Toms Treibergs. Eilės

Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas

Tomas Treibergas (g. 1985) – latvių poetas, žurnalistas, aktorius, kritikas. Latvijos kultūros akademijoje studijavo audiovizualinę kultūrą, vėliau Latvijos universitete baigė teologijos studijas. Latvijos televizijos žurnalistas, laidos „Kultūros žinios“ redaktorius. 2004 m. kartu su rašytoju ir dailininku Svenu Kuzminu įkūrė etiudų teatrą NERTEN, abu yra vieninteliai teatro aktoriai ir režisieriai. T. Treibergas verčia poeziją iš anglų ir rusų kalbų, iliustruoja knygas vaikams.

Du pirmieji jo poezijos rinkiniai „Šviesos aplinkybės“ (Gaismas apstākļi, 2012) ir „Karštinė“ (Drudzis, 2015) buvo nominuoti Latvijos literatūros metų premijai.

Šiai publikacijai atrinkta eilėraščių iš trečiosios poezijos knygos „Tankmė“ (Biezoknis, 2019).

Vertėjas

* * *

Jau lyg ir metas gultis –

o aš vis sėdiniuoju apačioj, sode,

prie stalo.

Šviesa išsėlina it gydytojas,

ką tik pranešęs blogas naujienas.

Kažkur šalimais riejasi dvi moterys,

o gal kliegia sužeistas paukštis.

Veikiausiai taip ir bus: tyla niekados

neišlydi sutriuškinto kūno.

Iškeliu smilių, tarsi

norėčiau pasakyti ką be galo svarbaus.

Tačiau žodžiai kaip visad uždelsia.

Jie turškiasi marmuro baseine,

kur vietoj vandens

vilnija šviesa.

* * *

Išvartyti kelio ženklai nepadėjo

pasiklysti – kelią vis vien radau.

Patalai vėsūs. Kaip ir krosnis

ar plytėlė, užkrauta

„Liesmos“1 numeriais.

Džiovintų žolelių ryšulėliai

vos pastebimai virpėjo skersvėjy.

Skersvėjy, kuris kilo

visai ne dėl pravirų langų

gretimam kambary,

skersvėjy, kuris tiesiog

pats atsidangino.

Elektrą jau buvo galima užmiršti.

Regėjau, kaip šviesa apleidžia

horizontą ir obelys virsta

mitiniais žvėrim.

Nors taip šąlo, kad mano paltas

pakirdęs išbėgo laukan

ir glaustės prie pašto dėžutės,

ši naktis buvo visų trumpiausia.

Po jos – visų trumpiausia

diena. O tada – dar trumpesnė naktis

ir dar trumpesnė

diena.

Rudenė Latvija

Mokyklinukai,

naminukai.

Šunys. Kitapus tvorų.

Apyniai želia aplink

nepabaigtą namą.

Balta duona kišenėj,

matyt, vogta.

O gal ir ne.

Internetas paklūsta.

Sujungia tave su

buvusiom.

Kareivio figūrėlė

ant fortepijono.

Dėlionės detalė

purvyne.

Nepažįstamojo

gimtadienis.

Nemalonus taksistas.

Menkavertis filmas.

Netinkamai panaudotas

aukštos kokybės popierius.

Rytmečio kvapas.

Vakaro kvapas.

Vietinis rajono

laikraštis.

Ir vėl blogos naujienos.

Gaisras prie uosto.

Persimetė kiton krantinėn.

„Kurion?“, klausia keleiviai,

„Kurion? Kurion?“

Gretimais nuaidi

priekaištai dėl elgetavimo,

bibliotekai negrąžintų knygų

ir susivijusių meškerių.

„Niekada nevažiuosiu

į šitą rajoną“, pareiški man.

„Tu jau esi ten lankiusis. Sapne.

O mes – drauge su tavim.“

Tada peiliu subadai močiutės

termoforą – rudenė Latvija.

Vieta, kur atsidurti nieks nebenori.

O jei ir nori, tai negalvoja

apie šią kaip apie

Latviją.

„Pakelkit rankas, kas išsaugojot

savo šeimų fotoalbumus!“,

sušunka valsčiaus kultūros namų

vedėja.

Tačiau salėje

ji vienut vienutėlė.

Artimiausioje degalinėje

užgęsta šviesos.

Pakrantės name kažkas

užveda motorinę valtį

ir narsą.

Akmenys nesitraukia.

* * *

Imu nujausti, kad nutiks kažkas

negero.

Tarsi skrydžio metu, kai staigi turbulencija

priverčia iš naujo pasverti gyvybės kainą.

Praeiviai atrodė įtartini,

gatvės – pergrūstos, moterys –

nelaimingos, vaikai – ašaroti,

vyrai

vyrai

vyrai

vyrai be veidų,

visai kaip toje haliucinacijoj,

kurią regėjau vaikystėje.

Staiga ėmiau nujausti, kad nutiks kažkas

negero.

Mirties baimė turbūt

pirmiausia yra skausmo

baimė…

Ji man – kaip žnyplės išminuotojui,

ieškančiam teisingo

laido.

Dar labiau gąsdina

mintis, kad tokio laido

veikiausiai išvis

nėra.

* * *

negalėjai atidaryti durų

užsnūdai

sapnavai sapną

laužyta švedų kalba

prie tavo namų

kur džiūva skalbiniai

moteris lyg iš Bridstrupo2 karikatūrų

valgo nuo žemės

nepakeli akių į langą

šaldytuve dygsta

pernykščiai kiaušiniai

galiausiai

atvyksta ugniagesiai

ir pasiprašo vidun

kiek sušilti

niekas kitas

į juos rimtai nežiūri

netgi tada

nepakeli akių

į langą

veiksmas nutrūksta

niekam šiandien tu

nereikalingas

rytoj – taip pat

1 „Liesma“ (liet. „Liepsna“) – sovietmečiu Latvijoje leistas jaunimo žurnalas. (Vert. past.)

2 Herluf Bridstrup (1912–1988) – žymus danų karikatūristas, sukūręs apie 5 000 karikatūrų apie politiką, socialines problemas, Antrąjį pasaulinį karą ir kt. (Vert. past.)

Māris Salējs. Eilės

Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas

Māris Salējas (tikr. Marians Rižijs, g. 1971) – poetas, vertėjas, literatūrologas. Gimė Rygoje, ten mokėsi lietuviškoje gimnazijoje, Latvijos dailės akademijoje studijavo tekstilę, dirbo įvairius darbus. Pirmasis eilėraščių rinkinys (drauge su vertimais) „Māmiņ, es redzēju dziesmu“ („Mamyt, aš dainą mačiau“) pasirodė 1999 m., vėliau išėjo dar keturi: „Mana politika“ („Mano politika“, 2001), „Nedaudz vairāk“ („Vos daugiau“, 2013), „Kā pirms pērkona“ („Kaip prieš perkūniją“, 2016), „Tuvošanās“ („Artėjant“, 2018). Yra parašęs monografiją „Uldis Bērziņš. Dzīve un laiktelpas poētika“ („Uldis Bērzinis. Gyvenimas ir laikmečio poetika“, 2011).

Verčia iš lenkų, ukrainiečių bei kitų slavų kalbų. Vienas iš reikšmingiausių M. Salējo vertimų – Czesławo Miłoszo esė knyga „Gimtoji Europa“, iš ukrainiečių kalbos yra išvertęs nemažai klasikinės (pavyzdžiui, Ivano Franko) ir šiuolaikinės poezijos. 2023 m. Varšuvoje išėjo M. Salējo poezijos knyga „Przez sekundę w sferze wiersza“ („Sekundę eilėraščio sferoj“) (vertėjas Miłoszas Waligórskis).

Už poeziją ir kitą literatūrinę kūrybą M. Salējas yra pelnęs rimtų apdovanojimų. Talentingas, darbštus ir kruopštus, pareigingas žmogus, eruditas. Nepamiršęs ir savo pirmojo pašaukimo: yra surengęs tris tekstilės parodas.

Vertėjas

* * *

ką aš dar moku šiame pasauly? gęsta

uždengiu veidrodį, paguldau. skęsta

viskas jo gilumon. minusas pliusas

rūdija visai kaip vaikystės grybų peiliukas

ką aš dar moku? žodį, kurs žus

išdrikęs it rūkas ant pamirštų laukų?

nebematau. nebesu jūs…

ir ištikimas sau nebelieku

* * *

tai buvo it gyventi Dievo pačiame kvėpavime

kol erdvėje išdžiūva sūkurys

ir mašalas sušąla prie šakos prikibęs

jei Dievas kur kitur ir jo kvėpavimas tenai

tėra tik pėdsakas šviesos kuria tiki

kol permatomos sūkurio skiautelės dingsta

ir sąmonę it žvaigždę apima tyla

* * *

Pasaulin nukreipti nereikalingi sudžiūvę šauksmai

* * *

Dievas paslydo ir po šviesa pradingo

Lyg berniukas patvinusiame upelyje

* * *

svetimo svaigulio pilna galva

lyg kitas gyvenimas būtų priklydęs

verčia mane pajust žiedą nubyrant

stumtelti kristi ir vėlei kilti

bet kurioj sąmonėj lyg veidrodžio šukėj

ir nuo negrįžtamos tamsos

nenusigręžt į popieriaus lapo kvapą

*

sutrėkštas buvimas kvepia

stipriau už bet ką be įtrūkių

* * *

metų pakrašty lyg akimirkos užgaida iškritęs sniegas

* * *

ko tu dar iš manęs nori?

nei mielas aš nei pūkuotas

tik per dienų pūkuotas galvas

atnešu tau begalę smulkmenų

to tu nori: matau: to tu nori

atvira plaštaka: žiū kur yra

* * *

bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo

bent atsiplėšęs nuo dienų bėgsmo

suvirpėjęs žvelgdamas į savo raštų linijas

susipynusias žodžiuos pusiau prasiskleidusiuos

bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo

nuo aitriai saldaus noro gyventi

ne gyvenimo atsikratyt bet žengti lig krašto

kad matyčiau kas buvo išvaikščiota

visa vien tik detalės be bendro vardiklio

oras virpa viršum numindžioto kelio

* * *

norėjau pasiekti muziką

tai buvo tarsi pagilėjus tamsa

tai buvo tarsi per ilga ekspozicija

šešėlis nutįso per lauką

ir įgijo žmogaus siluetą

ir daugiau nieks nebesitęsė

prie galvos siluetas nutrūko

ir muzikos taip ir nepasiekiau

ji atėjo kažkaip nesuvokiamai

ir įsitaisė mano nebyliose smegenyse po plaukais

jie vis dar buvo širmi ir į baltus kitus žiūrėjo

kaip į atitinkamos spalvos varnas ir žvirblius

galit įsivazduot kokia buvo ta muzika

neįtikėtina muzika

paprasčiausiai ji buvo muzika

muzika vien tik ji

* * *

iki tol paaiškinimai. toliau pamišimas

suprojektuota kaukolė visko savy

netalpino

didžioji dalis pasaulio liko anapus.

apniukęs dangus betono kubai judrus

neonas. juodosios skruzdės ieškojo įėjimo vidun

mataravo kojytėm ir painiojo sukamąsias duris.

šiapus daugumas krautuvių buvo jau uždarytos.

prekės nuolankiai susiliejo su fonu. maisto

skyriaus pardavėjos norėjo namo ir

karštligiškai sūpavo antenas.

* * *

proto pakraščiu būtų galima dar pasivaikščiot

bet jis jau debesuotas

akyse rūko ižas grimas

matyt tu paklausi matyt nežinai

kad proto atlajoje po šlapynę šokuoja varlės

ir chemija su kapitalizmu ranka rankon

iš naujo tūkstantmečio moja

tu peliautojau ir žiurkiautojau

su nepražilusiu šunim

per laukus šuoliais

neiškirsto miško proto tamson

* * *

Muzika, ką tu padarysi iš debesų? Vaikystę.

Tu neturi medžiagos. Man užtenka ir kvapo. Kaip tau debesys kvepia?

Po dulkių šiltų ir lietaus.

Po erdvės, kurion kartą buvai įėjęs.

(Lietus pasileidžia nuo debesio ir krinta)

* * *

vieną dieną tave supurtys vyšnių šuoras

dužių stiklo kūnelių smūgiai

primins kad praradęs atmintį

gal nė nebeišlipsi į šiandienybės krantą

nemigos viršūnė sverdi virpčioja saulėj ir

rodo kryptį

* * *

kas buvau aš kas buvau ir kas esu aš

amaras ar dvelksmas ar dangaus artumas

Egils Plaudis

kiek many išlikę žmogaus?

kiek many išlikę cikados?

sutrypta žolė iš lėto stiebiasi į aukštį

lyg Velykos perforuotarankės

kviestųs į gyvybę atgalios

Anna Rancāne. Eilės

Iš latgalių ir latvių kalbų vertė Vladas Braziūnas

Anna Rancanė (g. 1959) – poetė ir dramaturgė. Gimė Liuzeniekuose (Miglinieku valsč., Ludzos r.). Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Malda į namus“ (Lūgšana mājai, 1982) rašo ir latviškai, ir savąja latgalių kalba (eilėraščio pavadinimu teigia: „muna volūda“ („mano kalba“). Rygoje, Latvijos universitete, baigė Ekonomikos fakultetą, gavo inžinierės programuotojos diplomą. Mokėsi Maskvoje, Maksimo Gorkio literatūros institute. Yra dirbusi inžiniere ekonomiste skaičiavimo centre, redaktore leidykloje „Liesma“, Daugpilio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja, įvairiuose spaudos leidiniuose ir kitur. Gyveno Rėzeknėje, Daugpilyje, šiuo metu apsistojusi Rygoje: nuo pernai yra Latvijos Saeimos narė.

Be eilėraščių rinkinio „Malda į namus“, 1986–2018 m. yra išleidusi dar aštuonias poezijos knygas, parašiusi scenarijų, libretų ir kitų žanrų dramaturgijos kūrinių, taip pat dainų. A. Rancanė pristatoma kaip poetė, kurios eilėraščiuose „atgyja šimtmečius kaupti tautos etiniai ir estetiniai principai, svarbiausios vertybės yra tauta, žemė, vaikas, motina, namai, Latgala“.

A. Rancanė yra iš tos tvirtos mūsų senų bičiulių, jos bendraamžių, grupės kaip ir a. a. Pėteras Brūveris ar Inesė Zanderė. Anna ne kartą buvusi mūsų festivaliuose ar kituose poezijos renginiuose. Bet jau senokai. Tad prisipažįsta Lietuvos labai pasiilgusi.

Vertėjas

* * *

Mano latgališka tapatybė

dairosi įkypom

turkų mongolų akim,

rusiškoj krosny

patroškina puodą kopūstų,

šmakovkos išmaukia

už prarastą meilę,

nubraukia nuo veido ašarą

ir pasileidžia juoktis –

buvę nebuvę!

Mano latgališkai tapatybei

peilio ãšmens kišenėj

kaip žaibas rugpjūty,

už savo ir šeimos garbę

ištrauks ir neišsigąs,

paskiau nušluostys nuodėmę

raudonu dangaus kraštu.

Mano latgališkumas,

prikaltas prie kryžiaus kapuos,

netikėtai parpuola ant kelių

VIA APPIA Romoj,

erškėčių vainiką prisiima

kaip amžiną atlygį

už savo ir kitų nuodėmes.

Per pìlnatis gẽgužę

renka iš plaukų

vyšnių žiedus,

deda prie kryžiaus pakelėje

ir parašo japonišką haiku.

Vėlìnių dienom

kriaukšlelę atlaužia,

kad būtų vėlėms pasisotint.

Mano latgališkas latviškumas,

plūstas ir iškankintas,

nieko daug nekalba,

„Gailestingoji motin“, atsidūsėja

Dainų tėvo baltoj barzdoj,

sėdas Uliso laivėn

ir išplaukia, ir pyutviejeni

kiaurai per Razną

dainuodamas.

Iš latgalių kalbos vertė Vladas Braziūnas

Vienas rudens eilėraštis

Ruduo greit praeis. Keisiu turguj svajones

Į geltonus, raudonus klevo lapus.

Būsiu turtinga. Taip, namų neturiu,

amžinai stoviu vartuos.

Ir prašau pilko dangaus –

Teapkloja mane kaip marška,

Te paukščiai klajokliai mane įamžina,

pagaliau rasčiau namus.

Ir prašau pilko rudens –

Plešia mane it vaisių pusiau,

Kad žodžiai kaip sėklos lizdą sau

armeny susiklausytų.

* * *

Nežinau, kur surasti man atlaidą.

Jos akys tamsios it vandenys rudenį,

Sunkios ir pilnos

Rudų lapų

Lyg seno aukso.

Nežinau, kur surasti man atlaidą,

Ji nemoka eiti lengvai,

Mano kojos sunkios kaip plūgas.

* * *

Dievo tamsos išblaškytuose tyruos

Gyvena visi,

Kurių dar nesu prisilietus.

Keisti augalai, juokingi,

Auga šaknim į viršų.

Paveikslai patys nusipučia dulkes,

Natiurmortas

Prajunka staigiai ir šiurkščiai.

Šviesa ant puodelio krašto,

Trūkčiojanti ir jaudulinga,

Ieško tinkamo linkio,

Krinta

Ant nėriniuotos močiutės staltiesės,

Ir laikas vientisas tampa.

* * *

Kai ir vėl nebijosim paliesti viens kito,

Vyšnių žiedai susipins keistame šoky,

Nesvarbu, kuriuo metų laiku tai nutiks, bet žydės, ak, žydės vyšnios,

Tavo veide bus kitų, man nepažįstamų, bruožų,

Juos pasistengsiu nubraukti.

Tavo akys bus per daug mačiusios,

Aš malšinsiu baimės klejones vieną po kitos,

Pirštų galiukais skaitysiu prisiminimų nuotrupas,

Skausmo nejausiu.

Mūsų rankos aprims,

Kolei lauksim, kada ir vėl sužydės,

Susivys mūsų pirštai, žaismingai vėl išsiskirs,

Tas šokis bus nesibaigiantis.

* * *

Tai, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema,

Savo šnopavimu

Teršia vandentaką ir kraujotaką.

Galvoj įkyrus triukšmas, ne, čia nei Mahleris, nei Bachas,

Net ne plėšrus dūmų detektoriaus perspėjimas, –

Kad neužtrokštum nuo to, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema.

Nevalyvai gniaužia nemigai kvapą baltuose pataluos,

Apgraibom ieško kelio betliejun, ašraman, himalajuosna,

Dvasinės detoksikacijos, atgimimo ar saulės šokimo.

Kažkur nerimastingai kūdikis sukruta

Apvaliose pasaulio įsčiose.

* * *

Išsigąsi ūmios šviesios dienos,

Visa laiką tamsoj gyvenęs,

Išsigąsi kieno nors palytėtas,

Kai vienas esi kaip akmuo.

Beldžiasi, beldžiasi,

Kažkas į duris tavo beldžiasi,

Vis dar gyvas, vis dar gyvas!

Daugiaaukščiame avily siuva mirusios bites,

Medus dar renkama, bet ir jis veikiai išseks.

Lėti šešėliai sukrešės, dulkėmis užsiklos.

Beldžiasi, beldžiasi, įsitikink,

Vis dar gyvas? Vis dar gyvas.

* * *

Muziejaus paveikslams šiandien laisvadienis.

Angeliukai valgo ledus.

Madona pasikaišius sijoną šluoja grindis,

Įsodina vaiką kieme į sūpekles.

Sūpeklių vyriai girgžda

Ilgai ir gaižiai.

Natiurmorte apvirsta vaza,

Obuoliai nurieda palovin.

Tuo tarpu pasaulis supas

Pavasariuos ir karuos.

Per daug neišgyventų gyvenimų

Slypi už rėmų.

* * *

Ji gyvena šalia manęs virtualios realybės erdvėj.

Rytais stebiu, kaip ji šukuojasi plaukus,

Įsijungia kompiuterį, pyksta, dažosi lūpas.

Jos šypsena gundanti ir visai nebaisi.

Kartais ją matau kaip savo atspindį veidrody,

Tada, kai rašau, ji man žiūri per petį.

Visą laiką bijau, kad ją pašauksiu vardu,

Kai ji prisiartina ir palyti,

Lyg netyčiai, tarytum praeidama.

Šalti šiurpuliukai perbėga kūnu.

Ji nekaltai nusišypso ir nuo rankovės nusiima pūką.

* * *

Susodinu prie ilgo stalo visus žmones,

Kurių dar nesu sutikus ir galbūt nesutiksiu,

Jų veiduose išvystu savo mirtį, savo gimimą.

Gležni ir brangūs dalykai, bet –

Kur aš visa tai dėsiu?

Papjaustau kaimynams duonos, sūrio bei prisiminimų,

Aš tavęs nepažįstu, tu manęs nepažįsti,

Mūsų pečius suglaudžia dviguba vaivorykštė

Per ilgą lietų, jame pamažėlei lynoju.

Sulyta vakarėj gaisoj, nukraujavusi vėjy,

Juokiuosi audros debesims, baimei ir išėjimui.

Tamsoj, kur prisiminimų karvės įstabios ganos,

Savo mielus nesutiktuosius kartais dar sutinku.

Dubultai

Ankstyvas rytas, suarta juosta aplink vandens platybę.

Tikriausiai, kad būtų matyti, ar naktį kieno nebrista į jūrą,

O pėdos atgal neveda.

Žuvėdrų pėdos nesiskaito, jos nesuskaičiuojamos.

Ornamentai, mezginiai, nėriniai, smulkūs ir subtilūs.

Mintys galiausiai sulinksta it smiltžemio smilgos.

Paukščiai sulesa, ką naktį atnešė bangos.

Nueit ligi vienišos valties ir aplink jūrą apvest apskritimą,

Saulę, smėlį, pasaulio ribas nužymėti.

Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas

Artis Ostups. Fragmentai ir eilės

Iš latvių kalbos vertė Dominyas Norkūnas

Artis Uostupas (g. 1988) – poetas, kritikas ir literatūrologas. Latvijos universitete studijavo filosofiją, šiuo metu rengia disertaciją apie dabarties ir ateities santykį šiuolaikinėje latvių prozoje. Dirba Latvijos universiteto Literatūros, tautosakos ir meno institute, yra internetinio literatūros žurnalo „Punctum“ vyriausiasis redaktorius. Kūryba įvertinta prestižinėmis „Latvių tekstų“ ir festivalio „Poezijos dienos“ premijomis. Išleido keturis eilėraščių rinkinius: „Draugas sniegas“ (Biedrs sniegs, 2010) „Gestai“ (Žesti, 2016) „Fotografija ir žirklės“ (Fotogrāfija un šķēres, 2013) ir „Variacijos mėnulio tema“ (Variācijas par mēness tēmu, 2022). 2023 m. lietuviškai išleista A. Uostupo knyga „Gestai ir kt. eilėraščiai“.

Vertėjas

Toits sous la neige

Tai buvo visai kitas miestas, netikėtai apsivertęs ant šono, tarsi muistytųsi per miegus, – nė kiek nepanašu į šventiškus žiemos stogus. Ir vis dėlto būtent šis atvirukas, nuo kurio jisai neatitraukia akių, padeda jam prisiminti šiltus gruodžio vakarus. Juodos šakos plaukia pro palėpės langus ir kaminai, regis, atgauna ramybę – visa nutapyta pelenais. Ir vis dėlto būtent šis atvirukas iš muziejaus krautuvės, būtent tas, kurį jie laikė iškėlę raudonoj iškabos šviesoje, tarsi bandytų prišaukti sniegkritį, nesiliauja trankęsis į jo atmintį lyg vabzdys į stiklą.

Persimainymai

Tuštuma tarp radijo stočių, griežtasis „mes“ riboženklis, grimztantis ošime, kuris priverčia jus klykti. Jis prisuka tave kaip laikrodį, įkalina tave štilyje tarsi liepsnojantį lapą. Jūroje lūžta bangos, pilnos pažadų – gal todėl tu primeni žiedą, nusigręžusį nuo savojo atspindžio.

Tamsa buvo cilindras

Paklaidžioję purvinais kiemais, privisusiais nutriušusių kačių, kol senoj priekaboj, kaip visos šios bjaurasties simbolis, liepsnojo laužas, mes užlipome į bokštą ir žvalgėmės po miesto kuprą, kur gamyklų kaminai raitė mieguistų dūmų potėpius. „Ten, kur namų stogai sukritę lyg eilėraščių posmai“, prisiminiau pragaro virėjo žodžius, ten blyksintis stoties pastatas iškėlė savo galvą – geležim kniedytą kupolą. Tamsa buvo cilindras, kurį atnešė balandžių pulkai. Kai bučiavai sustirusias mano ausis, tavo palaidinė vilnijo lengvai it pamėklė, įstrigusi šakose. Stovėjau apkurtęs ir artėjantys garsai tebuvo trumpi šešėliai.

Sterstės motyvas

Jelgava, XIX a. pabaiga

Iš lėto tirpsta plonytis sniegas, kurį kiemsargiai krauna į rėčkeles ir tempia siauromis gatvelėmis, per turgaus aikštę, kur, apkloti mėlynomis gūniomis, trypčioja sušalę arkliai. Dujų degiklis žiba pusakliam krautuvės veidrodyje – vangūs spinduliai išpuošia jį auksiniais raštais, prieblandoje veriasi porcelianinių žvėrelių akys. Angelų sruogos krenta ant naujojo šimtmečio kaktos, eglutės šakose lyg užburti sūpuojasi stiklo kamuoliukai su linksmais pasakaičių veikėjais. Kvepia vašku, stalas nukrautas migdolais ir razinomis, o taurės sklidinos serbentų vyno. Miesto stogai nuaudžia pilkšvą skraistę ir uždengia senąjį pasaulį – pasaulį, kurio tvinksniai nesprogsta it sviediniai tyloje, kurio sniegas dar nevirto pelenais. Lyg niūrūs debesys jie slinks tarp išgyvensiančiųjų – tarp apnuogintų kaminų.

Langai į Janačeko krantinę

Praha prieš pat Kalėdas. Įsijautęs gidas, dėvįs angelo rūbą, rodo ryškiai apšviestus namų fasadus, apsinuoginusius dievus ir šarvuotus šventuosius. Turistai šnabždasi po išskleistais sparnais. Prisiglaudžiu skersgatvyje, kur stovi apsnigtas katafalkas ir žybsi bažnyčios vitražai. Betliejaus žvaigždė sūpuojasi tarp mėlio ir raudonio; tikėjimas praranda savąją rimtį. Languose, atsiveriančiuose į Janačeko krantinę, šeimos buriasi po sietynais – tetrūksta duslios muzikos, kai stoviu ant šaligatvio apakintas pūgos. Ir netgi naktiniam tramvajuje, kuris mane, kiek įkaušusį, veža atgal į kalną, neatsiranda vietos netrikdomam liūdesiui. Nes vagono gilumoje kažkas lupa mandariną.

Bičių zvimbimas

Gulėsiu sustiręs: žvaigždynai ropšis ant dvaro stogo,

kaip sodai ropščias į kalnus, žėrėdami sunokusiais vaisiais, –

vaikas visa tai nupieš kaip jonvabaliais aplipusią kaklaskarę.

Visa aprimsta, net ir sausas vėjas,

blaškantis linguojančių hamakų pokalbius.

Tada butelis trenkiasi sienon, tarsi

laimintų namus, išplaukiančius į naktį.

Bičių zvimbimas

– mirties gležna melodija –

atstos man vėją, zvimbimas

pernelyg tykus, nieks nenugirs.

Vaikas visa tai nupieš kaip debesį, pakibusį priešais mišką.

Su skiemeniu gerklėj

Anselm Hollo

1934–2013

tiesa pusė to, ką pasakome, pažymėta kabutėmis

ar bent jau užrašyta audringu kursyvu tarsi

eilėraštis sūpuotųsi apsvaigintas būtojo laiko

visgi medžiai eilėraštyje kaip ir šiame eilėrašty

tėra fragmentai senosios arkadijos

iš kurios kažin kas ištrūko su skiemeniu gerklėj

tokios mintys kyla kai krentu į languotą

fotelį su tradicijos kulka kaktoje

Apologija

Tarsi kūdros ir pašiūrės vėlei išnyktų tarp namų,

o pelenai ir skiedros atgimtų gluosniais.

Nutrūkęs laidas trankosi į stiklą, kai guliu šalia tavęs,

jau senokai apleidęs miestą, kuris apsirėdo

dūmais ir šešėliais, o lapija virpa ir dreba, tviskėdama

per miegus, jeigu tikėsime šia vaiduokliška apologija.

Ir kas dar belieka, kai horizonte raudonuoja nakties

perskilęs snapas ir kiemuose skalija šunys?

Kūno atvaizdas raukšlėtoje paklodėje

Silvina Ocampo

1903–1993

Laikyta paslaptyje

ar veikiau pasislėpusi gyvenime

kaip erdviuose ir niūriuose namuos, kur vėjas

neužtinka jos akių,

ir galiausiai užsnūdusi greta

kūno atvaizdo raukšlėtoje paklodėje,

kuri primena tai smėlynus, tai sutryptus žiedus,

ar, Adolfo automobiliui riedant gatve,

laivo žibintų nušviestą jūrą.

Ten ji ir pražūva,

nuolanki tartum skenduolis,

plaukiantis paskui mėnesio siunčiamus ženklus.