Rasa Matulevičienė. Apie Vienos kafėhauzų tradiciją

Austrija man yra šalis, su kuria beveik prieš trisdešimt metų susiejau savo profesinį gyvenimą. 1996-ųjų vėlyvą rudenį išlipau iš traukinio Varšuva – Viena ir mane užvaldęs jausmas, kad Viena man yra labai savas miestas, liko toks pats stiprus iki dabar. Tą vakarą kolegų austrų buvau pakviesta į Landtmanno kavos namus – kafėhauzą. Net į galvą neatėjo, kodėl būtent į Landtmanną ir kodėl mes ten, lyg tarp kitko, aptarinėdami austriškus patiekalus, svarstėme svarbiausius darbo reikalus. Nors austrų kultūros sklaidos projekte jau nedirbu, į Vieną traukia sugrįžti kasmet. Neseniai prasidėjo ir pigių avialinijų skrydžiai. Įspūdžiais apie Vieną spaudoje, socialiniuose tinkluose pradėjo dalintis kultūros žmonės. Jų mintys, publikuojamos nuotraukos, paskatino ir mane parašyti šį pažintinį straipsnį apie Vienos kavos namus – kafėhauzus . Tikiuosi, kad šis tekstas, subrandintas iš mano asmeninių patirčių, Vienos seminaruose išgirstų ir knygose perskaitytų faktinių žinių ir žiupsnelis kavos namų literato Peterio Altenbergo vertimų kada nors, po pandemijos, padės smagiau pakeliauti po kultūrinę ir literatūrinę Vieną.    

Rasa Matulevičienė

Kafėhauzai – vienietiškos institucijos. Istorija, tradicija, atspindžiai kasdienybės kultūroje ir literatūroje.

Kavos kultūra pirmiausiai išplito alkoholį draudžiančioje Osmanų imperijoje. Po Vienos apgulties XVII amžiuje ji peržengė tuometinės Austrijos sienas ir įsitvirtino Habsburgų monarchijoje – taip prasidėjo kafėhauzų tradicija. Ilgainiui kavos namus Vienoje imta laikyti svarbiausia miesto institucija. 2011 m. jie buvo įtraukti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kelionių vadovai apie šalį ir masinis turizmas šią tradiciją, siejamą su garsių literatų ir intelektualų pavardėmis, išpopuliarino dar labiau. Vis dėlto pirmą kartą juose apsilankę svetimšaliai, ypač vos pradedantys pažinti Vienos kultūrą ir norintys kuo greičiau, kuo daugiau visko aplankyti, neretai nusivilia šitomis istorinėmis Vienos kavinėmis, nes iš tikrųjų jos ne ką gali pasiūlyti skubantiems prašalaičiams. Jos patrauklesnės vieniečiams ir garsėja anaiptol ne kava. Į kafėhauzus ir anksčiau, ir dabar labiausiai einama ne tiek pavalgyti, išgerti kavos ar arbatos, o pirmiausiai maloniai leisti laiką bendraujant su bičiuliais ar vienam sėdint gražioje ir jaukioje aplinkoje. Austrų rašytojo, kavos namų literato Alfredo Polgaro taikliai pastebėta, kad „Vienos kavos namuose sėdi žmonės, kurie nori pabūti vieni, bet jiems reikia ir draugijos”. Tai tartum jaukūs namai, bet sykiu ir vieša erdvė. Kafėhauzų lankytojus nuo įkyrių ir apie tradiciją nieko nenutuokiančių turistų savotiškai saugo ypatingas padavėjų elgsenos stilius. Kelnerio profesija Vienoje vis dar tebėra ori ir garbinga. Kreipiamasi į juos – „Herr Ober!” (pone viršiausias!), ir tas Herr Ober visa esybe primena senuosius gerų manierų oficiantus. Vienos kavos namų kelneris niekada jūsų nepaklaus „ar dar ko pageidautumėte?”. Šios tradicijos nežinantiems toks elgesys, kai svečiui „netrukdoma”, atrodo nemandagus. Kai kam susidaro įspūdis, kad klientu nesidomima. Todėl neretai turistai Vienos kavos namų oficiantus pavadina „arogantiškais, nemandagiais, įžūliais”. Iš tiesų toks elgesys yra iš esmės visai kas kita, nei greitas aptarnavimas, klaidingai tapatinamas su geru ir maloniu dėmesiu klientui. Betgi „klientų” Vienos kavos namuose nėra – yra tik „svečiai”. Herr Ober neįkyrėja svečiui, nedemonstruoja perdėto dėmesio, todėl svečias gali sėdėti kavinėje kiek panorėjęs, kad ir visą dieną, netrukdomas čia leisti laiką. Kafėhauzo kelneris neskubės jums nešti ir sąskaitos, teatrališkai tvarkys kitus reikalus, kad neduokdie nepaskubintų svečio išeiti, nesutrikdytų jaukios ir malonios atmosferos, už kurią jis jaučiasi atsakingas. Viskas turi klostytis neskubant, įprastu ritmu ir ponas Ober, dažnai garbesnio amžiaus vyriškis, dar nuo imperatoriaus laukų tarsi jaučiasi įpareigotas šią tvarką prižiūrėti. Kelneriai elgiasi kaip aktoriai scenoje, tobulai persikūnija į salės viršininko vaidmenį. Nuo XIX a. antrosios pusės Vienoje, naujame Ringo bulvare, vienas po kito ėmė atsidarinėti kavos namai, kadaise jų buvo daugiau nei trisdešimt, o dabar likę vos keturi, tęsiantys tradiciją. Daugiau kavos namų dabar yra ne Ringe. Amžių sandūroje kafėhauzai tapo savotiškais austrų menininkų namais, nes jaukesnėje nei dažnai mažų būstų aplinkoje daug Vienos intelektualų praleisdavo dieną, rašydami ar diskutuodami. Kafėhauzų atmosferą kuria ir interjero elementai: veidrodžiai, sietynai, parketas, marmuru dekoruotos sienos, jaukios ir patogios pusiau uždaros vientisų minkštų kampų salelės draugų kompanijoms, maži staleliai vienišiams ar poroms, elegantiškos buržuazinio stiliaus kėdės, ypač populiarūs staliukai prie langų, taip pat stovai su laikraščiais iš viso pasaulio, biliardo stalai. Dabar beveik visuose kavos namuose rasi ir gausų valgiaraštį – anksčiau tiek patiekalų nebuvo. Bet kafėhauzas nėra restoranas, o tradicija užeiti tik puodeliui kavos ir ilgesniam laikui vis dar gyva. Nors prabangus, dažnai net imperatoriaus laikus menantis istorinis interjeras kai kuriuos turistus glumina, ypač jeigu jie nori tik kavos, o frakais ir smokingais pasipuošę manieringi kelneriai trikdo, tačiau nemažai turistų vis dėlto atkakliai šturmuoja kelionių vadovuose išvardytus kafėhauzus, todėl norint patekti į Cafe Central arba Cafe Sacher, reikia mažiausiai pusvalandį laukti eilėje už durų net ne turistinio sezono metu. 

Tradiciškai kavos puodelis, keli vienietiško cukraus gabalėliai, stiklinaitė vandens kafėhauzuose atnešami ant nedidelio dailaus padėklo. Stiklinės vandens patiekimas šalia puodelio irgi sena tradicija. Iš pradžių namų ūkiuose vieniečiai naudojo šulinių vandenį, bet jis buvo drumstas ir prastos kokybės, sukeldavo ligas, todėl kavos namų savininkai, kad įrodytų aukštą vandens kokybę, už tai imdavo nemažus pinigus, atnešdavo šalia kavos, kaip įrodymą, skaidraus kalnų šaltinio vandens stiklinaitę. Nuo 1873 metų į Vieną imperatoriaus Pranciškaus Juozapo potvarkiu buvo nutiestas pirmasis 95 km ilgio vandentiekis iš Alpių, ir miestas pradėjo gerti skaidrų, daug švaresnį kalnų šaltinių vandenį, tačiau vandens stiklinė prie kavos puodelio jau buvo tapusi įprastu atributu. Vis dėlto vandens iš stiklinės ilgą laiką negerta, į jį būdavo dedamas šaukštelis pamaišius kavą.

Vieni iš keturių Ringo bulvare likusių istorinių Vienos kavos namų yra Cafe Landtmann. Įsikūrę priešais rotušę, prie teatro ir visų svarbiausių Austrijos valdžios institucijų, jie nuo pat atidarymo buvo politikų ir ministerijų darbuotojų, be to, aktorių mėgstama vieta. Kartais juokaujama, kad tai, kas aptarinėjama prie Landtmano staliukų, kitą dieną atsiranda Austrijos laikraščiuose.

Kavos namai pavadinti pirmojo savininko pavarde, jie įkurti 1873 metais, kai aplinkui visu smarkumu vyko didžiosios Ringo bulvaro statybos. Nors Francas Landtmanas pardavė kavos namus jau po septynerių metų ir laikui bėgant pasikeitė keturi savininkai, pavadinimas liko tas pats. 1929 m. garsus Ringo bulvaro kavinių architektas prof. Ernstas Šmeleris Landtmanui sukūrė naują interjerą, kuris šiandien yra kultūros paveldo objektas. Anuomet jie buvo vadinami elegantiškiausiais Vienos kavos namais. Ir dabar svečias, įėjęs į vidų, pirmiausiai pamato iš tų laikų keturias medines kolonas, vaizduojančias premjerinių Burgteatro spektaklių scenas, kavinės Didžiąją salę, kurią puošia prašmatnus sienų dekoras iš kelių rūšių brangios medienos. Tokį interjerą matė ir Zigmundas Froidas, vakarais čia užsukdavęs sulošti kortomis. Kavinės svečių knygoje Austrijos prezidentų, Vienos merų, parlamentarų, kanclerių, ministrų, režisierių, teatro aktorių ir kino žvaigdžių įrašai. Čia lankėsi Austrijos pirmasis prezidentas K. Reneris, kancleriai E. Dolfusas ir K. Šušnigas, o garsusis premjeras B. Kraiskis atvykdavo su visu ministrų kabinetu. Pasakojama, kad jis kas kartą ilgai ir įdėmiai tyrinėdavo valgiaraštį, bet galiausiai užsisakydavo visada tą patį – du minkštai virtus kiaušinius stiklinėje. Šis patiekalas ir dabar populiarus kafėhauzų pusryčių valgiaraščiuose. Vienos kavos namų tradicijos atlaikė du pasaulinius karus, bet XX a. septintajame dešimtmetyje, išpopuliarėjus amerikietiško stiliaus kavinėms ir barams, čia užsukdavo vis mažiau lankytojų. Landtmanui iškilo pavojus užsidaryti, tapti banko nuosavybe, kaip atsitiko daugumai Ringo bulvaro kavos namų, tačiau Kverfeldų šeima, neabejinga kafėhauzo likimui, remiama miesto kultūros patarėjo, rado lėšų ir išsaugojo brangų interjerą ir verslą, o svarbiausia – toliau tęsė kafėhauzo tradiciją. Ir jei dabar Austrijos užsienio politikos svečias nori susipažinti su šia UNESCO globojama tradicija, jis kviečiamas tik į Landtmaną. Tad jame ir toliau svečiuojasi aukšto rango užsienio svečiai.

Kavos namų atmosferą Austrijoje kuria oficiantai. Legendinis viršiausias Landtmano padavėjas – Herr Oberkellner – toks oficialus jo titulas, buvo Herr Robert, kuris per beveik trisdešimt darbo metų tapo tikra žvaigžde. Išlydėti į pensiją 2003 m. susirinko jo klientai, tarp kurių buvo ir aukščiausio rango politikų, jam buvo įteikta auksinė Vienos Rotušės riterio skulptūrėlė – svarbiausias miesto apdovanojimas už nuopelnus, apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas, spauda rašė, kad su šiuo žmogumi baigėsi visa stilingų legendinių, tituluojamų „viršiausiais”, padavėjų epocha. Ir iš tikrųjų tokios geriau apmokamos ir didesnę atsakomybę turinčios pareigybės kaip Herr Oberkellner jau nebėra, liko tik kreipinys Herr Ober, o visi kavos namų oficiantai dabar lygūs. „Svečias visuomet yra karalius”, sakydavo ponas Robertas, tačiau po pauzės pridurdavo: – „bet šefas esu aš”. Daug kavinės lankytojų ilgus metus manė, kad būtent jis ir yra Landtmano savininkas. Kavos namų svečius pasitikdavo elegantiškiausiais komplimentais, ir jie jausdavosi laukiami, visada „gražūs ir jauni”. Ponas viršiausias kelneris Robertas buvo perpratęs nuolatinių klientų įpročius, įtikdavo kiekvienam pasiūlydamas tik jam tinkamą gėrimą ar patiekalą. Jis neieškojo žodžio kišenėje, mokėjo vienietiškai šmaikštauti, o žodžio skonio pojūtis yra labai būdingas Vienos kultūros bruožas. „Aš gyvenau iš šmaikštaus žodžio ir arbatpinigių”, – atsisveikindamas sakė žurnalistams ponas Robertas. Vienoje dar labai svarbu žinoti titulus ir galima kreiptis net keliais jų į vieną asmenį. Šią tradiciją ponas Robertas tobulai žinojo ir kreipdavosi: „mano miela grafiene, ponia ministre”, „pone barone”, „mano damos”, „pone generalini direktoriau”, „visų mieliausioji”, „Jūsų Ekscelencija”, „pone daktare”, „pone komercijos tarėjau”.

Kreipinių titulais tradicija kafėhauzuose tęsiama ir toliau, tik gal nebe taip įmantriai. Beje, tiek titulų kreipiniuose neturi jokia kita šalis. Pavardė nėra tokia reikšminga, jos galima ir neminėti, tačiau titulas yra privalomas. Austrijoje jis parodo žmogaus statusą. Kitos šalys turi kitus statuso simbolius, o Austrija – titulus. Pakanka baigti universitetą, ir jau esi ponia magistrė arba ponas magistras visam gyvenimui. Šios kelios mažos raidelės ar žodeliai prieš žmogaus pavardę yra tai, ką austrai paveldėjo iš imperijos laikų. Imperija subyrėjo prieš šimtą metų, tačiau Austrija vis dar turi pusantro tūkstančio oficialių akademinių, profesinių ir valstybės tarnybos titulų ir šiukštu, jei gyvendamas Austrijoje ir bendraudamas su tituluotais asmenimis, rašydamas dalykinius laiškus šią taisyklę ignoruosi. Nuo imperijos laikų šnekamojoje kalboje pono daktaro sutuoktinė vis dar yra ponia daktarė, nors jokių disertacijų nėra apsigynusi. Aišku, kad ši tradicija ne visų mėgstama, kiti ją ignoruoja ir iš jos šaiposi, ypač jaunimas ir maištingieji austrų menininkai. Vis dėlto mano ausiai Vienoje žavu nugirsti, kai vienas karietos vadeliotojas kreipiasi į kitą gal rimtai, o gal juokais „pone profesoriau”. Man ši tradicija įdomi ir tuo, kad ji labai gyva ir literatūroje. Štai knygoje „Tabakininkas” austrų rašytojas Robertas Seethaleris pasakoja: „Pamažu iš pakrikos klientų maišalynės pradėjo išsiskirti pavieniai žmonės su savo ypatybėmis, kol galiausiai Francas net išmoko kreiptis į juos pavarde ir su prideramu, Vienoje tiesiog gyvybiškai svarbiu titulu. Buvo, pavyzdžiui, tokia ponia dr. dr. Heincl, kuri nė nebūtų atpažinusi universiteto pastato, o juo labiau nebuvo kada nors įkėlusi ten kojos. Ponia dr.dr.Heincl buvo dukart ištekėjusi, pirmą kartą už žydo dantų gydytojo, o vėliau už juristo, jau per vestuves senut senutėlio. Abiejų ponų, kaip ir daugumos vieniečių, gyvenimo kelionė baigėsi Centrinėse kapinėse, betgi daktaro titulai liko, ir našlė Heincl toliau juos išdidžiai visur nešiojo.” Prie šitos titulų gyvavimo ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir literatūroje tradicijos nemaža dalimi prisideda ir šmaikštieji Vienos kavos namų oficiantai, ilgainiui tapę ne vieno literatūrinio anekdoto personažais, daugybės feljetonų herojais ir aforizmų autoriais.

Vienietiškas anekdotas

Mano pagarba Jūsų Ekscelencija!

Elegantiškuose Vienos kavos namuose sėdėjo svečias ir stebėjo, kaip ponas Oberkelneris labai asmeniškai sveikino pasitikdamas kiekvieną atėjusį klientą: „Laba diena, pone departamento viršininke; bučiuoju ranką ponia ministerijos tarėja; turiu garbės pone inžinieriau; mano pagarba Jūsų Ekscelencija!” Po kurio laiko svečias pamojo Okerkelneriui, kad prieitų, ir paklausė: „Sakykite, kaip jums pavyksta įsidėmėti šitiek svečių?” Oberkelneris mandagiai atsakė: „Matote, turiu labai gerą atmintį…” Bet svečias neatstojo: „O kaip kreipiatės į tuos, kurių nepažįstate?” Oberkelneris atsakė: „Tada pritaikau titulą savo nuožiūra”. Tačiau svečiui tokio atsakymo nebuvo gana, ir jis vėl paklausė: „O jeigu žmogus neturi jokio titulo, tai kaip tada?” Oberkelneris trumpai tarė: „Tuomet aš kreipiuosi paprastai – pone daktare!”. Paskui svečias baigė gerti kavą, apmokėjo sąskaitą ir atsisveikinęs išėjo, net neišgirdęs, kaip Oberkelneris pavymui šūktelėjo: „Viso gero, pone daktare!”.

Cafe Schwarzenberg

Švarcenbergo kavos namai buvo įkurti 1861 m. ir yra seniausi Ringo bulvaro kavos namai. Jie du kartus keitė pavadinimą, ir tik trečiasis savininkas 1902 m. pavadino juos Švarcenbergo kavos namais. Trumpą laiką, nuo 1939-ųjų iki karo pabaigos, jie buvo vadinami – Cafe Deutschland. Po karo renginius Švarcenberge organizuodavo sovietų kariai. Jie turėjo įprotį įsišventę šaudyti į orą, todėl visas kavinės interjeras buvo suvarpytas kulkų, o vienas sovietų reliktas – apšaudytas veidrodis, pridengtas gėlių vazonais, stovėjo net iki 1978-ųjų, kol tuometis savininkas nusprendė parduoti kavinę automobilių salonui. Kavos namus išgelbėjo miesto kultūros tarėjas, vėliau tapęs miesto meru. Jis rado naują investuotoją. Švarcenbergas nebuvo populiarus tarp garsių menininkų kaip kiti kavos namai, jo istorijoje įamžintas vienintelis nuolatinis garsus svečias – architektas Josefas Hofmannas, Vienos dirbtuvių (Wiener Werkstätte) įsteigėjas, kuris atvykdavo asmeniniu automobiliu pietauti ir sukūrė čia ne vieną savo eskizą. Kavinės interjeras solidus, salėje išsaugotos autentiško interjero detalės – tamsaus ir šviesaus marmuro plokštės, kalto žalvario staliukai. Išsaugota ir autentiškomis juodomis marmuro plokštėmis dekoruota moterų tualeto patalpa – Europos moderniosios architektūros teoretiko Adolfo Looso vidaus interjero pavyzdys, tokių mažai likę. Vakarais Švarcenberge rengiami fortepijono muzikos ir džiazo vakarai. Šiuose kavos namuose reikia ragauti vienietiškai paruoštos kavos, čia nemažas jos pasirinkimas. Galima rinktis ir paprastesnę kavą be alkoholio – melanžą, braunerį, kapucinerį, franciskanerį, ainšpenerį, bet siūlyčiau įmantresnę su alkoholiu – Mariją Terezę ar fariziejų. Jei užsukę į kavos namus oficianto paprašysite tiesiog stiprios kavos, nenustebkite, kad jis šiek tiek susierzins, gal net bandys persmeigti jus žvilgsniu, nes tokios kavos šiose institucijose nebūna. Austrija negarsėja juoda kava kaip Italija ar Turkija. Čia svarbesnė kavos namų ir desertų kultūra, o geros rūšinės kavos reikia ieškoti trečios bangos (Third-Wave) kavinėse, kurių Vienoje yra ne viena. Į Švarcenbergą siūlyčiau eiti kaip į vienietišką kavos instituciją ir išgerti įmantriau sutaisytos kavos, būtinai su šlakeliu alkoholio. Kavos namuose pernelyg nepaisoma kavos pupelių kilmės, dažniausiai pupelės nėra kuo nors ypatingos. Prieš užsisakydami, būtinai perskaitykite kavinės gėrimų meniu. Mažas puodelis juodos stiprios kavos, panašios į itališką espresso, tik su didesniu vandens kiekiu, Austrijoje dažnai vadinamas moka (Mokka) arba švarcer (juoda kava – Schwarzer) ir būtent iš jos atsiranda visos kitos vienietiškų kavų variacijos. Vienu metu moka buvo bendrinis kavos pavadinimas, kuris buvo prigijęs visame pasaulyje. Jis kilęs iš Jemeno uosto al Mucha pavadinimo, per šį uostą kadaise buvo eksportojama didžioji dalis pasaulio kavos. Beveik visur Austrijoje galima rasti ne tik juodos, bet ir „rudos“ kavos – brauner (Brauner). Mums ji primena lietuvišką baltą kavą, tik vietoj pieno austrai labiau mėgsta įpilti grietinėlės. Austrijos ir Italijos istorija kartais susikryžiuodavo, kaip ir šalių kaimynių gėrimų istorijos. Mažai kas žino, kad itališkojo kapučino pavadinimas pirmiausiai buvo sugalvotas Austrijoje XIX a. pabaigoje, kai Triestas priklausė Austrijai ir ten buvo daug austrų karių. Jie italų kavinėse prašydavo kapucinerio (Kapuziner), kaip buvo pratę namuose, – mažos mokos su plaktos grietinėlės kepuraite. Tokį pavadinimą Austrijoje gėrimas buvo gavęs dėl to, kad spalva ir forma priminė vienuolių kapucinų gobtuvą. Italai vietoj grietinėlės plakdavo pieną ir kavą pavadino kapučinu. Iš kur jie galėjo žinoti, kad tokia kava jau buvo geriama Vienoje, tik kitu pavadinimu – melanžu (Melange). Vienos melanžas (pranc. „mišinys“), pasak apklausų, dabar yra mėgstamiausia kava Vienoje, o antra ir trečia vieta tenka kapučinui ir latei. Šito skirtumo Vienos kavos namų oficiantai „nesupranta“ :

„Trys ponai sėdi kavos namuose ir užsisako melanžo, kapučino ir latės. Kelneris priima„ užsakymą, nueina prie kolegos ir taria: „Trys melanžai štai tam staleliui prie lango!“

Gardinti kavą plakta grietinėle Austrijoje įprasta. Anksčiau tokią kava itin mėgę vežikai šaltu oru. Po Pirmojo pasaulinio karo trūko arklių ir į karietas kinkydavo tik vieną vietoj dviejų. Karietos buvo vienkinkės – vokiškai Einspänner. Vežikai stabtelėdavo prie kavos namų, nusipirkdavo karštos kavos, ant viršaus paprašydavo uždėti kuo daugiau plaktos grietinėlės, kad kava greitai neatvėstų ir, vienoje rankoje laikydami vadeles, kitoje kavą stiklo puodelyje su ąsele, važiuodavo toliau. Kavą gerdavo per plaktą grietinėlę nemaišydami, kad ji kuo ilgiau būtų karšta. Taip ši kava, ruošiama stiklo puodelyje ir su plakta grietinėle, gavo ainšpenerio (vok. vienkinkis vežimas) pavadinimą. Kai kurie vežikai ją paskanindavo vyšnių „šnapsu“, ne veltui ir vadinama ji buvo įmantriau – fiaker kava („Fiaker Kaffee“), o fiakrais Vienoje vadintos karietos. Kava su alkoholiu „Švarcenberge“ turi atskirą ilgą sąrašą. Jei užsisakysite Marijos Terezės, pagardintos plakta grietinėle ir apelsinų likeriu, gausite nemažą barokinę porciją, po kurios nebenorėsite nei deserto, nei stipresnio gėrimo. Švarcenbergas siūlo net kavą su degtine – „babušką“, matyt, tai užuomina į jų istoriją. Ne ką mažiau populiari yra fariziejų kava, tik pavadinimas buvo sugalvotas ne austrų, o gudragalvių frizų, gyvenančių prie Šiaurės jūros. „Fariziejai!“ – sušuko vienos parapijos pastorius, supratęs, kad griežtai ganomos jo avelės į kavą prisipila romo, o iš puodelio sklindantį alkoholio kvapą slopina plaktos grietinėlės sluoksniu. Kava su alkoholiu, anot vieniečių, sušildo kūną ir maloniai nuteikia sielą.    

Ir vis dėlto, vieniečiai į kafėhauzą niekada neina tik dėl to, kad išgertų kavos. Į vienus kafėhauzus užsuka norėdami pabūti vieni, kituose sprendžia darbo klausimus, trečiuose lankosi tik paragauti gardesnių desertų, o į ketvirtus užsuka, nes patinka tualetas. Švarcenbergo kavos namus mėgsta verslo žmonės, čia tvarko reikalus, aptaria sandorius.

Cafe Central

Kartą čia susitiko revoliucionierius (Levas Trockis), psichiatras (Sigmundas Freudas), rašytojas (Stefanas Zweigas) ir architektas (Adolfas Loosas). Šis sakinys skamba kaip anekdoto pradžia, bet tokia buvo Cafe Central kasdienybė. 

Nuo XIX a. pabaigos iki Austrijos anšliuso kavos namai buvo labai mėgstami Vienos intelektualų, kurių dauguma buvo žydai. Ypač savo publika išsiskyrė Cafe Central, nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo buvusi centrinė literatų susitikimo vieta, svarbi jų kūrybos vaisių brandinimui. „Kafėhauzas – tai pasaulėžiūra, kurios esmė yra nežiūrėti į pasaulį“,– sakė vienas to meto rašytojų Alfredas Polgaras. Cafe Central tais laikais turėjo 250 skirtingų pavadinimų laikraščių dvidešimt dviem pasaulio kalbom. „Jei manęs nėra kafėhauze, vadinasi, aš pakeliui“, – sakydavo Vienos bohemos atstovas Peteris Altenbergas, kurio skulptūra ir toliau sėdi prie staliukio Cafe Central ir stebi, kaip turistai šturmuoja šią kavos instituciją, kurią jis ir jo draugai rašytojai pavertė legenda daugiau nei prieš šimtą metų. Tais laikais čia lankėsi ne vien garsūs intelektualai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia kavą gėrė Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris. Buvo sakoma, kad Cafe Central kas antra kėdė nokina poeto genijų, austromarksistą, dodekafoninės muzikos kūrėją arba bent jau psichoanalitiką, už kiekvieno išskleisto laikraščio šmėkšo protinga galva, už kiekvieno disputo – literatūrinis gardėsis, o kiekvienas grietinėlės lašas yra vis kita pasaulėžiūra. Peterio Altenbergo įtaka buvo tokia didelė, kad daugelis menininkų mėgdžiojo jo stilių. Keistuolis estetas visuomet norėjo atkreipti į save dėmesį: elgesiu, apranga, kūryba. Ir tai jam puikiausiai sekasi daryti iki dabar: norint patekti į Cafe Central, reikia ilgokai pastovėti eilėje už durų. Dabar šie kavos namai paaukoti tikrų tikriausiam turizmo demonui, apie juos rašo visi kelionių vadovai, o turistai sudaro net aštuoniasdešimt procentų visų lankytojų. Taigi Altenbergas ir toliau sulaukia didžiulio dėmesio, kaip senais laikais, kai korespondencijai nurodydavo adresą: „Peteriui Altenbergui. Cafe Central. Viena.“ Garsusis keistuolis neparašė nė vieno didesnės apimties literatūros kūrinio, jo kūryba buvo kolegų surinkta, „surankiota“ net nuo aprašinėtų kafėhauzo servetėlių ir išleista. Kuo ši Vienos bohemos asmenybė visus taip traukė? Altenbergas gimė turtingoje žydų šeimoje ir, būdamas labai gabus, visiškai negebėjo mokytis, o vėliau ir dirbti. Baigiamojo gimnazijos darbo pavadinimas buvo „Naujojo pasaulio (Amerikos) įtaka Senajam pasauliui“. Jaunuolis parašė vieną žodį: „bulvės“. Toks telegraminis, minčių glaustais sakiniais užrašymas, kalbos žaidimai su netikėtais kodais ir asociacijomis, lakoniški eskizai ilgainiui tapo jo rašymo stiliumi. Altenbergui nepavyko baigti nei medicinos, nei botanikos, nei teisės studijų. Jis neįstengė išmokti groti smuiku. Jį pradėdavo kankinti nuobodulys. Tėvas nusiuntė sūnų pas gydytojus, ir galiausiai Altenbergas buvo pripažintas neveiksniu dėl „itin jautrios nervų sistemos“.

Pradėjęs savarankiškai gyventi, po tėvo mirties, Altenbergas vertėsi iš rėmėjų lėšų, daugelis mecenatų buvo kolegos menininkai, leidėjai. Iš jų meistriškai iškaulydavo pinigus, kurdamas anekdotines situacijas.

Vieną vakarą Altenbergas pristojo prie bičiulio Karlo Krauso: „Karlai, duok man dešimt kronų…duok dešimt kronų…“ Po kurio laiko Krausas neapsikentęs tarė : „Peteri, juk žinai, jei turėčiau, duočiau, bet neturiu.“ Į tai Altenbergas išsyk sureagavo: „Tai aš tau paskolinsiu, o tu man duok.“

Kitas garsus rašytojas Hugo fon Hofmanstalis savo leidėjui rašė: „Neseniai iš Altenbergo gavau pilną padėkų man laišką, kuriame savo artimiausius bičiulius jis apkaltino tuo, kad šie nepadeda ir jis badauja. Kadangi šiuo ponu visai negalima pasikliauti ir aš nenoriu, kad jis pradėtų taip pasakoti apie mane, prašyčiau parašyti, kiek jam siunčiate kas mėnesį, kad būčiau ramus dėl sumos, kurią jam skiriu.“

Menininkai, leidėjai finansavo ir jo gydymą sanatorijose. Architektas Adolfas Loosas, poetui mirus, nekrologe rašė: „Visuomet buvai taupiausias iš taupiausių. Kiekvieną sutaupytą grašį nešei į taupomąją kasą. Kartą, išgirdęs apie vieno viešbučio apiplėšimą, sugalvojai parašyti broliui: „Mielas Georgai, atsiųsk man šimtą kronų, aš visus pinigus padėjau į taupomąją kasą ir dabar žvelgiu badui į akis.“ Bet tu tikrai nebuvai šykštus. Visuomet skirdavai kažkiek pinigų nuskriaustiems vaikams, apie kuriuos perskaitydavai laikraščiuose. Vaikų apsaugos ir gelbėjimo tarnybos finansinėse ataskaitose nuolat buvo įrašas – PA 10 kronų. Ir vienintelis duodavai daugiau arbatpinigių kelneriams ir kambarinėms.“

Po Altenbergo mirties jo bičiuliai nustebo pamatę, kad vaikų apsaugos ir gelbėjimo tarnybai jis testamentu paliko 107 834 kronas. Pinigai poetui turėjo didelę reikšmę, nes jie užtikrino jam nepriklausomybę, jis gyveno be rūpesčių, jam nereikėjo eiti į kompromisus. Jo palikimas – ne tik pinigai, bet ir 10 000 atvirukų kolekcija, kuri dabar saugoma Vienos istorijos muziejuje. Be to, Altenbergas norėjo gyventi iki 140-ties metų (laikėsi pieno produktų dietos, gėrė daug žalių kiaušinių). Dietos, dėmesys kūnui, laikysenai ir drabužiams buvo to laikotarpio mada. Altenbergo išvaizda buvo ekscentriška, narciziška. Štai kaip jį apibūdina bičiulis Polgaras:

„Languotu kostiumu, per trumpomis kelnėmis, sportiškai užsisegęs odinį diržą, be skrybėlės, klapsėdamas sandalais, pensnė su virvele, plačia kaip matavimo juosta, pasikišęs po pažasčia lazdą, panašią į vėzdą gumbo formos galu, yrėsi garsiai šnekučiuodamasis su savimi per Grabeną. „Jūs atkreipiate į save pernelyg daug dėmesio“, – pasakė sargybinis. „Per mažai!“ – suriko vargšas Peteris: – „Per mažai!“.

„Mada yra estetiškas nusikaltimas. Ji nenori baigtinio gero ar baigtinio gražaus. Ji visada nori tik ko nors naujo“ – sakė Altenbergas, sugalvojęs daugiau nei prieš šimtą metų drabužius, kuriuos šiandien vadiname laisvalaikio apranga.

Tikroji jo pavardė buvo ne Altenbergas, o Englanderis. Bičiulis architektas Loosas prisiminimuose rašė, kad Altenbergas pasikeitė pavardę dar ir dėl to, kad nenorėjo būti siejamas su anglais. Ir kai Loosas padovanojo kostiumą Altenbergui, šis atsidėkojo žodžiais: „Tu tikrai nenorėjai suteikti man džiaugsmo šiuo nauju kostiumu, nenorėjai įrodyti draugystės, tu tik norėjai žiauriai ir įžūliai priversti mano nepriekaištingą skonį taikytis prie tavojo – paiko ir beprotiško, nusižiūrėto iš sugedusių nevykėlių apgailėtinų idiotų anglų ir amerikiečių.“

Taigi Peteris Altenbergas iš tikrųjų buvo Richardas Englanderis. Amžių sandūroje nemažai Vienos žydų intelektualų, rašytojų susigalvojo pseudonimus, kaip ir mano cituojamas Altenbergo bičiulis Polgaras. Nauju vardu jie siekė atsiriboti nuo žydų bendruomenės, kurioje buvo gimę, ir įsilieti į vokišką kultūrą. Kai kurie net formaliai perėjo į katalikų tikėjimą, pavyzdžiui, kompozitorius Gustavas Mahleris. Peteris Altenbergas tapo formaliu kataliku 1910-ais. Pasak vieno vokiečių poeto, paskutinis Altenbergo iškrėstas pokštas buvo katalikiškos jo laidotuvės 1919 metais, į kurias susirinko keturi šimtai žmonių. Cafe Central traukė intelektualus iki Altenbergo mirties 1919-aisiais, paskui visi „centralistai“ persikraustė į kitą kafėhauzą – Herrenhofą. Kelis dešimtmečius Cafe Central buvo uždaryta ir vėl atvėrė duris 1982 metais.

„Mano gyvenimas yra nesvarbus, svarbu tik tai, kas liks po manęs kitiems.“

Peteris Altenbergas

Papūga

Papūga gatvėje be paliovos klykė savo vardą, kuris, beje, buvo „Lora“. Ir klykė valandų valandas per atvirą langą. Aš irgi šaukiau per langą: „Štiš, varnapalaike!“, nors tai buvo tik papūga. Paskui apsipykau su protingosios Loros šeimininku. „Mes jau žinome, kuo ji vardu ir kad daugiau mums nieko pasakyti negali! Prisistatau, esu Altenbergas, bet tiek triukšmo dėl savo vardo nekeliu ir pasakyti galiu kur kas daugiau! Be to, ji man trukdo dirbti!“. – „O ką jūs dirbate, leiskite paklausti?“ – „Aš rašau eiles.“ – „Ir Jums tą daryti trukdo mano papūga?! Na, aš galiu pernešti ją į kambarį kiemo pusėje“. – „Tai nebloga mintis“. – „Nors, žinoma, jai labiau patinka gyvenimas šviesioje ir džiaugsmingoje gatvėje.“ – „Negalima taip lepinti gyvūno, ramiame kambaryje į kiemo pusę sveikiau nervams. Ir pagaliau, kas toje gatvėje jos klauso, niekas neturi laiko, o kieme pagaliau išgirs!“

Draugai

Mano draugas – visiškai kvailas, bet geras vyrukas. Kodėl bet?! Nes tatai apsunkina visą reikalą. Mat jei kvailas vyrukas yra blogas vyrukas, tokiam galima atsikirsti! O jei kvailas vyrukas yra geras vyrukas, tokį reikia užjausti ir tai viską gadina. Tuomet visi nusiteikia prieš vieną ir rėkia: „Tu kietaširdi, nedorėli, tu tikras nenaudėli!“

Iš šalies taip ir atrodo. Taigi „geras ir kvailas“ yra nenaudingas draugo savybių derinys, o „blogas ir kvailas“ yra visai priimtinas. Mat kvailas negali būti pavojingai blogas, jis tam per kvailas. Kvailas ir geras yra pati pavojingiausia samplaika. Tokio žmogaus pusėje yra kvailiai, nes jie kvaili, jo pusėje yra gerieji, nes jie geri, jo pusėje yra blogieji, nes jie džiaugiasi, kad atsirado kvailys, kuris yra ir kvailas, ir geras.

Bet ar nėra protingų ir gerų draugų?! Ne, tokių nebūna. Nes jei jis protingas, šio savo privalumo negali nė akimirką paleisti iš akių. Todėl negali matyti kito, todėl negali kito laimės ištisai turėti savo akyse, todėl negali būti jam geras.

Tik kvailys galėtų būti geras, o jis tam yra per kvailas.

Nervai

Turėjau draugą, labai inteligentišką žmogų. Tačiau jo nervai, tie jo nervai, buvo visai neinteligentiški…

Vieną vakarą kavinėje jis man tarė: „Peteri, esi mano draugas, todėl galėtum padaryti didelę paslaugą! Šiandien jaučiuosi toks senas, toks bejėgis… Prašau, pasakyk po penkių minučių, kad šiandien atrodau labai žvaliai ir jaunatviškai…“

Paėmiau laikrodį, pasidėjau ant stalo ir po penkių minučių tariau: „Klausyk, kas šiandien tau nutiko? Seniai nemačiau tavęs tokio jaunatviškai žvalaus!“

Jis nuraudo iš džiaugsmo ir entuziastingai tarė: „Iš tiesų? Labai pradžiuginai! Tokių malonių dalykų niekas pasaulyje niekam nesako, tik tu vienintelis!“

Citrinos geltonumo ir violetiniai gvazdikai

Poetas tarė visiškai girtam jaunuoliui: „Jūs čia tikriausiai sėdite dėl tos nuostabios jaunos damos priešais ir todėl prisilakėte?“

Girtas jaunuolis nieko neatsakė.

Tuomet priėjo gvazdikų pardavėja.

Girtas jaunuolis nusiuntė damai dešimt gvazdikų, citrinų geltonumo ir violetinių, nors poetas perspėjo to nedaryti. Kavinėje nedera taip elgtis.

Ponas, sėdėję su nuostabiąja dama, gvazdikų pardavėjai tarė: „Eikit šalin su gėlėmis, eikite šalin!“

Tuomet poetas nupirko tuos pačius gvazdikus ir nusiuntė su rašteliu: „Poetas nelaimingam jaunam ponui.“

– Eikite šalin,– tarė ponas gvazdikų pardavėjai. – Greitai šalin!

Ir netrukus triumfuodamas išėjo su nuostabiąja dama.

Bet niekas, niekas, joks menkiausio tikro jausmo atomas šioje žemėje nedingsta. Tik brutalieji to nepastebi.

Dama jautė: „Mane nelaimingai myli, kenčia…“

Ponas būtų galėjęs tarti: „Paimkite šias gražias gėles, regis, turite fanatišką gerbėją.

Taip būtų atremtas smūgis, išlygintas jausmų pasaulis. Bet jis prakišo gyvenimo rapyrų turnyrą, nes griebėsi staigiai jėgos, smogė. Moterims tai nepatinka.

Damą užplūdo prieštaringas jausmas: „Mane nelaimingai myli, kenčia. Koks jūs netašytas stuobrys, mano pone, ar esu jūsų nuosavybė?

– Mes susimovėme, – tarė girtas jaunuolis.

–Taigi, – pritarė poetas. Nes jis visuomet pritardavo, tokiomis progomis, visomis aplinkybėmis, nors ir žinojo, kad yra kita tiesa!

Seethaleris