Niki Anastasea. Iš romano „Nukryžiuotasis. Pagal Aleksį Razį“

Nikė Anastasėja (1947–2019) – graikų rašytoja, žurnalistė, keliasdešimt metų dirbo kalbos redaktore ir knygų apžvalgininke. Būdama 51 metų, 1998-aisiais kaip rašytoja debiutavo su romanu „Lėtai slinko diena“ ir sulaukė garbingos literatūros premijos už geriausią pirmąjį romaną. Be šio, ji sukūrė šešis romanus, iš jų vienas („Prie namų daug prisnigo“) 2013 m. apdovanotas valstybine ir keliomis kitomis premijomis. Čia pateikiamos ištraukos iš romano apie dailininką, dalyvavusį kairiųjų judėjime prieš karinę diktatūrą Graikijoje (1967–1974). Graikiškame pavadinime «Επικράνθη». Διά χειρός Αλέξη Ραζή yra aliuzija į Gerąją Naujieną Naujajame Testamente (parašytame sen. graikų kalba): Επικράνθη! Ο Άδης επικράνθη! Pažodinis vertimas: „Apkarto! Hadui apkarto!“ (apkarto, kad nukryžiuotas Kristus nugalėjo mirtį ir prisikėlė). Po dešimtmečio romanas buvo perleistas pavadinimu „Vieno iš mūsų istorija“.

Vertėja

„Autoportretas. Aliejus, drobė: 110,5 x 85,5 cm. Paveiksle dailininkas vaizduoja patį save beveik visu ūgiu, žiūrintį į stebėtoją. Plaukai surišti į kaselę už nugaros, žvilgsnis skvarbus, antakiai nežymiai suaugę. Jis žiūri taip veriamai, kad atrodo, kalbasi su mumis bandydamas išsakyti mintį, kuri neduoda jam ramybės, ir kartu jo gražiame, kilniame veide yra kažkas neapčiuopiama, matyti santūrios, neliečiamos vienatvės išraiška. Juoda palaidinė atšviečia jo išblyškusį veidą, truputį pakritę skruostai ir tiesi lūpų linija liudija melancholišką nuotaiką. Ir nors veidas atrodo nepaprastai tikroviškas, fonas, iš kurio jis išnyra, primena nežemišką peizažą, kupiną mėlynų, raudonų ir violetinių nerimą žadinančių šešėlių. Šviesūs paveikslo tonai, kylantys iš apačios, palaipsniui virsta tirštais ir tamsiais šešėliais, kurie sakytumei slepia demonišką, paslaptingą ir kraupų reginį. Jis nutapė šį paveikslą daug metų prieš ligą. Tada jam buvo dvidešimt treji, tačiau galima sakyti, kad šis darbas buvo išankstinis perspėjimas apie liūdną tolesnį Aleksio Razio likimą.“ Jis gimė 1951 metais Atėnuose ir studijavo Dailės akademijoje, metė ją, nors buvo pirmūnas. Tačiau nenustojo tapyti, kol liga jo visiškai nepalaužė. Jis aktyviai dalyvavo savo kartos politiniuose judėjimuose, bet netrukus nusivylė ir nuvylė tuos, kurie daug iš jo tikėjosi ir tikėjo juo „ne todėl, kad jis buvo geriausias“, kaip sakė Simas Michalicis Kostui Skarlatui, praėjus dvidešimt ketveriems metams po lemiamos Razio krizės, „bet dėl to, kad, nepaisant jo amžiaus ir padėties, jam buvo skirta gyventi ilgai“. Ilgiau nei jo kritiniai dvidešimt aštuntieji.

<…>

Vienas raiškesnių Razio kūrybos pavyzdžių – „Kerų mergaitė“. Aliejus, drobė: 119,5 x 118,5 cm. Deja, dailininkas sunaikino šį nuostabų paveikslą, išliko tik vienas jo eskizas 20 puslapio viršuje iš kairės ir nuotrauka kitame puslapyje (p. 22). Jausminė įtampa, ekspresionistinė spalvų laisvė, elipsinė atlikimo technika, abejingumas apdailai – visa tai charakteringi jo kūrybos bruožai. Paveikslą sudaro du planai, iš kairės – žalia klostuota užuolaida ir didelis stalas, kuris tarsi dalina paveikslą į dvi dalis, tiksliau, pabrėžia atstumą tarp stebėtojo ir pagrindinės paveikslo figūros, tai yra mergaitės, kuri sėdi ant lovos pasigręžusi į langą. Visos paveikslo detalės taip plastiškai virpčioja ir raibuliuoja, kad pripildo erdvę metafizinės nuotaikos, kurią sustiprina permatomas veidas tarsi iš sapno. Tą pačią pozuotoją pamatysime ir „Laiške“, paskutiniame paveiksle, kurį Razis nutapė po šešerių metų. Žinoma, viename paveiksle matome mažą mergaitę, o kitame – jau dvidešimtmetę merginą. Tai Nina Michalici. Ji gimė 1962 m. Būdama trejų neteko motinos ir su kitais šeimos nariais persikėlė į Atėnus. Nuo tada ji gyveno kaimynystėje su Raziu, o jos močiutė padėdavo Teklei, Aleksio motinai, namų ruošoje. Ji įsimylėjo Razį dar paauglystėje ir labai jauname amžiuje patyrė, ką reiškia moteriai geisti vyro ir mylėti. Sulaukusi aštuoniolikos ir likus dviem mėnesiams iki mokyklos baigimo, ji metė dėl jo mokslus. Apie šešis mėnesius gyveno su juo savo paveldėtuose namuose, kol jis išėjo. Nina nėjo paskui jį. Kitus šešis mėnesius ji laukė iš jo žinios, nors tuo pačiu metu jis, jau sergantis ir pakėlęs pirmą rimtą krizę, ketino vesti Kateriną. Pagaliau jis nusiuntė Ninai laišką, šį atvežė jos brolis Simas, ir kai Nina perskaitė laišką, Simas užsisodino ją ant motociklo ir nuvežė pas Razį. Po trijų mėnesių Razis susirgo. Nuo tada, jau dvidešimt ketverius metus, Aleksis Razis gyvena pas Niną, per trisdešimt kilometrų nuo Atėnų, ir ši jį prižiūri. „Todėl niekados gyvenime man taip ir neteko dirbti, – pasakojo Nina Kostui Skarlatui. – Visko, ko reikia, parūpina Simas. Atvažiuoja kiekvieną sekmadienį. Ir jeigu kas nors klaustų, galėčiau atsakyti, kad tokia Simo dalia. Tačiau man nereikia brolio gyvenimo, man nereikia net savo.“

<…>

Jam užleido ją iš gailesčio. Tai sakau aš, jo žmona: Simas atidavė Raziui Kateriną iš pasigailėjimo. Kai tik pamatė ją pusnuogę, vienmarškinę, be kojinių ir palaidais plaukais, suprato, iš kieno lovos išlipo, suveržė širdį it dygliuota viela ir nuolankiai pasitraukė Raziui iš kelio. Tik nepradėkite dabar, Kostai, porinti, neva ji niekam nepriklausė, neva ji buvo laisva ir galėjo rinktis, ką nori. Pirmiausia ką reiškia „laisva“? Kur jos protas? Jei sakysite, kad ji neturi smegenų, tada sutinku. Lengvabūdė ir be smegenų. Jei ji ir nepriklausė Simui, tai kas iš to? Svarbiausia, kad Simas dėl jos ėjo iš proto, negaliu pasakyti „mylėjo“, tačiau beprotiškai jos norėjo. Ir vis dėlto pasitraukė. Ne dėl mūsų santuokos tai padarė, ne tam, kad išgelbėtų mūsų santykius. Dar ko! Jis buvo pasiruošęs viską dėl jos mesti, vos šito nepadarė beprotis. Bet dėl Razio atsitraukė, o kai Raziui ji nusibodo, išskubėjo atvežti jam savo sesers Ninos… Taip, mano vyras. Nežinojai? Čia, žiūrėk, jis dar Razio namuose, čia jau, žiūrėk, šoka ant motociklo ir išrūksta. Tik išgirdau, kad lekia laiptais žemyn, kas antrą praleisdamas, išėjusi pro virtuvės duris šūktelėjau: „Kur tu dabar?!“, o jis nė nepasigręžė. „Tuoj grįšiu!“ – riktelėjo jau iš kiemo ir apsižergė Razio motociklą. Skubėjo taip, kad geriau jau būtų abi kojas nusilaužęs ir išvadavęs save ir Niną nuo naštos.

Nieko nenutuokiau, man į galvą nešovė. Dieve, kursai danguje! Argi man, krikščionei, suprasti! Nurūko ir, mano seilei nespėjus nudžiūti, sugrįžo. Mes su Razio motina Tekle sėdėjome virtuvėje. Išgirdau motociklą ir tą akimirką, kai lauko durys atsidarė, pajutau, kad virš mūsų Razio kambario durys užsidarė, ir jis stovi ant laiptų. Aš vis dar nieko nesupratau, tačiau kai Simas pašaukė savo seserį, aš taip nustebau, kad net pašokau. „Nina“, – tariau Teklei ir strimgalviais išmoviau pro duris. Ši – paskui mane. Taigi. Raiša, vos kojas pavelka, ir štai, žiū, kaip eina. Jei dėl sūnaus, tai bėgte! Ir ką, tu manai, aš pamatau? Dievaži. Kaip drebulė. Ar esate matęs, kaip dreba drebulė? Šitaip drebėjo Nina. Sakytumei išvydo prieš save viską, ką jai teks išgyventi nuo tos dienos, kai ji sugrįžo į vilko nasrus, iki šiandien. Vienas Dievas težino, kaip ji kenčia atpirkinėdama nuodėmes, kurių nepadarė. Razis – ant laiptų, o Nina – apačioje, prieangyje. Sakote, nemoku atleisti? Jei ir taip, tai pirmiausia sau aš nemoku atleisti. Pamačiusi ją drebant, turėjau pulti, griebti už rankos, kaip ir padariau, jai nusileidus nuo laiptų tada, kai Razis apsigyveno su Katerina, o ne kviesti ją į vidų, reikėjo griebti už rankos, atidaryti laukujes duris ir ištempti į gatvę. „Eik, – reikėjo pasakyti. – Bėk, kol nevėlu.“ Bet, matote, nesugalvojau. Perbalau, sustingau ir likau stovėti kaip statula su Tekle pašonėje. Ji irgi apmirė. „Man suėmė strėnas“, – suaimanavo ir įsitvėrė į staktą. Razis stovi viršuje, ant laiptų, ir žiūri. Kaip ir aną kartą. Ar žinote, Kostai, ką galvoju? Kai blogis kartojasi, nebeįmanoma atskirti, kuris kartas baisesnis. Moneta ir jos kita pusė tokiu atveju susilieja.

Lygiai tas pat nutiko ir aną kartą, jam parsivedus į namus Kateriną. Razis – ant laiptų, mergina lipa laiptais, o aš stoviu apmirusi. Apmirė ir Nina. Tada jai buvo penkiolika. Stovėjau prieangyje, o Simas – atsirėmęs į staktą kaip dabar Teklė. Baltas kaip drobė. O paskui aiškino man, kad nieko tarp jo ir Katerinos nebuvo. Ją pamačiusi iškart supratau, kad tai netiesa. Seniai įtarinėjau, kad su mano vyru kažkas negerai. Pykdavo ant manęs dėl menkniekių, šaukdavo, grįždavo namo po vidurnakčio. Teisindavosi, kad sėdi partijos kontoroje. Jis tiesą sakė. Tačiau supratau, kad ir ji ten sėdėdavo. Ji buvo viena iš jų: „draugė“. Nutariau, kad tai ir yra priežastis. Tik dar nežinojau jos vardo.

Tiesą tariant, buvau girdėjusi, kad kažkokia Katerina kviesdavo jį prie telefono, ir jis kalbėdavo su ja labai meiliai, juokaudamas, bet ir vėl… Vieną sekmadienio rytą atsidaro virtuvės durys, o mes sėdime kaip dabar: Vlasis, Nina, Simas ir aš. Žodžiu, atsidaro durys ir įeina aukšta, skaisti, ilgaplaukė mergina, pusnuogė. Sakysi, rugsėjis, bet argi galima šitaip? Argi galima šitaip vaikščioti po svetimus namus? Be kojinių, su sandalais, su jo marškiniais, juodais, jai iki kelių, dėmėtais nuo dažų. Tarsi mes nesuprastume, kur ir su kuo ji praleido naktį. Pasigręžiu į Niną, o ji stovi prie kriauklės su bėgančiu iš čiaupo vandeniu ir lėkšte rankose. Kaip laikė lėkštę, taip ir sustingo. Galas lėkštei, pagalvojau, ir puoliau prie jos. Tačiau puoliau labiausiai tam, kad prilaikyčiau Niną. Ji žiūrėjo į pusnuogę merginą visai ne tiriamu žvilgsniu kaip aš, o be žado. O kokios akys! Žvelgia į tuštumą ir nemirksi. Lėkštė tikrai iškrito. Norėjau paimti ją iš jos rankų, tačiau pati buvau kaip nesava, lėkštė išslydo ant grindų ir subyrėjo į smulkias šukes.

„Šukės laimę neša“, – lengvabūdiškai pasakė mergina ir nusijuokė. Linksmai ir nerūpestingai. O paskui prisistatė. „Aš – Katerina, – sako, – atėjau su jumis susipažinti. Ar nepavaišintumėte kava, Aleksis tebemiega, o aš šių namų dar nepažįstu.“ „Laba diena“, – sako ji draugiškai eidama prie manęs, ir aš tiesiu ranką pasisveikinti, o ji apkabina mane ir pabučiuoja. Sakykite, kam ir kodėl? Gal ji mane kur nors matė? Ir šypsosi. O paskui prieina prie Ninos ir daro tą patį. Kai baigėsi bučiniai ir glėbesčiavimai, prisiartina prie mano vyro. „Labas, drauge“, – sako. Taip pat ir Vlasiui. Iki tol net nežvilgtelėjau į Simą, tačiau, išgirdusi „drauge“ ir „Katerina“, pasigręžiu ir ką aš matau? Dangiškasis Dieve, jis stovi apmiręs, baltas kaip druska. Kaip jo sesuo. Simas ir Nina – tas pats veidas. Ne todėl, kad jie panašūs, o todėl, kad tą akimirką jie atrodė vienodai. „Labas, drauge“, – pakartoja ji ir nusišypso. O jis kaip kuolą prarijęs. Tik žiūri į ją ir žiūri. Jau tada dėl jos ėjo iš proto, bet vis tiek nuleido galvą ir pasitraukė Raziui iš kelio. Razis jam buvo kažkas šventa. Vėliau jie apsipyko. Dėl ko? Nežinau, ką jie vienas kitam sakė. Matote, su jais buvo tik Nina, o iš jos paslapčių neišpeši. Draugai nuo pat vaikystės, artimesni už brolius, ir staiga nustojo kalbėtis. Ne dėl Katerinos jie susipyko, tada Razis jau buvo pragyvenęs su ja trejus metus ir spėjęs ją palikti. Išėjo iš partijos ir gyveno pas Niną daugiau nei penkis mėnesius. Taip, jos namuose, per trisdešimt kilometrų nuo čia. Tiksliau, jos šeimos namuose, nes tuos namus jai paliko senelis. Jau greitai bus keturiolika metų, kai Nina ten gyvena, tik nežinau, kaip tai reiktų vadinti – namais ar katorga. Niekada ten nebuvote? Turite nuvažiuoti. Jei kas nors manęs paklaustų, kas yra meilė, patarčiau nuvažiuoti ten, kad savo akimis pamatytų.

<…>

Mano mielas jaunuoli,

kai grįšite, manęs jau nebebus, aš žinojau, kad taip atsitiks, jūs laikote savo rankose raštišką patvirtinimą – tekstą, kurį dėl silpnos sveikatos spausdinau mašinėle gana ilgai… Nepaisydamas visko ir atsižvelgdamas į tai, kad norite užbaigti savo knygą, skubu ir sykiu jaučiu pareigą papasakoti jums apie paskutinį susitikimą su Aleksiu jo namuose bei pateikti jums smulkų paskutinio jo darbo aprašymą. Apie jo biografiją išsamiau ir taip, kaip reiktų, papasakos jo vaikystės draugas ir jo sunkaus gyvenimo bendražygė. Aš apsistosiu ties jo kūryba, ir nors aplinkybės neskatina girti savęs, leiskite man šią akimirką dar vieną ir paskutinį kartą gyvenime pasididžiuoti, kad iki pat pabaigos likau jam mokytojas.

Tai pirmas kartas, kai džiaugiuosi, kad nusilpus rankai privalau pasikliauti rašomąja mašinėle bei jos metalinėmis dalimis, tomis bespalvėmis ir bedvasėmis raidėms, nes su dideliu palengvėjimu stebiu, kaip jos paslepia jaudulį, drebinantį mano ranką, jaudulį, kuris, pasakojimui plėtojantis, stiprėja ir žodis po žodžio, sakinys po sakinio, norom nenorom veda link tragiškos šio žmogaus gyvenimo ir kūrybinio kelio pabaigos, kuri pranešė apie save dar ankstyvoje jaunystėje ir kurią aš išgyvenau ir mačiau iš arti, užjausdamas visa atsidavusia jam siela.

Vengsiu kalbėti apie faktus, kurie, kaip sakiau jums per mūsų susitikimus, nuo tos lemtingos dienos tapo mano kasdienių apmąstymų priebėga, ne, tai ne ta erdvė, kur randu užuovėją, bet priešingai, tai audra, bloškianti mane atgal prie įprastų minčių, jei drįstu pagalvoti kažką kita, ir sugrąžinanti į neišvengiamą tarnystę jam iki gyvos galvos. Būtų beprasmiška aiškinti, kad mano laišką persmelkia skausmingi prisiminimai, todėl visko atkartoti neįstengsiu, pagaliau, kai kalbu apie jį, atmintis iš gailesčio mano yrančiai sveikatai leidžia susigrąžinti tik fragmentus ir sukrečiančias akimirkas, susijusias tiktai su konkrečia diena. Įvykių pasakojimas paeiliui, ėjimas su atokvėpiais iki kulminacijos pareikalautų iš manęs didžiulių dvasinių pastangų, kuriomis esu pasiruošęs dalintis, jeigu tai bent mažumėlę padėtų atkurti išsamų mano brangaus bičiulio paveikslą. Tačiau tikiu, tai ne padės, o pakenks. Taip pat atleiskite man, jei pasakojimas bus nesklandus. Jo trūkinėjantis ritmas susijęs su jums rašančio žmogaus jauduliu, žmogaus, kuris paseno, pavargo nuo metų naštos ir kurio gyvenimas primena išdūlėjusios, sukrypusios, varganos griuvenos vaizdą. Na, pagaliau užteks įžangų. Prie kūrybos.

Kai Aleksis atidarė duris ir mes įėjome į studiją, kažkokia nematoma jėga sukėlė jam įtūžį, kuris turbūt jau ilgai brendo viduje, graužė jį ir tokio sunkaus išbandymo būdu privertė suplėšyti krūvą eskizų ir sugadinti daugybę savo paveikslų ištaškant ant jų dažus. Mes su Simu bandėme jį sulaikyti, bet tai buvo neįmanoma. Kol mes grumdėmės (jei norite žinoti, man baisu rašyti šitą žodį, tačiau tai tiesa – mes grūmėmės kūnas su kūnu), Nina stovėjo tarpduryje įrėmusi rankas į staktą ir šaukė Simui: „Dėl Dievo, tik neleisk jam išeiti!“ Kas buvo paskui? Neįstengsiu jums perteikti to siaubo, ir nors nuo to laiko praėjo daug metų, niekados nepamiršiu, net nemokėsiu atkurti tos baisios scenos, kuri prabėgo prieš mūsų panikos kupinas akis, kai Aleksis bandė pabėgti. Žodis, parašytas metalinėmis raidėmis, atrodo nekaltas, ir aš dar kartą dėkoju likimui, kad negaliu rašyti jums laiško ranka, nes neabejoju, kad neatsirastų valios parašyti šitą žodį. Taip, pabėgti… išsivaduoti nuo mūsų, taip, jis, begalinės meilės ir didelių mūsų lūkesčių įkaitas, bandė pabėgti nuo mūsų. Ne, negalėsiu papasakoti jums, ką tada teko išgyventi. Apsaugosiu jūsų akis nuo žmogų žeminančio paveikslo, o jūsų ausis – nuo keiksmų ir riksmų; geriau nematyti, kaip ši šviesi siela virsta į bjaurybę, aklą, savižudišką ir keršto ištroškusią jėgą, naikinančią jo asmenybę, jo kūrybą ir paverčiančią mus, o labiausiai Niną, aukomis.

Ne, nebegaliu rašyti toliau. Tik pasakysiu, kad galų gale jo pasigailėjo kūnas, kuris sakytumei neatlaikė šėlstančios viduje audros, ir mano vargšas bičiulis vieną dieną žlugo. Įvyko, galima sakyti, metamorfozė. Ne todėl, kad jis vėliau atsigavo, o dėl to, kad po šito jis perėjo į visai kitokią, taip pat ribinę ir dar kraupesnę, jei siaubo ribas įmanoma plėsti, absoliutaus pasyvumo būseną. Jis sunkiai prišliaužė prie artimiausios kėdės, atsisėdo, sustingo ir įbedė žvilgsnį į tuštumą tarsi monarchas, netekęs regėjimo, klausos, kalbos dovanos ir atsidūręs ant nusiaubto iki pamatų miesto griuvėsių. Šitaip jis sėdėjo, kol jį išvežė, šitaip žiūrėjo bežadėmis akimis, žvilgsniu, nukreiptu vidun, ir vienas Dievas težino, kas baisaus ir kraupaus ten, viduje, dėjosi, kad jį šitaip surakino, kūną surietė, rankas sukryžiavo ant pilvo, pirštus įspraudė tarp šonkaulių, o veidą, tą gražų, kilnų veidą, į kurį mes, esantys tuo metu šalia, dėjome didžiausias viltis, pavertė numirėlio veidu, susvetimėjusiu, amžiams prapuolusiu pačiame baisiausiame, kokį tik gali iškrėsti likimas, žaidime.

Pasakojimas eina į pabaigą kaip ir mano gyvenimas, kuriame jau keletą dešimtmečių šviesą įžiebdavo tik du žmonės, du jauni žmonės. Jiems puoselėjau ir tebepuoselėju giliausios ir ištikimiausios meilės jausmus, ir jų netektį jausiu kiekvieną valandą, ji persmelks mano kasdienybę. Tik dėl tų jausmų rašau jums šiuos žodžius, tikėdamasis šį tą palikti ir jums, kuris savo buvimu, pasitikėjimu ir jaunyste nors trumpam sugrąžindavote man tuos jausmus ir vėl sušildydavote mano sielą, skendėjusią amžiname šaltyje. Ačiū jums.

O dabar turiu su jumis atsisveikinti. Jei tikėčiau Dievą, galėčiau parašyti: „Tesaugoja jus Dievas.“ Deja, negalėjau tikėti, todėl vietoj atsisveikinimo priimkite mano širdingą „likite sveikas, mano mielas jaunuoli“. Priimkite šiuos žodžius kaip mano atsisveikinimą, o savo paskutiniam atsisveikinimui išsaugokite tai, ką pajusite, kol virpančiu iš jaudulio balsu pasakosiu jums apie paskutinį Aleksio Razio darbą.

<…>

Apgailestauju, kad niekados nepamatysite paveikslo „Nukryžiuotasis“. Apgailestauju, kad niekam nelemta pamatyti paskutinio Aleksio paveikslo, tos raiškios kompozicijos, kuria iš kitų išsiskyrė mano mylimo mokinio kūryba, ir niekam nelemta pajusti drebulio, kurį sukelia tas sukrečiantis virpėjimas, atimdamas iš mūsų meditacinio gėrėjimosi galimybę ir priversdamas mus kentėti, taip, jis verčia mus kentėti, jis, absoliučios vienatvės gyventojas, prisiekęs simbolistiniam ekspresionizmui, suteikusiam jam priemonių ir galimybę pranešti mums apie savo kančios kupiną gyvenimą. Apgailestauju, kad niekas nepamatys to darbo, kuriame Aleksis Razis, laikęsis griežto ekspresionistų stiliaus ir pasitelkęs laidotuvių sceną, kuo puikiausiai atspindinčią gedulą tautos, kuri jau daug metų kuria ir semiasi jėgų iš skausmo (pačia tikriausia tų žodžių prasme), sugebėjo sukurti tokią nuotaiką – ak, tas mano mylimas mokinys – ir paversti savo kūrybą tautos gedulo įsikūnijimu. Argi ir pats Razis nebuvo gedulo įsikūnijimas su skaudžiausiomis pasekmėmis? Argi mūsų jautrios ir vergauti tuštybei priverstos sielos skausmas – ne gedulas? Argi beprasmybės bedugnė, virš kurios esame pasmerkti kyboti, – ne gedulas? Ir kaip neišprotėti prieš tokį reginį? Kuo, jei ne gedulu, būna save paneigianti mintis, kai „Aš Esu“ reikia tarti dėl amžino, tačiau beprasmiško pasiaukojimo?

Taip, gedulas, o ne pyktis, ne apsimetinėjimas ir ne pasipūtimas. Štai ką reiškia „Nukryžiuotasis“. Toks buvo Razis. Ir kaip man viso šito nepasakyti? Ar galiu nutylėti, kad siūbavimas virš bedugnės, nepaisant siaubo, įaudrindavo jo žvilgsnį ir tapdavo jo pasididžiavimo šaltiniu, nes jis tikėjo, kad tik išrinktieji drįsta pasilenkti virš prarajos? Ar galiu nepasakyti, kad protui nesuvokiamu būdu gedulas jį magiškai traukė, suteikdamas sielai tragiškos pilnatvės ir niūrios ramybės?

Rašydamas apie paskutinį jo darbą, neatsistebiu ir dramatišku sutapimu, žiauriu likimo pokštu, kai, kūrėjui atradus stilių, išreiškiantį mūsų tautos dvasią, kūrėjas žmogus neišvengiamai atsiduria niūriausios ir, galima sakyti, žiauriausios vienatvės kelyje.

Ikona? Šviesa? Ramybė? Gailestingumas? Kas visa tai sukūrė? Mano mylimas mokinys. Gal jūs manote, kad jis mane išdavė, o gal sakote, kad jis išdavė visus, tik ne mane, ir jo paskutinis darbas buvo ne kas kita, kaip sugrįžimas prie mirusio stiliaus, sukėlusio jo, kaip kūrėjo, mirtį (ir labai tolimo mano idėjoms). Kad ir kaip būtų, noriu, kad jūs, praleidę su senu mokytoju ne vieną valandą ir praskaidrinę ne tik jo vienatvę, bet ir mintis, žinotumėte, jog „Nukryžiuotasis“ priklauso mistiniam ekspresionizmui, kurį aš, nors ir nepajėgęs įvaldyti, neskaitant kelių jaunystėje sukurtų paveikslų, visados palaikiau ir puoselėjau. O Aleksis Razis iki pat savo kūrybinės uždangos ėjo mano pėdsakais ir kartu su manimi aistringai prijautė tam pačiam drąsiajam „Aš Esu“. Paklausite, prieš ką buvo nukreipta ta drąsa? Aš priklausau kartai, kuri sukilo prieš daug ką – prieš labai stiprias jėgas. Tačiau, nepaisant mus užgrūdinusios kovos, stipriausieji iš mūsų buvo tie, kurie nebijojo sukilti prieš save pačius. Vienas iš tokių buvo Aleksis Razis.

„Nukryžiuotasis“ yra paskutinis atsisveikinimas, liūdnas „sudie“ kūrybai, kurią proto sumaištyje jis turėjo apleisti. Parašiau „sumaištyje“, bet ar tikrai taip buvo? Drįstu įtarti (tarsi tuos dvidešimt ketverius metus daryčiau ką nors kita, o ne guosčiau save panašiais įtarinėjimais), kad tai buvo du besikaunantys tarpusavyje – Visagalio ir Kūrėjo – pavidalai, dvi šventos misijos. Kokios? Griežto teisėjo šalia dosnaus kūrėjo? Galvoju, įsivaizduoju ir tikiuosi, taip, aš, nepaisydamas savo prieštaringų minčių, turiu viltį, nes, supraskite, labiau už jo paveikslus, labiau už juos sukūrusį menininką, labiau už savo brangų mokinį, kuriuo galiu didžiuotis, labiausiai už viską mylėjau sunkiai kenčiančią jo sielą. Dėl to ir tikiuosi, kad mano brangiausias „sūnus“ vieną akimirką gūdžiausioje savo sielos tamsoje, kurią netrukus papildė ir proto tamsa, galbūt turėjo menką nušvitimo viltį, skausmingai lauktą visą gyvenimą, ir galbūt šalia „Aš Esu“ suskambo ir žodis „Malonė“, kaip išgirsta malda, nušvitimas ir tikroji viltis – žydrynė, karūnuojanti „Nukryžiuotąjį“.

*

Ponas Skarlatas susidėjo daiktus kelionei ir virė kavą sau ir sūnui, kurį girdėjo vaikštant po kambarį. Netrukus jie išvyksta. Prie Kosto puodelio jis padėjo voką su Gerasimo laišku. Kavinukas užvirė. Įpylė abiem kavos, užsidegė cigaretę ir atsidėjo vartyti Aleksio Razio kūrybos apžvalgą, kuri jau kelias valandas, tai yra nuo tos akimirkos, kai jis nutaręs nemiegoti išsivirė pirmą puodelį kavos, prikaustė jį prie virtuvės stalo viliodama versti puslapį po puslapio. Vėl pasižiūrėjo į Anos portretą, paskui į paskutinį Razio paveikslą „Laiškas“. Akimis permetė tekstą kairėje, tada atsistojo, išsiėmė iš kuprinės akinius, užsidėjo, sugrįžo prie stalo ir dar kartą pasilenkė prie katalogo. Kostas įėjęs į virtuvę šitaip jį ir aptiko. Ponas Skarlatas pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į sūnų.

– Ar tekstą apie „Laišką“ parašė tavo profesorius?

– Taip. Marketis.

Skarlatas palingavo galvą ir sujaudintu balsu garsiai perskaitė pastraipą:

„Baigdamas įvadą į Aleksio Razio kūrybos apžvalgą, paminėsiu jo žodžius, kurie niekados manęs neapleidžia: „Linkiu sau, kad galėčiau pasakyti ir kad kas nors manimi patikėtų, jog mano sielos gelmėje viskas ramu ir gražu.“ Tai sakinys iš paskutinio dailininko laiško žmonai ir galbūt paskutinis troškimas žmogaus, kuris labai kentėjo ir kuris savo trumpame kūrybos kelyje spalvomis ir formomis bandė pranešti apie sunkų sielos išbandymą. Ką atspindi Razio darbai, jei ne šį išbandymą? Kas dar galėtų būti jo kūryba, jei ne šis išbandymas? Kas gali būti paveikslas, muzikos kūrinys, knyga, meno kūrinys, jei ne – pasakysiu perfrazuodamas žinomą posakį – Dievo ir velnio kova dėl žmogaus sielos.“