!“, Damaris atrodė, kad visi, matyt, galvoja būtent taip, ir nors ji juokėsi iš pokštų ir žaidė su mergaitėmis, buvo nejauku. Šiurpo vien nuo minties, ką žmonės pamanytų, jei dabar pamatytų juos, užėmusius Rejesų namus. Tetą Gilmą ant gulto balkone mosuojančią vėduokle kaip karalienė, Rochelijų ant kitos, tįsantį prie baseino, Liusmilą su vyru, susėdusius ant baseino krašto ir gurkšnojančius iš butelio cukranendrių degtinę, mergaites, kurios dūko ir nardė vandenyje, ir ką tik išlipusią Damaris, liulančią savo milžinišku užpakaliu, kuri ėjo pakraščiu palikdama vandens pėdsaką, trumpa liemenėle bei išblukusia palaidine su petnešėlėmis, kurią dėvėjo kaip maudymosi kostiumą arba buities darbuose. Damaris buvo tikra, kad niekas jų nepalaikytų šeimininkais. Tai buvo būrys neturtingų, prastai apsirengusių juodaodžių, kurie naudojosi turtingųjų geru. Kokie įžūlūs apsimetėliai, manytų žmonės, ir Damaris norėjosi mirti, nes būti įžūliu jai atrodė taip pat baisu ir nedora kaip kraujomaiša ar nusikaltimas.

Ji atsisėdo ant grindų ir, ištiesusi kojas, atsirėmė į stoginės sieną. Kalė atsigulė šalia, padėjo galvą Damaris ant šlaunies, o ši paglostė jai nugarą. Liusmila pažvelgė į jas ir papurtė galvą, tada nuėjo pasiūlyti Rochelijui išgerti.

– Ar jau išmetė tave ir iš lovos, kad įsitaisytų tą kalę? – paklausė ji. – Nes per pietus lepino skaniau negu tave.

Liusmila perdėjo. Damaris iš tiesų šuniui įpylė sancocho1, bet įdėjo tik odelę ir mažą gabalėlį mėsos iš savo porcijos.

– Dar ne, – atsakė Rochelijus, – bet nežinau, kodėl ji gaišta laiką su tuo gyviu, kuris paragavęs laisvės nenurims. Aš jai sakau, kad jis ir vėl pabėgs.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Pasitaikius menkiausiai progai, šuo pasprukdavo ir valandų valandas arba ištisas dienas kažkur bastydavosi.

Rochelijus nieko nesakė, bet Damaris susigėdo, kad jis galvoja „Ar aš tau nesakiau?“, ir pati ėmė lieti apmaudą ant šuns. Per vieną iš tokių dingimų Damaris išvilko kalės guolį iš stoginės ir išmetė nuo uolos į variklių tepalų taros ir benzino bakų sąvartyną įlankėlėje. Nustojo kalę glostyti, penėti geriausiais likučiais, nekreipdavo į ją dėmesio, kai ši vizgindavo uodegą, prieš eidama gulti neužsukdvo atsisveikinti ir net neįjungdavo stoginėje šviesos. Kad jai įkando šikšnosparnis, Damaris suprato tik kai Rochelijus parodė kraujo pėdsakus ir paklausė, ar neketina kalės gydyti. Žaizda buvo ant snukio ir kraujavo. Damaris gūžtelėjo pečiais ir tęsė savo darbą – virė rytinę kavą, tada Rochelijus nuėjo į trobelę, atsinešė gusantrekso tepalo ir patepė kalei snukį.

Žaizda greitai užgijo, ir dabar jau Rochelijus prižiūrėdavo, kad naktimis stoginėje degtų šviesa. Nepasakytum, kad ėmė rūpintis kale, bet pašalinis žmogus būtų pamanęs, kad šuo yra jo, o Damaris gyvūnų nemėgsta. Ją pradėjo erzinti, kad kalė smirdi, kasosi, purtosi, iš snukio jai tįsta seilės, o lietingomis dienomis pripėduoja stoginės grindis, plyteles sode ir aplinkui baseiną. Ji troško, kad kalė dingtų ir nebegrįžtų, kad jai įkirstų nuodinga gyvatė ir šuo nugaištų.

Tačiau netikėtai lakstymas baigėsi ir kalė nusiramino. Dienų dienas būdavo netoli Damaris: gulėdavo stoginėje, kai ji virdavo valgį arba lankstydavo skalbinius, šalia didžiojo namo, kai ji jį valydavo, arba trobelėje, kai žiūrėdavo popietines muilo operas. Vieną dieną Damaris susigriebė, kad vėl glosto ją kaip senais laikais.

– Mano gražusis šuo, – pasakė ji taip, kad Rochelijus girdėtų, – pagaliau susitupėjo.

Buvo vėlyva popietė, ji su šunimi sėdėjo ant paskutinio laiptelio ir stebėjo įlanką, į kurią greitai, tamsiai ir tyliai kaip milžiniška anakonda plūdo potvynis. Rochelijus sėdėjo ant plastikinės kėdės, kurią buvo atsinešęs iš trobelės, ir virtuviniu peiliu krapštėsi nagus.

– Todėl, kad ji greit vaikuosis, – pasakė jis.

Damaris tai buvo lyg smūgis žemiau juostos: pajuto, kad jai trūksta oro. Net negalėjo paprieštarauti – tai buvo aiškiau nei aišku. Kalės speneliai atrodė pabrinkę, o pilvas apvalus ir kietas. Neįtikėtina, kad jam teko jai apie tai pasakyti.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Damaris jautėsi tokia prislėgta, kad daryti bet ką – atsikelti iš lovos, ruošti maistą, kramtyti – buvo nepakeliamai sunku. Jai atrodė, kad gyvenimas panašus į upelį, ir kad jai teko pereiti jį klampojant dumblu įsibridus iki juosmens, vienai, visiškai vienai, tame kūne, kuris nedavė jai vaikų ir buvo tinkamas tik daiktams laužyti.

Iš trobelės beveik neišeidavo. Per dienų dienas žiūrėjo televizorių, pasitiesusi ant grindų kilimėlį, o kitapus sienų, lauke, tai patvindavo, tai atslūgdavo jūra, pasaulį merkė lietus, o grėsmingos džiunglės ją supo, tačiau paguodos neteikė, kaip ir jos vyras, kuris miegojo gretimame kambaryje ir neklausinėjo, kas jai yra, kaip ir pusseserė, kuri ateidavo tik jos pakritikuoti, kaip ir jos motina, kuri išvyko į Buenaventūrą, o paskui numirė, arba šuo, kurį užaugino tik tam, kad šis ją paliktų.

Damaris negalėjo kalės pakęsti. Buvo tikra kankynė vos pravėrus trobelės duris matyti, kaip ji vis pučiasi ir storėja. Šuo atkakliai stengėsi visada būti šalia ir sekiojo paskui ją iš trobelės į stoginę, iš stoginės į skalbyklą, iš skalbyklos į trobelę… Damaris bandė ją nuvyti. „Eik šalin, – gindavo ji kalę, – atstok nuo manęs“, o kartą net pabandė pakelti ranką, lyg ketindama jai suduoti, bet šuo net neišsigando ir vis tiek nusekė jai iš paskos, lėtai ir nerangiai dėl vaikų, kuriuos nešiojosi savyje.

Tą naktį smarkiai lijo, bet trobelėje buvo šilta. Elektra dingo, jie sėdėjo tamsoje, be televizoriaus, o kambaryje zyzė tuntai uodų. Nebuvo kuo jų išrūkyti, nes Rochelijus pamiršo pririnkti kokosų kiautų. Neapsikentusi Damaris nuo galvos iki kojų apsivyniojo paklode. Atsisėdo ant plastikinės kėdės prie lango, neatidaryto, kad nepatektų vandens, ir klausėsi tolygaus lietaus šnaresio it žmonių maldos per šermenis. Rochelijus užsimetė lietpaltį, apsiavė botais ir išėjo iš trobelės, taręs, kad verčiau eis į stoginę, kur nėra sienų, gal nuo ramaus lietaus bus kiek vėsiau. Neilgai trukus durys vėl prasivėrė.

Tai buvo Rochelijus, be lietpalčio, visas permirkęs.

– Kalė vaikuojasi! – pranešė jis.

Damaris prie lango nė nekrustelėjo.

– Manai, man rūpi? – teištarė ji.

Rochelijus papurtė galvą.

– Kokia tu pikta. Argi kalė ne tavo? Šitaip ją mylėjai.

Ji nieko neatsakė, ir Rochelijus vėl išėjo. Damaris šuniukus pamatė kitą dieną, kai išalko ir turėjo nueiti į stoginę paruošti pietų. Rochelijus iš savo lietpalčio buvo paklojęs jiems guolį, ten mažyliai žindo kalę. Jų buvo keturi, visi skirtingų spalvų ir tokie pat mažuliukai, akli ir bejėgiai kaip ir kalytė tą dieną, kai pamatė ją donjos Eliodijos užeigėlėje. Jie kvepėjo pienu, ir Damaris negalėjo atsispirti. Pakėlė juos vieną po kito, kad įkvėptų jų kvapo, ir priglaudė prie krūtinės.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Jei būtų turėjusi sąskaitą mobiliajame telefone, Damaris būtų paskambinusi Ksimenai ir pasakiusi, kad atvažiuotų pasiimti kalės, ir toliau žiūrėjusi muilo operą, per daug nebesigilindama. Kadangi jos sąskaita buvo tuščia, susinervino ir mintyse pradėjo ją keikti. „Sena bjaurybė, – niršo ji, – viskas dėl tavo kaltės, argi nesakiau, kad ją pririštum?“ „Ak, tu ją pririšai, – toliau varė, tarsi Ksimena jai būtų atsakiusi, – vadinasi, pririšai blogai, tu prasigėrusi kvaiša, jau sukriošai ir pražilai, o nežinai, kaip surišti prakeiktą mazgą?“ Damaris vaikštinėjo po didįjį namą, vienoje rankoje laikydama ilgą lazdą, kuria valė baseiną, o kita ranka gestikuliavo vaizduodama, kad iš tiesų su kažkuo ginčijasi. Rochelijus išėjo apsižiūrėti senosios ponios Rozos po mirties likusio gero, bet jei būtų tą akimirką ją pamatęs, būtų pagalvojęs, kad Damaris išprotėjo.

Staiga Damaris suprato, ką turi daryti. Numetusi lazdą ant tako nuėjo į skalbyklą, prisileido didžiausią kokį tik turėjo kibirą vandens, pasiėmė pandos pavidalo puodelį, sugrįžo į didįjį namą, pritūpė ten, iš kur galėjo arčiausiai pasiekti kalę, ir pradėjo pilti ant jos vandenį. Labai nesušlapino, užtiško vos keletas lašų, bet kalė taip nekentė vandens, kad to užteko ir ji iš ten spruko. Kalė nubindzeno į sodą, o Damaris, palaukusi, kol įsitaisys snausti, prisėlinusi iš nugaros šliūkštelėjo ant jos visą kibirą.

Kalė pašoko išsigandusi, tada pažvelgė į Damaris sumišusiu, o gal pasibaisėjusiu šunišku žvilgsniu ir ėmė trauktis nuo tos, kuri kadaise buvo jos sąjungininkė, o dabar pasielgė kaip didžiausia išdavikė. Pabrukusi uodegą kartkartėmis pasukdavo galvą žvilgtelėti atgal, ir Damaris suprato, kad tarp jų kažkas negrįžtamai nutrūko. Priešingai, negu tikėjosi, jai sudiegė širdį.

Tai buvo jos kalė: Damaris ją išgelbėjo, nešiojo liemenėlėje, išmokė maitintis, atlikti gamtinius reikalus tam skirtose vietose ir tinkamai elgtis, bet kalė užaugo, ir ji tapo nebereikalinga.

Damaris nusekė paskui ją per sodą iki laiptų ir stebėjo, kaip šuo nulipa laiptais žemyn, pereina dabar jau nusekusį upelį, pasiekia kitą krantą, nusipurto, aplenkia iš mokyklos grįžtančius vaikus ir, nėsyk neatsigręžusi, pradingsta kaime. Damaris nepravirko, bet vos tvardėsi.

Kitą rytą šuo sugrįžo į stoginę ir atsigulė toje vietoje, kur visada būdavo jos guolis. Vos pamačiusi Damaris, kalė atsistojo ir pasitraukė šalin. Kai Damaris bandė ištiesti ranką ir ją nutverti, šuo išsmuko iš stoginės, nepaisydamas nė smarkaus lietaus. Tada Damaris apsimetė daugiau ja nebesidominti, paslėpė virvę, pakūrė viryklą ir, nebežiūrėdama į kalę, ėmė ruošti kavą.

Šuo neketino ilgai būti po stoginės iškyša, kur lašėjo nuo stogo bėgantis vanduo, kai viduje galėjo būti sausas ir saugus. Įėjimas iš tos pusės buvo šalia viryklos, ir Damaris kantriai laukė, kol šuo įeis vidun, tada užmetusi virvę ant kaklo nutvėrė ją kaip karvę. Užveržusi mazgą sutramdė, ir tik tada galėjo prieiti prie jos, atlaisvinti virvę ir surišti taip, kaip buvo pamokęs Rochelijus, kad nepasismaugtų, tai yra perkišti virvę po priekinėmis kojomis.

Naktį pasipylė smarki liūtis, ir nors ilgainiui lietus sumažėjo, nebuvo jokių ženklų, kad jis greitai baigsis. Potvynis tebebuvo stiprus, vanduo plūdo srauniai, plukdydamas pagalius ir šakas. Rochelijus jau kurį laiką buvo atsibudęs, bet neišėjo iš trobelės. Pamatęs, kad Damaris su šunimi eina laiptų link, kyštelėjo galvą pro langą.

– Ar išeini? — nustebęs paklausė.

Damaris patvirtino ir pasakė jam palikusi kavos stoginėje.

– Kur išsiruošei?

– Nuvesti šuns ir apsipirkti.

– Kur ją vedi?

– Padovanojau tokiai moteriškei.

– Padovanojai? Kodėl? – Rochelijus žvelgė į ją nesuprasdamas.

Ji gūžtelėjo pečiais, o jis nesiliovė klausinėjęs:

– Ar negali palaukti, kol nustos lyti ir prasidės atoslūgis?

– Ne.

Rochelijus nepritariamai papurtė galvą, bet nebandė jos atkalbėti ir nieko neaiškino.

– Parnešk man keturias baterijas žibintuvėliui, – paprašė.

Damaris linktelėjo ir ėjo toliau vedina kale. Plaustu nusiirti per įlanką su ja nebūtų neįmanoma, todėl kitą krantą jiedvi pasiekė plaukte, saugodamosi po audros likusių nuolaužų. Atsidūrusi kitoje pusėje Damaris atsigręžė į uolėtąjį krantą. Rochelijus tebebuvo prie lango ir stebėjo jas.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Lijo visą kelią, iki pat kito kaimo. Kai atsidūrė ten, abidvi buvo permirkusios iki siūlo galo ir tirtėjo. Kur būdavo amatininkų turgelis, gatvėje nesimatė nė vieno žmogaus, nei Ksimenos, nei vietinių indėnų, todėl Damaris nuėjo į didelę parduotuvę tolėliau. Jas pasitikęs jaunuolis, šviesių akių vaikinas, pasakė, kad, jo manymu, Ksimena gyvena Arastradero pusėje, labai ilgame pajūrio ruože, kuris tęsėsi iki pat kito kaimo.

Prie kitos krautuvėlės, prieš pat posūkį į Arastraderą, Damaris pasiklausė kito žmogaus, ir jai patvirtino, kad Ksimena gyvena prie pat posūkio, nedideliame mėlyname namelyje, kairėje pusėje, prie nusileidimo į prieplauką. Tuo metu lietus virto dulksna, o joms atvykus ir visiškai liovėsi.

Ksimenos namas atrodė lyg žaislinis lėlių namelis vidury purvynės, kuria pavirto kelias į Arastraderą. Namas buvo šviežiai nudažytas ryškiomis spalvomis: sienos elektriškai mėlynos, o durys, langai, balkono turėklai ir stogas – raudoni. Durys buvo atlapotos, o iš vidaus visu garsu trenkė regetonas.

Damaris nuėjo į balkoną ir apsižiūrėjo. Virtuvė buvo kitame gale, sujungta su svetaine. Ant viryklės puodą maišė moteris. Ksimenos amžiaus, gal šiek tiek jaunesnė, ir buvo į ją panaši. Svetainėje ant sofos nesiprausę drybsojo du vaikėzai iš kaimo, juodaodžiai, basi ir be marškinėlių. Vienas buvo tik su trumpikėmis ir dredais, o kitas – plikai nuskusta galva, apsikarstęs reperių papuošalais ir su duksliais džinsais. Priešais juos ant medinio suolo sėdėjo Ksimena su alaus buteliu vienoje rankoje ir cigarete kitoje. Nunarinusi galvą, išsitaršiusiais plaukais. Buvo ne daugiau kaip devynios ryto, bet visi atrodė girti arba apsvaigę, arba ir viena, ir kita.

– Labas rytas, – pasisveikino Damaris, bet niekas jos neišgirdo. – Tuk tuk tuk, – šūktelėjo jau garsiau.

Vaikėzas su trumpikėmis atsigręžė į ją, ir Damaris jį atpažino. Tai buvo vienas iš donjos Eliodijos anūkų. Berniukas patraukė Ksimenos žvilgsnį, ji pakėlė apsiblaususias akis ir atpažino Damaris su šunimi. Užgesinusi cigaretę nuorūkų perpildytoje peleninėje, atsistojo ir atsvirduliavo prie jų vos liesdama žemę, tarsi bet kurią akimirką ruošdamasi nuskristi. Priėjusi įsitvėrė durų.

– Mano šuneeelis, – ištarė sunkiai apversdama liežuvį, – nesakyk, kad atvedei jį iš namų.

– Taigi, tą ir sakau.

– Trumpam palikau atidarytas duris, ir ji paspruko.

– Ji pas mane nuo vakar popietės.

– Ketinau ją pasiimti, bet užsuko draugai, – Ksimena mostelėjo į berniukus.

– Esate atsakinga už šį šunį.

– Žinau.

– Pririškite ją, uždarykit, laikykite duris užrakintas… Darykite, ką reikia, bet neleiskite jai pabėgti.

– Gerai.

– Tikiuosi, kad kito karto nebus, nes nesiruošiu daugiau jos vedžioti.

Įkaušusi Ksimena buvo nuolanki ir paklusni, visai nepanaši į įžūlią blaivią Ksimeną.

– Nesijaudink, aš tuo pasirūpinsiu, – pasakė ji.

Damaris ištiesė jai virvę. Ksimena paėmė ją ir lenkėsi paglostyti šuns, bet galiausiai parvirto ant žemės. Paskutinis dalykas, kurį Damaris matė prieš nueidama, – Ksimena sėdi ant žemės išsiskėtusi kaip skudurinė lėlė, o kalė pabrukusi uodegą, atsigręžusi į Damaris žiūri su tokiu siaubu, lyg būtų palikta skerdykloje.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Damaris užsuko į dono Chaimės krautuvėlę, įsigijo papildymą mobiliajam, atsarginių baterijų savo ir Rochelijo žibintuvėliui ir gausiai apsipirko. Rochelijus tinklu buvo pagavęs daug žuvų ir pardavęs jas kooperatyve už gerą kainą, todėl ji galėjo sumokėti ir už šiuos pirkinius, ir skolą, drėgnais banknotais, kuriuos išsitraukė iš liemenėlės, ir dar šiek tiek pinigų liko kitos savaitės apsipirkimui.

Vakare ėmėsi gaminti maistą. Iškepė žuvies, išvirė sriubos, ryžių ir paruošė salotas. Paliko šiek tiek pusryčiams ir rytdienos pietums, o kas liko sudėjo Rochelijui, kuris, nepaisant nieko, turėjo dirbti. Laivas jau buvo apačioje, ilgas ir pakrautas viskuo, ko reikia, tik lipk ir plauk. Damaris apsidžiaugė. Gali būti, kad vyro nebus kelias dienas, ir ji nekantriai laukė to laiko, kai liks viena.

Rochelijus išėjo dar prieš auštant, o Damaris miegojo iki vėlumos. Tą dieną ji nieko neveikė. Kadangi maisto buvo prisiruošusi, net nereikėjo gaminti. Pasitiesusi kilimėlį trobelės svetainėje prigulė žiūrėti televizoriaus. Nesiprausė po dušu, tik padarė pertraukėlę nueiti į tualetą, pavalgyti ir pašerti šunis, kai tie sustoję prie durų nenuleido nuo jos akių. Ji pavalgė tiesiai iš puodų, du kartus masturbavosi, ryte ir vėlyvą popietę, ir peržiūrėjo visas muilo operas, žinias ir realybės šou, kol sutemo, prasidėjo baisi audra, su viesulu ir žaibais visai čia pat, elektra dingo, ir ji užmigo.

Kitą dieną iš audros nebeliko nė ženklo. Damaris atsibudo pakilios nuotaikos, nusprendė kruopščiai išvalyti didįjį namą ir apsivilko sportinę liemenėlę ir išblukusią palaidinę su petnešėlėmis, kurią dėvėdavo dirbdama namų ruošos darbus. Ryte ji daugiausia dėmesio skyrė vonios kambariui ir virtuvei. Iškraustė spinteles ir stalčius, kad juos kruopščiai išvalytų, išplovė indus ir visus kitus virtuvės rykus, nuvalė riebia plėvele apsitraukusius langų stiklus ir veidrodį, nušveitė indaplovę, dušą, kriauklę, grindis ir sienas, išbalino plyteles ir tarpus tarp plytelių. Kai kurios plytelės buvo suskilusios, ant veidrodžio atsirado daug juodų drėgmės dėmelių, o ant indaplovės ir kriauklės buvo pora rūdžių dėmių, tačiau visa kita net tviskėjo, ir Damaris patenkinta apžvelgė savo darbą.

Buvo vidurdienis, ir ji nuėjo į stoginę pasigaminti savo mėgstamiausio patiekalo: ryžių su keptu kiaušiniu, pomidorų griežinėlių su druska ir skrudinto plantano riekelėmis. Valgė lėtai, žiūrėdama į jūrą, po audros tokią ramią ir mėlyną. Pradėjo galvoti apie Rejesus, kad jie turėtų kažkada sugrįžti, ir būtų gerai, kad tai nutiktų tokią dieną kaip ši, kad rastų savo namus tvarkymo įkarštyje, o ją – suplukusią ir murziną, su trumpa sportine liemenėle ir darbine palaidine su petnešėlėmis, kad suprastų ją esant gerą darbininkę, nors ir nemokėjo jai nė peso, ir kad ji – geras žmogus.

Prisiminė velionį Nikolasitą, jo juoką, veidą, jo salto baseine… Tą dieną, kai jie sudarė sandorį ir paspaudė vienas kitam rankas, labai rimtai, lyg suaugę, ir jis jai paaiškino, kad piešiniai su gyvūnais ir berniuku ant užuolaidų bei tapetų jo kambaryje yra iš jo mėgstamiausio filmo „Džiunglių knyga“, taip vadinasi ir knyga apie pasiklydusį džiunglėse ir žvėrių išgelbėtą berniuką.

„Ar jį išgelbsti žvėrys?“ – suglumusi paklausė Damaris, o kai Nikolasitas patvirtino, kad tai – pantera ir vilkų šeimyna, Damaris nusijuokė, nes to negalėjo būti.

Tie prisiminimai, nors ir galėję atrodyti smagūs, buvo siaubingi, nes visada ją sugrąžindavo į tą pačią vietą. Jis, toks baltutis ir liaunas, prie uolos. „Nelemta jį nubloškusi banga“, – atsiduso. Damaris vėl pajuto kaltės naštą, lyg tai būtų nutikę vakar. Rejesų sielvartą, dėdės botago kirčius, žmonių žvilgsnius, bylojančius, kad ji, kuri pažinojo uolėtą krantą ir jo pavojus, galėjo išvengti tragedijos, ir Liusmilos žodžius, kuri po kelių mėnesių, prieš užmigdama nakties tamsoje, leptelėjo, kad Damaris pavydėjusi Nikolasitui. „Nes jis avėjo guminius botus“, – pasakė ji. Damaris supyko. „Tai tu jam pavydėjai“, – atkirto ir daugiau su ja nebekalbėjo, kol Liusmila nepaprašė atleidimo.

Damaris kurį laiką stovėjo žiūrėdama į poliruotas betonines grindis ir galvojo apie motiną, apie tą dieną, kai ji išvyko į Buenaventūrą ir paliko ją su dėde Elijeseriu. Damaris buvo ketverių, su paveldėta per ankšta suknele ir dviem trumpom kasytėm, styrančiomis ant galvos it antenos. Tuo metu dar nebuvo nei prieplaukos, nei greitaeigių valčių, tik kartą per savaitę atplaukdavo laivas, o žmonės sulipdavo į jį iš luotų, kuriais atsiirdavo iš paplūdimio. Damaris su dėde tįsojo ant smėlio, o jos motina, atsiraitojusi kelnes, stovėjo ties linija, kur atsirita bangos. Ji tikriausiai ketino lipti į luotą, kad nuplukdytų ją iki laivo, bet Damaris tik prisiminė, kad jos motina ėjo vis tolyn į jūrą, kol išnyko iš akių. Tai buvo vienas seniausių jos prisiminimų, ir tuomet pasijusdavo tokia vieniša, kad nors verk.

Damaris nusišluostė ašaras, atsistojo, suplovė indus ir grįžo į didįjį namą tęsti darbo. Ji nukabino užuolaidas svetainėje ir miegamuosiuose. Nunešusi į skalbyklą atskyrė velionio Nikolasito kambario užuolaidas, kurias visada skalbdavo atskirai, daug rūpestingiau ir atidžiau. Skalbti užuolaidas buvo sunkus darbas, tam reikėjo pastangų ir jėgų, ypač svetainės užuolaidas, kurios buvo milžiniškos, dengė langą nuo vienos sienos iki kitos, nuo grindų iki lubų. Skalbykla buvo nedidelė, todėl jai teko skalbti užuolaidas dalimis, susilenkus stipriai trinti rankomis, kol putoti milteliai išplaus purvą ir pradės tekėti švarus vanduo, ir taip su visomis užuolaidų dalimis, jau diegiant nugarą, jos negrabios vyriškos rankos trynė ir šveitė be perstojo, neatsikratant minties, kad už šį darbą jai niekas nemokės, ir kad ji iš tiesų pavydėjo Nikolasitui, bet ne guminių botų arba gražių daiktų, kurių jam netrūko, naujų marškinėlių bei žaislų, kurių jam atnešdavo Kūdikėlis Jėzus2, užuolaidų ir antklodės su „Džiunglių knygos“ piešiniais, o dėl to, kad gyveno su savo tėvais, su ponu Luisu Alfredu, kuris jam sakydavo: „Ei, čempione, pasigalynėkim“, ir visada leisdavo jam laimėti, ir ponia Elvyra, kuri visada šypsodavosi jį pamačiusi ir perbraukdavo ranka per jo susitaršiusius plaukus. Taip pat manė, kad ji nusipelnė visų tų bjaurių žmonių žvilgsnių, įtarinėjimų, kaltinimų ir dėdės Elijeserio smūgių, kuris tąkart turėjo mušti ją dar ilgiau ir nuožmiau.

Kai baigė, saulė jau buvo netoli laidos, ir ji jautėsi išsekusi. Jūra tebebuvo rami it beribis baseinas, bet Damaris nesileido apgaunama: ji puikiai žinojo, kad tai tas pats piktavalis gyvūnas, kuris ryja ir spjaudo žmones. Ji išsimaudė skalbykloje, pakabino ant stoginės virvių džiūti užuolaidas ir suvalgė iš puodo likusius ryžius. Susigriebė nemačiusi šunų, reikėjo juos pašerti, paieškojo, bet jų niekur nebuvo. Ji nuėjo į trobelę, nusivilko darbinius drabužius ir atsigulė ant kilimėlio priešais televizorių, tikėdamasi šiek tiek pailsėti, bet per patį muilo operos vidurį užmigo giliu, neramiu, mirtį primenančiu miegu ir šis užtruko iki ryto.

Tą rytą nelijo, diena buvo graži. Damaris išjungė televizorių, kuris veikė visą naktį, atidarė trobelės langus, kad į ją patektų saulė, ir išėjo į stoginę užsiplikyti kavos. Nuo to, ką pamatė, ją išmušė šaltas prakaitas. Ant grindų gulėjo purvinos ir suplėšytos velionio Nikolasito užuolaidos. Damaris pasilenkė jų paimti, bet rankoje laikė skutus. Jos buvo nepataisomai sudraskytos – užuolaidos iš Nikolasito „Džiunglių knygos“! Tada ji pamatė kalę. Ši tįsojo tolimiausioje stoginės kertėje šalia malkomis kūrenamos viryklos, už kitų vis dar kabančių užuolaidų, kurių nebuvo palietusi. Įsiutusi Damaris griebė valties tvirtinimo virvę, surišo ją kilpa, išėjo iš stoginės baseino pusėje, apėjo aplinkui ir įėjusi ten, kur buvo virykla, nutvėrė šunį iš už nugaros šiam dar nespėjus susivokti, kas vyksta. Įtempė virvę, kad mazgas užsiveržtų, bet, užuot sustojusi, nuėmusi virvę nuo kalės kaklo ir ją apgręžusi, veržė vis labiau iš visų jėgų, o šuo raitėsi priešais jos akis, regis, nesuvokiančias to, ką matė, ir vienintelis dalykas, ką jos pastebėjo, buvo pabrinkę kalės speneliai.

„Ji vėl vaikinga“, – nusmelkė mintis, ir veržė vis stipriau, kol neilgai trukus šuo išsekęs susmuko, susirietė į kamuoliuką ant grindų ir sustingo. Gelsva šlapimo srovelė, skleidžianti stiprų kvapą, lėtai artėjo prie Damaris, tįso ir plonėjo, kol pasiekė jos basas kojas. Tik tada Damaris atitoko: atlaisvino virvę, atsitraukė nuo balos, viena koja palietė šunį, o kadangi šis nejudėjo, teko susitaikyti su tuo, ką padarė.

Nusivylusi ji paleido virvę ir pažvelgė į negyvą kalę, pailgą šlapimo balą ir virvę, gulinčią ant žemės kaip gyvatė. Stebėjo visa tai su siaubu, bet kartu ir su tam tikru pasitenkinimu, kurio geriau neprisipažinti ir paslėpti už kitų emocijų. Išvargusi Damaris atsisėdo ant žemės.

Nežinia kiek laiko taip išbuvo. Tada prisiartino prie šuns keturiomis ir pabandė atlaisvinti jo kaklą užveržusią virvę. Jai nepavyko, ir po dar vieno amžinybę trukusio bandymo pagaliau atsistojo, paėmė didelį peilį ir nupjovė virvę. Kalė buvo išlaisvinta, Damaris norėjo ją paglostyti, bet to nepadarė. Tiesiog žiūrėjo. Atrodė, kad ji miega.

Tada pakėlė kalę ant rankų, skaudančių nuo visos tos įtampos, ir nunešė kalno link į džiungles. Paliko ją tolėliau, už upelio, prie guabo medžio, kur žemė buvo nuklota lapais ir baltais žiedų pūkeliais. Tai buvo graži vieta, kelianti gerus prisiminimus, nes ji, velionis Nikolasitas ir Liusmila daugybę kartų buvo įsilipę į šį medį pasiskinti vaisių, o prieš nueidama dar kelias akimirkas žvelgė į šunį, tarsi melstųsi.

Damaris suvyniojo sudraskytas velionio Nikolasito užuolaidas ir sudėjo į plastikinį maišelį, kurį laikė jo miegamojo spintoje tarp drabužių ir naftalino rutuliukų. Jai buvo skaudu dėl neuždengto lango, ir įsivaizdavo, kaip tai nepatiks Rejesams, kai įėję į velionio sūnaus kambarį pastebės, kad nebėra užuolaidų. Pagalvojo ir apie Rochelijų, kuris tikrai pasakys ką nors panašaus: „Tai jau čia toji pasidarbavo.“ „Prakeikta kalė, – sumurmėjo eidama pasiimti senos paklodės langui uždengti, – pati prisiprašė.“

Didžiojo namo tvarkymas dar nebuvo baigtas. Reikėjo išvalyti spintas, išblizginti medines grindis ir išskalbti patalynę, bet tą dieną jai nebuvo ūpo nieko daugiau daryti, net gaminti valgį ar valgyti, o kadangi šunys negrįžo – nebereikėjo šerti ir jų. Ji prigulė ant kilimėlio ir visą dieną vėl praleido prie televizoriaus, nebegalėdama užmigti iki vėlaus vakaro, kol pradėjo lyti ir visiškai sutemo.

Prapliupo smarki liūtis, o kadangi vėjo nebuvo, lašai tolygiai ir vertikaliai čaižė asbestinį stogą, kapojo jį užgoždami visus kitus garsus, visus kitus pojūčius, ir Damaris atrodė, kad nebeištvers ilgiau nė minutės. Ji negalėjo išmesti iš galvos to, kas įvyko, tos kovos, kurią pradėjo kalė, savo pačios rankos pastangų užveržiant virvę ir ją tempiant iš visų jėgų, kol nebeliko jokio pasipriešinimo. Tai štai ką reiškia žudyti. Damaris pamanė, kad tai net nebuvo sunku, ir neužtruko ilgai.

Tada ji prisiminė moterį, kirviu užkapojusią savo vyrą, o gabalus sušėrusią tigrui, kuris per žinias buvo pavadintas jaguaru. Tai įvyko žemutinio San Chuano rezervate, paskui tigras buvo sugautas ir uždarytas į narvą. Moteris tikino vyro nežudžiusi, jis miręs nuo gyvatės įgėlimo, o jie gyveno labai atokioje vietoje ir neturėjo galimybės su kuo nors susisiekti, taigi, ji nežinojusi, ką daryti su kūnu. Palaidoti jo negalėjo, nes žemė tose džiunglėse buvo tokia molinga ir tokia kieta, kad vargšė nebūtų pajėgusi iškasti reikiamo dydžio duobės, todėl, užuot įmetusi kūną į jūrą ar leidusi sulesti paukštvanagiams, ji mieliau atidavė tigrui, kuris visada buvo alkanas. Niekas ja nepatikėjo. Moteris, kuri galėjo sukapoti savo vyro kūną į gabalus ir sušerti tigrui, buvo tokia pritvinkusi tūžmasties, kad galėjo ir nužudyti.

Kai policininkai, veždami ją iš San Chuano į Buenaventūrą, sustojo kaimelyje, visi sugužėjo į prieplauką pasižiūrėti į ją, surakintą antrankiais, ir nors jos ilgi juodi plaukai beveik dengė veidą, visi matė jos akis. Jos buvo rudos ir niekuo neypatingos, mažõs baltõs mergaitės akys, kurių kitaip niekas neprisimintų. Tačiau kiekvieną, išdrįsusį pažvelgti jai į akis, prikaustydavo tas žvilgsnis, kurio ji niekada nenudelbdavo, ir jis buvo toks nuožmus, kad Damaris niekada nepamirš. Tai buvo žudikės žvilgsnis, matyt, toks pat, koks dabar buvo ir jos, žvilgsnis žmogaus, kuris neapgailestauja ir jaučia palengvėjimą, kad atsikratė naštos.

Ksimenai nerūpėjo kalė, kuri vėl buvo nėščia, kuri vis pabėgdavo ir sugrįždavo ten, ką laikė savo namais, nesvarbu, kiek kartų Damaris būtų ją sugrąžinusi. Ji būtų atsivedusi jauniklių stoginėje, o Damaris vėl būtų tekę rūpintis šuniukais, nes kalė, kaip bloga motina, vėl būtų juos palikusi, ir šį kartą, kas žino, kiek jų būtų gimę ir kiek kalyčių, kurių niekas nebūtų norėjęs. Taigi, dabar jai būtų tekę juos nuskandinti per potvynį, o tai juk tas pats, kas juos nužudyti – kelis šunis, o ne vieną, kaip kad dabar ji išsprendė tą problemą.

Vieta, kurioje paliko negyvą kalę, buvo tobula. Atokiai nuo takų, šabakštyne, kur niekas niekada neužklysdavo. Kaimo gyventojai, pamatę paukštvanagius (jei apskritai juos pastebės), pamanys, kad tai koks nors laukinis gyvūnas, oposumas, elnias ar tinginys, kaip tas, sykį nugaišęs netoli La Despensos. Be to, džiunglėse iš lavono per tris, daugiausia keturias dienas liks vieni kaulai, kuriuos ji naktį, per atoslūgį, nepastebimai surinkusi išmes į jūrą, kad nuneštų toli. Damaris vylėsi, kad kai Rochelijus grįš, ji jau bus atsikračiusi palaikų. „Esu tikra, kad taip ir bus“, – pagalvojo ji, nė kiek tuo neabejodama.

1 Vištienos ir daržovių troškinys.

2 Daugelyje Lotynų Amerikos šalių dovanas vaikams per Kalėdas atnešdavo Kūdikėlis Jėzus.

Iš bosnių kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė

Versta iš: Nenad Veličković. Sahib. Impresije iz depresije.
Sarajevas: Omnibus, 2002

Nenadas Veličkovićius (1962) – bosnių rašytojas ir apžvalgininkas. Gimė ir augo Sarajeve, šiame mieste baigė filologijos studijas. Šiuo metu filologijos mokslų daktaras, dėsto Sarajevo universiteto Filologijos fakultete, Bosnijos ir Hercegovinos PEN centro narys.

Kūryba gana gausi, apima romanus ir trumpąją prozą, išsiskiria šmaikščiu stiliumi ir kritiniu požiūriu į gimtosios šalies visuomenę, aktualijas ir švietimą. Versta į vokiečių, slovėnų, italų ir kitas kalbas.

Jo romanas Sahib. Impresije iz depresije („Sachibas. Impresijos iš depresijos“) pirmą kartą pasirodė 2002 metais. Šioje laiškų forma parašytoje satyrinėje knygoje autorius pavaizdavo homoseksualų britą, su viena iš taikos misijų atvykusį į pokarinę Bosniją. Rimtu tonu parašytuose laiškuose mylimajam britas pasakoja apie šalį, kurioje atsidūrė, jos papročius, istoriją, kasdienybę ir žmones, nors akivaizdu, kad apie Bosnijos aktualijas ir tradicijas nieko nesupranta, o požiūris į šią šalį – kaip pasipūtusio kolonizatoriaus, pasirengusio laukiniams bosniams sukurti geresnį rytojų. Tik kaip ir kieno sąskaita? Ar tikrai bosniai tokie neišmanėliai, o taikos misijos jiems naudingos?

Vertėja

1.

Mielasis Džordžai,

pagaliau aš Sarajeve!

Miestas apsuptas kalvų, kuriose dar daug aktyvių minų laukų. Taip sakė vairuotojas, pasitikęs mane oro uoste.

Perskaičiau jo vardą ant kortelės – Sakibas.

Šiaip jis profesorius, bet gerai kalba angliškai, todėl jam labiau apsimoka dirbti vairuotoju, o ne dėstyti. Sakibas gana patrauklus. Jo gražios rankos ir nagai. Visada vilki švarius marškinius, po pažastimis nėra prakaito dėmių, visai maloniai kvepia. Neužuodžiu jokių svogūnų, dėl kurių mane įspėjo Vilbis.

(Tiesą sakant, vietos gyventojai, kuriuos mačiau pro automobilio langus, beveik nesiskiria nuo mūsų. Pastebėjau vienintelį skirtumą – čia visi ir visada rūko.)

Pagrindinė miesto gatvė yra labai prastos būklės. Asfalte daugybė duobių ir įskilimų. Ant pastatų abipus kelio mačiau nemažai kulkų žymių. Aišku, yra ir renovuotų namų. Deja, labiausiai nukentėję pastatai uždengti kartono plokštėmis – tikrai gaila, nes, peržiūrėjęs tiek vaizdo medžiagos apie karą, tikėjausi pamatyti įspūdingų griuvėsių. Jaučiuosi apgautas, lyg būčiau mokėjęs už bilietą į erotinį filmą, ir kino salėje pamatęs, kad visos karščiausios scenos iškarpytos. Dabar susidariau įspūdį, kad ir be karo šitas miestas atrodė apleistas ir varganas.

Pro viešbučio langus matau miestą supančias kalvas – primena atviruką, kurį prieš dvejus metus iš Sarajevo mums buvo atsiuntęs Vilbis. Tiesa, vaizdas šiek tiek pasikeitęs. Dabar čia arba mažiau obelų, arba daugiau minaretų.

Priešais viešbutį driekiasi parkas, kuriame stovi keistas akmuo – jo forma primena šuns būdą. Vietiniai jį vadina stela ir kalba apie kažkokius istorinius paminklus.

Registratorius minėjo, kad tokių akmenų Bosnijos kalnuose yra daugybė.

(Kalbame apie bevertį luitą, nes jei turėtų bent kokios vertės, aplink jį jau seniai vaikštinėtų turistai mūsų šalies muziejuose, o ne avys Bosnijos laukuose.)

Kažkokiose brošiūrose perskaičiau, kad tie laukai – Bosnijos ateitis. Ten auga tik vaistažolės.

Nors galėčiau prisiekti, kad bosniai importuoja pieno miltelius iš Ukrainos.

2.

Mielasis Dž.,

ir aš norėčiau rytais pabusti su tavimi.

Nuo mūsų išsiskyrimo praėjo vos septynios dienos, o aš tavęs jau noriu. Atsibundu prieš aušrą, suvynioju žadintuvą į skylėtą paklodę, padedu ant jo galvą ir regiu save gulintį tau ant krūtinės. Sapnuoju tavo glėbį, sapnuoju, kad vonioje vėl žaidžiame narus, šypsausi prisiminęs, kaip tavo periskopas išniro su baltų putų kepurėle…

O tada suskamba žadintuvas, ir aš pabundu šiame suknistame suknisto viešbučio kambaryje suknistoje Bosnijoje.

Bet mano sprendimas tvirtas. Šešis mėnesius praleisiu be Tavęs, kad tvirtai įsitikinčiau, jog noriu likusį gyvenimą susieti su Tavimi.

Lʼabsence est à lʼamour, ce qu’est au feu le vent; il éteint le petit, il allume le grand. Roger de Bussy-Rabutin. (Atstumas meilei yra kaip vėjas liepsnai. Mažą gesina, o didelę priverčia liepsnoti dar labiau.)

3.

Mieliausiasis, tikrai nėra ko rūpintis.

Biuras įkurtas izoliuotame pastate, kurį supa aukšta betoninė tvora su aštrios vielos ritiniais viršuje, vaikinai iš saugumo užtikrina ramią aplinką ir pagarbą. Mano kabinete įrengtas oro kondicionierius, netoliese virtuvėlė ir tualetas su dušu.

Man geriau nei Tau.

Vadovas fainas, vokietis, laimingai vedęs, turi studentę dukrą, Sarajeve gyvena be šeimos ir myli gyvūnus. Augina dvi pudeliukes – Fifi ir Fufi. Turėjo išeiti į pensiją, bet dėl užtarimo savo partijoje gavo šį darbą Bosnijoje.

Šiandien per pertrauką pirmą kartą išėjau į miestą.

(Neskaitant pirmojo vakaro, kai taip bijojau, kad mane užpuls ir apiplėš, jog nieko neprisimenu.)

Norėjau Tau ką nors nupirkti. Ką nors originalaus, išskirtinio, nacionalinio.

Bet šioje šalyje nėra nieko gero.

Visą popietę vaikštinėjau po suvenyrų parduotuvėles. Vitrinose išrikiuotos kažkokios lentelės su išraižytais miesto vaizdais. Jas perka nebent rusai ar italai, nes ant daugumos tokių lentelių nupieštos Rusijos ar Italijos vėliavos. Tiesa, ten pardavinėjami ir „seni“ kardai.

(Bet tu bijai net nagų dildės.)

Kardų rankenėlės papuoštos blizgiais plastikiniais karoliukais. Jie labai patinka amerikiečiams.

(Čia dirbančios tarptautinės pajėgos išlaikė siunčiančių šalių uniformas ir skiriamuosius ženklus, todėl tarnautojus atskirti nesunku. Amerikiečiai atrodo taip, kaip vaizduojama jų filmuose, italai vaikšto pasipuošę juokingomis kepurėmis su plunksnomis, ukrainiečiai ir rusai apdriskę kaip ką tik pro skyles tvorose pabėgę eiliniai. Pamaniau, kad Bosnija padalinta ne tik į nacionalines teritorijas, kaip numatyta Deitono taikos sutartyje, bet ir į tarptautinius vienetus.)

Bet grįžkime prie apsipirkimo: nacionaliniai drabužiai čia niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos pirkome Konstantinopolyje. Norėjau tau nupirkti turbaną, bet tas iš Bombėjaus ir gražesnis, ir kokybiškesnis…

Mačiau kažkokias įdomias odines šlepetes. Jų priekis užsirietęs į viršų. Sakibas sako, kad jos skirtos tiems, kurie savo reikaliukus mėgsta atlikti miškuose. Jei pritūpęs įsikibsi riestų priekių, mažai galimybių apvirsti. Aš nusipirkau vieną porą, išbandžiau ir apvirtau. Tikriausiai yra kažkokia sistema, kurią reikia perprasti.

Beje, tualetai čia yra tikri košmarų kambariai. Nežinau, kurie blogesni. Tie be unitazo (vietinių vadinami tupyklomis), kuriuose nuleidęs vandenį apsitaškai batus, ar tie su nuolat apšlapintu unitazu.

(Čia vyrai šlapinasi stovėdami, Džordžai!)

4.

Velniai rautų!

Kaip už priemiestį mažesnis miestas, Sarajevas išsiskiria teatrų, gerų restoranų ir klubų, kuriuose groja džiazas, gausa. Bet tualetų tuose klubuose pagirti negaliu.

Jie miniatiūriniai. Pasitaiko tokių siaurų, kad net durys iki galo neatsidaro. Trenkiasi į priešingą sieną. Nubraukia ir unitazą – tikriausiai dėl to čia unitazai dažniausiai kliba, ir man baisu ant jų tupėti. Bosnija yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje jūros ligą gali gauti besišlapindamas.

Stebiesi, kodėl tupiu ant unitazo?

Nes taip protingiau, nei šlapintis stovint.

Kai kuriuose mažyčiuose tualetuose, apie kuriuos jau tau rašiau, unitazas įgrūstas į sieną. Kai pakeli dangtį, jis kurį laiką pastovi, o tada su trenksmu nukrenta. Baisiai išsigąsti. Sustingsti. Ir apsišlapini ranką.

Kodėl dangtis nukrenta tik pradėjus šlapintis? Žiūrėjau, ar nėra kokio mechanizmo. Tai ne vienas iš tų kvailų bosnių juokelių. Tikriausiai iš pusiausvyros jį išmuša srovė.

Bandžiau viena ranka laikyti dangtį, o kita valdyti srovę, bet tai nepatogu, jei nenuleidi kelnių žemiau kelių, nes neužtenka pirštų prilaikyti peniui, užtrauktukui ir rūpintis, kad nespaustų trumpikių guma. O ir padėtis nepatogi, nes tenka stovėti pražergus kojas ir susilenkus – toks kampas labai nenatūralus. Apie purviną dangtį nė nekalbu.

Čionykščiai vyrai nepratę pasišlapinę tualetiniu popieriumi nuvalyti unitazą. O kaip jie galėtų prie to priprasti, jei tualetuose dažniausiai nėra popieriaus? Savininkas man prisiekinėjo, kad kiekvieną dieną ten palieka naujus ritinius, bet svečiai visus tuoj pat išvagia. Nors daug geriau, jei vagia, o ne naudoja, nes benaudodami užkemša kanalizaciją.

Likusią vakaro dalį buvau išsiblaškęs dėl šlapių batų ir kelnių, todėl pokalbio nė neprisimenu. Atmintyje išlikę tik biuro vaikinų argumentai, dėl ko gerai gauti darbą Sarajeve: puikūs restoranai, iki namų – tik keturios valandos kelio, bombų automobiliuose pasitaiko retai, teroristų nėra, nepasigausi maliarijos, ŽIV ir ebolos, visi kalba angliškai, tiesa, nekaip, bet pasistengęs gali suprasti, prie šiltos jūros, kurioje neplaukioja rykliai, nuvažiuosi per tris valandas, o atlyginimas toks, kad atpirktų visas išvardytas blogybes ir dar daugiau!

5.

Mielasis,

teisingai tu mane gėdiji. Ištaisysiu klaidą. Papasakosiu, ką ir su kuo dirbu, kur esu apsistojęs ir kaip leidžiu dienas.

Dirbu nuo pusės devynių iki šešių. Turime vienos valandos pertrauką, bet ja gali pasinaudoti tik vietiniai. Mes, užsieniečiai, darbe liekame ir ilgiau. Nuo devintos iki dešimtos skaitome naujienas internete. Tiesą sakant, naujienos yra tik pretekstas, ir aš jų ilgiau nei penkias minutes neskaitau. Vis tiek rašo vieną ir tą patį. Aš tuo laiku dairausi po išpardavimus ir aukcionus.

Nuo dešimtos iki vienuoliktos elektroniniu paštu siuntinėjame anekdotus ir kitokias nesąmones.

Nuo vienuoliktos iki pertraukos rašome ir skaitome ataskaitas, rengiame grafikus, kažką planuojame, tvarkome kažkokią statistiką, arba, jei tuo metu budime, turime eiti į spaudos konferencijas.

Nuo trijų iki penkių naršome internete arba žaidžiame kompiuterinius žaidimus. Manau, būtent dėl šios priežasties daugumoje kabinetų monitorius atsuktas taip, kad jo nematytų įeinantys pro duris. Visada gali nuleisti žaidimo langą, kol prie tavęs prieina kolega ar lankytojas. Bet labai nepatogu, nes pro langus sklindanti šviesa atsispindi ekrane, ir man dar nepavyko pasiekti Tavo žaidimo rezultatų.

Kiekvieną ketvirtadienį rengiamas susitikimas su vadovu. Jis dažniausiai vėluoja arba apskritai neateina, todėl tą laiką išnaudojame savaitgalio planams.

Nuo penkių iki septynių laukiame, kas pirmasis išeis namo, o apie devintą skirstomės arba einame į kokį priėmimą ar vakarėlį.

Darbas nesunkus. Sunkiausia sukurti kasdienius pranešimus vietos žurnalistams ir atsakinėti į jų klausimus. Laimei, iš mūsų nesitikima, kad atsakymai bus susiję su klausimais. Vienintelis svarbus dalykas – kelis kartus pakartoti žodį, kurį esame išsirinkę atitinkamam mėnesiui.

(Šį mėnesį tai – „korupcija“. Skelbimų lentoje jau yra žodžių pasiūlymų kitam mėnesiui: man labiausiai patinka „grąža“ ir „kova su terorizmu“.)

Vietos žurnalistai paprastai nieko neklausinėja: ne, jie dar nesuprato, kad jų klausimai yra per prasti mūsų atsakymams, tiesiog nekantrauja pasivaišinti mūsų kava ir užkandžiais. Tik dėl vaišių jie ir ateina, juk faksu gaunamus pranešimus siunčiame ir jų redakcijoms.

Čia žurnalistikos supratimas skiriasi nuo mūsiškio.

Vietos žurnalistai kovoja už teisybę tik tol, kol ta teisybė tarnauja valdančiai partijai tarnaujančiam redaktoriui. Todėl čia normalu vietoj smalsumo pasitelkti vaizduotę.

Tauta laikraščius perka ne norėdama sužinoti, kas įvyko, o norėdama perskaityti, kas gali įvykti. Visi straipsnių pavadinimai baigiasi klaustukais, pavyzdžiui, „Vištienoje yra kiaulienos?“, „Vaikams suleista netinkama vakcina?“, „Radioaktyvūs pasėliai Bosnijoje?“

Neseniai savo viloje sulaikytas vienas iš kaltinamųjų karo nusikaltimais. Po sulaikymo praėjus parai, televizijos komisija iš tolo filmavo tą namą. O tada citavo „artimiausią kaimyną, kuris savo tapatybės atskleisti nenorėjo“.

Šį tą sužinojau apie socializmo laikų žurnalistiką. Tuometiniai žurnalistai buvo puikiai įvaldę eufemizmų meną. Sugebėdavo parašyti net šimto žodžių sakinį, kuriame neapibrėžtas nei subjektas, nei predikatas. Taip niekas nežinodavo, kam ką priskirti, kas už ką yra atsakingas, ir visos naujienos rašytos tik tokiu būdu. Vietoj žodžių ir stilistinių figūrų naudotos frazės.

Įsivaizduok, jei mūsų laikraščiuose būtų rašoma „subjekto žmona, kuri nenorėjo atskleisti savo tapatybės“.

(Sakibo žmona yra žurnalistė, bet šiuo metu neranda darbo. Ji turi daug panašių pavyzdžių. Galbūt juos panaudosiu straipsnyje, kurį ketinu parašyti.)

Jiedu su Sakibu gyvena naujojoje Sarajevo dalyje. Tie rajonai iš tolo primena sovietinius, o į juos atvykus – juodaodžių teritorijas. Laiptinėse ant lubų kabo priskretę skrepliai, iš skylių sienose kyšo laidai, turėklai apklijuoti kramtomąja guma (neklausk, kaip sužinojau). Liftu naudotis nenorėjau – manau, net kartono dėžės už juos tvirtesnės.

Butuose kiek švariau. Mane nustebino vonios kambarys, kuriame pamačiau vonią, vandens šildytuvą, dušą, plyteles, plastikinį kažkokio stipraus valiklio butelį, skalbyklę, skalbinių dėžę, tualetą, kriauklę ir spintelę. Ten stovėjo ir stalelis laikraščiams pasidėti. Nors patalpa mažesnė už mano rašomąjį stalą.

Tiesa, spintelė stovėjo ant skalbimo mašinos, kurios vamzdis nukreiptas į tualetą, o pats tualetas vos ne po kriaukle (labai patogu, jei nori vemti!), dėl didžiulio vandens šildytuvo po dušu galima praustis tik tupint, bet viskas veikia. Noriu pasakyti, patraukus už rankenos, ji lieka duryse, o ne tavo rankoje, nuleistas vanduo bėga, o tualetinis popierius švelnus ir trisluoksnis.

Sakibo miegamasis kiek didesnis už vonios kambarį. Be dvigulės lovos, jame yra siuvimo mašina, kompiuteris, didžiulė spinta, knygų lentyna ir staliukas su dviem kėdėm. Jie turi dar vieną su virtuve sujungtą kambarį, kurį vadina svetaine.

Kaip atsidūriau jo bute?

Sakibas mane vežė apžiūrėti kelių nuomojamų butų, bet nieko gero neradome, ir paskui pakvietė pas save (čia tai visiškai normalu! Mes draugus kviečiamės į barą, o bosniai – pas save į namus.)

Galiausiai mano garbei jie surengė vakarėlį.

6.

Mieliausias Džopingai,

čionykščiai vakarėliai labai skiriasi nuo mūsiškių. Čia visi sėdi vienoje patalpoje prie žemo staliuko, kuris lūžta nuo sūrių, mėsos, vyno, alaus, žemės riešutų, kavos ir peleninių. Šokiai nevyksta, bet klausomasi plokštelių (vinilinių!), dainuojama ir verkiama.

(Kartais dainuojant apsikabinama. Garsiausiai traukia tie, kurių klausa prasčiausia.)

Veidai švyti, bet nežinai, nuo ašarų, nuo prakaito ar nuo riebalų.

Išgėriau mažiau nei įprastai, bet ryte galvą skaudėjo labiau. Tikriausiai dėl prasto oro. Įėjus į namus, čia įprasta nusiauti batus. Apsiauti juos gali tik išeidamas. Be to, čia niekas nenaudoja pudros nuo prakaito.

Žinoma, visus įpročius galima pagrįsti.

Čionykštės gatvės baisiai purvinos. Miesto centre parduotuvių patalpas išplovusios pardavėjos purviną vandenį išpila tiesiai ant šaligatvio. Vaikščiodamas dažnai išgirsti, kaip kažkas nusispjauna tau už nugaros. Pastebėjau, kad čia spjaudomasi dviem būdais. Pro išpuvusią skylę priekinių dantų eilėje arba iš gerklės. Jau galiu skirti iš garso: pirmuoju atveju pasigirsta cssis, o antruoju – hrrk-mff-tfu.

Todėl į pasivaikščiojimus išsiruošiu vis rečiau. Sakibas automobilį pastato ant šaligatvio, ir aš nubėgu į biurą.

Čia žmonės spjaudo ir saulėgrąžų ar moliūgų sėklų lukštus (pasiseka, jei jie neprilimpa prie padų).

Galbūt tai bosniams normalu, nes jų batai nekainuoja po penkis šimtus dolerių.

Taip. Nusipirkau dar vieną batų porą.

Nuo tada, kai atvykau, jau trečiąją. Ką dar galiu sau leisti tokioje provincijoje? Markas iš personalo skyriaus trečdalį algos išleidžia kaklaraiščiams. Van der Kliftas turi aštuoniasdešimt marškinių. Ulrikė – tris su puse kilogramo odinių drabužių!

Tame vakarėlyje Sakibo paklausiau, kodėl neatsakinėja į žinutes, kurias jam persiunčiu. Man atsakė jo žmona.

(Gudru. Tiesa, mūsų kalbą ji moka geriau už savo vyrą, bet jis man niekada nieko įžeidžiančio nėra pasakęs. O ji pasakė.)

Trumpai tariant, tas, kas siuntinėja tas „šiukšles“ – vaizdo klipus, reklamas, sveikinimus, anekdotus, pagalbos prašymus ir viską, ko pats nesugalvojo ir neparašė, – yra provincialas.

Dar man pasakė, kad taip dažniausiai elgiasi „elektroniniai tinginiai“, t. y. visi tie, kurie nežino, kaip išnaudoti darbo laiką, ir kad toks elgesys parodo menką išsilavinimą, paviršutiniškumą, aplaidumą, neatsakingumą, tingumą, bukumą, kūrybingumo stoką, nemandagumą, primityvizmą, nepadorumą ir nemąstymą savo galva.

(Daugelio tų žodžių ji ieškojo serbų-kroatų–anglų kalbų žodyne.)

Norėjau paprieštarauti, bet nenorėjau, kad pamanytų, jog teisinuosi. Viską, ką siunčiu, išsirenku kruopščiai ir vadovaudamasis geru skoniu.

Ar gavai tą beždžionę, kuri miegodama nukrenta nuo šakos? O tą, kuri šlapinasi sau į burną?

7.

Brangusis pavydusis Džoli,

tavo įtarimai, jog man Sakibas patinka, yra nepagrįsti.

Jis hetero, vedęs, mano pavaldinys, neturtingas ir be humoro jausmo.

Ką veikiau jo kambaryje?

Šioje šalyje įprasta svečią nusivesti į miegamąjį, nes ten dažiausiai laikomi daiktai, kuriuos šeimininkai nori parodyti, pavyzdžiui, nuotraukų albumai.

Taip, Sakibas man rodė nuotraukas.

Vaikystėje jis fotografavosi su ėriukais, balandžiais, pirmoje klasėje – su knygomis, mokytoja, vėliau prie kažkokių paminklų.

Nuotraukos nemeniškos, nespalvotos. Spalvotose jis jau pilnametis.

Visose tose nuotraukose atrodo laimingas. Dabar esu tikras, kad socializmas buvo pavojinga masinės hipnozės forma.

Vienoje nuotraukoje Sakibas nusifotografavęs su kitais vaikinais ir merginomis, kurie laiko kastuvus, šakes ir veža karučius. Jie nevilkėjo dryžuotais rūbais, nebuvo trumpai apkirpti ir neatrodė dirbantys priverstinius darbus. Maniau, kad grupė pozuoja kokiai meninei nuotraukai, dalyvauja kokiame spektaklyje, bet ne! Ištisą mėnesį po aštuonias valandas per dieną jie kasė kažkokius griovius ir už tai negavo nė cento.

Tokia vergija vadinta „darbo akcijomis“. Šitaip Bosnijoje statytos geležinkelio linijos. Tikslas – „sustiprinti brolybę ir vienybę“.

/…/

9.

Gudruoli,

paklausiau tavo patarimo išnaudoti šią viešnagę vietiniams papročiams pažinti. Ryte Sakibo paprašiau, kad pusryčiams man atneštų to, ką valgo vairuotojai.

Jis man atnešė bureką.

Tai tešlos ir kremzlių patiekalas. Tešla labai plona, primena kepimo popierių. Į tešlą įvyniojama kremzlių bei riebalų ir viskas iškepama. Dedama daug druskos, svogūnų ir pipirų, skonis labai aštrus.

Nesuprantu kai kurių kolegų žavėjimosi vietine virtuve. Išgėriau du litrus vandens, bet vis tiek nenumalšinau troškulio. Klausinėju savęs, dėl ko čia suvažiavome: norime juos išmokyti valgyti mėsainius ar iš jų mokysimės valgyti burekus?

Encas tvirtina, kad burekai su varške, bulvėmis ar špinatais skanesni. Gal ir paragausiu kitą mėnesį.

Buvau priverstas padaryti pertrauką. Labai surietė.

Jų tualetinis popierius mane varo iš proto. Toks plonytis, kad vienam kartui išnaudoji pusę ritinio. Bet, tiesą sakant, geriau toks nei jokio, jau nekalbu apie tą sunormuotą lapeliais, kuris toks kietas, kad prieš sėsdamasis ant klozeto turiu atsiplėšti norimą kiekį ir ilgai trinti tarp delnų.

Man pasakojo, kad yra vietovių, kur tualetinis popierius apskritai nenaudojamas.

(Tokios vietovės ribojasi su provincijomis, kur nėra net tualetų!)

Ten žmonės vietoj tualetinio popieriaus naudoja sukarpytus laikraščių lapus. Ir nemažai tų kraštų gyventojų į tualetą nešasi vandens sklidinus alaus butelius užpakaliui nusiplauti.

(Alus gaminamas Sarajeve, bet vienintelis jo sudėtyje esantis vietinis produktas yra vanduo. Visa kita – importuota.)

Ar tau jau pasakojau, kaip bosniai didžiuojasi savo vandeniu? Geria net iš čiaupo!

(Visi, išskyrus vandentiekio darbuotojus.)

Sako, ten daug mineralų, ypač kalkių.

Kai kurios mūsų įmonės jį valo chloru, fluoru ar kokiais ten milteliais, tada čionykštis vanduo ima priminti tą, kurį geriame mes. Be to, vietinė pilstomo vandens rinka gerokai perpildyta. Pamatę kažkokios upės nuotraukas (jei neklystu, ji vadinama Neretva), mūsų specialistai truputį susirūpino dėl geriamojo vandens, bet mes juos nuraminome paaiškindami, kad netrukus tą upę užtvenksime dviem užtvankom.

Už penkerių metų bosniai galės kaimynams pardavinėti elektrą ir pirkti vandenį.

Atleisk, mane vėl spaudžia…

Susidraugavau su moterimi, kuri valo tualetus. Anksčiau tokį pat darbą dirbo vidurinėje mokykloje ir naujomis pareigomis labai džiaugiasi. Jos vardas Zemka. Angliškai nemoka, bet kalba nesustodama ir vietiniai plyšta juokais. Paprašiau, kad išverstų. Štai koks buvo šiandieninis Zemkos monologas:

„Čia – tikras darbas. Tik sėdžiu ir šveičiu plyteles. Jei kas čia ir kramto gumą, tai ją išspjauna į tualetinį popierių, suvynioja ir išmeta.

O ten kas savaitę jų nukrapštydavau po penkiasdešimt, lyg nė nebūčiau darbe. Kur tik jų neklijuodavo. Atėjusi į darbą, tik ir laukdavau, ką tie mokiniai naujo sugalvos sugadinti ar suteršti.

Devyni iš dešimties nenuleisdavo vandens, o įėjus tam dešimtam vandens nelikdavo. Nežinau, kas tiems mūsų jaunuoliams negerai, ar jiems rankos dreba, ar neprimato, ar gėda pataikyti į pisuarą.“

Sako, kad ji buvo ištekėjusi daugiau nei dešimt kartų.

Nesiseka jai su vyrais, kaip ir man.

Bučkis.

10.

Mieliausiasis,

vakar apžiūrinėjau nuomojamus butus. Man patiko vienas namas ant kalvos, virš miesto. Vaizdas fantastiškas. Bet mane Ulrikė įspėjo, kad tie rajonai nesaugūs.

Pas mus rajonai vadinami nesaugiais, jei juose šiukšlės neišvežamos kiekvieną savaitę, o nusikaltėlių yra daugiau nei policijos. Jei vadovautumės tokiais kriterijais, tada visą Bosniją reikėtų vadinti nesaugia. O Ulrikė kalbėjo apie nuošliaužas.

Socializmo laikais ant tokių miestą supančių kalvų namus buvo galima statyti be leidimų. Teisės aktuose buvo įtvirtintas neteisėtai pastatytų namų griovimas, bet įgyvendinimo mechanizmas neegzistavo. Supratau, kad socializmas reiškė kaimų perkėlimo į priemiesčius procesą. Tokie priemiesčiai pastatyti be urbanistų sutikimo ir planų, kiekvienas statytojas pats rūpinosi ir elektra, ir vandeniu, ir kanalizacija. Neseniai vykusio karo metais šių rajonų gyventojai iškirto aukščiau žėlusius miškus ir susikrovė turtus, pardavinėdami medieną centrinės miesto dalies gyventojams. Dėl tokių neplanuotų kirtimų ėmė formuotis nuošliaužos, ir neteisėtai pastatytus rajonus dabar tenka skubiai gelbėti.

Biuras kelis kartus jiems paaukojo pinigų. Mūsų lėšomis pastatytos atraminės sienos, sutvarkyti lietaus vandens ir didelių srovių nutekėjimo vamzdžiai. Aišku, vos užbaigus darbus, visi gyventojai į mūsų iškastus kanalus susivedė kanalizaciją, ir jau po septynių dienų jie užsikišo.

Tokia jau ta Bosnija: geriau namą nugriaus, nei mėšlą už namo paleis.

Kai kurių tualetai stovi ir po dvidešimt metrų žemiau nuo namo. Lyg po tuo pačiu stogu būtų nenormalu ir valgyti, ir š… Pabandžiau įsivaizduoti gyvenimą tokiame name. Ką daryti, jei staiga paleidžia vidurius? Arba jei netikėtai prispiria reikalas? Bėgti neprotinga: jei netyčia tualetą prabėgsi, pusę valandos teks kopti atgal į viršų. Galima prisirišti prie namo, bet tada tris dienas tampysi virves atgal.

(Galvoju, gal tiktų šuoliams naudojamos gumos?)

Tos kalvos tokios stačios, kad virš vieno iš tokių rajonų buvo pastatyta olimpinių žaidynių bobslėjaus trasa. O kiekviename name yra po dvejas duris: iš vienos ir iš kitos pusės. Toks sprendimas priimtas dėl lietaus. Jei lyja stipriau, atidaromos abejos durys, ir srovė išbėga per namo vidurį.

Didžiausias nuostolis – pamiršti patraukti batus.

11.

Džordžai, mano pirmoji ir vienintele meile!

Naujausios žinios: išsinuomojau butą!

Dideli langai, sodas, vaizdas į senamiestį, viskas nauja ir daug pigiau.

Išsinuomojau jį iš kažkokio advokato, kuris persikėlė į mažesnį nuomojamą butą kažkokiame daugiabutyje netoli nuo Sakibo namų.

Buto, kuriame dabar gyvena advokatas, savininkas persikėlė į nuomojamą vieno kambario butą tame pačiame daugiabutyje.

To vieno kambario buto savininkas, pensininkas, persikėlė į garažą kažkokiame priemiestyje. Garažo savininkas pardavė automobilį, kad galėtų susiremontuoti namo stogą.

Žinai, kas nupirko tą automobilį? Advokatas, kurio butą aš nuomojuosi.

Kartais didžiuojuosi matydamas, kiek žmonių gyvena iš mano pinigų, kuriuos uždirbu ir suteikdamas paskolą stogo remontui. Encas pasakojo, kad šeima, kuri nuomoja priešais esantį butą bei garažą, gyvena furgone be ratų.

Sodą dalinuosi su kažkokiu švedu, kuris neprieštarauja, kad kas antrą šeštadienį rengčiau piknikus. Kviesiu manekenus iš Pasaulio banko, vaikinus iš ambasados bei JTO ir porą vyrukų iš apsaugos.

Pakviesiu ir Sakibą, juk būtų kvaila mokėti padavėjams.

P. S.

Džordžai! Tualetinio popieriaus lapeliai, apie kuriuos tau rašiau, suglamžyti atgauna savo formą dar nespėjus panaudoti!

12.

Mano mieliausias Džoi,

aišku, kad Sakibas nėra mano asmeninis vairuotojas.

Bet jis labai norėjo išsaugoti darbą, be to, yra manimi patenkintas ir nemato priežasčių, dėl kurių negalėtų namo parvežti mano svečių. Galų gale jie visi dirba su manimi, o Sakibo darbas – vežioti Organizacijos narius.

Tokio mėnesinio atlyginimo, kokį gauna Organizacijoje, vietinėse įmonėse neuždirbtų nė per metus, net jei jam pasisektų įsidarbinti viename iš tų retų nebankrutuojančių subjektų. O ir tie, kurie nebankrutuoja, išsilaikyti sugeba tik dėl to, kad nemoka mokesčių ir muitų.

Todėl, be stogų atnaujinimo, mūsų svarbiausia misija Bosnijoje yra išmokyti mokėti mokesčius ir muitus. Kai bosniai to išmoks, mūsų Organizacijos išlaidas apmokės patys, o ne ES.

Didžiulis iššūkis šiuos laukinius paversti sąžiningais mokesčių mokėtojais.

Ir dar šis tas: kitaip nei taksistai, Sakibas važiuoja trumpiausiais maršrutais.

Užsienietis, kuris Sarajeve naudojasi tik taksi paslaugomis, gali susidaryti klaidingą įspūdį, kad miestas yra du kartus didesnis.

Iš balkono, į kurį patenku per savo miegamąjį, tikriausiai matosi visas Sarajevas. Nematau tik aukščiausiai ant kalvų įsikūrusių rajonų. Tų, kurie slysta žemyn.

Beje, šiandien čia šventė. Nepriklausomybės diena ar kažkas panašaus.

Keista ją švęsti valstybėje, kurioje užsieniečiai (visi mes, neatsižvelgiant į gebėjimus ir gerus norus) keičia valdžią, gaudo nusikaltėlius, įvedinėja įstatymus, renka himną ir į vairuotojo pareigas priima profesorius.

Vietinės kalbos aš nesimokysiu. O kam, jei jų Konstitucija sudaryta anglų kalba?

Sakibo žmona norėjo mane mokyti, kelis kartus buvau pas ją nuėjęs, bet nusprendžiau nebetęsti.

Čia kalbama trimis skirtingomis kalbomis: serbų, kroatų ir bosnių. Tiesą sakant, manau, kad tai viena ir ta pati kalba, kurią visos trys tautos vadina skirtingai.

(Gerai būtų ją išmokti, tada CV galėčiau įrašyti, kad moku net tris!)

Nors yra ir skirtingų žodžių. Pavyzdžiui, serbai sako „kafa“, bosniai – „kahva“, o kroatai – „kava“. Todėl sudariau taisyklę: ten, kur serbai taria „f“, kroatai taria „v“, o bosniai – „hv“. Pavyzdžiui, serbai sako „Kofi Anan“, kroatai – „Kovi Anan“, bosniai – „Kohvi Anan“. Netiesa!

Visi sako „Kofi Anan“.

Sakibas man pasakojo, kad vienos kroatų kavinės valgiaraštyje buvo nurodyta taip: kava – 1 markė, kafa – 2 markės, kahva – 3 markės. Nuo tada visi visur užsisakinėja kapučino arba espreso.

Todėl maniau, kad desertas – keptas maltais riešutais įdarytas obuolys – vadinamas ne tik „tufahija“, ir kavinėse, kurios man atrodė bosniškos, užsisakinėdavau „tuhvahija“, o kitose – „tuvahija“.

Įsivaizduok, kas būtų, jei anglų ir valų skirtųsi taip, jog mes sveikintumės „hello“, o jie – „ello“. (Kitaip tariant, praleistų „h“.) Kvailystė.

Čia tai yra didžiulis skirtumas, nes bosniai „h“ niekada nepraleidžia, o serbai praleidžia visada, kai tik gali. Tada sužinojau, kad serbai ausį vadina „uvo“, o kroatai „uho“. Manydamas, kad serbai taria „f“ ir „v“, bet niekada netaria „h“, irgi suklydau, nes jie sako „hemija“, o kroatai – „kemija“.

Mokantis kalbos, tikrai nepadeda nei logika, nei analogija. O Tu žinai, kad mano kalbinius nesugebėjimus lenkia tik matematiniai nesugebėjimai.

Kartais man atrodo, kad jei nebūtų tų humanitarinių misijų, gyvenime tikrai prapulčiau.

13.

Mielasis Froidai,

praleisiu tavo atradimą, kad į Sakibo žmonos pamokas vaikščiojau dėl Sakibo, o ne dėl kalbos.

Kartą per savaitę, dažniausiai penktadieniais, su jais vykstu apsipirkti į vieną didelį sandėlį už miesto. Ten daug pigiau, o ir prekės prancūziškos, tad aš jiems vertėjauju.

(Vieną kartą vietoj šampūno jie nusipirko plaukų dažų, kitą kartą – acto vietoj alyvuogių aliejaus.)

Kas trečio produkto galiojimo laikas yra pasibaigęs, bet, trejus metus valgę tik per karą humanitarinių organizacijų dalytus konservus, jie nėra pernelyg išrankūs. Maistas šioje šalyje valgomas tol, kol pažaliuoja ir ima dvokti, o tai, kas rašoma ant pakuotės, visai nesvarbu.

Ypač didelis prekių šunims pasirinkimas. Kitą šeštadienį Fufi ir Fifi (šefo pudeliukės) švenčia gimtadienį, ir visi esame pakviesti į vakarėlį. Ta proga nupirkau naujų batų porą, kurią jos galės sugraužti. Sakibas sakė, kad už tokius pinigus sendaikčių turguje galėjau nusipirkti dešimt porų tikros odos vaikiškų batų, kuriais kalytės būtų labai apsidžiaugusios ir graužusios gerokai ilgiau.

Jo mąstymas praktiškas, bet nepriimtinas. Įsivaizduok, kas būtų, jei koks žurnalistas nufotografuotų vaikiškus batus graužiančias pudeliukes. Jau matau straipsnio pavadinimą: „Vaikai liko basi dėl diplomatų šunų įgeidžių!“

Sandėlyje pilna plakatų, ant kurių rašoma: „Pirkite vietos gamintojų prekes!“ Pamaniau, kad tų plakatų yra daugiau nei prekių. O ir tos vietinės prekės – tikras siaubas: pas mus pradarytas pienas šaldytuve gali išstovėti iki dviejų mėnesių, o čia sugyžta vos per dvi dienas.

Negalėdami atsikratyti pelėsių, sugedusį jogurtą jie pavadino „kefyru“ ir ėmė pardavinėti. Skonis neblogas ir net atgaivina, be to, kefyras tinka kaip užkandis, bet darbe jo negeriu, nes atidarant apsitaško kaklaraištis.

Jų pieno gaminiai tikriausiai ne blogesni už mūsiškius, bet gali būti, kad bakterijas jie užmušinėja netinkamais antibiotikais.

Šalyje veikia farmacijos įmonė, ir vaistinėse galima gauti vietinių vaistų. Jie nemokami, nes visi, kurie tik gali, perka importuotus. Jei tau skauda dantį ir išgeri tris bosnių gamybos tabletes nuo skausmo, suskaus ne tik dantį, bet ir galvą.

Įrodyta.

Farmacijos įmonė investuoja į reklamą, jų logotipas puošia net vietos futbolo klubo žaidėjų marškinėlius, bet kokia iš to nauda, kai geriausi futbolininkai žaidžia Vokietijoje, o ten ant marškinėlių šviečia „Bayer“ logotipas.

Todėl čia vaistų nuo skausmo sinonimas yra „Bayer“ aspirinas.

Manai, kad jį galima nesunkiai ištirpinti vandenyje? Klysti: geriamasis vanduo čia yra didžiulė problema.

Vietos gyventojai vandenį geria tiesiai iš čiaupo, nes jų niekas neįspėjo apie pavojus, be to, nėra kitų alternatyvų. Negazuoto vandens buteliuose galima nusipirkti tik keliose vietose, įskaitant sandėlį, kuriame apsiperkame.

Dešimt kilometrų nuo mano darbovietės yra didelis itin geros kokybės vandens šaltinis. Neužtvertas, nes taip būtų užtvenkta didžiausia šalies upė. Bet jei prisėsi kurioje nors prie šaltinio įsikūrusioje kavinėje ir užsisakysi vandens, gausi stiklinę vandens iš čiaupo!

Jei norėsi užsisakyti šviežio upėtakio, tau pasiūlys šaldytų kalmarų.

O jei jų imsi klausinėti apie verslą, vietoj atsakymo sulauksi kokio nors politiko, planuojančio didesnį eksportą, bet uždirbančio iš didesnio importo, frazės.

Neįtikėtina!

14.

Jūsų prakilnybe,

jau devynios vakaro, o aš vis dar sėdžiu biure. Darbo neturiu, bet nėra kur eiti. Šį vakarą manęs niekas nekvietė į vakarėlį, nė viena ambasada nerengia priėmimo, nenumatyta jokių oficialių vakarienių.

Ką veikti užsieniečiui toli nuo savo mylimojo (pasiilgau tavęs, Jūreivi!), Balkanų provincijoje, kurioje pliaupia lietus?

Kad ir kiek mums mokėtų, tokios depresijos neatperka.

Nė neįsivaizduoji, kokioje gilioje provincijoje atsidūriau.

Nėra nė vienos golfo aikštės, niekas neįsivaizduoja, kas yra kriketas. Apie biliardą nė nekalbu. Lapių medžioti einama pėsčiomis!

Tiesą sakant, net jei visos šios pramogos čia ir būtų, nuo asfalto aš nelipčiau. Visur pilna minų. Žinau, paklausi, o kur tie milijonai, kuriuos skyrėme išminavimui. Ar atidavėme juos vietiniams, kad išnaikintų minų laukus?

Aišku, kad ne.

Kleriksonas mano, kad tai – atsakingas darbas, kurio negalima patikėti mėgėjams.

Atsivežėme savo specialistų. Sumokėjome už tarptautinius skrydžius, išnuomojome mašinas ir įrenginius…

(Van der Kliftas kikena, kai paklausiu, kiek sumokėjome už draudimą.) Išspausdinta begalė plakatų, nufilmuota daug televizijos klipų, vaikai darželiuose (tuose, kurie dar liko) viską sužinojo apie minas (dabar jie žinių turi daugiau už mūsų pareigūnus!).

Aš kabinete turiu visų minų laukų žemėlapį. Nelabai tikslus, bet dizainas kietas. Jį kūrė Ženeviv.

Nežinau, kiek kilometrų įspėjamosios juostos nupirkome. O tada, kai pradėjome išminavimo darbus, pritrūkome pinigų.

Vietiniai būtų dirbę už mažesnius atlyginimus ir jiems nebūtų reikėję tokių plačių draudimo sutarčių, bet aš jiems darbo duoti nenoriu. Būtų nemoralu, jei tas, kuris vakar laukuose dėliojo minas, šiandien gautų atlyginimą už jų neutralizavimą.

Sakibas sako, kad būtų nemoralu ir jei tie, kurie karo metais pardavinėjo ginklus, dabar uždirbtų už jų naikinimą. Jis – geras vairuotojas, bet kvailas pašnekovas.

Galvoja, kad kažkoks diplomas (kuris galioja tik Rusijoje) jam suteikia teisę filosofuoti. Tokių kaip Sakibas išmintį penkerius metus stebėjome per BBC. Reikės pasakyti, kad jo darbas yra sukinėti vairą, o mano – gauti pelną.

Jis juk Sakibas, o aš – Sachibas.

Dabar jis sėdi vairuotojų kambaryje ir žiūri televizorių, o aš esu apsivertęs darbais: turiu peržiūrėti dvi FRA, ATF dar nesuderinau su ICQ, savaitinės ataskaitos net nepradėjau, o terminas jau rytoj, Pirkimų skyrius prašo pervertinti OCD, iš OGS gavau šešiolikos puslapių GIR, o rytoj ryte šefas laukia mano ataskaitos, kurios negaliu pabaigti be PMS. Tikriausiai vis dėlto reikės prašyti vadovybės, kad man skirtų dar keturis asistentus.

Atsitiktinai sužinojau, kad sutaupėme keisdami stogą, todėl pinigų dar keturioms darbo vietoms tikrai užteks. Deja, tokios darbo vietos rezervuotos vietiniams, todėl Džoanai dar teks truputį pakentėti.

(Girdėjau, kad kažkokie mūsiškiai policininkai įsivėlė į heroino prekybą, ir jei paaiškės, kad gandai teisingi, tada juos tikriausiai perkels į Rytus, o aš galėsiu rekomenduoti Tavo seserį.)

Dabar Sakibą išsiųsiu nupirkti picos. Kodėl jis turėtų žiūrėti „Draugus“, kol aš dirbu?

15.

Katinėli!

Labai mielas tavo pavydas.

Sakibo aš neatleisiu.

Galiu, bet nenoriu. Sakibas yra pasirašęs sutartį, kuri jam negarantuoja jokių teisių, ir man pakaktų paskambinti į Personalo skyrių, kad iš jo paimtų kortelę, bet aš to nedarysiu.

Jis greitas, patikimas, išradingas. Atvyksta manęs paimti, vežioja mane per pertrauką, į susitikimus, parveža namo, pristato picą, pakeičia vaizdajuostes videotekoje, pristato mano skalbinius į skalbyklą ir mano buvimą šioje šalyje daro pakenčiamą.

Su juo jaučiuosi saugesnis: tu net neįsivaizduoji, kaip čia pavojinga.

Kiekvieną rytą gauname sąrašą vietų, kuriose lankytis nepatartina. Dėl išminavimo darbų, įtariamųjų karo nusikaltimais sulaikymų, tikėtinų demonstracijų, streikų, kelių blokadų… Nesuprantu šefo, kuris reikalauja, kad viešumoje demonstruotume viltingą optimizmą. Šioje šalyje demonstruoti galima tik beviltišką pesimizmą.

Jaunimas masiškai emigruoja. Grįžta tik taisytis dantų. (Dantistai čia pigesni už nulį sąskaitoje!) Valdžia vokiečiams pardavinėja senąsias valstybines vilas, kad galėtų nusipirkti naujų vokiškų automobilių. Už dvidešimties metų šalis turės dvidešimt vilų mažiau ir dvidešimt automobilių atliekų daugiau.

Pas mus pavydėtiną politinę karjerą gali padaryti net jei esi kvailys, su sąlyga, kad būsi nenatūraliai sugadintas. Čia tarp sąžiningumo ir kvailumo didelio skirtumo nėra. Sakoma: kvailys ir sąžiningas žmogus yra vienas ir tas pats. Vagis jie vadina ne vagimis, o gebančiais suktis. Todėl demokratiniuose rinkimuose renkasi iš kvailių, kurie naikins šalį, ir vagių, kurie ją apvogs.

Sakibas pritaria mano nuomonei, kad jo šalis yra komos būklės. Bet dėl to jis kaltina mus (tarptautinę bendruomenę). Nors nepastebi, kad tai mes tą šalį laikome prijungę prie kvėpavimo aparatų. Kai išjungsime visas finansines infuzijas ir panaikinsime sanitarinius užkardus, jie tuoj pat ims peštis ir žudyti vieni kitus kaip prieš Deitono taiką. Šiuos dvejus taikos metus prisimins kaip gražiausią sapną.

Pešis, net jei nuspręsime jiems nebepardavinėti ginklų. Jei reikės, ir turkiškais kardais. Pusė jų suvenyrų yra šaltieji ginklai. Kam gaminti pusantro metro ilgio ir dešimties kilogramų svorio pypkę, jei neplanuoji ja trenkti per galvą?

Šefas savo kalbose ir ataskaitose nuolat pabrėžia, kad šios šalies perspektyvas mato turizmo srityje. Bosnijoje daug miškų ir upių, galima išplėtoti kaimo ir sporto turizmą. Kalbėdamas apie sporto turizmą, omenyje jis turi plaukimą plaustais, nors aš nesuprantu, ką bendro tai turi su sportu. Koks čia sportas? Dvi valandas upė tave velka pasroviui, o tada dešimt valandų kepi ėriuką ant laužo.

Aišku, nė vienam iš mūsų biuro niekada nešaus į galvą kaimo turizmo reklamuoti asmeniškai. Visi tie gražūs miškai pilni minų. Nė per šimtą metų jų niekas… Džordžai! Turiu idėją!!!

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

Versta iš: Versta iš: Zeleni fotelj, Maribor: Litera, 2015 (Katės);

Čebelja družina, Ljubljana: Cankarjeva založba, 2020 (Bateliai)

2023-ųjų rudenį lietuviškai knygą išleis leidykla Gelmės

Anja Mugerli (g. 1984 m. Šempeter pri Gorici, Slovėnija) – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką, Primorskos universiteto Humanitarinių studijų fakultete – scenos menų ir kūrybinio rašymo magistro studijas. 2011 m. apsakymas „Žalias fotelis“ išrinktas geriausiu mėnraščio Sodobnost ir Slovėnijos rašytojų sąjungos konkurso apsakymu. 2015 m. pasirodė debiutinė apsakymų knyga tuo pačiu pavadinimu, ji išrinkta geriausiu metų debiutu; tarptautiniame dramų konkurse Duino pilyje autorė apdovanota už pjeses. 2017 m. išėjo romanas Spovin. Šiemet antra apsakymų knyga „Bičių šeima“ (2020) apie slovėnų papročius ir apeigas apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija.

Apsakymuose autorė atskleidžia paprastų žmonių kasdienybę, kurią sukrečia koks nors įvykis ir tada išsinuogina egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimas; tai būdingas šiuolaikinių slovėnų novelių bruožas. Autorė pasirenka žinomas ir dažnai slovėnų literatūroje analizuojamas temas: alkoholizmas, iširusi ir susvetimėjusi šeima, stresas, senėjimas, vienatvės baimė. Užčiuopia šiuolaikinio žmogaus psichologijos subtilybes: jis negeba arba jam nepavyksta pralaužti ydingo nykios buities rato, vis dėlto veikėjai nėra visiškai aklai pasidavę likimui, tad kūriniai nedvelkia juodu pesimizmu. Novelių pabaigos dažnai lieka atviros, paliekančios skaitytojui erdvės sukurti savą interpretaciją. Rašytoja parodo aktualų nūdienos visuomenės išsisluoksniavimą, susvetimėjimą, vartotojišką požiūrį į santykius, gyvenimą.

Lietuvių skaitytojai jau turėjo progą susipažinti su A. Mugerli – 2019 m. „Metų“ 12 numeryje paskelbti du apsakymai „Pirštinės“ ir „Upė“. Šioje publikacijoje pateikiami dar du apsakymai: „Katės“ iš ankstesnės apsakymų knygos ir „Bateliai“ iš apdovanotosios knygos.

Vertėja

Katės

Kažin koks garsas ją prižadino per vidudienio snūdulį. Apsidairė po kiemą. Visa aplink stovėjo sustingę. Niekas nepakrutino abrikosmedžio, po kuriuo sėdėjo. Žolė, žaibiškai sužėlusi ir todėl joje kates vos galėjai įžiūrėti, nesiūbavo. Ji vėl išgirdo snaudulį sujaukusį garsą, priešais auganti gyvatvorė sušlamėjo. Viena iš kačių kilstelėjo galvą ir prisimerkė. Jiedvi su kate sužiuro į besipurtančią gyvatvorę, laukė, kas įvyks. Tada anapus tvoros pasigirdo garsus ššš, išvirto į kvatojimą, galiausiai nuaidėjo nuskuodžiančių kojų bildesys. Katė vėl padėjo galvą ant letenėlių ir nugrimzdo į nerūpestingą miegą. Aplink namą žėlė gyvatvorė ir gožė kiemo vaizdą, bet veikiausiai kaimynų vaikus pagaudavo toks nesutramdomas smalsumas, kad net vešlūs krūmynai neatbaidydavo jų kyštelti nosį ir pasidomėti, kas dedasi kieme. Gal jie panūdo pamatyti susikūprinusią jos figūrą ar laibas rankas, su voriškais pirštais atrodančias it išdžiūvęs medis, kitados atsiradęs kiemo gale prie vandens surinktuvo. Ilgai jis ten augo, kol velionis jos vyras pagaliau jį nukirto. Tada jos veidas dar buvo ne taip išvagotas raukšlių, pro kurias veik nematyti akių. Jei vaikams pavyktų prasibrauti pro gyvatvorę ir prieiti prie jos, greičiausiai neįstengtų pasakyti, kokios spalvos jos akys. Žvilgsniu ji apmetė savo kates, snūduriuojančias žolėje. Jau seniai jų nebeskaičiuoja. Iš gatvės atsklindant garsams, jų ausys krypčiojo lyg radarai. Kai rytais išeidavo į parduotuvę, katės visada sekdavo iš paskos bemaž iki gatvės galo. Ji stumtelėdavo vartelius ir išvesdavo į gatvę dviratį, katės stačiai grūsdavosi įkandin. Vienos pralįsdavo pro tvoros virbus, kitos ją tiesiog peršokdavo. Gatvės gale prieš pasukdama už kampo ji dar kartą atsigręždavo į savo augintines. Šios tupėdavo ant žemės uodegomis apsivijusios priekines letenėles ir žvelgdavo į ją. Kaitrią dieną grįždama aptikdavo kates gatvės pakraščiu augančių krūmų šešėlyje. Varėsi dviratį, iš abiejų vairo pusių apkarstytą krepšeliais, pilnais maisto katėms ir šiek tiek sau. Dukra visada už tai ją bardavo. Sakydavo, kad visą pensiją išleidžia katėms, o pati gyvalioja. Dukra nemėgo jos kačių ir žodį „katės“ pasakydavo ypatingai: garsą „k“ ištardavo stuktelėdama liežuviu į gomurį. Kartais jai atrodydavo, kad kažkur dukters vaikystės ir jaunystės paribyje jos prasilenkė, nes niekaip nerado bendros kalbos. Jau geras tris dešimtis metų dukra su šeima gyveno tolimame mieste ir ją aplankydavo maždaug du kartus per mėnesį. Kartkartėmis atsiveždavo ir abu vaikus, bet dažniausiai atsilankydavo viena. Tokiomis dienomis katės nuo pat ryto išsislapstydavo lyg nujausdamos, kad atvyks dukra, ir tada jai pasidingodavo, kad šen ten suboluoja koks uodegos galiukas ir tuojau dingsta krūmynuose. Nesiširdydavo, mat puikiai žinojo, kaip praeis dukters apsilankymas. Tars kelis žodžius apie vaikus, gal šį tą pasakys apie vyrą. Darbo neminės, apie tai su ja niekada nesišneka. Jiedvi susitaisys lengvus pietus, paskui dukra užves kalbą apie senelių prieglaudą. Tikins, kad šis namas jau senas. Pirštu bes į plyšius, prieš daugel metų vietomis atsiradusius sienose. Galbūt net pabarbens į vieną iš jų, atseit žiūrėk, bet kurią minutę čia viskas subyrės. Kadangi ji nieko neatsakys, o tik retkarčiais šyptelės savo bedante burna ir apnuogins rausvas dantenas, dukters balsas pasikeis. Dukra įsižeis. Tuomet prašneks apie jos kates, o žodį „katės“ tars savo ypatinguoju būdu, ir jos veidas taps tamsiai raudonas. Pažinojo dukterį, todėl su ja niekada nekalbėdavo apie savo kates. Bet kartais netikėtai išsprūsdavo koks žodis apie jas, ir tai suveikdavo taip, lyg nuspaudus gaiduką. Taip nutiko ir tada, kai paminėjo praviras duris.

Pasibaigus popietės snūdai, katės paeiliui budo. Tingūs jų judesiai darėsi vis vikresni. Jos pasirąžė: ištempė priekines, paskui užpakalines letenas ir mitriai liuoktelėjo į krūmus. Prietemoje ji įžiūrėjo tik švytinčias jų akis. Tai buvo vienintelis paros metas, kurį katės praleisdavo vienos. Tuomet ji pakildavo nuo kėdės ir lėtai nušlependavo į namą; visada palikdavo pravertas lauko duris, kad paryčiais katės galėtų įsmukti į vidų. Kai tą dieną netyčia prasitarė apie tai dukrai, ši pašiurpo.

Kaip  – pravertas, o ką, jei kas nors apiplėš, priekaištavo, jos akys pavojingai išsiplėtė.

Ir ką gi galėtų iš manęs pavogti, tarė, visa, ką turiu, tėra keli nuzulinti baldai, senas televizorius, kurio beveik niekada nežiūriu, mažas radijo imtuvas ant palangės ir katės, pridūrė, dukters veidas persikreipė.

Tu ir tavo katės, išspaudė, kai atvažiuoju, tos tavo katės amžiais visur šmirinėja. Katės kieme, koridoriuje, drunija svetainėj ant sofos, visąlaik painiojasi po kojom virtuvėje, piktinosi dukra. Suprantu, seniems žmonėms reikia draugijos, tarė jau kiek švelnesniu balsu, dar suprasčiau, jei turėtum vieną katę, bet visą gaują, tai nenormalu.

Dukters balsas vėl suskambo garsiau.

Kaip apskritai gali gyventi tokioje aplinkoje, stebėjosi dukra. Nuolat reikia žiūrėt po kojom, kad ant kurios neužmintum. Tik nesakyk, kad ir į lovą jas įsileidi, nerimo dukra. Naktį, kai miegi, jos slampinėja aplink ir spokso į tave tom savo akim, tarė pasikeitusiu balsu. Jai pasidingojo, kad dukra kalba jau ne su ja, o kažką prisimena. Mat jos žvilgsnis nukrypo kažin kur į šalį. Dukra žėrė toliau: „Ar žinai, kiek kartų man yra nutikę: atsisuku ir pamatau vieną iš jų? Ji nieko nedaro, tik žiūri į mane, bet jos akys tokios keistos. Man atrodo, kad apie kažką įtemptai mąsto, net nugara pagaugais eina, nes negaliu suprast, kas tai.“

Ištarusi šiuos žodžius, dukra nusipurtė visu kūnu ir trumpam nuščiuvo, lyg ieškotų tinkamų žodžių. Kai pagaliau vėl prabilo, jos balsas buvo įprastas. Pirmiausia pasakė nerimastaujanti dėl to, kad ji leidžia dienas viena, be žmonių draugijos. Sakė kartais naktį negalinti užmigti, nes galvoja tik apie tai, ar jai viskas gerai. Paskui pasakė, kad senatvėje šitaip gyventi nėra gerai ir kad yra girdėjusi, jog senyviems žmonėms, kurie daug metų po sutuoktinio mirties gyveno vieni, ėmė dėtis keisti dalykai. Pradėjo pasakoti apie vyriškį, kuriam girdėjęsi balsai ir jis įtikėjęs, kad tai jo žmonos balsas.

Niekas tuo netikėjo ir nežiūrėjo į jį rimtai, dėstė dukra, bet vieną naktį, matyt, vėl išgirdęs balsus ir ėmęs sekti paskui juos. Įsivaizduok, kokios būklės turi būti žmogus, jeigu atsikelia vidury nakties ir su pižama ir šliurėmis išeina į gatvę, nes mano, kad jį šaukia žmona. Niekas iš kaimynų nieko nei girdėjo, nei matė, bent jau taip vėliau visi tvirtino, bet juk visi žinome, kad žmonėms visai nerūpi vieniši seneliai, net jeigu šie gyvena už kelių gatvių ar kaimyniniam name. Ryte jį rado visiškai sušalusį parke. Gulėjo ant suoliuko, apsivilkęs pižamą, o šliurės stovėjo ant žemės. Buvo kovas, o juk žinome, kad kovą pasitaiko net labai šaltų naktų. Iškvietė greitąją, bet gydytojai jau nieko negalėjo padaryti. Tačiau šio vyro istorija dar ne pati baisiausia. Jo vaikai, be abejonės, nepaprastai išgyveno, tačiau bent jau žinojo, kas jų tėvui nutiko. Ne, baisiausia, kas tave gali ištikti, tai prarasti artimąjį ir nežinoti, kas jam atsitiko. Šitaip nutiko kažkokiai senutei, kuri liovėsi kalbėjusi. Įsivaizduok, kad vieną rytą atsikeli ir nuo tos akimirkos iki pat gyvenimo pabaigos nebeišleidi nė garso. Juk gali kvanktelėti. Vaikai rodė ją įvairiems gydytojams, farširavo visokiais vaistais, net pas hipnotizuotoją nuvežė, bet niekas nepadėjo. Mirė nepratarusi nė žodžio ir niekas niekada nesužinojo, kas iš tiesų jai buvo.

Dukrai kalbant, į virtuvę viena po kitos ėmė sėlinti katės. Lytėdamos grindis, jų minkštos letenėlės nekėlė jokio garso. Dukra buvo taip įsijautusi į savo pasakojimą, kad jų visai nepastebėjo. O virtuvėje jau buvo pilna kačių, jos visiškai be garso tūpėsi ant plytelių ir įdėmiai klausėsi. Pagaliau jas išvydus, dukrai užlūžo balsas, persigandusi ji ėmė stebeilytis į kates. Sutrikusi mėgino nusistverti pasakojimo gijos, bet žodžiai dėliojosi nebe taip sklandžiai. Vis nutildavo ir imdavo žiūrėti į kates, kol pagaliau netikėtai sugniužo.

Matai, apie tai tau kalbu, užsiplieskė. Kaip gali su jomis gyventi? Ir kaip tau gali patikti toks vienišas gyvenimas, kiauras dienas – tik vienatvė ir tos katės? Jos klastūnės, visiškai tyliai prisėlina iš nugaros ir tada spokso į tave tom savo akim…

Ji niekada nematė savo dukters tokios. Uždususi, lyg būtų ką tik nubėgusi maratoną, su kiekvienu įkvėpimu iš gerklės veržėsi šaižus švilpimas. Akys šiek tiek išėjusios iš orbitų, rodos, tuoj iššoks iš kaktos. Jai toptelėjo, kad reikia apraminti padėtį, kol dar nevėlu, todėl pasakė: „Bet juk tai viso labo katės.“

Dukra, užuot sureagavusi, pasakė: „Jei paliksiu tave gyventi šitam prikiaulintam name, niekada sau neatleisiu. Nejau nežinai, kaip šioje gatvėje visi tave vadina? Vaikai tau už nugaros šaiposi, o kaimynai vengia tavęs. O tau galvoje vien tos katės! Jei nenori keisti savo gyvenimo dėl savęs, tai pakeisk jį bent jau dėl manęs ir anūkų. Senelių prieglauda visai arti mūsų namų ir vaikai galėtų dažniau tave lankyti. Aš naktimis ramiai miegočiau, nes žinočiau, kad tavimi rūpinamasi. Jeigu persikeltum į senelių namus, visiems būtų geriau.“

Nors katės tupėjo savo vietose, atrodė, kad lyg ėmė kažko tykoti. Ji matė, kaip jų vyzdžiai išsiplėtė, pasidarė mažne apvalūs. Sėdėjo priešais dukrą ir staiga jai pasirodė, tarsi matytų ją pirmą kartą. Nebepriminė to gniužulėlio, kurį su vyru veik prieš penkias dešimtis parsinešė namo. Ji nieko neatsakė. Stalą jos sutvarkė tylomis. Galbūt dukra pamanė, kad pagaliau pasiekė savo, bet jai buvo vis tiek pat.

Vakare į lovą ji atsigulė sopančia galva, vis aidėjo paskutiniai dukters žodžiai. Jie skambėjo kaip ultimatumas. Rankos ir kojos buvo neįprastai sunkios, juto menkiausią čiužinio išgaubą. Mintis apie kitą dieną jaukėsi, palengva ji grimzdo į neramų miegą. Blaškėsi patale, kūną skaudėjo taip, lyg ją būtų sutalžę. Per miegus jai dingojosi, kad pravertos durys trankosi į staktą. Girdėjo žingsnius, tarytum kažkas vaikščiotų po miegamąjį, negalėjo suprasti, ar tai vyko iš tiesų, ar tai tik sapnas. Vėjas, matyt, išstumdė debesis, nes ūmai pro langą ėmė lietis sidabrinė mėnesiena, nušvietė kambarį ir jos veidą. Ji atsimerkė ir šešėliai miegamajame jai pasirodė gyvi. Širdis nerimastingai tuksėjo. Paskui mėnesiena pranyko, debesys vėl apdangstė dangų ir pagaliau ji kietai įmigo.

Rytą saulė nubraižė didžiulį kvadratą ant jos miegamojo grindų ir bundant prisiminimas apie neramią naktį nublanko. Lova atrodė maloniai minkšta, o rankos ir kojos lengvos. Rankose ji pajuto kažkokią naują galią ir apsidžiaugusi tokia savijauta pakilo iš lovos. Lėtai čiupinėjo stuburą, kuris jai pasirodė lankstesnis nei anksčiau. Pirštais braukė per slankstelius, paskui per pečius ir dilbį. Nuslinko link krūtinės ir apsičiupinėjo kaklą. Oda buvo švelnesnė ir tampresnė. Stabtelėjo ties ausimis. Jose kažkas augo, kažkas minkšta. Tai buvo ne plaukai, veikiau pūkai. Pirštais glostinėjo ausis ir galėjo prisiekti, kad jos pasidarė smailesnės nei anksčiau. Paskui žvilgsnis sustojo ties rankomis. Gražių nagų neturėjo net jaunystėje, paprastai plaštakas slėpdavo nuo žmonių, bet dabar jos nagai pasidarė dar bjauresni. Prarado apvalainą formą ir pastorėjo. Panėšėjo į gyvūno nagus. Spoksojo į savo rankas ir pajuto, tarsi pradeda ko nors tykoti. Kažkas buvo ne taip. Paskui galvoje suskambo dukters žodžiai. Prisiminė pasakojimą apie vyrą, kuris girdėjo balsus, ir moterį, kuri tapo nebyle.

Kieme paėmė dviratį ir patraukė į parduotuvę. Jai pasirodė, kad dviratis lengvesnis nei paprastai. Mikliais judesiai atvėrė vartelius ir išriedėjo į gatvę. Šiaip visada mieliau vedėsi dviratį šalia, o dabar stačiai užšoko ant jo. Jautė, kad turi paskubėti ir kuo greičiau grįžti namo, tarsi horizonte būtų išvydusi juodus audros debesis. Po pietų jausmas, kad kažin kas įvyks, šiek tiek nuslopo. Diena buvo šilta ir be menkiausio dvelktelėjimo, tad kaip visada ji atsisėdo ant kėdės po abrikosmedžiu. Aplink ją išsitiesusios katės užsnūdo, jai taip pat merkėsi akys. Visa aplink nuščiuvo. Staiga kažkas ją prižadino iš pusiausnūdos. Iš pradžių pamanė, kad tai vėl kaimynų vaikai, bet veikiai suprato, jog ją prikėlė kažkoks mygimas stuburo apačioje. Manydama, kad ant kažko atsisėdo, ranka palietė stuburą ir pajuto šį tą keista. Neįprastos formos, minkšta ir šilta. Atsargiai įkišo ranką už sijono juosmens ir ištraukė tą daiktą lauk. Tai buvo ilga plaukuota uodega. Šalia gulinčios katės nesukrutėjo, gatvėje taip pat niekas nepasirodė. Greitais žingsniais ji pasileido į miegamąjį, pasisuko nugara į veidrodį. Nusimetė sijoną ir kelnaites ir su vienais marškiniais atsistojo prieš veidrodį. Toje vietoje, kur turėtų būti nugarkaulis, pamatė ilgą uodegą, kuri savaime judėjo į šalis. Kūnas ėmė tirtėti. Veidu prisikišo prie veidrodžio ir įsistebeilijo į savo akis. Dabar aiškiai pamatė jų spalvą: rudai žalią, o akyse – juodus pailgus vyzdžius. Sulaikė kvapą ir spoksojo į savo veidą. Ant jo žėlė ilgi rudi plaukai, tai buvo aiškiai matyti. Širdis krūtinėje pasiuto, iš pačios gelmės ji išleido pratisą užslopintą garsą. Vietoj savęs veidrodyje išvydo dukterį, persigandusiomis akimis bespygsančią į jos kates. Neturi manęs tokios pamatyti, dingtelėjo jai, niekas neturi manęs pamatyti.

Diena persirito į vakarą. Paukščiai kliaugėjo skardžiau, ore lyg debesys lekiojo tuntai musyčių. Dangus neįprastai greitai keitė spalvą, tarsi kažkas jį dažytų. Katės ėmė busti po dienos miego. Šią valandą jos visada traukdavo medžioklėn. Jaunesnės paprastai greit nusipurtydavo tingulio, nuliuoksėdavo per žolę ir pradingdavo krūmuose, o vyresnės dar tupinėdavo ant vejos prie kėdės ir daugiau laiko prausdavosi. Dabar viskas įvyko kitaip. Ji nejudėdama stovėjo abrikoso paunksmėje ir katės viena paskui kitą artinosi prie jos. Surėmė į ją akis, kol viena katė pakilo, priėjo visai arti ir apuostė jos uodegą. Netrukus kitos katės padarė tą patį. Švelnus jų kailiukas lytėjo plikas jos kojas ir ramino, jos kvėpavimas sulėtėjo. Atsitūpė ir leido katėms glaustytis. Tamsa sparčiai leidosi į kiemą, bet ji vis dar gerai matė kiekvieną gyvatvorės lapelį. Kitame kiemo gale užgirdo šiurenimą, žinojo, nors visiškai neaišku kaip, kad krūmuose tūno pelė. Įžiūrėjo jos smulkų kūnelį ir snukutį, uodžiantį orą. Ji pakilo ir lėtais judesiais nutykino prie krūmo. Ore sklido ypatingas kvapas, kurio anksčiau nebuvo užuodusi, nepaisant to, jis pasirodė puikiai pažįstamas. Tai buvo kvapas baimės, sklindančios iš krūmynų, kuriuose gūžėjo pelė. Ji pasislėpė aukštoje žolėje prie forsitijos krūmo ir išvydo pelę. Kūnas įsitempė, uodega pakibo ore ir išsitiesė. Gyslomis pasileido adrenalinas, ir nespėjusi susivokti aštriuose naguose ji jau stipriai gniaužė mažą gyvūnėlį. Girdėjo, kaip kačių letenos lietėsi su žole, nagai kabinosi į abrikoso kamieną. Iš gatvės atsklido žmonių balsai, laikydama pelę naguose ji visiškai nurimo. Netrukus balsai nuščiuvo. Ji lengvai iššoko iš krūmo ir nulėkė per veją. Žolės smilgelės glostinėjo jai snukutį, girdėjo dešimtis garsų. Kai kurių kilmę tiksliai žinojo, o kitų nepažino. Ji sustojo ir pritūpė, žolėje tesimatė lopinėlis jos kailiuko. Katės prisiartino prie jos ir ėmė pasakoti apie būtybes, pasislėpusias krūmų šakose, ir apie laisvę, laukiančią medžio viršūnėje. Jei užkopsi aukščiau ir ištiesi leteną, nagais galėsi sugriebti tą apvalų geltoną daiktą, sakė jos. Ji klausėsi ausimis, akimis ir ūsais, nebesuvokė savo uodegos ilgio ir katiniškos išvaizdos, vikraus kūno ir širdies plakimo. Susiliejo su kačių gauja ir veja, kuria jos visos nuskuodė krūmams ėmus šiurenti. Minkštos jos letenėlės veik negirdimai barbeno į sausą žemę, iš už kampo užpūtė vėjas ir abrikosmedis suošė. Maloni šiluma apglėbė jos keturkojį kūną. Ji susisuko į kamuoliuką ir parietė letenėles. Kelis kartus giliai įkvėpė ir nugrimzdo į švelnų kaip jos kailiukas miegą. Mėnulis traukėsi į dangaus pakraštį, o kitoje pusėje kažkur tolumoje kilo saulė.

Bateliai

Per dešimtąjį gimtadienį dovanų gavau naujus batelius. Tai buvo ne nudėvėti batai, kokius mes, vaikai, paprastai paveldėdavome iš vyresnio brolio ar sesers, į kuriuos pažvelgęs tuoj suprasdavai, kad atitarnavo savo amžių. Šie bateliai buvo pasiūti iš minkštos odos, su dailiomis sagtimis, stabtelėjus gatvės vidury, jos sutviksdavo saulėje. Tėvas, per savo gyvenimą rankose laikęs daugybę batų, taip pat liko sužavėtas: ilgai juos tyrinėjo, arčiau prisikišęs apžiūrėjo šonines siūles ir piršto krumpliu bilstelėjo į padą. Batelius man padovanojo jo sesuo, mano teta, ji veik visą gyvenimą pragyveno Argentinoje; visiems, kas tik noriai klausėsi, porinau, kad mano bateliai atkeliavo per vandenyną.

Netrukus mūsų krašte vyko vestuvės. Svečiai gėrėjosi bateliais mažne tiek pat kiek ir jaunąja, bet užvis labiau jais žavėjosi mano sesuo. Jau tada žinojau: metais jaunesnė sesuo kada nors taps gražuole. Ji buvo ilgaplaukė, saulės spinduliai jos plaukuose persiliedavo vaivorykštės spalvomis, o pažiūrėjus į jos akis man visad atrodydavo, kad žvelgiu į žalių eglių viršūnes. Kai pagal seną paprotį vestuvininkai pavogė jaunąją ir jaunikis nuėjo jos ieškoti, o kiti laukė jų sugrįžtant kartu, tėvas manęs paprašė paskolinti batelius sesei, bent kelioms minutėms, kad ir ji juos išbandytų. Nenorėjau. Jau pirmąsyk juos apsiavusi ėmiau žavėtis ne tik bateliais, bet ir pirmą kartą atrastu savo grožiu, tąsyk pagalvojau, kad meilei nereikia veidų, ji lyg begalinė gija tįsta per sausumą ir vandenyną. Pasakiau apie tai tėvui, tarsi norėdama paaiškinti, kodėl neketinu nusileisti, galiausiai pridūriau mananti, kad meilė gali gyventi ir batuose. Mano balsą nuslopino suskambęs džiaugsmingas vestuvininkų klegesys, skelbiantis, kad jaunikis su rasta jaunąja grįžo, o mano sesuo, tarsi kitų džiaugsmas jai būtų sukėlęs skausmą, nudūrė akis, ilgi plaukai it užuolaida paslėpė jos veidą.

Po kelių dienų ji baisiai apsirgo. Valandas, kurias tėvas, užsijuosęs žalią prijuostę, leido lopydamas sudėvėtus batus, mūsų kraštuose giminaičių perduodamus iš kartos į kartą, aš sėdėjau prie jos lovos, skaitydavau jai, šukuodavau, maitindavau ir prausdavau ją. Naktį snūduriuodavau ligonės kambarėlyje ir sulig kiekvienu jos krustelėjimu nubusdavau, tarsi ūmai būčiau ištraukta į vandens paviršių. Sesei sergant tėvas virš savo dirbtuvės durų pakabino užrašą su mano žodžiais: „Meilė gali gyventi ir batuose“, bet aš neapsidžiaugiau, priešingai, širdį pervėrė kaltės jausmas, man rodėsi, kad jis ritmiškai susijungė su trūkčiojančiu sesers kvėpavimu. Kai po mėnesio ji išėjo iš savo kambarėlio, sulysusi ir išblyškusiu veidu, tėvas taip apsidžiaugė, kad paėmė mano naujus batelius ir atidavė jai.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Įsimylėjau, kai abi su sese jau seniai buvome išaugusios per vandenyną atkeliavusius batelius. Tėvas neturėjo sūnų ir buvo aišku, kad jo amatą perims viena iš mudviejų. Išmokau pirštais užčiuopti visas batų įdubas ir iškilumas. Supratau, kad nė viena batų pora nėra vienoda; kairį batą tekdavo, tarkime, praplatinti, o dešinį – patrumpinti. Pastebėjau ir kitų dalykų: žiemą darbų būdavo gerokai daugiau, nes tekdavo sutaisyti batų padus ir kulnus, o pavasarį ir vasarą dirbtuvė dažniausiai tuščia. Sumaniau mūsų amatą praplėsti, veikiai ėmėme siūti rankines, pinigines, kuprines ir net balnus. Garsas apie dirbtuvę su užrašu apie batuose slypinčią meilę nusklido kitapus mūsų krašto ir netrukus pas mus ėmė atkakti žmonių iš tolimesnių kampelių.

Birželis ėjo į pabaigą, kai į dirbtuvę užsuko jis. Mano krūtinėje kažkas su tokia jėga krustelėjo, kad, rodos, iš po kojų ėmė slysti žemė. Rankos nutirpo, o liežuvis burnoje virto nenaudingu mėsos gabalu. Jis nusiavė batus ir iškėlė juos į viršų. Padai laikėsi tik ant kulnų, o iš priekio karojo it sudžiūvę liežuviai. „Taip karšta, kad net klijai lydosi.“ Pakilau nuo kėdės, atsikvėpiau, nes, pasirodo, kojos mane laikė. Žengiau prie jo ir pajutau, kad sijonas ir jo žvilgsnis limpa prie mano suprakaitavusio kūno. Tą dieną supratau, kad meilė gali glūdėti delne, pridengiančiame akis nuo vasarinės saulės, ausies kaušelyje, įraudusiame nuo karščio, ir basose pėdose. Kai apsiavęs sutaisytus batus ir šypsodamas jis išėjo, delnus, kuriuose dar prieš mirksnį laikiau jo batus, prisispaudžiau prie veido ir giliai įkvėpiau.

Jis buvo vienas iš medkirčių, visą vasarą miške kertančių medžius, rudenį rąstai būdavo sukraunami į miškavežius ir išgabenami į sostinę arba anapus sienos. Skirtingai nei kiti medkirčiai, jis buvo mano metų. Jaunuolius, neišvykusius studijuoti arba dirbti į sostinę ar Italiją ir likusius namie, galėjai suskaičiuoti abiejų rankų pirštais; vakare, kai darbai būdavo baigti, jis paprastai ateidavo į mūsų nedidelę draugiją. Lyg perlus ant siūlo verdavo istorijas iš sostinės, klausydavomės net prasižioję, kai kurie juto ir kartumo skonį, kurio nė saldus vynas nepajėgė nuskalauti. Man jo istorijos buvo šventos, bet jam pasišalinus atsirasdavo tvirtinančių, esą jo istorijos yra grynas pramanas. Vieną vakarą, kai buvo itin linksma, ant mūsų stalo stovėjo daug tuščių taurių, išpasakojęs dar vieną istoriją jis pakilo eiti, bet užkliuvo ir parvirto, pavydžiausi prapliupo juoktis. Panūdau visus nutildyti, bet staiga pasigirdo skardus trenksmas ir kvatojimasis nuščiuvo lyg nukirstas. Vos per kelias pėdas nuo mano sesers kėdės gulėjo vyno butelio šukės. Draugai jai priekaištavo už tuščiai sueikvotą kone pilną gero gėrimo butelį, o aš pastebėjau, kaip susitiko jųdviejų žvilgsniai. Ūmai pajutau, tarsi jie abu būtų užėmę visą erdvę ir įspraudę mane į siauriausią plyšį, kuriame vos pajėgiau įkvėpti šilto vakaro oro.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Vasaros popietėmis dirbtuvėje pasidarė neįmanoma dirbti, tad darbo stalą tėvas išnešė į gatvę, į medžių lajų šešėlį. Iš ten vėrėsi dulkėtos gatvės, saulėgrąžų laukų ir aukštų eglių, šaunančių į išbalusį nuo kaitros dangų, vaizdas. Bet man visa tai atrodė nieko vertas fonas, jeigu prieš akis nepasirodydavo jis. Jaučiausi sklidina gyvenimo tik tomis trumpomis akimirkomis, kai jis sustodavo prie mano dirbtuvės ir persimesdavo su manimi keliais žodžiais. O kai atsisveikinęs nužingsniuodavo, stebeilydavau jam pavymui, kol išnykdavo už kampo, iki paskutinio tikėdamasi, kad atsigręš. Sykį tokią akimirką prie manęs priėjo tėvas. Stovėjome po senu dirbtuvės užrašu, nuo kurio prabėgusių metų lietūs nuplovė spalvas, tėvas tarė: „Tik kartą mačiau tokį spindesį tavo akyse, kai teta tau padovanojo batelius. Niekada tavęs neatsiprašiau už tai, kad atidaviau juos tavo sesei.“ Pakėlė akis į užrašą ir šyptelėjo: „Ar vis dar tiki, kad meilė gali gyventi batuose?“

Vaikystėje vieną dieną sesuo parėjo iš mokyklos visa apsiverkusi, tėvas pasisodino mane ant savo trikojės kėdės ir paklausė, ar numanau, kur galėtų būti sesers bateliai. Spoksojau į kurpalį, ant kurio buvo užtempęs odą, ir norėjau pasakyti, kad tai ne sesers, o mano bateliai. Nepapasakojau jam, kad per pamoką atsiprašiau, esą man reikia į tualetą, o tada nusileidau į rūbinę, čia iš po pakabos su sesers vardu ištraukiau savo batelius ir pasikišusi po palaidine nudūmiau į lauką. Asfaltuotoje žaidimų aikštelėje, kurioje per pertraukas žaisdavome žaidimą „Tarp dviejų ugnių“, plytėjo ruožas neapdirbtos žemės. Plikomis rankomis iškasiau po medžiu duobę. Tylėjau ir apie tai, kad per vandenyną atkeliavę bateliai dabar guli po žeme, o žemėtas ir it traukulio sugniaužtas plaštakas slėpiau kišenėse. Tad ir dabar tik šypsniu atsakiau į užduotą klausimą palikdama jį aklai tikėti, kad vis dar tuo tikiu, o iš tiesų tikėjau tik savo meile medkirčiui. Kasnakt jį sapnuodavau, o dieną it pagauta karštinės svajodavau apie tai, kaip jis pasiims mane į sostinę ir nuo tos dienos visos jo istorijos bylos apie mane.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Aikštelėje šalia miško medkirčiai surengė šokius. Tarp aromatą paskleidusių rąstų rietuvių sustatė stalus ir suolus, o mes atsinešėme maisto ir gėrimų. Veikiai sutemo, teko uždegti žibintus, jie apšvietė tik mūsų šokančias kojas, veidai liko prieblandoje, jo – taip pat, kai netikėtai apkabino mane per liemenį ir nusitempė šokti. Mano gyslose tvinkčiojo kraujas, pamišęs nuo meilės ir vyno.

Šiek tiek po vidurnakčio oras vis dar virbėjo nuo karščio. Pasukau tarp artimiausių medžių. Kai pakėliau sijoną, kažkas užgesino šviesas ir pritildė muziką, aiškiai išgirdau, kaip čiurkšlelė susigeria į miško samanas. Atgal ėjau per tamsą, kelią man rodė tik žvaigždžių spindėjimas ir blankūs siluetai, poromis arba pulkeliais sėdintys ant žemės. Tarp susirinkusiųjų jo nepamačiau. Sekiau paskui medienos kvapą ir sukau ratus aplink rietuves. Jutau menkiausią savo kūno linkį, prie kurio gludo vasarinė suknelė. Troškau, kad jis vėl mane paliestų, ir mano oda įsijautrino. Teprireikė vos kelių mirksnių, kad atpažinčiau kontūrus: rąstų krūvą, kažkurio medkirčio ant žemės pamirštą šalmą, languotą suknelę ir du ant jos susipynusius kūnus. Iš vos girdimo šnabždesio pažinau jo balsą. Ant suknelės it vėduoklė buvo pasklidę sesers plaukai. Vasara tuoj išnyko, o mano suprakaitavusį kūną it šalna persmelkė šaltis.

********************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************************

Jie susituokė pirmą rudens dieną. Mediena pakrauti sunkvežimiai vienas paskui kitą apleido mūsų kraštą. Po vestuvių turėjo išvykti ir juodu. Dieną prieš tai pradrybsojau lovoje apsiverkusi, klausiausi vis girtėjančių savo draugų balsų, priešais mūsų namą jie statė ir puošė vestuvinę koloną, ir visai pamiršo, kad būsimas jaunikis vos prieš kelis mėnesius jiems buvo viso labo prašalaitis. Kai akys galutinai įsiskaudėjo ir išsausėjo, užsidengiau veidą delnais ir giliai įkvėpiau. Man pasidingojo, tarsi dar vakar laikiau jo batus, jo kūno dalį. Dabar delnai kvepėjo ne juo, o drėgna žeme. Pirštai nuslydo kūnu žemyn ir palietė tarpkojį, vienintelę vietą, kurios nesukaustė žiemiškas šaltukas. Kai visi išgužėjo į bažnyčią ir namie įsivyravo tyla, supratau, kad meilė gali kvepėti juoda žeme ir tik žingsnis teskiria ją nuo neapykantos.

Vestuvių proga tėvas padovanojo sesei visiškai naujus batelius, plonos odos ir lengvučius it plunksna. Į kiemą išėjau kaip tik tą akimirką, kai juos apsiavė. Išvydusi mane ji nušvito, o jos nuolat blyškius skruostus palytėjo raudonis. Ilgi plaukai vėl buvo sukelti ant pakaušio, dar niekada ji nebuvo tokia graži. Kantriai laukiau, kol išrinktieji svečiai pasakys tostus ir jaunieji pradės šokti kiemo viduryje. Kai jį apsupo būrelis medkirčių ir ėmė linkėti laimės, stvėriau sesę už rankos. Jai tipenant iš paskos naujieji bateliai beveik nekėlė jokio garso. Nepastebėtos išsmukome iš kiemo ir pasukome gatve. Užuot nusivedusi ją į artimiausią barą, kur jaunasis galėtų ją rasti ir pavaišinti mudvi gėrimu, kaip yra įprasta, pasukau priešinga kryptimi. Kai tempiausi ją pro paskutinį gatvės namą, ji nesipriešino, ir kai prieš akis iškilo miškas, nepratarė nė žodžio. Nė sykio į ją neatsigręžiau. Tik jutau jos delną, švelniai prigludusį prie manojo, kaip pėda glotniai priglunda prie tobulai pasiūto batelio. Pažvelgiau į ją tik kartą: kai sustojome prie vieno iš sunkvežimių, dar nepasileidusių kelionėn, ir padėjau jai užsiropšti. Jos akys buvo tamsesnės už tamsiausią mišką.

Nebyliai atsisėdome ant supjaustytų rąstų, iš kurių sunkėsi sakai ir lipo mums prie plikų kojų. Kai variklis susipurtė ir sunkvežimis pajudėjo keliu, vedančiu sienos link, sesuo nusiavė savo naujuosius batelius ir padėjo prieš mane.

Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė

Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė

Versta iš: Cahiers de l’Association les Amis de Milosz 53, 2014

Lietuvių skaitytojai Oskarą Milašių (Oscar Milosz, 1877–1939) daugiausia pažįsta kaip poetą, rašytoją, dramaturgą, metafiziką. Straipsniai politinėmis temomis yra ne mažiau reikšminga jo veiklos dalis, kuriai rašytojas negailėjo nei laiko, nei dvasinių ir intelektinių jėgų. Šiame Hieronymus numeryje publikuojami patys pirmieji rašiniai, nepatekę į XII (paskutinį) raštų tomą, skirtą jo politinei publicistikai (Oeuvres complètes, 1990). 1917 m. gruodžio–1918 m. gegužės mėnesiais rašyti keturi nedideli straipsniai buvo paskelbti Milašiaus ir jo draugų bei bendraminčių leidžiamame žurnale L’affranchi. Dar tebevyko Pirmasis pasaulinis karas, bet šviesa jau brėško tunelio gale, Rytų ir Centrinės Europos tautos viena po kitos vadavosi iš jas pavergusių imperijų ir skelbė nepriklausomybę. Milašius pasinaudojo žurnalo teikiama galimybe prabilti apie Lietuvą, beveik nežinomą šalį. L. de Labunowo slapyvardžiu, 1917 m. gruodžio 25 d. – dar ir su prierašu „lietuvis“, pasirašyti straipsniai atspindi tyloje, apmąstymų įtampoje subrandintą lemiamą Milašiaus pasirinkimą. Straipsniuose keliamas Lietuvos savarankiškumo klausimas, aptariama jos istorinė raida, ryškinama unikali tautinė tapatybė, svarstomi santykiai su kaimyninėmis šalimis – Lenkija, Rusija, Vokietija ir šio trikampio smaigalius sujungiančia Prancūzija.

Vertėja

Keletas tiesų apie Rusijos revoliuciją

Rusijos revoliucija, kaip ir jos siaubingą plitimą palaikantis pasaulinis konfliktas, žmonijos istorijoje yra beprecedentis atvejis. Gilinimasis į pasaulį sukrėtusias politines ir socialines konvulsijas mums negali pasiūlyti jokios numanomos tos baisios krizės baigties, nes tai nėra vienos idėjos, vienos santvarkos pergalė prieš kitą. Tai ne perėjimas nuo monarchijos prie respublikos. Tai slavų pasauliui būdingos ligos aukščiausias taškas, nihilistinės Maskvos hidros mutacija, biurokratinės anarchijos virsmas liaudies anarchija.

Nors aklas gaivališkų jėgų protrūkis kai kuriais aspektais primena Viduramžių žakerijas1, Komuną ir ypač – nesenus Kinijos įvykius, jo užmojis ir nepaprastas poveikis, kurį padarys karo eigai ir pasaulio likimui, jau dabar jį leidžia gretinti su dviem pačiais didžiausiais krikščioniškos eros įvykiais: Rusijos imperijos žlugimu bei Prancūzijos revoliucija. Marksistinė ir ultramoderni Rusijos revoliucija, pačioje pradžioje nukreipta prieš carizmą – monarchiją, nepanašią į jokią kitą pasaulyje, nė į totorių Aukso ordą, iš kurios ji yra kilusi, maitinamą caro laikų obskurantizmo ir Azijoje siaučiančio bado, – vis dėlto iš esmės skiriasi nuo kitų revoliucijų. Iš pradžių politinė – dėl paskutinėje Dūmoje daugumą turėjusių kadetų, arba konstitucinių demokratų, populiarumo, pirmuoju laikotarpiu – socialinė, nustūmusi kadetus, kaip nepajėgius įgyvendinti savo tikslus ir pasipriešinti socialistams revoliucionieriams, – Rusijos revoliucijos negalėjo patenkinti nei pirmųjų parengtas autokratijos žlugimas, nei antrųjų perdėm neapibrėžtas pažadas imtis palaipsnių socialinių reformų. Ši rusų revoliucija, iš pirmo žvilgsnio tokia daugiašakė ir išmušanti iš vėžių, iš tiesų yra tokia pat primityvi kaip gamtos nelaimė ir vaiko kaprizas; ji nei politinė, nei socialinė revoliucija; tai tamsių ir nevienalyčių masių sukilimas ir griūtis, o pirmiausia – milžiniška ekonominė katastrofa.

Chroniška anarchija: šie du apgailėtini žodžiai apibendrina visą senosios Moskovijos ir dabartinės Rusijos istoriją. Viduramžiais susiskaidžiusi į begalę viena su kita kariaujančių ir vidinių nesutarimų draskomų kunigaikštysčių, du šimtmečius trukusio mongolų jungo pažeminta ir išsekinta, dėl XVI a. liaudies maištų ir dinastinių kovų politiškai, ekonomiškai ir socialiai atsilikusi, ši nelaiminga šalis tik XVII a. pirmoje pusėje, atėjus į valdžią carui reformatoriui Petrui Pirmajam, galėjo patirti vilties spindulio nušviestos atvangos valandėlę. Nelaimei, grynai mechaniškai pritaikyti Vakarų Europos laimėjimai ilgainiui gerokai nublanko prieš nesibaigiančias negandas, kurias Rusijai atnešė biurokratinė sistema: caras Petras, pagrįstai ar ne vadinamas Didžiuoju, vokiečių filosofo Leibnizo ištikimas draugas ir mokinys, ją buvo nusižiūrėjęs nuo prūsiškosios hierarchijos.

Tokia sistema, kurią išties nepaperkami bei savo vertę ir orumą suvokiantys ir saugantys valdininkai pritaikė tvarkos ir disciplinos naudą vertinančiai tautai, Prūsijai užtikrino pranašumą prieš kitas germanų konfederacijos šalis ir parengė vokiečių imperijos suvienijimą. Rusijoje ši geležinė tvarka, nesuderinama su legendiniu valdininkų paperkamumu ir plačiausioje teritorijoje pasklidusių nemokytų masių prigimtiniu fatalizmu ir tingumu, netruko paskęsti (beje, kaip visos nuo europietiškų modelių nusižiūrėtos institucijos, neišskiriant nė Stačiatikių bažnyčios) valdžios principu paskelbtame šlykščiame nepotizme, kyšininkavime ir piktnaudžiavime; žodžiu, pačioje blogiausioje – biurokratijos anarchijoje.

Rusijos tikrovės nepažįstantis skaitytojas, be abejo, stebėsis, kad tokia neaprėpiama, baisaus blogio graužiama šalis galėjo išlikti iki mūsų dienų kaip nepriklausoma valstybė, pasidabinusi didelės galybės vardu. Tačiau reikia nepamiršti, kad daugelyje Rytų imperijų anarchija yra beveik normalus egzistencijos būdas, o Rusijos negandos ir posūkis suirutės link prasidėjo kaip tik tada, kai senoji pusiau azijietiška Moskovija po nusikalstamo Lenkijos ir Lietuvos padalijimo tapo Europos galybe ir grėsminga germanų šalių kaimyne. Vien tik didžiulė teritorija, atšiaurus klimatas ir vidiniai vienijimosi procesai, pareikalavę visų prūsiškosios Vokietijos galių, pajėgė nutolinti žiaurų ir žeminantį smūgį, kuris nugalėtą ir mirštančią iš bado senąją carinę imperiją nublokštų prie sukruvintų Vokietijos kojų.

1917 metais, kaip ir 1905-aisiais, kadetų partija, sudaryta iš žemvaldžių, bajorų, išsilavinusios buržuazijos ir turtingų pramonininkų, pasisakė už konstituciją, parlamentą ir atsakingą vyriausybę. Savo vėliavoje ji įrašė senąjį mistinį Venecijos ložių šūkį „Laisvė, lygybė, brolybė“, tą dvasinio pasaulio slėpinį, kuris lengvai atkeršija už paniekinimą jį klaidingai sutapatinant su gamtos ir žmonių dėsniais. Rusų liaudis visiškai nesuprato kadetų reikalavimų. Vadinamųjų brandžių, apsišvietusių klasių programą ji suprato taip, kaip supranta vaikai, kuriems laisvė tereiškia nepatogių draudimų pašalinimą ir nebaudžiamą visų norų tenkinimą. Nuo pat 1905 metų kadetai žadėjo laisvę. Rusų liaudis, save jaudinamai vadinanti „pilka kaip žemė“, norėjo žemės. Kilo Nietzsche išpranašautas karas. Tada socialistai revoliucionieriai pradėjo skelbti pergalę ir sistemišką žemių dalijimą. Nuginkluota ir išbadėjusi rusų liaudis norėjo taikos ir greito bei besąlygiško visų caro, bažnyčios ir dvarų valdų nusavinimo. Bolševikai, arba marksistai ekstremistai, pasišovė skelbti šimto milijonų nekantrių, neišsilavinusių ir bado šmėklos gąsdinamų vaikų trokštamus šūkius: „Nuo šiandien jums atitenka žemė ir gamyklos, ir bankai, o rytoj jūs gausite taiką.“ Tai buvo aiškūs, tikslūs žodžiai, nukreipti – ne, ne į protą, o į apetitus. Instinktas visada stoja į aktyviausio ir dosniausio pusę. Liaudis nusekė paskui maksimalistus. Nelaimei, kai nyčiško amoralizmo stipriai paveikti marksistai Leninas ir Trockis sako: „Politinių ir socialinių vertybių kaita“, šimtas milijonų kaimo Ivanų ir Petruškų, tie primityvūs liaudies filosofai, supranta kaip žudynės, grobimas, prievarta ir niokojimas, tai yra – minios anarchija. Taigi žemvaldžių, pramonininkų ir teisininkų (tarp kadetų buvo nemažai advokatų) parengta revoliucija netrukus nugrimzdo žakerijų kraujyje ir pogromuose.

Rusų liaudies masės, maždaug šimtas milijonų beraščių, dėl alkoholio, skurdo ir grynai stabmeldiško religijos praktikavimo sulėtėjusios raidos valstiečių, daro revoliuciją lygiai taip, kaip jų didžiosios Totorijos pirmtakai, kaip įprastai kariauja visos primityvios tautos: tai reiškia – vien tik tam, kad tuščio skrandžio spazmus nuramintų labiau pasiturinčio kaimyno sąskaita ir duotų valią brutaliems, ilgo susilaikymo išerzintiems instinktams. Dideliuose Rusijos miestuose, Petrograde ir Maskvoje, gyvena darbininkų klasė, keli milijonai individų, nuo pat Aleksandro II valdymo laikų pasidavusi socialistinei propagandai; bet šis tamsuoliško režimo ir neišsilavinusios, abejingos kunigijos sau pačiam paliktas miestų proletariatas yra ne daugiau išprusęs negu kaimo varguoliai. Todėl ir vienų, ir kitų socialinis idealas apsiriboja tiesiog greitu poreikių patenkinimu, kurį valstiečiams turėtų užtikrinti žemių išdalijimas, darbininkams – pramonės įmonių konfiskavimas.

Rusijos revoliucija, neišmatuojama savo išjudintomis masėmis ir kelianti didžiulį pavojų politinei ir ekonominei Vokietijos ateičiai, psichologiniu požiūriu yra be galo paprastas reiškinys. Vokietijos universitetų išauklėtas, Nietzsche instinktų doktrina ir Marxo praktinio veikimo principais persiėmęs, ilgų ir absurdiškų suvaržymų išvargintas intelektualinis elitas, trimis ketvirčiais – žydiškas, dėl pasaulį ištikusio didžiausio kataklizmo užmezgė tiesioginius ryšius su šimtamilijonine mase – tamsia ir išbadėjusia, valdoma vienų instinktų, nepriteklių ir įgimto godumo, nuostabiai parengta tapti instrumentu komunizmo apaštalų rankose.

Argi šių eilučių autorius, dalį gyvenimo praleidęs tarp rusų valstiečių, per 1905 metų revoliuciją negirdėjo, kaip tie žemės ir girių vaikai primityviai išreiškė pagrindinį rusų komunizmo principą: žemė ir miškai priklauso visiems!

Vienas tokio primityvaus požiūrio aspektų gali nustebinti Vakarų europiečio protą. Tai tobula santarvė ir bendrystė, regis, vyraujanti tarp revoliucijos vadų maksimalistinių pažiūrų ir liaudies supratimo apie imperijos padalijimą ir taiką su Vokietija. Bet šioji santarvė tik papildo anksčiau minėtą keistą panašumą tarp marksistinės doktrinos ir primityvaus liaudies instinkto, kuris naujųjų vadų politinėje ir ekonominėje sistemoje atpažįsta logišką savo paties idealo išraišką ir nelauktą galimybę ji nedelsiant įgyvendinti. Apsišvietusių komunizmo teoretikų požiūris į žemės ir turto padalijimą kuo gražiausiai sutampa su tradiciniu tamsių masių banditizmu; taip pat ir internacionalistinės vadų nuostatos teisių ir kapituliacinės taikos klausimu neprasilenkia su absoliučiu patriotizmo nebuvimu plačiose liaudies masėse. Nacionalinės vienybės suvokimą ir imperialistinės politikos idėją Rusijoje įdiegė Leibnizo ugdytinis Petras Didysis, aukštuosiuose tautos sluoksniuose juos skleidė vokietė Jekaterina II ir germaniškos Holsteinų-Gottorpų dinastijos imperatoriai.

Žlugus carizmui, šių slavų mongolų rasei svetimų idėjų atsisakė nebent „pomestnoje dvorianstvo“ – dvarininkija: iki pat Aleksandro III valdymo ji buvo pagrindinis ją galiausiai sužlugdžiusio autokratinio režimo ramstis.

Mūsų vienintelis tikslas – Rusijos tikrovės visiškai nepažįstantiems prancūzų skaitytojams raštu išdėstyti šias mintis ir prisiminimus, atskleisti jų didžiosios sąjungininkės dabarties vidaus padėtį. Kai slavų krizė, kurios dabar regime tik pirmuosius simptomus, pasieks savo brandą, mes galbūt parašysime išsamesnę studiją apie pasaulines tokio baisaus kataklizmo pasekmes. Teneužsigauna Vokietijos ir Austrijos vyriausybės, ant išsiveržusio ugnikalnio krašto besiderančios dėl imperatoriškos, karališkos ir apaštalinės taikos, bet dabar tiesiog prasidėjo visų politinių, ekonominių ir socialinių vertybių tikroji kaita. Išties didingi žodžiai! O argi mūsų epocha nėra didi?

Šiandien mums telieka apgailestauti, kad tokia retrogradiška imperija kaip Hohenzollernų Vokietija, niekada rimtai nežiūrėjusi į vargšę Rusiją, įsiterpia tarp didelės primityvios šalies, kurioje bet kokia doktrina vis dar suvokiama paraidžiui, ir Vakarų pasaulio, pasirengusio tapti tautų sąjunga. Jungtinės Europos Valstybės – politinis ateities rojus – galėtų jau rytoj atnešti savo vaisius. Žinoma, šiame rojuje žmonės ir toliau savo veido prakaitu pelnys duoną kasdienę, o rusų liaudis su darbu nesibičiuliauja…

L. de Labunowo, lietuvis

L’Affranchi, nauja serija, Nr. 1

1917 m. gruodžio 25 d.

Lenkija ir Lietuva

Nuo pat pirmos pasaulinio konflikto dienos Antantės šalių vyriausybės, nuoširdžiai trokštančios atitaisyti praeities klaidas ir iš po despotiško Vokietijos jungo ištrūkusioms tautoms užtikrinti teisę laisvai tvarkyti savo likimą, didžiųjų Europos ir Amerikos dienraščių apstulbusiems skaitytojams skelbė žinią, kad egzistuoja nemažai praeityje buvusių laisvų ir galingų valstybių, tačiau dėl vienų godumo ir kitų nerūpestingumo jų vardas išsitrynė iš atminties abiem pasauliams atstovaujančių turtingųjų plutokratijų, kurias, be abejo, susilpnino gerovės ir kultūros perteklius. Bendrai žvelgiant, iki 1914 metų rugpjūčio vyriausiosios civilizacijos dukters atmintyje tos iš žemėlapio išnykusios šalys, kurių daugumos ryšius ir draugystę su Prancūzija sustiprino nesuskaičiuojamos bendros aukos, kėlė tik labai neapibrėžtus vaizdinius. Pati svarbiausia tų iš pasaulio žemėlapio išbrauktų šalių – Lenkija, paskutinė Vakarų pasaulio tvirtovė, kliūtis, į kurią atsimušė mongolų ir turkų invazijos; pusiau lotyniška Karolio Anžujiečio2, Henriko III Valua, Marie dʼArquien3 sutuoktinio Jono III, Prancūzijos karalienės Marysienkos4 tėvo Stanislovo Leszcynskio Lenkija; toji Lenkija, kurios sūnūs, tarnavę jų dievaičio Bonaparto kariuomenėje, savo krauju aplaistė visus Napoleono imperijos kovos laukus; Lenkija – „buvusi Šiaurės Prancūzija“ – patyrė apgailėtiną visų silpnųjų, išduotųjų, nupuolusiųjų likimą. Koperniko, Kościuszko, Mickiewicziaus, Slowackio, Krasinskio, Józefo Poniatowskio, Chopino, Hoëne-Wronskio5, Norwido, Matejko sužalota ir paniekinta tėvynė, vadinama iš „Linksmosios našlės“6 ar kitos didelio populiarumo sulaukusios vienietiškos kvailystės paskolintu tuščiu Mazovijos vardu, Vakarų sąmonėje, abejingoje viskam, kas nesusiję su jos tiesiogine gerove, mechanizuota kultūra ir besaikiu seksualumu, ribojasi iš vienos pusės su Suomija, iš kitos – su Kaukazu arba Krymu, kartais net su išdavikiška ir barbariška Bulgarija.

Abi plėšrūniškos tautos – prūsiškoji Vokietija ir kapitalistinė, biurokratinė Rusija, nuo XVIII amžiaus vidurio suvienytos nerašytos sutarties, kuri abiem jos dalyvėms tapo bendrininkavimo pagrindu, – puikiai sutarė, kad kiekviena atskirai gautų naudos iš gilios, nežmoniškos ir – tai dar rimčiau – visiškai nepolitiškos užmaršties, į kurią po paskutinio 1863 metų nacionalinio sukilimo pusę amžiaus buvo panirusi senoji Vakarų demokratijos sąjungininkė. Priverstiniai Poznanėje vykdomi nusavinimai, masinis kaimo gyventojų vertimas į stačiatikių – pikčiausio lotyniškojo pasaulio priešų – tikėjimą rytiniame Rusijai priklausančios Lenkijos pasienyje, įvairiausios pažeminimo priemonės, tokios kaip draudimas mokyti vaikus jų religijos pagrindų ir jų gimtosios kalbos, rusiškuose Lenkijos universitetuose draudimas studentams vartoti jų gimtąją kalbą mokymo įstaigos patalpose, jų istorinės sostinės gatvėse ir kartais net savo namuose, nušalinimas nuo daugumos liberaliųjų profesijų, pagaliau uždraudimas katalikams įsigyti žemių ne tik stačiatikiškoje Rusijoje, bet ir buvusios karalystės teritorijoje, – štai kokį neteisingą režimą Prūsijos ir Maskvos barbarai primetė seniausiai slavų pasaulio civilizacijai. Pusinė Galicijos autonomija, atsiradusi dėl jos turtingos diduomenės sąjungų su austrų aristokratais, kuria ji naudojosi Habsburgų imperijoje, engiamiems Prūsijos ir Rusijos lenkams atrodė kaip laisvės ir teisingumo idealas!

Tokia buvo Lenkijos padėtis, nepaprastai skausminga ir beviltiška padėtis, galiausiai XIX amžiaus viduryje pačiame kapitalistinės ir begėdiškos Europos centre pagimdžiusi apšviestąjį mesianizmą: šis, žinomas lenkų parakletizmo vardu, užvaldė Goethe varžovo Mickiewicziaus, dvasinio Shelley brolio Slowackio, Hoëne-Wronskio, Towianskio, Chopino ir daugelio kitų galingą dvasią. Vargas galingiesiems, kurie pavergtųjų širdyje pažadina didį Dievo pyktį!

Tačiau Europoje gyvena kita tauta, kurios nedalia prilygo Lenkijos nelaimei, bet ji praeityje neturėjo anosios tragiškos paguodos užsidėti kankinės karūną. Gyvųjų užmiršta Lenkija bent išsaugojo savo vietą tarp garsių mirusiųjų; jos vardas dar figūravo kronikose greta Valua, Burbonų ir Bonaparto vardų. Bet Lietuva, rami ir mąsli poetų ir mąstytojų tėvynė, neturėjo nei dabarties, nei praeities. Europoje jos nacionaliniai reikalavimai turėjo dar mažiau galimybių negu Lenkijos būti išgirsti ir suprasti; net žinovams jos vardas tereiškė tolimą ir nepažįstamą „nenugalimos carinės imperijos“ provinciją. Pagaliau geografinė padėtis ir tautos charakterio ypatybės, regis, ją visada skatino nepasitikėti ateitimi.

Dar XII amžiuje jos šiaurinė dalis, susidedanti iš Kurliandijos ir Livonijos, pateko į teutonų riterių ordino – Kenigsbergo kryžiuočių ir Rygos kalavijuočių – pragarišką priespaudą; XIV amžiuje ji suskilo į dvi dalis: vakarinę su Pomeranija ir Mažąja Lietuva, būsimos Prūsijos užuomazgą, ir rytinę, apimančią Didžiąją Lietuvą ir Žemaitiją, – asmenine sąjunga prie Lenkijos prisijungusią kunigaikštystę; Viduramžiais pirmykštė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tęsėsi nuo Brandenburgo iki Maskvos vartų ir nuo Baltijos per Baltąją Rusiją ir Ukrainą iki Juodosios jūros; paskutiniais XVIII amžiaus metais Lietuva, didžiausių Lenkijos karalių ir įtakingiausių jos poetų lopšys, buvo įtraukta į demoniškos trijų vokiečių politikos iškastą duobę: Prūsijos Frydricho II, Rusijos Jekaterinos II ir Austrijos Marijos Teresės; apie pastarąją negailestingą ir sentimentalią valdovę senasis Voltaire’o mokyklą baigęs Potsdamo Fricas sakydavo: „Ji verkia, bet visada pasiima savo.“

Nelaimingoji Lietuva – pirmoji Europos teokratija, didžiųjų baltųjų žynių krivaičių senoji karalystė, užmirštoji indoeuropiečių rasės motina ir artima Bretanės, Kornvalio ir Velso tautų giminaitė – savo nelaimėmis negali būti sulyginta su jokia kita engiama tauta. Nepriklausomybės netekusi Airija galėjo pasiguosti bent tuo, kad pateko į daugiausia keltiškos kilmės apsišvietusių ir darbščių tautų galingą, klestinčią, laisvą ir puikiai organizuotą sąjungą. Širdyje prancūzišką dvasią išsaugojęs, išmintingai ir švelniai Colbertʼo de Croissy7 valdomas Elzasas girdėjo savo naujųjų šeimininkų kalbą, dalijosi su jais bendra istorine atmintimi ir savo didvyriškoje pusės šimtmečio trukmės kovoje jautė keturiasdešimties milijonų prancūzų brolišką simpatiją ir palaikymą. Net ir Lenkija geriausiu atveju galėjo dėti viltis į bendrą kilmę ir tikėtis tam tikro susitaikymo jei ne su Rusijos valdovais, tai bent su jos tauta. Bet savo kilme, kalba ir kultūra barbariškoms slavų, teutonų ir mongolų gentims svetima Lietuva, jų pasibaisėtiną dominavimą kentusi Lietuva prieš kelis šimtmečius buvo padalyta į dvi šakas; viena iš jų – Latvija, į kurią vienvaldžiai šalies šeimininkai godūs germanų baltų baronai atnešė Lutherio schizmą ir vokiečių kalbą; kita šaka – tikroji Vilniaus, Kauno ir Gardino Lietuva, pirmiausia patyrusi kenksmingas lenkų aristokratų politikos pasekmes, vėliau – siaubingą carizmo režimą, mongolizuotą fetišistinę stačiatikybę ir imperatoriškuosius Rusijos universitetus – tikrą politinio pavergimo kalvę; per nesibaigiančius nelaimės metus vienintelė šiai Lietuvai paguoda buvo jos karštas katalikų tikėjimas, prisirišimas prie senosios teokratinės hierarchijos ir biblinius laikus menančios didžiųjų tautos dainių kalbos.

Vadinamųjų civilizuotų šalių abejingumą seniausiai Šiaurės Europos kultūrai galima paaiškinti nebent senojo prieškarinio, dar iki Rusijos revoliucijos, pasaulio absurdiška tvarka ir bedvase, baisia pinigų galia paremta auklėjimo sistema. Nors didieji Lietuvos poetai vartojo lenkų kalbą kaip išraiškos priemonę, nors jos mąstytojai kartais rašė vokiškai, vis dėlto jų visų veikalus persmelkia seniausios Europos rasės genijus ir meilė paslaptingiausio pasaulio kampelio grožiui. Nelaimei, rėksmingo diletantizmo ir perdėto snobizmo epochoje, kai Wagnerio, Ibseno, Tolstojaus, žinia, puikūs, bet skaidriam lotynų Europos protui ir jos tobulam, darniam jausmingumui nepralaidūs kūriniai Vakaruose sulaukė triukšmingo pasisekimo, atsirado vos vienas literatas, nuostabus poetas ir vertėjas Gabrielis Sarrazinas8, sugebėjęs atkreipti nedidelio išrinktųjų būrelio dėmesį į pranašiška aistra alsuojančius Adamo Mickiewicziaus ir Juliuszo Slowackio veikalus. Prancūzų publika dar nevisiškai pamiršo tų didžiųjų genijų vardus ir dėl Sen Luji9 saloje įsikūrusios Lenkų bibliotekos vedėjų – įkvėptojo poeto sūnaus Wladislawo Mickiewicziaus ir poeto Zygmunto Zaleskio10 – pastangų. Bet kam rūpi dabarties Lietuvos rašytojai ir menininkai, atgaivinę paslaptingą lietuvių kalbą, tą ir šiandien tebegyvą nemirtingąjį sanskritą, kurį ir praėjus tūkstančiams metų po egzodo vis dar lengvai suprastų brahmaniškos Indijos sūnus?

Nuostabi Lietuvos gamta su jos mąsliais, tamsiais ir skambiais miškų masyvais – tikromis baltų Jupiterio, Perkūno, šventovėmis, su dideliais tyliais ežerais, snaudžiančiais ežerėliais, kurių paviršius nusagstytas dideliais, rojaus sodu dvelkiančiais vandens lelijų žiedais, su kvapniomis pievomis, su senomis pilimis ir žalumoje paskendusiais griuvėsiais; vešli ir švelni Lietuvos gamta su stebuklingu septynis mėnesius trunkančiu pavasariu ir spindintį pasakišką peizažą sukuriančia žiema sulaukė ne daugiau dėmesio negu jos įkvėpta literatūra ir menas. Galima neperdedant pasakyti, kad Turkestanas ir Mandžiūrija labiau traukia keliautojus negu tas prie šiaurinės Prūsijos sienos esantis žavus kraštas, garsiausiems Vakarų šalių kūriniams prilygstančios poezijos, metafizikos ir mokslo lopšys. Pridurkime, kad toje nepažįstamoje šalyje netrūksta daugelio įvairiausių patogumų, kuriais didžiuojasi dabartinė mechanistinė civilizacija. Šiuolaikinės higienos įrangą aistringai kolekcionuojantis keliautojas galėtų savo sąrašą ten papildyti geriausiai tvarkomų viešbučių pavadinimais. Taip pat ir medžiotojas, pratęs prie gausaus laimikio Afrikos ir Naujojo Pasaulio miškuose, turėtų daugiau, negu reikia, progų parodyti savo vikrumą ir drąsą, susidūręs su Europoje didžiausiu ir plėšriausiu lokiu arba per ilgus žiemos mėnesius išbadėjusia šimto vilkų ruja. O kur dar pasivažinėjimai rogėmis mėnesienoje ir pažintis su Baltijos uostais, mokslininkams – galimybė pasimokyti sanskrito, šventos senovės Indijos kalbos, šnekučiuojantis su valstiečiu linų spalvos plaukais, avinčiu vyžomis, kaip šiaurietį vaizduoja Trajano kolonos figūra11.

Kitas mūsų straipsnis bus skirtas Lietuvos politinei ateičiai.

De Labunowo

L’Affranchi, Nr. 3, 1918 m. kovas

Tautų teisės lenkų ir lietuvių požiūriu

Nuo tada, kai austrų ir vokiečių armija užėmė Lenkijos ir Lietuvos teritorijas, praėjo treji Vokietijos, Austrijos ir Rusijos brolžudiško karo metai, treji baisių niokojimų metai, negailestingo politinio persekiojimo, masinių deportacijų, įvairių represijų, bado ir epidemijų metai. Daugiau kaip trisdešimt milijonų lenkų ir lietuvių – Prancūzijai kūnu ir siela ištikimi Didžiosios armijos12 buvusių legionierių palikuonys ir seniausios Šiaurės kultūros paveldėtojai – su siaubu stebėjo, kaip jų buvusioje valstybėje, pasaulyje vienoje galingiausių ir labiausiai civilizuotų, sunkų Maskvos rimbą pakeitė Prūsijos režimas. Demokratiška taika, tautų teisės ir Tautų Sąjunga Europoje ir Amerikoje išliejo upes rašalo. Tačiau laisviems Antantės šalių gyventojams politinė ir ypač žmogiškoji Lenkijos ir Lietuvos padėtis ligi šiolei dar nebuvo aiškiai išdėstyta.

Pirmiausia, kas stebina kalbant apie šiuolaikinę tautos sąvoką, – tai, kad visos valstybės vyrų deklaracijos šia tema paremtos mūsų dienomis plačiai apkalbėtu absoliučios lygybės principu, nepaisant tikrųjų laisvės ir teisingumo bei jų hierarchinės tvarkos, kurioje kiekybiniai duomenys užleidžia vietą vien tik kokybe apibrėžtoms vertybėms. Vienodai vertinti visas engiamas šio pasaulio tautas – tai vokiečių autokratijai ir militarizmui įduoti argumentą, nukreiptą prieš patį nacionalumo principą. Jeigu gindami visas engiamas tautas be išimties mes pasiremiame absoliučia, nesąlygiška teise į nepriklausomybę, tai neišvengiamai sušvelniname nepakenčiamą įžeidimą, engėjų primestą Elzasui ir Lotaringijai, Lenkijai, Lietuvai, ir šių aukštos kultūros bei ilgaamžės istorijos šalių politinį ir ekonominį priklausomumą sulyginame su galingesnio ir kultūringesnio kaimyno – aišku, neteisingai, bet žmogiška, universalia prasme ne taip tragiškai, mažiau skandalingai – pavergta kokia nors nedidele Rytų tautele. Nėra nieko teisingesnio, nieko kilnesnio už bendrai keliamą pavergtų tautų klausimą; vis dėlto kaip pakliuvo, be jokios atrankos per diskusijas išvardytos tautos, mažiau išsivysčiusias Europos šalis sugretinus su Afrikos, Azijos ar Okeanijos laukinėmis tautelėmis, anksčiau ar vėliau sukelia didelį pavojų, tenkinant aneksionistinius mūsų priešininkų siekius. Būtų buvę gerokai teisingiau ir parankiau nuo politinės kampanijos pradžios apibrėžti aiškią kiekvienos tautos vietą būsimoje pasaulio tvarkoje.

Atsargus Vakarų demokratijos požiūris, kuriuo 1915 metais naudojosi dalies gyventojų ir armijos iš pažiūros palaikomas carizmas, nebūtų turėjęs tapti trukdžiu paskelbti Lenkijos ir Lietuvos – dviejų prigimtinių Prancūzijos sąjungininkių – pilnutinę nepriklausomybę. Būtų derėję suprasti, kad šimtą penkiasdešimt metų mongolų jungą kentusių abiejų tautų savaime suprantama rusofobija reiškė didžiausią antipatiją centrinei imperijos valdžiai. Argi taip sunku, turint tik vieną mirtiną priešą, suprasti padėtį šalies, nelaimei, jų turinčios net du? Ir kam reikėjo lenkų ir lietuvių klausimą – pasaulio ateičiai gyvybiškos svarbos klausimą – svarstyti tuo pačiu lygiu kaip kroatų arba armėnų problemą? Argi modernių, švenčiausioms tradicijoms priešiškų demokratijų trumpoka atmintis pamiršo draugiškumą, kuris siejo ir dar šiandien po daugybės išbandymų tebesieja šias šalis su Prancūzija? Juk tereikėjo atsiversti bet kurį istorijos vadovėlį, ir jo labiausiai jaudinančiuose puslapiuose šalia Prancūzijos, graikų ir lotynų civilizacijos vyriausios dukters, aptiksi ištikimąją Lenkiją, slavų kultūros motiną. Ir kaip tik dėl tos nepaprastai vertinamos draugystės, šimtametės ištikimybės Lenkija su neblėstančiu dėmesiu, o kartais piktoku įtarumu seka savo vyresnės sesers – tokios gražios, didingos ir turtingos – menkiausius poelgius savo atžvilgiu; net Prancūzijos sąjunga su despotiškąja Rusija apiplėštai, paniekintai ir sužalotai, prūsų ir rusų jungo gniuždomai jaunesniajai seseriai nesukėlė nė menkiausio pavydo ar kartėlio jausmo. Bet taip pat reikėjo suvokti, kad niekas taip neįžeidžia lenko ar lietuvio sielos, kaip žodis „autonomija“, kuris pasenusiais metodais veikiančių ir ateities socialinių krizių pavojui kurčių diplomatų lūpose įgyja didžiausią nerimą keliančią reikšmę.

Kai po pusės šimtmečio užmaršties 1914 metų rugpjūtį buvo paskelbta naiviai veidmainiška, Didžiosios Kunigaikštystės laikus menanti „lenkų autonomija“, ir Lenkijos vardas sumirgėjo žurnaluose ir brošiūrose, Vakarai turėjo šiek tiek nustebti, kaip šaltai lenkai sutiko tą „linksmą“ naujieną. Nuostaba ir netrukus po jos ėjusi bendra nepritarimo nuotaika, nelaimei, patvirtino Lenkijos jau senokai jaučiamą įtarumą. Vakarų demokratijos pamiršo jos lygių neturinčią ištikimybę, net nepasivarginusios rimtai ištirti naujosios sąjungininkės – Rusijos imperijos – padėtį nei pasverti jos karinius gebėjimus. Tikėtis, kad po šimto penkiasdešimties apleistumo ir vergystės metų Lenkija, gausiausia ir civilizuočiausia iš visų pavergtų tautų, džiaugsmingai sveikins pusinės laisvės pažadą? Ar tai nebuvo rimta politinė klaida, kurios pasekmės būtų buvusios lemtingos bet kuriai kitai, išskyrus prancūzų ir lenkų, draugystei?

Ar grynai politinės, vadinasi, antraeilės, svarbos problemų, kaip vienos ar kitos necivilizuotos Rytų Europos pakraščio valstybėlės ateitis, klaidingas tapatinimas su neatskiriamu nuo socialinės pažangos ir tikrosios civilizacijos lenkų ir lietuvių klausimu dar ir šiandien, po tiekos kovų ir kalbų, kyla dėl mūsų abejingumo, dėl mūsų bendrosios kultūros stokos – gana paplitusio reiškinio senose, plutokratinio režimo paveiktose visuomenėse?

Neapgalvotas ir nesuprantamas, rasės ir kultūros ypatumų nepaisantis visų tautinių problemų kaip vienos visumos pateikimas atskleidžia ne tik strategines ir diplomatines šio karo klaidas, bet ir mūsų žinių trūkumą bei nepagrįstus psichologinius sprendimus. Svarbiausia dabarties epochos ypatybė gali būti nusakyta keliais žodžiais: mūsų visuomenėje nė vienas žmogus pagal savo individualią vertę neužima jam prideramos vietos. Pinigai nustojo būti priemone, pavirto tikslu; apsukrumas – antraeilis ir visada šiek tiek įtartinas gebėjimas, kuris hierarchijos principais sutvarkytame pasaulyje liktų kukli išminties tarnaitė, – dabar užima pirmąsias vietas ir jam artimų intrigos, reklamos ir korupcijos padedamas prasiskina kelią į pačius aukščiausius sluoksnius. Mistinis tautos jausmas, vadinamas šiuolaikiniu laisvės ir tiesos meilės vardu, visada pranoksta religinį jausmą; triukšmingame neatsakingų valdytojų knibždėlyne tauta nenuilstamai ieško Vado, Globėjo, dvasinės pasitikėjimo ir pagarbos duonos Dalytojo. Bet, neįstengdama jų rasti plutokratų varžytynių triukšme, tauta iš nevilties ir pati anksčiau ar vėliau atsisako senųjų sentimentalių aspiracijų ir aklai paklūsta niūriems neigimo ir anarchijos apaštalams.

Skeptišką požiūrį į bet kokią vidinio atsinaujinimo galimybę neišvengiamai lydi visiškas abejingumas rimtoms išorės politikos problemoms. Baisi abejonės ir nepagarbos negalia mūsų protuose suleido gilias šaknis. Hierarchinės rasių ir skirtingos kultūrinės padėties akivaizdoje mes demonstruojame ne tik pasaulio politikos, bet ir tikrosios individų vertės vidinėje mūsų visuomenių struktūroje neišmanymą. Laikraščių skiltyse kaip papuola išvardytos pavergtos tautos primena mūsų salonus, kuriuose greta aristokratų stumdosi storžieviai ir niekšai. Mes be atvangos kartosime, kad perdėm supaprastintas požiūris į tautines problemas neišvengiamai randasi iš šiuolaikinės visuomenės abejingumo tikrajai individų vertei. Plutokratinis režimas perkeitė net mūsų psichologiją: kiekybė vietoj kokybės, brutali jėga vietoj dvasinės valdžios, išorinių dalykų pomėgis vietoj tikrų dalykų meilės.

Šių eilučių autoriui buvo lemta ilgai gyventi visuose didžiuosiuose civilizacijos centruose. Aistringas visų modernaus gyvenimo formų tyrimas mano atminties košmaruose užima ne mažiau vietos negu pasibaisėtinas mažasis opiumo rūkytojas malajietis siaubingose Thomo de Quincey13 vizijose. Apie 1914 metus geriausiai organizuotos Europos visuomenės priminė išdykusiems vaikams nevaldomai siausti atiduotus namus. Tokiuose namuose visi daiktai, regis, buvo išjudinti iš savo senosios nusistovėjusios vietos. Dar net neapleidę šios ašarų pakalnės, pirmieji tapo paskutiniai, o paskutiniai – pirmieji. Politika, menas, žurnalistika, teatras, policija, mada, darbas – viskas buvo palikta atsitiktinumui arba – ir tai nė kiek ne geriau – grynai asmeniniam išskaičiavimui; tai lyg koks trumpalaikiam poreikiui skirtas kartoninis visuomenės statinys be praeities ir ateities; Swedenborgas14 regėjo tokių statinių savo vizionieriškose kelionėse: pasaulių be pamatų, be praeities, be tradicijų, be rūpinimosi ateitimi.

Šiandieninė lenkų ir lietuvių klausimo traktuotė mus skatina manyti, kad neaiški, svyravimų ir nutylėjimų kupina padėtis nulemta šiokios tokios pagarbos seniesiems diplomatijos metodams; taip mes rizikuojame atstumti nuo savęs trisdešimties milijonų žmonių, dar Viduramžiais įpratusių žvelgti į Prancūziją kaip į savo antrą tėvynę, simpatijas. Būkime atsargūs, jeigu tokia mūsų paklydimų kilmė, pasistenkime įsigilinti ne tik į atskirų vyriausybių, bet ir į tautų tikruosius santykius.

Visa mūsų, pasaulyje dar neregėtos didžiausios karinės koalicijos priešininkų, jėga yra mūsų ginamas kilnus idealas. Mes kovojame už teisingumą, brolybę, laisvę, o labiausiai – už Tautų Sąjungą, tai reiškia – už Vienybę, Pasaulio sielą – aukščiausią šio gyvenimo tiesą. Kad ir kas nutiktų, mes pasieksime tvarų teisingumą, brolybę ir laisvę – tris dvasines galybes, tikrąją žmogaus galią, civilizacijai laiduojančią taikią darbščią ateitį. Mes nenugalimi, nes Dvasia išskleidė savo šventą vėliavą virš mūsų susivienijusių tėvynių vėliavų. Taip, mes nebijome garsiai apie tai skelbti: biurokratiniam ir tamsuoliškam tautų engėjui carizmui paskendus kraujyje ir purve, arogantiška ir negailestinga Prūsija prarado savo pačios pateisinimą, egzistencijos pagrindą, dvasiniu – ir išties pačiu svarbiausiu – požiūriu liko be apsaugos ir be rytojaus! Kad ir kokia brutali būtų jos galybė, ji sužlugs kaip ir Rusija, kurios režimą Leibnizas ir Petras Didysis nukopijavo nuo prūsiškos sistemos.

Vis dėlto neužtenka vien įsitikinimo, kad pakėlei ginklą gindamas Idealą arba, pasakykime paprasčiau, Gėrį. Juk Gėris reikalauja didesnės už gyvybę aukos: kaip esminės sėkmės sąlygos Gėris trokšta ne vien antžmogiško heroizmo, kurį parodo mūsų armijos, bet dar ir pergalės prieš visus senuosius mūsų prietarus, visas žmogiškas mūsų silpnybes. Pačios baisiausios pragaro kada nors suregztos machinacijos akivaizdoje, po daugybės kovų, prieš kitas, deja, dar laukiančias kovas mes tiesiog privalome pagaliau prabilti kalba, kuri būtų verta už mus, mūsų idėjas, būsimą ateities pasaulį žūstančių nežinomų didvyrių. Kai kariai sugrįš į gimtuosius namus, visuose kraštuose pakils kitos armijos, didžiulės dirbančiųjų armijos, kad pareikštų savo teises ir paklaustų, kokius naujus įstatymus, kokią geresnę, dosnesnę ir grynesnę socialinę tvarką mes sukūrėme ant senojo pasaulio griuvėsių. Pasistenkime būti verti praeities ir rytojaus kovotojų. O kadangi mes, laimei, turime sąjungininką – Tiesą, išmokime sakyti tiesą! Atsisakykime mumyse dar užsilikusių senosios diplomatijos subtilybių, kurių prestižas pranyko visiems laikams. Sakykime tiesą.

Visais požiūriais pageidautina, kad, prieš nuaidint tautų pykčio šauksmui, iš pradžių tiesos žodį ištartų atskiri asmenys. Senoji žiauri ir žaisminga, dvaro liokajų ir kotiljono vedlių diplomatija mirė, ir tautos rengiasi padėti ant jos kapo tokias pačias paslaptis ir pagarbą, kokias Laurence’as Sterne’as, pasislėpęs už kampo, atidavė Abelaro ir Eloizos kapui. Sverkime tiesos žodį, o pasvėrę jį paskleiskime pasaulyje, nes tarp mus supančių abejonių vienas dalykas yra tikras: tokio karo, kuris buvo nepanašus į ankstesnius karus, negali vainikuoti įprastinė taika. Kad išgirstų mūsų šnabždesį, arčiau palinksta nebe slaptosios kanceliarijos, o tautos, planetos dirbančiųjų gausybė suklūsta ir laukia. Nepamirškime, kad toji gausybė, ta naujoji žmonija, savo kraują praliejo už Tiesą, ir būtų vaikiška dviprasmybių užnuodyta kalba pasipriešinti tiesos veikimui.

Šiuo pasaulio raidos etapu, kai Tautų Sąjunga, būsimų Jungtinių Europos Valstybių užuomazga, su atkakliu užsispyrimu siekia įsitvirtinti kiekviename savo atsakomybę suvokiančiame prote, būtų ne tik absurdiška, bet ir nepaprastai pavojinga Lenkiją bei Lietuvą prilyginti paprastiems politiniams faktoriams ir jas stumdyti diplomatinėje šachmatų lentoje pagal akimirkos situaciją arba trumpalaikį poreikį. Atidžiai ištirkime dabartinę abiejų šalių padėtį, jų požiūrį į centrines imperijas. Vienintelis dievinamos Prancūzijos žodis dar galėtų ištaisyti visą blogį. Nebijokime lenkų ir lietuvių klausimui jau šiandien suteikti tą svarbą, kurios jam prireiks Taikos kongrese. Liaukimės jų likimą sieti su bendra pavergtų tautų problema. Didžiai tautai, pagimdžiusiai Koperniką, Mickiewiczių, Slowackį, Chopiną, netrukus vėl užimsiančiai savo vietą tarp pirmųjų pasaulio galybių, nedarykime baisaus įžeidimo įrašydami jos garsų vardą greta menkai žinomų, pusiau barbariškų tautelių, kurios ir po 1914 metų konflikto galėtų sukelti rimtą pavojų Europos taikai, pasaulio visuomeninei ir ekonominei pažangai.

Žvelgiant į dabartinę žemyno padėtį paaiškėja, kad vieninteliai Prancūzijos draugai Šiaurės Europoje buvo Lenkija ir Lietuva, kurių tautinis jausmas, aukšta kultūra ir riteriška dvasia atsilaikė prieš šimtą penkiasdešimt metų užtrukusį nepakenčiamą Prūsijos ir Maskvos dominavimą. Rusija kapituliavo, Ukraina entuziastingai pasitiko austrų ir vokiečių „gelbėtojus“, Suomija juos garsiai kviečia ir atveria sienas. Bet šimto penkiasdešimties metų mongolų priespaudos ir trejų siaubingos vokiečių okupacijos metų išsekintos Lenkija ir Lietuva ne mažiau kaip pirmą jų nelaimės dieną priešinasi savo paveldėtam priešui, kurį siaubingas 1914 metų išpuolis pavertė pasaulio priešu.

Mylėkime ir ginkime visus engiamuosius, bet spręskime apie kiekvieną pagal jo darbus.

De Labunowo

1918 m. balandis

Lietuva

Kruvino Europos konflikto, išjudinusio politinius, ekonominius ir socialinius pasaulio pamatus, įkarštyje be galo sunku, net, galima sakyti, neįmanoma atitraukti žvilgsnį nuo Pikardijos ir Flandrijos ir jį nukreipti į kurią nors kitą žemėlapio vietą, kurioje šviesios taikos spalvos staiga, tarsi mostelėjus juodojo burtininko lazdele, nusidažo vienodais raudonais tonais, ir laisvus kraštus užplūdusios pragaištingos kruvinos imperijos juos nušviečia gaisrų ugnimi. Neaprėpiamas kovos laukas, kuriame Prancūzijos sūnūs padarė savo antrąjį stebuklą, atveria mistinę žaizdą šio pasaulio šone; tačiau visas žemės kūnas kenčia mirtinas kančias, ir, atrodo, girdi, kaip iš skausmo surinka kojomis trypiama jautri materija.

Tarp daugybės sužalotų kraštų vis dėlto yra vienas, kuriam šio karo žiaurumai tebuvo ilgos šimto penkiasdešimties metų Golgotos apvainikavimas, niūri apoteozė. Baisu sakyti, bet toji nelaiminga rytinio pakraščio žemė, atsidūrusi tarp negailestingos Prūsijos ir barbariškos Moskovijos žiaurių gniaužtų, su džiaugsmu sutiko visą Vakarų pasaulį skausmu ir siaubu užliejusią katastrofą. Ilgiau kaip šimtmetį buvo laukiama šio kataklizmo; taip ir chroniška liga sergantis organizmas laukia krizės, kuri jam atneštų sveikatą arba mirtį.

Daug, netgi per daug kalbėta apie Lenkijos kančias, nes, kaip mes jau buvome parodę savo ankstesniuose straipsniuose, šios aukštos kultūros ir didžios istorijos šalies padėtis niekada nebuvo aiškiai atskleista jokiai Antantės tautai. Politinių straipsnių gamintojų kvailas noras užsispyrusiai gretinti „buvusią Šiaurės Prancūziją“ – vieną kultūringiausių pasaulio tautų – ir „engiamas Balkanų ir Mažosios Azijos tauteles“ nuolat sumenkindavo lenkų klausimą.

Kartą ir visiems laikams reikia suprasti, o supratus niekada neužmiršti, kad Frydricho II, Jekaterinos Didžiosios ir Marijos Teresės meistriškai apskaičiuotas Lenkijos susilpninimas, paskui nusikalstamai šaltakraujiškai visų trijų bendrininkų įvykdyti padalijimai paskatino Prūsijos galybę, Vokietijos suvienijimą, Rusijos suirimą ir, vadinasi, lemtingas 1866 m.15 ir 1871 m. pergales, kuriose jau brendo dabartinio konflikto daigai. Taigi dabar, lemiamu karo momentu, būtų vaikiška lenkų klausimui teikti tik moralinę reikšmę. Iš tiesų laisvė, teisė ir teisingumas yra puikios socialinės programos komponentai, neblogai gebantys pakurstyti šventą ugnį kariautojų širdyje; tačiau būtų daug išmintingiau ir tiesiog naudingiau pabrėžti praktinę reikšmę – atkurti tą Šiaurės šalį, vienintelę tikrai ištikimą Prancūzijai ir šventam sąjungininkų reikalui.

Argi dar visai neseniai viename rimčiausių laikraščių mes nematėme Lenkijos vardo, minimo kartu su Kroatijos ir Hercegovinos „engiamomis tautelėmis“? Argi logiška ir garbinga šitaip traktuoti tautą, pasauliui davusią Koperniką, Prancūzijai – Józefą Poniatowskį ir tūkstančius savo kraują praliejusių didvyrių, vergovę patyrusiai Amerikai – Tadeuszą Kościuszko? Argi šitaip atsidėkojama trisdešimties milijonų gyventojų šaliai, išsaugojusiai ištikimybę Antantei, kai buvo išduotos Rusija, Ukraina, Suomija, Tauridė16, Chersonesas?

Silpnųjų ir prispaustųjų apsauga, tautų teisė pačioms tvarkyti savo likimą, teisingumas, laisvė, Tautų Sąjunga – ar tai pirmas žingsnis Jungtinių Europos Valstybių link? Bet argi sąmoningas žmogus neatiduotų savo gyvybės, kad bent viena diena pagreitintų tokio evangeliško idealo įgyvendinimą? Vis dėlto, nepaisant visko, mes esame šios žemės vaikai, ir sunkaus triūso bei gimdymo skausmų kupiname pasaulyje retai pasitaiko progų širdies ir proto siekius suderinti su pilvo troškimais, todėl, kai mums nutinka nelaukta galimybė pasirodyti kilniems ir nesuliesėti, yra protinga į ją kabintis visais ragais ir nagais. Viena iš tokių nuostabių progų yra stiprios Lenkijos atkūrimas rytiniame Prūsijos pasienyje. Dabartiniame baisiame kare, kuriame dvi pačios kilniausios šio pasaulio civilizacijos supjudė dvi paskutines barbarybes, aš turiu omenyje Maskvos ir Otomanų imperijas, Lenkija viena pati taptų galinga neįveikiama atsvara.

Unikali proga, iš tiesų, kai žmogaus dvasia laimėtų tiek pat, kiek ir kūnas, kai būtų ištikimai pasitarnauta ir mūsų žemiškiems interesams, ir aukštesniems siekiams!

Tačiau šiandien aš tikrai neketinu nei perdėtai iškelti Lenkiją, nei kam nors meilikauti, kad ir kas tai būtų šiame blogiausiame iš pasaulių. Mano protėviai liejo savo kraują už abi Prancūzijas – tą, kuri prie Viduržemio jūros, ir tą, kuri prie Baltijos, ir didelė meilė man suteikia teisę bausti. Svajinga, sentimentali ir nepastovi Lenkija yra moteriška tauta.

Jeigu gausiai praliejus jauną kraują, po daugybės gedulo dienų ir kančių teisingumas, laisvė, teisė tebereiškia tai, ką reiškė anksčiau, taip, jeigu [šie principai] 1918 metais tebėra tokie kaip 1914 metų liepą – žemiausių ir kilniausių žmogaus aistrų didingas šėlsmas, kitaip tariant, daugiau ar mažiau teisingi poetų lūpose, bet ištarti diplomatų – deja, veidmainiški ir tušti žodžiai, tai aš žemai lenkiuosi šio pasaulio valdovui ir jam linkiu ilgų, laimingų melo ir kraujo metų. Tačiau jeigu skausmas subrandino žmogaus širdį, jeigu motinų ašarų upės nuplovė sielos ir kūno purvą, jeigu tautos vadų, abejonės atsikračiusių intelektualų ir pagarbos išmokusių paprastų žmonių širdyse prabudo tikro gyvenimo ilgesys, tada aš turiu teisę pagarbiai, kaip ir dera, kalbėti apie teisingumą ir laisvę, tai yra oriai, paisydamas aukščiausio teisingumo, kaip turi kalbėti rašytojas, kurio instrumentas yra prancūzų kalba – aiški Tiesos kalba.

Nustokime Lenkiją – įstabią dvasinę ir fizinę galybę – rikiuoti tarp smulkių engiamų tautų. Būkime pasirengę tvirtai apginti tautos, kuri nuo tamsiausių viduramžių su mumis dalijosi džiaugsmu, entuziazmu, liūdesiu ir net blogu valdymu, pilnutinę ir visišką nepriklausomybę. Apvainikuokime karžygių laurais jos erškėčių karūnos sukruvintą kaktą, bet pirmiausia jai sugrąžinkime aukščiausią, kokią tik įmanoma įsivaizduoti, šlovę, atiduokime patiems kilniausiems, didžiausiems privalomą pagarbą: ištarkime tiesos žodį.

Negana to, Lenkijai priminkime kadaise iš Tiesos sutuoktinio, to, kuris jį pamilusį Nietzsche pavertė didžiu žmogumi, lūpų nuskambėjusį priesaką: „Nedaryk savo artimam…“ ir su meile išskleiskime Dvasios valdovo įstatymo nulemtas žmogiškas, atsitiktines pasekmes. Savo atgimusios laisvės aušroje nedaryk savo artimam to, ką pati patyrei per šimtą penkiasdešimt metų vergijos, baisesnės negu Egipto vergija. Sužalotoji šalie, negeisk namų savo kaimyno, dar silpnesnio ir labiau sužaloto negu tu pati. Tu, kuri taip ilgai buvai pavergta, patrauk rankas nuo tautos, kuri kadaise buvo laisva valia su tavimi sudariusi sąjungą ir drauge kentė ilgą priespaudą, šiandien, kaip ir tu, trokšta socialinės laisvės ir politinės nepriklausomybės. Nekurk tendencingų argumentų, o ypač – nesudarinėk statistikos, pasibjaurėtinos statistikos! Tu, kuri tiek nukentėjai nuo šio pasaulio valdovo – kraugerio ir apgaviko – apgailėtinų, neva moksliškų išvedžiojimų, iš numirusiųjų prisikėlusi Lenkija, patrauk rankas nuo Lietuvos – tos mažosios sesers, kuri tau atidavė savo geriausius sūnus: Jogailą, Mickiewiczių, Slowackį. Neprimesk jai savo įstatymų ir papročių, palik Lietuvai jos varganą žemę ir kuklią kalbą – seniausią Europoje, vyriausiąją šlovingo sanskrito dukterį. Nesakyk: ištisus šešis šimtmečius aš buvau tavo valdų šeimininkė. Tu, kuri norėtumei užmiršti savo patirtą siaubą, neprimink jai praeities kančių ir pažeminimų. Ištikimoji Bažnyčios dukterie, nepamink dieviškų priesakų, kurie tau padėjo ištverti nelaisvės kančias.

Labiausiai saugokis nepolitišku ir nežmonišku elgesiu suteikti pragaištingą argumentą tavo teritoriją vis dar užėmusiam užpuolikui, kuris paslapčia šaipydamasis tyko progos pasinaudoti tavo klastingais išskaičiavimais ir neteisingomis pretenzijomis. Nejaugi tu pati, vos ištrūkusi iš ilgos nelaisvės, kai akla barbariška Moskovija ir baisi, sąmoningai žiauri Prūsija stengėsi viena kitą pralenkti atlikdamos budelio pareigas, dabar kėsiniesi į kaimyninės šalies laisvę, niekini šventą tautų teisę, nors ir šiek tiek savotiškai traktuojamą, pačioms tvarkyti savo likimą?

Argi po daugybės priespaudos ir ciniško išnaudojimo metų tavo aktyviai veiklai per maža savo pačios teritorijos, ir argi reikia brautis į kaimynės, nei veidu, nei būdu nepanašios į tave, žemes? Argi tu neturi sušaukti armijos, įdiegti naujos ekonominės sistemos, parašyti naujos originalios konstitucijos – sukurti pasaulį, neaprėpiamą meilės, galios, laisvės, tiesos pasaulį?

Ak, mano Dieve, koks džiaugsmas ir kokia neviltis skelbti žodį dykumoje!

De Labunowo

1918 m. gegužė

1 Žakerija (pranc. jacquerie) – 1358 m. Prancūzijos valstiečių sukilimas arba bet koks valstiečių bruzdėjimas, sukilimas. Pavadinimas kilo nuo Žako (Jacques) vardo, pajuokiamąja prasme reiškiančio valstietį. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.)

2 Karolis I Anžujietis (1227–1285) – Prancūzijos karaliaus Liudviko VIII sūnus, Neapolio ir Sicilijos karalius, antrosios Anjou giminės šakos pradininkas. Jo proproanūkis Liudvikas I Didysis (1326–1382) 1370 m. buvo išrinktas Lenkijos karaliumi.

3 Marie d’Arquien – Abiejų Tautų Respublikos karalienės Liudvikos Marijos Gonzagos dvaro dama, karaliaus Jono III Sobieskio (1624–1696) žmona.

4 Marie Leszcynska (1703–1768) – Prancūzijos karaliaus Liudviko XV žmona.

5 Jósef Maria Hoëne-Wronski (1776–1853) – lenkų filosofas ir matematikas.

6 Vengrų kilmės austrų kompozitoriaus Franzo Leháro (1870–1943) operetė „Linksmoji našlė“ (1905).

7 Charles Colbert de Croissy (1625–1696) – rytinių Prancūzijos provincijų Elzaso ir Lotaringijos valdytojas.

8 Gabriel Sarrazin (1853–1935) – prancūzų rašytojas, poetas, vertėjas iš anglų kalbos. Bendradarbiavo daugelyje literatūros ir kultūros žurnalų.

9 Šventojo Liudviko sala, viena iš dviejų Senos upės salų Paryžiuje. Nuo 1854 m. čia veikia puikiuose XVII a. rūmuose įsikūrusi Lenkų biblioteka (įsteigta 1838 m.).

10 Zygmunt Lubicz-Zaleski (1882–1967) – rašytojas, poetas, pianistas, filosofijos daktaras, diplomatas. Lenkų bibliotekos komiteto narys; 1916 m. išrinktas Paryžiaus Lenkų menininkų draugijos prezidentu.

11 Trisdešimties metrų aukščio kolona ant imperatoriaus Trajano (53–117 m. po Kr.) kapo Romoje. Nuo papėdės iki viršaus ją puošia įvijai kylantis figūrinis reljefas.

12 Imperatoriaus Napoleono Bonaparto armija.

13 Thomas de Quincey (1785–1857) – anglų rašytojas, garsios knygos „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ (Confessions of an English Opiumeater, 1856) autorius, įkvėpęs Charlesʼio Baudelaire’o (1821–1867) „Dirbtinį rojų“ (Les Paradis artificiels, 1860). Į lietuvių kalbą Th. de Quincey knygą išvertė Saulius Repečka (Vilnius: Kitos knygos, 2019).

14 Emmanuel Swedenborg (1688–1772) – švedų mokslininkas, filosofas, mistinės iliuminizmo doktrinos kūrėjas. Mokslinių ir mistinių veikalų autorius, be kitų, parašęs „Dangaus slėpinius“ (Arcana caelestia, 1749) ir „Naująją Jeruzalę“ (De Nova Hierosolyma, 1758).

15 1866 m. liepos 3 d. Prūsijos karaliaus Vilhelmo I vadovaujama kariuomenė Sadovos (Čekija) vietovėje laimėjo prieš Austrijos imperatorių Pranciškų Juozapą. Ši data žymi Prūsijos galybės augimo pradžią.

16 Tauridė – senasis Krymo pavadinimas.

Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė

Versta iš: Antti Tuuri. Ikitie.

Helsinki: Kustannusosakeyhtiö Otava, 2011.

Lietuviškai: leidykla „Briedis“, 2022

Antti Tuuri (gim. 1944) – vienas garsiausių savo kartos suomių prozininkų, išleidęs ne vieną novelių ir apsakymų rinkinį, parašęs apie trisdešimt romanų. Plati Antti Tuuri kūrybos skalė apima scenarijus filmams, operų libretus, pjeses, istorinės dokumentikos veikalus ir islandų sagų vertimus. Už literatūrinę kūrybą Antti Tuuri pelnė ne vieną reikšmingą apdovanojimą, tarp jų svarbiausius Šiaurės šalyse: premiją „Finlandia“ už romaną „Lygumos šauksmas“ (Lakeuden kutsu, 1997) ir Šiaurės Ministrų Tarybos premiją už romaną „Pohjanma“ (Pohjanmaa, 1985). Antti Tuuri kūryba vertinama dėl įtaigumo, tikslios faktinės medžiagos panaudojimo, stilistinio taiklumo. Dauguma Antti Tuuri kūrinių paremti tikrais įvykiais, nemažai veikėjų turi prototipus. Už Suomijos ribų autorių labiausiai išgarsino istoriniai romanai, pasakojantys apie suomių emigrantų – Niujorko dangoraižių statytojų, Kanados rūdakasių ir kt. – gyvenimą, iškeliantys tautinės tapatybės, veikiamos svetimos šalies politikos ir aplinkos, problematiką.

Prie žinomiausių Antti Tuuri kūrinių priskiriamas romanas „Amžinasis kelias“ (Ikitie, 2011) taip pat įkvėptas tikros istorijos ir paremtas realiais įvykiais. Kaip dauguma Antti Tuuri kūrinių, romanas parašytas paprasta, bet smulkmeniška kalba, būdinga įvykių liudininkų pasakojimams.

Vieną 1930-ųjų rugpjūčio naktį Jusį Ketolą iš namų pagrobia ekstremalaus Lapua judėjimo, valančio iš Suomijos komunistus, veikėjai ir etapais nuveža iki Rusijos sienos. Lapua judėjimo vyrai įsitikinę, kad Ketola – komunistas, nors prieš dvidešimt metų iš Amerikos sugrįžęs ūkininkas tėra taikos šalininkas ir idealistas, visur kur siekiantis teisingumo. Ketola pasprunka nuo pagrobėjų, bet atsiduria kitapus šalies sienos, Karelijos Autonominėje Socialistinėje Tarybų Respublikoje. Rusų pasieniečiai nuveža Ketolą į Petrozavodską ir ten jam labai greit atsiskleidžia „darbo žmonių valstybės“ tikrovė. Karelijoje Ketola sutinka ne tik pažįstamų Amerikos ir Kanados suomių, Stalino kvietimu atvykusių kurti „darbo žmonių rojaus“, bet ir savanoriškai iš Suomijos perbėgusių socialistinių idėjų šalininkų bei komunistų. Petrozavodske įsigalintis GPU prievarta suteikia Ketolai pilietybę, naują pavardę ir įdarbina viename iš Kanados suomių sukurtų kolchozų. Panašių kolchozų Karelijoje jau yra ne vienas: idealistai, svajojantys apie žmonių lygybę, socialistinės šalies fabrikams ir sovchozams iš užjūrio veža modernias mašinas ir mechanizmus, aukoja turtą ir pinigus. Apsigyvenęs kolchoze, Ketola nuoširdžiai dirba, sukuria naują šeimą, bet po kelerių metų sovietinis rojus virsta raudonuoju pragaru ir idealiosios visuomenės kūrėjų gyvenimo kelias baigiasi Krasnyj Boro miškelio smėlduobėje.

2011 m. išleistą „Amžinąjį kelią“ kritika iš karto pavadino literatūriniu įvykiu, nušvietusiu vieną iš juodžiausių, bet mažai nagrinėtų sovietų nusikaltimų suomiams – stalinistų žudynes Krasnyj Bore ir Sandarmoche.

Vertėja

10

Prabėgo savaitė ir vieną vakarą, jau ruošiantis gulti, Kalonenas vėl užsuko pas mane. Rantalos žmona nuo laiptų šūktelėjo, kad atėjo svečias, ir aš liepiau siųsti jį į viršų. Kalonenas užlipo nešinas arbatiniu, puodeliais ir cukrumi, kurio nupirkau Rantaloms, pirmąkart nuėjęs į amerikiečių parduotuvę. Strangas mane ten nusivedė ir paskolino pinigų iki pirmo atlyginimo, – kai priminiau jam dar negrąžinęs skolos už drabužius ir pamaitinimą valgykloje, tik ranka numojo.

Kalonenas padėjo ant stalo puodelius ir arbatinį, nukošė plikinį per sietelį, atsisėdo ir paliepė man įsiberti cukraus: esą Rantalos dabar jo turi, nereikia gailėti.

Tarstelėjau nupirkęs cukraus amerikiečių parduotuvėje. Kalonenas atsakė, kad žino tai. Paklausė, ar nenumanau, kas viską taip sutvarkė, kad galiu naudotis amerikiečių valgyklos kortele, leidimu į parduotuvę ir kambariu šiame name. Atsakiau, kad Strangas viską sutvarkė. Kalonenas prapliupo juoktis ir paaiškino, jog Strangas nebūtų gavęs jokio popierėlio nei kambarėlio, jeigu kai kas nebūtų šito norėjęs.

Gėriau su juo arbatą. Kalonenas pasiteiravo, ar pasiklausiau, ką šneka Rouvinenas, kiti darbininkai statybose, kaip buvom sutarę, ar Rantala nesakė, kas vyksta mechanikos dirbtuvėse. Neprisiminiau, kad ką nors būčiau žadėjęs Kalonenui. Jis atrėmė praėjusį susitikimą prisimenąs kitaip nei aš ir viliąsis, kad man greit sugrįš atmintis.

Paklausiau, ar jis man grasina. Kalonenas atšovė, kad galiu laikyti tai grasinimu, svarbu, kad vykdyčiau, kas nurodyta: mano leidimuose galutinė data nepažymėta, bet jis galįs bet kada ją įrašyti. Kalonenas pasakė galįs įrašyti ją čia pat, ant stalo kampo.

Pasiūliau tokiu vėliu metu kalbėti apie malonesnius dalykus, kad neišsilakstytų miegai. Kalonenas paaiškino, kad kaip tik naktį būtų pravartu gerai pagalvoti, ką atlikau ir ko dar ne. Valandėlę sėdėjome tylomis, gurkšnojom arbatą.

Tada paklausiau apie suomius, atkeliaujančius iš Amerikos. Kalonenas paklausė, ar tarp jų yra mano pažįstamų, ar Jungtinių Valstijų žvalgyba per juos siunčia žinių. Paaiškinau, kad iš Amerikos grįžau prieš dvidešimt metų, o Kalonenas atrėžė žinąs, kad visus tuos metus paštas siuntė laiškus iš Amerikos į Suomiją.

Tada prisiminiau laišką, kurį parašiau ligoninėje, kurį Kalonenas atplėšė ir išsiuntė į Leningradą. Paklausiau, ar laiškas iš Leningrado jau iškeliavo, ir nusistebėjau, kad namiškiai man neatsakė.

Kalonenas žinojo, jog tą savaitę lankiau Syrilę ligoninėje, ir paklausė, ką Syrilė kalbėjo apie gydymą: gal jis sakė, kad Amerikos ligoninėse gydo geriau. Atsakiau, kad mes nelyginom Amerikos ir Karelijos ligoninių.

Kalonenui buvo įdomu, apie ką mes kalbėjomės. Prisiminiau pasakojęs Syrilei apie Rouvineno statybas, kad pradėjau ten dirbti. Kalonenas paklausė, kodėl ir ką pasakojau: gal Rouvinenas perdavė Syrilei kokią žinią, pasakė arba užrašė ją. Paklausiau Kaloneno, apie kokią žinią kalba, ir jis pažadėjo viską išsiaiškinti.

Kalonenas tartum supyko dėl to, kad kalbėjausi su Bobu Syrile apie Rouvineno statybas. Jis atsistojo, pavaikštinėjo po kambarį, bet vėl atsisėdo, įsipylė arbatos. Tylėdamas pabarbeno krumpliais į stalą, paskui susivertė į gerklę visą puodelį, pašoko ir pareiškė išeinąs. Man liepė neužmiršti, ką susitarėm: esą pažadėjau papasakoti, ką statybose kalba Rouvinenas ir iš Amerikos atkeliavę darbininkai, ir turiu itin gerai įsiminti, ką Rouvinenas šneka lygindamas rusus ir karelus su suomiais ir atvykėliais iš Amerikos. Dar pridūrė, kad privalau klausytis Rantalos šnekų ir perduoti, ką šis girdėjo mechanikos dirbtuvėse.

Kalonenui išėjus, nunešiau indus į apačią ir radau Rantalas sėdint tamsoje, nes taupė šviesą. Einaris Rantala paklausė, ar vykdysiu Kaloneno nurodymus. Atsakiau nieko Kalonenui nepažadėjęs. Rantala manė, kad dar teks pažadėti.

Grįžęs į savo kambarėlį pažarsčiau krosnelėje šilenančias anglis, palaukiau, kol jų žydrumas užges, tada užstūmiau skardą.

Kitą dieną Strangas pasakė, kad laivas iš Amerikos atplaukė į Leningrado uostą ir kad suomiai bus Petrozavodske po kelių dienų. Papasakojau apie Kaloneną. Strangas patarė neimti į galvą Kaloneno kalbų, esą Kalonenas įsivaizduoja čia turįs visą valdžią, bet tikroji valdžia sėdi visai kitur, ne GPU rūmuose.

Pasakiau, jog Kalonenas liepė klausyti, ką Rouvineno statybose kalba vyrai, ir perduoti jam, kad liepė išpešti iš Rantalos, ką mechanikos dirbtuvėse šneka darbininkai, ir skubinai įspėti Kaloneną, jei sužinosiu, jog rengiamas sabotažas, idant nesumažėtų gamyba ir nesulėtėtų socializmo statyba.

Pridūriau, kad neketinu tapti Kaloneno informatorium. Strangas manė, kad kai kuriuos, tinkamus dalykus galiu perduoti Kalonenui, jis bus patenkintas, galės įrašyti juos ataskaitose, kurių reikalauja Didieji rūmai, ir persergėjo ten nepakliūti.

Rouvineno statybvietėje keturi vyrai dengė stogą, aš pjoviau lentas, tada jie skrysčiais kėlė lentas į viršų. Rouvinenas kasdien ateidavo pažiūrėti, kaip mums sekasi. Apžiūrėjęs įstrižąsias sandūras, padėkojo už gerą darbą, bet ėmė keiksnoti Rusijos fabrikus, laiku neatsiunčiančius užsakytų medžiagų: apie stogo skardą nieko negirdėti, nors ji jau seniai turi būti Petrozavodske. Rouvinenas laukė skardininkų iš Oloneco, ten jau buvo virinamos kultūros namų stogo sandūros, o jis čia dar negavo nė lakšto. Rouvinenas rėkė pasieksiąs net Maskvą, nueisiąs pas patį Josifą Visarionovičių ir trenksiąs kumščiu į stalą, jei skardininkams atvažiavus nebus skardos.

Rouvinenas taip rūsčiai kalbėjo apie sovietų šalį, taip gyrė Suomiją ir Ameriką, kad vyrai ėmė juoktis – ir aš sykiu, tada prisipažinau, jog Kalonenas liepė man įsiminti visas Rouvineno antisovietines šnekas ir perduoti jam, tad tokios Rouvineno kalbos, pridūriau, Kaloneną labai nudžiugintų.

Rouvinenas taip pat nusikvatojo, pasakė žinąs Kaloneną, žinąs ir kad ne man vienam šioje statybvietėje liepta skųsti jį bei kitus vyrus. Rouvinenas manė, jog turėčiau Kalonenui pasakyti ir tai, kad namo stogas dengiamas, bet skardos nėra, kad rudens lietūs jau merkia stogo lentas. Netrukus jas aptrauks ledas, žiemą nuguls storas sniego sluoksnis, pavasarį jis virs vandeniu, vanduo ims tekėti vidun ir sugadins viską, kas jau padaryta. Rouvinenas liepė perduoti tai Kalonenui ir visa kita paragino pasakyti, pridūrė, jog yra tikintis ir nieko neįkalbinės meluoti.

Pasakiau, kad ir aš nemėgstu meluoti, nors nesu tikintis, bet Niujorke klausiausi Mačio Kurikos mokymų ir sužinojau, kaip melas kenkia žmogaus sielai, kaip pakeičia visą pasaulį. Prisipažinau, kad grįžęs į tėvynę priimdavau pagyventi ir Pekos Evarsčio pamokslininkus, keliaujančius po šalį ir skleidžiančius žinias apie dvasios dalykus taip pat, kaip Matis Kurika Amerikoje.

Rouvinenas sakė klausęsis Kurikos Helsinkyje, prieš šiam išvykstant į Ameriką, bet tuo metu jo pamokslai esą buvo labiau socializmo nei krikščioniško mokymo persmelkti. Tada pasakiau, kad ant stogo labai pučia vėjai, todėl apie tai geriau kalbėti nusileidus ant žemės, nors tomis kalbomis mėginam pasiekti aukštybes.

Rouvinenui nusileidus žemyn, prikalėme paskutinius grebėstus skersai gegnių. Vyrai manė, kad žodis į žodį Kalonenui nereikia persakyti Rouvineno kalbų apie komunistinę sistemą Rusijoje. Jie manė, kad turime užstoti Rouvineną, nes jis mus užstoja visais atvejais.

11

Prabėgo kelios dienos, ir sykį Rouvinenas nurodė mums baigti darbus jau popiet, pasakė, kad statybininkų klube antrą valandą įvyks atvykėlių sutiktuvės. Liepė eiti namo, persirengti šventiniais drabužiais ir skubėti į klubą sutikti svečių, švęsti naujųjų Karelijos statytojų atvykimo. Ir pats žadėjo ateiti, sakė, gal spės nusisamdyti geriausius darbininkus, kol „Techninės pagalbos“ komisariatai neišskirstė jų po statybvietes savo nuožiūra. Rouvinenas liepė mums per šventę pašnekinti kuo daugiau atvykėlių, sužinoti, kurie iš jų geba dirbti plaktuku, kirviu ir pjūklu.

Jis būgštavo, kad šventėje bus daugiau statybviečių vadovų, nes gerų darbininkų krašte labai trūksta, o tokių, kurie gali tik rymot ant kastuvo, ramstyti sienas ir gerti vodką, greit rastų visą būrį, gana išeiti į Petrozavodsko gatvę ir pakalbinti praeivius rusus.

Pasakiau, kad Rouvinenas šneka kaip tik tai, ką Kalonenas norėtų išgirsti. Paskui visi patraukėm į šventę ir Rouvinenas ėjo kartu. Pakeliui jis vis rodė pirštu praeivius, sakė, štai tą, aną į statybvietę buvo atsiuntę valdininkai, bet jis išvaręs, nes kenkė daugiau, nei padėjo. Atsiskyriau nuo visų ir parėjau pas Rantalas. Tiedu laukė namie, abu jau buvo apsivilkę šventiškai. Paaiškino, jog mechanikos dirbtuvės visus suomius išleido iš darbo, kad galėtų nueiti pasitikti atvykėlių ir kartu atšvęsti naujo Karelijos Autonominės Socialistinės Tarybų Respublikos statybos etapo. Einaris Rantala sužinojo, kad šventėje kalbės pats Edvardas Giulingas, ir Rantalos žmona sakė tą patį girdėjusi.

Užlipau į viršų, persimoviau kelnes, apsivilkau marškinius, kuriuos praeitą savaitę buvau nusipirkęs amerikiečių parduotuvėje, nes nenorėjau amžinai nešioti tuos pačius, Strango atiduotus drabužius. Naujosios kelnės ir marškiniai nebuvo tokie, kokius Amerikoje ir Suomijoje laikiau išeiginiais, bet nesuplyšę, švarūs ir man tiko labiau nei Strango nupirktieji, labiau nei Auli dovanotas puspaltis.

Jau turėjau ir pusbačius, tad šokau į juos, kai Einaris Rantala apačioje šūktelėjo, jog laikas eiti. Nulipau laiptais žemyn ir visi trys patraukėm į klubą.

Prie statybininkų klubo plastėjo šventinės vėliavos – Karelijos, Sovietų Sąjungos ir Amerikos. Net gatvėje buvo tiršta žmonių, visi veržėsi į šventę. Užkopėm su visa mase į antrą aukštą ir pro atviras suveriamas duris įžengėm į priesalį. Ten stovėjo kabykla, kai kurie buvo palikę viršutinius drabužius, bet aš po baltiniais vilkėjau tik marškę, tad negalėjau jų nusivilkti, nors didžiulėje klubo salėje, kur susigrūdę sėdėjo ir stovėjo ne vienas šimtas žmonių, buvo karšta.

Atvykėliai iš Amerikos buvo pakviesti užlipti į sceną, aukščiau, kad susirinkusieji juos gerai matytų.

Kai atėjom, sėdimų vietų jau nebuvo. Visi trys stovėjom salės gale ir pro sėdinčiųjų galvas viską gerai matėm, bet Einaris Rantala pasiskundė nepajėgsiąs išstovėti per visą šventę ir paprašė gale sėdinčių jaunuolių už pinigus užleisti jiedviem su Elma kėdes. Tie sutiko, Einaris sumokėjo ir vaikinai atsistojo šalia manęs. Jie šaipėsi iš kupron sulinkusio Einario Rantalos, kad negali sėdėti kaip visi, nes jo galva nukuko prie kelių ir jis mėgino taip įsitaisyti ant kėdės, kad matytų ant scenos atvestus amerikiečius. Kupročius persikreipė, bet pasakė vis tiek nieko nematąs per tuos, kurie sėdi priešais. Elma pasakojo vyrui, kas vyksta salėje ir ant scenos.

Subariau tuos šaipūnus ir pasiūliau melstis, kad tokia negalė jų pačių niekada neištiktų, kad jai ištikus gebėtų susitaikyti su ja taip, kaip Einaris Rantala. Vaikinai paklausė, ar aš koks pamokslininkas ir atėjau čia skelbti Bažnyčios žodžio. Pasiteiravo, ar aš ne šventikas.

Atšoviau galįs juo tapti, nes sugebu daug ką. Vaikinai atrėžė priklausantys Karelijos bedievių draugijai, kuri užsibrėžė uždavinį išguiti iš Petrozavodsko viską, kas dvelkia religija. Bet tada tiems vaikinams teko nutilti, nes orkestro pučiamieji sugriaudė fanfaras ir į salę buvo įneštos Sovietų Sąjungos, Karelijos, Jungtinių Valstijų bei Kanados vėliavos.

Visi sėdintieji atsistojo ir aš nepamačiau, kaip vėliavos buvo pritvirtintos prie stovų abipus scenos, bet fanfaros pasibaigė, žmonės atsisėdo, ir į tribūną, raišuodamas viena koja, užlipo aukštas, lieknas vyras. Einaris Rantala atsisuko ir man pasakė, jog tai Edvardas Giulingas.

Giulingas kalbėjo ilgai. Jis ne tik pasveikino draugus, atvykusius iš Amerikos statyti Karelijos ir Sovietų Sąjungos, bet pakalbėjo ir apie darbą, kurį „Techninė pagalba Karelijai“ nuveikė Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, ir apie tai, su kokiu užsidegimu darbo žmonės iš Amerikos žemyno išplaukė kurti geresnio gyvenimo valstybės, kur niekam neteks badauti, gatvės kampe praeivių prašinėti kelių grašių, gadinti sveikatos kasyklų dujomis ir dulkėmis, žiemą šalti miškuose, o vakarais klausytis alkanų vaikų verksmų.

Giulingas pažėrė daugybę skaičių, liudijančių, kad Karelijos statyba juda į priekį, kad netrukus Karelija maitins kitus Sovietų Sąjungos kraštus, ypač –Leningrado miestą, kuris yra revoliucijos lopšys. Giulingas skelbė, kad naujos, iš Amerikos atvykusios pajėgos pakylės į kitą lygį visus gamybos skaičius – ypač miško paruošų, o to darbo Karelijoje užteks visiems.

Kalbai pasibaigus, klausytojai atsistojo ir ilgai plojo. Atvykėliai taip pat atsistojo ir katutėmis išreiškė pritarimą Karelijos liaudies komisarų tarybos pirmininkui Edvardui Giulingui, kuris vėliau buvo keikiamas kaip Karelijos caras.

Amerikiečiai išsirikiavo scenoje eilėmis: moterys sustojo į dvi voras, vyrai joms už nugarų – į tris, mažesniųjų vaikų grandinė nusidriekė priešais motinas, o didesnieji įsimaišė tarp moterų ir vyrų. Mano skaičiavimu, atvykėlių buvo daugiau kaip šimtas ir jie visi užtraukė „Internacionalą“ suomiškai. Himnas skambėjo gražiai, nors visada maniau, kad, norint pastatyti pasaulį, vien dainų ir orkestrų negana.

Atvykėliams scenoje užgiedojus „Internacionalą“ salė atsistojo ir traukė kartu, o paskui sykiu su jais ėmė ploti.

Tada visi atsisėdo ir išėjo kalbėti viena moteris iš Amerikos: ji taip pat šnekėjo ilgai, perdavė linkėjimų nuo draugų anapus Atlanto, kenčiančių nuo didžiosios depresijos, apėmusios visą kapitalistinį pasaulį. Moteris sakė, jog kaip tik dėl to jie užsidegė noru kurti Kareliją, mat visi suprato, kad Sovietų Sąjungoje įgyvendinama svajonė, kurią darbo žmonės puoselėjo visais žmonijos gyvavimo laikais – nuo tol, kai buvo statomos Egipto piramidės ir kuriami Ninevijos kabantys sodai: apie išsivadavimą iš vergijos.

Žmonės audringai plojo ir tai kalbėtojai, kai ji baigė, daugelis salėje atsistojo. Aš gale salės stovėjau, tad reiškiant pritarimą man pakilti nereikėjo.

Vienas iš vaikinų, priklausančių Karelijos bedievių draugijai, griaudžiant plojimams ėmė šaukti man į ausį ir paklausė, ar pastebėjau, kokios teisingos Giulingo ir atvykėlės kalbos ir kaip jos skiriasi nuo religingų žmonių ir šventikų plepalų. Nenorėjau rėkti, tylėjau, todėl jaunuolis dar kartą tai pakartojo man į ausį. Vaikinas manė, kad negirdžiu, ko klausia. Užsidengiau ausį viena ranka, kita parodžiau, kad supratau klausimą, bet nieko jam neatsakiau ir tada, kai žmonės atsisėdo ir salėje įsivyravo tyla.

Atvykėliai vėl užtraukė dainą, bet jau angliškai. Prisiminiau ją girdėjęs tuolaik, kai gyvenau Amerikoje. Dainai pasibaigus, žiūrovai salėje šoko ploti katučių, bet dirigentė nuo scenos mostu parodė, kad amerikiečiai dainuos dar vieną, ir tie, kurie jau buvo pradėję ploti, liovėsi.

12

Programa baigėsi ir atvykėliai buvo nuvesti prie ilgo stalo, padengto palei aktų salės sieną. Kaip pridera, prie stalo susėdo ir Karelijos Respublikos vadovai, o mes stoviniavome ir iš šalies žiūrėjome, kokius patiekalus neša atvykėliams iš tolybių, ir girdėjau ne vieną žiūrovą sakant, jog tokių valgių akyse neregėjo nuo tol, kai paliko Suomiją.

Mačiau, kad Rouvinenas taip pat įsitaisė prie stalo ir niekas nevaro jo šalin. Rantalos išėjo namo: Einaris sakė negalįs žiūrėti į patiekalus, ryjamus prie ilgojo stalo.

Vis dėlto Rantalos greitai sugrįžo, susirado savo kėdes salėje, bet jos buvo užimtos, tad mes visi trys stačiomis stypsojome salės gale. Einaris paaiškino, jog prie laukujų durų sušaukti sargybiniai niekam neleidžia išeiti, kol svečiai nepavalgė ir neatsigėrė, mat atvykėliai iš tolimos šalies gali susidaryti vaizdą, kad ne visi džiaugiasi jų atsiradimu.

Pastebėjau salės priekyje tuščių kėdžių ir pasiūliau Rantalai atsisėsti ten. Pats leidausi žemyn pažiūrėti, ar laukujės durys dar saugomos, bet akimirksniu apsisukau, nes pastebėjau ant laiptų Kaloneną, o su juo kalbėtis nenorėjau.

Grįžęs atgal, prasibroviau į patį salės galą, atsistojau prie lango ir stebėjau nusileidžiančias sutemas. Šalia stovintis vyras pasisveikino su manim kaip su pažįstamu, paklausinėjo, kaip sekasi naujas darbas, ar gavau leidimą lankytis amerikiečių restorane, ar turiu pumagą, leidžiančią pirkti jų parduotuvėje.

Įsižiūrėjau atidžiau ir pažinau: jis buvo vienas iš tų, kuriuos sutikom amerikiečių restorane, kai Strangas ten mane nusivedė pirmą kartą. Ir aš pasisveikinau su juo kaip su pažįstamu, paklausiau, ką žmogus iš „Spindulio“ kolchozo veikia amerikiečių sutiktuvėse. Jis paaiškino ieškantis tarp atvykėlių pažįstamų, o jeigu jų nesutiks, gal ras nepažįstamų, norinčių važiuoti į Olonecą ir dirbti „Spindulyje“.

Paklausiau, kodėl nesėda prie stalo, ir tada prisiminiau vyro pavardę: Kalė Lahtis. Jis paaiškino bemaž viską, kas padėta ant stalo, atvežęs iš „Spindulio“, bet prie stalo esą jo niekas nekvietė. Žiūrėjom į valgančiuosius ir tarp jų pamačiau Strangą mėgaujantis atvežtomis gėrybėmis. Valgantieji sakė kalbas, kilnojo stiklines.

Kalė Lahtis kažko paklausė, bet jo žodžiai prašapo salės erzelynėje. Atsisukau ir išgirdau jį klausiant, ar nenorėčiau važiuoti į „Spindulį“: turėsiu darbo, pastogę, lėkštė ant stalo nebus tuščia, kolchozo kasa kas mėnesį mokės po dešimt rublių.

Pasakiau, kad darbas pas Rouvineną sekasi, kad statome namą atvykstantiems iš Amerikos, o jų čia plaukia sausakimši laivai, tad Rouvinenas Petrozavodske ręs namus visą dešimtmetį. Nesakiau Kalei Lahčiui, kad laukiu progos grįžti į Suomiją.

Kalė Lahtis ištiesė man ranką ir pasakė savo pavardę, nors aš jau prisiminiau. Jis pridūrė esąs pirmasis „Spindulio“ kolchozo pirmininkas ir paaiškino, kad anąkart restorane kartu buvęs vyras yra antrasis pirmininkas, nes kolchozo valdybą sudaro trys žmonės.

Kalė Lahtis papasakojo apie „Spindulio“ pirmininkus ir paaiškino, jog atskiroms veiklos šakoms kolchoze vadovauja po vyrų troiką, ši esą planuoja darbus ir su kolchozo nariais sprendžia, ką daryti: statyboms vadovauja trejetas vyrų, tarp jų ir pats Lahtis, žemės ūkio reikalams – kitas trejetas. Gyvulių priežiūros reikalus, sakė Lahtis, tvarko trys moterys.

Paklausiau, kas „Spindulyje“ dirba, jei šitiek žmonių vadovauja, ir pridūriau suprantąs, kodėl Lahtis ieško žmonių „Spinduliui“. Jis permanė mano pajuokavimą, paprieštaravo, bet tą akimirką tarp mudviejų įsibruko Kalonenas, ėmė klausinėti, ką manome apie Giulingo kalbą ir kitus programos numerius. Kalė Lahtis pasakė, kad nori pavalgyti, jam esą labiausiai patinka ta programos dalis. Kalonenas atšovė pažįstąs Lahtį ir žinąs, kad „Spindulio“ valgykloje ant ruginės duonos riekės pirštu tepasi sviesto per visą colį, kaip tik todėl jam neleista sėstis prie stalo Petrozavodske, nes čia, priešingai nei „Spindulyje“, visi tenkinasi apskaičiuotom porcijom ir sviesto ant duonos retas kuris tepasi.

Kalonenas manęs paklausė, ar Lahtis jau kvietė į „Spindulį“ mėšlo mėžti. Atsakiau, kad kalbėjome ir apie tai. Kalonenas metė, kad nesvaičiočiau apie Olonecą, nes man nurodyta dirbti Petrozavodske Rouvineno statybose ir gyventi Rantalos name. Kalė Lahtis tikrai supranta, ką toks nurodymas reiškia, pridūrė Kalonenas. Jis prisikišo Lahčiui prie veido, mėgino čiupti jį, bet Lahtis atsitraukė ir dingo žmonių kamšalynėje.

Kalonenas drėbė, kad savaitės pabaigoje lauks mano ataskaitos apie šnekas Rouvineno statybose, apie tai, kas ten kalbama apie atvykėlius: gal tarp jų yra Rouvineno ir kitų darbininkų pažįstamų. Pasakiau, kad Rouvinenas sėdi prie stalo ir kilnoja stiklinę, tad Kalonenas gali kreiptis į jį patį.

Kalonenas nuėjo, bet ne prie stalo, o laukujų durų link. Bet prieš nueidamas dar paaiškino, kad Lapua veikėjų čiupinėjimai – vaikų žaidimėliai, palyginti su tuo, ką man teks patirti čia, jeigu jam neprisistatysiu šeštadienį po pietų, kai baigsiu darbus.

Paklausiau, kur turėčiau prisistatyti. Kalonenas liepė ateiti į geležinkelio stoties laukiamąjį, iš ten būsiu nuvestas, kur reikia. Prisipažinau nežinąs, kur geležinkelio stotis. Kalonenas atrėžė, kad iki šeštadienio turėsiu laiko išsiaiškinti.

Iš statybininkų klubo mus išleido vėlai vakare, kai tie, kuriems buvo leista sėstis prie stalo, pavalgė ir išgėrė, kai orkestras sugrojo daugybę gražių maršų.

Pats nėjau šnekinti atvykėlių, bet girdėjau, kaip jiems kai kas aiškino apie medienos apdirbimo kombinatą Matrosuose, kur jų neva laukia butai, valgyklos ir mokykla vaikams. Jie klausėsi Karelijos miškų šlovinimų ir tikinimų, kad iš jų pragyvensią lengvai, palyginti su ta plūkiava, kurią kentė Ontarijo dykrose.

13

Kitą dieną pasikalbėjau su Strangu apie Kaloneno paliepimą. Strangas patarė nueiti šeštadienį į geležinkelio stotį, nepakišti Kalonenui dingsties jėga atvesdinti į Didžiuosius rūmus. Strangas pažadėjo pasišnekėti apie mane ir su „Techninės pagalbos“ žmonėmis.

Šeštadienį Strangas atėjo į statybvietę ir papasakojo apie mano reikalą Rouvinenui, šis pasiuto keikti Kaloneną ir GPU, nieko neišmanančius apie statybas, bet paskui jiedu su Strangu ėmė svarstyti, ką reikės daryti, jei Kalonenas mane rimtai sugriebs ir nepaleis.

Pasakiau, kad grįšiu į Suomiją. Strangas manė, kad niekas neišleis, Rouvinenas jam pritarė. Stovėjome ant namo stogo, vėjas nešė mūsų kalbas vilnijančio Onegos ežero link, bet apie Kaloneną ir GPU Rouvinenas dabar šnekėjo tyliau. Jiedu su Strangu nutarė, kad turiu susitikti su Kalonenu, tą patį Strangui sakė ir „Techninės pagalbos“ žmonės.

Rouvinenas pažadėjo išleisti mane iš darbo iki vidurdienio, kad suspėčiau pavalgyti ir persirengti. Pasakiau, kad nepersakysiu vyrų kalbų statybose nei Einario Rantalos šnekų, nes ir Lapua vyrams nieko neišdaviau, nors mušė mane lazdomis, murdė pelkėje, grasino ginklu. Rouvinenas liepė man grįžti iškart, kai ištrūksiu iš Kaloneno nagų, ir pažadėjo ten laukti manęs su Strangu. Tada sumokėjo algą.

Grįžau namo, persirengiau. Užsukau į valgyklą, nes nežinojau, ar tądien gausiu kokį kąsnį. Valgykloje prie stalo sėdėjau vienas, numaniau daugelį jau žinant, jog dažnai kalbuosi su Kalonenu ir dabar traukiu susitikti su juo.

Stotyje žmonės laukė traukinio į šiaurę ir mane pagavo noras lipti į jį ir dardėti tenlink, kol pasibaigs geležinkelio bėgiai. Prieš atvykstant traukiniui priėjo nepažįstamas vyras, kreipėsi į mane pavarde ir liepė eiti kartu.

Žengėme į gatvę – ten jau stovėjo mašina. Tai buvo amerikietiškas fordas. Prie vairo jau sėdėjo kažkoks vyras, o tas, kuris mane atvedė, liepė sėstis į galą ir žnektelėjo šalia.

Pasakiau, kad jau esu važiavęs tokioje mašinoje, taip pat sėdėjau gale, šalia pagrobėjo, kad Lapua veikėjai juo vežė mane į Rusiją. Šalia įsitaisęs vyras tylėjo. Paklausiau pavardės, bet jis nesakė. Paklausiau pavardės vairuotojo, bet tas atšovė, kad nemoka suomiškai. Paprašiau pasakyti pavardę rusiškai, bet vairuotojas nesuprato arba apsimetė nesuprantąs. Mašina pajudėjo.

Mačiau, kad važiuojame link Didžiųjų rūmų – Strangas buvo juos parodęs. Savo palydovui pasakiau, kad man patarė lenktis tų rūmų. Jis atšovė, kad doram žmogui nėra ko jų bijoti, o jei bijau, vadinasi, ne be priežasties, ir rūmuose ji bus išaiškinta.

Tie žodžiai skambėjo nemaloniai. Vairuotojas sustojo vidiniame kieme, man buvo liepta išlipti iš mašinos ir eiti prie galinių durų. Paklusau: žengiau per kiemą prie durų, ir mano palydovas iškart nusekė paskui. Nesigręžiojau atgal. Tiesiau ranką prie rankenos, bet duris kažkas atvėrė ir paliko atlapas. Įėjęs atsidūriau prie laiptų ir už nugaros išgirdau raginimą kopti į antrą aukštą. Tas, kuris atidarė duris, taip pat lipo iš paskos – už nugaros girdėjau dviejų žmonių žingsnius.

Užlipome į antrą aukštą ir žengėme ilgu koridorium su daugybe durų abipus. Mano palydovas liepė eiti į kairę, paskui sustabdė prie durų. Jis atsistojo greta, pabeldė į duris, atidarė, viduje pasigirdo šūktelėjimas ir įleido mane, pats pasiliko koridoriuje, o su juo ir tas, kuris man atvėrė laukujes duris.

Kalonenas sėdėjo prie rašomojo stalo, bet man įžengus į kabinetą ir durims užsidarius iškart pašoko ant kojų. Jis ištiesė man ranką ir liepė sėstis į krėslą rašomojo stalo šone – jų čia buvo du, dar mačiau stalą, o už jo – mėlyną sofą, ten įsitaisė pats Kalonenas. Ant stalo stovėjo arbatinis, puodeliai ir gėlėm išpaišyta lėkštė su keliais sausainiais. Kalonenas pripylė puodelius arbatos, pasiūlė pasivaišinti sausainiais.

Jis pareiškė gavęs iš Suomijos visą informaciją ir jau tikįs, kad aštuonioliktaisiais, grasinamas ginklu, buvau nuvarytas į baltųjų pusę. Pats į ranką šautuvo tada neėmiau, bet nusikaltau taip sunkiai, kad čia privalėsiu nuveikti daug gero, iki nusikaltimus atpirksiu. Kalonenas patikino, jog visoje Karelijos Autonominėje Socialistinėje Tarybų Respublikoje nėra nė vieno, kovojusio su raudonaisiais Suomijoje.

Pasakiau, kad Tamperės kovose nedalyvavau, kad tik lavonus vežiojau. Kalonenas atkirto žinąs, taip pat žinąs, kad Seinejokyje baltieji laikė mane belaisvių stovykloje, bet iš jos mane ištraukė Vokietijos jėgeris, pergedęs baltagvardietis, iki pažastų susikruvinęs rankas darbo žmonių krauju, o su juo man bendrauti nereikėjo.

Nesiaiškinau dėl savo poelgių. Kalonenas ėmė klausinėti apie Rouvineną, apie tai, ką jo statybvietėje kalba darbininkai. Atrėžiau, kad jis ir be manęs žino, ką kalba. Kalonenas pasmalsavo, ar Rouvinenas tyčiomis nesabotuoja darbų, nes artinasi žiema, o jis nedengia namo stogo. Atsakiau, kad Rouvinenas seniai nesulaukia skardos, kad turėjo paleisti skardininkus, atvykusius iš Oloneco, nes neturėjo nė lakšto.

Kalonenas liovėsi klausinėti apie Rouvineną ir statybvietę ir pasiteiravo apie Strangą: ar Niujorke jis stojo už darbininkų reikalą, ar buvo socialistas, ar į Kareliją bėgo nuo kapitalistinio pasaulio bado ir skurdo.

Atsakiau nieko negirdėjęs apie jį per tuos metus, kai gyvenau Suomijoje, o nugyvenau dvidešimt. Kalonenas pasakė turįs kitokių žinių, pareiškė, kad aš visus tuos metus susirašinėjau su Strangu, gyvenančiu Niujorke. Nustebęs paklausiau, ar Kalonenas sukvailėjo. Jis atšovė, kad verčiau bus kvailas, nei leisis mūsų maustomas, ir pareiškė neleisiąs mums sabotuoti socializmo statybos – nors prieš atvykdami į Kareliją viską suplanavom labai tiksliai, jis čia budi dieną ir naktį.

14

Kalonenas liepė išgerti arbatą, atsistojo, paėmė nuo rašomojo stalo voką, padavė ir pasakė, kad į Liaudies komisariatą atėjo laiškas mano vardu, bet be adreso. Laiškas buvo atneštas Kalonenui į Didžiuosius rūmus, kuriuose esą žinomi visų gyventojų adresai. Paėmęs voką už kampučio, Kalonenas judino jį man prieš akis ir aš pamačiau, kad vokas atplėštas.

Pasakiau tai Kalonenui ir paklausiau, ar Karelijos Respublikoje negalioja laiškų slaptumas. Kalonenas atkirto, jog tiems, kurie įtariami esą liaudies priešai, negalioja. Paklausiau, ar aš tuo įtariamas. Kalonenas prapliupo juoku ir priminė, jog per pilietinį karą buvau baltųjų pusėje.

Ne kartą buvau viską aiškinęs Kalonenui ir nebenorėjau ginčytis. Paėmiau laišką, kai Kalonenas padavė, bet prieš pradėdamas skaityti paklausiau, ar Kalonenas ir policija rado laiške tai, kas juos domino.

Kalonenas paaiškino atidžiai perskaitęs laišką ir supratęs, kad mano žmona prie manęs prisirišusi, bet samdinių, sūnų ir dukters padedama susitvarko ūkyje. Kalonenas manė, kad aš ten nereikalingas, nes žmona nieko nerašo apie meilę, didelį ilgesį, kad išsiskyrimą ištvers, nors prie manęs prisirišusi. Jis sakė, jog žmona laiške daugiau rašo apie trobą, pirkinius ir laukus, ir nusišaipė, kad žmonai žiemkenčiai svarbiau už meilę.

Išsiėmiau laišką iš voko ir ėmiau skaityti. Sofija rašė nieko apie mane negirdėjusi nuo tol, kai buvau išvežtas iš namų. Mano pagrobėjai buvo patraukti į teismą, bet ne prieš visus buvę pakankamai įrodymų, o Pentis Kosola nebuvo patrauktas atsakomybėn, nors Sofija ir šeimynykščiai per apklausas liudijo, jog jis vairavo mašiną, namų kieme įgrūdo mane į ją, trenkė per veidą pistoletu. Sofija rašė, kad šaukimą į teismą buvo gavęs ir Vilė Kosola, kažkoks Takala iš Karstulos ir dar keletas vyrų, bet niekas netiki, kad jie bus nubausti už mano pagrobimą, nes Lapua veikėjų žodis dabar labai galingas.

Perskaičiau laišką iki galo, įdėjau į voką ir įsikišau jį į marškinių kišenėlę. Kalonenas paklausė, ar dabar juo tikiu. Atsakiau žmoną įtariant, jog visi laiškai, ateinantys iš užsienio, čia perskaitomi prieš atiduodant adresatui, tad nenorėdama atskleisti jausmų svetimiems ji rašo tik apie reikalus.

Kalonenas paklausė, kodėl žmona mano, jog Karelijoje pažeidinėjamas susirašinėjimo slaptumas, ar mes skaitome buržuazinius laikraščius ir tikime jų melagystėmis. Atsakiau neturįs jėgų apie tai kalbėti. Kalonenas paklausė, apie ką norėčiau kalbėti. Atšoviau, kad atsiradau čia jo įsakymu ir laukiu, kol pats pasakys, apie ką kalbėsimės. Kalonenas atsakė, kad kalbėtis tikrai yra apie ką, o šeštadienio popietė ilga.

Laukiau, kol jis pradės. Kalonenas paklausė, ką manau apie atvykėlių šventę. Paaiškinau, jog nesu smarkus linksmuolis ir galvoju, kad žmogui gana deramai dirbti darbą.

Kalonenas pareiškė žinąs, kad ūkyje ir miškuose naudojausi vergų darbu – samdinių ir tarnaičių, kad esu baisiausias buožė, o Sovietų Sąjungoje tokių niekas negaili.

Mėginau aiškinti, kad manęs negailėjo ir Suomijoje, ten skelbė, jog aš komunistas, tėvynės išdavikas, todėl, kad gyniau neturtingųjų reikalą, o Sovietų Sąjungoje vadina sunkiai nusikaltusiu buože, tad turbūt nerasiu vietos šioje žemėje.

Kalonenas nukirto, kad mano vieta – karo belaisvių lageryje, ten tapsiu doru Sovietų Sąjungos piliečiu, todėl nuspręsta mane siųsti į Povenecą. Ten pradedami didžiausi darbo žmonių valstybės darbai – Onegos ir Baltosios jūros kanalo statyba. Sovietų Sąjunga visam pasauliui įrodys, kokius didžius dalykus geba sukurti darbo žmonių valstybė, sykiu paversdama dorais sovietiniais piliečiais liaudies priešus, buožes ir kitus nedorėlius.

Kalonenas žiūrėjo į mane, mėgino suprasti, ką manau apie darbą, siūlomą Rusijos. Aš tylėjau. Po minutėlės Kalonenas ėmė aiškinti, kad prieš išvežant į kanalo statybas man bus suteikta dar viena galimybė įrodyti, jog gebu dirbti Karelijai naudingus darbus: važiuosiu į Jesoilą, į kolchozą, kuris vadinasi „Sidabras“, dirbti kaip paprastas kolchozo narys ir išaugti iš savo poniškų įpročių bei Suomijoje įgyto buožės būdo.

Paklausiau, ar galiu parašyti namo ir pranešti naują adresą. Kalonenas atšovė, kad neverta, nes mirusieji laiškų nerašo. Paklausiau, ar Jesoiloje būsiu nužudytas ir kaip tai bus padaryta. Kalonenas pareiškė, kad liksiu gyvas, jei gyvensiu taip, kaip privalu gyventi sovietų šalyje ir nenueisiu klystkeliais.

Prisipažinau nesuprantąs, apie kokius mirusiųjų laiškus Kalonenas kalba. Šis paaiškino išsiuntęs mano žmonai oficialų laišką ir pažymą, liudijančią, kad numiriau Petrozavodsko ligoninėje nuo sužalojimų, patirtų pakeliui į Petrozavodską. Esą nuo kaulų lūžių ir kitokių sužalojimų man kilo uždegimas, o vienais apatiniais klaidžiojant po Karelijos miškus būklė labai pablogėjo ir gyvybės išgelbėti nepavyko.

Kalonenas parodė kopiją to laiško, kurį išsiuntė mano žmonai. Laiškas buvo pasirašytas mano gydytojo, jo parašą pamačiau ir savo mirties liudijimo kopijoje. Dokumentas buvo patvirtintas ligoninės, Petrozavodsko miesto ir Karelijos Autonominės Socialistinės Tarybų Respublikos antspaudais.

Paklausiau, ar galėčiau pasilikti mirties liudijimo kopiją, bet Kalonenas nusijuokė ir atrėžė dar negirdėjęs, kad mirusiajam reikėtų mirties liudijimo. Jis pasakė, kad į Jesoilą važiuosiu ne tuo vardu, kokiu atvykau į Petrozavodską.

Kalonenas pakilo nuo sofos, paėmė ant rašomojo stalo gulintį asmens pažymėjimą ir padavė man. Pažymėjime buvo mano nuotrauka su antspaudo žyma ir nauja pavarde žemiau.

Atsistojau ir pasakiau, kad išeinu. Kalonenas neprieštaravo, tik paklausė, ar supratau, kam turiu būti dėkingas už tai, kad šiuos rūmus palieku kaip laisvas žmogus. Maniau suprantąs, bet Kalonenas prisakė dažnai ir nuodugniai apie tai galvoti ir neužmiršti, kad už šią paslaugą kada nors teks atsilyginti.

15

Iš Didžiųjų rūmų išėjau kitu vardu, nei įėjau. Prie laukujų durų nestoviniavau, ir daugiau žmonių ten nebuvo matyti. Kai grįžau, Strangas su Rantalom apačioje gėrė arbatą, Rouvinenas esą neturėjo kantrybės laukti ir išėjo namo. Visi trys labai apsidžiaugė mane pamatę, paaiškino jau manę, kad Petrozavodsko gatvėm laisvas nevaikščiosiu.

Numečiau ant stalo savo naująjį pasą. Strangas paėmė, pasižiūrėjo, tylėdamas padavė Rantalai, tas – Elmai. Tik ji balsu ištarė mano naująją pavardę, pasižiūrėjusi į nuotrauką, o paskui man į veidą: Jusis Karis. Elma pareiškė, kad pavardė gera, trumpa, Rusijoje ją galės ištart kiekvienas sutiktas.

Strangas paklausė, kam man naujas pasas. Papasakojau, ką išgirdau iš Kaloneno: į Suomiją išsiųstas pranešimas apie mano mirtį bei mirties liudijimas su Petrozavodsko gydytojo parašu ir trimis antspaudais.

Rantala pridūrė, kad į tėvynę manęs jau niekas neišleis, kad iš Sovietų Sąjungos neišleidžia turinčių šios šalies pasą, nes valstybei reikia statytojų. Paaiškinau, kad Kalonenas man grasino kanalo statybos darbais, bet paskui kažkodėl nurodė važiuoti į Jesoilos kolchozą. Taip pat liepė neužmiršti, kieno nuopelnu aš dar neišvežtas į Povenecą.

Strangas atšovė, kad ne Kalonenui turiu už tai dėkoti, o kas vakarą melstis už „Techninės pagalbos“ vyrus. Jie mane užtarė prieš Edvardą Giulingą, šis nepagailėjo laiko mano reikalui spręsti, o jo žodis čia daug reiškia.

Nesupratau, už ką turiu dėkoti tiems, kurie į Suomiją nusiuntė pranešimą, jog aš miręs, o mano artimiesiems – oficialų mirties liudijimą. Negalėjau džiaugtis ir tuo, kad svetimu vardu esu siunčiamas į kažkokią Jesoilą dirbti kolchoze, nors noriu grįžti į Suomiją, kur jau vyksta mano pagrobėjų teismas.

Rantala manė, jog Lapua veikėjų teismas nebaus už tai, kad nuvežė mane į šalies pasienį, pasakė netikįs, kad man bus saugiau gyventi gimtajame krašte nei Jesoiloje. Elma liepė skubiai susidėti daiktus ir važiuoti ten, kol Didieji rūmai neapsigalvojo.

Pasakiau, kad ramiai pernakvosiu Rantalos palėpėje ir į nurodytą vietą važiuosiu rytoj, šventadienį, nes noriu į „Sidabrą“ nuvykti tada, kai kolchozo žmonės nedirbs laukuose. Paklausiau, kaip ten nusigauti, ir Strangas paaiškino, kad tėra vienas būdas: iš ryto nueiti iki miesto pakraščio ir palaukti kokios nors mašinos, važiuojančios Sjamo kaimo pusėn.

Strangui išėjus, apsivilkau darbo drabužius ir nupėdinau į malkinę. Supjoviau trinkas į pakuros dydžio pliauskas ir sukapojau kirviu. Dirbant prabėgo vakaras. Einaris Rantala atkėblino į malkinę jau sutemus, kai dirbau prie žibalinės lempos. Jis atsisėdo ir ėmė pasakoti man apie senus laikus Suomijoje ir Jemsenkoskyje, kur kirto ir žievino medžius Patalankoskio popieriaus fabrikui.

Susigaužęs ant beržo rąsto tarpduryje Rantala žiūrėjo, kaip pjūklas džirina medį. Ėmė pasakoti apie pilietinį karą, apie tai, kaip Sipolos gauja siautėjo Jemsėje, žudė žmones, kaip jam pavyko ištrūkti iš gaujos nagų, nusigauti į raudonąją Suomijos dalį, o paskui į Rusiją.

Pasakiau pažinojęs Sipolą, nes buvom iš vienos parapijos. Rantala prisiminė skaitęs, jog Sipola pabėgo į Ameriką, kai sužinojo, kad už žmogžudystes buvo patrauktas į teismą. Apie pilietinio karo metą Rantala kalbėjo taip ilgai, kad supjoviau visas malkas, jau reikėjo jas skaldyti, tad pavariau Rantalą nuo rąstų.

Per vieną vakarą visos krūvos suskaldyti nepajėgiau, man jau maudė rankas ir nugarą. Grįžęs į pirkią, pažadėjau atvažiuoti kokį vakarą iš Jesoilos ir pabaigti darbą. Ir tvarkingą rietuvę pažadėjau malkinėje sukrauti.

Elma buvo išvirusi arbatos, išėmė iš spintelės cukruotų džiūvėsių, pasiūlė mirkyti į arbatą. Pasakė, kad per šias savaites jiedu su Einariu prisirišo prie manęs kaip prie sūnaus. Suskaičiavau, jog Elma turėjo pagimdyti mane dešimties, kad galėtų būti man motina. Bet pridūriau, kad norėčiau ją laikyti motina: Jusis Ketola motinos jau neturi, o Jusis Karis galėtų būti Elmos sūnus.

Sėdėjau troboje ant suolo, Elma priėjo iš nugaros, apkabino, prisiglaudė mano galvą. Einaris juokėsi, ėmė šnekėti, kad galėsiu rūpintis Elma kaip sūnus vėliau, kai jis stokos jėgų prieš galą.

Atnešiau malkų į pirkią ir kambarį viršuje. Pakursčiau krosnelę, pažiūrėjau žarijas prieš užstumdamas skardą. Susidėliojau mantą ant grindų, tada nusirengiau iki apatinių ir atsiguliau į lovą.

Maniau, kietai miegosiu, nes visą vakarą pjoviau rąstus, skaldžiau malkas, bet laukiau miego ilgai, galvoje sukilusios mintys sulaikė jį kaip užtvanka.

Svarsčiau, ką namiškiai galvoja ir šneka, gavę laišką iš Petrozavodsko: niekam nekils abejonių, kad aš miręs, nes pridėtas oficialus liudijimas. Mąsčiau ir apie tai, kaip Sofija pranešė apie mano mirtį gyventojų registruotojams Suomijoje, apie tai, kaip bus sutvarkyta sodybos nuosavybė. Ir apie kitokius ūkio reikalus galvojau, laukdamas miego.

Svarsčiau, kas bus rytoj: kaip nusikasiu iki Jesoilos, kaip paskui gyvensiu „Sidabre“. Maniau, kad dirbti tikrai gebėsiu, bet galvojau, kaip mane sutiks kolchozo žmonės, nes prieš išsiųsdamas į Jesoilą Kalonenas tikriausiai jiems praneš apie mane.

Rytą mane pabudino Elmos Rantalos šūktelėjimas nuo laiptų, kad jau aštuonios, sekmadienis. Apsivilkau geresnius drabužius ir nulipau žemyn. Samovare vanduo jau buvo karštas, apsirengęs Einaris Rantala stalo gale gėrė arbatą, bet užuodžiau kavos kvapą, ir man įsitaisius prie stalo Elma atnešė nuo krosnies varinį kavinį. Ji atpjovė kelis gabalėlius cukraus nuo luito, įmetė į kavą, atriekė duonos ir užtepė sviesto.

Elma pasakė sudėsianti man produktus, kuriuos buvau nupirkęs amerikiečių parduotuvėje: kavą, arbatą, sviestą, cukrų ir miltus. Gėriau kavą, žiūrėjau į Elmą tylomis, Einaris taip pat nepratarė nė žodžio. Supratau Elmą laukiant, ką pasakysiu, ir ilgai nekankinau, pasigailėjau: pasakiau paliksiąs visus produktus, kavos pupeles ir arbatą jiems už gerą rūpinimąsi. Mačiau, kad Elmai palengvėjo, nors iš karto apsimetė dvejojanti, atsisakė, bet po akimirkos sutiko. Ji irgi manė, kad „Sidabre“ turėsiu ką valgyti, o iš Jesoilos man bus paprasta atvažiuoti į Petrozavodską, nes Kalonenas man davė rusišką pasą. Petrozavodsko amerikiečių parduotuvėje galėsiu nusipirkti, ko reikės, nes Kalonenas leidimo pirkti neatėmė, o Rantalos visada mane priims pernakvoti.

Padėkojau, išgėriau kavą, suvalgiau duoną. Pasiėmiau iš palėpės daiktus ir atsisveikinau su Rantalom. Buvo gražus spalio rytas, žydrame danguje švietė saulė. Bet nuo Onegos ežero pučiantys vėjai buvo nudraskę medžių lapus, Petrozavodsko pastatų sienos, rodės, sugėrė visus rudens lietaus vandenis. Rantalos patarė man nueiti iki kelio, vedančio Sjamo kaimo link, ir, nešinas savo ryšuliu, aš tuščiomis gatvėmis patraukiau jo pusėn. Nors švietė saulė ir rytas buvo gražus, slėgė liūdesys, nes keliavau link nepažįstamos vietos, pas nepažįstamus žmones. Rudens saulė danguje atrodė labai blyški.

Iki kelio, vedančio Sjamo pusėn, teko pereiti pusę miesto. Kaip ten nusigauti, paklausiau kelių moterų, kurias maniau grįžtant iš cerkvės. Moterys man nieko nepaaiškino, o išsigandusios nuskubėjo tolyn.