POST ELEMENT STYLE MASONRY
Andra Neiburga. Matau save
Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius
Iš: Andra Neiburga, Stum, stum. Valters un Rapa: 2004.
Andra Neiburga (1957–2019) – latvių prozininkė, vertėja ir menininkė, rašytojo Paulo Bankovskio gyvenimo draugė. Baigė grafinio dizaino studijas Latvijos valstybinėje dailės akademijoje, kurį laiką dirbo dizainere žurnaluose Avots ir Karogs. Kūriniai spausdinami nuo 1985 metų. Buvo nutraukusi literatūrinę veiklą, bet 2002 m. ją tęsė, o 2004 m. išleista smulkiosios prozos rinktinė „Stumk, stumk“( Stum, stum) laikoma vienu iš ryškiausių šio žanro pavyzdžių XXI a. literatūroje. Tais pačiais metais pelnė prestižinį laikraščio Diena Metų kultūros apdovanojimą.
Neiburgos trumposios prozos tekstai subtilūs, intymūs ir egzistenciškai gilūs, balansuojantys tarp esamybės ir siekiamybės. Romano formatui Neiburga nejautė simpatijų, nes „trumpos distancijos geriau įtempia emocinę stygą“. Autorės pasakojimo patrauklumą lemia gebėjimas atskleisti detalę, pagauti krintančius šešėlius, o apsakymo dominante dažnai tampa kasdieniška smulkmena.
Vertėjas
Šįryt vėl man sunku įžiūrėti save veidrodyje. Prieš akis lyg kokia migla, šydas, o gal tiesiog veidrodis aprasojęs? O gal kokia liga? Katarakta? Visiškai neišmanau, kas yra katarakta. Veidas papilnėjęs, tik iš atminties apvedžioju lūpų kontūrus – ranka, dešimtmečius dariusi šį judesį, ranka atsimena, tik neprisitaiko prie laiko padarytų korekcijų. Greičiausiai lūpos nebus tobulai padažytos.
Apvedžioju akis juodu pieštuku, kaip anksčiau, kaip visada, o paskui – blakstienas, lūpų dažais užtepu raudonį ant skruostų ir šiaip taip pirštais jį išlyginu.
Nesijaudinu, kad neįstengiu pamatyti savo atvaizdo, žinau, kad po valandos pusantros migla kaip visuomet išsisklaidys, bet ir tada nežiūrėsiu į veidrodį, nes aš save ir be jo matau.
* * *
Einu pas Senąją siaurų gatvelių tinklu netoli uosto. Man labai patinka šis rajonas – tylus ir kvepiantis rugpjūčio pavakary. Nėra vėjo, upės vandenys beveik sustingę ir užlieti purpuru saulėlydžio gaisuose, gatves dengia puikus grindinys, o idealiai grįstos gatvės su išpuoselėtais želdiniais sankryžose siurrealistiškai disonuoja su kreivais nublukusiais mediniais namukais: nublukę dažai – rudi, pilkai žali, šviesiai mėlyni, žemos durys su senom masyviom spynom, durys, per kurias, atrodo, šimtmetį niekas nėra vaikščiojęs, ir vis dėlto tie žmonės juk kažkaip patenka į savo namus; maži langeliai su langinėmis, dažniausiai su pageltusiomis arba pilkai baltomis mezginių užuolaidomis, dažniausiai su kokia nors sunykusia gėle puode ant palangės, su mąsliu katinu už lango stiklo, palydinčiu tave abejingu ramiu žvilgsniu, su apdulkėjusiu kaktusu, su aštuonių mėnesių senumo naujamečiais papuošalais – ant siūlo suvertais vatos bumbulais arba iš popieriaus iškirptomis snaigėmis, su radijo garsais, su televizorių šviesų žybsniais, su kotletų ir keptų svogūnų kvapu, su aukštomis medinėmis tvoromis; tvoros, laimei, tokios pat senos ir sutrūnijusios, kaip patys namai, tad galiu apžiūrėti kiemus – pro šakų tarpus, pro vielomis užpintus langelius vartuose, pro plačius plyšius tarp lentų. Ir kiemai, kurie šiuo metų laiku šiltai ir drėgnai kvepia peržydėjusiais krapais, nulaužtais jurginų kotais, obuoliais, žaliais ir rūgščiais pomidorų daigais, malkomis ir drėgnomis lentomis po vandens siurbliu kiemo viduryje. Džiūstantys skalbiniai ir gauruoti šunys, kurie sąžiningai loja, draugiškai vizgindami uodegomis.
Tai – jos pasaulis.
Po pažastim – aplankas su mano eilėraščiais, ir aš einu pas Senąją.
Žmonėse ji nesirodo jau apie dešimtį metų. Niekas nežino, iš ko ir kaip ji gyvena, ir, reikia pasakyti, tikriausiai nieko tai pernelyg nedomina, nors keli jos eilėraščiai yra įtraukti į mokyklinius vadovėlius.
Ji yra praeitis, tačiau dar ne tokia tolima, kad mes pradėtume ja domėtis. Mes? Na taip, mes, tie, kuriems dar viskas prieš akis.
Senąja ją vadinu tik aš – prieš kelerius metus rajono laikraštyje užtikau interviu su ja, ir ten taip pat buvo nuotrauka, truputį neryški nespalvota nuotrauka ant kieto, gelsvo laikraščio popieriaus. Interviu buvo skirtas jos jubiliejui, bet nuotrauka – kažkodėl mėgėjiška iš jos jaunystės. Ji valgė obuolį sode. Apsirengusi treningais, tokiais, kokie būdavo apie penkiasdešimtuosius metus. Nutįsusiu kelnių užpakaliu ir išduobtais keliais. Šalia, atsirėmęs į medį, stovėjo vyriškis, nerūpestingai, bet elegantiškai apsirengęs, šiaudine skrybėle. Jokios užuominos nei apie šį vyriškį, nei apie fotografavimo laiką ir vietą. Ji šviesiais plaukais, surištais į arklio uodegą, atrodė laiminga. Žiūrėjo į vyriškį, o vyriškis – į dangų. Iškirpau fotografiją, ne, išplėšiau – po ranka nebuvo žirklių (taip, prisimenu, laikraštį radau gydytojo laukiamajame); trumpame interviu žurnalistas uždavė paprastus klausimus, į kuriuos Senoji pateikė visiškai paprastus atsakymus, ir ten buvo atspausdinti keli jos posmai. Turiu prisipažinti, tada išvis pirmą kartą išgirdau jos pavardę, po to kažkur susiradau ir perskaičiau jos abi seniai išleistas knygas, ir nuo tol laikiau jas namie po ranka. Eilėraščiai nugludintos formos, su jiems būdingu tokiu tyliu, neįkyriu mirgėjimu. Daugiausia meilės eilėraščiai. Nuo tada manęs neapleido noras su ja susitikti, bet ne dėl eilėraščių. Eilėraščiai patys gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo autoriaus. Noras man pačiai buvo gerokai nesuprantamas, bet ne toks stiprus ar įkyrus, kad būčiau mėginusi jį įgyvendinti. Ir tik netikėtai patekusi į šį provincijos miestą ir beveik taip pat netikėtai (bet tai jau kitas pasakojimas) sužinojusi jos adresą ir telefoną, impulsyviai paskambinau. Aš norėčiau su jumis susitikti. Kodėl? O taip, kodėl. Taip, žinoma, eilėraščiai. Noriu parodyti savo eilėraščius.
Aš jai visiškai nesirengiau jų rodyti.
Tik norėjau pamatyti. Toks nesveikas smalsumas. O galbūt sveikas. Apie tai, kaip laikas pakeičia žmones.
* * *
Aš nežinau, ko mergiotė nori, jau daug metų čia niekas neateina, jei neskaitytume giminių ir kaimynių. Eilėraščiai? Jau seniai nieko neišmanau apie poeziją.
Gyvenu labai geroje kompanijoje su ponu Friciu ir dviem žiurkėm, Maiga ir Mudyte. Ponas Fricis yra mano tingus kastruotas katinas. Ši trijulė, žinoma, daugiau domisi vienas kitu, negu manimi. Tik kartą per dieną, keičiant vandenį dubenėliuose ir įberiant maisto, aš nusipelnau nedidelio jų dėmesio. Ponas Fricis, kažkada – gatvės vaikas, ištrauktas iš šiukšlių dėžės tiesiogine šio žodžio prasme, niekada nemėgo sėdėti glėbyje. Jis stebi mane iš tolo, saugiu atstumu, bet tai vienintelis suprantantis žvilgsnis, kuris kasdien mane lydi.
Maiga ir Mudytė man nereiškia nieko. Žiurkės man abejingos ir bjaurokos, jos pas mane pateko atsitiktinai. Mudytė mikli, smalsi, pilkai marga, Maiga – lėta, baikšti, smėlinė ir rausva kaip vanilinis kremas raudonomis spanguolių akimis. Bet abi turi ilgus, geltonus lyg permatomus priekinius dantis ir pilkas, plikas, žvynuotas uodegas.
Nesielvartaučiau, jeigu kurį rytą jas rasčiau nudvėsusias.
Ta mergaitė ateis pavakaryje, bet aš visą dieną praleidžiu laukdama.
Galvoje rutulioju dialogą su ja. Aš visada mintyse su kuo nors kalbuosi. Kad ir su namo kiemsargiu. Kad ir su premjeru. Arba su seniai mirusiais žmonėmis. Tuo sergu dar nuo vaikystės.
Bet šįkart norisi palikti įspūdį. Kvaila.
Iki šiol dar nesu atsikračiusi šio žeminančio troškimo patikti. Vis dar vaidinu kokį nors vaidmenį kitų akivaizdoje. Tokį, kuris patiktų tiems kitiems. Kadaise galvodavau, kad su metais tai praeis, bet ne. Taip pat, kaip nepraeina tamsos baimė. Arba jausmas, kad kažkur yra mama. Jeigu staiga. Jeigu kas.
Šiandien norėčiau atrodyti protinga ir sąmojinga, ir truputį ekscentriška, bet tik su saiku, dar ne visai ku-kū.
Dar nėra išmirę visi seni mano draugai, bet nieko apie juos nežinau. Niekada nemokėjau palaikyti santykių. Gal tikrai todėl. Kad pernelyg norėdavau patikti.
Dabar iššluosiu grindis, suvalgysiu dubenėlį lengvos vištienos sriubytės, po valgio išvėdinsiu kambarį, surūkysiu porą cigarečių, išgersiu vieną ar dvi taureles likerio, uždegsiu kvapnią žvakę.
* * *
Nerangus pasisveikinimas įvyko, sumišusi nieko aplink nepastebiu ir negirdžiu, ką ji sako, o po to mes jau sėdime prie nedidelio apvalaus stalo, uždengto staltiese, kurios kraštai apsiūti juodo šilko kutais, po stalu iš jų pinu kasytes ir žiūriu į ją – Senoji sėdi ant sofos prieš mane, atsirėmusi į ryškiai išsiuvinėtas pagalves, ji neatrodo blogai, tik truputį keistai – žvaliomis tamsiomis akimis ir jos amžiui pernelyg ryškiomis lūpomis. Lūpų dažai truputį išsiteplioję, lūpų kontūrai neryškūs, bet keista, jos veidui tai nekenkia, jis atrodo jaunas ir gyvas, nepaisant raukšlių, veidas vienintelis, išsaugojęs panašumą su ta sena nuotrauka. Plaukai dabar anglies juodumo, dažyti, garbanos (dirbtinės?) vejasi apie kaktą ir smilkinius, bet pakaušyje didele ragine sage suimti į vešlų pusiau iširusį mazgą. Ji tęsia kažkokį monologą, kurio pradžią praleidau, – tai mano prakeiktas trūkumas, šitas nekontroliuojamas atsijungimas nuo vyksmo, nelauktas kritimas į save kaip į bedugnę, kartu išlaikant suprantančio žmogaus išvaizdą, tiesiog switch off, o būdama iš savęs ištrūkusi, girdžiu tiktai tęsinį.
– Anksčiau ar vėliau stogelis nuvažiuoja, – sako ji, – tiktai tu pats to nepastebi ir tai blogiausia. Aplinkiniai į tave nebežiūri rimtai. Vengia kalbėti apie rimtus dalykus. Nes galvoja, kad tu nieko nesupranti. Ir tu iš tikrųjų nieko nesupranti. Todėl ir aš nieko apie nieką daugiau neklausiu. Net neprašau išaiškinti namų valdybos sąskaitų. Nes vis tiek nieko nesuprasiu. Ir vis tiek jie pasirodys teisūs. Ir galop aš liksiu kvailė.
Ji kažkaip vaikiškai numoja ranka, prityla ir pažvelgia į mane truputį išgąsdintu žvilgsniu. Tai taip buitiška ir smulku, pagalvojame mes abi. Ji nusišluosto lūpas servetėle, atsidūsta.
– Ai, – sako ji. – Žmogus senatvėje tampa ne išmintingesnis, bet kvailesnis. Neatsakytų klausimų tik daugėja, o laiko į juos atsakyti lieka vis mažiau.
Aš sumurmu kažką nesuprantamo. Tai skamba beveik kaip pritarimas ir yra visai ne vietoje.
Ji nutyla, žvilgsnis, nukreiptas į langą, sustingsta nieko nesakančia išraiška, ir mane apima nejaukus jausmas, kad šios moters čia nebėra. Vis tiktai po akimirksnio ji atsipeikėja, sugrįžta, atsisuka į mane, lyg stengdamasi atsiminti pokalbio pradžią arba tai, kas aš esu, arba tai, kas yra ji pati. Ir staiga tyliai tęsia, tarsi tik pati sau, aš sunkiai atskiriu žodžius:
– Visus senius ir senes reikėtų iššaudyti… Arba izoliuoti nuo visuomenės. Taip. Tegul nedėsto savo politinių pažiūrų. Tegul nemauna deimantų ant savo gumbuotų pirštų. Nekabina rubinų į suvytusias ausis. Tegul nevaikšto su šortais, demonstruodami savo kreivas, venų išvagotas kojas. Tegul nelenda prie jaunų mergaičių su savo mėlynais suglebusiais kranais.
Ji kažkaip nešvankiai sukikena, aš paraustu, ir įsivyrauja visiškai slegianti tyla. Kvaila. Dar mažiau suprantu, ko čia atėjau.
Bet dabar mes esame taip toli.
Senoji siurbteli dar gurkšnį kavos. Ir aš paimu puodelį, apsimetu, kad geriu, ir geriu, ir geriu kavą, nors puodelyje nieko nebėra, viską išgėriau jau pirmomis minutėmis. Burnon vis patenka kavos tirščiai ir aš sausu liežuviu stengiuosi juos nuryti.
* * *
Na, žinoma. Jei tik kam pasakai ką nors griežtai ir teisingai, jis apstulbsta. Žmonės taip anksti išmoksta apsikeisti paruoštomis replikomis. Po truputį šios replikos užima vietą ir mintyse. Ir kai tik žmogus pradeda galvoti paruoštais sakiniais, jam galas.
– Ar daugiau kavos nenori? – klausiu.
– Ne, ačiū, dar turiu.
Ji meluoja, aš matau, kad savo puodelį jau seniai ištuštinusi ir dabar tik apsimeta, kad geria.
Ir stengiasi liežuviu nepastebimai nuo dantų nubraukti į burną patekusius kavos tirščius. Bet neprieštarauju. Man į galvą ateina mintis pasiūlyti arbatos, bet nesu tikra, ar išvis jos turiu.
– Kaip pageidauji, – sakau. – Taigi tu rašai?
– Na, šiaip, ne visai, tik truputį, bandau. – Man atrodo, ji vėl meluoja.
Šviesiaodė ir blondinė, ji taip lengvai rausta. Tai gali būti tiek iš gėdos, tiek ir iš nusivylimo.
* * *
– Na, jei tu vis tiktai rašai, – sako Senoji, – tai rašyti mokykis iš muzikos. Negalvok apie kitus, galvok apie save, kai rašai. Ir leisk sau būti laisvai.
Velniai rautų, tai skamba taip dirbtinai, ji šį sakinį tikriausiai yra sugalvojusi iš anksto. Arba kažkas tą patį yra jai pasakęs. Prieš kokius keturiasdešimt metų.
Ji nujaučia mano reakciją, vėl greitai pakelia prie lūpų puodelį, ir jos puodelyje taip pat nebėra kavos. Jai norėtųsi, kad nieko nebūtų pasakiusi.
Jaučiu, kad man čia daugiau nėra ką veikti. Aš ją galiu suprasti, ji manęs niekad – nes ateitį galima tik nuspėti.
Kambaryje sutemę, aš ryžtingai ištiesiu ranką ir įjungiu toršerą šalia savo fotelio Netikėtai apšviestas. Senosios veidas lyg ir sunyksta, raukšlėse apie burną sugula aštrūs šešėliai, negailestingai atsidengia pripudruoti sudžiūvę plaukeliai ant smakro ir viršutinės lūpos.
Ir staiga man pasirodo, kad mes kažkokiu gėdingu, žeminančiu būdu varžomės, ir šis jausmas toks stiprus, kad per mane persirita stipri banga pykčio ir sau, ir Senajai.
Suprantu, kad šis vizitas iš tikrųjų jau baigėsi.
* * *
Lauke pradeda temti, kambaryje viešpatauja prieblanda ir tyla, kuri atsirado tarp mūsų. Minkštoje, pilkai prislopintoje šviesoje ji atrodo visiškai kaip vaikas. Aš sėdžiu ir jaučiu, kad manyje auga, tvenkiasi begalinis meilumas šiai mergaitei geltonais plaukais ir geltonais antakiais. Man net atrodo, kad šiuos antakius esu įsimylėjusi. Niekada dar nemačiau tokių antakių – spindinčių, sunokusių rugių lauko spalvos. Ji atrodo kaip jaunystės alegorija. Mano jaunystės. Seniai nesu sutikusi tokios jaunystės. Aš įsitempiu, noriu atsistoti, apeiti stalą ir ją apkabinti. Apkabinti lyg atsisveikinant. Vis tik man užtenka proto to nedaryti ir vėl išsitiesiu ant pagalvių. Puikiai žinau, kaip nenatūraliai tai išeitų. Stovėčiau palinkusi skaudančia nugara, sustingusi apkabinime, nežinodama, kaip tai nutraukti, o šioje nerangioje pozoje ir tyloje nebūtų nė ženklo to, ką jaučiu ir noriu pasakyti, – apie mano meilę.
Ir tada ji įjungia šviesą.
Pajuntu ryškiai apšviestą savo veidą ir susitraukiu iš skausmo.
Juk tai nesu aš.
Mes vėl pradedame kažką kalbėti, bet žodžiai atsimuša kaip gumos kamuoliukai į sieną ir skrenda atgal, o iš tikrųjų kalbasi tik mūsų mintys, per kitą – su savimi.
Ir tada man užeina vienas iš tų kvailų juoko priepuolių.
Aš visuomet juokdavausi laidotuvėse arba iškilminguose renginiuose.
Visuomet, taip pat ir šį kartą, sunku pasakyti, iš ko, galbūt iš savo klouno veido ir tuščių vilčių.
Aš juokiuosi ir žinau, kad esu viską sugadinusi.
Ir negaliu nustoti juoktis.
* * *
Na štai, ji dabar sėdi ten ir juokiasi – didelė, plačių kaulų, ryškiai apsirengusi, pernelyg ryškiai išsidažiusi, išsipuošusi. Taip, įspūdinga. Ji nešioja žvangančias apyrankes, žiedus, didelius gintaro karolius ir ilgus indiškus auskarus. Ir klostuotą sijoną iki žemės. Ir tokią lyg brokato tuniką. Staiga suprantu: ji mano garbei persirengė Didžiąja Senąja Poete.
Iš jos juoko sklinda jėga – šalta, nuodinga ir nevaisinga – kaip radiacija.
Reikia ištrūkti.
– Tu truputį panaši į mane jaunystėje, – staiga nustojusi juoktis, sviedžia Senoji.
– Ne.
Aš to nepasakau garsiai, bet taip lyg pritariamai ir palankiai palenkiu galvą, ir eilinį kartą stebiuosi savo kūnu, kuris taip mikliai ir skubiai sugeba meluoti vietoj manęs.
– O kas ten tavo aplanke? – klausia ji.
– Eilėraščiai.
– Na, matai.
– Kitą kartą, – sakau. Ir prisitraukiu aplanką arčiau.
Ir tada staiga randu žodžius, daug žodžių, ir sakau, kad skubu, prisimenu kažkokį žmogų, kurį turiu susitikti, kalbu apie autobusą ir bilietą. Aš sakau ,,iki pasimatymo“, ir sakau ,,ačiū“. Ir po akimirkos mes stovime koridoriuje, tarp pridulkėjusių žieminių paltų, taip netinkančių šiltai ir ramiai rugpjūčio pavakarei. Kvepia naftalinu, vilna ir kailiais. Kaip smulki sidabro snaigė sūkuriuodama nulekia pabaidyta kandis.
Senoji negrabiai apkabina mane ir laiko savo rankose, ir tai nėra taip nemalonu, kaip galima būtų laukti. Aš noriu, kad tau viskas būtų gerai, sako ji; ir jaučiu, kad tai yra iš širdies, ir dar tai, kad niekad viskas negali būti gerai; ir jaučiu, kad ji nesugeba užbaigti šio apkabinimo, ir išsilaisvinu pati. Aš pasiverčiu veidrodžiu, kuriame atsispindi viskas, ką ji pageidauja matyti – nuoširdumą ir dėkingumą, ir pagarbą, ir lyg tai nebūtų paskutinis kartas, ir lyg tai jos apkabinime nebūčiau pastebėjusi savo vienatvės ir lemties ir pajutusi, kad nuo šios akimirkos daugiau ar mažiau intensyviai jausiu tai visą likusį gyvenimą: visa, kas gera, o taip pat ir bloga – man dar prieš akis.
* * *
Vis dėlto koridoriuje aš ją apkabinu. Tai, žinoma, išeina negrabiai. Noriu, kad viskas tau būtų gerai, sakau aš, ar kažką panašaus, jaučiu, kad toli gražu pasakyta ne viskas, bet daugiau nieko pasakyti negaliu, ir nežinau, kaip būčiau nutraukusi šį apkabinimą, jei mergaitė pati nebūtų išsisukusi iš mano rankų ir nebūtų užsidėjusi tos mandagumo kaukės, kuri taip gerai atspindi viską, ką kitas nori joje matyti.
Ji žengia laukan, aš greitai perbėgu kambarį iki virtuvės lango ir matau, kaip nueina – tiesi, grakšti ir lanksti, geltoniems plaukams spindint gatvės lempos šviesoje, neatsisukdama. Krepšys kabo ant peties, ji įkiša ranką kišenėn, kažką išima, tikriausiai plaukų gumutę, ir mikliu judesiu suima plaukus į arklio uodegą. Arklio uodega laisvai ir nerūpestingai supasi jos žingsnių ritmu. Vieną akimirką man pasirodo, kad matau ten nueinančią save, ir kartu su skaudžiu vienatvės jausmu mane apima nevaldomas džiaugsmas dėl šio vakaro, šio apsilankymo, dėl to, kad gyvenu, ir – kol gyvenu, dar tiek daug nelaukto man prieš akis.
Mintyse pamojuoju jai.
Ji pamiršo savo eilėraščių aplanką ant stalo.
– Galbūt tyčia, – sakau Friciui.
Fricis nieko neatsako.
Toms Treibergs. Eilės
Toms Treibergs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas
Tomas Treibergas (g. 1985) – latvių poetas, žurnalistas, aktorius, kritikas. Latvijos kultūros akademijoje studijavo audiovizualinę kultūrą, vėliau Latvijos universitete baigė teologijos studijas. Latvijos televizijos žurnalistas, laidos „Kultūros žinios“ redaktorius. 2004 m. kartu su rašytoju ir dailininku Svenu Kuzminu įkūrė etiudų teatrą NERTEN, abu yra vieninteliai teatro aktoriai ir režisieriai. T. Treibergas verčia poeziją iš anglų ir rusų kalbų, iliustruoja knygas vaikams.
Du pirmieji jo poezijos rinkiniai „Šviesos aplinkybės“ (Gaismas apstākļi, 2012) ir „Karštinė“ (Drudzis, 2015) buvo nominuoti Latvijos literatūros metų premijai.
Šiai publikacijai atrinkta eilėraščių iš trečiosios poezijos knygos „Tankmė“ (Biezoknis, 2019).
Vertėjas
* * *
Jau lyg ir metas gultis –
o aš vis sėdiniuoju apačioj, sode,
prie stalo.
Šviesa išsėlina it gydytojas,
ką tik pranešęs blogas naujienas.
Kažkur šalimais riejasi dvi moterys,
o gal kliegia sužeistas paukštis.
Veikiausiai taip ir bus: tyla niekados
neišlydi sutriuškinto kūno.
Iškeliu smilių, tarsi
norėčiau pasakyti ką be galo svarbaus.
Tačiau žodžiai kaip visad uždelsia.
Jie turškiasi marmuro baseine,
kur vietoj vandens
vilnija šviesa.
* * *
Išvartyti kelio ženklai nepadėjo
pasiklysti – kelią vis vien radau.
Patalai vėsūs. Kaip ir krosnis
ar plytėlė, užkrauta
„Liesmos“1 numeriais.
Džiovintų žolelių ryšulėliai
vos pastebimai virpėjo skersvėjy.
Skersvėjy, kuris kilo
visai ne dėl pravirų langų
gretimam kambary,
skersvėjy, kuris tiesiog
pats atsidangino.
Elektrą jau buvo galima užmiršti.
Regėjau, kaip šviesa apleidžia
horizontą ir obelys virsta
mitiniais žvėrim.
Nors taip šąlo, kad mano paltas
pakirdęs išbėgo laukan
ir glaustės prie pašto dėžutės,
ši naktis buvo visų trumpiausia.
Po jos – visų trumpiausia
diena. O tada – dar trumpesnė naktis
ir dar trumpesnė
diena.
Rudenė Latvija
Mokyklinukai,
naminukai.
Šunys. Kitapus tvorų.
Apyniai želia aplink
nepabaigtą namą.
Balta duona kišenėj,
matyt, vogta.
O gal ir ne.
Internetas paklūsta.
Sujungia tave su
buvusiom.
Kareivio figūrėlė
ant fortepijono.
Dėlionės detalė
purvyne.
Nepažįstamojo
gimtadienis.
Nemalonus taksistas.
Menkavertis filmas.
Netinkamai panaudotas
aukštos kokybės popierius.
Rytmečio kvapas.
Vakaro kvapas.
Vietinis rajono
laikraštis.
Ir vėl blogos naujienos.
Gaisras prie uosto.
Persimetė kiton krantinėn.
„Kurion?“, klausia keleiviai,
„Kurion? Kurion?“
Gretimais nuaidi
priekaištai dėl elgetavimo,
bibliotekai negrąžintų knygų
ir susivijusių meškerių.
„Niekada nevažiuosiu
į šitą rajoną“, pareiški man.
„Tu jau esi ten lankiusis. Sapne.
O mes – drauge su tavim.“
Tada peiliu subadai močiutės
termoforą – rudenė Latvija.
Vieta, kur atsidurti nieks nebenori.
O jei ir nori, tai negalvoja
apie šią kaip apie
Latviją.
„Pakelkit rankas, kas išsaugojot
savo šeimų fotoalbumus!“,
sušunka valsčiaus kultūros namų
vedėja.
Tačiau salėje
ji vienut vienutėlė.
Artimiausioje degalinėje
užgęsta šviesos.
Pakrantės name kažkas
užveda motorinę valtį
ir narsą.
Akmenys nesitraukia.
* * *
Imu nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Tarsi skrydžio metu, kai staigi turbulencija
priverčia iš naujo pasverti gyvybės kainą.
Praeiviai atrodė įtartini,
gatvės – pergrūstos, moterys –
nelaimingos, vaikai – ašaroti,
vyrai
vyrai
vyrai
vyrai be veidų,
visai kaip toje haliucinacijoj,
kurią regėjau vaikystėje.
Staiga ėmiau nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Mirties baimė turbūt
pirmiausia yra skausmo
baimė…
Ji man – kaip žnyplės išminuotojui,
ieškančiam teisingo
laido.
Dar labiau gąsdina
mintis, kad tokio laido
veikiausiai išvis
nėra.
* * *
negalėjai atidaryti durų
užsnūdai
sapnavai sapną
laužyta švedų kalba
prie tavo namų
kur džiūva skalbiniai
moteris lyg iš Bridstrupo2 karikatūrų
valgo nuo žemės
nepakeli akių į langą
šaldytuve dygsta
pernykščiai kiaušiniai
galiausiai
atvyksta ugniagesiai
ir pasiprašo vidun
kiek sušilti
niekas kitas
į juos rimtai nežiūri
netgi tada
nepakeli akių
į langą
veiksmas nutrūksta
niekam šiandien tu
nereikalingas
rytoj – taip pat
1 „Liesma“ (liet. „Liepsna“) – sovietmečiu Latvijoje leistas jaunimo žurnalas. (Vert. past.)
2 Herluf Bridstrup (1912–1988) – žymus danų karikatūristas, sukūręs apie 5 000 karikatūrų apie politiką, socialines problemas, Antrąjį pasaulinį karą ir kt. (Vert. past.)
Māris Salējs. Eilės
Māris Salējs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Māris Salējas (tikr. Marians Rižijs, g. 1971) – poetas, vertėjas, literatūrologas. Gimė Rygoje, ten mokėsi lietuviškoje gimnazijoje, Latvijos dailės akademijoje studijavo tekstilę, dirbo įvairius darbus. Pirmasis eilėraščių rinkinys (drauge su vertimais) „Māmiņ, es redzēju dziesmu“ („Mamyt, aš dainą mačiau“) pasirodė 1999 m., vėliau išėjo dar keturi: „Mana politika“ („Mano politika“, 2001), „Nedaudz vairāk“ („Vos daugiau“, 2013), „Kā pirms pērkona“ („Kaip prieš perkūniją“, 2016), „Tuvošanās“ („Artėjant“, 2018). Yra parašęs monografiją „Uldis Bērziņš. Dzīve un laiktelpas poētika“ („Uldis Bērzinis. Gyvenimas ir laikmečio poetika“, 2011).
Verčia iš lenkų, ukrainiečių bei kitų slavų kalbų. Vienas iš reikšmingiausių M. Salējo vertimų – Czesławo Miłoszo esė knyga „Gimtoji Europa“, iš ukrainiečių kalbos yra išvertęs nemažai klasikinės (pavyzdžiui, Ivano Franko) ir šiuolaikinės poezijos. 2023 m. Varšuvoje išėjo M. Salējo poezijos knyga „Przez sekundę w sferze wiersza“ („Sekundę eilėraščio sferoj“) (vertėjas Miłoszas Waligórskis).
Už poeziją ir kitą literatūrinę kūrybą M. Salējas yra pelnęs rimtų apdovanojimų. Talentingas, darbštus ir kruopštus, pareigingas žmogus, eruditas. Nepamiršęs ir savo pirmojo pašaukimo: yra surengęs tris tekstilės parodas.
Vertėjas
* * *
ką aš dar moku šiame pasauly? gęsta
uždengiu veidrodį, paguldau. skęsta
viskas jo gilumon. minusas pliusas
rūdija visai kaip vaikystės grybų peiliukas
ką aš dar moku? žodį, kurs žus
išdrikęs it rūkas ant pamirštų laukų?
nebematau. nebesu jūs…
ir ištikimas sau nebelieku
* * *
tai buvo it gyventi Dievo pačiame kvėpavime
kol erdvėje išdžiūva sūkurys
ir mašalas sušąla prie šakos prikibęs
jei Dievas kur kitur ir jo kvėpavimas tenai
tėra tik pėdsakas šviesos kuria tiki
kol permatomos sūkurio skiautelės dingsta
ir sąmonę it žvaigždę apima tyla
* * *
Pasaulin nukreipti nereikalingi sudžiūvę šauksmai
* * *
Dievas paslydo ir po šviesa pradingo
Lyg berniukas patvinusiame upelyje
* * *
svetimo svaigulio pilna galva
lyg kitas gyvenimas būtų priklydęs
verčia mane pajust žiedą nubyrant
stumtelti kristi ir vėlei kilti
bet kurioj sąmonėj lyg veidrodžio šukėj
ir nuo negrįžtamos tamsos
nenusigręžt į popieriaus lapo kvapą
*
sutrėkštas buvimas kvepia
stipriau už bet ką be įtrūkių
* * *
metų pakrašty lyg akimirkos užgaida iškritęs sniegas
* * *
ko tu dar iš manęs nori?
nei mielas aš nei pūkuotas
tik per dienų pūkuotas galvas
atnešu tau begalę smulkmenų
to tu nori: matau: to tu nori
atvira plaštaka: žiū kur yra
* * *
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
bent atsiplėšęs nuo dienų bėgsmo
suvirpėjęs žvelgdamas į savo raštų linijas
susipynusias žodžiuos pusiau prasiskleidusiuos
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
nuo aitriai saldaus noro gyventi
ne gyvenimo atsikratyt bet žengti lig krašto
kad matyčiau kas buvo išvaikščiota
visa vien tik detalės be bendro vardiklio
oras virpa viršum numindžioto kelio
* * *
norėjau pasiekti muziką
tai buvo tarsi pagilėjus tamsa
tai buvo tarsi per ilga ekspozicija
šešėlis nutįso per lauką
ir įgijo žmogaus siluetą
ir daugiau nieks nebesitęsė
prie galvos siluetas nutrūko
ir muzikos taip ir nepasiekiau
ji atėjo kažkaip nesuvokiamai
ir įsitaisė mano nebyliose smegenyse po plaukais
jie vis dar buvo širmi ir į baltus kitus žiūrėjo
kaip į atitinkamos spalvos varnas ir žvirblius
galit įsivazduot kokia buvo ta muzika
neįtikėtina muzika
paprasčiausiai ji buvo muzika
muzika vien tik ji
* * *
iki tol paaiškinimai. toliau pamišimas
suprojektuota kaukolė visko savy
netalpino
didžioji dalis pasaulio liko anapus.
apniukęs dangus betono kubai judrus
neonas. juodosios skruzdės ieškojo įėjimo vidun
mataravo kojytėm ir painiojo sukamąsias duris.
šiapus daugumas krautuvių buvo jau uždarytos.
prekės nuolankiai susiliejo su fonu. maisto
skyriaus pardavėjos norėjo namo ir
karštligiškai sūpavo antenas.
* * *
proto pakraščiu būtų galima dar pasivaikščiot
bet jis jau debesuotas
akyse rūko ižas grimas
matyt tu paklausi matyt nežinai
kad proto atlajoje po šlapynę šokuoja varlės
ir chemija su kapitalizmu ranka rankon
iš naujo tūkstantmečio moja
tu peliautojau ir žiurkiautojau
su nepražilusiu šunim
per laukus šuoliais
neiškirsto miško proto tamson
* * *
Muzika, ką tu padarysi iš debesų? Vaikystę.
Tu neturi medžiagos. Man užtenka ir kvapo. Kaip tau debesys kvepia?
Po dulkių šiltų ir lietaus.
Po erdvės, kurion kartą buvai įėjęs.
(Lietus pasileidžia nuo debesio ir krinta)
* * *
vieną dieną tave supurtys vyšnių šuoras
dužių stiklo kūnelių smūgiai
primins kad praradęs atmintį
gal nė nebeišlipsi į šiandienybės krantą
nemigos viršūnė sverdi virpčioja saulėj ir
rodo kryptį
* * *
kas buvau aš kas buvau ir kas esu aš
amaras ar dvelksmas ar dangaus artumas
Egils Plaudis
kiek many išlikę žmogaus?
kiek many išlikę cikados?
sutrypta žolė iš lėto stiebiasi į aukštį
lyg Velykos perforuotarankės
kviestųs į gyvybę atgalios
Anna Rancāne. Eilės
Anna Rancāne. Eilės
Iš latgalių ir latvių kalbų vertė Vladas Braziūnas
Anna Rancanė (g. 1959) – poetė ir dramaturgė. Gimė Liuzeniekuose (Miglinieku valsč., Ludzos r.). Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Malda į namus“ (Lūgšana mājai, 1982) rašo ir latviškai, ir savąja latgalių kalba (eilėraščio pavadinimu teigia: „muna volūda“ („mano kalba“). Rygoje, Latvijos universitete, baigė Ekonomikos fakultetą, gavo inžinierės programuotojos diplomą. Mokėsi Maskvoje, Maksimo Gorkio literatūros institute. Yra dirbusi inžiniere ekonomiste skaičiavimo centre, redaktore leidykloje „Liesma“, Daugpilio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja, įvairiuose spaudos leidiniuose ir kitur. Gyveno Rėzeknėje, Daugpilyje, šiuo metu apsistojusi Rygoje: nuo pernai yra Latvijos Saeimos narė.
Be eilėraščių rinkinio „Malda į namus“, 1986–2018 m. yra išleidusi dar aštuonias poezijos knygas, parašiusi scenarijų, libretų ir kitų žanrų dramaturgijos kūrinių, taip pat dainų. A. Rancanė pristatoma kaip poetė, kurios eilėraščiuose „atgyja šimtmečius kaupti tautos etiniai ir estetiniai principai, svarbiausios vertybės yra tauta, žemė, vaikas, motina, namai, Latgala“.
A. Rancanė yra iš tos tvirtos mūsų senų bičiulių, jos bendraamžių, grupės kaip ir a. a. Pėteras Brūveris ar Inesė Zanderė. Anna ne kartą buvusi mūsų festivaliuose ar kituose poezijos renginiuose. Bet jau senokai. Tad prisipažįsta Lietuvos labai pasiilgusi.
Vertėjas
* * *
Mano latgališka tapatybė
dairosi įkypom
turkų mongolų akim,
rusiškoj krosny
patroškina puodą kopūstų,
šmakovkos išmaukia
už prarastą meilę,
nubraukia nuo veido ašarą
ir pasileidžia juoktis –
buvę nebuvę!
Mano latgališkai tapatybei
peilio ãšmens kišenėj
kaip žaibas rugpjūty,
už savo ir šeimos garbę
ištrauks ir neišsigąs,
paskiau nušluostys nuodėmę
raudonu dangaus kraštu.
Mano latgališkumas,
prikaltas prie kryžiaus kapuos,
netikėtai parpuola ant kelių
VIA APPIA Romoj,
erškėčių vainiką prisiima
kaip amžiną atlygį
už savo ir kitų nuodėmes.
Per pìlnatis gẽgužę
renka iš plaukų
vyšnių žiedus,
deda prie kryžiaus pakelėje
ir parašo japonišką haiku.
Vėlìnių dienom
kriaukšlelę atlaužia,
kad būtų vėlėms pasisotint.
Mano latgališkas latviškumas,
plūstas ir iškankintas,
nieko daug nekalba,
„Gailestingoji motin“, atsidūsėja
Dainų tėvo baltoj barzdoj,
sėdas Uliso laivėn
ir išplaukia, ir pyutviejeni
kiaurai per Razną
dainuodamas.
Iš latgalių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Vienas rudens eilėraštis
Ruduo greit praeis. Keisiu turguj svajones
Į geltonus, raudonus klevo lapus.
Būsiu turtinga. Taip, namų neturiu,
amžinai stoviu vartuos.
Ir prašau pilko dangaus –
Teapkloja mane kaip marška,
Te paukščiai klajokliai mane įamžina,
pagaliau rasčiau namus.
Ir prašau pilko rudens –
Plešia mane it vaisių pusiau,
Kad žodžiai kaip sėklos lizdą sau
armeny susiklausytų.
* * *
Nežinau, kur surasti man atlaidą.
Jos akys tamsios it vandenys rudenį,
Sunkios ir pilnos
Rudų lapų
Lyg seno aukso.
Nežinau, kur surasti man atlaidą,
Ji nemoka eiti lengvai,
Mano kojos sunkios kaip plūgas.
* * *
Dievo tamsos išblaškytuose tyruos
Gyvena visi,
Kurių dar nesu prisilietus.
Keisti augalai, juokingi,
Auga šaknim į viršų.
Paveikslai patys nusipučia dulkes,
Natiurmortas
Prajunka staigiai ir šiurkščiai.
Šviesa ant puodelio krašto,
Trūkčiojanti ir jaudulinga,
Ieško tinkamo linkio,
Krinta
Ant nėriniuotos močiutės staltiesės,
Ir laikas vientisas tampa.
* * *
Kai ir vėl nebijosim paliesti viens kito,
Vyšnių žiedai susipins keistame šoky,
Nesvarbu, kuriuo metų laiku tai nutiks, bet žydės, ak, žydės vyšnios,
Tavo veide bus kitų, man nepažįstamų, bruožų,
Juos pasistengsiu nubraukti.
Tavo akys bus per daug mačiusios,
Aš malšinsiu baimės klejones vieną po kitos,
Pirštų galiukais skaitysiu prisiminimų nuotrupas,
Skausmo nejausiu.
Mūsų rankos aprims,
Kolei lauksim, kada ir vėl sužydės,
Susivys mūsų pirštai, žaismingai vėl išsiskirs,
Tas šokis bus nesibaigiantis.
* * *
Tai, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema,
Savo šnopavimu
Teršia vandentaką ir kraujotaką.
Galvoj įkyrus triukšmas, ne, čia nei Mahleris, nei Bachas,
Net ne plėšrus dūmų detektoriaus perspėjimas, –
Kad neužtrokštum nuo to, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema.
Nevalyvai gniaužia nemigai kvapą baltuose pataluos,
Apgraibom ieško kelio betliejun, ašraman, himalajuosna,
Dvasinės detoksikacijos, atgimimo ar saulės šokimo.
Kažkur nerimastingai kūdikis sukruta
Apvaliose pasaulio įsčiose.
* * *
Išsigąsi ūmios šviesios dienos,
Visa laiką tamsoj gyvenęs,
Išsigąsi kieno nors palytėtas,
Kai vienas esi kaip akmuo.
Beldžiasi, beldžiasi,
Kažkas į duris tavo beldžiasi,
Vis dar gyvas, vis dar gyvas!
Daugiaaukščiame avily siuva mirusios bites,
Medus dar renkama, bet ir jis veikiai išseks.
Lėti šešėliai sukrešės, dulkėmis užsiklos.
Beldžiasi, beldžiasi, įsitikink,
Vis dar gyvas? Vis dar gyvas.
* * *
Muziejaus paveikslams šiandien laisvadienis.
Angeliukai valgo ledus.
Madona pasikaišius sijoną šluoja grindis,
Įsodina vaiką kieme į sūpekles.
Sūpeklių vyriai girgžda
Ilgai ir gaižiai.
Natiurmorte apvirsta vaza,
Obuoliai nurieda palovin.
Tuo tarpu pasaulis supas
Pavasariuos ir karuos.
Per daug neišgyventų gyvenimų
Slypi už rėmų.
* * *
Ji gyvena šalia manęs virtualios realybės erdvėj.
Rytais stebiu, kaip ji šukuojasi plaukus,
Įsijungia kompiuterį, pyksta, dažosi lūpas.
Jos šypsena gundanti ir visai nebaisi.
Kartais ją matau kaip savo atspindį veidrody,
Tada, kai rašau, ji man žiūri per petį.
Visą laiką bijau, kad ją pašauksiu vardu,
Kai ji prisiartina ir palyti,
Lyg netyčiai, tarytum praeidama.
Šalti šiurpuliukai perbėga kūnu.
Ji nekaltai nusišypso ir nuo rankovės nusiima pūką.
* * *
Susodinu prie ilgo stalo visus žmones,
Kurių dar nesu sutikus ir galbūt nesutiksiu,
Jų veiduose išvystu savo mirtį, savo gimimą.
Gležni ir brangūs dalykai, bet –
Kur aš visa tai dėsiu?
Papjaustau kaimynams duonos, sūrio bei prisiminimų,
Aš tavęs nepažįstu, tu manęs nepažįsti,
Mūsų pečius suglaudžia dviguba vaivorykštė
Per ilgą lietų, jame pamažėlei lynoju.
Sulyta vakarėj gaisoj, nukraujavusi vėjy,
Juokiuosi audros debesims, baimei ir išėjimui.
Tamsoj, kur prisiminimų karvės įstabios ganos,
Savo mielus nesutiktuosius kartais dar sutinku.
Dubultai
Ankstyvas rytas, suarta juosta aplink vandens platybę.
Tikriausiai, kad būtų matyti, ar naktį kieno nebrista į jūrą,
O pėdos atgal neveda.
Žuvėdrų pėdos nesiskaito, jos nesuskaičiuojamos.
Ornamentai, mezginiai, nėriniai, smulkūs ir subtilūs.
Mintys galiausiai sulinksta it smiltžemio smilgos.
Paukščiai sulesa, ką naktį atnešė bangos.
Nueit ligi vienišos valties ir aplink jūrą apvest apskritimą,
Saulę, smėlį, pasaulio ribas nužymėti.
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Artis Ostups. Fragmentai ir eilės
Artis Ostups. Fragmentai ir eilės
Iš latvių kalbos vertė Dominyas Norkūnas
Artis Uostupas (g. 1988) – poetas, kritikas ir literatūrologas. Latvijos universitete studijavo filosofiją, šiuo metu rengia disertaciją apie dabarties ir ateities santykį šiuolaikinėje latvių prozoje. Dirba Latvijos universiteto Literatūros, tautosakos ir meno institute, yra internetinio literatūros žurnalo „Punctum“ vyriausiasis redaktorius. Kūryba įvertinta prestižinėmis „Latvių tekstų“ ir festivalio „Poezijos dienos“ premijomis. Išleido keturis eilėraščių rinkinius: „Draugas sniegas“ (Biedrs sniegs, 2010) „Gestai“ (Žesti, 2016) „Fotografija ir žirklės“ (Fotogrāfija un šķēres, 2013) ir „Variacijos mėnulio tema“ (Variācijas par mēness tēmu, 2022). 2023 m. lietuviškai išleista A. Uostupo knyga „Gestai ir kt. eilėraščiai“.
Vertėjas
Toits sous la neige
Tai buvo visai kitas miestas, netikėtai apsivertęs ant šono, tarsi muistytųsi per miegus, – nė kiek nepanašu į šventiškus žiemos stogus. Ir vis dėlto būtent šis atvirukas, nuo kurio jisai neatitraukia akių, padeda jam prisiminti šiltus gruodžio vakarus. Juodos šakos plaukia pro palėpės langus ir kaminai, regis, atgauna ramybę – visa nutapyta pelenais. Ir vis dėlto būtent šis atvirukas iš muziejaus krautuvės, būtent tas, kurį jie laikė iškėlę raudonoj iškabos šviesoje, tarsi bandytų prišaukti sniegkritį, nesiliauja trankęsis į jo atmintį lyg vabzdys į stiklą.
Persimainymai
Tuštuma tarp radijo stočių, griežtasis „mes“ riboženklis, grimztantis ošime, kuris priverčia jus klykti. Jis prisuka tave kaip laikrodį, įkalina tave štilyje tarsi liepsnojantį lapą. Jūroje lūžta bangos, pilnos pažadų – gal todėl tu primeni žiedą, nusigręžusį nuo savojo atspindžio.
Tamsa buvo cilindras
Paklaidžioję purvinais kiemais, privisusiais nutriušusių kačių, kol senoj priekaboj, kaip visos šios bjaurasties simbolis, liepsnojo laužas, mes užlipome į bokštą ir žvalgėmės po miesto kuprą, kur gamyklų kaminai raitė mieguistų dūmų potėpius. „Ten, kur namų stogai sukritę lyg eilėraščių posmai“, prisiminiau pragaro virėjo žodžius, ten blyksintis stoties pastatas iškėlė savo galvą – geležim kniedytą kupolą. Tamsa buvo cilindras, kurį atnešė balandžių pulkai. Kai bučiavai sustirusias mano ausis, tavo palaidinė vilnijo lengvai it pamėklė, įstrigusi šakose. Stovėjau apkurtęs ir artėjantys garsai tebuvo trumpi šešėliai.
Sterstės motyvas
Jelgava, XIX a. pabaiga
Iš lėto tirpsta plonytis sniegas, kurį kiemsargiai krauna į rėčkeles ir tempia siauromis gatvelėmis, per turgaus aikštę, kur, apkloti mėlynomis gūniomis, trypčioja sušalę arkliai. Dujų degiklis žiba pusakliam krautuvės veidrodyje – vangūs spinduliai išpuošia jį auksiniais raštais, prieblandoje veriasi porcelianinių žvėrelių akys. Angelų sruogos krenta ant naujojo šimtmečio kaktos, eglutės šakose lyg užburti sūpuojasi stiklo kamuoliukai su linksmais pasakaičių veikėjais. Kvepia vašku, stalas nukrautas migdolais ir razinomis, o taurės sklidinos serbentų vyno. Miesto stogai nuaudžia pilkšvą skraistę ir uždengia senąjį pasaulį – pasaulį, kurio tvinksniai nesprogsta it sviediniai tyloje, kurio sniegas dar nevirto pelenais. Lyg niūrūs debesys jie slinks tarp išgyvensiančiųjų – tarp apnuogintų kaminų.
Langai į Janačeko krantinę
Praha prieš pat Kalėdas. Įsijautęs gidas, dėvįs angelo rūbą, rodo ryškiai apšviestus namų fasadus, apsinuoginusius dievus ir šarvuotus šventuosius. Turistai šnabždasi po išskleistais sparnais. Prisiglaudžiu skersgatvyje, kur stovi apsnigtas katafalkas ir žybsi bažnyčios vitražai. Betliejaus žvaigždė sūpuojasi tarp mėlio ir raudonio; tikėjimas praranda savąją rimtį. Languose, atsiveriančiuose į Janačeko krantinę, šeimos buriasi po sietynais – tetrūksta duslios muzikos, kai stoviu ant šaligatvio apakintas pūgos. Ir netgi naktiniam tramvajuje, kuris mane, kiek įkaušusį, veža atgal į kalną, neatsiranda vietos netrikdomam liūdesiui. Nes vagono gilumoje kažkas lupa mandariną.
Bičių zvimbimas
Gulėsiu sustiręs: žvaigždynai ropšis ant dvaro stogo,
kaip sodai ropščias į kalnus, žėrėdami sunokusiais vaisiais, –
vaikas visa tai nupieš kaip jonvabaliais aplipusią kaklaskarę.
Visa aprimsta, net ir sausas vėjas,
blaškantis linguojančių hamakų pokalbius.
Tada butelis trenkiasi sienon, tarsi
laimintų namus, išplaukiančius į naktį.
Bičių zvimbimas
– mirties gležna melodija –
atstos man vėją, zvimbimas
pernelyg tykus, nieks nenugirs.
Vaikas visa tai nupieš kaip debesį, pakibusį priešais mišką.
Su skiemeniu gerklėj
Anselm Hollo
1934–2013
tiesa pusė to, ką pasakome, pažymėta kabutėmis
ar bent jau užrašyta audringu kursyvu tarsi
eilėraštis sūpuotųsi apsvaigintas būtojo laiko
visgi medžiai eilėraštyje kaip ir šiame eilėrašty
tėra fragmentai senosios arkadijos
iš kurios kažin kas ištrūko su skiemeniu gerklėj
tokios mintys kyla kai krentu į languotą
fotelį su tradicijos kulka kaktoje
Apologija
Tarsi kūdros ir pašiūrės vėlei išnyktų tarp namų,
o pelenai ir skiedros atgimtų gluosniais.
Nutrūkęs laidas trankosi į stiklą, kai guliu šalia tavęs,
jau senokai apleidęs miestą, kuris apsirėdo
dūmais ir šešėliais, o lapija virpa ir dreba, tviskėdama
per miegus, jeigu tikėsime šia vaiduokliška apologija.
Ir kas dar belieka, kai horizonte raudonuoja nakties
perskilęs snapas ir kiemuose skalija šunys?
Kūno atvaizdas raukšlėtoje paklodėje
Silvina Ocampo
1903–1993
Laikyta paslaptyje
ar veikiau pasislėpusi gyvenime
kaip erdviuose ir niūriuose namuos, kur vėjas
neužtinka jos akių,
ir galiausiai užsnūdusi greta
kūno atvaizdo raukšlėtoje paklodėje,
kuri primena tai smėlynus, tai sutryptus žiedus,
ar, Adolfo automobiliui riedant gatve,
laivo žibintų nušviestą jūrą.
Ten ji ir pražūva,
nuolanki tartum skenduolis,
plaukiantis paskui mėnesio siunčiamus ženklus.
Inese Zandere. Eilės
Inese Zandere. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Inesė Zanderė (g. 1958) – poetė, vaikų knygų autorė, redaktorė, leidėja. Gimė Latvijos palietuvėje, Duobelėje. Studijavo filosofiją Latvijos universitete, dirbo leidyklose ir spaudoje, buvo viena iš žurnalo „Rīgas Laiks“ sumanytojų, jo redaktorė (1993–2008). Nuo 2004-ųjų savo pačios įkurtos vaikų literatūros leidyklos „Liels un mazs“ vyriausioji redaktorė, skiria daug energijos ugdyti vaikų literatūrą.
Išleido penkis eilėraščių rinkinius: „Knygelė“ (Grāmatiņa, 1983), „Laimingas melas“ (Laimīgie meli, 1988), „Juodosios gyvatės kepykla“ (Melnās čūskas maiznīca, 2003), „Paukščio miegu“ (Putna miegā, 2014), „Paveldėjimai“ (Mantojumi, 2021), poezijos rinktinę „Iš mažens“ (No mazā, 2015), prozos knygą „Laivo žurnalas“ (Kuģa žurnāls, 2016), daugiau kaip dvi dešimtis poezijos ir prozos knygų vaikams, taip pat dokumentikos knygų. I. Zanderė rašo operų libretus, animacinių filmų scenarijus, daugeliui jos eilėraščių sukurta muzika, rodyta poezijos spektaklių. Kūrybos versta į anglų, rusų, švedų, čekų, vengrų, ukrainiečių, vokiečių, lietuvių ir kitas kalbas. „Esama tiesiog poetų, o esama kultūros fenomenų. Inesė Zanderė neabejotinai priskirtina tokiems“, – tvirtina literatūros kritikė Anda Baklanė.
9-ajame deš. I. Zanderė drauge su Pėteru Brūveriu ir kitais latvių poetais vasaros kursuose Vilniuje mokėsi lietuvių kalbos ir užmezgė draugystę su daugeliu lietuvių kolegų. Patikima Lietuvos ir lietuvių bičiulė iki šiolei.
Vertėjas
sodas prie mėmelio
rytas lūpas prispaudęs prie aprasojusio lango
ir rūką išsklaidęs kad lipdama suklupčiau
ant savo širdies neatsibudusios
už mėmelio oras kalba dviem kalbomis
aš vieną mėnesį mokyta
o antrą mėma
pienas palietas liežuvis susipynęs
bet saldžiai šnabžda rasa
iš kur ta tyla
tokia šalta rasa
dangus perpus perpjautas
ir kruvinas dalgis žybsi už mėmelio
per viksvą rūkas
man ant rankų krinta
švarūs marškiniai sulankstyti siūlė į siūlę
su gyvenimu pavedamu
savo pjovėjui
už lango rytas
o širdis neatsibudusi
aštrus žalčio pusmėnulis ašarotas rasos karolėlis
kas rytą
per sodą miglotam sapne suvyniotą
išeinu su sąsiuviniais ištaisytais
ir trisdešimt septyniais vaikais po širdžia
dar pilka purplelytė kas rytą
žinda baltą kreidą iš obelies gyslos
ir užsisvajoję žiedlapiai byra
rusnė
atleisk man dieną saulėtą jau bai̇̃gta rauda ir miršta
reginčio žvilgsnio džiaugsmą likusį nepatirtą
pro šalį slydo laivelis bangavo vandenio protas
likau nuošaliai ant kranto lyg pamirštas meškerio kotas
ant stogo lėbavo paukščiai ir vėjy plazdėjo skardos
diena tiek balsų turėjo neatsiliepė vardas
tą kevalą žmogui lemtą nešt ligi kranto tuštmės
leisk nuauti kaip sunkų batą prižėlusion upėn sviest
įtekėti į kuršių įlanką kur ničnieko nepaimi
tik pačiu akies krašteliu – upė trys gluosniai karvė
jei man saulė
jei man saulė ranką duotų jei man saulė
ranką duotų man žieduotą ranką duotų
man žieduotą rausvo aukso man žieduotą
rausvo aukso laivėn keltų rausvo aukso
laivėn keltų nusivestų laivėn keltų
jūrom marėm nusivestų jūrom marėm
per jų saulę kiaurai eičiau per jų saulę
kiaurai naktį augalinę kiaurai eičiau
vešlią naktį ankstų rytą vešlią naktį
ten už dauguvos tą rytą ankstų rytą
ten už dauguvos pasaulio dar už saulės
vis žvalgyčiaus
tėviškės
vilkdalgis
I
vėlių mergelės
driekias jų kelias blyškiom galulaukėm
išryt langelį rasotą jų kvapas nugula
it lino sauja lengva kiltis
dulkių gniužulas irsta nubėga smiltis
ne romūs tėvai galvomis žilstančiom
ne rūpesčių motinos rankom pailsusiom
ne pulkas brolių prikritusių karus
mergelės tyli –
aš aiškinu jūsų sapnus
mokat šypsotis akim laimingom
mokat kalbėti žvilgiai balsingai
man jūsų meilė užginta.
jūs mokat būt rudens rūke
tik jau ne jaujoj prie dengto stalo
kur vėlės šnabžda gyviesiems savo
žinau kur eiti ieškoti verta
tik užkeltųjų tai nepraverkit
ano pasaulio vartų
II
karališkos sekstinos
įsiklausiau nustebęs į tave
atrodė – balto sodo gilumoj aš stoviu
ir snigusiam ilgai sapnų sniege
jaučiuosi džiaugsmo šiltoje vergovėj
kol akys atitirps it ledo mėliai
kol nušviesės mana pilis ir vėlei
aš šypseną radau ji palengva
kaip sniegas ant sunkių purvynių krenta
va baltas kelias tuo keliu atgal
abu mes į savus namus parkankam
lėtai per seną slenkstį tu žengi
ir skaudulį šypsniu pasitinki
rekviem mūsų kaimynui
nebuvo jis mūsų –
visai betgi savas
net ne savo motinos vargšas senas vaikas
dėl jo motina beveik užmiršo numirti
jai buvo taip šalta
lyg rankos skubėtų suspėt
surinkti glėbin visą sniegą ir šaltį ir perduoti mums –
tiems maloniems prašaliečiams
kuriems čia saulė priklauso
jis šio gyvenimo nesuprato
užpuolė kirviu kad perkirstų kraujagysles kuriom teka jo elektra
krosnį kūreno akmens anglimis
nepažinojo latvijos tiktai butą
butą – kaip savo ranką pilvą ausį koją
ir jis netikėjo kad už savo koją teks sumokėti
išgirdęs labinantis
kaskart įsitempdavo striukas jo kaklas
sukdavo viską šalin akis ir veidą
ir kaktą
po juoda kepurše paslėptą
pilną sutrikusio žmogaus neteisaus tūžmo
jis nenorėjo mūsų matyti
mes buvom nakty šiugždantys žingsniai
pasalūnai jam įkandin sėlinantys
slapčia pakeičiantys trobos durų užraktus
mes augom jam už lango kaip kiemo medžiai
tik medžiai niekados nesibeldžia ir nebando patekt į butą
jis neatidarytų nė medžiams
bet jo nepaliko ramybėj
gerumu mandagumu arbata termose diakonija nuomos skolomis teismu ir policija
pensija ir socialiniu būstu
šiltu pragaru iš kurio jis mokėjo
vien tik pabėgti
kelios antklodės peilis
lengvai nuplėšiama pakabinama spyna
vieta nuo kurios iš tolo
matoma butas
pora tuščių labadien
nugirstas labaryt po pirmosios šaltos nakties
nė vieno labvakar
nauji kaimynai
baimė dėl gaisro
baimė dėl peilio baimės dėl lango iškulto
baimė
ar tai kas kalba
iš tikro sąžinės balsas
sniege
vien tik paukščių pėdos
kilogramams sėklelių paukščių lesyklose
dešimtiems peržiemojusių paukščių kasdien
vienas sudie
kaimynas veik kristus
mirė leduotą balandį gal dar ir kovą ar žiemą
daugiau nebesavas
pagaliau iš tikrųjų mūsų
sušalo tai mūsų malkinėj
BLOG DEFAULT
Warning: Trying to access array offset on value of type null in /home/hiymus/domains/hieronymus.lt/public_html/wp-content/themes/woodmart/inc/integrations/elementor/elements/blog/blog.php on line 132
Andra Neiburga. Matau save
Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius
Iš: Andra Neiburga, Stum, stum. Valters un Rapa: 2004.
Andra Neiburga (1957–2019) – latvių prozininkė, vertėja ir menininkė, rašytojo Paulo Bankovskio gyvenimo draugė. Baigė grafinio dizaino studijas Latvijos valstybinėje dailės akademijoje, kurį laiką dirbo dizainere žurnaluose Avots ir Karogs. Kūriniai spausdinami nuo 1985 metų. Buvo nutraukusi literatūrinę veiklą, bet 2002 m. ją tęsė, o 2004 m. išleista smulkiosios prozos rinktinė „Stumk, stumk“( Stum, stum) laikoma vienu iš ryškiausių šio žanro pavyzdžių XXI a. literatūroje. Tais pačiais metais pelnė prestižinį laikraščio Diena Metų kultūros apdovanojimą.
Neiburgos trumposios prozos tekstai subtilūs, intymūs ir egzistenciškai gilūs, balansuojantys tarp esamybės ir siekiamybės. Romano formatui Neiburga nejautė simpatijų, nes „trumpos distancijos geriau įtempia emocinę stygą“. Autorės pasakojimo patrauklumą lemia gebėjimas atskleisti detalę, pagauti krintančius šešėlius, o apsakymo dominante dažnai tampa kasdieniška smulkmena.
Vertėjas
Šįryt vėl man sunku įžiūrėti save veidrodyje. Prieš akis lyg kokia migla, šydas, o gal tiesiog veidrodis aprasojęs? O gal kokia liga? Katarakta? Visiškai neišmanau, kas yra katarakta. Veidas papilnėjęs, tik iš atminties apvedžioju lūpų kontūrus – ranka, dešimtmečius dariusi šį judesį, ranka atsimena, tik neprisitaiko prie laiko padarytų korekcijų. Greičiausiai lūpos nebus tobulai padažytos.
Apvedžioju akis juodu pieštuku, kaip anksčiau, kaip visada, o paskui – blakstienas, lūpų dažais užtepu raudonį ant skruostų ir šiaip taip pirštais jį išlyginu.
Nesijaudinu, kad neįstengiu pamatyti savo atvaizdo, žinau, kad po valandos pusantros migla kaip visuomet išsisklaidys, bet ir tada nežiūrėsiu į veidrodį, nes aš save ir be jo matau.
* * *
Einu pas Senąją siaurų gatvelių tinklu netoli uosto. Man labai patinka šis rajonas – tylus ir kvepiantis rugpjūčio pavakary. Nėra vėjo, upės vandenys beveik sustingę ir užlieti purpuru saulėlydžio gaisuose, gatves dengia puikus grindinys, o idealiai grįstos gatvės su išpuoselėtais želdiniais sankryžose siurrealistiškai disonuoja su kreivais nublukusiais mediniais namukais: nublukę dažai – rudi, pilkai žali, šviesiai mėlyni, žemos durys su senom masyviom spynom, durys, per kurias, atrodo, šimtmetį niekas nėra vaikščiojęs, ir vis dėlto tie žmonės juk kažkaip patenka į savo namus; maži langeliai su langinėmis, dažniausiai su pageltusiomis arba pilkai baltomis mezginių užuolaidomis, dažniausiai su kokia nors sunykusia gėle puode ant palangės, su mąsliu katinu už lango stiklo, palydinčiu tave abejingu ramiu žvilgsniu, su apdulkėjusiu kaktusu, su aštuonių mėnesių senumo naujamečiais papuošalais – ant siūlo suvertais vatos bumbulais arba iš popieriaus iškirptomis snaigėmis, su radijo garsais, su televizorių šviesų žybsniais, su kotletų ir keptų svogūnų kvapu, su aukštomis medinėmis tvoromis; tvoros, laimei, tokios pat senos ir sutrūnijusios, kaip patys namai, tad galiu apžiūrėti kiemus – pro šakų tarpus, pro vielomis užpintus langelius vartuose, pro plačius plyšius tarp lentų. Ir kiemai, kurie šiuo metų laiku šiltai ir drėgnai kvepia peržydėjusiais krapais, nulaužtais jurginų kotais, obuoliais, žaliais ir rūgščiais pomidorų daigais, malkomis ir drėgnomis lentomis po vandens siurbliu kiemo viduryje. Džiūstantys skalbiniai ir gauruoti šunys, kurie sąžiningai loja, draugiškai vizgindami uodegomis.
Tai – jos pasaulis.
Po pažastim – aplankas su mano eilėraščiais, ir aš einu pas Senąją.
Žmonėse ji nesirodo jau apie dešimtį metų. Niekas nežino, iš ko ir kaip ji gyvena, ir, reikia pasakyti, tikriausiai nieko tai pernelyg nedomina, nors keli jos eilėraščiai yra įtraukti į mokyklinius vadovėlius.
Ji yra praeitis, tačiau dar ne tokia tolima, kad mes pradėtume ja domėtis. Mes? Na taip, mes, tie, kuriems dar viskas prieš akis.
Senąja ją vadinu tik aš – prieš kelerius metus rajono laikraštyje užtikau interviu su ja, ir ten taip pat buvo nuotrauka, truputį neryški nespalvota nuotrauka ant kieto, gelsvo laikraščio popieriaus. Interviu buvo skirtas jos jubiliejui, bet nuotrauka – kažkodėl mėgėjiška iš jos jaunystės. Ji valgė obuolį sode. Apsirengusi treningais, tokiais, kokie būdavo apie penkiasdešimtuosius metus. Nutįsusiu kelnių užpakaliu ir išduobtais keliais. Šalia, atsirėmęs į medį, stovėjo vyriškis, nerūpestingai, bet elegantiškai apsirengęs, šiaudine skrybėle. Jokios užuominos nei apie šį vyriškį, nei apie fotografavimo laiką ir vietą. Ji šviesiais plaukais, surištais į arklio uodegą, atrodė laiminga. Žiūrėjo į vyriškį, o vyriškis – į dangų. Iškirpau fotografiją, ne, išplėšiau – po ranka nebuvo žirklių (taip, prisimenu, laikraštį radau gydytojo laukiamajame); trumpame interviu žurnalistas uždavė paprastus klausimus, į kuriuos Senoji pateikė visiškai paprastus atsakymus, ir ten buvo atspausdinti keli jos posmai. Turiu prisipažinti, tada išvis pirmą kartą išgirdau jos pavardę, po to kažkur susiradau ir perskaičiau jos abi seniai išleistas knygas, ir nuo tol laikiau jas namie po ranka. Eilėraščiai nugludintos formos, su jiems būdingu tokiu tyliu, neįkyriu mirgėjimu. Daugiausia meilės eilėraščiai. Nuo tada manęs neapleido noras su ja susitikti, bet ne dėl eilėraščių. Eilėraščiai patys gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo autoriaus. Noras man pačiai buvo gerokai nesuprantamas, bet ne toks stiprus ar įkyrus, kad būčiau mėginusi jį įgyvendinti. Ir tik netikėtai patekusi į šį provincijos miestą ir beveik taip pat netikėtai (bet tai jau kitas pasakojimas) sužinojusi jos adresą ir telefoną, impulsyviai paskambinau. Aš norėčiau su jumis susitikti. Kodėl? O taip, kodėl. Taip, žinoma, eilėraščiai. Noriu parodyti savo eilėraščius.
Aš jai visiškai nesirengiau jų rodyti.
Tik norėjau pamatyti. Toks nesveikas smalsumas. O galbūt sveikas. Apie tai, kaip laikas pakeičia žmones.
* * *
Aš nežinau, ko mergiotė nori, jau daug metų čia niekas neateina, jei neskaitytume giminių ir kaimynių. Eilėraščiai? Jau seniai nieko neišmanau apie poeziją.
Gyvenu labai geroje kompanijoje su ponu Friciu ir dviem žiurkėm, Maiga ir Mudyte. Ponas Fricis yra mano tingus kastruotas katinas. Ši trijulė, žinoma, daugiau domisi vienas kitu, negu manimi. Tik kartą per dieną, keičiant vandenį dubenėliuose ir įberiant maisto, aš nusipelnau nedidelio jų dėmesio. Ponas Fricis, kažkada – gatvės vaikas, ištrauktas iš šiukšlių dėžės tiesiogine šio žodžio prasme, niekada nemėgo sėdėti glėbyje. Jis stebi mane iš tolo, saugiu atstumu, bet tai vienintelis suprantantis žvilgsnis, kuris kasdien mane lydi.
Maiga ir Mudytė man nereiškia nieko. Žiurkės man abejingos ir bjaurokos, jos pas mane pateko atsitiktinai. Mudytė mikli, smalsi, pilkai marga, Maiga – lėta, baikšti, smėlinė ir rausva kaip vanilinis kremas raudonomis spanguolių akimis. Bet abi turi ilgus, geltonus lyg permatomus priekinius dantis ir pilkas, plikas, žvynuotas uodegas.
Nesielvartaučiau, jeigu kurį rytą jas rasčiau nudvėsusias.
Ta mergaitė ateis pavakaryje, bet aš visą dieną praleidžiu laukdama.
Galvoje rutulioju dialogą su ja. Aš visada mintyse su kuo nors kalbuosi. Kad ir su namo kiemsargiu. Kad ir su premjeru. Arba su seniai mirusiais žmonėmis. Tuo sergu dar nuo vaikystės.
Bet šįkart norisi palikti įspūdį. Kvaila.
Iki šiol dar nesu atsikračiusi šio žeminančio troškimo patikti. Vis dar vaidinu kokį nors vaidmenį kitų akivaizdoje. Tokį, kuris patiktų tiems kitiems. Kadaise galvodavau, kad su metais tai praeis, bet ne. Taip pat, kaip nepraeina tamsos baimė. Arba jausmas, kad kažkur yra mama. Jeigu staiga. Jeigu kas.
Šiandien norėčiau atrodyti protinga ir sąmojinga, ir truputį ekscentriška, bet tik su saiku, dar ne visai ku-kū.
Dar nėra išmirę visi seni mano draugai, bet nieko apie juos nežinau. Niekada nemokėjau palaikyti santykių. Gal tikrai todėl. Kad pernelyg norėdavau patikti.
Dabar iššluosiu grindis, suvalgysiu dubenėlį lengvos vištienos sriubytės, po valgio išvėdinsiu kambarį, surūkysiu porą cigarečių, išgersiu vieną ar dvi taureles likerio, uždegsiu kvapnią žvakę.
* * *
Nerangus pasisveikinimas įvyko, sumišusi nieko aplink nepastebiu ir negirdžiu, ką ji sako, o po to mes jau sėdime prie nedidelio apvalaus stalo, uždengto staltiese, kurios kraštai apsiūti juodo šilko kutais, po stalu iš jų pinu kasytes ir žiūriu į ją – Senoji sėdi ant sofos prieš mane, atsirėmusi į ryškiai išsiuvinėtas pagalves, ji neatrodo blogai, tik truputį keistai – žvaliomis tamsiomis akimis ir jos amžiui pernelyg ryškiomis lūpomis. Lūpų dažai truputį išsiteplioję, lūpų kontūrai neryškūs, bet keista, jos veidui tai nekenkia, jis atrodo jaunas ir gyvas, nepaisant raukšlių, veidas vienintelis, išsaugojęs panašumą su ta sena nuotrauka. Plaukai dabar anglies juodumo, dažyti, garbanos (dirbtinės?) vejasi apie kaktą ir smilkinius, bet pakaušyje didele ragine sage suimti į vešlų pusiau iširusį mazgą. Ji tęsia kažkokį monologą, kurio pradžią praleidau, – tai mano prakeiktas trūkumas, šitas nekontroliuojamas atsijungimas nuo vyksmo, nelauktas kritimas į save kaip į bedugnę, kartu išlaikant suprantančio žmogaus išvaizdą, tiesiog switch off, o būdama iš savęs ištrūkusi, girdžiu tiktai tęsinį.
– Anksčiau ar vėliau stogelis nuvažiuoja, – sako ji, – tiktai tu pats to nepastebi ir tai blogiausia. Aplinkiniai į tave nebežiūri rimtai. Vengia kalbėti apie rimtus dalykus. Nes galvoja, kad tu nieko nesupranti. Ir tu iš tikrųjų nieko nesupranti. Todėl ir aš nieko apie nieką daugiau neklausiu. Net neprašau išaiškinti namų valdybos sąskaitų. Nes vis tiek nieko nesuprasiu. Ir vis tiek jie pasirodys teisūs. Ir galop aš liksiu kvailė.
Ji kažkaip vaikiškai numoja ranka, prityla ir pažvelgia į mane truputį išgąsdintu žvilgsniu. Tai taip buitiška ir smulku, pagalvojame mes abi. Ji nusišluosto lūpas servetėle, atsidūsta.
– Ai, – sako ji. – Žmogus senatvėje tampa ne išmintingesnis, bet kvailesnis. Neatsakytų klausimų tik daugėja, o laiko į juos atsakyti lieka vis mažiau.
Aš sumurmu kažką nesuprantamo. Tai skamba beveik kaip pritarimas ir yra visai ne vietoje.
Ji nutyla, žvilgsnis, nukreiptas į langą, sustingsta nieko nesakančia išraiška, ir mane apima nejaukus jausmas, kad šios moters čia nebėra. Vis tiktai po akimirksnio ji atsipeikėja, sugrįžta, atsisuka į mane, lyg stengdamasi atsiminti pokalbio pradžią arba tai, kas aš esu, arba tai, kas yra ji pati. Ir staiga tyliai tęsia, tarsi tik pati sau, aš sunkiai atskiriu žodžius:
– Visus senius ir senes reikėtų iššaudyti… Arba izoliuoti nuo visuomenės. Taip. Tegul nedėsto savo politinių pažiūrų. Tegul nemauna deimantų ant savo gumbuotų pirštų. Nekabina rubinų į suvytusias ausis. Tegul nevaikšto su šortais, demonstruodami savo kreivas, venų išvagotas kojas. Tegul nelenda prie jaunų mergaičių su savo mėlynais suglebusiais kranais.
Ji kažkaip nešvankiai sukikena, aš paraustu, ir įsivyrauja visiškai slegianti tyla. Kvaila. Dar mažiau suprantu, ko čia atėjau.
Bet dabar mes esame taip toli.
Senoji siurbteli dar gurkšnį kavos. Ir aš paimu puodelį, apsimetu, kad geriu, ir geriu, ir geriu kavą, nors puodelyje nieko nebėra, viską išgėriau jau pirmomis minutėmis. Burnon vis patenka kavos tirščiai ir aš sausu liežuviu stengiuosi juos nuryti.
* * *
Na, žinoma. Jei tik kam pasakai ką nors griežtai ir teisingai, jis apstulbsta. Žmonės taip anksti išmoksta apsikeisti paruoštomis replikomis. Po truputį šios replikos užima vietą ir mintyse. Ir kai tik žmogus pradeda galvoti paruoštais sakiniais, jam galas.
– Ar daugiau kavos nenori? – klausiu.
– Ne, ačiū, dar turiu.
Ji meluoja, aš matau, kad savo puodelį jau seniai ištuštinusi ir dabar tik apsimeta, kad geria.
Ir stengiasi liežuviu nepastebimai nuo dantų nubraukti į burną patekusius kavos tirščius. Bet neprieštarauju. Man į galvą ateina mintis pasiūlyti arbatos, bet nesu tikra, ar išvis jos turiu.
– Kaip pageidauji, – sakau. – Taigi tu rašai?
– Na, šiaip, ne visai, tik truputį, bandau. – Man atrodo, ji vėl meluoja.
Šviesiaodė ir blondinė, ji taip lengvai rausta. Tai gali būti tiek iš gėdos, tiek ir iš nusivylimo.
* * *
– Na, jei tu vis tiktai rašai, – sako Senoji, – tai rašyti mokykis iš muzikos. Negalvok apie kitus, galvok apie save, kai rašai. Ir leisk sau būti laisvai.
Velniai rautų, tai skamba taip dirbtinai, ji šį sakinį tikriausiai yra sugalvojusi iš anksto. Arba kažkas tą patį yra jai pasakęs. Prieš kokius keturiasdešimt metų.
Ji nujaučia mano reakciją, vėl greitai pakelia prie lūpų puodelį, ir jos puodelyje taip pat nebėra kavos. Jai norėtųsi, kad nieko nebūtų pasakiusi.
Jaučiu, kad man čia daugiau nėra ką veikti. Aš ją galiu suprasti, ji manęs niekad – nes ateitį galima tik nuspėti.
Kambaryje sutemę, aš ryžtingai ištiesiu ranką ir įjungiu toršerą šalia savo fotelio Netikėtai apšviestas. Senosios veidas lyg ir sunyksta, raukšlėse apie burną sugula aštrūs šešėliai, negailestingai atsidengia pripudruoti sudžiūvę plaukeliai ant smakro ir viršutinės lūpos.
Ir staiga man pasirodo, kad mes kažkokiu gėdingu, žeminančiu būdu varžomės, ir šis jausmas toks stiprus, kad per mane persirita stipri banga pykčio ir sau, ir Senajai.
Suprantu, kad šis vizitas iš tikrųjų jau baigėsi.
* * *
Lauke pradeda temti, kambaryje viešpatauja prieblanda ir tyla, kuri atsirado tarp mūsų. Minkštoje, pilkai prislopintoje šviesoje ji atrodo visiškai kaip vaikas. Aš sėdžiu ir jaučiu, kad manyje auga, tvenkiasi begalinis meilumas šiai mergaitei geltonais plaukais ir geltonais antakiais. Man net atrodo, kad šiuos antakius esu įsimylėjusi. Niekada dar nemačiau tokių antakių – spindinčių, sunokusių rugių lauko spalvos. Ji atrodo kaip jaunystės alegorija. Mano jaunystės. Seniai nesu sutikusi tokios jaunystės. Aš įsitempiu, noriu atsistoti, apeiti stalą ir ją apkabinti. Apkabinti lyg atsisveikinant. Vis tik man užtenka proto to nedaryti ir vėl išsitiesiu ant pagalvių. Puikiai žinau, kaip nenatūraliai tai išeitų. Stovėčiau palinkusi skaudančia nugara, sustingusi apkabinime, nežinodama, kaip tai nutraukti, o šioje nerangioje pozoje ir tyloje nebūtų nė ženklo to, ką jaučiu ir noriu pasakyti, – apie mano meilę.
Ir tada ji įjungia šviesą.
Pajuntu ryškiai apšviestą savo veidą ir susitraukiu iš skausmo.
Juk tai nesu aš.
Mes vėl pradedame kažką kalbėti, bet žodžiai atsimuša kaip gumos kamuoliukai į sieną ir skrenda atgal, o iš tikrųjų kalbasi tik mūsų mintys, per kitą – su savimi.
Ir tada man užeina vienas iš tų kvailų juoko priepuolių.
Aš visuomet juokdavausi laidotuvėse arba iškilminguose renginiuose.
Visuomet, taip pat ir šį kartą, sunku pasakyti, iš ko, galbūt iš savo klouno veido ir tuščių vilčių.
Aš juokiuosi ir žinau, kad esu viską sugadinusi.
Ir negaliu nustoti juoktis.
* * *
Na štai, ji dabar sėdi ten ir juokiasi – didelė, plačių kaulų, ryškiai apsirengusi, pernelyg ryškiai išsidažiusi, išsipuošusi. Taip, įspūdinga. Ji nešioja žvangančias apyrankes, žiedus, didelius gintaro karolius ir ilgus indiškus auskarus. Ir klostuotą sijoną iki žemės. Ir tokią lyg brokato tuniką. Staiga suprantu: ji mano garbei persirengė Didžiąja Senąja Poete.
Iš jos juoko sklinda jėga – šalta, nuodinga ir nevaisinga – kaip radiacija.
Reikia ištrūkti.
– Tu truputį panaši į mane jaunystėje, – staiga nustojusi juoktis, sviedžia Senoji.
– Ne.
Aš to nepasakau garsiai, bet taip lyg pritariamai ir palankiai palenkiu galvą, ir eilinį kartą stebiuosi savo kūnu, kuris taip mikliai ir skubiai sugeba meluoti vietoj manęs.
– O kas ten tavo aplanke? – klausia ji.
– Eilėraščiai.
– Na, matai.
– Kitą kartą, – sakau. Ir prisitraukiu aplanką arčiau.
Ir tada staiga randu žodžius, daug žodžių, ir sakau, kad skubu, prisimenu kažkokį žmogų, kurį turiu susitikti, kalbu apie autobusą ir bilietą. Aš sakau ,,iki pasimatymo“, ir sakau ,,ačiū“. Ir po akimirkos mes stovime koridoriuje, tarp pridulkėjusių žieminių paltų, taip netinkančių šiltai ir ramiai rugpjūčio pavakarei. Kvepia naftalinu, vilna ir kailiais. Kaip smulki sidabro snaigė sūkuriuodama nulekia pabaidyta kandis.
Senoji negrabiai apkabina mane ir laiko savo rankose, ir tai nėra taip nemalonu, kaip galima būtų laukti. Aš noriu, kad tau viskas būtų gerai, sako ji; ir jaučiu, kad tai yra iš širdies, ir dar tai, kad niekad viskas negali būti gerai; ir jaučiu, kad ji nesugeba užbaigti šio apkabinimo, ir išsilaisvinu pati. Aš pasiverčiu veidrodžiu, kuriame atsispindi viskas, ką ji pageidauja matyti – nuoširdumą ir dėkingumą, ir pagarbą, ir lyg tai nebūtų paskutinis kartas, ir lyg tai jos apkabinime nebūčiau pastebėjusi savo vienatvės ir lemties ir pajutusi, kad nuo šios akimirkos daugiau ar mažiau intensyviai jausiu tai visą likusį gyvenimą: visa, kas gera, o taip pat ir bloga – man dar prieš akis.
* * *
Vis dėlto koridoriuje aš ją apkabinu. Tai, žinoma, išeina negrabiai. Noriu, kad viskas tau būtų gerai, sakau aš, ar kažką panašaus, jaučiu, kad toli gražu pasakyta ne viskas, bet daugiau nieko pasakyti negaliu, ir nežinau, kaip būčiau nutraukusi šį apkabinimą, jei mergaitė pati nebūtų išsisukusi iš mano rankų ir nebūtų užsidėjusi tos mandagumo kaukės, kuri taip gerai atspindi viską, ką kitas nori joje matyti.
Ji žengia laukan, aš greitai perbėgu kambarį iki virtuvės lango ir matau, kaip nueina – tiesi, grakšti ir lanksti, geltoniems plaukams spindint gatvės lempos šviesoje, neatsisukdama. Krepšys kabo ant peties, ji įkiša ranką kišenėn, kažką išima, tikriausiai plaukų gumutę, ir mikliu judesiu suima plaukus į arklio uodegą. Arklio uodega laisvai ir nerūpestingai supasi jos žingsnių ritmu. Vieną akimirką man pasirodo, kad matau ten nueinančią save, ir kartu su skaudžiu vienatvės jausmu mane apima nevaldomas džiaugsmas dėl šio vakaro, šio apsilankymo, dėl to, kad gyvenu, ir – kol gyvenu, dar tiek daug nelaukto man prieš akis.
Mintyse pamojuoju jai.
Ji pamiršo savo eilėraščių aplanką ant stalo.
– Galbūt tyčia, – sakau Friciui.
Fricis nieko neatsako.
Toms Treibergs. Eilės
Toms Treibergs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas
Tomas Treibergas (g. 1985) – latvių poetas, žurnalistas, aktorius, kritikas. Latvijos kultūros akademijoje studijavo audiovizualinę kultūrą, vėliau Latvijos universitete baigė teologijos studijas. Latvijos televizijos žurnalistas, laidos „Kultūros žinios“ redaktorius. 2004 m. kartu su rašytoju ir dailininku Svenu Kuzminu įkūrė etiudų teatrą NERTEN, abu yra vieninteliai teatro aktoriai ir režisieriai. T. Treibergas verčia poeziją iš anglų ir rusų kalbų, iliustruoja knygas vaikams.
Du pirmieji jo poezijos rinkiniai „Šviesos aplinkybės“ (Gaismas apstākļi, 2012) ir „Karštinė“ (Drudzis, 2015) buvo nominuoti Latvijos literatūros metų premijai.
Šiai publikacijai atrinkta eilėraščių iš trečiosios poezijos knygos „Tankmė“ (Biezoknis, 2019).
Vertėjas
* * *
Jau lyg ir metas gultis –
o aš vis sėdiniuoju apačioj, sode,
prie stalo.
Šviesa išsėlina it gydytojas,
ką tik pranešęs blogas naujienas.
Kažkur šalimais riejasi dvi moterys,
o gal kliegia sužeistas paukštis.
Veikiausiai taip ir bus: tyla niekados
neišlydi sutriuškinto kūno.
Iškeliu smilių, tarsi
norėčiau pasakyti ką be galo svarbaus.
Tačiau žodžiai kaip visad uždelsia.
Jie turškiasi marmuro baseine,
kur vietoj vandens
vilnija šviesa.
* * *
Išvartyti kelio ženklai nepadėjo
pasiklysti – kelią vis vien radau.
Patalai vėsūs. Kaip ir krosnis
ar plytėlė, užkrauta
„Liesmos“1 numeriais.
Džiovintų žolelių ryšulėliai
vos pastebimai virpėjo skersvėjy.
Skersvėjy, kuris kilo
visai ne dėl pravirų langų
gretimam kambary,
skersvėjy, kuris tiesiog
pats atsidangino.
Elektrą jau buvo galima užmiršti.
Regėjau, kaip šviesa apleidžia
horizontą ir obelys virsta
mitiniais žvėrim.
Nors taip šąlo, kad mano paltas
pakirdęs išbėgo laukan
ir glaustės prie pašto dėžutės,
ši naktis buvo visų trumpiausia.
Po jos – visų trumpiausia
diena. O tada – dar trumpesnė naktis
ir dar trumpesnė
diena.
Rudenė Latvija
Mokyklinukai,
naminukai.
Šunys. Kitapus tvorų.
Apyniai želia aplink
nepabaigtą namą.
Balta duona kišenėj,
matyt, vogta.
O gal ir ne.
Internetas paklūsta.
Sujungia tave su
buvusiom.
Kareivio figūrėlė
ant fortepijono.
Dėlionės detalė
purvyne.
Nepažįstamojo
gimtadienis.
Nemalonus taksistas.
Menkavertis filmas.
Netinkamai panaudotas
aukštos kokybės popierius.
Rytmečio kvapas.
Vakaro kvapas.
Vietinis rajono
laikraštis.
Ir vėl blogos naujienos.
Gaisras prie uosto.
Persimetė kiton krantinėn.
„Kurion?“, klausia keleiviai,
„Kurion? Kurion?“
Gretimais nuaidi
priekaištai dėl elgetavimo,
bibliotekai negrąžintų knygų
ir susivijusių meškerių.
„Niekada nevažiuosiu
į šitą rajoną“, pareiški man.
„Tu jau esi ten lankiusis. Sapne.
O mes – drauge su tavim.“
Tada peiliu subadai močiutės
termoforą – rudenė Latvija.
Vieta, kur atsidurti nieks nebenori.
O jei ir nori, tai negalvoja
apie šią kaip apie
Latviją.
„Pakelkit rankas, kas išsaugojot
savo šeimų fotoalbumus!“,
sušunka valsčiaus kultūros namų
vedėja.
Tačiau salėje
ji vienut vienutėlė.
Artimiausioje degalinėje
užgęsta šviesos.
Pakrantės name kažkas
užveda motorinę valtį
ir narsą.
Akmenys nesitraukia.
* * *
Imu nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Tarsi skrydžio metu, kai staigi turbulencija
priverčia iš naujo pasverti gyvybės kainą.
Praeiviai atrodė įtartini,
gatvės – pergrūstos, moterys –
nelaimingos, vaikai – ašaroti,
vyrai
vyrai
vyrai
vyrai be veidų,
visai kaip toje haliucinacijoj,
kurią regėjau vaikystėje.
Staiga ėmiau nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Mirties baimė turbūt
pirmiausia yra skausmo
baimė…
Ji man – kaip žnyplės išminuotojui,
ieškančiam teisingo
laido.
Dar labiau gąsdina
mintis, kad tokio laido
veikiausiai išvis
nėra.
* * *
negalėjai atidaryti durų
užsnūdai
sapnavai sapną
laužyta švedų kalba
prie tavo namų
kur džiūva skalbiniai
moteris lyg iš Bridstrupo2 karikatūrų
valgo nuo žemės
nepakeli akių į langą
šaldytuve dygsta
pernykščiai kiaušiniai
galiausiai
atvyksta ugniagesiai
ir pasiprašo vidun
kiek sušilti
niekas kitas
į juos rimtai nežiūri
netgi tada
nepakeli akių
į langą
veiksmas nutrūksta
niekam šiandien tu
nereikalingas
rytoj – taip pat
1 „Liesma“ (liet. „Liepsna“) – sovietmečiu Latvijoje leistas jaunimo žurnalas. (Vert. past.)
2 Herluf Bridstrup (1912–1988) – žymus danų karikatūristas, sukūręs apie 5 000 karikatūrų apie politiką, socialines problemas, Antrąjį pasaulinį karą ir kt. (Vert. past.)
Māris Salējs. Eilės
Māris Salējs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Māris Salējas (tikr. Marians Rižijs, g. 1971) – poetas, vertėjas, literatūrologas. Gimė Rygoje, ten mokėsi lietuviškoje gimnazijoje, Latvijos dailės akademijoje studijavo tekstilę, dirbo įvairius darbus. Pirmasis eilėraščių rinkinys (drauge su vertimais) „Māmiņ, es redzēju dziesmu“ („Mamyt, aš dainą mačiau“) pasirodė 1999 m., vėliau išėjo dar keturi: „Mana politika“ („Mano politika“, 2001), „Nedaudz vairāk“ („Vos daugiau“, 2013), „Kā pirms pērkona“ („Kaip prieš perkūniją“, 2016), „Tuvošanās“ („Artėjant“, 2018). Yra parašęs monografiją „Uldis Bērziņš. Dzīve un laiktelpas poētika“ („Uldis Bērzinis. Gyvenimas ir laikmečio poetika“, 2011).
Verčia iš lenkų, ukrainiečių bei kitų slavų kalbų. Vienas iš reikšmingiausių M. Salējo vertimų – Czesławo Miłoszo esė knyga „Gimtoji Europa“, iš ukrainiečių kalbos yra išvertęs nemažai klasikinės (pavyzdžiui, Ivano Franko) ir šiuolaikinės poezijos. 2023 m. Varšuvoje išėjo M. Salējo poezijos knyga „Przez sekundę w sferze wiersza“ („Sekundę eilėraščio sferoj“) (vertėjas Miłoszas Waligórskis).
Už poeziją ir kitą literatūrinę kūrybą M. Salējas yra pelnęs rimtų apdovanojimų. Talentingas, darbštus ir kruopštus, pareigingas žmogus, eruditas. Nepamiršęs ir savo pirmojo pašaukimo: yra surengęs tris tekstilės parodas.
Vertėjas
* * *
ką aš dar moku šiame pasauly? gęsta
uždengiu veidrodį, paguldau. skęsta
viskas jo gilumon. minusas pliusas
rūdija visai kaip vaikystės grybų peiliukas
ką aš dar moku? žodį, kurs žus
išdrikęs it rūkas ant pamirštų laukų?
nebematau. nebesu jūs…
ir ištikimas sau nebelieku
* * *
tai buvo it gyventi Dievo pačiame kvėpavime
kol erdvėje išdžiūva sūkurys
ir mašalas sušąla prie šakos prikibęs
jei Dievas kur kitur ir jo kvėpavimas tenai
tėra tik pėdsakas šviesos kuria tiki
kol permatomos sūkurio skiautelės dingsta
ir sąmonę it žvaigždę apima tyla
* * *
Pasaulin nukreipti nereikalingi sudžiūvę šauksmai
* * *
Dievas paslydo ir po šviesa pradingo
Lyg berniukas patvinusiame upelyje
* * *
svetimo svaigulio pilna galva
lyg kitas gyvenimas būtų priklydęs
verčia mane pajust žiedą nubyrant
stumtelti kristi ir vėlei kilti
bet kurioj sąmonėj lyg veidrodžio šukėj
ir nuo negrįžtamos tamsos
nenusigręžt į popieriaus lapo kvapą
*
sutrėkštas buvimas kvepia
stipriau už bet ką be įtrūkių
* * *
metų pakrašty lyg akimirkos užgaida iškritęs sniegas
* * *
ko tu dar iš manęs nori?
nei mielas aš nei pūkuotas
tik per dienų pūkuotas galvas
atnešu tau begalę smulkmenų
to tu nori: matau: to tu nori
atvira plaštaka: žiū kur yra
* * *
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
bent atsiplėšęs nuo dienų bėgsmo
suvirpėjęs žvelgdamas į savo raštų linijas
susipynusias žodžiuos pusiau prasiskleidusiuos
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
nuo aitriai saldaus noro gyventi
ne gyvenimo atsikratyt bet žengti lig krašto
kad matyčiau kas buvo išvaikščiota
visa vien tik detalės be bendro vardiklio
oras virpa viršum numindžioto kelio
* * *
norėjau pasiekti muziką
tai buvo tarsi pagilėjus tamsa
tai buvo tarsi per ilga ekspozicija
šešėlis nutįso per lauką
ir įgijo žmogaus siluetą
ir daugiau nieks nebesitęsė
prie galvos siluetas nutrūko
ir muzikos taip ir nepasiekiau
ji atėjo kažkaip nesuvokiamai
ir įsitaisė mano nebyliose smegenyse po plaukais
jie vis dar buvo širmi ir į baltus kitus žiūrėjo
kaip į atitinkamos spalvos varnas ir žvirblius
galit įsivazduot kokia buvo ta muzika
neįtikėtina muzika
paprasčiausiai ji buvo muzika
muzika vien tik ji
* * *
iki tol paaiškinimai. toliau pamišimas
suprojektuota kaukolė visko savy
netalpino
didžioji dalis pasaulio liko anapus.
apniukęs dangus betono kubai judrus
neonas. juodosios skruzdės ieškojo įėjimo vidun
mataravo kojytėm ir painiojo sukamąsias duris.
šiapus daugumas krautuvių buvo jau uždarytos.
prekės nuolankiai susiliejo su fonu. maisto
skyriaus pardavėjos norėjo namo ir
karštligiškai sūpavo antenas.
* * *
proto pakraščiu būtų galima dar pasivaikščiot
bet jis jau debesuotas
akyse rūko ižas grimas
matyt tu paklausi matyt nežinai
kad proto atlajoje po šlapynę šokuoja varlės
ir chemija su kapitalizmu ranka rankon
iš naujo tūkstantmečio moja
tu peliautojau ir žiurkiautojau
su nepražilusiu šunim
per laukus šuoliais
neiškirsto miško proto tamson
* * *
Muzika, ką tu padarysi iš debesų? Vaikystę.
Tu neturi medžiagos. Man užtenka ir kvapo. Kaip tau debesys kvepia?
Po dulkių šiltų ir lietaus.
Po erdvės, kurion kartą buvai įėjęs.
(Lietus pasileidžia nuo debesio ir krinta)
* * *
vieną dieną tave supurtys vyšnių šuoras
dužių stiklo kūnelių smūgiai
primins kad praradęs atmintį
gal nė nebeišlipsi į šiandienybės krantą
nemigos viršūnė sverdi virpčioja saulėj ir
rodo kryptį
* * *
kas buvau aš kas buvau ir kas esu aš
amaras ar dvelksmas ar dangaus artumas
Egils Plaudis
kiek many išlikę žmogaus?
kiek many išlikę cikados?
sutrypta žolė iš lėto stiebiasi į aukštį
lyg Velykos perforuotarankės
kviestųs į gyvybę atgalios
BLOG WITH SMALL IMAGES
Warning: Trying to access array offset on value of type null in /home/hiymus/domains/hieronymus.lt/public_html/wp-content/themes/woodmart/inc/integrations/elementor/elements/blog/blog.php on line 132
Andra Neiburga. Matau save
Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius
Iš: Andra Neiburga, Stum, stum. Valters un Rapa: 2004.
Andra Neiburga (1957–2019) – latvių prozininkė, vertėja ir menininkė, rašytojo Paulo Bankovskio gyvenimo draugė. Baigė grafinio dizaino studijas Latvijos valstybinėje dailės akademijoje, kurį laiką dirbo dizainere žurnaluose Avots ir Karogs. Kūriniai spausdinami nuo 1985 metų. Buvo nutraukusi literatūrinę veiklą, bet 2002 m. ją tęsė, o 2004 m. išleista smulkiosios prozos rinktinė „Stumk, stumk“( Stum, stum) laikoma vienu iš ryškiausių šio žanro pavyzdžių XXI a. literatūroje. Tais pačiais metais pelnė prestižinį laikraščio Diena Metų kultūros apdovanojimą.
Neiburgos trumposios prozos tekstai subtilūs, intymūs ir egzistenciškai gilūs, balansuojantys tarp esamybės ir siekiamybės. Romano formatui Neiburga nejautė simpatijų, nes „trumpos distancijos geriau įtempia emocinę stygą“. Autorės pasakojimo patrauklumą lemia gebėjimas atskleisti detalę, pagauti krintančius šešėlius, o apsakymo dominante dažnai tampa kasdieniška smulkmena.
Vertėjas
Šįryt vėl man sunku įžiūrėti save veidrodyje. Prieš akis lyg kokia migla, šydas, o gal tiesiog veidrodis aprasojęs? O gal kokia liga? Katarakta? Visiškai neišmanau, kas yra katarakta. Veidas papilnėjęs, tik iš atminties apvedžioju lūpų kontūrus – ranka, dešimtmečius dariusi šį judesį, ranka atsimena, tik neprisitaiko prie laiko padarytų korekcijų. Greičiausiai lūpos nebus tobulai padažytos.
Apvedžioju akis juodu pieštuku, kaip anksčiau, kaip visada, o paskui – blakstienas, lūpų dažais užtepu raudonį ant skruostų ir šiaip taip pirštais jį išlyginu.
Nesijaudinu, kad neįstengiu pamatyti savo atvaizdo, žinau, kad po valandos pusantros migla kaip visuomet išsisklaidys, bet ir tada nežiūrėsiu į veidrodį, nes aš save ir be jo matau.
* * *
Einu pas Senąją siaurų gatvelių tinklu netoli uosto. Man labai patinka šis rajonas – tylus ir kvepiantis rugpjūčio pavakary. Nėra vėjo, upės vandenys beveik sustingę ir užlieti purpuru saulėlydžio gaisuose, gatves dengia puikus grindinys, o idealiai grįstos gatvės su išpuoselėtais želdiniais sankryžose siurrealistiškai disonuoja su kreivais nublukusiais mediniais namukais: nublukę dažai – rudi, pilkai žali, šviesiai mėlyni, žemos durys su senom masyviom spynom, durys, per kurias, atrodo, šimtmetį niekas nėra vaikščiojęs, ir vis dėlto tie žmonės juk kažkaip patenka į savo namus; maži langeliai su langinėmis, dažniausiai su pageltusiomis arba pilkai baltomis mezginių užuolaidomis, dažniausiai su kokia nors sunykusia gėle puode ant palangės, su mąsliu katinu už lango stiklo, palydinčiu tave abejingu ramiu žvilgsniu, su apdulkėjusiu kaktusu, su aštuonių mėnesių senumo naujamečiais papuošalais – ant siūlo suvertais vatos bumbulais arba iš popieriaus iškirptomis snaigėmis, su radijo garsais, su televizorių šviesų žybsniais, su kotletų ir keptų svogūnų kvapu, su aukštomis medinėmis tvoromis; tvoros, laimei, tokios pat senos ir sutrūnijusios, kaip patys namai, tad galiu apžiūrėti kiemus – pro šakų tarpus, pro vielomis užpintus langelius vartuose, pro plačius plyšius tarp lentų. Ir kiemai, kurie šiuo metų laiku šiltai ir drėgnai kvepia peržydėjusiais krapais, nulaužtais jurginų kotais, obuoliais, žaliais ir rūgščiais pomidorų daigais, malkomis ir drėgnomis lentomis po vandens siurbliu kiemo viduryje. Džiūstantys skalbiniai ir gauruoti šunys, kurie sąžiningai loja, draugiškai vizgindami uodegomis.
Tai – jos pasaulis.
Po pažastim – aplankas su mano eilėraščiais, ir aš einu pas Senąją.
Žmonėse ji nesirodo jau apie dešimtį metų. Niekas nežino, iš ko ir kaip ji gyvena, ir, reikia pasakyti, tikriausiai nieko tai pernelyg nedomina, nors keli jos eilėraščiai yra įtraukti į mokyklinius vadovėlius.
Ji yra praeitis, tačiau dar ne tokia tolima, kad mes pradėtume ja domėtis. Mes? Na taip, mes, tie, kuriems dar viskas prieš akis.
Senąja ją vadinu tik aš – prieš kelerius metus rajono laikraštyje užtikau interviu su ja, ir ten taip pat buvo nuotrauka, truputį neryški nespalvota nuotrauka ant kieto, gelsvo laikraščio popieriaus. Interviu buvo skirtas jos jubiliejui, bet nuotrauka – kažkodėl mėgėjiška iš jos jaunystės. Ji valgė obuolį sode. Apsirengusi treningais, tokiais, kokie būdavo apie penkiasdešimtuosius metus. Nutįsusiu kelnių užpakaliu ir išduobtais keliais. Šalia, atsirėmęs į medį, stovėjo vyriškis, nerūpestingai, bet elegantiškai apsirengęs, šiaudine skrybėle. Jokios užuominos nei apie šį vyriškį, nei apie fotografavimo laiką ir vietą. Ji šviesiais plaukais, surištais į arklio uodegą, atrodė laiminga. Žiūrėjo į vyriškį, o vyriškis – į dangų. Iškirpau fotografiją, ne, išplėšiau – po ranka nebuvo žirklių (taip, prisimenu, laikraštį radau gydytojo laukiamajame); trumpame interviu žurnalistas uždavė paprastus klausimus, į kuriuos Senoji pateikė visiškai paprastus atsakymus, ir ten buvo atspausdinti keli jos posmai. Turiu prisipažinti, tada išvis pirmą kartą išgirdau jos pavardę, po to kažkur susiradau ir perskaičiau jos abi seniai išleistas knygas, ir nuo tol laikiau jas namie po ranka. Eilėraščiai nugludintos formos, su jiems būdingu tokiu tyliu, neįkyriu mirgėjimu. Daugiausia meilės eilėraščiai. Nuo tada manęs neapleido noras su ja susitikti, bet ne dėl eilėraščių. Eilėraščiai patys gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo autoriaus. Noras man pačiai buvo gerokai nesuprantamas, bet ne toks stiprus ar įkyrus, kad būčiau mėginusi jį įgyvendinti. Ir tik netikėtai patekusi į šį provincijos miestą ir beveik taip pat netikėtai (bet tai jau kitas pasakojimas) sužinojusi jos adresą ir telefoną, impulsyviai paskambinau. Aš norėčiau su jumis susitikti. Kodėl? O taip, kodėl. Taip, žinoma, eilėraščiai. Noriu parodyti savo eilėraščius.
Aš jai visiškai nesirengiau jų rodyti.
Tik norėjau pamatyti. Toks nesveikas smalsumas. O galbūt sveikas. Apie tai, kaip laikas pakeičia žmones.
* * *
Aš nežinau, ko mergiotė nori, jau daug metų čia niekas neateina, jei neskaitytume giminių ir kaimynių. Eilėraščiai? Jau seniai nieko neišmanau apie poeziją.
Gyvenu labai geroje kompanijoje su ponu Friciu ir dviem žiurkėm, Maiga ir Mudyte. Ponas Fricis yra mano tingus kastruotas katinas. Ši trijulė, žinoma, daugiau domisi vienas kitu, negu manimi. Tik kartą per dieną, keičiant vandenį dubenėliuose ir įberiant maisto, aš nusipelnau nedidelio jų dėmesio. Ponas Fricis, kažkada – gatvės vaikas, ištrauktas iš šiukšlių dėžės tiesiogine šio žodžio prasme, niekada nemėgo sėdėti glėbyje. Jis stebi mane iš tolo, saugiu atstumu, bet tai vienintelis suprantantis žvilgsnis, kuris kasdien mane lydi.
Maiga ir Mudytė man nereiškia nieko. Žiurkės man abejingos ir bjaurokos, jos pas mane pateko atsitiktinai. Mudytė mikli, smalsi, pilkai marga, Maiga – lėta, baikšti, smėlinė ir rausva kaip vanilinis kremas raudonomis spanguolių akimis. Bet abi turi ilgus, geltonus lyg permatomus priekinius dantis ir pilkas, plikas, žvynuotas uodegas.
Nesielvartaučiau, jeigu kurį rytą jas rasčiau nudvėsusias.
Ta mergaitė ateis pavakaryje, bet aš visą dieną praleidžiu laukdama.
Galvoje rutulioju dialogą su ja. Aš visada mintyse su kuo nors kalbuosi. Kad ir su namo kiemsargiu. Kad ir su premjeru. Arba su seniai mirusiais žmonėmis. Tuo sergu dar nuo vaikystės.
Bet šįkart norisi palikti įspūdį. Kvaila.
Iki šiol dar nesu atsikračiusi šio žeminančio troškimo patikti. Vis dar vaidinu kokį nors vaidmenį kitų akivaizdoje. Tokį, kuris patiktų tiems kitiems. Kadaise galvodavau, kad su metais tai praeis, bet ne. Taip pat, kaip nepraeina tamsos baimė. Arba jausmas, kad kažkur yra mama. Jeigu staiga. Jeigu kas.
Šiandien norėčiau atrodyti protinga ir sąmojinga, ir truputį ekscentriška, bet tik su saiku, dar ne visai ku-kū.
Dar nėra išmirę visi seni mano draugai, bet nieko apie juos nežinau. Niekada nemokėjau palaikyti santykių. Gal tikrai todėl. Kad pernelyg norėdavau patikti.
Dabar iššluosiu grindis, suvalgysiu dubenėlį lengvos vištienos sriubytės, po valgio išvėdinsiu kambarį, surūkysiu porą cigarečių, išgersiu vieną ar dvi taureles likerio, uždegsiu kvapnią žvakę.
* * *
Nerangus pasisveikinimas įvyko, sumišusi nieko aplink nepastebiu ir negirdžiu, ką ji sako, o po to mes jau sėdime prie nedidelio apvalaus stalo, uždengto staltiese, kurios kraštai apsiūti juodo šilko kutais, po stalu iš jų pinu kasytes ir žiūriu į ją – Senoji sėdi ant sofos prieš mane, atsirėmusi į ryškiai išsiuvinėtas pagalves, ji neatrodo blogai, tik truputį keistai – žvaliomis tamsiomis akimis ir jos amžiui pernelyg ryškiomis lūpomis. Lūpų dažai truputį išsiteplioję, lūpų kontūrai neryškūs, bet keista, jos veidui tai nekenkia, jis atrodo jaunas ir gyvas, nepaisant raukšlių, veidas vienintelis, išsaugojęs panašumą su ta sena nuotrauka. Plaukai dabar anglies juodumo, dažyti, garbanos (dirbtinės?) vejasi apie kaktą ir smilkinius, bet pakaušyje didele ragine sage suimti į vešlų pusiau iširusį mazgą. Ji tęsia kažkokį monologą, kurio pradžią praleidau, – tai mano prakeiktas trūkumas, šitas nekontroliuojamas atsijungimas nuo vyksmo, nelauktas kritimas į save kaip į bedugnę, kartu išlaikant suprantančio žmogaus išvaizdą, tiesiog switch off, o būdama iš savęs ištrūkusi, girdžiu tiktai tęsinį.
– Anksčiau ar vėliau stogelis nuvažiuoja, – sako ji, – tiktai tu pats to nepastebi ir tai blogiausia. Aplinkiniai į tave nebežiūri rimtai. Vengia kalbėti apie rimtus dalykus. Nes galvoja, kad tu nieko nesupranti. Ir tu iš tikrųjų nieko nesupranti. Todėl ir aš nieko apie nieką daugiau neklausiu. Net neprašau išaiškinti namų valdybos sąskaitų. Nes vis tiek nieko nesuprasiu. Ir vis tiek jie pasirodys teisūs. Ir galop aš liksiu kvailė.
Ji kažkaip vaikiškai numoja ranka, prityla ir pažvelgia į mane truputį išgąsdintu žvilgsniu. Tai taip buitiška ir smulku, pagalvojame mes abi. Ji nusišluosto lūpas servetėle, atsidūsta.
– Ai, – sako ji. – Žmogus senatvėje tampa ne išmintingesnis, bet kvailesnis. Neatsakytų klausimų tik daugėja, o laiko į juos atsakyti lieka vis mažiau.
Aš sumurmu kažką nesuprantamo. Tai skamba beveik kaip pritarimas ir yra visai ne vietoje.
Ji nutyla, žvilgsnis, nukreiptas į langą, sustingsta nieko nesakančia išraiška, ir mane apima nejaukus jausmas, kad šios moters čia nebėra. Vis tiktai po akimirksnio ji atsipeikėja, sugrįžta, atsisuka į mane, lyg stengdamasi atsiminti pokalbio pradžią arba tai, kas aš esu, arba tai, kas yra ji pati. Ir staiga tyliai tęsia, tarsi tik pati sau, aš sunkiai atskiriu žodžius:
– Visus senius ir senes reikėtų iššaudyti… Arba izoliuoti nuo visuomenės. Taip. Tegul nedėsto savo politinių pažiūrų. Tegul nemauna deimantų ant savo gumbuotų pirštų. Nekabina rubinų į suvytusias ausis. Tegul nevaikšto su šortais, demonstruodami savo kreivas, venų išvagotas kojas. Tegul nelenda prie jaunų mergaičių su savo mėlynais suglebusiais kranais.
Ji kažkaip nešvankiai sukikena, aš paraustu, ir įsivyrauja visiškai slegianti tyla. Kvaila. Dar mažiau suprantu, ko čia atėjau.
Bet dabar mes esame taip toli.
Senoji siurbteli dar gurkšnį kavos. Ir aš paimu puodelį, apsimetu, kad geriu, ir geriu, ir geriu kavą, nors puodelyje nieko nebėra, viską išgėriau jau pirmomis minutėmis. Burnon vis patenka kavos tirščiai ir aš sausu liežuviu stengiuosi juos nuryti.
* * *
Na, žinoma. Jei tik kam pasakai ką nors griežtai ir teisingai, jis apstulbsta. Žmonės taip anksti išmoksta apsikeisti paruoštomis replikomis. Po truputį šios replikos užima vietą ir mintyse. Ir kai tik žmogus pradeda galvoti paruoštais sakiniais, jam galas.
– Ar daugiau kavos nenori? – klausiu.
– Ne, ačiū, dar turiu.
Ji meluoja, aš matau, kad savo puodelį jau seniai ištuštinusi ir dabar tik apsimeta, kad geria.
Ir stengiasi liežuviu nepastebimai nuo dantų nubraukti į burną patekusius kavos tirščius. Bet neprieštarauju. Man į galvą ateina mintis pasiūlyti arbatos, bet nesu tikra, ar išvis jos turiu.
– Kaip pageidauji, – sakau. – Taigi tu rašai?
– Na, šiaip, ne visai, tik truputį, bandau. – Man atrodo, ji vėl meluoja.
Šviesiaodė ir blondinė, ji taip lengvai rausta. Tai gali būti tiek iš gėdos, tiek ir iš nusivylimo.
* * *
– Na, jei tu vis tiktai rašai, – sako Senoji, – tai rašyti mokykis iš muzikos. Negalvok apie kitus, galvok apie save, kai rašai. Ir leisk sau būti laisvai.
Velniai rautų, tai skamba taip dirbtinai, ji šį sakinį tikriausiai yra sugalvojusi iš anksto. Arba kažkas tą patį yra jai pasakęs. Prieš kokius keturiasdešimt metų.
Ji nujaučia mano reakciją, vėl greitai pakelia prie lūpų puodelį, ir jos puodelyje taip pat nebėra kavos. Jai norėtųsi, kad nieko nebūtų pasakiusi.
Jaučiu, kad man čia daugiau nėra ką veikti. Aš ją galiu suprasti, ji manęs niekad – nes ateitį galima tik nuspėti.
Kambaryje sutemę, aš ryžtingai ištiesiu ranką ir įjungiu toršerą šalia savo fotelio Netikėtai apšviestas. Senosios veidas lyg ir sunyksta, raukšlėse apie burną sugula aštrūs šešėliai, negailestingai atsidengia pripudruoti sudžiūvę plaukeliai ant smakro ir viršutinės lūpos.
Ir staiga man pasirodo, kad mes kažkokiu gėdingu, žeminančiu būdu varžomės, ir šis jausmas toks stiprus, kad per mane persirita stipri banga pykčio ir sau, ir Senajai.
Suprantu, kad šis vizitas iš tikrųjų jau baigėsi.
* * *
Lauke pradeda temti, kambaryje viešpatauja prieblanda ir tyla, kuri atsirado tarp mūsų. Minkštoje, pilkai prislopintoje šviesoje ji atrodo visiškai kaip vaikas. Aš sėdžiu ir jaučiu, kad manyje auga, tvenkiasi begalinis meilumas šiai mergaitei geltonais plaukais ir geltonais antakiais. Man net atrodo, kad šiuos antakius esu įsimylėjusi. Niekada dar nemačiau tokių antakių – spindinčių, sunokusių rugių lauko spalvos. Ji atrodo kaip jaunystės alegorija. Mano jaunystės. Seniai nesu sutikusi tokios jaunystės. Aš įsitempiu, noriu atsistoti, apeiti stalą ir ją apkabinti. Apkabinti lyg atsisveikinant. Vis tik man užtenka proto to nedaryti ir vėl išsitiesiu ant pagalvių. Puikiai žinau, kaip nenatūraliai tai išeitų. Stovėčiau palinkusi skaudančia nugara, sustingusi apkabinime, nežinodama, kaip tai nutraukti, o šioje nerangioje pozoje ir tyloje nebūtų nė ženklo to, ką jaučiu ir noriu pasakyti, – apie mano meilę.
Ir tada ji įjungia šviesą.
Pajuntu ryškiai apšviestą savo veidą ir susitraukiu iš skausmo.
Juk tai nesu aš.
Mes vėl pradedame kažką kalbėti, bet žodžiai atsimuša kaip gumos kamuoliukai į sieną ir skrenda atgal, o iš tikrųjų kalbasi tik mūsų mintys, per kitą – su savimi.
Ir tada man užeina vienas iš tų kvailų juoko priepuolių.
Aš visuomet juokdavausi laidotuvėse arba iškilminguose renginiuose.
Visuomet, taip pat ir šį kartą, sunku pasakyti, iš ko, galbūt iš savo klouno veido ir tuščių vilčių.
Aš juokiuosi ir žinau, kad esu viską sugadinusi.
Ir negaliu nustoti juoktis.
* * *
Na štai, ji dabar sėdi ten ir juokiasi – didelė, plačių kaulų, ryškiai apsirengusi, pernelyg ryškiai išsidažiusi, išsipuošusi. Taip, įspūdinga. Ji nešioja žvangančias apyrankes, žiedus, didelius gintaro karolius ir ilgus indiškus auskarus. Ir klostuotą sijoną iki žemės. Ir tokią lyg brokato tuniką. Staiga suprantu: ji mano garbei persirengė Didžiąja Senąja Poete.
Iš jos juoko sklinda jėga – šalta, nuodinga ir nevaisinga – kaip radiacija.
Reikia ištrūkti.
– Tu truputį panaši į mane jaunystėje, – staiga nustojusi juoktis, sviedžia Senoji.
– Ne.
Aš to nepasakau garsiai, bet taip lyg pritariamai ir palankiai palenkiu galvą, ir eilinį kartą stebiuosi savo kūnu, kuris taip mikliai ir skubiai sugeba meluoti vietoj manęs.
– O kas ten tavo aplanke? – klausia ji.
– Eilėraščiai.
– Na, matai.
– Kitą kartą, – sakau. Ir prisitraukiu aplanką arčiau.
Ir tada staiga randu žodžius, daug žodžių, ir sakau, kad skubu, prisimenu kažkokį žmogų, kurį turiu susitikti, kalbu apie autobusą ir bilietą. Aš sakau ,,iki pasimatymo“, ir sakau ,,ačiū“. Ir po akimirkos mes stovime koridoriuje, tarp pridulkėjusių žieminių paltų, taip netinkančių šiltai ir ramiai rugpjūčio pavakarei. Kvepia naftalinu, vilna ir kailiais. Kaip smulki sidabro snaigė sūkuriuodama nulekia pabaidyta kandis.
Senoji negrabiai apkabina mane ir laiko savo rankose, ir tai nėra taip nemalonu, kaip galima būtų laukti. Aš noriu, kad tau viskas būtų gerai, sako ji; ir jaučiu, kad tai yra iš širdies, ir dar tai, kad niekad viskas negali būti gerai; ir jaučiu, kad ji nesugeba užbaigti šio apkabinimo, ir išsilaisvinu pati. Aš pasiverčiu veidrodžiu, kuriame atsispindi viskas, ką ji pageidauja matyti – nuoširdumą ir dėkingumą, ir pagarbą, ir lyg tai nebūtų paskutinis kartas, ir lyg tai jos apkabinime nebūčiau pastebėjusi savo vienatvės ir lemties ir pajutusi, kad nuo šios akimirkos daugiau ar mažiau intensyviai jausiu tai visą likusį gyvenimą: visa, kas gera, o taip pat ir bloga – man dar prieš akis.
* * *
Vis dėlto koridoriuje aš ją apkabinu. Tai, žinoma, išeina negrabiai. Noriu, kad viskas tau būtų gerai, sakau aš, ar kažką panašaus, jaučiu, kad toli gražu pasakyta ne viskas, bet daugiau nieko pasakyti negaliu, ir nežinau, kaip būčiau nutraukusi šį apkabinimą, jei mergaitė pati nebūtų išsisukusi iš mano rankų ir nebūtų užsidėjusi tos mandagumo kaukės, kuri taip gerai atspindi viską, ką kitas nori joje matyti.
Ji žengia laukan, aš greitai perbėgu kambarį iki virtuvės lango ir matau, kaip nueina – tiesi, grakšti ir lanksti, geltoniems plaukams spindint gatvės lempos šviesoje, neatsisukdama. Krepšys kabo ant peties, ji įkiša ranką kišenėn, kažką išima, tikriausiai plaukų gumutę, ir mikliu judesiu suima plaukus į arklio uodegą. Arklio uodega laisvai ir nerūpestingai supasi jos žingsnių ritmu. Vieną akimirką man pasirodo, kad matau ten nueinančią save, ir kartu su skaudžiu vienatvės jausmu mane apima nevaldomas džiaugsmas dėl šio vakaro, šio apsilankymo, dėl to, kad gyvenu, ir – kol gyvenu, dar tiek daug nelaukto man prieš akis.
Mintyse pamojuoju jai.
Ji pamiršo savo eilėraščių aplanką ant stalo.
– Galbūt tyčia, – sakau Friciui.
Fricis nieko neatsako.
Toms Treibergs. Eilės
Toms Treibergs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas
Tomas Treibergas (g. 1985) – latvių poetas, žurnalistas, aktorius, kritikas. Latvijos kultūros akademijoje studijavo audiovizualinę kultūrą, vėliau Latvijos universitete baigė teologijos studijas. Latvijos televizijos žurnalistas, laidos „Kultūros žinios“ redaktorius. 2004 m. kartu su rašytoju ir dailininku Svenu Kuzminu įkūrė etiudų teatrą NERTEN, abu yra vieninteliai teatro aktoriai ir režisieriai. T. Treibergas verčia poeziją iš anglų ir rusų kalbų, iliustruoja knygas vaikams.
Du pirmieji jo poezijos rinkiniai „Šviesos aplinkybės“ (Gaismas apstākļi, 2012) ir „Karštinė“ (Drudzis, 2015) buvo nominuoti Latvijos literatūros metų premijai.
Šiai publikacijai atrinkta eilėraščių iš trečiosios poezijos knygos „Tankmė“ (Biezoknis, 2019).
Vertėjas
* * *
Jau lyg ir metas gultis –
o aš vis sėdiniuoju apačioj, sode,
prie stalo.
Šviesa išsėlina it gydytojas,
ką tik pranešęs blogas naujienas.
Kažkur šalimais riejasi dvi moterys,
o gal kliegia sužeistas paukštis.
Veikiausiai taip ir bus: tyla niekados
neišlydi sutriuškinto kūno.
Iškeliu smilių, tarsi
norėčiau pasakyti ką be galo svarbaus.
Tačiau žodžiai kaip visad uždelsia.
Jie turškiasi marmuro baseine,
kur vietoj vandens
vilnija šviesa.
* * *
Išvartyti kelio ženklai nepadėjo
pasiklysti – kelią vis vien radau.
Patalai vėsūs. Kaip ir krosnis
ar plytėlė, užkrauta
„Liesmos“1 numeriais.
Džiovintų žolelių ryšulėliai
vos pastebimai virpėjo skersvėjy.
Skersvėjy, kuris kilo
visai ne dėl pravirų langų
gretimam kambary,
skersvėjy, kuris tiesiog
pats atsidangino.
Elektrą jau buvo galima užmiršti.
Regėjau, kaip šviesa apleidžia
horizontą ir obelys virsta
mitiniais žvėrim.
Nors taip šąlo, kad mano paltas
pakirdęs išbėgo laukan
ir glaustės prie pašto dėžutės,
ši naktis buvo visų trumpiausia.
Po jos – visų trumpiausia
diena. O tada – dar trumpesnė naktis
ir dar trumpesnė
diena.
Rudenė Latvija
Mokyklinukai,
naminukai.
Šunys. Kitapus tvorų.
Apyniai želia aplink
nepabaigtą namą.
Balta duona kišenėj,
matyt, vogta.
O gal ir ne.
Internetas paklūsta.
Sujungia tave su
buvusiom.
Kareivio figūrėlė
ant fortepijono.
Dėlionės detalė
purvyne.
Nepažįstamojo
gimtadienis.
Nemalonus taksistas.
Menkavertis filmas.
Netinkamai panaudotas
aukštos kokybės popierius.
Rytmečio kvapas.
Vakaro kvapas.
Vietinis rajono
laikraštis.
Ir vėl blogos naujienos.
Gaisras prie uosto.
Persimetė kiton krantinėn.
„Kurion?“, klausia keleiviai,
„Kurion? Kurion?“
Gretimais nuaidi
priekaištai dėl elgetavimo,
bibliotekai negrąžintų knygų
ir susivijusių meškerių.
„Niekada nevažiuosiu
į šitą rajoną“, pareiški man.
„Tu jau esi ten lankiusis. Sapne.
O mes – drauge su tavim.“
Tada peiliu subadai močiutės
termoforą – rudenė Latvija.
Vieta, kur atsidurti nieks nebenori.
O jei ir nori, tai negalvoja
apie šią kaip apie
Latviją.
„Pakelkit rankas, kas išsaugojot
savo šeimų fotoalbumus!“,
sušunka valsčiaus kultūros namų
vedėja.
Tačiau salėje
ji vienut vienutėlė.
Artimiausioje degalinėje
užgęsta šviesos.
Pakrantės name kažkas
užveda motorinę valtį
ir narsą.
Akmenys nesitraukia.
* * *
Imu nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Tarsi skrydžio metu, kai staigi turbulencija
priverčia iš naujo pasverti gyvybės kainą.
Praeiviai atrodė įtartini,
gatvės – pergrūstos, moterys –
nelaimingos, vaikai – ašaroti,
vyrai
vyrai
vyrai
vyrai be veidų,
visai kaip toje haliucinacijoj,
kurią regėjau vaikystėje.
Staiga ėmiau nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Mirties baimė turbūt
pirmiausia yra skausmo
baimė…
Ji man – kaip žnyplės išminuotojui,
ieškančiam teisingo
laido.
Dar labiau gąsdina
mintis, kad tokio laido
veikiausiai išvis
nėra.
* * *
negalėjai atidaryti durų
užsnūdai
sapnavai sapną
laužyta švedų kalba
prie tavo namų
kur džiūva skalbiniai
moteris lyg iš Bridstrupo2 karikatūrų
valgo nuo žemės
nepakeli akių į langą
šaldytuve dygsta
pernykščiai kiaušiniai
galiausiai
atvyksta ugniagesiai
ir pasiprašo vidun
kiek sušilti
niekas kitas
į juos rimtai nežiūri
netgi tada
nepakeli akių
į langą
veiksmas nutrūksta
niekam šiandien tu
nereikalingas
rytoj – taip pat
1 „Liesma“ (liet. „Liepsna“) – sovietmečiu Latvijoje leistas jaunimo žurnalas. (Vert. past.)
2 Herluf Bridstrup (1912–1988) – žymus danų karikatūristas, sukūręs apie 5 000 karikatūrų apie politiką, socialines problemas, Antrąjį pasaulinį karą ir kt. (Vert. past.)
Māris Salējs. Eilės
Māris Salējs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Māris Salējas (tikr. Marians Rižijs, g. 1971) – poetas, vertėjas, literatūrologas. Gimė Rygoje, ten mokėsi lietuviškoje gimnazijoje, Latvijos dailės akademijoje studijavo tekstilę, dirbo įvairius darbus. Pirmasis eilėraščių rinkinys (drauge su vertimais) „Māmiņ, es redzēju dziesmu“ („Mamyt, aš dainą mačiau“) pasirodė 1999 m., vėliau išėjo dar keturi: „Mana politika“ („Mano politika“, 2001), „Nedaudz vairāk“ („Vos daugiau“, 2013), „Kā pirms pērkona“ („Kaip prieš perkūniją“, 2016), „Tuvošanās“ („Artėjant“, 2018). Yra parašęs monografiją „Uldis Bērziņš. Dzīve un laiktelpas poētika“ („Uldis Bērzinis. Gyvenimas ir laikmečio poetika“, 2011).
Verčia iš lenkų, ukrainiečių bei kitų slavų kalbų. Vienas iš reikšmingiausių M. Salējo vertimų – Czesławo Miłoszo esė knyga „Gimtoji Europa“, iš ukrainiečių kalbos yra išvertęs nemažai klasikinės (pavyzdžiui, Ivano Franko) ir šiuolaikinės poezijos. 2023 m. Varšuvoje išėjo M. Salējo poezijos knyga „Przez sekundę w sferze wiersza“ („Sekundę eilėraščio sferoj“) (vertėjas Miłoszas Waligórskis).
Už poeziją ir kitą literatūrinę kūrybą M. Salējas yra pelnęs rimtų apdovanojimų. Talentingas, darbštus ir kruopštus, pareigingas žmogus, eruditas. Nepamiršęs ir savo pirmojo pašaukimo: yra surengęs tris tekstilės parodas.
Vertėjas
* * *
ką aš dar moku šiame pasauly? gęsta
uždengiu veidrodį, paguldau. skęsta
viskas jo gilumon. minusas pliusas
rūdija visai kaip vaikystės grybų peiliukas
ką aš dar moku? žodį, kurs žus
išdrikęs it rūkas ant pamirštų laukų?
nebematau. nebesu jūs…
ir ištikimas sau nebelieku
* * *
tai buvo it gyventi Dievo pačiame kvėpavime
kol erdvėje išdžiūva sūkurys
ir mašalas sušąla prie šakos prikibęs
jei Dievas kur kitur ir jo kvėpavimas tenai
tėra tik pėdsakas šviesos kuria tiki
kol permatomos sūkurio skiautelės dingsta
ir sąmonę it žvaigždę apima tyla
* * *
Pasaulin nukreipti nereikalingi sudžiūvę šauksmai
* * *
Dievas paslydo ir po šviesa pradingo
Lyg berniukas patvinusiame upelyje
* * *
svetimo svaigulio pilna galva
lyg kitas gyvenimas būtų priklydęs
verčia mane pajust žiedą nubyrant
stumtelti kristi ir vėlei kilti
bet kurioj sąmonėj lyg veidrodžio šukėj
ir nuo negrįžtamos tamsos
nenusigręžt į popieriaus lapo kvapą
*
sutrėkštas buvimas kvepia
stipriau už bet ką be įtrūkių
* * *
metų pakrašty lyg akimirkos užgaida iškritęs sniegas
* * *
ko tu dar iš manęs nori?
nei mielas aš nei pūkuotas
tik per dienų pūkuotas galvas
atnešu tau begalę smulkmenų
to tu nori: matau: to tu nori
atvira plaštaka: žiū kur yra
* * *
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
bent atsiplėšęs nuo dienų bėgsmo
suvirpėjęs žvelgdamas į savo raštų linijas
susipynusias žodžiuos pusiau prasiskleidusiuos
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
nuo aitriai saldaus noro gyventi
ne gyvenimo atsikratyt bet žengti lig krašto
kad matyčiau kas buvo išvaikščiota
visa vien tik detalės be bendro vardiklio
oras virpa viršum numindžioto kelio
* * *
norėjau pasiekti muziką
tai buvo tarsi pagilėjus tamsa
tai buvo tarsi per ilga ekspozicija
šešėlis nutįso per lauką
ir įgijo žmogaus siluetą
ir daugiau nieks nebesitęsė
prie galvos siluetas nutrūko
ir muzikos taip ir nepasiekiau
ji atėjo kažkaip nesuvokiamai
ir įsitaisė mano nebyliose smegenyse po plaukais
jie vis dar buvo širmi ir į baltus kitus žiūrėjo
kaip į atitinkamos spalvos varnas ir žvirblius
galit įsivazduot kokia buvo ta muzika
neįtikėtina muzika
paprasčiausiai ji buvo muzika
muzika vien tik ji
* * *
iki tol paaiškinimai. toliau pamišimas
suprojektuota kaukolė visko savy
netalpino
didžioji dalis pasaulio liko anapus.
apniukęs dangus betono kubai judrus
neonas. juodosios skruzdės ieškojo įėjimo vidun
mataravo kojytėm ir painiojo sukamąsias duris.
šiapus daugumas krautuvių buvo jau uždarytos.
prekės nuolankiai susiliejo su fonu. maisto
skyriaus pardavėjos norėjo namo ir
karštligiškai sūpavo antenas.
* * *
proto pakraščiu būtų galima dar pasivaikščiot
bet jis jau debesuotas
akyse rūko ižas grimas
matyt tu paklausi matyt nežinai
kad proto atlajoje po šlapynę šokuoja varlės
ir chemija su kapitalizmu ranka rankon
iš naujo tūkstantmečio moja
tu peliautojau ir žiurkiautojau
su nepražilusiu šunim
per laukus šuoliais
neiškirsto miško proto tamson
* * *
Muzika, ką tu padarysi iš debesų? Vaikystę.
Tu neturi medžiagos. Man užtenka ir kvapo. Kaip tau debesys kvepia?
Po dulkių šiltų ir lietaus.
Po erdvės, kurion kartą buvai įėjęs.
(Lietus pasileidžia nuo debesio ir krinta)
* * *
vieną dieną tave supurtys vyšnių šuoras
dužių stiklo kūnelių smūgiai
primins kad praradęs atmintį
gal nė nebeišlipsi į šiandienybės krantą
nemigos viršūnė sverdi virpčioja saulėj ir
rodo kryptį
* * *
kas buvau aš kas buvau ir kas esu aš
amaras ar dvelksmas ar dangaus artumas
Egils Plaudis
kiek many išlikę žmogaus?
kiek many išlikę cikados?
sutrypta žolė iš lėto stiebiasi į aukštį
lyg Velykos perforuotarankės
kviestųs į gyvybę atgalios
BLOG CHESS
Warning: Trying to access array offset on value of type null in /home/hiymus/domains/hieronymus.lt/public_html/wp-content/themes/woodmart/inc/integrations/elementor/elements/blog/blog.php on line 132
Andra Neiburga. Matau save
Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius
Iš: Andra Neiburga, Stum, stum. Valters un Rapa: 2004.
Andra Neiburga (1957–2019) – latvių prozininkė, vertėja ir menininkė, rašytojo Paulo Bankovskio gyvenimo draugė. Baigė grafinio dizaino studijas Latvijos valstybinėje dailės akademijoje, kurį laiką dirbo dizainere žurnaluose Avots ir Karogs. Kūriniai spausdinami nuo 1985 metų. Buvo nutraukusi literatūrinę veiklą, bet 2002 m. ją tęsė, o 2004 m. išleista smulkiosios prozos rinktinė „Stumk, stumk“( Stum, stum) laikoma vienu iš ryškiausių šio žanro pavyzdžių XXI a. literatūroje. Tais pačiais metais pelnė prestižinį laikraščio Diena Metų kultūros apdovanojimą.
Neiburgos trumposios prozos tekstai subtilūs, intymūs ir egzistenciškai gilūs, balansuojantys tarp esamybės ir siekiamybės. Romano formatui Neiburga nejautė simpatijų, nes „trumpos distancijos geriau įtempia emocinę stygą“. Autorės pasakojimo patrauklumą lemia gebėjimas atskleisti detalę, pagauti krintančius šešėlius, o apsakymo dominante dažnai tampa kasdieniška smulkmena.
Vertėjas
Šįryt vėl man sunku įžiūrėti save veidrodyje. Prieš akis lyg kokia migla, šydas, o gal tiesiog veidrodis aprasojęs? O gal kokia liga? Katarakta? Visiškai neišmanau, kas yra katarakta. Veidas papilnėjęs, tik iš atminties apvedžioju lūpų kontūrus – ranka, dešimtmečius dariusi šį judesį, ranka atsimena, tik neprisitaiko prie laiko padarytų korekcijų. Greičiausiai lūpos nebus tobulai padažytos.
Apvedžioju akis juodu pieštuku, kaip anksčiau, kaip visada, o paskui – blakstienas, lūpų dažais užtepu raudonį ant skruostų ir šiaip taip pirštais jį išlyginu.
Nesijaudinu, kad neįstengiu pamatyti savo atvaizdo, žinau, kad po valandos pusantros migla kaip visuomet išsisklaidys, bet ir tada nežiūrėsiu į veidrodį, nes aš save ir be jo matau.
* * *
Einu pas Senąją siaurų gatvelių tinklu netoli uosto. Man labai patinka šis rajonas – tylus ir kvepiantis rugpjūčio pavakary. Nėra vėjo, upės vandenys beveik sustingę ir užlieti purpuru saulėlydžio gaisuose, gatves dengia puikus grindinys, o idealiai grįstos gatvės su išpuoselėtais želdiniais sankryžose siurrealistiškai disonuoja su kreivais nublukusiais mediniais namukais: nublukę dažai – rudi, pilkai žali, šviesiai mėlyni, žemos durys su senom masyviom spynom, durys, per kurias, atrodo, šimtmetį niekas nėra vaikščiojęs, ir vis dėlto tie žmonės juk kažkaip patenka į savo namus; maži langeliai su langinėmis, dažniausiai su pageltusiomis arba pilkai baltomis mezginių užuolaidomis, dažniausiai su kokia nors sunykusia gėle puode ant palangės, su mąsliu katinu už lango stiklo, palydinčiu tave abejingu ramiu žvilgsniu, su apdulkėjusiu kaktusu, su aštuonių mėnesių senumo naujamečiais papuošalais – ant siūlo suvertais vatos bumbulais arba iš popieriaus iškirptomis snaigėmis, su radijo garsais, su televizorių šviesų žybsniais, su kotletų ir keptų svogūnų kvapu, su aukštomis medinėmis tvoromis; tvoros, laimei, tokios pat senos ir sutrūnijusios, kaip patys namai, tad galiu apžiūrėti kiemus – pro šakų tarpus, pro vielomis užpintus langelius vartuose, pro plačius plyšius tarp lentų. Ir kiemai, kurie šiuo metų laiku šiltai ir drėgnai kvepia peržydėjusiais krapais, nulaužtais jurginų kotais, obuoliais, žaliais ir rūgščiais pomidorų daigais, malkomis ir drėgnomis lentomis po vandens siurbliu kiemo viduryje. Džiūstantys skalbiniai ir gauruoti šunys, kurie sąžiningai loja, draugiškai vizgindami uodegomis.
Tai – jos pasaulis.
Po pažastim – aplankas su mano eilėraščiais, ir aš einu pas Senąją.
Žmonėse ji nesirodo jau apie dešimtį metų. Niekas nežino, iš ko ir kaip ji gyvena, ir, reikia pasakyti, tikriausiai nieko tai pernelyg nedomina, nors keli jos eilėraščiai yra įtraukti į mokyklinius vadovėlius.
Ji yra praeitis, tačiau dar ne tokia tolima, kad mes pradėtume ja domėtis. Mes? Na taip, mes, tie, kuriems dar viskas prieš akis.
Senąja ją vadinu tik aš – prieš kelerius metus rajono laikraštyje užtikau interviu su ja, ir ten taip pat buvo nuotrauka, truputį neryški nespalvota nuotrauka ant kieto, gelsvo laikraščio popieriaus. Interviu buvo skirtas jos jubiliejui, bet nuotrauka – kažkodėl mėgėjiška iš jos jaunystės. Ji valgė obuolį sode. Apsirengusi treningais, tokiais, kokie būdavo apie penkiasdešimtuosius metus. Nutįsusiu kelnių užpakaliu ir išduobtais keliais. Šalia, atsirėmęs į medį, stovėjo vyriškis, nerūpestingai, bet elegantiškai apsirengęs, šiaudine skrybėle. Jokios užuominos nei apie šį vyriškį, nei apie fotografavimo laiką ir vietą. Ji šviesiais plaukais, surištais į arklio uodegą, atrodė laiminga. Žiūrėjo į vyriškį, o vyriškis – į dangų. Iškirpau fotografiją, ne, išplėšiau – po ranka nebuvo žirklių (taip, prisimenu, laikraštį radau gydytojo laukiamajame); trumpame interviu žurnalistas uždavė paprastus klausimus, į kuriuos Senoji pateikė visiškai paprastus atsakymus, ir ten buvo atspausdinti keli jos posmai. Turiu prisipažinti, tada išvis pirmą kartą išgirdau jos pavardę, po to kažkur susiradau ir perskaičiau jos abi seniai išleistas knygas, ir nuo tol laikiau jas namie po ranka. Eilėraščiai nugludintos formos, su jiems būdingu tokiu tyliu, neįkyriu mirgėjimu. Daugiausia meilės eilėraščiai. Nuo tada manęs neapleido noras su ja susitikti, bet ne dėl eilėraščių. Eilėraščiai patys gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo autoriaus. Noras man pačiai buvo gerokai nesuprantamas, bet ne toks stiprus ar įkyrus, kad būčiau mėginusi jį įgyvendinti. Ir tik netikėtai patekusi į šį provincijos miestą ir beveik taip pat netikėtai (bet tai jau kitas pasakojimas) sužinojusi jos adresą ir telefoną, impulsyviai paskambinau. Aš norėčiau su jumis susitikti. Kodėl? O taip, kodėl. Taip, žinoma, eilėraščiai. Noriu parodyti savo eilėraščius.
Aš jai visiškai nesirengiau jų rodyti.
Tik norėjau pamatyti. Toks nesveikas smalsumas. O galbūt sveikas. Apie tai, kaip laikas pakeičia žmones.
* * *
Aš nežinau, ko mergiotė nori, jau daug metų čia niekas neateina, jei neskaitytume giminių ir kaimynių. Eilėraščiai? Jau seniai nieko neišmanau apie poeziją.
Gyvenu labai geroje kompanijoje su ponu Friciu ir dviem žiurkėm, Maiga ir Mudyte. Ponas Fricis yra mano tingus kastruotas katinas. Ši trijulė, žinoma, daugiau domisi vienas kitu, negu manimi. Tik kartą per dieną, keičiant vandenį dubenėliuose ir įberiant maisto, aš nusipelnau nedidelio jų dėmesio. Ponas Fricis, kažkada – gatvės vaikas, ištrauktas iš šiukšlių dėžės tiesiogine šio žodžio prasme, niekada nemėgo sėdėti glėbyje. Jis stebi mane iš tolo, saugiu atstumu, bet tai vienintelis suprantantis žvilgsnis, kuris kasdien mane lydi.
Maiga ir Mudytė man nereiškia nieko. Žiurkės man abejingos ir bjaurokos, jos pas mane pateko atsitiktinai. Mudytė mikli, smalsi, pilkai marga, Maiga – lėta, baikšti, smėlinė ir rausva kaip vanilinis kremas raudonomis spanguolių akimis. Bet abi turi ilgus, geltonus lyg permatomus priekinius dantis ir pilkas, plikas, žvynuotas uodegas.
Nesielvartaučiau, jeigu kurį rytą jas rasčiau nudvėsusias.
Ta mergaitė ateis pavakaryje, bet aš visą dieną praleidžiu laukdama.
Galvoje rutulioju dialogą su ja. Aš visada mintyse su kuo nors kalbuosi. Kad ir su namo kiemsargiu. Kad ir su premjeru. Arba su seniai mirusiais žmonėmis. Tuo sergu dar nuo vaikystės.
Bet šįkart norisi palikti įspūdį. Kvaila.
Iki šiol dar nesu atsikračiusi šio žeminančio troškimo patikti. Vis dar vaidinu kokį nors vaidmenį kitų akivaizdoje. Tokį, kuris patiktų tiems kitiems. Kadaise galvodavau, kad su metais tai praeis, bet ne. Taip pat, kaip nepraeina tamsos baimė. Arba jausmas, kad kažkur yra mama. Jeigu staiga. Jeigu kas.
Šiandien norėčiau atrodyti protinga ir sąmojinga, ir truputį ekscentriška, bet tik su saiku, dar ne visai ku-kū.
Dar nėra išmirę visi seni mano draugai, bet nieko apie juos nežinau. Niekada nemokėjau palaikyti santykių. Gal tikrai todėl. Kad pernelyg norėdavau patikti.
Dabar iššluosiu grindis, suvalgysiu dubenėlį lengvos vištienos sriubytės, po valgio išvėdinsiu kambarį, surūkysiu porą cigarečių, išgersiu vieną ar dvi taureles likerio, uždegsiu kvapnią žvakę.
* * *
Nerangus pasisveikinimas įvyko, sumišusi nieko aplink nepastebiu ir negirdžiu, ką ji sako, o po to mes jau sėdime prie nedidelio apvalaus stalo, uždengto staltiese, kurios kraštai apsiūti juodo šilko kutais, po stalu iš jų pinu kasytes ir žiūriu į ją – Senoji sėdi ant sofos prieš mane, atsirėmusi į ryškiai išsiuvinėtas pagalves, ji neatrodo blogai, tik truputį keistai – žvaliomis tamsiomis akimis ir jos amžiui pernelyg ryškiomis lūpomis. Lūpų dažai truputį išsiteplioję, lūpų kontūrai neryškūs, bet keista, jos veidui tai nekenkia, jis atrodo jaunas ir gyvas, nepaisant raukšlių, veidas vienintelis, išsaugojęs panašumą su ta sena nuotrauka. Plaukai dabar anglies juodumo, dažyti, garbanos (dirbtinės?) vejasi apie kaktą ir smilkinius, bet pakaušyje didele ragine sage suimti į vešlų pusiau iširusį mazgą. Ji tęsia kažkokį monologą, kurio pradžią praleidau, – tai mano prakeiktas trūkumas, šitas nekontroliuojamas atsijungimas nuo vyksmo, nelauktas kritimas į save kaip į bedugnę, kartu išlaikant suprantančio žmogaus išvaizdą, tiesiog switch off, o būdama iš savęs ištrūkusi, girdžiu tiktai tęsinį.
– Anksčiau ar vėliau stogelis nuvažiuoja, – sako ji, – tiktai tu pats to nepastebi ir tai blogiausia. Aplinkiniai į tave nebežiūri rimtai. Vengia kalbėti apie rimtus dalykus. Nes galvoja, kad tu nieko nesupranti. Ir tu iš tikrųjų nieko nesupranti. Todėl ir aš nieko apie nieką daugiau neklausiu. Net neprašau išaiškinti namų valdybos sąskaitų. Nes vis tiek nieko nesuprasiu. Ir vis tiek jie pasirodys teisūs. Ir galop aš liksiu kvailė.
Ji kažkaip vaikiškai numoja ranka, prityla ir pažvelgia į mane truputį išgąsdintu žvilgsniu. Tai taip buitiška ir smulku, pagalvojame mes abi. Ji nusišluosto lūpas servetėle, atsidūsta.
– Ai, – sako ji. – Žmogus senatvėje tampa ne išmintingesnis, bet kvailesnis. Neatsakytų klausimų tik daugėja, o laiko į juos atsakyti lieka vis mažiau.
Aš sumurmu kažką nesuprantamo. Tai skamba beveik kaip pritarimas ir yra visai ne vietoje.
Ji nutyla, žvilgsnis, nukreiptas į langą, sustingsta nieko nesakančia išraiška, ir mane apima nejaukus jausmas, kad šios moters čia nebėra. Vis tiktai po akimirksnio ji atsipeikėja, sugrįžta, atsisuka į mane, lyg stengdamasi atsiminti pokalbio pradžią arba tai, kas aš esu, arba tai, kas yra ji pati. Ir staiga tyliai tęsia, tarsi tik pati sau, aš sunkiai atskiriu žodžius:
– Visus senius ir senes reikėtų iššaudyti… Arba izoliuoti nuo visuomenės. Taip. Tegul nedėsto savo politinių pažiūrų. Tegul nemauna deimantų ant savo gumbuotų pirštų. Nekabina rubinų į suvytusias ausis. Tegul nevaikšto su šortais, demonstruodami savo kreivas, venų išvagotas kojas. Tegul nelenda prie jaunų mergaičių su savo mėlynais suglebusiais kranais.
Ji kažkaip nešvankiai sukikena, aš paraustu, ir įsivyrauja visiškai slegianti tyla. Kvaila. Dar mažiau suprantu, ko čia atėjau.
Bet dabar mes esame taip toli.
Senoji siurbteli dar gurkšnį kavos. Ir aš paimu puodelį, apsimetu, kad geriu, ir geriu, ir geriu kavą, nors puodelyje nieko nebėra, viską išgėriau jau pirmomis minutėmis. Burnon vis patenka kavos tirščiai ir aš sausu liežuviu stengiuosi juos nuryti.
* * *
Na, žinoma. Jei tik kam pasakai ką nors griežtai ir teisingai, jis apstulbsta. Žmonės taip anksti išmoksta apsikeisti paruoštomis replikomis. Po truputį šios replikos užima vietą ir mintyse. Ir kai tik žmogus pradeda galvoti paruoštais sakiniais, jam galas.
– Ar daugiau kavos nenori? – klausiu.
– Ne, ačiū, dar turiu.
Ji meluoja, aš matau, kad savo puodelį jau seniai ištuštinusi ir dabar tik apsimeta, kad geria.
Ir stengiasi liežuviu nepastebimai nuo dantų nubraukti į burną patekusius kavos tirščius. Bet neprieštarauju. Man į galvą ateina mintis pasiūlyti arbatos, bet nesu tikra, ar išvis jos turiu.
– Kaip pageidauji, – sakau. – Taigi tu rašai?
– Na, šiaip, ne visai, tik truputį, bandau. – Man atrodo, ji vėl meluoja.
Šviesiaodė ir blondinė, ji taip lengvai rausta. Tai gali būti tiek iš gėdos, tiek ir iš nusivylimo.
* * *
– Na, jei tu vis tiktai rašai, – sako Senoji, – tai rašyti mokykis iš muzikos. Negalvok apie kitus, galvok apie save, kai rašai. Ir leisk sau būti laisvai.
Velniai rautų, tai skamba taip dirbtinai, ji šį sakinį tikriausiai yra sugalvojusi iš anksto. Arba kažkas tą patį yra jai pasakęs. Prieš kokius keturiasdešimt metų.
Ji nujaučia mano reakciją, vėl greitai pakelia prie lūpų puodelį, ir jos puodelyje taip pat nebėra kavos. Jai norėtųsi, kad nieko nebūtų pasakiusi.
Jaučiu, kad man čia daugiau nėra ką veikti. Aš ją galiu suprasti, ji manęs niekad – nes ateitį galima tik nuspėti.
Kambaryje sutemę, aš ryžtingai ištiesiu ranką ir įjungiu toršerą šalia savo fotelio Netikėtai apšviestas. Senosios veidas lyg ir sunyksta, raukšlėse apie burną sugula aštrūs šešėliai, negailestingai atsidengia pripudruoti sudžiūvę plaukeliai ant smakro ir viršutinės lūpos.
Ir staiga man pasirodo, kad mes kažkokiu gėdingu, žeminančiu būdu varžomės, ir šis jausmas toks stiprus, kad per mane persirita stipri banga pykčio ir sau, ir Senajai.
Suprantu, kad šis vizitas iš tikrųjų jau baigėsi.
* * *
Lauke pradeda temti, kambaryje viešpatauja prieblanda ir tyla, kuri atsirado tarp mūsų. Minkštoje, pilkai prislopintoje šviesoje ji atrodo visiškai kaip vaikas. Aš sėdžiu ir jaučiu, kad manyje auga, tvenkiasi begalinis meilumas šiai mergaitei geltonais plaukais ir geltonais antakiais. Man net atrodo, kad šiuos antakius esu įsimylėjusi. Niekada dar nemačiau tokių antakių – spindinčių, sunokusių rugių lauko spalvos. Ji atrodo kaip jaunystės alegorija. Mano jaunystės. Seniai nesu sutikusi tokios jaunystės. Aš įsitempiu, noriu atsistoti, apeiti stalą ir ją apkabinti. Apkabinti lyg atsisveikinant. Vis tik man užtenka proto to nedaryti ir vėl išsitiesiu ant pagalvių. Puikiai žinau, kaip nenatūraliai tai išeitų. Stovėčiau palinkusi skaudančia nugara, sustingusi apkabinime, nežinodama, kaip tai nutraukti, o šioje nerangioje pozoje ir tyloje nebūtų nė ženklo to, ką jaučiu ir noriu pasakyti, – apie mano meilę.
Ir tada ji įjungia šviesą.
Pajuntu ryškiai apšviestą savo veidą ir susitraukiu iš skausmo.
Juk tai nesu aš.
Mes vėl pradedame kažką kalbėti, bet žodžiai atsimuša kaip gumos kamuoliukai į sieną ir skrenda atgal, o iš tikrųjų kalbasi tik mūsų mintys, per kitą – su savimi.
Ir tada man užeina vienas iš tų kvailų juoko priepuolių.
Aš visuomet juokdavausi laidotuvėse arba iškilminguose renginiuose.
Visuomet, taip pat ir šį kartą, sunku pasakyti, iš ko, galbūt iš savo klouno veido ir tuščių vilčių.
Aš juokiuosi ir žinau, kad esu viską sugadinusi.
Ir negaliu nustoti juoktis.
* * *
Na štai, ji dabar sėdi ten ir juokiasi – didelė, plačių kaulų, ryškiai apsirengusi, pernelyg ryškiai išsidažiusi, išsipuošusi. Taip, įspūdinga. Ji nešioja žvangančias apyrankes, žiedus, didelius gintaro karolius ir ilgus indiškus auskarus. Ir klostuotą sijoną iki žemės. Ir tokią lyg brokato tuniką. Staiga suprantu: ji mano garbei persirengė Didžiąja Senąja Poete.
Iš jos juoko sklinda jėga – šalta, nuodinga ir nevaisinga – kaip radiacija.
Reikia ištrūkti.
– Tu truputį panaši į mane jaunystėje, – staiga nustojusi juoktis, sviedžia Senoji.
– Ne.
Aš to nepasakau garsiai, bet taip lyg pritariamai ir palankiai palenkiu galvą, ir eilinį kartą stebiuosi savo kūnu, kuris taip mikliai ir skubiai sugeba meluoti vietoj manęs.
– O kas ten tavo aplanke? – klausia ji.
– Eilėraščiai.
– Na, matai.
– Kitą kartą, – sakau. Ir prisitraukiu aplanką arčiau.
Ir tada staiga randu žodžius, daug žodžių, ir sakau, kad skubu, prisimenu kažkokį žmogų, kurį turiu susitikti, kalbu apie autobusą ir bilietą. Aš sakau ,,iki pasimatymo“, ir sakau ,,ačiū“. Ir po akimirkos mes stovime koridoriuje, tarp pridulkėjusių žieminių paltų, taip netinkančių šiltai ir ramiai rugpjūčio pavakarei. Kvepia naftalinu, vilna ir kailiais. Kaip smulki sidabro snaigė sūkuriuodama nulekia pabaidyta kandis.
Senoji negrabiai apkabina mane ir laiko savo rankose, ir tai nėra taip nemalonu, kaip galima būtų laukti. Aš noriu, kad tau viskas būtų gerai, sako ji; ir jaučiu, kad tai yra iš širdies, ir dar tai, kad niekad viskas negali būti gerai; ir jaučiu, kad ji nesugeba užbaigti šio apkabinimo, ir išsilaisvinu pati. Aš pasiverčiu veidrodžiu, kuriame atsispindi viskas, ką ji pageidauja matyti – nuoširdumą ir dėkingumą, ir pagarbą, ir lyg tai nebūtų paskutinis kartas, ir lyg tai jos apkabinime nebūčiau pastebėjusi savo vienatvės ir lemties ir pajutusi, kad nuo šios akimirkos daugiau ar mažiau intensyviai jausiu tai visą likusį gyvenimą: visa, kas gera, o taip pat ir bloga – man dar prieš akis.
* * *
Vis dėlto koridoriuje aš ją apkabinu. Tai, žinoma, išeina negrabiai. Noriu, kad viskas tau būtų gerai, sakau aš, ar kažką panašaus, jaučiu, kad toli gražu pasakyta ne viskas, bet daugiau nieko pasakyti negaliu, ir nežinau, kaip būčiau nutraukusi šį apkabinimą, jei mergaitė pati nebūtų išsisukusi iš mano rankų ir nebūtų užsidėjusi tos mandagumo kaukės, kuri taip gerai atspindi viską, ką kitas nori joje matyti.
Ji žengia laukan, aš greitai perbėgu kambarį iki virtuvės lango ir matau, kaip nueina – tiesi, grakšti ir lanksti, geltoniems plaukams spindint gatvės lempos šviesoje, neatsisukdama. Krepšys kabo ant peties, ji įkiša ranką kišenėn, kažką išima, tikriausiai plaukų gumutę, ir mikliu judesiu suima plaukus į arklio uodegą. Arklio uodega laisvai ir nerūpestingai supasi jos žingsnių ritmu. Vieną akimirką man pasirodo, kad matau ten nueinančią save, ir kartu su skaudžiu vienatvės jausmu mane apima nevaldomas džiaugsmas dėl šio vakaro, šio apsilankymo, dėl to, kad gyvenu, ir – kol gyvenu, dar tiek daug nelaukto man prieš akis.
Mintyse pamojuoju jai.
Ji pamiršo savo eilėraščių aplanką ant stalo.
– Galbūt tyčia, – sakau Friciui.
Fricis nieko neatsako.
Toms Treibergs. Eilės
Toms Treibergs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas
Tomas Treibergas (g. 1985) – latvių poetas, žurnalistas, aktorius, kritikas. Latvijos kultūros akademijoje studijavo audiovizualinę kultūrą, vėliau Latvijos universitete baigė teologijos studijas. Latvijos televizijos žurnalistas, laidos „Kultūros žinios“ redaktorius. 2004 m. kartu su rašytoju ir dailininku Svenu Kuzminu įkūrė etiudų teatrą NERTEN, abu yra vieninteliai teatro aktoriai ir režisieriai. T. Treibergas verčia poeziją iš anglų ir rusų kalbų, iliustruoja knygas vaikams.
Du pirmieji jo poezijos rinkiniai „Šviesos aplinkybės“ (Gaismas apstākļi, 2012) ir „Karštinė“ (Drudzis, 2015) buvo nominuoti Latvijos literatūros metų premijai.
Šiai publikacijai atrinkta eilėraščių iš trečiosios poezijos knygos „Tankmė“ (Biezoknis, 2019).
Vertėjas
* * *
Jau lyg ir metas gultis –
o aš vis sėdiniuoju apačioj, sode,
prie stalo.
Šviesa išsėlina it gydytojas,
ką tik pranešęs blogas naujienas.
Kažkur šalimais riejasi dvi moterys,
o gal kliegia sužeistas paukštis.
Veikiausiai taip ir bus: tyla niekados
neišlydi sutriuškinto kūno.
Iškeliu smilių, tarsi
norėčiau pasakyti ką be galo svarbaus.
Tačiau žodžiai kaip visad uždelsia.
Jie turškiasi marmuro baseine,
kur vietoj vandens
vilnija šviesa.
* * *
Išvartyti kelio ženklai nepadėjo
pasiklysti – kelią vis vien radau.
Patalai vėsūs. Kaip ir krosnis
ar plytėlė, užkrauta
„Liesmos“1 numeriais.
Džiovintų žolelių ryšulėliai
vos pastebimai virpėjo skersvėjy.
Skersvėjy, kuris kilo
visai ne dėl pravirų langų
gretimam kambary,
skersvėjy, kuris tiesiog
pats atsidangino.
Elektrą jau buvo galima užmiršti.
Regėjau, kaip šviesa apleidžia
horizontą ir obelys virsta
mitiniais žvėrim.
Nors taip šąlo, kad mano paltas
pakirdęs išbėgo laukan
ir glaustės prie pašto dėžutės,
ši naktis buvo visų trumpiausia.
Po jos – visų trumpiausia
diena. O tada – dar trumpesnė naktis
ir dar trumpesnė
diena.
Rudenė Latvija
Mokyklinukai,
naminukai.
Šunys. Kitapus tvorų.
Apyniai želia aplink
nepabaigtą namą.
Balta duona kišenėj,
matyt, vogta.
O gal ir ne.
Internetas paklūsta.
Sujungia tave su
buvusiom.
Kareivio figūrėlė
ant fortepijono.
Dėlionės detalė
purvyne.
Nepažįstamojo
gimtadienis.
Nemalonus taksistas.
Menkavertis filmas.
Netinkamai panaudotas
aukštos kokybės popierius.
Rytmečio kvapas.
Vakaro kvapas.
Vietinis rajono
laikraštis.
Ir vėl blogos naujienos.
Gaisras prie uosto.
Persimetė kiton krantinėn.
„Kurion?“, klausia keleiviai,
„Kurion? Kurion?“
Gretimais nuaidi
priekaištai dėl elgetavimo,
bibliotekai negrąžintų knygų
ir susivijusių meškerių.
„Niekada nevažiuosiu
į šitą rajoną“, pareiški man.
„Tu jau esi ten lankiusis. Sapne.
O mes – drauge su tavim.“
Tada peiliu subadai močiutės
termoforą – rudenė Latvija.
Vieta, kur atsidurti nieks nebenori.
O jei ir nori, tai negalvoja
apie šią kaip apie
Latviją.
„Pakelkit rankas, kas išsaugojot
savo šeimų fotoalbumus!“,
sušunka valsčiaus kultūros namų
vedėja.
Tačiau salėje
ji vienut vienutėlė.
Artimiausioje degalinėje
užgęsta šviesos.
Pakrantės name kažkas
užveda motorinę valtį
ir narsą.
Akmenys nesitraukia.
* * *
Imu nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Tarsi skrydžio metu, kai staigi turbulencija
priverčia iš naujo pasverti gyvybės kainą.
Praeiviai atrodė įtartini,
gatvės – pergrūstos, moterys –
nelaimingos, vaikai – ašaroti,
vyrai
vyrai
vyrai
vyrai be veidų,
visai kaip toje haliucinacijoj,
kurią regėjau vaikystėje.
Staiga ėmiau nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Mirties baimė turbūt
pirmiausia yra skausmo
baimė…
Ji man – kaip žnyplės išminuotojui,
ieškančiam teisingo
laido.
Dar labiau gąsdina
mintis, kad tokio laido
veikiausiai išvis
nėra.
* * *
negalėjai atidaryti durų
užsnūdai
sapnavai sapną
laužyta švedų kalba
prie tavo namų
kur džiūva skalbiniai
moteris lyg iš Bridstrupo2 karikatūrų
valgo nuo žemės
nepakeli akių į langą
šaldytuve dygsta
pernykščiai kiaušiniai
galiausiai
atvyksta ugniagesiai
ir pasiprašo vidun
kiek sušilti
niekas kitas
į juos rimtai nežiūri
netgi tada
nepakeli akių
į langą
veiksmas nutrūksta
niekam šiandien tu
nereikalingas
rytoj – taip pat
1 „Liesma“ (liet. „Liepsna“) – sovietmečiu Latvijoje leistas jaunimo žurnalas. (Vert. past.)
2 Herluf Bridstrup (1912–1988) – žymus danų karikatūristas, sukūręs apie 5 000 karikatūrų apie politiką, socialines problemas, Antrąjį pasaulinį karą ir kt. (Vert. past.)
Māris Salējs. Eilės
Māris Salējs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Māris Salējas (tikr. Marians Rižijs, g. 1971) – poetas, vertėjas, literatūrologas. Gimė Rygoje, ten mokėsi lietuviškoje gimnazijoje, Latvijos dailės akademijoje studijavo tekstilę, dirbo įvairius darbus. Pirmasis eilėraščių rinkinys (drauge su vertimais) „Māmiņ, es redzēju dziesmu“ („Mamyt, aš dainą mačiau“) pasirodė 1999 m., vėliau išėjo dar keturi: „Mana politika“ („Mano politika“, 2001), „Nedaudz vairāk“ („Vos daugiau“, 2013), „Kā pirms pērkona“ („Kaip prieš perkūniją“, 2016), „Tuvošanās“ („Artėjant“, 2018). Yra parašęs monografiją „Uldis Bērziņš. Dzīve un laiktelpas poētika“ („Uldis Bērzinis. Gyvenimas ir laikmečio poetika“, 2011).
Verčia iš lenkų, ukrainiečių bei kitų slavų kalbų. Vienas iš reikšmingiausių M. Salējo vertimų – Czesławo Miłoszo esė knyga „Gimtoji Europa“, iš ukrainiečių kalbos yra išvertęs nemažai klasikinės (pavyzdžiui, Ivano Franko) ir šiuolaikinės poezijos. 2023 m. Varšuvoje išėjo M. Salējo poezijos knyga „Przez sekundę w sferze wiersza“ („Sekundę eilėraščio sferoj“) (vertėjas Miłoszas Waligórskis).
Už poeziją ir kitą literatūrinę kūrybą M. Salējas yra pelnęs rimtų apdovanojimų. Talentingas, darbštus ir kruopštus, pareigingas žmogus, eruditas. Nepamiršęs ir savo pirmojo pašaukimo: yra surengęs tris tekstilės parodas.
Vertėjas
* * *
ką aš dar moku šiame pasauly? gęsta
uždengiu veidrodį, paguldau. skęsta
viskas jo gilumon. minusas pliusas
rūdija visai kaip vaikystės grybų peiliukas
ką aš dar moku? žodį, kurs žus
išdrikęs it rūkas ant pamirštų laukų?
nebematau. nebesu jūs…
ir ištikimas sau nebelieku
* * *
tai buvo it gyventi Dievo pačiame kvėpavime
kol erdvėje išdžiūva sūkurys
ir mašalas sušąla prie šakos prikibęs
jei Dievas kur kitur ir jo kvėpavimas tenai
tėra tik pėdsakas šviesos kuria tiki
kol permatomos sūkurio skiautelės dingsta
ir sąmonę it žvaigždę apima tyla
* * *
Pasaulin nukreipti nereikalingi sudžiūvę šauksmai
* * *
Dievas paslydo ir po šviesa pradingo
Lyg berniukas patvinusiame upelyje
* * *
svetimo svaigulio pilna galva
lyg kitas gyvenimas būtų priklydęs
verčia mane pajust žiedą nubyrant
stumtelti kristi ir vėlei kilti
bet kurioj sąmonėj lyg veidrodžio šukėj
ir nuo negrįžtamos tamsos
nenusigręžt į popieriaus lapo kvapą
*
sutrėkštas buvimas kvepia
stipriau už bet ką be įtrūkių
* * *
metų pakrašty lyg akimirkos užgaida iškritęs sniegas
* * *
ko tu dar iš manęs nori?
nei mielas aš nei pūkuotas
tik per dienų pūkuotas galvas
atnešu tau begalę smulkmenų
to tu nori: matau: to tu nori
atvira plaštaka: žiū kur yra
* * *
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
bent atsiplėšęs nuo dienų bėgsmo
suvirpėjęs žvelgdamas į savo raštų linijas
susipynusias žodžiuos pusiau prasiskleidusiuos
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
nuo aitriai saldaus noro gyventi
ne gyvenimo atsikratyt bet žengti lig krašto
kad matyčiau kas buvo išvaikščiota
visa vien tik detalės be bendro vardiklio
oras virpa viršum numindžioto kelio
* * *
norėjau pasiekti muziką
tai buvo tarsi pagilėjus tamsa
tai buvo tarsi per ilga ekspozicija
šešėlis nutįso per lauką
ir įgijo žmogaus siluetą
ir daugiau nieks nebesitęsė
prie galvos siluetas nutrūko
ir muzikos taip ir nepasiekiau
ji atėjo kažkaip nesuvokiamai
ir įsitaisė mano nebyliose smegenyse po plaukais
jie vis dar buvo širmi ir į baltus kitus žiūrėjo
kaip į atitinkamos spalvos varnas ir žvirblius
galit įsivazduot kokia buvo ta muzika
neįtikėtina muzika
paprasčiausiai ji buvo muzika
muzika vien tik ji
* * *
iki tol paaiškinimai. toliau pamišimas
suprojektuota kaukolė visko savy
netalpino
didžioji dalis pasaulio liko anapus.
apniukęs dangus betono kubai judrus
neonas. juodosios skruzdės ieškojo įėjimo vidun
mataravo kojytėm ir painiojo sukamąsias duris.
šiapus daugumas krautuvių buvo jau uždarytos.
prekės nuolankiai susiliejo su fonu. maisto
skyriaus pardavėjos norėjo namo ir
karštligiškai sūpavo antenas.
* * *
proto pakraščiu būtų galima dar pasivaikščiot
bet jis jau debesuotas
akyse rūko ižas grimas
matyt tu paklausi matyt nežinai
kad proto atlajoje po šlapynę šokuoja varlės
ir chemija su kapitalizmu ranka rankon
iš naujo tūkstantmečio moja
tu peliautojau ir žiurkiautojau
su nepražilusiu šunim
per laukus šuoliais
neiškirsto miško proto tamson
* * *
Muzika, ką tu padarysi iš debesų? Vaikystę.
Tu neturi medžiagos. Man užtenka ir kvapo. Kaip tau debesys kvepia?
Po dulkių šiltų ir lietaus.
Po erdvės, kurion kartą buvai įėjęs.
(Lietus pasileidžia nuo debesio ir krinta)
* * *
vieną dieną tave supurtys vyšnių šuoras
dužių stiklo kūnelių smūgiai
primins kad praradęs atmintį
gal nė nebeišlipsi į šiandienybės krantą
nemigos viršūnė sverdi virpčioja saulėj ir
rodo kryptį
* * *
kas buvau aš kas buvau ir kas esu aš
amaras ar dvelksmas ar dangaus artumas
Egils Plaudis
kiek many išlikę žmogaus?
kiek many išlikę cikados?
sutrypta žolė iš lėto stiebiasi į aukštį
lyg Velykos perforuotarankės
kviestųs į gyvybę atgalios
Anna Rancāne. Eilės
Anna Rancāne. Eilės
Iš latgalių ir latvių kalbų vertė Vladas Braziūnas
Anna Rancanė (g. 1959) – poetė ir dramaturgė. Gimė Liuzeniekuose (Miglinieku valsč., Ludzos r.). Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Malda į namus“ (Lūgšana mājai, 1982) rašo ir latviškai, ir savąja latgalių kalba (eilėraščio pavadinimu teigia: „muna volūda“ („mano kalba“). Rygoje, Latvijos universitete, baigė Ekonomikos fakultetą, gavo inžinierės programuotojos diplomą. Mokėsi Maskvoje, Maksimo Gorkio literatūros institute. Yra dirbusi inžiniere ekonomiste skaičiavimo centre, redaktore leidykloje „Liesma“, Daugpilio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja, įvairiuose spaudos leidiniuose ir kitur. Gyveno Rėzeknėje, Daugpilyje, šiuo metu apsistojusi Rygoje: nuo pernai yra Latvijos Saeimos narė.
Be eilėraščių rinkinio „Malda į namus“, 1986–2018 m. yra išleidusi dar aštuonias poezijos knygas, parašiusi scenarijų, libretų ir kitų žanrų dramaturgijos kūrinių, taip pat dainų. A. Rancanė pristatoma kaip poetė, kurios eilėraščiuose „atgyja šimtmečius kaupti tautos etiniai ir estetiniai principai, svarbiausios vertybės yra tauta, žemė, vaikas, motina, namai, Latgala“.
A. Rancanė yra iš tos tvirtos mūsų senų bičiulių, jos bendraamžių, grupės kaip ir a. a. Pėteras Brūveris ar Inesė Zanderė. Anna ne kartą buvusi mūsų festivaliuose ar kituose poezijos renginiuose. Bet jau senokai. Tad prisipažįsta Lietuvos labai pasiilgusi.
Vertėjas
* * *
Mano latgališka tapatybė
dairosi įkypom
turkų mongolų akim,
rusiškoj krosny
patroškina puodą kopūstų,
šmakovkos išmaukia
už prarastą meilę,
nubraukia nuo veido ašarą
ir pasileidžia juoktis –
buvę nebuvę!
Mano latgališkai tapatybei
peilio ãšmens kišenėj
kaip žaibas rugpjūty,
už savo ir šeimos garbę
ištrauks ir neišsigąs,
paskiau nušluostys nuodėmę
raudonu dangaus kraštu.
Mano latgališkumas,
prikaltas prie kryžiaus kapuos,
netikėtai parpuola ant kelių
VIA APPIA Romoj,
erškėčių vainiką prisiima
kaip amžiną atlygį
už savo ir kitų nuodėmes.
Per pìlnatis gẽgužę
renka iš plaukų
vyšnių žiedus,
deda prie kryžiaus pakelėje
ir parašo japonišką haiku.
Vėlìnių dienom
kriaukšlelę atlaužia,
kad būtų vėlėms pasisotint.
Mano latgališkas latviškumas,
plūstas ir iškankintas,
nieko daug nekalba,
„Gailestingoji motin“, atsidūsėja
Dainų tėvo baltoj barzdoj,
sėdas Uliso laivėn
ir išplaukia, ir pyutviejeni
kiaurai per Razną
dainuodamas.
Iš latgalių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Vienas rudens eilėraštis
Ruduo greit praeis. Keisiu turguj svajones
Į geltonus, raudonus klevo lapus.
Būsiu turtinga. Taip, namų neturiu,
amžinai stoviu vartuos.
Ir prašau pilko dangaus –
Teapkloja mane kaip marška,
Te paukščiai klajokliai mane įamžina,
pagaliau rasčiau namus.
Ir prašau pilko rudens –
Plešia mane it vaisių pusiau,
Kad žodžiai kaip sėklos lizdą sau
armeny susiklausytų.
* * *
Nežinau, kur surasti man atlaidą.
Jos akys tamsios it vandenys rudenį,
Sunkios ir pilnos
Rudų lapų
Lyg seno aukso.
Nežinau, kur surasti man atlaidą,
Ji nemoka eiti lengvai,
Mano kojos sunkios kaip plūgas.
* * *
Dievo tamsos išblaškytuose tyruos
Gyvena visi,
Kurių dar nesu prisilietus.
Keisti augalai, juokingi,
Auga šaknim į viršų.
Paveikslai patys nusipučia dulkes,
Natiurmortas
Prajunka staigiai ir šiurkščiai.
Šviesa ant puodelio krašto,
Trūkčiojanti ir jaudulinga,
Ieško tinkamo linkio,
Krinta
Ant nėriniuotos močiutės staltiesės,
Ir laikas vientisas tampa.
* * *
Kai ir vėl nebijosim paliesti viens kito,
Vyšnių žiedai susipins keistame šoky,
Nesvarbu, kuriuo metų laiku tai nutiks, bet žydės, ak, žydės vyšnios,
Tavo veide bus kitų, man nepažįstamų, bruožų,
Juos pasistengsiu nubraukti.
Tavo akys bus per daug mačiusios,
Aš malšinsiu baimės klejones vieną po kitos,
Pirštų galiukais skaitysiu prisiminimų nuotrupas,
Skausmo nejausiu.
Mūsų rankos aprims,
Kolei lauksim, kada ir vėl sužydės,
Susivys mūsų pirštai, žaismingai vėl išsiskirs,
Tas šokis bus nesibaigiantis.
* * *
Tai, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema,
Savo šnopavimu
Teršia vandentaką ir kraujotaką.
Galvoj įkyrus triukšmas, ne, čia nei Mahleris, nei Bachas,
Net ne plėšrus dūmų detektoriaus perspėjimas, –
Kad neužtrokštum nuo to, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema.
Nevalyvai gniaužia nemigai kvapą baltuose pataluos,
Apgraibom ieško kelio betliejun, ašraman, himalajuosna,
Dvasinės detoksikacijos, atgimimo ar saulės šokimo.
Kažkur nerimastingai kūdikis sukruta
Apvaliose pasaulio įsčiose.
* * *
Išsigąsi ūmios šviesios dienos,
Visa laiką tamsoj gyvenęs,
Išsigąsi kieno nors palytėtas,
Kai vienas esi kaip akmuo.
Beldžiasi, beldžiasi,
Kažkas į duris tavo beldžiasi,
Vis dar gyvas, vis dar gyvas!
Daugiaaukščiame avily siuva mirusios bites,
Medus dar renkama, bet ir jis veikiai išseks.
Lėti šešėliai sukrešės, dulkėmis užsiklos.
Beldžiasi, beldžiasi, įsitikink,
Vis dar gyvas? Vis dar gyvas.
* * *
Muziejaus paveikslams šiandien laisvadienis.
Angeliukai valgo ledus.
Madona pasikaišius sijoną šluoja grindis,
Įsodina vaiką kieme į sūpekles.
Sūpeklių vyriai girgžda
Ilgai ir gaižiai.
Natiurmorte apvirsta vaza,
Obuoliai nurieda palovin.
Tuo tarpu pasaulis supas
Pavasariuos ir karuos.
Per daug neišgyventų gyvenimų
Slypi už rėmų.
* * *
Ji gyvena šalia manęs virtualios realybės erdvėj.
Rytais stebiu, kaip ji šukuojasi plaukus,
Įsijungia kompiuterį, pyksta, dažosi lūpas.
Jos šypsena gundanti ir visai nebaisi.
Kartais ją matau kaip savo atspindį veidrody,
Tada, kai rašau, ji man žiūri per petį.
Visą laiką bijau, kad ją pašauksiu vardu,
Kai ji prisiartina ir palyti,
Lyg netyčiai, tarytum praeidama.
Šalti šiurpuliukai perbėga kūnu.
Ji nekaltai nusišypso ir nuo rankovės nusiima pūką.
* * *
Susodinu prie ilgo stalo visus žmones,
Kurių dar nesu sutikus ir galbūt nesutiksiu,
Jų veiduose išvystu savo mirtį, savo gimimą.
Gležni ir brangūs dalykai, bet –
Kur aš visa tai dėsiu?
Papjaustau kaimynams duonos, sūrio bei prisiminimų,
Aš tavęs nepažįstu, tu manęs nepažįsti,
Mūsų pečius suglaudžia dviguba vaivorykštė
Per ilgą lietų, jame pamažėlei lynoju.
Sulyta vakarėj gaisoj, nukraujavusi vėjy,
Juokiuosi audros debesims, baimei ir išėjimui.
Tamsoj, kur prisiminimų karvės įstabios ganos,
Savo mielus nesutiktuosius kartais dar sutinku.
Dubultai
Ankstyvas rytas, suarta juosta aplink vandens platybę.
Tikriausiai, kad būtų matyti, ar naktį kieno nebrista į jūrą,
O pėdos atgal neveda.
Žuvėdrų pėdos nesiskaito, jos nesuskaičiuojamos.
Ornamentai, mezginiai, nėriniai, smulkūs ir subtilūs.
Mintys galiausiai sulinksta it smiltžemio smilgos.
Paukščiai sulesa, ką naktį atnešė bangos.
Nueit ligi vienišos valties ir aplink jūrą apvest apskritimą,
Saulę, smėlį, pasaulio ribas nužymėti.
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
BLOG ALTERNATIVE
Warning: Trying to access array offset on value of type null in /home/hiymus/domains/hieronymus.lt/public_html/wp-content/themes/woodmart/inc/integrations/elementor/elements/blog/blog.php on line 132
Andra Neiburga. Matau save
Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius
Iš: Andra Neiburga, Stum, stum. Valters un Rapa: 2004.
Andra Neiburga (1957–2019) – latvių prozininkė, vertėja ir menininkė, rašytojo Paulo Bankovskio gyvenimo draugė. Baigė grafinio dizaino studijas Latvijos valstybinėje dailės akademijoje, kurį laiką dirbo dizainere žurnaluose Avots ir Karogs. Kūriniai spausdinami nuo 1985 metų. Buvo nutraukusi literatūrinę veiklą, bet 2002 m. ją tęsė, o 2004 m. išleista smulkiosios prozos rinktinė „Stumk, stumk“( Stum, stum) laikoma vienu iš ryškiausių šio žanro pavyzdžių XXI a. literatūroje. Tais pačiais metais pelnė prestižinį laikraščio Diena Metų kultūros apdovanojimą.
Neiburgos trumposios prozos tekstai subtilūs, intymūs ir egzistenciškai gilūs, balansuojantys tarp esamybės ir siekiamybės. Romano formatui Neiburga nejautė simpatijų, nes „trumpos distancijos geriau įtempia emocinę stygą“. Autorės pasakojimo patrauklumą lemia gebėjimas atskleisti detalę, pagauti krintančius šešėlius, o apsakymo dominante dažnai tampa kasdieniška smulkmena.
Vertėjas
Šįryt vėl man sunku įžiūrėti save veidrodyje. Prieš akis lyg kokia migla, šydas, o gal tiesiog veidrodis aprasojęs? O gal kokia liga? Katarakta? Visiškai neišmanau, kas yra katarakta. Veidas papilnėjęs, tik iš atminties apvedžioju lūpų kontūrus – ranka, dešimtmečius dariusi šį judesį, ranka atsimena, tik neprisitaiko prie laiko padarytų korekcijų. Greičiausiai lūpos nebus tobulai padažytos.
Apvedžioju akis juodu pieštuku, kaip anksčiau, kaip visada, o paskui – blakstienas, lūpų dažais užtepu raudonį ant skruostų ir šiaip taip pirštais jį išlyginu.
Nesijaudinu, kad neįstengiu pamatyti savo atvaizdo, žinau, kad po valandos pusantros migla kaip visuomet išsisklaidys, bet ir tada nežiūrėsiu į veidrodį, nes aš save ir be jo matau.
* * *
Einu pas Senąją siaurų gatvelių tinklu netoli uosto. Man labai patinka šis rajonas – tylus ir kvepiantis rugpjūčio pavakary. Nėra vėjo, upės vandenys beveik sustingę ir užlieti purpuru saulėlydžio gaisuose, gatves dengia puikus grindinys, o idealiai grįstos gatvės su išpuoselėtais želdiniais sankryžose siurrealistiškai disonuoja su kreivais nublukusiais mediniais namukais: nublukę dažai – rudi, pilkai žali, šviesiai mėlyni, žemos durys su senom masyviom spynom, durys, per kurias, atrodo, šimtmetį niekas nėra vaikščiojęs, ir vis dėlto tie žmonės juk kažkaip patenka į savo namus; maži langeliai su langinėmis, dažniausiai su pageltusiomis arba pilkai baltomis mezginių užuolaidomis, dažniausiai su kokia nors sunykusia gėle puode ant palangės, su mąsliu katinu už lango stiklo, palydinčiu tave abejingu ramiu žvilgsniu, su apdulkėjusiu kaktusu, su aštuonių mėnesių senumo naujamečiais papuošalais – ant siūlo suvertais vatos bumbulais arba iš popieriaus iškirptomis snaigėmis, su radijo garsais, su televizorių šviesų žybsniais, su kotletų ir keptų svogūnų kvapu, su aukštomis medinėmis tvoromis; tvoros, laimei, tokios pat senos ir sutrūnijusios, kaip patys namai, tad galiu apžiūrėti kiemus – pro šakų tarpus, pro vielomis užpintus langelius vartuose, pro plačius plyšius tarp lentų. Ir kiemai, kurie šiuo metų laiku šiltai ir drėgnai kvepia peržydėjusiais krapais, nulaužtais jurginų kotais, obuoliais, žaliais ir rūgščiais pomidorų daigais, malkomis ir drėgnomis lentomis po vandens siurbliu kiemo viduryje. Džiūstantys skalbiniai ir gauruoti šunys, kurie sąžiningai loja, draugiškai vizgindami uodegomis.
Tai – jos pasaulis.
Po pažastim – aplankas su mano eilėraščiais, ir aš einu pas Senąją.
Žmonėse ji nesirodo jau apie dešimtį metų. Niekas nežino, iš ko ir kaip ji gyvena, ir, reikia pasakyti, tikriausiai nieko tai pernelyg nedomina, nors keli jos eilėraščiai yra įtraukti į mokyklinius vadovėlius.
Ji yra praeitis, tačiau dar ne tokia tolima, kad mes pradėtume ja domėtis. Mes? Na taip, mes, tie, kuriems dar viskas prieš akis.
Senąja ją vadinu tik aš – prieš kelerius metus rajono laikraštyje užtikau interviu su ja, ir ten taip pat buvo nuotrauka, truputį neryški nespalvota nuotrauka ant kieto, gelsvo laikraščio popieriaus. Interviu buvo skirtas jos jubiliejui, bet nuotrauka – kažkodėl mėgėjiška iš jos jaunystės. Ji valgė obuolį sode. Apsirengusi treningais, tokiais, kokie būdavo apie penkiasdešimtuosius metus. Nutįsusiu kelnių užpakaliu ir išduobtais keliais. Šalia, atsirėmęs į medį, stovėjo vyriškis, nerūpestingai, bet elegantiškai apsirengęs, šiaudine skrybėle. Jokios užuominos nei apie šį vyriškį, nei apie fotografavimo laiką ir vietą. Ji šviesiais plaukais, surištais į arklio uodegą, atrodė laiminga. Žiūrėjo į vyriškį, o vyriškis – į dangų. Iškirpau fotografiją, ne, išplėšiau – po ranka nebuvo žirklių (taip, prisimenu, laikraštį radau gydytojo laukiamajame); trumpame interviu žurnalistas uždavė paprastus klausimus, į kuriuos Senoji pateikė visiškai paprastus atsakymus, ir ten buvo atspausdinti keli jos posmai. Turiu prisipažinti, tada išvis pirmą kartą išgirdau jos pavardę, po to kažkur susiradau ir perskaičiau jos abi seniai išleistas knygas, ir nuo tol laikiau jas namie po ranka. Eilėraščiai nugludintos formos, su jiems būdingu tokiu tyliu, neįkyriu mirgėjimu. Daugiausia meilės eilėraščiai. Nuo tada manęs neapleido noras su ja susitikti, bet ne dėl eilėraščių. Eilėraščiai patys gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo autoriaus. Noras man pačiai buvo gerokai nesuprantamas, bet ne toks stiprus ar įkyrus, kad būčiau mėginusi jį įgyvendinti. Ir tik netikėtai patekusi į šį provincijos miestą ir beveik taip pat netikėtai (bet tai jau kitas pasakojimas) sužinojusi jos adresą ir telefoną, impulsyviai paskambinau. Aš norėčiau su jumis susitikti. Kodėl? O taip, kodėl. Taip, žinoma, eilėraščiai. Noriu parodyti savo eilėraščius.
Aš jai visiškai nesirengiau jų rodyti.
Tik norėjau pamatyti. Toks nesveikas smalsumas. O galbūt sveikas. Apie tai, kaip laikas pakeičia žmones.
* * *
Aš nežinau, ko mergiotė nori, jau daug metų čia niekas neateina, jei neskaitytume giminių ir kaimynių. Eilėraščiai? Jau seniai nieko neišmanau apie poeziją.
Gyvenu labai geroje kompanijoje su ponu Friciu ir dviem žiurkėm, Maiga ir Mudyte. Ponas Fricis yra mano tingus kastruotas katinas. Ši trijulė, žinoma, daugiau domisi vienas kitu, negu manimi. Tik kartą per dieną, keičiant vandenį dubenėliuose ir įberiant maisto, aš nusipelnau nedidelio jų dėmesio. Ponas Fricis, kažkada – gatvės vaikas, ištrauktas iš šiukšlių dėžės tiesiogine šio žodžio prasme, niekada nemėgo sėdėti glėbyje. Jis stebi mane iš tolo, saugiu atstumu, bet tai vienintelis suprantantis žvilgsnis, kuris kasdien mane lydi.
Maiga ir Mudytė man nereiškia nieko. Žiurkės man abejingos ir bjaurokos, jos pas mane pateko atsitiktinai. Mudytė mikli, smalsi, pilkai marga, Maiga – lėta, baikšti, smėlinė ir rausva kaip vanilinis kremas raudonomis spanguolių akimis. Bet abi turi ilgus, geltonus lyg permatomus priekinius dantis ir pilkas, plikas, žvynuotas uodegas.
Nesielvartaučiau, jeigu kurį rytą jas rasčiau nudvėsusias.
Ta mergaitė ateis pavakaryje, bet aš visą dieną praleidžiu laukdama.
Galvoje rutulioju dialogą su ja. Aš visada mintyse su kuo nors kalbuosi. Kad ir su namo kiemsargiu. Kad ir su premjeru. Arba su seniai mirusiais žmonėmis. Tuo sergu dar nuo vaikystės.
Bet šįkart norisi palikti įspūdį. Kvaila.
Iki šiol dar nesu atsikračiusi šio žeminančio troškimo patikti. Vis dar vaidinu kokį nors vaidmenį kitų akivaizdoje. Tokį, kuris patiktų tiems kitiems. Kadaise galvodavau, kad su metais tai praeis, bet ne. Taip pat, kaip nepraeina tamsos baimė. Arba jausmas, kad kažkur yra mama. Jeigu staiga. Jeigu kas.
Šiandien norėčiau atrodyti protinga ir sąmojinga, ir truputį ekscentriška, bet tik su saiku, dar ne visai ku-kū.
Dar nėra išmirę visi seni mano draugai, bet nieko apie juos nežinau. Niekada nemokėjau palaikyti santykių. Gal tikrai todėl. Kad pernelyg norėdavau patikti.
Dabar iššluosiu grindis, suvalgysiu dubenėlį lengvos vištienos sriubytės, po valgio išvėdinsiu kambarį, surūkysiu porą cigarečių, išgersiu vieną ar dvi taureles likerio, uždegsiu kvapnią žvakę.
* * *
Nerangus pasisveikinimas įvyko, sumišusi nieko aplink nepastebiu ir negirdžiu, ką ji sako, o po to mes jau sėdime prie nedidelio apvalaus stalo, uždengto staltiese, kurios kraštai apsiūti juodo šilko kutais, po stalu iš jų pinu kasytes ir žiūriu į ją – Senoji sėdi ant sofos prieš mane, atsirėmusi į ryškiai išsiuvinėtas pagalves, ji neatrodo blogai, tik truputį keistai – žvaliomis tamsiomis akimis ir jos amžiui pernelyg ryškiomis lūpomis. Lūpų dažai truputį išsiteplioję, lūpų kontūrai neryškūs, bet keista, jos veidui tai nekenkia, jis atrodo jaunas ir gyvas, nepaisant raukšlių, veidas vienintelis, išsaugojęs panašumą su ta sena nuotrauka. Plaukai dabar anglies juodumo, dažyti, garbanos (dirbtinės?) vejasi apie kaktą ir smilkinius, bet pakaušyje didele ragine sage suimti į vešlų pusiau iširusį mazgą. Ji tęsia kažkokį monologą, kurio pradžią praleidau, – tai mano prakeiktas trūkumas, šitas nekontroliuojamas atsijungimas nuo vyksmo, nelauktas kritimas į save kaip į bedugnę, kartu išlaikant suprantančio žmogaus išvaizdą, tiesiog switch off, o būdama iš savęs ištrūkusi, girdžiu tiktai tęsinį.
– Anksčiau ar vėliau stogelis nuvažiuoja, – sako ji, – tiktai tu pats to nepastebi ir tai blogiausia. Aplinkiniai į tave nebežiūri rimtai. Vengia kalbėti apie rimtus dalykus. Nes galvoja, kad tu nieko nesupranti. Ir tu iš tikrųjų nieko nesupranti. Todėl ir aš nieko apie nieką daugiau neklausiu. Net neprašau išaiškinti namų valdybos sąskaitų. Nes vis tiek nieko nesuprasiu. Ir vis tiek jie pasirodys teisūs. Ir galop aš liksiu kvailė.
Ji kažkaip vaikiškai numoja ranka, prityla ir pažvelgia į mane truputį išgąsdintu žvilgsniu. Tai taip buitiška ir smulku, pagalvojame mes abi. Ji nusišluosto lūpas servetėle, atsidūsta.
– Ai, – sako ji. – Žmogus senatvėje tampa ne išmintingesnis, bet kvailesnis. Neatsakytų klausimų tik daugėja, o laiko į juos atsakyti lieka vis mažiau.
Aš sumurmu kažką nesuprantamo. Tai skamba beveik kaip pritarimas ir yra visai ne vietoje.
Ji nutyla, žvilgsnis, nukreiptas į langą, sustingsta nieko nesakančia išraiška, ir mane apima nejaukus jausmas, kad šios moters čia nebėra. Vis tiktai po akimirksnio ji atsipeikėja, sugrįžta, atsisuka į mane, lyg stengdamasi atsiminti pokalbio pradžią arba tai, kas aš esu, arba tai, kas yra ji pati. Ir staiga tyliai tęsia, tarsi tik pati sau, aš sunkiai atskiriu žodžius:
– Visus senius ir senes reikėtų iššaudyti… Arba izoliuoti nuo visuomenės. Taip. Tegul nedėsto savo politinių pažiūrų. Tegul nemauna deimantų ant savo gumbuotų pirštų. Nekabina rubinų į suvytusias ausis. Tegul nevaikšto su šortais, demonstruodami savo kreivas, venų išvagotas kojas. Tegul nelenda prie jaunų mergaičių su savo mėlynais suglebusiais kranais.
Ji kažkaip nešvankiai sukikena, aš paraustu, ir įsivyrauja visiškai slegianti tyla. Kvaila. Dar mažiau suprantu, ko čia atėjau.
Bet dabar mes esame taip toli.
Senoji siurbteli dar gurkšnį kavos. Ir aš paimu puodelį, apsimetu, kad geriu, ir geriu, ir geriu kavą, nors puodelyje nieko nebėra, viską išgėriau jau pirmomis minutėmis. Burnon vis patenka kavos tirščiai ir aš sausu liežuviu stengiuosi juos nuryti.
* * *
Na, žinoma. Jei tik kam pasakai ką nors griežtai ir teisingai, jis apstulbsta. Žmonės taip anksti išmoksta apsikeisti paruoštomis replikomis. Po truputį šios replikos užima vietą ir mintyse. Ir kai tik žmogus pradeda galvoti paruoštais sakiniais, jam galas.
– Ar daugiau kavos nenori? – klausiu.
– Ne, ačiū, dar turiu.
Ji meluoja, aš matau, kad savo puodelį jau seniai ištuštinusi ir dabar tik apsimeta, kad geria.
Ir stengiasi liežuviu nepastebimai nuo dantų nubraukti į burną patekusius kavos tirščius. Bet neprieštarauju. Man į galvą ateina mintis pasiūlyti arbatos, bet nesu tikra, ar išvis jos turiu.
– Kaip pageidauji, – sakau. – Taigi tu rašai?
– Na, šiaip, ne visai, tik truputį, bandau. – Man atrodo, ji vėl meluoja.
Šviesiaodė ir blondinė, ji taip lengvai rausta. Tai gali būti tiek iš gėdos, tiek ir iš nusivylimo.
* * *
– Na, jei tu vis tiktai rašai, – sako Senoji, – tai rašyti mokykis iš muzikos. Negalvok apie kitus, galvok apie save, kai rašai. Ir leisk sau būti laisvai.
Velniai rautų, tai skamba taip dirbtinai, ji šį sakinį tikriausiai yra sugalvojusi iš anksto. Arba kažkas tą patį yra jai pasakęs. Prieš kokius keturiasdešimt metų.
Ji nujaučia mano reakciją, vėl greitai pakelia prie lūpų puodelį, ir jos puodelyje taip pat nebėra kavos. Jai norėtųsi, kad nieko nebūtų pasakiusi.
Jaučiu, kad man čia daugiau nėra ką veikti. Aš ją galiu suprasti, ji manęs niekad – nes ateitį galima tik nuspėti.
Kambaryje sutemę, aš ryžtingai ištiesiu ranką ir įjungiu toršerą šalia savo fotelio Netikėtai apšviestas. Senosios veidas lyg ir sunyksta, raukšlėse apie burną sugula aštrūs šešėliai, negailestingai atsidengia pripudruoti sudžiūvę plaukeliai ant smakro ir viršutinės lūpos.
Ir staiga man pasirodo, kad mes kažkokiu gėdingu, žeminančiu būdu varžomės, ir šis jausmas toks stiprus, kad per mane persirita stipri banga pykčio ir sau, ir Senajai.
Suprantu, kad šis vizitas iš tikrųjų jau baigėsi.
* * *
Lauke pradeda temti, kambaryje viešpatauja prieblanda ir tyla, kuri atsirado tarp mūsų. Minkštoje, pilkai prislopintoje šviesoje ji atrodo visiškai kaip vaikas. Aš sėdžiu ir jaučiu, kad manyje auga, tvenkiasi begalinis meilumas šiai mergaitei geltonais plaukais ir geltonais antakiais. Man net atrodo, kad šiuos antakius esu įsimylėjusi. Niekada dar nemačiau tokių antakių – spindinčių, sunokusių rugių lauko spalvos. Ji atrodo kaip jaunystės alegorija. Mano jaunystės. Seniai nesu sutikusi tokios jaunystės. Aš įsitempiu, noriu atsistoti, apeiti stalą ir ją apkabinti. Apkabinti lyg atsisveikinant. Vis tik man užtenka proto to nedaryti ir vėl išsitiesiu ant pagalvių. Puikiai žinau, kaip nenatūraliai tai išeitų. Stovėčiau palinkusi skaudančia nugara, sustingusi apkabinime, nežinodama, kaip tai nutraukti, o šioje nerangioje pozoje ir tyloje nebūtų nė ženklo to, ką jaučiu ir noriu pasakyti, – apie mano meilę.
Ir tada ji įjungia šviesą.
Pajuntu ryškiai apšviestą savo veidą ir susitraukiu iš skausmo.
Juk tai nesu aš.
Mes vėl pradedame kažką kalbėti, bet žodžiai atsimuša kaip gumos kamuoliukai į sieną ir skrenda atgal, o iš tikrųjų kalbasi tik mūsų mintys, per kitą – su savimi.
Ir tada man užeina vienas iš tų kvailų juoko priepuolių.
Aš visuomet juokdavausi laidotuvėse arba iškilminguose renginiuose.
Visuomet, taip pat ir šį kartą, sunku pasakyti, iš ko, galbūt iš savo klouno veido ir tuščių vilčių.
Aš juokiuosi ir žinau, kad esu viską sugadinusi.
Ir negaliu nustoti juoktis.
* * *
Na štai, ji dabar sėdi ten ir juokiasi – didelė, plačių kaulų, ryškiai apsirengusi, pernelyg ryškiai išsidažiusi, išsipuošusi. Taip, įspūdinga. Ji nešioja žvangančias apyrankes, žiedus, didelius gintaro karolius ir ilgus indiškus auskarus. Ir klostuotą sijoną iki žemės. Ir tokią lyg brokato tuniką. Staiga suprantu: ji mano garbei persirengė Didžiąja Senąja Poete.
Iš jos juoko sklinda jėga – šalta, nuodinga ir nevaisinga – kaip radiacija.
Reikia ištrūkti.
– Tu truputį panaši į mane jaunystėje, – staiga nustojusi juoktis, sviedžia Senoji.
– Ne.
Aš to nepasakau garsiai, bet taip lyg pritariamai ir palankiai palenkiu galvą, ir eilinį kartą stebiuosi savo kūnu, kuris taip mikliai ir skubiai sugeba meluoti vietoj manęs.
– O kas ten tavo aplanke? – klausia ji.
– Eilėraščiai.
– Na, matai.
– Kitą kartą, – sakau. Ir prisitraukiu aplanką arčiau.
Ir tada staiga randu žodžius, daug žodžių, ir sakau, kad skubu, prisimenu kažkokį žmogų, kurį turiu susitikti, kalbu apie autobusą ir bilietą. Aš sakau ,,iki pasimatymo“, ir sakau ,,ačiū“. Ir po akimirkos mes stovime koridoriuje, tarp pridulkėjusių žieminių paltų, taip netinkančių šiltai ir ramiai rugpjūčio pavakarei. Kvepia naftalinu, vilna ir kailiais. Kaip smulki sidabro snaigė sūkuriuodama nulekia pabaidyta kandis.
Senoji negrabiai apkabina mane ir laiko savo rankose, ir tai nėra taip nemalonu, kaip galima būtų laukti. Aš noriu, kad tau viskas būtų gerai, sako ji; ir jaučiu, kad tai yra iš širdies, ir dar tai, kad niekad viskas negali būti gerai; ir jaučiu, kad ji nesugeba užbaigti šio apkabinimo, ir išsilaisvinu pati. Aš pasiverčiu veidrodžiu, kuriame atsispindi viskas, ką ji pageidauja matyti – nuoširdumą ir dėkingumą, ir pagarbą, ir lyg tai nebūtų paskutinis kartas, ir lyg tai jos apkabinime nebūčiau pastebėjusi savo vienatvės ir lemties ir pajutusi, kad nuo šios akimirkos daugiau ar mažiau intensyviai jausiu tai visą likusį gyvenimą: visa, kas gera, o taip pat ir bloga – man dar prieš akis.
* * *
Vis dėlto koridoriuje aš ją apkabinu. Tai, žinoma, išeina negrabiai. Noriu, kad viskas tau būtų gerai, sakau aš, ar kažką panašaus, jaučiu, kad toli gražu pasakyta ne viskas, bet daugiau nieko pasakyti negaliu, ir nežinau, kaip būčiau nutraukusi šį apkabinimą, jei mergaitė pati nebūtų išsisukusi iš mano rankų ir nebūtų užsidėjusi tos mandagumo kaukės, kuri taip gerai atspindi viską, ką kitas nori joje matyti.
Ji žengia laukan, aš greitai perbėgu kambarį iki virtuvės lango ir matau, kaip nueina – tiesi, grakšti ir lanksti, geltoniems plaukams spindint gatvės lempos šviesoje, neatsisukdama. Krepšys kabo ant peties, ji įkiša ranką kišenėn, kažką išima, tikriausiai plaukų gumutę, ir mikliu judesiu suima plaukus į arklio uodegą. Arklio uodega laisvai ir nerūpestingai supasi jos žingsnių ritmu. Vieną akimirką man pasirodo, kad matau ten nueinančią save, ir kartu su skaudžiu vienatvės jausmu mane apima nevaldomas džiaugsmas dėl šio vakaro, šio apsilankymo, dėl to, kad gyvenu, ir – kol gyvenu, dar tiek daug nelaukto man prieš akis.
Mintyse pamojuoju jai.
Ji pamiršo savo eilėraščių aplanką ant stalo.
– Galbūt tyčia, – sakau Friciui.
Fricis nieko neatsako.
Toms Treibergs. Eilės
Toms Treibergs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas
Tomas Treibergas (g. 1985) – latvių poetas, žurnalistas, aktorius, kritikas. Latvijos kultūros akademijoje studijavo audiovizualinę kultūrą, vėliau Latvijos universitete baigė teologijos studijas. Latvijos televizijos žurnalistas, laidos „Kultūros žinios“ redaktorius. 2004 m. kartu su rašytoju ir dailininku Svenu Kuzminu įkūrė etiudų teatrą NERTEN, abu yra vieninteliai teatro aktoriai ir režisieriai. T. Treibergas verčia poeziją iš anglų ir rusų kalbų, iliustruoja knygas vaikams.
Du pirmieji jo poezijos rinkiniai „Šviesos aplinkybės“ (Gaismas apstākļi, 2012) ir „Karštinė“ (Drudzis, 2015) buvo nominuoti Latvijos literatūros metų premijai.
Šiai publikacijai atrinkta eilėraščių iš trečiosios poezijos knygos „Tankmė“ (Biezoknis, 2019).
Vertėjas
* * *
Jau lyg ir metas gultis –
o aš vis sėdiniuoju apačioj, sode,
prie stalo.
Šviesa išsėlina it gydytojas,
ką tik pranešęs blogas naujienas.
Kažkur šalimais riejasi dvi moterys,
o gal kliegia sužeistas paukštis.
Veikiausiai taip ir bus: tyla niekados
neišlydi sutriuškinto kūno.
Iškeliu smilių, tarsi
norėčiau pasakyti ką be galo svarbaus.
Tačiau žodžiai kaip visad uždelsia.
Jie turškiasi marmuro baseine,
kur vietoj vandens
vilnija šviesa.
* * *
Išvartyti kelio ženklai nepadėjo
pasiklysti – kelią vis vien radau.
Patalai vėsūs. Kaip ir krosnis
ar plytėlė, užkrauta
„Liesmos“1 numeriais.
Džiovintų žolelių ryšulėliai
vos pastebimai virpėjo skersvėjy.
Skersvėjy, kuris kilo
visai ne dėl pravirų langų
gretimam kambary,
skersvėjy, kuris tiesiog
pats atsidangino.
Elektrą jau buvo galima užmiršti.
Regėjau, kaip šviesa apleidžia
horizontą ir obelys virsta
mitiniais žvėrim.
Nors taip šąlo, kad mano paltas
pakirdęs išbėgo laukan
ir glaustės prie pašto dėžutės,
ši naktis buvo visų trumpiausia.
Po jos – visų trumpiausia
diena. O tada – dar trumpesnė naktis
ir dar trumpesnė
diena.
Rudenė Latvija
Mokyklinukai,
naminukai.
Šunys. Kitapus tvorų.
Apyniai želia aplink
nepabaigtą namą.
Balta duona kišenėj,
matyt, vogta.
O gal ir ne.
Internetas paklūsta.
Sujungia tave su
buvusiom.
Kareivio figūrėlė
ant fortepijono.
Dėlionės detalė
purvyne.
Nepažįstamojo
gimtadienis.
Nemalonus taksistas.
Menkavertis filmas.
Netinkamai panaudotas
aukštos kokybės popierius.
Rytmečio kvapas.
Vakaro kvapas.
Vietinis rajono
laikraštis.
Ir vėl blogos naujienos.
Gaisras prie uosto.
Persimetė kiton krantinėn.
„Kurion?“, klausia keleiviai,
„Kurion? Kurion?“
Gretimais nuaidi
priekaištai dėl elgetavimo,
bibliotekai negrąžintų knygų
ir susivijusių meškerių.
„Niekada nevažiuosiu
į šitą rajoną“, pareiški man.
„Tu jau esi ten lankiusis. Sapne.
O mes – drauge su tavim.“
Tada peiliu subadai močiutės
termoforą – rudenė Latvija.
Vieta, kur atsidurti nieks nebenori.
O jei ir nori, tai negalvoja
apie šią kaip apie
Latviją.
„Pakelkit rankas, kas išsaugojot
savo šeimų fotoalbumus!“,
sušunka valsčiaus kultūros namų
vedėja.
Tačiau salėje
ji vienut vienutėlė.
Artimiausioje degalinėje
užgęsta šviesos.
Pakrantės name kažkas
užveda motorinę valtį
ir narsą.
Akmenys nesitraukia.
* * *
Imu nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Tarsi skrydžio metu, kai staigi turbulencija
priverčia iš naujo pasverti gyvybės kainą.
Praeiviai atrodė įtartini,
gatvės – pergrūstos, moterys –
nelaimingos, vaikai – ašaroti,
vyrai
vyrai
vyrai
vyrai be veidų,
visai kaip toje haliucinacijoj,
kurią regėjau vaikystėje.
Staiga ėmiau nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Mirties baimė turbūt
pirmiausia yra skausmo
baimė…
Ji man – kaip žnyplės išminuotojui,
ieškančiam teisingo
laido.
Dar labiau gąsdina
mintis, kad tokio laido
veikiausiai išvis
nėra.
* * *
negalėjai atidaryti durų
užsnūdai
sapnavai sapną
laužyta švedų kalba
prie tavo namų
kur džiūva skalbiniai
moteris lyg iš Bridstrupo2 karikatūrų
valgo nuo žemės
nepakeli akių į langą
šaldytuve dygsta
pernykščiai kiaušiniai
galiausiai
atvyksta ugniagesiai
ir pasiprašo vidun
kiek sušilti
niekas kitas
į juos rimtai nežiūri
netgi tada
nepakeli akių
į langą
veiksmas nutrūksta
niekam šiandien tu
nereikalingas
rytoj – taip pat
1 „Liesma“ (liet. „Liepsna“) – sovietmečiu Latvijoje leistas jaunimo žurnalas. (Vert. past.)
2 Herluf Bridstrup (1912–1988) – žymus danų karikatūristas, sukūręs apie 5 000 karikatūrų apie politiką, socialines problemas, Antrąjį pasaulinį karą ir kt. (Vert. past.)
Māris Salējs. Eilės
Māris Salējs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Māris Salējas (tikr. Marians Rižijs, g. 1971) – poetas, vertėjas, literatūrologas. Gimė Rygoje, ten mokėsi lietuviškoje gimnazijoje, Latvijos dailės akademijoje studijavo tekstilę, dirbo įvairius darbus. Pirmasis eilėraščių rinkinys (drauge su vertimais) „Māmiņ, es redzēju dziesmu“ („Mamyt, aš dainą mačiau“) pasirodė 1999 m., vėliau išėjo dar keturi: „Mana politika“ („Mano politika“, 2001), „Nedaudz vairāk“ („Vos daugiau“, 2013), „Kā pirms pērkona“ („Kaip prieš perkūniją“, 2016), „Tuvošanās“ („Artėjant“, 2018). Yra parašęs monografiją „Uldis Bērziņš. Dzīve un laiktelpas poētika“ („Uldis Bērzinis. Gyvenimas ir laikmečio poetika“, 2011).
Verčia iš lenkų, ukrainiečių bei kitų slavų kalbų. Vienas iš reikšmingiausių M. Salējo vertimų – Czesławo Miłoszo esė knyga „Gimtoji Europa“, iš ukrainiečių kalbos yra išvertęs nemažai klasikinės (pavyzdžiui, Ivano Franko) ir šiuolaikinės poezijos. 2023 m. Varšuvoje išėjo M. Salējo poezijos knyga „Przez sekundę w sferze wiersza“ („Sekundę eilėraščio sferoj“) (vertėjas Miłoszas Waligórskis).
Už poeziją ir kitą literatūrinę kūrybą M. Salējas yra pelnęs rimtų apdovanojimų. Talentingas, darbštus ir kruopštus, pareigingas žmogus, eruditas. Nepamiršęs ir savo pirmojo pašaukimo: yra surengęs tris tekstilės parodas.
Vertėjas
* * *
ką aš dar moku šiame pasauly? gęsta
uždengiu veidrodį, paguldau. skęsta
viskas jo gilumon. minusas pliusas
rūdija visai kaip vaikystės grybų peiliukas
ką aš dar moku? žodį, kurs žus
išdrikęs it rūkas ant pamirštų laukų?
nebematau. nebesu jūs…
ir ištikimas sau nebelieku
* * *
tai buvo it gyventi Dievo pačiame kvėpavime
kol erdvėje išdžiūva sūkurys
ir mašalas sušąla prie šakos prikibęs
jei Dievas kur kitur ir jo kvėpavimas tenai
tėra tik pėdsakas šviesos kuria tiki
kol permatomos sūkurio skiautelės dingsta
ir sąmonę it žvaigždę apima tyla
* * *
Pasaulin nukreipti nereikalingi sudžiūvę šauksmai
* * *
Dievas paslydo ir po šviesa pradingo
Lyg berniukas patvinusiame upelyje
* * *
svetimo svaigulio pilna galva
lyg kitas gyvenimas būtų priklydęs
verčia mane pajust žiedą nubyrant
stumtelti kristi ir vėlei kilti
bet kurioj sąmonėj lyg veidrodžio šukėj
ir nuo negrįžtamos tamsos
nenusigręžt į popieriaus lapo kvapą
*
sutrėkštas buvimas kvepia
stipriau už bet ką be įtrūkių
* * *
metų pakrašty lyg akimirkos užgaida iškritęs sniegas
* * *
ko tu dar iš manęs nori?
nei mielas aš nei pūkuotas
tik per dienų pūkuotas galvas
atnešu tau begalę smulkmenų
to tu nori: matau: to tu nori
atvira plaštaka: žiū kur yra
* * *
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
bent atsiplėšęs nuo dienų bėgsmo
suvirpėjęs žvelgdamas į savo raštų linijas
susipynusias žodžiuos pusiau prasiskleidusiuos
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
nuo aitriai saldaus noro gyventi
ne gyvenimo atsikratyt bet žengti lig krašto
kad matyčiau kas buvo išvaikščiota
visa vien tik detalės be bendro vardiklio
oras virpa viršum numindžioto kelio
* * *
norėjau pasiekti muziką
tai buvo tarsi pagilėjus tamsa
tai buvo tarsi per ilga ekspozicija
šešėlis nutįso per lauką
ir įgijo žmogaus siluetą
ir daugiau nieks nebesitęsė
prie galvos siluetas nutrūko
ir muzikos taip ir nepasiekiau
ji atėjo kažkaip nesuvokiamai
ir įsitaisė mano nebyliose smegenyse po plaukais
jie vis dar buvo širmi ir į baltus kitus žiūrėjo
kaip į atitinkamos spalvos varnas ir žvirblius
galit įsivazduot kokia buvo ta muzika
neįtikėtina muzika
paprasčiausiai ji buvo muzika
muzika vien tik ji
* * *
iki tol paaiškinimai. toliau pamišimas
suprojektuota kaukolė visko savy
netalpino
didžioji dalis pasaulio liko anapus.
apniukęs dangus betono kubai judrus
neonas. juodosios skruzdės ieškojo įėjimo vidun
mataravo kojytėm ir painiojo sukamąsias duris.
šiapus daugumas krautuvių buvo jau uždarytos.
prekės nuolankiai susiliejo su fonu. maisto
skyriaus pardavėjos norėjo namo ir
karštligiškai sūpavo antenas.
* * *
proto pakraščiu būtų galima dar pasivaikščiot
bet jis jau debesuotas
akyse rūko ižas grimas
matyt tu paklausi matyt nežinai
kad proto atlajoje po šlapynę šokuoja varlės
ir chemija su kapitalizmu ranka rankon
iš naujo tūkstantmečio moja
tu peliautojau ir žiurkiautojau
su nepražilusiu šunim
per laukus šuoliais
neiškirsto miško proto tamson
* * *
Muzika, ką tu padarysi iš debesų? Vaikystę.
Tu neturi medžiagos. Man užtenka ir kvapo. Kaip tau debesys kvepia?
Po dulkių šiltų ir lietaus.
Po erdvės, kurion kartą buvai įėjęs.
(Lietus pasileidžia nuo debesio ir krinta)
* * *
vieną dieną tave supurtys vyšnių šuoras
dužių stiklo kūnelių smūgiai
primins kad praradęs atmintį
gal nė nebeišlipsi į šiandienybės krantą
nemigos viršūnė sverdi virpčioja saulėj ir
rodo kryptį
* * *
kas buvau aš kas buvau ir kas esu aš
amaras ar dvelksmas ar dangaus artumas
Egils Plaudis
kiek many išlikę žmogaus?
kiek many išlikę cikados?
sutrypta žolė iš lėto stiebiasi į aukštį
lyg Velykos perforuotarankės
kviestųs į gyvybę atgalios
CAROUSEL OF POSTS
Warning: Trying to access array offset on value of type null in /home/hiymus/domains/hieronymus.lt/public_html/wp-content/themes/woodmart/inc/integrations/elementor/elements/blog/blog.php on line 132
Andra Neiburga. Matau save
Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius
Iš: Andra Neiburga, Stum, stum. Valters un Rapa: 2004.
Andra Neiburga (1957–2019) – latvių prozininkė, vertėja ir menininkė, rašytojo Paulo Bankovskio gyvenimo draugė. Baigė grafinio dizaino studijas Latvijos valstybinėje dailės akademijoje, kurį laiką dirbo dizainere žurnaluose Avots ir Karogs. Kūriniai spausdinami nuo 1985 metų. Buvo nutraukusi literatūrinę veiklą, bet 2002 m. ją tęsė, o 2004 m. išleista smulkiosios prozos rinktinė „Stumk, stumk“( Stum, stum) laikoma vienu iš ryškiausių šio žanro pavyzdžių XXI a. literatūroje. Tais pačiais metais pelnė prestižinį laikraščio Diena Metų kultūros apdovanojimą.
Neiburgos trumposios prozos tekstai subtilūs, intymūs ir egzistenciškai gilūs, balansuojantys tarp esamybės ir siekiamybės. Romano formatui Neiburga nejautė simpatijų, nes „trumpos distancijos geriau įtempia emocinę stygą“. Autorės pasakojimo patrauklumą lemia gebėjimas atskleisti detalę, pagauti krintančius šešėlius, o apsakymo dominante dažnai tampa kasdieniška smulkmena.
Vertėjas
Šįryt vėl man sunku įžiūrėti save veidrodyje. Prieš akis lyg kokia migla, šydas, o gal tiesiog veidrodis aprasojęs? O gal kokia liga? Katarakta? Visiškai neišmanau, kas yra katarakta. Veidas papilnėjęs, tik iš atminties apvedžioju lūpų kontūrus – ranka, dešimtmečius dariusi šį judesį, ranka atsimena, tik neprisitaiko prie laiko padarytų korekcijų. Greičiausiai lūpos nebus tobulai padažytos.
Apvedžioju akis juodu pieštuku, kaip anksčiau, kaip visada, o paskui – blakstienas, lūpų dažais užtepu raudonį ant skruostų ir šiaip taip pirštais jį išlyginu.
Nesijaudinu, kad neįstengiu pamatyti savo atvaizdo, žinau, kad po valandos pusantros migla kaip visuomet išsisklaidys, bet ir tada nežiūrėsiu į veidrodį, nes aš save ir be jo matau.
* * *
Einu pas Senąją siaurų gatvelių tinklu netoli uosto. Man labai patinka šis rajonas – tylus ir kvepiantis rugpjūčio pavakary. Nėra vėjo, upės vandenys beveik sustingę ir užlieti purpuru saulėlydžio gaisuose, gatves dengia puikus grindinys, o idealiai grįstos gatvės su išpuoselėtais želdiniais sankryžose siurrealistiškai disonuoja su kreivais nublukusiais mediniais namukais: nublukę dažai – rudi, pilkai žali, šviesiai mėlyni, žemos durys su senom masyviom spynom, durys, per kurias, atrodo, šimtmetį niekas nėra vaikščiojęs, ir vis dėlto tie žmonės juk kažkaip patenka į savo namus; maži langeliai su langinėmis, dažniausiai su pageltusiomis arba pilkai baltomis mezginių užuolaidomis, dažniausiai su kokia nors sunykusia gėle puode ant palangės, su mąsliu katinu už lango stiklo, palydinčiu tave abejingu ramiu žvilgsniu, su apdulkėjusiu kaktusu, su aštuonių mėnesių senumo naujamečiais papuošalais – ant siūlo suvertais vatos bumbulais arba iš popieriaus iškirptomis snaigėmis, su radijo garsais, su televizorių šviesų žybsniais, su kotletų ir keptų svogūnų kvapu, su aukštomis medinėmis tvoromis; tvoros, laimei, tokios pat senos ir sutrūnijusios, kaip patys namai, tad galiu apžiūrėti kiemus – pro šakų tarpus, pro vielomis užpintus langelius vartuose, pro plačius plyšius tarp lentų. Ir kiemai, kurie šiuo metų laiku šiltai ir drėgnai kvepia peržydėjusiais krapais, nulaužtais jurginų kotais, obuoliais, žaliais ir rūgščiais pomidorų daigais, malkomis ir drėgnomis lentomis po vandens siurbliu kiemo viduryje. Džiūstantys skalbiniai ir gauruoti šunys, kurie sąžiningai loja, draugiškai vizgindami uodegomis.
Tai – jos pasaulis.
Po pažastim – aplankas su mano eilėraščiais, ir aš einu pas Senąją.
Žmonėse ji nesirodo jau apie dešimtį metų. Niekas nežino, iš ko ir kaip ji gyvena, ir, reikia pasakyti, tikriausiai nieko tai pernelyg nedomina, nors keli jos eilėraščiai yra įtraukti į mokyklinius vadovėlius.
Ji yra praeitis, tačiau dar ne tokia tolima, kad mes pradėtume ja domėtis. Mes? Na taip, mes, tie, kuriems dar viskas prieš akis.
Senąja ją vadinu tik aš – prieš kelerius metus rajono laikraštyje užtikau interviu su ja, ir ten taip pat buvo nuotrauka, truputį neryški nespalvota nuotrauka ant kieto, gelsvo laikraščio popieriaus. Interviu buvo skirtas jos jubiliejui, bet nuotrauka – kažkodėl mėgėjiška iš jos jaunystės. Ji valgė obuolį sode. Apsirengusi treningais, tokiais, kokie būdavo apie penkiasdešimtuosius metus. Nutįsusiu kelnių užpakaliu ir išduobtais keliais. Šalia, atsirėmęs į medį, stovėjo vyriškis, nerūpestingai, bet elegantiškai apsirengęs, šiaudine skrybėle. Jokios užuominos nei apie šį vyriškį, nei apie fotografavimo laiką ir vietą. Ji šviesiais plaukais, surištais į arklio uodegą, atrodė laiminga. Žiūrėjo į vyriškį, o vyriškis – į dangų. Iškirpau fotografiją, ne, išplėšiau – po ranka nebuvo žirklių (taip, prisimenu, laikraštį radau gydytojo laukiamajame); trumpame interviu žurnalistas uždavė paprastus klausimus, į kuriuos Senoji pateikė visiškai paprastus atsakymus, ir ten buvo atspausdinti keli jos posmai. Turiu prisipažinti, tada išvis pirmą kartą išgirdau jos pavardę, po to kažkur susiradau ir perskaičiau jos abi seniai išleistas knygas, ir nuo tol laikiau jas namie po ranka. Eilėraščiai nugludintos formos, su jiems būdingu tokiu tyliu, neįkyriu mirgėjimu. Daugiausia meilės eilėraščiai. Nuo tada manęs neapleido noras su ja susitikti, bet ne dėl eilėraščių. Eilėraščiai patys gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo autoriaus. Noras man pačiai buvo gerokai nesuprantamas, bet ne toks stiprus ar įkyrus, kad būčiau mėginusi jį įgyvendinti. Ir tik netikėtai patekusi į šį provincijos miestą ir beveik taip pat netikėtai (bet tai jau kitas pasakojimas) sužinojusi jos adresą ir telefoną, impulsyviai paskambinau. Aš norėčiau su jumis susitikti. Kodėl? O taip, kodėl. Taip, žinoma, eilėraščiai. Noriu parodyti savo eilėraščius.
Aš jai visiškai nesirengiau jų rodyti.
Tik norėjau pamatyti. Toks nesveikas smalsumas. O galbūt sveikas. Apie tai, kaip laikas pakeičia žmones.
* * *
Aš nežinau, ko mergiotė nori, jau daug metų čia niekas neateina, jei neskaitytume giminių ir kaimynių. Eilėraščiai? Jau seniai nieko neišmanau apie poeziją.
Gyvenu labai geroje kompanijoje su ponu Friciu ir dviem žiurkėm, Maiga ir Mudyte. Ponas Fricis yra mano tingus kastruotas katinas. Ši trijulė, žinoma, daugiau domisi vienas kitu, negu manimi. Tik kartą per dieną, keičiant vandenį dubenėliuose ir įberiant maisto, aš nusipelnau nedidelio jų dėmesio. Ponas Fricis, kažkada – gatvės vaikas, ištrauktas iš šiukšlių dėžės tiesiogine šio žodžio prasme, niekada nemėgo sėdėti glėbyje. Jis stebi mane iš tolo, saugiu atstumu, bet tai vienintelis suprantantis žvilgsnis, kuris kasdien mane lydi.
Maiga ir Mudytė man nereiškia nieko. Žiurkės man abejingos ir bjaurokos, jos pas mane pateko atsitiktinai. Mudytė mikli, smalsi, pilkai marga, Maiga – lėta, baikšti, smėlinė ir rausva kaip vanilinis kremas raudonomis spanguolių akimis. Bet abi turi ilgus, geltonus lyg permatomus priekinius dantis ir pilkas, plikas, žvynuotas uodegas.
Nesielvartaučiau, jeigu kurį rytą jas rasčiau nudvėsusias.
Ta mergaitė ateis pavakaryje, bet aš visą dieną praleidžiu laukdama.
Galvoje rutulioju dialogą su ja. Aš visada mintyse su kuo nors kalbuosi. Kad ir su namo kiemsargiu. Kad ir su premjeru. Arba su seniai mirusiais žmonėmis. Tuo sergu dar nuo vaikystės.
Bet šįkart norisi palikti įspūdį. Kvaila.
Iki šiol dar nesu atsikračiusi šio žeminančio troškimo patikti. Vis dar vaidinu kokį nors vaidmenį kitų akivaizdoje. Tokį, kuris patiktų tiems kitiems. Kadaise galvodavau, kad su metais tai praeis, bet ne. Taip pat, kaip nepraeina tamsos baimė. Arba jausmas, kad kažkur yra mama. Jeigu staiga. Jeigu kas.
Šiandien norėčiau atrodyti protinga ir sąmojinga, ir truputį ekscentriška, bet tik su saiku, dar ne visai ku-kū.
Dar nėra išmirę visi seni mano draugai, bet nieko apie juos nežinau. Niekada nemokėjau palaikyti santykių. Gal tikrai todėl. Kad pernelyg norėdavau patikti.
Dabar iššluosiu grindis, suvalgysiu dubenėlį lengvos vištienos sriubytės, po valgio išvėdinsiu kambarį, surūkysiu porą cigarečių, išgersiu vieną ar dvi taureles likerio, uždegsiu kvapnią žvakę.
* * *
Nerangus pasisveikinimas įvyko, sumišusi nieko aplink nepastebiu ir negirdžiu, ką ji sako, o po to mes jau sėdime prie nedidelio apvalaus stalo, uždengto staltiese, kurios kraštai apsiūti juodo šilko kutais, po stalu iš jų pinu kasytes ir žiūriu į ją – Senoji sėdi ant sofos prieš mane, atsirėmusi į ryškiai išsiuvinėtas pagalves, ji neatrodo blogai, tik truputį keistai – žvaliomis tamsiomis akimis ir jos amžiui pernelyg ryškiomis lūpomis. Lūpų dažai truputį išsiteplioję, lūpų kontūrai neryškūs, bet keista, jos veidui tai nekenkia, jis atrodo jaunas ir gyvas, nepaisant raukšlių, veidas vienintelis, išsaugojęs panašumą su ta sena nuotrauka. Plaukai dabar anglies juodumo, dažyti, garbanos (dirbtinės?) vejasi apie kaktą ir smilkinius, bet pakaušyje didele ragine sage suimti į vešlų pusiau iširusį mazgą. Ji tęsia kažkokį monologą, kurio pradžią praleidau, – tai mano prakeiktas trūkumas, šitas nekontroliuojamas atsijungimas nuo vyksmo, nelauktas kritimas į save kaip į bedugnę, kartu išlaikant suprantančio žmogaus išvaizdą, tiesiog switch off, o būdama iš savęs ištrūkusi, girdžiu tiktai tęsinį.
– Anksčiau ar vėliau stogelis nuvažiuoja, – sako ji, – tiktai tu pats to nepastebi ir tai blogiausia. Aplinkiniai į tave nebežiūri rimtai. Vengia kalbėti apie rimtus dalykus. Nes galvoja, kad tu nieko nesupranti. Ir tu iš tikrųjų nieko nesupranti. Todėl ir aš nieko apie nieką daugiau neklausiu. Net neprašau išaiškinti namų valdybos sąskaitų. Nes vis tiek nieko nesuprasiu. Ir vis tiek jie pasirodys teisūs. Ir galop aš liksiu kvailė.
Ji kažkaip vaikiškai numoja ranka, prityla ir pažvelgia į mane truputį išgąsdintu žvilgsniu. Tai taip buitiška ir smulku, pagalvojame mes abi. Ji nusišluosto lūpas servetėle, atsidūsta.
– Ai, – sako ji. – Žmogus senatvėje tampa ne išmintingesnis, bet kvailesnis. Neatsakytų klausimų tik daugėja, o laiko į juos atsakyti lieka vis mažiau.
Aš sumurmu kažką nesuprantamo. Tai skamba beveik kaip pritarimas ir yra visai ne vietoje.
Ji nutyla, žvilgsnis, nukreiptas į langą, sustingsta nieko nesakančia išraiška, ir mane apima nejaukus jausmas, kad šios moters čia nebėra. Vis tiktai po akimirksnio ji atsipeikėja, sugrįžta, atsisuka į mane, lyg stengdamasi atsiminti pokalbio pradžią arba tai, kas aš esu, arba tai, kas yra ji pati. Ir staiga tyliai tęsia, tarsi tik pati sau, aš sunkiai atskiriu žodžius:
– Visus senius ir senes reikėtų iššaudyti… Arba izoliuoti nuo visuomenės. Taip. Tegul nedėsto savo politinių pažiūrų. Tegul nemauna deimantų ant savo gumbuotų pirštų. Nekabina rubinų į suvytusias ausis. Tegul nevaikšto su šortais, demonstruodami savo kreivas, venų išvagotas kojas. Tegul nelenda prie jaunų mergaičių su savo mėlynais suglebusiais kranais.
Ji kažkaip nešvankiai sukikena, aš paraustu, ir įsivyrauja visiškai slegianti tyla. Kvaila. Dar mažiau suprantu, ko čia atėjau.
Bet dabar mes esame taip toli.
Senoji siurbteli dar gurkšnį kavos. Ir aš paimu puodelį, apsimetu, kad geriu, ir geriu, ir geriu kavą, nors puodelyje nieko nebėra, viską išgėriau jau pirmomis minutėmis. Burnon vis patenka kavos tirščiai ir aš sausu liežuviu stengiuosi juos nuryti.
* * *
Na, žinoma. Jei tik kam pasakai ką nors griežtai ir teisingai, jis apstulbsta. Žmonės taip anksti išmoksta apsikeisti paruoštomis replikomis. Po truputį šios replikos užima vietą ir mintyse. Ir kai tik žmogus pradeda galvoti paruoštais sakiniais, jam galas.
– Ar daugiau kavos nenori? – klausiu.
– Ne, ačiū, dar turiu.
Ji meluoja, aš matau, kad savo puodelį jau seniai ištuštinusi ir dabar tik apsimeta, kad geria.
Ir stengiasi liežuviu nepastebimai nuo dantų nubraukti į burną patekusius kavos tirščius. Bet neprieštarauju. Man į galvą ateina mintis pasiūlyti arbatos, bet nesu tikra, ar išvis jos turiu.
– Kaip pageidauji, – sakau. – Taigi tu rašai?
– Na, šiaip, ne visai, tik truputį, bandau. – Man atrodo, ji vėl meluoja.
Šviesiaodė ir blondinė, ji taip lengvai rausta. Tai gali būti tiek iš gėdos, tiek ir iš nusivylimo.
* * *
– Na, jei tu vis tiktai rašai, – sako Senoji, – tai rašyti mokykis iš muzikos. Negalvok apie kitus, galvok apie save, kai rašai. Ir leisk sau būti laisvai.
Velniai rautų, tai skamba taip dirbtinai, ji šį sakinį tikriausiai yra sugalvojusi iš anksto. Arba kažkas tą patį yra jai pasakęs. Prieš kokius keturiasdešimt metų.
Ji nujaučia mano reakciją, vėl greitai pakelia prie lūpų puodelį, ir jos puodelyje taip pat nebėra kavos. Jai norėtųsi, kad nieko nebūtų pasakiusi.
Jaučiu, kad man čia daugiau nėra ką veikti. Aš ją galiu suprasti, ji manęs niekad – nes ateitį galima tik nuspėti.
Kambaryje sutemę, aš ryžtingai ištiesiu ranką ir įjungiu toršerą šalia savo fotelio Netikėtai apšviestas. Senosios veidas lyg ir sunyksta, raukšlėse apie burną sugula aštrūs šešėliai, negailestingai atsidengia pripudruoti sudžiūvę plaukeliai ant smakro ir viršutinės lūpos.
Ir staiga man pasirodo, kad mes kažkokiu gėdingu, žeminančiu būdu varžomės, ir šis jausmas toks stiprus, kad per mane persirita stipri banga pykčio ir sau, ir Senajai.
Suprantu, kad šis vizitas iš tikrųjų jau baigėsi.
* * *
Lauke pradeda temti, kambaryje viešpatauja prieblanda ir tyla, kuri atsirado tarp mūsų. Minkštoje, pilkai prislopintoje šviesoje ji atrodo visiškai kaip vaikas. Aš sėdžiu ir jaučiu, kad manyje auga, tvenkiasi begalinis meilumas šiai mergaitei geltonais plaukais ir geltonais antakiais. Man net atrodo, kad šiuos antakius esu įsimylėjusi. Niekada dar nemačiau tokių antakių – spindinčių, sunokusių rugių lauko spalvos. Ji atrodo kaip jaunystės alegorija. Mano jaunystės. Seniai nesu sutikusi tokios jaunystės. Aš įsitempiu, noriu atsistoti, apeiti stalą ir ją apkabinti. Apkabinti lyg atsisveikinant. Vis tik man užtenka proto to nedaryti ir vėl išsitiesiu ant pagalvių. Puikiai žinau, kaip nenatūraliai tai išeitų. Stovėčiau palinkusi skaudančia nugara, sustingusi apkabinime, nežinodama, kaip tai nutraukti, o šioje nerangioje pozoje ir tyloje nebūtų nė ženklo to, ką jaučiu ir noriu pasakyti, – apie mano meilę.
Ir tada ji įjungia šviesą.
Pajuntu ryškiai apšviestą savo veidą ir susitraukiu iš skausmo.
Juk tai nesu aš.
Mes vėl pradedame kažką kalbėti, bet žodžiai atsimuša kaip gumos kamuoliukai į sieną ir skrenda atgal, o iš tikrųjų kalbasi tik mūsų mintys, per kitą – su savimi.
Ir tada man užeina vienas iš tų kvailų juoko priepuolių.
Aš visuomet juokdavausi laidotuvėse arba iškilminguose renginiuose.
Visuomet, taip pat ir šį kartą, sunku pasakyti, iš ko, galbūt iš savo klouno veido ir tuščių vilčių.
Aš juokiuosi ir žinau, kad esu viską sugadinusi.
Ir negaliu nustoti juoktis.
* * *
Na štai, ji dabar sėdi ten ir juokiasi – didelė, plačių kaulų, ryškiai apsirengusi, pernelyg ryškiai išsidažiusi, išsipuošusi. Taip, įspūdinga. Ji nešioja žvangančias apyrankes, žiedus, didelius gintaro karolius ir ilgus indiškus auskarus. Ir klostuotą sijoną iki žemės. Ir tokią lyg brokato tuniką. Staiga suprantu: ji mano garbei persirengė Didžiąja Senąja Poete.
Iš jos juoko sklinda jėga – šalta, nuodinga ir nevaisinga – kaip radiacija.
Reikia ištrūkti.
– Tu truputį panaši į mane jaunystėje, – staiga nustojusi juoktis, sviedžia Senoji.
– Ne.
Aš to nepasakau garsiai, bet taip lyg pritariamai ir palankiai palenkiu galvą, ir eilinį kartą stebiuosi savo kūnu, kuris taip mikliai ir skubiai sugeba meluoti vietoj manęs.
– O kas ten tavo aplanke? – klausia ji.
– Eilėraščiai.
– Na, matai.
– Kitą kartą, – sakau. Ir prisitraukiu aplanką arčiau.
Ir tada staiga randu žodžius, daug žodžių, ir sakau, kad skubu, prisimenu kažkokį žmogų, kurį turiu susitikti, kalbu apie autobusą ir bilietą. Aš sakau ,,iki pasimatymo“, ir sakau ,,ačiū“. Ir po akimirkos mes stovime koridoriuje, tarp pridulkėjusių žieminių paltų, taip netinkančių šiltai ir ramiai rugpjūčio pavakarei. Kvepia naftalinu, vilna ir kailiais. Kaip smulki sidabro snaigė sūkuriuodama nulekia pabaidyta kandis.
Senoji negrabiai apkabina mane ir laiko savo rankose, ir tai nėra taip nemalonu, kaip galima būtų laukti. Aš noriu, kad tau viskas būtų gerai, sako ji; ir jaučiu, kad tai yra iš širdies, ir dar tai, kad niekad viskas negali būti gerai; ir jaučiu, kad ji nesugeba užbaigti šio apkabinimo, ir išsilaisvinu pati. Aš pasiverčiu veidrodžiu, kuriame atsispindi viskas, ką ji pageidauja matyti – nuoširdumą ir dėkingumą, ir pagarbą, ir lyg tai nebūtų paskutinis kartas, ir lyg tai jos apkabinime nebūčiau pastebėjusi savo vienatvės ir lemties ir pajutusi, kad nuo šios akimirkos daugiau ar mažiau intensyviai jausiu tai visą likusį gyvenimą: visa, kas gera, o taip pat ir bloga – man dar prieš akis.
* * *
Vis dėlto koridoriuje aš ją apkabinu. Tai, žinoma, išeina negrabiai. Noriu, kad viskas tau būtų gerai, sakau aš, ar kažką panašaus, jaučiu, kad toli gražu pasakyta ne viskas, bet daugiau nieko pasakyti negaliu, ir nežinau, kaip būčiau nutraukusi šį apkabinimą, jei mergaitė pati nebūtų išsisukusi iš mano rankų ir nebūtų užsidėjusi tos mandagumo kaukės, kuri taip gerai atspindi viską, ką kitas nori joje matyti.
Ji žengia laukan, aš greitai perbėgu kambarį iki virtuvės lango ir matau, kaip nueina – tiesi, grakšti ir lanksti, geltoniems plaukams spindint gatvės lempos šviesoje, neatsisukdama. Krepšys kabo ant peties, ji įkiša ranką kišenėn, kažką išima, tikriausiai plaukų gumutę, ir mikliu judesiu suima plaukus į arklio uodegą. Arklio uodega laisvai ir nerūpestingai supasi jos žingsnių ritmu. Vieną akimirką man pasirodo, kad matau ten nueinančią save, ir kartu su skaudžiu vienatvės jausmu mane apima nevaldomas džiaugsmas dėl šio vakaro, šio apsilankymo, dėl to, kad gyvenu, ir – kol gyvenu, dar tiek daug nelaukto man prieš akis.
Mintyse pamojuoju jai.
Ji pamiršo savo eilėraščių aplanką ant stalo.
– Galbūt tyčia, – sakau Friciui.
Fricis nieko neatsako.
Toms Treibergs. Eilės
Toms Treibergs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas
Tomas Treibergas (g. 1985) – latvių poetas, žurnalistas, aktorius, kritikas. Latvijos kultūros akademijoje studijavo audiovizualinę kultūrą, vėliau Latvijos universitete baigė teologijos studijas. Latvijos televizijos žurnalistas, laidos „Kultūros žinios“ redaktorius. 2004 m. kartu su rašytoju ir dailininku Svenu Kuzminu įkūrė etiudų teatrą NERTEN, abu yra vieninteliai teatro aktoriai ir režisieriai. T. Treibergas verčia poeziją iš anglų ir rusų kalbų, iliustruoja knygas vaikams.
Du pirmieji jo poezijos rinkiniai „Šviesos aplinkybės“ (Gaismas apstākļi, 2012) ir „Karštinė“ (Drudzis, 2015) buvo nominuoti Latvijos literatūros metų premijai.
Šiai publikacijai atrinkta eilėraščių iš trečiosios poezijos knygos „Tankmė“ (Biezoknis, 2019).
Vertėjas
* * *
Jau lyg ir metas gultis –
o aš vis sėdiniuoju apačioj, sode,
prie stalo.
Šviesa išsėlina it gydytojas,
ką tik pranešęs blogas naujienas.
Kažkur šalimais riejasi dvi moterys,
o gal kliegia sužeistas paukštis.
Veikiausiai taip ir bus: tyla niekados
neišlydi sutriuškinto kūno.
Iškeliu smilių, tarsi
norėčiau pasakyti ką be galo svarbaus.
Tačiau žodžiai kaip visad uždelsia.
Jie turškiasi marmuro baseine,
kur vietoj vandens
vilnija šviesa.
* * *
Išvartyti kelio ženklai nepadėjo
pasiklysti – kelią vis vien radau.
Patalai vėsūs. Kaip ir krosnis
ar plytėlė, užkrauta
„Liesmos“1 numeriais.
Džiovintų žolelių ryšulėliai
vos pastebimai virpėjo skersvėjy.
Skersvėjy, kuris kilo
visai ne dėl pravirų langų
gretimam kambary,
skersvėjy, kuris tiesiog
pats atsidangino.
Elektrą jau buvo galima užmiršti.
Regėjau, kaip šviesa apleidžia
horizontą ir obelys virsta
mitiniais žvėrim.
Nors taip šąlo, kad mano paltas
pakirdęs išbėgo laukan
ir glaustės prie pašto dėžutės,
ši naktis buvo visų trumpiausia.
Po jos – visų trumpiausia
diena. O tada – dar trumpesnė naktis
ir dar trumpesnė
diena.
Rudenė Latvija
Mokyklinukai,
naminukai.
Šunys. Kitapus tvorų.
Apyniai želia aplink
nepabaigtą namą.
Balta duona kišenėj,
matyt, vogta.
O gal ir ne.
Internetas paklūsta.
Sujungia tave su
buvusiom.
Kareivio figūrėlė
ant fortepijono.
Dėlionės detalė
purvyne.
Nepažįstamojo
gimtadienis.
Nemalonus taksistas.
Menkavertis filmas.
Netinkamai panaudotas
aukštos kokybės popierius.
Rytmečio kvapas.
Vakaro kvapas.
Vietinis rajono
laikraštis.
Ir vėl blogos naujienos.
Gaisras prie uosto.
Persimetė kiton krantinėn.
„Kurion?“, klausia keleiviai,
„Kurion? Kurion?“
Gretimais nuaidi
priekaištai dėl elgetavimo,
bibliotekai negrąžintų knygų
ir susivijusių meškerių.
„Niekada nevažiuosiu
į šitą rajoną“, pareiški man.
„Tu jau esi ten lankiusis. Sapne.
O mes – drauge su tavim.“
Tada peiliu subadai močiutės
termoforą – rudenė Latvija.
Vieta, kur atsidurti nieks nebenori.
O jei ir nori, tai negalvoja
apie šią kaip apie
Latviją.
„Pakelkit rankas, kas išsaugojot
savo šeimų fotoalbumus!“,
sušunka valsčiaus kultūros namų
vedėja.
Tačiau salėje
ji vienut vienutėlė.
Artimiausioje degalinėje
užgęsta šviesos.
Pakrantės name kažkas
užveda motorinę valtį
ir narsą.
Akmenys nesitraukia.
* * *
Imu nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Tarsi skrydžio metu, kai staigi turbulencija
priverčia iš naujo pasverti gyvybės kainą.
Praeiviai atrodė įtartini,
gatvės – pergrūstos, moterys –
nelaimingos, vaikai – ašaroti,
vyrai
vyrai
vyrai
vyrai be veidų,
visai kaip toje haliucinacijoj,
kurią regėjau vaikystėje.
Staiga ėmiau nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Mirties baimė turbūt
pirmiausia yra skausmo
baimė…
Ji man – kaip žnyplės išminuotojui,
ieškančiam teisingo
laido.
Dar labiau gąsdina
mintis, kad tokio laido
veikiausiai išvis
nėra.
* * *
negalėjai atidaryti durų
užsnūdai
sapnavai sapną
laužyta švedų kalba
prie tavo namų
kur džiūva skalbiniai
moteris lyg iš Bridstrupo2 karikatūrų
valgo nuo žemės
nepakeli akių į langą
šaldytuve dygsta
pernykščiai kiaušiniai
galiausiai
atvyksta ugniagesiai
ir pasiprašo vidun
kiek sušilti
niekas kitas
į juos rimtai nežiūri
netgi tada
nepakeli akių
į langą
veiksmas nutrūksta
niekam šiandien tu
nereikalingas
rytoj – taip pat
1 „Liesma“ (liet. „Liepsna“) – sovietmečiu Latvijoje leistas jaunimo žurnalas. (Vert. past.)
2 Herluf Bridstrup (1912–1988) – žymus danų karikatūristas, sukūręs apie 5 000 karikatūrų apie politiką, socialines problemas, Antrąjį pasaulinį karą ir kt. (Vert. past.)
Māris Salējs. Eilės
Māris Salējs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Māris Salējas (tikr. Marians Rižijs, g. 1971) – poetas, vertėjas, literatūrologas. Gimė Rygoje, ten mokėsi lietuviškoje gimnazijoje, Latvijos dailės akademijoje studijavo tekstilę, dirbo įvairius darbus. Pirmasis eilėraščių rinkinys (drauge su vertimais) „Māmiņ, es redzēju dziesmu“ („Mamyt, aš dainą mačiau“) pasirodė 1999 m., vėliau išėjo dar keturi: „Mana politika“ („Mano politika“, 2001), „Nedaudz vairāk“ („Vos daugiau“, 2013), „Kā pirms pērkona“ („Kaip prieš perkūniją“, 2016), „Tuvošanās“ („Artėjant“, 2018). Yra parašęs monografiją „Uldis Bērziņš. Dzīve un laiktelpas poētika“ („Uldis Bērzinis. Gyvenimas ir laikmečio poetika“, 2011).
Verčia iš lenkų, ukrainiečių bei kitų slavų kalbų. Vienas iš reikšmingiausių M. Salējo vertimų – Czesławo Miłoszo esė knyga „Gimtoji Europa“, iš ukrainiečių kalbos yra išvertęs nemažai klasikinės (pavyzdžiui, Ivano Franko) ir šiuolaikinės poezijos. 2023 m. Varšuvoje išėjo M. Salējo poezijos knyga „Przez sekundę w sferze wiersza“ („Sekundę eilėraščio sferoj“) (vertėjas Miłoszas Waligórskis).
Už poeziją ir kitą literatūrinę kūrybą M. Salējas yra pelnęs rimtų apdovanojimų. Talentingas, darbštus ir kruopštus, pareigingas žmogus, eruditas. Nepamiršęs ir savo pirmojo pašaukimo: yra surengęs tris tekstilės parodas.
Vertėjas
* * *
ką aš dar moku šiame pasauly? gęsta
uždengiu veidrodį, paguldau. skęsta
viskas jo gilumon. minusas pliusas
rūdija visai kaip vaikystės grybų peiliukas
ką aš dar moku? žodį, kurs žus
išdrikęs it rūkas ant pamirštų laukų?
nebematau. nebesu jūs…
ir ištikimas sau nebelieku
* * *
tai buvo it gyventi Dievo pačiame kvėpavime
kol erdvėje išdžiūva sūkurys
ir mašalas sušąla prie šakos prikibęs
jei Dievas kur kitur ir jo kvėpavimas tenai
tėra tik pėdsakas šviesos kuria tiki
kol permatomos sūkurio skiautelės dingsta
ir sąmonę it žvaigždę apima tyla
* * *
Pasaulin nukreipti nereikalingi sudžiūvę šauksmai
* * *
Dievas paslydo ir po šviesa pradingo
Lyg berniukas patvinusiame upelyje
* * *
svetimo svaigulio pilna galva
lyg kitas gyvenimas būtų priklydęs
verčia mane pajust žiedą nubyrant
stumtelti kristi ir vėlei kilti
bet kurioj sąmonėj lyg veidrodžio šukėj
ir nuo negrįžtamos tamsos
nenusigręžt į popieriaus lapo kvapą
*
sutrėkštas buvimas kvepia
stipriau už bet ką be įtrūkių
* * *
metų pakrašty lyg akimirkos užgaida iškritęs sniegas
* * *
ko tu dar iš manęs nori?
nei mielas aš nei pūkuotas
tik per dienų pūkuotas galvas
atnešu tau begalę smulkmenų
to tu nori: matau: to tu nori
atvira plaštaka: žiū kur yra
* * *
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
bent atsiplėšęs nuo dienų bėgsmo
suvirpėjęs žvelgdamas į savo raštų linijas
susipynusias žodžiuos pusiau prasiskleidusiuos
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
nuo aitriai saldaus noro gyventi
ne gyvenimo atsikratyt bet žengti lig krašto
kad matyčiau kas buvo išvaikščiota
visa vien tik detalės be bendro vardiklio
oras virpa viršum numindžioto kelio
* * *
norėjau pasiekti muziką
tai buvo tarsi pagilėjus tamsa
tai buvo tarsi per ilga ekspozicija
šešėlis nutįso per lauką
ir įgijo žmogaus siluetą
ir daugiau nieks nebesitęsė
prie galvos siluetas nutrūko
ir muzikos taip ir nepasiekiau
ji atėjo kažkaip nesuvokiamai
ir įsitaisė mano nebyliose smegenyse po plaukais
jie vis dar buvo širmi ir į baltus kitus žiūrėjo
kaip į atitinkamos spalvos varnas ir žvirblius
galit įsivazduot kokia buvo ta muzika
neįtikėtina muzika
paprasčiausiai ji buvo muzika
muzika vien tik ji
* * *
iki tol paaiškinimai. toliau pamišimas
suprojektuota kaukolė visko savy
netalpino
didžioji dalis pasaulio liko anapus.
apniukęs dangus betono kubai judrus
neonas. juodosios skruzdės ieškojo įėjimo vidun
mataravo kojytėm ir painiojo sukamąsias duris.
šiapus daugumas krautuvių buvo jau uždarytos.
prekės nuolankiai susiliejo su fonu. maisto
skyriaus pardavėjos norėjo namo ir
karštligiškai sūpavo antenas.
* * *
proto pakraščiu būtų galima dar pasivaikščiot
bet jis jau debesuotas
akyse rūko ižas grimas
matyt tu paklausi matyt nežinai
kad proto atlajoje po šlapynę šokuoja varlės
ir chemija su kapitalizmu ranka rankon
iš naujo tūkstantmečio moja
tu peliautojau ir žiurkiautojau
su nepražilusiu šunim
per laukus šuoliais
neiškirsto miško proto tamson
* * *
Muzika, ką tu padarysi iš debesų? Vaikystę.
Tu neturi medžiagos. Man užtenka ir kvapo. Kaip tau debesys kvepia?
Po dulkių šiltų ir lietaus.
Po erdvės, kurion kartą buvai įėjęs.
(Lietus pasileidžia nuo debesio ir krinta)
* * *
vieną dieną tave supurtys vyšnių šuoras
dužių stiklo kūnelių smūgiai
primins kad praradęs atmintį
gal nė nebeišlipsi į šiandienybės krantą
nemigos viršūnė sverdi virpčioja saulėj ir
rodo kryptį
* * *
kas buvau aš kas buvau ir kas esu aš
amaras ar dvelksmas ar dangaus artumas
Egils Plaudis
kiek many išlikę žmogaus?
kiek many išlikę cikados?
sutrypta žolė iš lėto stiebiasi į aukštį
lyg Velykos perforuotarankės
kviestųs į gyvybę atgalios
Anna Rancāne. Eilės
Anna Rancāne. Eilės
Iš latgalių ir latvių kalbų vertė Vladas Braziūnas
Anna Rancanė (g. 1959) – poetė ir dramaturgė. Gimė Liuzeniekuose (Miglinieku valsč., Ludzos r.). Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Malda į namus“ (Lūgšana mājai, 1982) rašo ir latviškai, ir savąja latgalių kalba (eilėraščio pavadinimu teigia: „muna volūda“ („mano kalba“). Rygoje, Latvijos universitete, baigė Ekonomikos fakultetą, gavo inžinierės programuotojos diplomą. Mokėsi Maskvoje, Maksimo Gorkio literatūros institute. Yra dirbusi inžiniere ekonomiste skaičiavimo centre, redaktore leidykloje „Liesma“, Daugpilio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja, įvairiuose spaudos leidiniuose ir kitur. Gyveno Rėzeknėje, Daugpilyje, šiuo metu apsistojusi Rygoje: nuo pernai yra Latvijos Saeimos narė.
Be eilėraščių rinkinio „Malda į namus“, 1986–2018 m. yra išleidusi dar aštuonias poezijos knygas, parašiusi scenarijų, libretų ir kitų žanrų dramaturgijos kūrinių, taip pat dainų. A. Rancanė pristatoma kaip poetė, kurios eilėraščiuose „atgyja šimtmečius kaupti tautos etiniai ir estetiniai principai, svarbiausios vertybės yra tauta, žemė, vaikas, motina, namai, Latgala“.
A. Rancanė yra iš tos tvirtos mūsų senų bičiulių, jos bendraamžių, grupės kaip ir a. a. Pėteras Brūveris ar Inesė Zanderė. Anna ne kartą buvusi mūsų festivaliuose ar kituose poezijos renginiuose. Bet jau senokai. Tad prisipažįsta Lietuvos labai pasiilgusi.
Vertėjas
* * *
Mano latgališka tapatybė
dairosi įkypom
turkų mongolų akim,
rusiškoj krosny
patroškina puodą kopūstų,
šmakovkos išmaukia
už prarastą meilę,
nubraukia nuo veido ašarą
ir pasileidžia juoktis –
buvę nebuvę!
Mano latgališkai tapatybei
peilio ãšmens kišenėj
kaip žaibas rugpjūty,
už savo ir šeimos garbę
ištrauks ir neišsigąs,
paskiau nušluostys nuodėmę
raudonu dangaus kraštu.
Mano latgališkumas,
prikaltas prie kryžiaus kapuos,
netikėtai parpuola ant kelių
VIA APPIA Romoj,
erškėčių vainiką prisiima
kaip amžiną atlygį
už savo ir kitų nuodėmes.
Per pìlnatis gẽgužę
renka iš plaukų
vyšnių žiedus,
deda prie kryžiaus pakelėje
ir parašo japonišką haiku.
Vėlìnių dienom
kriaukšlelę atlaužia,
kad būtų vėlėms pasisotint.
Mano latgališkas latviškumas,
plūstas ir iškankintas,
nieko daug nekalba,
„Gailestingoji motin“, atsidūsėja
Dainų tėvo baltoj barzdoj,
sėdas Uliso laivėn
ir išplaukia, ir pyutviejeni
kiaurai per Razną
dainuodamas.
Iš latgalių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Vienas rudens eilėraštis
Ruduo greit praeis. Keisiu turguj svajones
Į geltonus, raudonus klevo lapus.
Būsiu turtinga. Taip, namų neturiu,
amžinai stoviu vartuos.
Ir prašau pilko dangaus –
Teapkloja mane kaip marška,
Te paukščiai klajokliai mane įamžina,
pagaliau rasčiau namus.
Ir prašau pilko rudens –
Plešia mane it vaisių pusiau,
Kad žodžiai kaip sėklos lizdą sau
armeny susiklausytų.
* * *
Nežinau, kur surasti man atlaidą.
Jos akys tamsios it vandenys rudenį,
Sunkios ir pilnos
Rudų lapų
Lyg seno aukso.
Nežinau, kur surasti man atlaidą,
Ji nemoka eiti lengvai,
Mano kojos sunkios kaip plūgas.
* * *
Dievo tamsos išblaškytuose tyruos
Gyvena visi,
Kurių dar nesu prisilietus.
Keisti augalai, juokingi,
Auga šaknim į viršų.
Paveikslai patys nusipučia dulkes,
Natiurmortas
Prajunka staigiai ir šiurkščiai.
Šviesa ant puodelio krašto,
Trūkčiojanti ir jaudulinga,
Ieško tinkamo linkio,
Krinta
Ant nėriniuotos močiutės staltiesės,
Ir laikas vientisas tampa.
* * *
Kai ir vėl nebijosim paliesti viens kito,
Vyšnių žiedai susipins keistame šoky,
Nesvarbu, kuriuo metų laiku tai nutiks, bet žydės, ak, žydės vyšnios,
Tavo veide bus kitų, man nepažįstamų, bruožų,
Juos pasistengsiu nubraukti.
Tavo akys bus per daug mačiusios,
Aš malšinsiu baimės klejones vieną po kitos,
Pirštų galiukais skaitysiu prisiminimų nuotrupas,
Skausmo nejausiu.
Mūsų rankos aprims,
Kolei lauksim, kada ir vėl sužydės,
Susivys mūsų pirštai, žaismingai vėl išsiskirs,
Tas šokis bus nesibaigiantis.
* * *
Tai, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema,
Savo šnopavimu
Teršia vandentaką ir kraujotaką.
Galvoj įkyrus triukšmas, ne, čia nei Mahleris, nei Bachas,
Net ne plėšrus dūmų detektoriaus perspėjimas, –
Kad neužtrokštum nuo to, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema.
Nevalyvai gniaužia nemigai kvapą baltuose pataluos,
Apgraibom ieško kelio betliejun, ašraman, himalajuosna,
Dvasinės detoksikacijos, atgimimo ar saulės šokimo.
Kažkur nerimastingai kūdikis sukruta
Apvaliose pasaulio įsčiose.
* * *
Išsigąsi ūmios šviesios dienos,
Visa laiką tamsoj gyvenęs,
Išsigąsi kieno nors palytėtas,
Kai vienas esi kaip akmuo.
Beldžiasi, beldžiasi,
Kažkas į duris tavo beldžiasi,
Vis dar gyvas, vis dar gyvas!
Daugiaaukščiame avily siuva mirusios bites,
Medus dar renkama, bet ir jis veikiai išseks.
Lėti šešėliai sukrešės, dulkėmis užsiklos.
Beldžiasi, beldžiasi, įsitikink,
Vis dar gyvas? Vis dar gyvas.
* * *
Muziejaus paveikslams šiandien laisvadienis.
Angeliukai valgo ledus.
Madona pasikaišius sijoną šluoja grindis,
Įsodina vaiką kieme į sūpekles.
Sūpeklių vyriai girgžda
Ilgai ir gaižiai.
Natiurmorte apvirsta vaza,
Obuoliai nurieda palovin.
Tuo tarpu pasaulis supas
Pavasariuos ir karuos.
Per daug neišgyventų gyvenimų
Slypi už rėmų.
* * *
Ji gyvena šalia manęs virtualios realybės erdvėj.
Rytais stebiu, kaip ji šukuojasi plaukus,
Įsijungia kompiuterį, pyksta, dažosi lūpas.
Jos šypsena gundanti ir visai nebaisi.
Kartais ją matau kaip savo atspindį veidrody,
Tada, kai rašau, ji man žiūri per petį.
Visą laiką bijau, kad ją pašauksiu vardu,
Kai ji prisiartina ir palyti,
Lyg netyčiai, tarytum praeidama.
Šalti šiurpuliukai perbėga kūnu.
Ji nekaltai nusišypso ir nuo rankovės nusiima pūką.
* * *
Susodinu prie ilgo stalo visus žmones,
Kurių dar nesu sutikus ir galbūt nesutiksiu,
Jų veiduose išvystu savo mirtį, savo gimimą.
Gležni ir brangūs dalykai, bet –
Kur aš visa tai dėsiu?
Papjaustau kaimynams duonos, sūrio bei prisiminimų,
Aš tavęs nepažįstu, tu manęs nepažįsti,
Mūsų pečius suglaudžia dviguba vaivorykštė
Per ilgą lietų, jame pamažėlei lynoju.
Sulyta vakarėj gaisoj, nukraujavusi vėjy,
Juokiuosi audros debesims, baimei ir išėjimui.
Tamsoj, kur prisiminimų karvės įstabios ganos,
Savo mielus nesutiktuosius kartais dar sutinku.
Dubultai
Ankstyvas rytas, suarta juosta aplink vandens platybę.
Tikriausiai, kad būtų matyti, ar naktį kieno nebrista į jūrą,
O pėdos atgal neveda.
Žuvėdrų pėdos nesiskaito, jos nesuskaičiuojamos.
Ornamentai, mezginiai, nėriniai, smulkūs ir subtilūs.
Mintys galiausiai sulinksta it smiltžemio smilgos.
Paukščiai sulesa, ką naktį atnešė bangos.
Nueit ligi vienišos valties ir aplink jūrą apvest apskritimą,
Saulę, smėlį, pasaulio ribas nužymėti.
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas