Oskaras Milašius. Straipsniai

Lietuvių skaitytojai Oskarą Milašių (Oscar Milosz, 1877–1939) daugiausia pažįsta kaip poetą, rašytoją, dramaturgą, metafiziką. Straipsniai politinėmis temomis yra ne mažiau reikšminga jo veiklos dalis, kuriai rašytojas negailėjo nei laiko, nei dvasinių ir intelektinių jėgų. Šiame Hieronymus numeryje publikuojami patys pirmieji rašiniai, nepatekę į XII (paskutinį) raštų tomą, skirtą jo politinei publicistikai (Oeuvres complètes, 1990). 1917 m. gruodžio–1918 m. gegužės mėnesiais rašyti keturi nedideli straipsniai buvo paskelbti Milašiaus ir jo draugų bei bendraminčių leidžiamame žurnale L’affranchi. Dar tebevyko Pirmasis pasaulinis karas, bet šviesa jau brėško tunelio gale, Rytų ir Centrinės Europos tautos viena po kitos vadavosi iš jas pavergusių imperijų ir skelbė nepriklausomybę. Milašius pasinaudojo žurnalo teikiama galimybe prabilti apie Lietuvą, beveik nežinomą šalį. L. de Labunowo slapyvardžiu, 1917 m. gruodžio 25 d. – dar ir su prierašu „lietuvis“, pasirašyti straipsniai atspindi tyloje, apmąstymų įtampoje subrandintą lemiamą Milašiaus pasirinkimą. Straipsniuose keliamas Lietuvos savarankiškumo klausimas, aptariama jos istorinė raida, ryškinama unikali tautinė tapatybė, svarstomi santykiai su kaimyninėmis šalimis – Lenkija, Rusija, Vokietija ir šio trikampio smaigalius sujungiančia Prancūzija.

Vertėja

Keletas tiesų apie Rusijos revoliuciją

Rusijos revoliucija, kaip ir jos siaubingą plitimą palaikantis pasaulinis konfliktas, žmonijos istorijoje yra beprecedentis atvejis. Gilinimasis į pasaulį sukrėtusias politines ir socialines konvulsijas mums negali pasiūlyti jokios numanomos tos baisios krizės baigties, nes tai nėra vienos idėjos, vienos santvarkos pergalė prieš kitą. Tai ne perėjimas nuo monarchijos prie respublikos. Tai slavų pasauliui būdingos ligos aukščiausias taškas, nihilistinės Maskvos hidros mutacija, biurokratinės anarchijos virsmas liaudies anarchija.

Nors aklas gaivališkų jėgų protrūkis kai kuriais aspektais primena Viduramžių žakerijas1, Komuną ir ypač – nesenus Kinijos įvykius, jo užmojis ir nepaprastas poveikis, kurį padarys karo eigai ir pasaulio likimui, jau dabar jį leidžia gretinti su dviem pačiais didžiausiais krikščioniškos eros įvykiais: Rusijos imperijos žlugimu bei Prancūzijos revoliucija. Marksistinė ir ultramoderni Rusijos revoliucija, pačioje pradžioje nukreipta prieš carizmą – monarchiją, nepanašią į jokią kitą pasaulyje, nė į totorių Aukso ordą, iš kurios ji yra kilusi, maitinamą caro laikų obskurantizmo ir Azijoje siaučiančio bado, – vis dėlto iš esmės skiriasi nuo kitų revoliucijų. Iš pradžių politinė – dėl paskutinėje Dūmoje daugumą turėjusių kadetų, arba konstitucinių demokratų, populiarumo, pirmuoju laikotarpiu – socialinė, nustūmusi kadetus, kaip nepajėgius įgyvendinti savo tikslus ir pasipriešinti socialistams revoliucionieriams, – Rusijos revoliucijos negalėjo patenkinti nei pirmųjų parengtas autokratijos žlugimas, nei antrųjų perdėm neapibrėžtas pažadas imtis palaipsnių socialinių reformų. Ši rusų revoliucija, iš pirmo žvilgsnio tokia daugiašakė ir išmušanti iš vėžių, iš tiesų yra tokia pat primityvi kaip gamtos nelaimė ir vaiko kaprizas; ji nei politinė, nei socialinė revoliucija; tai tamsių ir nevienalyčių masių sukilimas ir griūtis, o pirmiausia – milžiniška ekonominė katastrofa.

Chroniška anarchija: šie du apgailėtini žodžiai apibendrina visą senosios Moskovijos ir dabartinės Rusijos istoriją. Viduramžiais susiskaidžiusi į begalę viena su kita kariaujančių ir vidinių nesutarimų draskomų kunigaikštysčių, du šimtmečius trukusio mongolų jungo pažeminta ir išsekinta, dėl XVI a. liaudies maištų ir dinastinių kovų politiškai, ekonomiškai ir socialiai atsilikusi, ši nelaiminga šalis tik XVII a. pirmoje pusėje, atėjus į valdžią carui reformatoriui Petrui Pirmajam, galėjo patirti vilties spindulio nušviestos atvangos valandėlę. Nelaimei, grynai mechaniškai pritaikyti Vakarų Europos laimėjimai ilgainiui gerokai nublanko prieš nesibaigiančias negandas, kurias Rusijai atnešė biurokratinė sistema: caras Petras, pagrįstai ar ne vadinamas Didžiuoju, vokiečių filosofo Leibnizo ištikimas draugas ir mokinys, ją buvo nusižiūrėjęs nuo prūsiškosios hierarchijos.

Tokia sistema, kurią išties nepaperkami bei savo vertę ir orumą suvokiantys ir saugantys valdininkai pritaikė tvarkos ir disciplinos naudą vertinančiai tautai, Prūsijai užtikrino pranašumą prieš kitas germanų konfederacijos šalis ir parengė vokiečių imperijos suvienijimą. Rusijoje ši geležinė tvarka, nesuderinama su legendiniu valdininkų paperkamumu ir plačiausioje teritorijoje pasklidusių nemokytų masių prigimtiniu fatalizmu ir tingumu, netruko paskęsti (beje, kaip visos nuo europietiškų modelių nusižiūrėtos institucijos, neišskiriant nė Stačiatikių bažnyčios) valdžios principu paskelbtame šlykščiame nepotizme, kyšininkavime ir piktnaudžiavime; žodžiu, pačioje blogiausioje – biurokratijos anarchijoje.

Rusijos tikrovės nepažįstantis skaitytojas, be abejo, stebėsis, kad tokia neaprėpiama, baisaus blogio graužiama šalis galėjo išlikti iki mūsų dienų kaip nepriklausoma valstybė, pasidabinusi didelės galybės vardu. Tačiau reikia nepamiršti, kad daugelyje Rytų imperijų anarchija yra beveik normalus egzistencijos būdas, o Rusijos negandos ir posūkis suirutės link prasidėjo kaip tik tada, kai senoji pusiau azijietiška Moskovija po nusikalstamo Lenkijos ir Lietuvos padalijimo tapo Europos galybe ir grėsminga germanų šalių kaimyne. Vien tik didžiulė teritorija, atšiaurus klimatas ir vidiniai vienijimosi procesai, pareikalavę visų prūsiškosios Vokietijos galių, pajėgė nutolinti žiaurų ir žeminantį smūgį, kuris nugalėtą ir mirštančią iš bado senąją carinę imperiją nublokštų prie sukruvintų Vokietijos kojų.

1917 metais, kaip ir 1905-aisiais, kadetų partija, sudaryta iš žemvaldžių, bajorų, išsilavinusios buržuazijos ir turtingų pramonininkų, pasisakė už konstituciją, parlamentą ir atsakingą vyriausybę. Savo vėliavoje ji įrašė senąjį mistinį Venecijos ložių šūkį „Laisvė, lygybė, brolybė“, tą dvasinio pasaulio slėpinį, kuris lengvai atkeršija už paniekinimą jį klaidingai sutapatinant su gamtos ir žmonių dėsniais. Rusų liaudis visiškai nesuprato kadetų reikalavimų. Vadinamųjų brandžių, apsišvietusių klasių programą ji suprato taip, kaip supranta vaikai, kuriems laisvė tereiškia nepatogių draudimų pašalinimą ir nebaudžiamą visų norų tenkinimą. Nuo pat 1905 metų kadetai žadėjo laisvę. Rusų liaudis, save jaudinamai vadinanti „pilka kaip žemė“, norėjo žemės. Kilo Nietzsche išpranašautas karas. Tada socialistai revoliucionieriai pradėjo skelbti pergalę ir sistemišką žemių dalijimą. Nuginkluota ir išbadėjusi rusų liaudis norėjo taikos ir greito bei besąlygiško visų caro, bažnyčios ir dvarų valdų nusavinimo. Bolševikai, arba marksistai ekstremistai, pasišovė skelbti šimto milijonų nekantrių, neišsilavinusių ir bado šmėklos gąsdinamų vaikų trokštamus šūkius: „Nuo šiandien jums atitenka žemė ir gamyklos, ir bankai, o rytoj jūs gausite taiką.“ Tai buvo aiškūs, tikslūs žodžiai, nukreipti – ne, ne į protą, o į apetitus. Instinktas visada stoja į aktyviausio ir dosniausio pusę. Liaudis nusekė paskui maksimalistus. Nelaimei, kai nyčiško amoralizmo stipriai paveikti marksistai Leninas ir Trockis sako: „Politinių ir socialinių vertybių kaita“, šimtas milijonų kaimo Ivanų ir Petruškų, tie primityvūs liaudies filosofai, supranta kaip žudynės, grobimas, prievarta ir niokojimas, tai yra – minios anarchija. Taigi žemvaldžių, pramonininkų ir teisininkų (tarp kadetų buvo nemažai advokatų) parengta revoliucija netrukus nugrimzdo žakerijų kraujyje ir pogromuose.

Rusų liaudies masės, maždaug šimtas milijonų beraščių, dėl alkoholio, skurdo ir grynai stabmeldiško religijos praktikavimo sulėtėjusios raidos valstiečių, daro revoliuciją lygiai taip, kaip jų didžiosios Totorijos pirmtakai, kaip įprastai kariauja visos primityvios tautos: tai reiškia – vien tik tam, kad tuščio skrandžio spazmus nuramintų labiau pasiturinčio kaimyno sąskaita ir duotų valią brutaliems, ilgo susilaikymo išerzintiems instinktams. Dideliuose Rusijos miestuose, Petrograde ir Maskvoje, gyvena darbininkų klasė, keli milijonai individų, nuo pat Aleksandro II valdymo laikų pasidavusi socialistinei propagandai; bet šis tamsuoliško režimo ir neišsilavinusios, abejingos kunigijos sau pačiam paliktas miestų proletariatas yra ne daugiau išprusęs negu kaimo varguoliai. Todėl ir vienų, ir kitų socialinis idealas apsiriboja tiesiog greitu poreikių patenkinimu, kurį valstiečiams turėtų užtikrinti žemių išdalijimas, darbininkams – pramonės įmonių konfiskavimas.

Rusijos revoliucija, neišmatuojama savo išjudintomis masėmis ir kelianti didžiulį pavojų politinei ir ekonominei Vokietijos ateičiai, psichologiniu požiūriu yra be galo paprastas reiškinys. Vokietijos universitetų išauklėtas, Nietzsche instinktų doktrina ir Marxo praktinio veikimo principais persiėmęs, ilgų ir absurdiškų suvaržymų išvargintas intelektualinis elitas, trimis ketvirčiais – žydiškas, dėl pasaulį ištikusio didžiausio kataklizmo užmezgė tiesioginius ryšius su šimtamilijonine mase – tamsia ir išbadėjusia, valdoma vienų instinktų, nepriteklių ir įgimto godumo, nuostabiai parengta tapti instrumentu komunizmo apaštalų rankose.

Argi šių eilučių autorius, dalį gyvenimo praleidęs tarp rusų valstiečių, per 1905 metų revoliuciją negirdėjo, kaip tie žemės ir girių vaikai primityviai išreiškė pagrindinį rusų komunizmo principą: žemė ir miškai priklauso visiems!

Vienas tokio primityvaus požiūrio aspektų gali nustebinti Vakarų europiečio protą. Tai tobula santarvė ir bendrystė, regis, vyraujanti tarp revoliucijos vadų maksimalistinių pažiūrų ir liaudies supratimo apie imperijos padalijimą ir taiką su Vokietija. Bet šioji santarvė tik papildo anksčiau minėtą keistą panašumą tarp marksistinės doktrinos ir primityvaus liaudies instinkto, kuris naujųjų vadų politinėje ir ekonominėje sistemoje atpažįsta logišką savo paties idealo išraišką ir nelauktą galimybę ji nedelsiant įgyvendinti. Apsišvietusių komunizmo teoretikų požiūris į žemės ir turto padalijimą kuo gražiausiai sutampa su tradiciniu tamsių masių banditizmu; taip pat ir internacionalistinės vadų nuostatos teisių ir kapituliacinės taikos klausimu neprasilenkia su absoliučiu patriotizmo nebuvimu plačiose liaudies masėse. Nacionalinės vienybės suvokimą ir imperialistinės politikos idėją Rusijoje įdiegė Leibnizo ugdytinis Petras Didysis, aukštuosiuose tautos sluoksniuose juos skleidė vokietė Jekaterina II ir germaniškos Holsteinų-Gottorpų dinastijos imperatoriai.

Žlugus carizmui, šių slavų mongolų rasei svetimų idėjų atsisakė nebent „pomestnoje dvorianstvo“ – dvarininkija: iki pat Aleksandro III valdymo ji buvo pagrindinis ją galiausiai sužlugdžiusio autokratinio režimo ramstis.

Mūsų vienintelis tikslas – Rusijos tikrovės visiškai nepažįstantiems prancūzų skaitytojams raštu išdėstyti šias mintis ir prisiminimus, atskleisti jų didžiosios sąjungininkės dabarties vidaus padėtį. Kai slavų krizė, kurios dabar regime tik pirmuosius simptomus, pasieks savo brandą, mes galbūt parašysime išsamesnę studiją apie pasaulines tokio baisaus kataklizmo pasekmes. Teneužsigauna Vokietijos ir Austrijos vyriausybės, ant išsiveržusio ugnikalnio krašto besiderančios dėl imperatoriškos, karališkos ir apaštalinės taikos, bet dabar tiesiog prasidėjo visų politinių, ekonominių ir socialinių vertybių tikroji kaita. Išties didingi žodžiai! O argi mūsų epocha nėra didi?

Šiandien mums telieka apgailestauti, kad tokia retrogradiška imperija kaip Hohenzollernų Vokietija, niekada rimtai nežiūrėjusi į vargšę Rusiją, įsiterpia tarp didelės primityvios šalies, kurioje bet kokia doktrina vis dar suvokiama paraidžiui, ir Vakarų pasaulio, pasirengusio tapti tautų sąjunga. Jungtinės Europos Valstybės – politinis ateities rojus – galėtų jau rytoj atnešti savo vaisius. Žinoma, šiame rojuje žmonės ir toliau savo veido prakaitu pelnys duoną kasdienę, o rusų liaudis su darbu nesibičiuliauja…

L. de Labunowo, lietuvis

L’Affranchi, nauja serija, Nr. 1

1917 m. gruodžio 25 d.

Lenkija ir Lietuva

Nuo pat pirmos pasaulinio konflikto dienos Antantės šalių vyriausybės, nuoširdžiai trokštančios atitaisyti praeities klaidas ir iš po despotiško Vokietijos jungo ištrūkusioms tautoms užtikrinti teisę laisvai tvarkyti savo likimą, didžiųjų Europos ir Amerikos dienraščių apstulbusiems skaitytojams skelbė žinią, kad egzistuoja nemažai praeityje buvusių laisvų ir galingų valstybių, tačiau dėl vienų godumo ir kitų nerūpestingumo jų vardas išsitrynė iš atminties abiem pasauliams atstovaujančių turtingųjų plutokratijų, kurias, be abejo, susilpnino gerovės ir kultūros perteklius. Bendrai žvelgiant, iki 1914 metų rugpjūčio vyriausiosios civilizacijos dukters atmintyje tos iš žemėlapio išnykusios šalys, kurių daugumos ryšius ir draugystę su Prancūzija sustiprino nesuskaičiuojamos bendros aukos, kėlė tik labai neapibrėžtus vaizdinius. Pati svarbiausia tų iš pasaulio žemėlapio išbrauktų šalių – Lenkija, paskutinė Vakarų pasaulio tvirtovė, kliūtis, į kurią atsimušė mongolų ir turkų invazijos; pusiau lotyniška Karolio Anžujiečio2, Henriko III Valua, Marie dʼArquien3 sutuoktinio Jono III, Prancūzijos karalienės Marysienkos4 tėvo Stanislovo Leszcynskio Lenkija; toji Lenkija, kurios sūnūs, tarnavę jų dievaičio Bonaparto kariuomenėje, savo krauju aplaistė visus Napoleono imperijos kovos laukus; Lenkija – „buvusi Šiaurės Prancūzija“ – patyrė apgailėtiną visų silpnųjų, išduotųjų, nupuolusiųjų likimą. Koperniko, Kościuszko, Mickiewicziaus, Slowackio, Krasinskio, Józefo Poniatowskio, Chopino, Hoëne-Wronskio5, Norwido, Matejko sužalota ir paniekinta tėvynė, vadinama iš „Linksmosios našlės“6 ar kitos didelio populiarumo sulaukusios vienietiškos kvailystės paskolintu tuščiu Mazovijos vardu, Vakarų sąmonėje, abejingoje viskam, kas nesusiję su jos tiesiogine gerove, mechanizuota kultūra ir besaikiu seksualumu, ribojasi iš vienos pusės su Suomija, iš kitos – su Kaukazu arba Krymu, kartais net su išdavikiška ir barbariška Bulgarija.

Abi plėšrūniškos tautos – prūsiškoji Vokietija ir kapitalistinė, biurokratinė Rusija, nuo XVIII amžiaus vidurio suvienytos nerašytos sutarties, kuri abiem jos dalyvėms tapo bendrininkavimo pagrindu, – puikiai sutarė, kad kiekviena atskirai gautų naudos iš gilios, nežmoniškos ir – tai dar rimčiau – visiškai nepolitiškos užmaršties, į kurią po paskutinio 1863 metų nacionalinio sukilimo pusę amžiaus buvo panirusi senoji Vakarų demokratijos sąjungininkė. Priverstiniai Poznanėje vykdomi nusavinimai, masinis kaimo gyventojų vertimas į stačiatikių – pikčiausio lotyniškojo pasaulio priešų – tikėjimą rytiniame Rusijai priklausančios Lenkijos pasienyje, įvairiausios pažeminimo priemonės, tokios kaip draudimas mokyti vaikus jų religijos pagrindų ir jų gimtosios kalbos, rusiškuose Lenkijos universitetuose draudimas studentams vartoti jų gimtąją kalbą mokymo įstaigos patalpose, jų istorinės sostinės gatvėse ir kartais net savo namuose, nušalinimas nuo daugumos liberaliųjų profesijų, pagaliau uždraudimas katalikams įsigyti žemių ne tik stačiatikiškoje Rusijoje, bet ir buvusios karalystės teritorijoje, – štai kokį neteisingą režimą Prūsijos ir Maskvos barbarai primetė seniausiai slavų pasaulio civilizacijai. Pusinė Galicijos autonomija, atsiradusi dėl jos turtingos diduomenės sąjungų su austrų aristokratais, kuria ji naudojosi Habsburgų imperijoje, engiamiems Prūsijos ir Rusijos lenkams atrodė kaip laisvės ir teisingumo idealas!

Tokia buvo Lenkijos padėtis, nepaprastai skausminga ir beviltiška padėtis, galiausiai XIX amžiaus viduryje pačiame kapitalistinės ir begėdiškos Europos centre pagimdžiusi apšviestąjį mesianizmą: šis, žinomas lenkų parakletizmo vardu, užvaldė Goethe varžovo Mickiewicziaus, dvasinio Shelley brolio Slowackio, Hoëne-Wronskio, Towianskio, Chopino ir daugelio kitų galingą dvasią. Vargas galingiesiems, kurie pavergtųjų širdyje pažadina didį Dievo pyktį!

Tačiau Europoje gyvena kita tauta, kurios nedalia prilygo Lenkijos nelaimei, bet ji praeityje neturėjo anosios tragiškos paguodos užsidėti kankinės karūną. Gyvųjų užmiršta Lenkija bent išsaugojo savo vietą tarp garsių mirusiųjų; jos vardas dar figūravo kronikose greta Valua, Burbonų ir Bonaparto vardų. Bet Lietuva, rami ir mąsli poetų ir mąstytojų tėvynė, neturėjo nei dabarties, nei praeities. Europoje jos nacionaliniai reikalavimai turėjo dar mažiau galimybių negu Lenkijos būti išgirsti ir suprasti; net žinovams jos vardas tereiškė tolimą ir nepažįstamą „nenugalimos carinės imperijos“ provinciją. Pagaliau geografinė padėtis ir tautos charakterio ypatybės, regis, ją visada skatino nepasitikėti ateitimi.

Dar XII amžiuje jos šiaurinė dalis, susidedanti iš Kurliandijos ir Livonijos, pateko į teutonų riterių ordino – Kenigsbergo kryžiuočių ir Rygos kalavijuočių – pragarišką priespaudą; XIV amžiuje ji suskilo į dvi dalis: vakarinę su Pomeranija ir Mažąja Lietuva, būsimos Prūsijos užuomazgą, ir rytinę, apimančią Didžiąją Lietuvą ir Žemaitiją, – asmenine sąjunga prie Lenkijos prisijungusią kunigaikštystę; Viduramžiais pirmykštė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tęsėsi nuo Brandenburgo iki Maskvos vartų ir nuo Baltijos per Baltąją Rusiją ir Ukrainą iki Juodosios jūros; paskutiniais XVIII amžiaus metais Lietuva, didžiausių Lenkijos karalių ir įtakingiausių jos poetų lopšys, buvo įtraukta į demoniškos trijų vokiečių politikos iškastą duobę: Prūsijos Frydricho II, Rusijos Jekaterinos II ir Austrijos Marijos Teresės; apie pastarąją negailestingą ir sentimentalią valdovę senasis Voltaire’o mokyklą baigęs Potsdamo Fricas sakydavo: „Ji verkia, bet visada pasiima savo.“

Nelaimingoji Lietuva – pirmoji Europos teokratija, didžiųjų baltųjų žynių krivaičių senoji karalystė, užmirštoji indoeuropiečių rasės motina ir artima Bretanės, Kornvalio ir Velso tautų giminaitė – savo nelaimėmis negali būti sulyginta su jokia kita engiama tauta. Nepriklausomybės netekusi Airija galėjo pasiguosti bent tuo, kad pateko į daugiausia keltiškos kilmės apsišvietusių ir darbščių tautų galingą, klestinčią, laisvą ir puikiai organizuotą sąjungą. Širdyje prancūzišką dvasią išsaugojęs, išmintingai ir švelniai Colbertʼo de Croissy7 valdomas Elzasas girdėjo savo naujųjų šeimininkų kalbą, dalijosi su jais bendra istorine atmintimi ir savo didvyriškoje pusės šimtmečio trukmės kovoje jautė keturiasdešimties milijonų prancūzų brolišką simpatiją ir palaikymą. Net ir Lenkija geriausiu atveju galėjo dėti viltis į bendrą kilmę ir tikėtis tam tikro susitaikymo jei ne su Rusijos valdovais, tai bent su jos tauta. Bet savo kilme, kalba ir kultūra barbariškoms slavų, teutonų ir mongolų gentims svetima Lietuva, jų pasibaisėtiną dominavimą kentusi Lietuva prieš kelis šimtmečius buvo padalyta į dvi šakas; viena iš jų – Latvija, į kurią vienvaldžiai šalies šeimininkai godūs germanų baltų baronai atnešė Lutherio schizmą ir vokiečių kalbą; kita šaka – tikroji Vilniaus, Kauno ir Gardino Lietuva, pirmiausia patyrusi kenksmingas lenkų aristokratų politikos pasekmes, vėliau – siaubingą carizmo režimą, mongolizuotą fetišistinę stačiatikybę ir imperatoriškuosius Rusijos universitetus – tikrą politinio pavergimo kalvę; per nesibaigiančius nelaimės metus vienintelė šiai Lietuvai paguoda buvo jos karštas katalikų tikėjimas, prisirišimas prie senosios teokratinės hierarchijos ir biblinius laikus menančios didžiųjų tautos dainių kalbos.

Vadinamųjų civilizuotų šalių abejingumą seniausiai Šiaurės Europos kultūrai galima paaiškinti nebent senojo prieškarinio, dar iki Rusijos revoliucijos, pasaulio absurdiška tvarka ir bedvase, baisia pinigų galia paremta auklėjimo sistema. Nors didieji Lietuvos poetai vartojo lenkų kalbą kaip išraiškos priemonę, nors jos mąstytojai kartais rašė vokiškai, vis dėlto jų visų veikalus persmelkia seniausios Europos rasės genijus ir meilė paslaptingiausio pasaulio kampelio grožiui. Nelaimei, rėksmingo diletantizmo ir perdėto snobizmo epochoje, kai Wagnerio, Ibseno, Tolstojaus, žinia, puikūs, bet skaidriam lotynų Europos protui ir jos tobulam, darniam jausmingumui nepralaidūs kūriniai Vakaruose sulaukė triukšmingo pasisekimo, atsirado vos vienas literatas, nuostabus poetas ir vertėjas Gabrielis Sarrazinas8, sugebėjęs atkreipti nedidelio išrinktųjų būrelio dėmesį į pranašiška aistra alsuojančius Adamo Mickiewicziaus ir Juliuszo Slowackio veikalus. Prancūzų publika dar nevisiškai pamiršo tų didžiųjų genijų vardus ir dėl Sen Luji9 saloje įsikūrusios Lenkų bibliotekos vedėjų – įkvėptojo poeto sūnaus Wladislawo Mickiewicziaus ir poeto Zygmunto Zaleskio10 – pastangų. Bet kam rūpi dabarties Lietuvos rašytojai ir menininkai, atgaivinę paslaptingą lietuvių kalbą, tą ir šiandien tebegyvą nemirtingąjį sanskritą, kurį ir praėjus tūkstančiams metų po egzodo vis dar lengvai suprastų brahmaniškos Indijos sūnus?

Nuostabi Lietuvos gamta su jos mąsliais, tamsiais ir skambiais miškų masyvais – tikromis baltų Jupiterio, Perkūno, šventovėmis, su dideliais tyliais ežerais, snaudžiančiais ežerėliais, kurių paviršius nusagstytas dideliais, rojaus sodu dvelkiančiais vandens lelijų žiedais, su kvapniomis pievomis, su senomis pilimis ir žalumoje paskendusiais griuvėsiais; vešli ir švelni Lietuvos gamta su stebuklingu septynis mėnesius trunkančiu pavasariu ir spindintį pasakišką peizažą sukuriančia žiema sulaukė ne daugiau dėmesio negu jos įkvėpta literatūra ir menas. Galima neperdedant pasakyti, kad Turkestanas ir Mandžiūrija labiau traukia keliautojus negu tas prie šiaurinės Prūsijos sienos esantis žavus kraštas, garsiausiems Vakarų šalių kūriniams prilygstančios poezijos, metafizikos ir mokslo lopšys. Pridurkime, kad toje nepažįstamoje šalyje netrūksta daugelio įvairiausių patogumų, kuriais didžiuojasi dabartinė mechanistinė civilizacija. Šiuolaikinės higienos įrangą aistringai kolekcionuojantis keliautojas galėtų savo sąrašą ten papildyti geriausiai tvarkomų viešbučių pavadinimais. Taip pat ir medžiotojas, pratęs prie gausaus laimikio Afrikos ir Naujojo Pasaulio miškuose, turėtų daugiau, negu reikia, progų parodyti savo vikrumą ir drąsą, susidūręs su Europoje didžiausiu ir plėšriausiu lokiu arba per ilgus žiemos mėnesius išbadėjusia šimto vilkų ruja. O kur dar pasivažinėjimai rogėmis mėnesienoje ir pažintis su Baltijos uostais, mokslininkams – galimybė pasimokyti sanskrito, šventos senovės Indijos kalbos, šnekučiuojantis su valstiečiu linų spalvos plaukais, avinčiu vyžomis, kaip šiaurietį vaizduoja Trajano kolonos figūra11.

Kitas mūsų straipsnis bus skirtas Lietuvos politinei ateičiai.

De Labunowo

L’Affranchi, Nr. 3, 1918 m. kovas

Tautų teisės lenkų ir lietuvių požiūriu

Nuo tada, kai austrų ir vokiečių armija užėmė Lenkijos ir Lietuvos teritorijas, praėjo treji Vokietijos, Austrijos ir Rusijos brolžudiško karo metai, treji baisių niokojimų metai, negailestingo politinio persekiojimo, masinių deportacijų, įvairių represijų, bado ir epidemijų metai. Daugiau kaip trisdešimt milijonų lenkų ir lietuvių – Prancūzijai kūnu ir siela ištikimi Didžiosios armijos12 buvusių legionierių palikuonys ir seniausios Šiaurės kultūros paveldėtojai – su siaubu stebėjo, kaip jų buvusioje valstybėje, pasaulyje vienoje galingiausių ir labiausiai civilizuotų, sunkų Maskvos rimbą pakeitė Prūsijos režimas. Demokratiška taika, tautų teisės ir Tautų Sąjunga Europoje ir Amerikoje išliejo upes rašalo. Tačiau laisviems Antantės šalių gyventojams politinė ir ypač žmogiškoji Lenkijos ir Lietuvos padėtis ligi šiolei dar nebuvo aiškiai išdėstyta.

Pirmiausia, kas stebina kalbant apie šiuolaikinę tautos sąvoką, – tai, kad visos valstybės vyrų deklaracijos šia tema paremtos mūsų dienomis plačiai apkalbėtu absoliučios lygybės principu, nepaisant tikrųjų laisvės ir teisingumo bei jų hierarchinės tvarkos, kurioje kiekybiniai duomenys užleidžia vietą vien tik kokybe apibrėžtoms vertybėms. Vienodai vertinti visas engiamas šio pasaulio tautas – tai vokiečių autokratijai ir militarizmui įduoti argumentą, nukreiptą prieš patį nacionalumo principą. Jeigu gindami visas engiamas tautas be išimties mes pasiremiame absoliučia, nesąlygiška teise į nepriklausomybę, tai neišvengiamai sušvelniname nepakenčiamą įžeidimą, engėjų primestą Elzasui ir Lotaringijai, Lenkijai, Lietuvai, ir šių aukštos kultūros bei ilgaamžės istorijos šalių politinį ir ekonominį priklausomumą sulyginame su galingesnio ir kultūringesnio kaimyno – aišku, neteisingai, bet žmogiška, universalia prasme ne taip tragiškai, mažiau skandalingai – pavergta kokia nors nedidele Rytų tautele. Nėra nieko teisingesnio, nieko kilnesnio už bendrai keliamą pavergtų tautų klausimą; vis dėlto kaip pakliuvo, be jokios atrankos per diskusijas išvardytos tautos, mažiau išsivysčiusias Europos šalis sugretinus su Afrikos, Azijos ar Okeanijos laukinėmis tautelėmis, anksčiau ar vėliau sukelia didelį pavojų, tenkinant aneksionistinius mūsų priešininkų siekius. Būtų buvę gerokai teisingiau ir parankiau nuo politinės kampanijos pradžios apibrėžti aiškią kiekvienos tautos vietą būsimoje pasaulio tvarkoje.

Atsargus Vakarų demokratijos požiūris, kuriuo 1915 metais naudojosi dalies gyventojų ir armijos iš pažiūros palaikomas carizmas, nebūtų turėjęs tapti trukdžiu paskelbti Lenkijos ir Lietuvos – dviejų prigimtinių Prancūzijos sąjungininkių – pilnutinę nepriklausomybę. Būtų derėję suprasti, kad šimtą penkiasdešimt metų mongolų jungą kentusių abiejų tautų savaime suprantama rusofobija reiškė didžiausią antipatiją centrinei imperijos valdžiai. Argi taip sunku, turint tik vieną mirtiną priešą, suprasti padėtį šalies, nelaimei, jų turinčios net du? Ir kam reikėjo lenkų ir lietuvių klausimą – pasaulio ateičiai gyvybiškos svarbos klausimą – svarstyti tuo pačiu lygiu kaip kroatų arba armėnų problemą? Argi modernių, švenčiausioms tradicijoms priešiškų demokratijų trumpoka atmintis pamiršo draugiškumą, kuris siejo ir dar šiandien po daugybės išbandymų tebesieja šias šalis su Prancūzija? Juk tereikėjo atsiversti bet kurį istorijos vadovėlį, ir jo labiausiai jaudinančiuose puslapiuose šalia Prancūzijos, graikų ir lotynų civilizacijos vyriausios dukters, aptiksi ištikimąją Lenkiją, slavų kultūros motiną. Ir kaip tik dėl tos nepaprastai vertinamos draugystės, šimtametės ištikimybės Lenkija su neblėstančiu dėmesiu, o kartais piktoku įtarumu seka savo vyresnės sesers – tokios gražios, didingos ir turtingos – menkiausius poelgius savo atžvilgiu; net Prancūzijos sąjunga su despotiškąja Rusija apiplėštai, paniekintai ir sužalotai, prūsų ir rusų jungo gniuždomai jaunesniajai seseriai nesukėlė nė menkiausio pavydo ar kartėlio jausmo. Bet taip pat reikėjo suvokti, kad niekas taip neįžeidžia lenko ar lietuvio sielos, kaip žodis „autonomija“, kuris pasenusiais metodais veikiančių ir ateities socialinių krizių pavojui kurčių diplomatų lūpose įgyja didžiausią nerimą keliančią reikšmę.

Kai po pusės šimtmečio užmaršties 1914 metų rugpjūtį buvo paskelbta naiviai veidmainiška, Didžiosios Kunigaikštystės laikus menanti „lenkų autonomija“, ir Lenkijos vardas sumirgėjo žurnaluose ir brošiūrose, Vakarai turėjo šiek tiek nustebti, kaip šaltai lenkai sutiko tą „linksmą“ naujieną. Nuostaba ir netrukus po jos ėjusi bendra nepritarimo nuotaika, nelaimei, patvirtino Lenkijos jau senokai jaučiamą įtarumą. Vakarų demokratijos pamiršo jos lygių neturinčią ištikimybę, net nepasivarginusios rimtai ištirti naujosios sąjungininkės – Rusijos imperijos – padėtį nei pasverti jos karinius gebėjimus. Tikėtis, kad po šimto penkiasdešimties apleistumo ir vergystės metų Lenkija, gausiausia ir civilizuočiausia iš visų pavergtų tautų, džiaugsmingai sveikins pusinės laisvės pažadą? Ar tai nebuvo rimta politinė klaida, kurios pasekmės būtų buvusios lemtingos bet kuriai kitai, išskyrus prancūzų ir lenkų, draugystei?

Ar grynai politinės, vadinasi, antraeilės, svarbos problemų, kaip vienos ar kitos necivilizuotos Rytų Europos pakraščio valstybėlės ateitis, klaidingas tapatinimas su neatskiriamu nuo socialinės pažangos ir tikrosios civilizacijos lenkų ir lietuvių klausimu dar ir šiandien, po tiekos kovų ir kalbų, kyla dėl mūsų abejingumo, dėl mūsų bendrosios kultūros stokos – gana paplitusio reiškinio senose, plutokratinio režimo paveiktose visuomenėse?

Neapgalvotas ir nesuprantamas, rasės ir kultūros ypatumų nepaisantis visų tautinių problemų kaip vienos visumos pateikimas atskleidžia ne tik strategines ir diplomatines šio karo klaidas, bet ir mūsų žinių trūkumą bei nepagrįstus psichologinius sprendimus. Svarbiausia dabarties epochos ypatybė gali būti nusakyta keliais žodžiais: mūsų visuomenėje nė vienas žmogus pagal savo individualią vertę neužima jam prideramos vietos. Pinigai nustojo būti priemone, pavirto tikslu; apsukrumas – antraeilis ir visada šiek tiek įtartinas gebėjimas, kuris hierarchijos principais sutvarkytame pasaulyje liktų kukli išminties tarnaitė, – dabar užima pirmąsias vietas ir jam artimų intrigos, reklamos ir korupcijos padedamas prasiskina kelią į pačius aukščiausius sluoksnius. Mistinis tautos jausmas, vadinamas šiuolaikiniu laisvės ir tiesos meilės vardu, visada pranoksta religinį jausmą; triukšmingame neatsakingų valdytojų knibždėlyne tauta nenuilstamai ieško Vado, Globėjo, dvasinės pasitikėjimo ir pagarbos duonos Dalytojo. Bet, neįstengdama jų rasti plutokratų varžytynių triukšme, tauta iš nevilties ir pati anksčiau ar vėliau atsisako senųjų sentimentalių aspiracijų ir aklai paklūsta niūriems neigimo ir anarchijos apaštalams.

Skeptišką požiūrį į bet kokią vidinio atsinaujinimo galimybę neišvengiamai lydi visiškas abejingumas rimtoms išorės politikos problemoms. Baisi abejonės ir nepagarbos negalia mūsų protuose suleido gilias šaknis. Hierarchinės rasių ir skirtingos kultūrinės padėties akivaizdoje mes demonstruojame ne tik pasaulio politikos, bet ir tikrosios individų vertės vidinėje mūsų visuomenių struktūroje neišmanymą. Laikraščių skiltyse kaip papuola išvardytos pavergtos tautos primena mūsų salonus, kuriuose greta aristokratų stumdosi storžieviai ir niekšai. Mes be atvangos kartosime, kad perdėm supaprastintas požiūris į tautines problemas neišvengiamai randasi iš šiuolaikinės visuomenės abejingumo tikrajai individų vertei. Plutokratinis režimas perkeitė net mūsų psichologiją: kiekybė vietoj kokybės, brutali jėga vietoj dvasinės valdžios, išorinių dalykų pomėgis vietoj tikrų dalykų meilės.

Šių eilučių autoriui buvo lemta ilgai gyventi visuose didžiuosiuose civilizacijos centruose. Aistringas visų modernaus gyvenimo formų tyrimas mano atminties košmaruose užima ne mažiau vietos negu pasibaisėtinas mažasis opiumo rūkytojas malajietis siaubingose Thomo de Quincey13 vizijose. Apie 1914 metus geriausiai organizuotos Europos visuomenės priminė išdykusiems vaikams nevaldomai siausti atiduotus namus. Tokiuose namuose visi daiktai, regis, buvo išjudinti iš savo senosios nusistovėjusios vietos. Dar net neapleidę šios ašarų pakalnės, pirmieji tapo paskutiniai, o paskutiniai – pirmieji. Politika, menas, žurnalistika, teatras, policija, mada, darbas – viskas buvo palikta atsitiktinumui arba – ir tai nė kiek ne geriau – grynai asmeniniam išskaičiavimui; tai lyg koks trumpalaikiam poreikiui skirtas kartoninis visuomenės statinys be praeities ir ateities; Swedenborgas14 regėjo tokių statinių savo vizionieriškose kelionėse: pasaulių be pamatų, be praeities, be tradicijų, be rūpinimosi ateitimi.

Šiandieninė lenkų ir lietuvių klausimo traktuotė mus skatina manyti, kad neaiški, svyravimų ir nutylėjimų kupina padėtis nulemta šiokios tokios pagarbos seniesiems diplomatijos metodams; taip mes rizikuojame atstumti nuo savęs trisdešimties milijonų žmonių, dar Viduramžiais įpratusių žvelgti į Prancūziją kaip į savo antrą tėvynę, simpatijas. Būkime atsargūs, jeigu tokia mūsų paklydimų kilmė, pasistenkime įsigilinti ne tik į atskirų vyriausybių, bet ir į tautų tikruosius santykius.

Visa mūsų, pasaulyje dar neregėtos didžiausios karinės koalicijos priešininkų, jėga yra mūsų ginamas kilnus idealas. Mes kovojame už teisingumą, brolybę, laisvę, o labiausiai – už Tautų Sąjungą, tai reiškia – už Vienybę, Pasaulio sielą – aukščiausią šio gyvenimo tiesą. Kad ir kas nutiktų, mes pasieksime tvarų teisingumą, brolybę ir laisvę – tris dvasines galybes, tikrąją žmogaus galią, civilizacijai laiduojančią taikią darbščią ateitį. Mes nenugalimi, nes Dvasia išskleidė savo šventą vėliavą virš mūsų susivienijusių tėvynių vėliavų. Taip, mes nebijome garsiai apie tai skelbti: biurokratiniam ir tamsuoliškam tautų engėjui carizmui paskendus kraujyje ir purve, arogantiška ir negailestinga Prūsija prarado savo pačios pateisinimą, egzistencijos pagrindą, dvasiniu – ir išties pačiu svarbiausiu – požiūriu liko be apsaugos ir be rytojaus! Kad ir kokia brutali būtų jos galybė, ji sužlugs kaip ir Rusija, kurios režimą Leibnizas ir Petras Didysis nukopijavo nuo prūsiškos sistemos.

Vis dėlto neužtenka vien įsitikinimo, kad pakėlei ginklą gindamas Idealą arba, pasakykime paprasčiau, Gėrį. Juk Gėris reikalauja didesnės už gyvybę aukos: kaip esminės sėkmės sąlygos Gėris trokšta ne vien antžmogiško heroizmo, kurį parodo mūsų armijos, bet dar ir pergalės prieš visus senuosius mūsų prietarus, visas žmogiškas mūsų silpnybes. Pačios baisiausios pragaro kada nors suregztos machinacijos akivaizdoje, po daugybės kovų, prieš kitas, deja, dar laukiančias kovas mes tiesiog privalome pagaliau prabilti kalba, kuri būtų verta už mus, mūsų idėjas, būsimą ateities pasaulį žūstančių nežinomų didvyrių. Kai kariai sugrįš į gimtuosius namus, visuose kraštuose pakils kitos armijos, didžiulės dirbančiųjų armijos, kad pareikštų savo teises ir paklaustų, kokius naujus įstatymus, kokią geresnę, dosnesnę ir grynesnę socialinę tvarką mes sukūrėme ant senojo pasaulio griuvėsių. Pasistenkime būti verti praeities ir rytojaus kovotojų. O kadangi mes, laimei, turime sąjungininką – Tiesą, išmokime sakyti tiesą! Atsisakykime mumyse dar užsilikusių senosios diplomatijos subtilybių, kurių prestižas pranyko visiems laikams. Sakykime tiesą.

Visais požiūriais pageidautina, kad, prieš nuaidint tautų pykčio šauksmui, iš pradžių tiesos žodį ištartų atskiri asmenys. Senoji žiauri ir žaisminga, dvaro liokajų ir kotiljono vedlių diplomatija mirė, ir tautos rengiasi padėti ant jos kapo tokias pačias paslaptis ir pagarbą, kokias Laurence’as Sterne’as, pasislėpęs už kampo, atidavė Abelaro ir Eloizos kapui. Sverkime tiesos žodį, o pasvėrę jį paskleiskime pasaulyje, nes tarp mus supančių abejonių vienas dalykas yra tikras: tokio karo, kuris buvo nepanašus į ankstesnius karus, negali vainikuoti įprastinė taika. Kad išgirstų mūsų šnabždesį, arčiau palinksta nebe slaptosios kanceliarijos, o tautos, planetos dirbančiųjų gausybė suklūsta ir laukia. Nepamirškime, kad toji gausybė, ta naujoji žmonija, savo kraują praliejo už Tiesą, ir būtų vaikiška dviprasmybių užnuodyta kalba pasipriešinti tiesos veikimui.

Šiuo pasaulio raidos etapu, kai Tautų Sąjunga, būsimų Jungtinių Europos Valstybių užuomazga, su atkakliu užsispyrimu siekia įsitvirtinti kiekviename savo atsakomybę suvokiančiame prote, būtų ne tik absurdiška, bet ir nepaprastai pavojinga Lenkiją bei Lietuvą prilyginti paprastiems politiniams faktoriams ir jas stumdyti diplomatinėje šachmatų lentoje pagal akimirkos situaciją arba trumpalaikį poreikį. Atidžiai ištirkime dabartinę abiejų šalių padėtį, jų požiūrį į centrines imperijas. Vienintelis dievinamos Prancūzijos žodis dar galėtų ištaisyti visą blogį. Nebijokime lenkų ir lietuvių klausimui jau šiandien suteikti tą svarbą, kurios jam prireiks Taikos kongrese. Liaukimės jų likimą sieti su bendra pavergtų tautų problema. Didžiai tautai, pagimdžiusiai Koperniką, Mickiewiczių, Slowackį, Chopiną, netrukus vėl užimsiančiai savo vietą tarp pirmųjų pasaulio galybių, nedarykime baisaus įžeidimo įrašydami jos garsų vardą greta menkai žinomų, pusiau barbariškų tautelių, kurios ir po 1914 metų konflikto galėtų sukelti rimtą pavojų Europos taikai, pasaulio visuomeninei ir ekonominei pažangai.

Žvelgiant į dabartinę žemyno padėtį paaiškėja, kad vieninteliai Prancūzijos draugai Šiaurės Europoje buvo Lenkija ir Lietuva, kurių tautinis jausmas, aukšta kultūra ir riteriška dvasia atsilaikė prieš šimtą penkiasdešimt metų užtrukusį nepakenčiamą Prūsijos ir Maskvos dominavimą. Rusija kapituliavo, Ukraina entuziastingai pasitiko austrų ir vokiečių „gelbėtojus“, Suomija juos garsiai kviečia ir atveria sienas. Bet šimto penkiasdešimties metų mongolų priespaudos ir trejų siaubingos vokiečių okupacijos metų išsekintos Lenkija ir Lietuva ne mažiau kaip pirmą jų nelaimės dieną priešinasi savo paveldėtam priešui, kurį siaubingas 1914 metų išpuolis pavertė pasaulio priešu.

Mylėkime ir ginkime visus engiamuosius, bet spręskime apie kiekvieną pagal jo darbus.

De Labunowo

1918 m. balandis

Lietuva

Kruvino Europos konflikto, išjudinusio politinius, ekonominius ir socialinius pasaulio pamatus, įkarštyje be galo sunku, net, galima sakyti, neįmanoma atitraukti žvilgsnį nuo Pikardijos ir Flandrijos ir jį nukreipti į kurią nors kitą žemėlapio vietą, kurioje šviesios taikos spalvos staiga, tarsi mostelėjus juodojo burtininko lazdele, nusidažo vienodais raudonais tonais, ir laisvus kraštus užplūdusios pragaištingos kruvinos imperijos juos nušviečia gaisrų ugnimi. Neaprėpiamas kovos laukas, kuriame Prancūzijos sūnūs padarė savo antrąjį stebuklą, atveria mistinę žaizdą šio pasaulio šone; tačiau visas žemės kūnas kenčia mirtinas kančias, ir, atrodo, girdi, kaip iš skausmo surinka kojomis trypiama jautri materija.

Tarp daugybės sužalotų kraštų vis dėlto yra vienas, kuriam šio karo žiaurumai tebuvo ilgos šimto penkiasdešimties metų Golgotos apvainikavimas, niūri apoteozė. Baisu sakyti, bet toji nelaiminga rytinio pakraščio žemė, atsidūrusi tarp negailestingos Prūsijos ir barbariškos Moskovijos žiaurių gniaužtų, su džiaugsmu sutiko visą Vakarų pasaulį skausmu ir siaubu užliejusią katastrofą. Ilgiau kaip šimtmetį buvo laukiama šio kataklizmo; taip ir chroniška liga sergantis organizmas laukia krizės, kuri jam atneštų sveikatą arba mirtį.

Daug, netgi per daug kalbėta apie Lenkijos kančias, nes, kaip mes jau buvome parodę savo ankstesniuose straipsniuose, šios aukštos kultūros ir didžios istorijos šalies padėtis niekada nebuvo aiškiai atskleista jokiai Antantės tautai. Politinių straipsnių gamintojų kvailas noras užsispyrusiai gretinti „buvusią Šiaurės Prancūziją“ – vieną kultūringiausių pasaulio tautų – ir „engiamas Balkanų ir Mažosios Azijos tauteles“ nuolat sumenkindavo lenkų klausimą.

Kartą ir visiems laikams reikia suprasti, o supratus niekada neužmiršti, kad Frydricho II, Jekaterinos Didžiosios ir Marijos Teresės meistriškai apskaičiuotas Lenkijos susilpninimas, paskui nusikalstamai šaltakraujiškai visų trijų bendrininkų įvykdyti padalijimai paskatino Prūsijos galybę, Vokietijos suvienijimą, Rusijos suirimą ir, vadinasi, lemtingas 1866 m.15 ir 1871 m. pergales, kuriose jau brendo dabartinio konflikto daigai. Taigi dabar, lemiamu karo momentu, būtų vaikiška lenkų klausimui teikti tik moralinę reikšmę. Iš tiesų laisvė, teisė ir teisingumas yra puikios socialinės programos komponentai, neblogai gebantys pakurstyti šventą ugnį kariautojų širdyje; tačiau būtų daug išmintingiau ir tiesiog naudingiau pabrėžti praktinę reikšmę – atkurti tą Šiaurės šalį, vienintelę tikrai ištikimą Prancūzijai ir šventam sąjungininkų reikalui.

Argi dar visai neseniai viename rimčiausių laikraščių mes nematėme Lenkijos vardo, minimo kartu su Kroatijos ir Hercegovinos „engiamomis tautelėmis“? Argi logiška ir garbinga šitaip traktuoti tautą, pasauliui davusią Koperniką, Prancūzijai – Józefą Poniatowskį ir tūkstančius savo kraują praliejusių didvyrių, vergovę patyrusiai Amerikai – Tadeuszą Kościuszko? Argi šitaip atsidėkojama trisdešimties milijonų gyventojų šaliai, išsaugojusiai ištikimybę Antantei, kai buvo išduotos Rusija, Ukraina, Suomija, Tauridė16, Chersonesas?

Silpnųjų ir prispaustųjų apsauga, tautų teisė pačioms tvarkyti savo likimą, teisingumas, laisvė, Tautų Sąjunga – ar tai pirmas žingsnis Jungtinių Europos Valstybių link? Bet argi sąmoningas žmogus neatiduotų savo gyvybės, kad bent viena diena pagreitintų tokio evangeliško idealo įgyvendinimą? Vis dėlto, nepaisant visko, mes esame šios žemės vaikai, ir sunkaus triūso bei gimdymo skausmų kupiname pasaulyje retai pasitaiko progų širdies ir proto siekius suderinti su pilvo troškimais, todėl, kai mums nutinka nelaukta galimybė pasirodyti kilniems ir nesuliesėti, yra protinga į ją kabintis visais ragais ir nagais. Viena iš tokių nuostabių progų yra stiprios Lenkijos atkūrimas rytiniame Prūsijos pasienyje. Dabartiniame baisiame kare, kuriame dvi pačios kilniausios šio pasaulio civilizacijos supjudė dvi paskutines barbarybes, aš turiu omenyje Maskvos ir Otomanų imperijas, Lenkija viena pati taptų galinga neįveikiama atsvara.

Unikali proga, iš tiesų, kai žmogaus dvasia laimėtų tiek pat, kiek ir kūnas, kai būtų ištikimai pasitarnauta ir mūsų žemiškiems interesams, ir aukštesniems siekiams!

Tačiau šiandien aš tikrai neketinu nei perdėtai iškelti Lenkiją, nei kam nors meilikauti, kad ir kas tai būtų šiame blogiausiame iš pasaulių. Mano protėviai liejo savo kraują už abi Prancūzijas – tą, kuri prie Viduržemio jūros, ir tą, kuri prie Baltijos, ir didelė meilė man suteikia teisę bausti. Svajinga, sentimentali ir nepastovi Lenkija yra moteriška tauta.

Jeigu gausiai praliejus jauną kraują, po daugybės gedulo dienų ir kančių teisingumas, laisvė, teisė tebereiškia tai, ką reiškė anksčiau, taip, jeigu [šie principai] 1918 metais tebėra tokie kaip 1914 metų liepą – žemiausių ir kilniausių žmogaus aistrų didingas šėlsmas, kitaip tariant, daugiau ar mažiau teisingi poetų lūpose, bet ištarti diplomatų – deja, veidmainiški ir tušti žodžiai, tai aš žemai lenkiuosi šio pasaulio valdovui ir jam linkiu ilgų, laimingų melo ir kraujo metų. Tačiau jeigu skausmas subrandino žmogaus širdį, jeigu motinų ašarų upės nuplovė sielos ir kūno purvą, jeigu tautos vadų, abejonės atsikračiusių intelektualų ir pagarbos išmokusių paprastų žmonių širdyse prabudo tikro gyvenimo ilgesys, tada aš turiu teisę pagarbiai, kaip ir dera, kalbėti apie teisingumą ir laisvę, tai yra oriai, paisydamas aukščiausio teisingumo, kaip turi kalbėti rašytojas, kurio instrumentas yra prancūzų kalba – aiški Tiesos kalba.

Nustokime Lenkiją – įstabią dvasinę ir fizinę galybę – rikiuoti tarp smulkių engiamų tautų. Būkime pasirengę tvirtai apginti tautos, kuri nuo tamsiausių viduramžių su mumis dalijosi džiaugsmu, entuziazmu, liūdesiu ir net blogu valdymu, pilnutinę ir visišką nepriklausomybę. Apvainikuokime karžygių laurais jos erškėčių karūnos sukruvintą kaktą, bet pirmiausia jai sugrąžinkime aukščiausią, kokią tik įmanoma įsivaizduoti, šlovę, atiduokime patiems kilniausiems, didžiausiems privalomą pagarbą: ištarkime tiesos žodį.

Negana to, Lenkijai priminkime kadaise iš Tiesos sutuoktinio, to, kuris jį pamilusį Nietzsche pavertė didžiu žmogumi, lūpų nuskambėjusį priesaką: „Nedaryk savo artimam…“ ir su meile išskleiskime Dvasios valdovo įstatymo nulemtas žmogiškas, atsitiktines pasekmes. Savo atgimusios laisvės aušroje nedaryk savo artimam to, ką pati patyrei per šimtą penkiasdešimt metų vergijos, baisesnės negu Egipto vergija. Sužalotoji šalie, negeisk namų savo kaimyno, dar silpnesnio ir labiau sužaloto negu tu pati. Tu, kuri taip ilgai buvai pavergta, patrauk rankas nuo tautos, kuri kadaise buvo laisva valia su tavimi sudariusi sąjungą ir drauge kentė ilgą priespaudą, šiandien, kaip ir tu, trokšta socialinės laisvės ir politinės nepriklausomybės. Nekurk tendencingų argumentų, o ypač – nesudarinėk statistikos, pasibjaurėtinos statistikos! Tu, kuri tiek nukentėjai nuo šio pasaulio valdovo – kraugerio ir apgaviko – apgailėtinų, neva moksliškų išvedžiojimų, iš numirusiųjų prisikėlusi Lenkija, patrauk rankas nuo Lietuvos – tos mažosios sesers, kuri tau atidavė savo geriausius sūnus: Jogailą, Mickiewiczių, Slowackį. Neprimesk jai savo įstatymų ir papročių, palik Lietuvai jos varganą žemę ir kuklią kalbą – seniausią Europoje, vyriausiąją šlovingo sanskrito dukterį. Nesakyk: ištisus šešis šimtmečius aš buvau tavo valdų šeimininkė. Tu, kuri norėtumei užmiršti savo patirtą siaubą, neprimink jai praeities kančių ir pažeminimų. Ištikimoji Bažnyčios dukterie, nepamink dieviškų priesakų, kurie tau padėjo ištverti nelaisvės kančias.

Labiausiai saugokis nepolitišku ir nežmonišku elgesiu suteikti pragaištingą argumentą tavo teritoriją vis dar užėmusiam užpuolikui, kuris paslapčia šaipydamasis tyko progos pasinaudoti tavo klastingais išskaičiavimais ir neteisingomis pretenzijomis. Nejaugi tu pati, vos ištrūkusi iš ilgos nelaisvės, kai akla barbariška Moskovija ir baisi, sąmoningai žiauri Prūsija stengėsi viena kitą pralenkti atlikdamos budelio pareigas, dabar kėsiniesi į kaimyninės šalies laisvę, niekini šventą tautų teisę, nors ir šiek tiek savotiškai traktuojamą, pačioms tvarkyti savo likimą?

Argi po daugybės priespaudos ir ciniško išnaudojimo metų tavo aktyviai veiklai per maža savo pačios teritorijos, ir argi reikia brautis į kaimynės, nei veidu, nei būdu nepanašios į tave, žemes? Argi tu neturi sušaukti armijos, įdiegti naujos ekonominės sistemos, parašyti naujos originalios konstitucijos – sukurti pasaulį, neaprėpiamą meilės, galios, laisvės, tiesos pasaulį?

Ak, mano Dieve, koks džiaugsmas ir kokia neviltis skelbti žodį dykumoje!

De Labunowo

1918 m. gegužė