Our Products

Many desktop publishing packages and web page.

New arrivals
  • New arrivals
  • Bestsellers
  • Most viewed
Close

Vilniaus žodžiai

9.00 
Autorius: Schirin Nowrousian Leidėjas: Hieronymus Išleidimo metai: 2022 Knygos puslapių skaičius: 110 Formatas: 14,8×21, minkšti viršeliai ISBN ar kodas: 9783899304541 Tekstas lietuvių ir vokiečių (pracūzų, anglų) kalbomis Vertė Austėja Merkevičiūtė
Close

Kalbos grotos

12.00 
Autorius: Paul Celan Leidėjas: Hieronymus Išleidimo metai: 2022 Knygos puslapių skaičius: 190 Formatas: 14,8×21, minkšti viršeliai ISBN ar kodas: 9786099629711 Sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Linas Rybelis.
Close

Epifanijos

9.00 
Autorius: Imants Ziedonis Leidėjas: Hieronymus Išleidimo metai: 2022 Knygos puslapių skaičius: 258 Formatas: 14,8×21, minkšti viršeliai ISBN ar kodas: 9786099629735
Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis
Close

Simplicijaus nuotykiai

13.00 
Autorius: Hans Jakob Christoffel von Grimmelshausen Leidėjas: Hieronymus Išleidimo metai: 2022 Knygos puslapių skaičius: 488 Formatas: 14,8x21, minkšti viršeliai ISBN ar kodas: 9786099629728 Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas.
Close

Paukščių Takas

9.00 
Autorius: Kjell Espmark Leidėjas: Hieronymus Išleidimo metai: 2021 Knygos puslapių skaičius: 116 Formatas: 13x20, minkšti viršeliai ISBN ar kodas: 9786099629704 Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė
Close

Mano mažos akimirkos

8.00 
Leidimo metai: 2019 Leidykla: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga Vertėja: Austėja Merkevičiūtė Versta iš: persų kalbos Kalba: lietuvių Viršelis: minkštas Tiražas: 300 egz.

Nothing
Can Stop You.

It is a long established fact that a reader will be distracted by the readable content of a page when looking at its layout. The point of using Lorem Ipsum is that it has a more-or-less.

Play Video
1.

Made in Germany.

Many desktop publishing pack.

2.

Durable Frames.

Contrary to popular belief.

3.

Easy Operation.

Various versions have evolved.

4.

Lifetime Warranty.

Combined with a handful model.

The Best Choice For A Winter Ride.

Hardtail Mountain
Bikes Best Features.

It is a long established fact that a reader will be distracted by the readable content of a page when looking at its layout. The point of using Lorem Ipsum is that it has a more-or-less normal distribution of letters, as opposed to using ‘Content here, content here’, making it look like readable English.

Bike Frame.

It is a long established fact that a reader will be distracted by the readable content of.

Transmission.

Many desktop publishing packages and web page editors now use lorem ipsum as their.

Bike Computer.

The point of using lorem ipsum is that it has a more-or-less normal distribution of letters.

Equipment.

Contrary to popular belief, lorem ipsum is not simply random text. It has roots in.

Latest Articles

Many desktop publishing packages and web page editors now.

Rasa Matulevičienė. Apie Vienos kafėhauzų tradiciją

 

 

 

© 2020 Rasa Matulevičienė

Nuotrauka Rasos Matulevičienės

 

Austrija man yra šalis, su kuria beveik prieš trisdešimt metų susiejau savo profesinį gyvenimą. 1996-ųjų vėlyvą rudenį išlipau iš traukinio Varšuva – Viena ir mane užvaldęs jausmas, kad Viena man yra labai savas miestas, liko toks pats stiprus iki dabar. Tą vakarą kolegų austrų buvau pakviesta į Landtmanno kavos namus – kafėhauzą. Net į galvą neatėjo, kodėl būtent į Landtmanną ir kodėl mes ten, lyg tarp kitko, aptarinėdami austriškus patiekalus, svarstėme svarbiausius darbo reikalus. Nors austrų kultūros sklaidos projekte jau nedirbu, į Vieną traukia sugrįžti kasmet. Neseniai prasidėjo ir pigių avialinijų skrydžiai. Įspūdžiais apie Vieną spaudoje, socialiniuose tinkluose pradėjo dalintis kultūros žmonės. Jų mintys, publikuojamos nuotraukos, paskatino ir mane parašyti šį pažintinį straipsnį apie Vienos kavos namus – kafėhauzus . Tikiuosi, kad šis tekstas, subrandintas iš mano asmeninių patirčių, Vienos seminaruose išgirstų ir knygose perskaitytų faktinių žinių ir žiupsnelis kavos namų literato Peterio Altenbergo vertimų kada nors, po pandemijos, padės smagiau pakeliauti po kultūrinę ir literatūrinę Vieną.    

Rasa Matulevičienė

 

Kafėhauzai – vienietiškos institucijos. Istorija, tradicija, atspindžiai kasdienybės kultūroje ir literatūroje.

Kavos kultūra pirmiausiai išplito alkoholį draudžiančioje Osmanų imperijoje. Po Vienos apgulties XVII amžiuje ji peržengė tuometinės Austrijos sienas ir įsitvirtino Habsburgų monarchijoje – taip prasidėjo kafėhauzų tradicija. Ilgainiui kavos namus Vienoje imta laikyti svarbiausia miesto institucija. 2011 m. jie buvo įtraukti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kelionių vadovai apie šalį ir masinis turizmas šią tradiciją, siejamą su garsių literatų ir intelektualų pavardėmis, išpopuliarino dar labiau. Vis dėlto pirmą kartą juose apsilankę svetimšaliai, ypač vos pradedantys pažinti Vienos kultūrą ir norintys kuo greičiau, kuo daugiau visko aplankyti, neretai nusivilia šitomis istorinėmis Vienos kavinėmis, nes iš tikrųjų jos ne ką gali pasiūlyti skubantiems prašalaičiams. Jos patrauklesnės vieniečiams ir garsėja anaiptol ne kava. Į kafėhauzus ir anksčiau, ir dabar labiausiai einama ne tiek pavalgyti, išgerti kavos ar arbatos, o pirmiausiai maloniai leisti laiką bendraujant su bičiuliais ar vienam sėdint gražioje ir jaukioje aplinkoje. Austrų rašytojo, kavos namų literato Alfredo Polgaro taikliai pastebėta, kad „Vienos kavos namuose sėdi žmonės, kurie nori pabūti vieni, bet jiems reikia ir draugijos”. Tai tartum jaukūs namai, bet sykiu ir vieša erdvė. Kafėhauzų lankytojus nuo įkyrių ir apie tradiciją nieko nenutuokiančių turistų savotiškai saugo ypatingas padavėjų elgsenos stilius. Kelnerio profesija Vienoje vis dar tebėra ori ir garbinga. Kreipiamasi į juos – „Herr Ober!” (pone viršiausias!), ir tas Herr Ober visa esybe primena senuosius gerų manierų oficiantus. Vienos kavos namų kelneris niekada jūsų nepaklaus „ar dar ko pageidautumėte?”. Šios tradicijos nežinantiems toks elgesys, kai svečiui „netrukdoma”, atrodo nemandagus. Kai kam susidaro įspūdis, kad klientu nesidomima. Todėl neretai turistai Vienos kavos namų oficiantus pavadina „arogantiškais, nemandagiais, įžūliais”. Iš tiesų toks elgesys yra iš esmės visai kas kita, nei greitas aptarnavimas, klaidingai tapatinamas su geru ir maloniu dėmesiu klientui. Betgi „klientų” Vienos kavos namuose nėra – yra tik „svečiai”. Herr Ober neįkyrėja svečiui, nedemonstruoja perdėto dėmesio, todėl svečias gali sėdėti kavinėje kiek panorėjęs, kad ir visą dieną, netrukdomas čia leisti laiką. Kafėhauzo kelneris neskubės jums nešti ir sąskaitos, teatrališkai tvarkys kitus reikalus, kad neduokdie nepaskubintų svečio išeiti, nesutrikdytų jaukios ir malonios atmosferos, už kurią jis jaučiasi atsakingas. Viskas turi klostytis neskubant, įprastu ritmu ir ponas Ober, dažnai garbesnio amžiaus vyriškis, dar nuo imperatoriaus laukų tarsi jaučiasi įpareigotas šią tvarką prižiūrėti. Kelneriai elgiasi kaip aktoriai scenoje, tobulai persikūnija į salės viršininko vaidmenį. Nuo XIX a. antrosios pusės Vienoje, naujame Ringo bulvare, vienas po kito ėmė atsidarinėti kavos namai, kadaise jų buvo daugiau nei trisdešimt, o dabar likę vos keturi, tęsiantys tradiciją. Daugiau kavos namų dabar yra ne Ringe. Amžių sandūroje kafėhauzai tapo savotiškais austrų menininkų namais, nes jaukesnėje nei dažnai mažų būstų aplinkoje daug Vienos intelektualų praleisdavo dieną, rašydami ar diskutuodami. Kafėhauzų atmosferą kuria ir interjero elementai: veidrodžiai, sietynai, parketas, marmuru dekoruotos sienos, jaukios ir patogios pusiau uždaros vientisų minkštų kampų salelės draugų kompanijoms, maži staleliai vienišiams ar poroms, elegantiškos buržuazinio stiliaus kėdės, ypač populiarūs staliukai prie langų, taip pat stovai su laikraščiais iš viso pasaulio, biliardo stalai. Dabar beveik visuose kavos namuose rasi ir gausų valgiaraštį – anksčiau tiek patiekalų nebuvo. Bet kafėhauzas nėra restoranas, o tradicija užeiti tik puodeliui kavos ir ilgesniam laikui vis dar gyva. Nors prabangus, dažnai net imperatoriaus laikus menantis istorinis interjeras kai kuriuos turistus glumina, ypač jeigu jie nori tik kavos, o frakais ir smokingais pasipuošę manieringi kelneriai trikdo, tačiau nemažai turistų vis dėlto atkakliai šturmuoja kelionių vadovuose išvardytus kafėhauzus, todėl norint patekti į Cafe Central arba Cafe Sacher, reikia mažiausiai pusvalandį laukti eilėje už durų net ne turistinio sezono metu. 

Tradiciškai kavos puodelis, keli vienietiško cukraus gabalėliai, stiklinaitė vandens kafėhauzuose atnešami ant nedidelio dailaus padėklo. Stiklinės vandens patiekimas šalia puodelio irgi sena tradicija. Iš pradžių namų ūkiuose vieniečiai naudojo šulinių vandenį, bet jis buvo drumstas ir prastos kokybės, sukeldavo ligas, todėl kavos namų savininkai, kad įrodytų aukštą vandens kokybę, už tai imdavo nemažus pinigus, atnešdavo šalia kavos, kaip įrodymą, skaidraus kalnų šaltinio vandens stiklinaitę. Nuo 1873 metų į Vieną imperatoriaus Pranciškaus Juozapo potvarkiu buvo nutiestas pirmasis 95 km ilgio vandentiekis iš Alpių, ir miestas pradėjo gerti skaidrų, daug švaresnį kalnų šaltinių vandenį, tačiau vandens stiklinė prie kavos puodelio jau buvo tapusi įprastu atributu. Vis dėlto vandens iš stiklinės ilgą laiką negerta, į jį būdavo dedamas šaukštelis pamaišius kavą.

Vieni iš keturių Ringo bulvare likusių istorinių Vienos kavos namų yra Cafe Landtmann. Įsikūrę priešais rotušę, prie teatro ir visų svarbiausių Austrijos valdžios institucijų, jie nuo pat atidarymo buvo politikų ir ministerijų darbuotojų, be to, aktorių mėgstama vieta. Kartais juokaujama, kad tai, kas aptarinėjama prie Landtmano staliukų, kitą dieną atsiranda Austrijos laikraščiuose.

Kavos namai pavadinti pirmojo savininko pavarde, jie įkurti 1873 metais, kai aplinkui visu smarkumu vyko didžiosios Ringo bulvaro statybos. Nors Francas Landtmanas pardavė kavos namus jau po septynerių metų ir laikui bėgant pasikeitė keturi savininkai, pavadinimas liko tas pats. 1929 m. garsus Ringo bulvaro kavinių architektas prof. Ernstas Šmeleris Landtmanui sukūrė naują interjerą, kuris šiandien yra kultūros paveldo objektas. Anuomet jie buvo vadinami elegantiškiausiais Vienos kavos namais. Ir dabar svečias, įėjęs į vidų, pirmiausiai pamato iš tų laikų keturias medines kolonas, vaizduojančias premjerinių Burgteatro spektaklių scenas, kavinės Didžiąją salę, kurią puošia prašmatnus sienų dekoras iš kelių rūšių brangios medienos. Tokį interjerą matė ir Zigmundas Froidas, vakarais čia užsukdavęs sulošti kortomis. Kavinės svečių knygoje Austrijos prezidentų, Vienos merų, parlamentarų, kanclerių, ministrų, režisierių, teatro aktorių ir kino žvaigdžių įrašai. Čia lankėsi Austrijos pirmasis prezidentas K. Reneris, kancleriai E. Dolfusas ir K. Šušnigas, o garsusis premjeras B. Kraiskis atvykdavo su visu ministrų kabinetu. Pasakojama, kad jis kas kartą ilgai ir įdėmiai tyrinėdavo valgiaraštį, bet galiausiai užsisakydavo visada tą patį – du minkštai virtus kiaušinius stiklinėje. Šis patiekalas ir dabar populiarus kafėhauzų pusryčių valgiaraščiuose. Vienos kavos namų tradicijos atlaikė du pasaulinius karus, bet XX a. septintajame dešimtmetyje, išpopuliarėjus amerikietiško stiliaus kavinėms ir barams, čia užsukdavo vis mažiau lankytojų. Landtmanui iškilo pavojus užsidaryti, tapti banko nuosavybe, kaip atsitiko daugumai Ringo bulvaro kavos namų, tačiau Kverfeldų šeima, neabejinga kafėhauzo likimui, remiama miesto kultūros patarėjo, rado lėšų ir išsaugojo brangų interjerą ir verslą, o svarbiausia – toliau tęsė kafėhauzo tradiciją. Ir jei dabar Austrijos užsienio politikos svečias nori susipažinti su šia UNESCO globojama tradicija, jis kviečiamas tik į Landtmaną. Tad jame ir toliau svečiuojasi aukšto rango užsienio svečiai.

Kavos namų atmosferą Austrijoje kuria oficiantai. Legendinis viršiausias Landtmano padavėjas – Herr Oberkellner – toks oficialus jo titulas, buvo Herr Robert, kuris per beveik trisdešimt darbo metų tapo tikra žvaigžde. Išlydėti į pensiją 2003 m. susirinko jo klientai, tarp kurių buvo ir aukščiausio rango politikų, jam buvo įteikta auksinė Vienos Rotušės riterio skulptūrėlė – svarbiausias miesto apdovanojimas už nuopelnus, apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas, spauda rašė, kad su šiuo žmogumi baigėsi visa stilingų legendinių, tituluojamų „viršiausiais”, padavėjų epocha. Ir iš tikrųjų tokios geriau apmokamos ir didesnę atsakomybę turinčios pareigybės kaip Herr Oberkellner jau nebėra, liko tik kreipinys Herr Ober, o visi kavos namų oficiantai dabar lygūs. „Svečias visuomet yra karalius”, sakydavo ponas Robertas, tačiau po pauzės pridurdavo: – „bet šefas esu aš”. Daug kavinės lankytojų ilgus metus manė, kad būtent jis ir yra Landtmano savininkas. Kavos namų svečius pasitikdavo elegantiškiausiais komplimentais, ir jie jausdavosi laukiami, visada „gražūs ir jauni”. Ponas viršiausias kelneris Robertas buvo perpratęs nuolatinių klientų įpročius, įtikdavo kiekvienam pasiūlydamas tik jam tinkamą gėrimą ar patiekalą. Jis neieškojo žodžio kišenėje, mokėjo vienietiškai šmaikštauti, o žodžio skonio pojūtis yra labai būdingas Vienos kultūros bruožas. „Aš gyvenau iš šmaikštaus žodžio ir arbatpinigių”, – atsisveikindamas sakė žurnalistams ponas Robertas. Vienoje dar labai svarbu žinoti titulus ir galima kreiptis net keliais jų į vieną asmenį. Šią tradiciją ponas Robertas tobulai žinojo ir kreipdavosi: „mano miela grafiene, ponia ministre”, „pone barone”, „mano damos”, „pone generalini direktoriau”, „visų mieliausioji”, „Jūsų Ekscelencija”, „pone daktare”, „pone komercijos tarėjau”.

Kreipinių titulais tradicija kafėhauzuose tęsiama ir toliau, tik gal nebe taip įmantriai. Beje, tiek titulų kreipiniuose neturi jokia kita šalis. Pavardė nėra tokia reikšminga, jos galima ir neminėti, tačiau titulas yra privalomas. Austrijoje jis parodo žmogaus statusą. Kitos šalys turi kitus statuso simbolius, o Austrija – titulus. Pakanka baigti universitetą, ir jau esi ponia magistrė arba ponas magistras visam gyvenimui. Šios kelios mažos raidelės ar žodeliai prieš žmogaus pavardę yra tai, ką austrai paveldėjo iš imperijos laikų. Imperija subyrėjo prieš šimtą metų, tačiau Austrija vis dar turi pusantro tūkstančio oficialių akademinių, profesinių ir valstybės tarnybos titulų ir šiukštu, jei gyvendamas Austrijoje ir bendraudamas su tituluotais asmenimis, rašydamas dalykinius laiškus šią taisyklę ignoruosi. Nuo imperijos laikų šnekamojoje kalboje pono daktaro sutuoktinė vis dar yra ponia daktarė, nors jokių disertacijų nėra apsigynusi. Aišku, kad ši tradicija ne visų mėgstama, kiti ją ignoruoja ir iš jos šaiposi, ypač jaunimas ir maištingieji austrų menininkai. Vis dėlto mano ausiai Vienoje žavu nugirsti, kai vienas karietos vadeliotojas kreipiasi į kitą gal rimtai, o gal juokais „pone profesoriau”. Man ši tradicija įdomi ir tuo, kad ji labai gyva ir literatūroje. Štai knygoje „Tabakininkas” austrų rašytojas Robertas Seethaleris pasakoja: „Pamažu iš pakrikos klientų maišalynės pradėjo išsiskirti pavieniai žmonės su savo ypatybėmis, kol galiausiai Francas net išmoko kreiptis į juos pavarde ir su prideramu, Vienoje tiesiog gyvybiškai svarbiu titulu. Buvo, pavyzdžiui, tokia ponia dr. dr. Heincl, kuri nė nebūtų atpažinusi universiteto pastato, o juo labiau nebuvo kada nors įkėlusi ten kojos. Ponia dr.dr.Heincl buvo dukart ištekėjusi, pirmą kartą už žydo dantų gydytojo, o vėliau už juristo, jau per vestuves senut senutėlio. Abiejų ponų, kaip ir daugumos vieniečių, gyvenimo kelionė baigėsi Centrinėse kapinėse, betgi daktaro titulai liko, ir našlė Heincl toliau juos išdidžiai visur nešiojo.” Prie šitos titulų gyvavimo ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir literatūroje tradicijos nemaža dalimi prisideda ir šmaikštieji Vienos kavos namų oficiantai, ilgainiui tapę ne vieno literatūrinio anekdoto personažais, daugybės feljetonų herojais ir aforizmų autoriais.

Vienietiškas anekdotas

Mano pagarba Jūsų Ekscelencija!

Elegantiškuose Vienos kavos namuose sėdėjo svečias ir stebėjo, kaip ponas Oberkelneris labai asmeniškai sveikino pasitikdamas kiekvieną atėjusį klientą: „Laba diena, pone departamento viršininke; bučiuoju ranką ponia ministerijos tarėja; turiu garbės pone inžinieriau; mano pagarba Jūsų Ekscelencija!” Po kurio laiko svečias pamojo Okerkelneriui, kad prieitų, ir paklausė: „Sakykite, kaip jums pavyksta įsidėmėti šitiek svečių?” Oberkelneris mandagiai atsakė: „Matote, turiu labai gerą atmintį…” Bet svečias neatstojo: „O kaip kreipiatės į tuos, kurių nepažįstate?” Oberkelneris atsakė: „Tada pritaikau titulą savo nuožiūra”. Tačiau svečiui tokio atsakymo nebuvo gana, ir jis vėl paklausė: „O jeigu žmogus neturi jokio titulo, tai kaip tada?” Oberkelneris trumpai tarė: „Tuomet aš kreipiuosi paprastai pone daktare!”. Paskui svečias baigė gerti kavą, apmokėjo sąskaitą ir atsisveikinęs išėjo, net neišgirdęs, kaip Oberkelneris pavymui šūktelėjo: „Viso gero, pone daktare!”.

Cafe Schwarzenberg

Švarcenbergo kavos namai buvo įkurti 1861 m. ir yra seniausi Ringo bulvaro kavos namai. Jie du kartus keitė pavadinimą, ir tik trečiasis savininkas 1902 m. pavadino juos Švarcenbergo kavos namais. Trumpą laiką, nuo 1939-ųjų iki karo pabaigos, jie buvo vadinami – Cafe Deutschland. Po karo renginius Švarcenberge organizuodavo sovietų kariai. Jie turėjo įprotį įsišventę šaudyti į orą, todėl visas kavinės interjeras buvo suvarpytas kulkų, o vienas sovietų reliktas – apšaudytas veidrodis, pridengtas gėlių vazonais, stovėjo net iki 1978-ųjų, kol tuometis savininkas nusprendė parduoti kavinę automobilių salonui. Kavos namus išgelbėjo miesto kultūros tarėjas, vėliau tapęs miesto meru. Jis rado naują investuotoją. Švarcenbergas nebuvo populiarus tarp garsių menininkų kaip kiti kavos namai, jo istorijoje įamžintas vienintelis nuolatinis garsus svečias – architektas Josefas Hofmannas, Vienos dirbtuvių (Wiener Werkstätte) įsteigėjas, kuris atvykdavo asmeniniu automobiliu pietauti ir sukūrė čia ne vieną savo eskizą. Kavinės interjeras solidus, salėje išsaugotos autentiško interjero detalės – tamsaus ir šviesaus marmuro plokštės, kalto žalvario staliukai. Išsaugota ir autentiškomis juodomis marmuro plokštėmis dekoruota moterų tualeto patalpa – Europos moderniosios architektūros teoretiko Adolfo Looso vidaus interjero pavyzdys, tokių mažai likę. Vakarais Švarcenberge rengiami fortepijono muzikos ir džiazo vakarai. Šiuose kavos namuose reikia ragauti vienietiškai paruoštos kavos, čia nemažas jos pasirinkimas. Galima rinktis ir paprastesnę kavą be alkoholio – melanžą, braunerį, kapucinerį, franciskanerį, ainšpenerį, bet siūlyčiau įmantresnę su alkoholiu – Mariją Terezę ar fariziejų. Jei užsukę į kavos namus oficianto paprašysite tiesiog stiprios kavos, nenustebkite, kad jis šiek tiek susierzins, gal net bandys persmeigti jus žvilgsniu, nes tokios kavos šiose institucijose nebūna. Austrija negarsėja juoda kava kaip Italija ar Turkija. Čia svarbesnė kavos namų ir desertų kultūra, o geros rūšinės kavos reikia ieškoti trečios bangos (Third-Wave) kavinėse, kurių Vienoje yra ne viena. Į Švarcenbergą siūlyčiau eiti kaip į vienietišką kavos instituciją ir išgerti įmantriau sutaisytos kavos, būtinai su šlakeliu alkoholio. Kavos namuose pernelyg nepaisoma kavos pupelių kilmės, dažniausiai pupelės nėra kuo nors ypatingos. Prieš užsisakydami, būtinai perskaitykite kavinės gėrimų meniu. Mažas puodelis juodos stiprios kavos, panašios į itališką espresso, tik su didesniu vandens kiekiu, Austrijoje dažnai vadinamas moka (Mokka) arba švarcer (juoda kava – Schwarzer) ir būtent iš jos atsiranda visos kitos vienietiškų kavų variacijos. Vienu metu moka buvo bendrinis kavos pavadinimas, kuris buvo prigijęs visame pasaulyje. Jis kilęs iš Jemeno uosto al Mucha pavadinimo, per šį uostą kadaise buvo eksportojama didžioji dalis pasaulio kavos. Beveik visur Austrijoje galima rasti ne tik juodos, bet ir „rudos“ kavos – brauner (Brauner). Mums ji primena lietuvišką baltą kavą, tik vietoj pieno austrai labiau mėgsta įpilti grietinėlės. Austrijos ir Italijos istorija kartais susikryžiuodavo, kaip ir šalių kaimynių gėrimų istorijos. Mažai kas žino, kad itališkojo kapučino pavadinimas pirmiausiai buvo sugalvotas Austrijoje XIX a. pabaigoje, kai Triestas priklausė Austrijai ir ten buvo daug austrų karių. Jie italų kavinėse prašydavo kapucinerio (Kapuziner), kaip buvo pratę namuose, – mažos mokos su plaktos grietinėlės kepuraite. Tokį pavadinimą Austrijoje gėrimas buvo gavęs dėl to, kad spalva ir forma priminė vienuolių kapucinų gobtuvą. Italai vietoj grietinėlės plakdavo pieną ir kavą pavadino kapučinu. Iš kur jie galėjo žinoti, kad tokia kava jau buvo geriama Vienoje, tik kitu pavadinimu – melanžu (Melange). Vienos melanžas (pranc. „mišinys“), pasak apklausų, dabar yra mėgstamiausia kava Vienoje, o antra ir trečia vieta tenka kapučinui ir latei. Šito skirtumo Vienos kavos namų oficiantai „nesupranta“ :

Trys ponai sėdi kavos namuose ir užsisako melanžo, kapučino ir latės. Kelneris priima užsakymą, nueina prie kolegos ir taria: Trys melanžai štai tam staleliui prie lango!

Gardinti kavą plakta grietinėle Austrijoje įprasta. Anksčiau tokią kava itin mėgę vežikai šaltu oru. Po Pirmojo pasaulinio karo trūko arklių ir į karietas kinkydavo tik vieną vietoj dviejų. Karietos buvo vienkinkės – vokiškai Einspänner. Vežikai stabtelėdavo prie kavos namų, nusipirkdavo karštos kavos, ant viršaus paprašydavo uždėti kuo daugiau plaktos grietinėlės, kad kava greitai neatvėstų ir, vienoje rankoje laikydami vadeles, kitoje kavą stiklo puodelyje su ąsele, važiuodavo toliau. Kavą gerdavo per plaktą grietinėlę nemaišydami, kad ji kuo ilgiau būtų karšta. Taip ši kava, ruošiama stiklo puodelyje ir su plakta grietinėle, gavo ainšpenerio (vok. vienkinkis vežimas) pavadinimą. Kai kurie vežikai ją paskanindavo vyšnių „šnapsu“, ne veltui ir vadinama ji buvo įmantriau – fiaker kava („Fiaker Kaffee“), o fiakrais Vienoje vadintos karietos. Kava su alkoholiu „Švarcenberge“ turi atskirą ilgą sąrašą. Jei užsisakysite Marijos Terezės, pagardintos plakta grietinėle ir apelsinų likeriu, gausite nemažą barokinę porciją, po kurios nebenorėsite nei deserto, nei stipresnio gėrimo. Švarcenbergas siūlo net kavą su degtine – „babušką“, matyt, tai užuomina į jų istoriją. Ne ką mažiau populiari yra fariziejų kava, tik pavadinimas buvo sugalvotas ne austrų, o gudragalvių frizų, gyvenančių prie Šiaurės jūros. „Fariziejai!“ – sušuko vienos parapijos pastorius, supratęs, kad griežtai ganomos jo avelės į kavą prisipila romo, o iš puodelio sklindantį alkoholio kvapą slopina plaktos grietinėlės sluoksniu. Kava su alkoholiu, anot vieniečių, sušildo kūną ir maloniai nuteikia sielą.    

Ir vis dėlto, vieniečiai į kafėhauzą niekada neina tik dėl to, kad išgertų kavos. Į vienus kafėhauzus užsuka norėdami pabūti vieni, kituose sprendžia darbo klausimus, trečiuose lankosi tik paragauti gardesnių desertų, o į ketvirtus užsuka, nes patinka tualetas. Švarcenbergo kavos namus mėgsta verslo žmonės, čia tvarko reikalus, aptaria sandorius.

Cafe Central

Kartą čia susitiko revoliucionierius (Levas Trockis), psichiatras (Sigmundas Freudas), rašytojas (Stefanas Zweigas) ir architektas (Adolfas Loosas). Šis sakinys skamba kaip anekdoto pradžia, bet tokia buvo Cafe Central kasdienybė. 

Nuo XIX a. pabaigos iki Austrijos anšliuso kavos namai buvo labai mėgstami Vienos intelektualų, kurių dauguma buvo žydai. Ypač savo publika išsiskyrė Cafe Central, nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo buvusi centrinė literatų susitikimo vieta, svarbi jų kūrybos vaisių brandinimui. „Kafėhauzas – tai pasaulėžiūra, kurios esmė yra nežiūrėti į pasaulį“,– sakė vienas to meto rašytojų Alfredas Polgaras. Cafe Central tais laikais turėjo 250 skirtingų pavadinimų laikraščių dvidešimt dviem pasaulio kalbom. „Jei manęs nėra kafėhauze, vadinasi, aš pakeliui“, – sakydavo Vienos bohemos atstovas Peteris Altenbergas, kurio skulptūra ir toliau sėdi prie staliukio Cafe Central ir stebi, kaip turistai šturmuoja šią kavos instituciją, kurią jis ir jo draugai rašytojai pavertė legenda daugiau nei prieš šimtą metų. Tais laikais čia lankėsi ne vien garsūs intelektualai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia kavą gėrė Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris. Buvo sakoma, kad Cafe Central kas antra kėdė nokina poeto genijų, austromarksistą, dodekafoninės muzikos kūrėją arba bent jau psichoanalitiką, už kiekvieno išskleisto laikraščio šmėkšo protinga galva, už kiekvieno disputo – literatūrinis gardėsis, o kiekvienas grietinėlės lašas yra vis kita pasaulėžiūra. Peterio Altenbergo įtaka buvo tokia didelė, kad daugelis menininkų mėgdžiojo jo stilių. Keistuolis estetas visuomet norėjo atkreipti į save dėmesį: elgesiu, apranga, kūryba. Ir tai jam puikiausiai sekasi daryti iki dabar: norint patekti į Cafe Central, reikia ilgokai pastovėti eilėje už durų. Dabar šie kavos namai paaukoti tikrų tikriausiam turizmo demonui, apie juos rašo visi kelionių vadovai, o turistai sudaro net aštuoniasdešimt procentų visų lankytojų. Taigi Altenbergas ir toliau sulaukia didžiulio dėmesio, kaip senais laikais, kai korespondencijai nurodydavo adresą: „Peteriui Altenbergui. Cafe Central. Viena.“ Garsusis keistuolis neparašė nė vieno didesnės apimties literatūros kūrinio, jo kūryba buvo kolegų surinkta, „surankiota“ net nuo aprašinėtų kafėhauzo servetėlių ir išleista. Kuo ši Vienos bohemos asmenybė visus taip traukė? Altenbergas gimė turtingoje žydų šeimoje ir, būdamas labai gabus, visiškai negebėjo mokytis, o vėliau ir dirbti. Baigiamojo gimnazijos darbo pavadinimas buvo „Naujojo pasaulio (Amerikos) įtaka Senajam pasauliui“. Jaunuolis parašė vieną žodį: „bulvės“. Toks telegraminis, minčių glaustais sakiniais užrašymas, kalbos žaidimai su netikėtais kodais ir asociacijomis, lakoniški eskizai ilgainiui tapo jo rašymo stiliumi. Altenbergui nepavyko baigti nei medicinos, nei botanikos, nei teisės studijų. Jis neįstengė išmokti groti smuiku. Jį pradėdavo kankinti nuobodulys. Tėvas nusiuntė sūnų pas gydytojus, ir galiausiai Altenbergas buvo pripažintas neveiksniu dėl „itin jautrios nervų sistemos“.

Pradėjęs savarankiškai gyventi, po tėvo mirties, Altenbergas vertėsi iš rėmėjų lėšų, daugelis mecenatų buvo kolegos menininkai, leidėjai. Iš jų meistriškai iškaulydavo pinigus, kurdamas anekdotines situacijas.

Vieną vakarą Altenbergas pristojo prie bičiulio Karlo Krauso: Karlai, duok man dešimt kronų…duok dešimt kronų… Po kurio laiko Krausas neapsikentęs tarė : Peteri, juk žinai, jei turėčiau, duočiau, bet neturiu. Į tai Altenbergas išsyk sureagavo: Tai aš tau paskolinsiu, o tu man duok.

Kitas garsus rašytojas Hugo fon Hofmanstalis savo leidėjui rašė: „Neseniai iš Altenbergo gavau pilną padėkų man laišką, kuriame savo artimiausius bičiulius jis apkaltino tuo, kad šie nepadeda ir jis badauja. Kadangi šiuo ponu visai negalima pasikliauti ir aš nenoriu, kad jis pradėtų taip pasakoti apie mane, prašyčiau parašyti, kiek jam siunčiate kas mėnesį, kad būčiau ramus dėl sumos, kurią jam skiriu.

Menininkai, leidėjai finansavo ir jo gydymą sanatorijose. Architektas Adolfas Loosas, poetui mirus, nekrologe rašė: „Visuomet buvai taupiausias iš taupiausių. Kiekvieną sutaupytą grašį nešei į taupomąją kasą. Kartą, išgirdęs apie vieno viešbučio apiplėšimą, sugalvojai parašyti broliui: Mielas Georgai, atsiųsk man šimtą kronų, aš visus pinigus padėjau į taupomąją kasą ir dabar žvelgiu badui į akis. Bet tu tikrai nebuvai šykštus. Visuomet skirdavai kažkiek pinigų nuskriaustiems vaikams, apie kuriuos perskaitydavai laikraščiuose. Vaikų apsaugos ir gelbėjimo tarnybos finansinėse ataskaitose nuolat buvo įrašas PA 10 kronų. Ir vienintelis duodavai daugiau arbatpinigių kelneriams ir kambarinėms.

Po Altenbergo mirties jo bičiuliai nustebo pamatę, kad vaikų apsaugos ir gelbėjimo tarnybai jis testamentu paliko 107 834 kronas. Pinigai poetui turėjo didelę reikšmę, nes jie užtikrino jam nepriklausomybę, jis gyveno be rūpesčių, jam nereikėjo eiti į kompromisus. Jo palikimas – ne tik pinigai, bet ir 10 000 atvirukų kolekcija, kuri dabar saugoma Vienos istorijos muziejuje. Be to, Altenbergas norėjo gyventi iki 140-ties metų (laikėsi pieno produktų dietos, gėrė daug žalių kiaušinių). Dietos, dėmesys kūnui, laikysenai ir drabužiams buvo to laikotarpio mada. Altenbergo išvaizda buvo ekscentriška, narciziška. Štai kaip jį apibūdina bičiulis Polgaras:

Languotu kostiumu, per trumpomis kelnėmis, sportiškai užsisegęs odinį diržą, be skrybėlės, klapsėdamas sandalais, pensnė su virvele, plačia kaip matavimo juosta, pasikišęs po pažasčia lazdą, panašią į vėzdą gumbo formos galu, yrėsi garsiai šnekučiuodamasis su savimi per Grabeną. Jūs atkreipiate į save pernelyg daug dėmesio, pasakė sargybinis. Per mažai!“ – suriko vargšas Peteris: – „Per mažai!.

Mada yra estetiškas nusikaltimas. Ji nenori baigtinio gero ar baigtinio gražaus. Ji visada nori tik ko nors naujo“ – sakė Altenbergas, sugalvojęs daugiau nei prieš šimtą metų drabužius, kuriuos šiandien vadiname laisvalaikio apranga.

Tikroji jo pavardė buvo ne Altenbergas, o Englanderis. Bičiulis architektas Loosas prisiminimuose rašė, kad Altenbergas pasikeitė pavardę dar ir dėl to, kad nenorėjo būti siejamas su anglais. Ir kai Loosas padovanojo kostiumą Altenbergui, šis atsidėkojo žodžiais: „Tu tikrai nenorėjai suteikti man džiaugsmo šiuo nauju kostiumu, nenorėjai įrodyti draugystės, tu tik norėjai žiauriai ir įžūliai priversti mano nepriekaištingą skonį taikytis prie tavojo paiko ir beprotiško, nusižiūrėto iš sugedusių nevykėlių apgailėtinų idiotų anglų ir amerikiečių.

Taigi Peteris Altenbergas iš tikrųjų buvo Richardas Englanderis. Amžių sandūroje nemažai Vienos žydų intelektualų, rašytojų susigalvojo pseudonimus, kaip ir mano cituojamas Altenbergo bičiulis Polgaras. Nauju vardu jie siekė atsiriboti nuo žydų bendruomenės, kurioje buvo gimę, ir įsilieti į vokišką kultūrą. Kai kurie net formaliai perėjo į katalikų tikėjimą, pavyzdžiui, kompozitorius Gustavas Mahleris. Peteris Altenbergas tapo formaliu kataliku 1910-ais. Pasak vieno vokiečių poeto, paskutinis Altenbergo iškrėstas pokštas buvo katalikiškos jo laidotuvės 1919 metais, į kurias susirinko keturi šimtai žmonių. Cafe Central traukė intelektualus iki Altenbergo mirties 1919-aisiais, paskui visi „centralistai“ persikraustė į kitą kafėhauzą – Herrenhofą. Kelis dešimtmečius Cafe Central buvo uždaryta ir vėl atvėrė duris 1982 metais.

Mano gyvenimas yra nesvarbus, svarbu tik tai, kas liks po manęs kitiems.

Peteris Altenbergas

Papūga

Papūga gatvėje be paliovos klykė savo vardą, kuris, beje, buvo „Lora“. Ir klykė valandų valandas per atvirą langą. Aš irgi šaukiau per langą: „Štiš, varnapalaike!“, nors tai buvo tik papūga. Paskui apsipykau su protingosios Loros šeimininku. „Mes jau žinome, kuo ji vardu ir kad daugiau mums nieko pasakyti negali! Prisistatau, esu Altenbergas, bet tiek triukšmo dėl savo vardo nekeliu ir pasakyti galiu kur kas daugiau! Be to, ji man trukdo dirbti!“. – „O ką jūs dirbate, leiskite paklausti?“ – „Aš rašau eiles.“ – „Ir Jums daryti trukdo mano papūga?! Na, aš galiu pernešti ją į kambarį kiemo pusėje“. – „Tai nebloga mintis“. – „Nors, žinoma, jai labiau patinka gyvenimas šviesioje ir džiaugsmingoje gatvėje.“ – „Negalima taip lepinti gyvūno, ramiame kambaryje į kiemo pusę sveikiau nervams. Ir pagaliau, kas toje gatvėje jos klauso, niekas neturi laiko, o kieme pagaliau išgirs!“

Draugai

Mano draugas – visiškai kvailas, bet geras vyrukas. Kodėl bet?! Nes tatai apsunkina visą reikalą. Mat jei kvailas vyrukas yra blogas vyrukas, tokiam galima atsikirsti! O jei kvailas vyrukas yra geras vyrukas, tokį reikia užjausti ir tai viską gadina. Tuomet visi nusiteikia prieš vieną ir rėkia: „Tu kietaširdi, nedorėli, tu tikras nenaudėli!“

Iš šalies taip ir atrodo. Taigi „geras ir kvailas“ yra nenaudingas draugo savybių derinys, o „blogas ir kvailas“ yra visai priimtinas. Mat kvailas negali būti pavojingai blogas, jis tam per kvailas. Kvailas ir geras yra pati pavojingiausia samplaika. Tokio žmogaus pusėje yra kvailiai, nes jie kvaili, jo pusėje yra gerieji, nes jie geri, jo pusėje yra blogieji, nes jie džiaugiasi, kad atsirado kvailys, kuris yra ir kvailas, ir geras.

Bet ar nėra protingų ir gerų draugų?! Ne, tokių nebūna. Nes jei jis protingas, šio savo privalumo negali nė akimirką paleisti iš akių. Todėl negali matyti kito, todėl negali kito laimės ištisai turėti savo akyse, todėl negali būti jam geras.

Tik kvailys galėtų būti geras, o jis tam yra per kvailas.

Nervai

Turėjau draugą, labai inteligentišką žmogų. Tačiau jo nervai, tie jo nervai, buvo visai neinteligentiški…

Vieną vakarą kavinėje jis man tarė: „Peteri, esi mano draugas, todėl galėtum padaryti didelę paslaugą! Šiandien jaučiuosi toks senas, toks bejėgis… Prašau, pasakyk po penkių minučių, kad šiandien atrodau labai žvaliai ir jaunatviškai…“

Paėmiau laikrodį, pasidėjau ant stalo ir po penkių minučių tariau: „Klausyk, kas šiandien tau nutiko? Seniai nemačiau tavęs tokio jaunatviškai žvalaus!“

Jis nuraudo iš džiaugsmo ir entuziastingai tarė: „Iš tiesų? Labai pradžiuginai! Tokių malonių dalykų niekas pasaulyje niekam nesako, tik tu vienintelis!“

Citrinos geltonumo ir violetiniai gvazdikai

Poetas tarė visiškai girtam jaunuoliui: „Jūs čia tikriausiai sėdite dėl tos nuostabios jaunos damos priešais ir todėl prisilakėte?“

Girtas jaunuolis nieko neatsakė.

Tuomet priėjo gvazdikų pardavėja.

Girtas jaunuolis nusiuntė damai dešimt gvazdikų, citrinų geltonumo ir violetinių, nors poetas perspėjo to nedaryti. Kavinėje nedera taip elgtis.

Ponas, sėdėję su nuostabiąja dama, gvazdikų pardavėjai tarė: „Eikit šalin su gėlėmis, eikite šalin!“

Tuomet poetas nupirko tuos pačius gvazdikus ir nusiuntė su rašteliu: „Poetas nelaimingam jaunam ponui.“

– Eikite šalin,– tarė ponas gvazdikų pardavėjai. – Greitai šalin!

Ir netrukus triumfuodamas išėjo su nuostabiąja dama.

Bet niekas, niekas, joks menkiausio tikro jausmo atomas šioje žemėje nedingsta. Tik brutalieji to nepastebi.

Dama jautė: „Mane nelaimingai myli, kenčia…“

Ponas būtų galėjęs tarti: „Paimkite šias gražias gėles, regis, turite fanatišką gerbėją.

Taip būtų atremtas smūgis, išlygintas jausmų pasaulis. Bet jis prakišo gyvenimo rapyrų turnyrą, nes griebėsi staigiai jėgos, smogė. Moterims tai nepatinka.

Damą užplūdo prieštaringas jausmas: „Mane nelaimingai myli, kenčia. Koks jūs netašytas stuobrys, mano pone, ar esu jūsų nuosavybė?

– Mes susimovėme, – tarė girtas jaunuolis.

–Taigi, – pritarė poetas. Nes jis visuomet pritardavo, tokiomis progomis, visomis aplinkybėmis, nors ir žinojo, kad yra kita tiesa!

Seethaleris

Araratas. Reiškiniai (poema)

Aratas. Reiškiniai

 

 

Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-Kairienė

Versta iš: Aratos, Phénomènes, texte établi, traduit et commenté par Jean Martin,  tome I, Paris: Les Belles Lettres, 1998.

Nuotrauka Rasos Matulevičienės

 

Aratas (~315/310–240 m. pr. Kr.) – senovės graikų poetas, helenistinės poezijos atstovas. Kilęs iš Solų (Kilikija), Aratas ilgą laiką gyveno Atėnuose, paskui, pakviestas Makedonijos valdovo Antigono II Gonato, viešėjo jo  rūmuose. Mirė Peloje. Svarbiausias Arato veikalas – didaktinė  astronominė poema ,,Dangaus reiškiniai“ (Phainomena). Šis mokslinis hegzametru parašytas  kūrinys  – ilgo  ir kruopštaus poeto darbo rezultatas. Manoma, kad jį kurdamas Aratas rėmėsi senovės graikų matematiko ir astronomo Eudokso (IV a. pr. Kr.) veikalais.  Pirmojoje ,,Dangaus reiškinių“ dalyje Aratas supažindina su Šiaurės ir Pietų pusrutulių žvaigždynais, kometomis, dangaus apskritimais, su žvaigždynų patekėjimais ir nusileidimais. Pasakojimą apie žvaigždes Aratas paįvairina mitologiniais intarpais, pateikia retesnių mitų variantų. Antroji, trumpesnioji, poemos dalis skirta meteorologiniams reiškiniams. Arato poema sulaukė didelio susidomėjimo Antikoje, buvo išversta į lotynų kalbą, neprarado populiarumo ir vėlesniais laikais. Viduramžiais ja naudotasi kaip astronomijos žinių šaltiniu. Šiuolaikiniam skaitytojui suvokti poemą padės senieji žvaigždėlapiai, kuriuose žvaigždynai vaizduojami kaip mitiniai personažai ar gyvūnai.

Pirmą kartą Arato poemą į lietuvių kalbą kruopščiai išvertė ir išsamius komentarus parašė Paulius Garbačiauskas (Aratas, Reiškiniai, V., Aidai, 2010). Kadangi kūrinys buvo verstas proza, kilo mintis išversti poemą hegzametru, kuriuo ji buvo parašyta. Antikoje kiekvienas poezijos žanras buvo kuriamas tam tikru metru. Pagal metrą galima nustatyti kūrinio žanrą, todėl verčiant labai svarbu išsaugoti jo specifiką. Aratas, kaip ir kiti to meto didaktiniai poetai, rašė ne tik mokslinius, bet ir poetinius veikalus. Arato poemos meniškumą lemia pakilus epinis stilius, homerinė leksika ir metro ypatybės. Lietuvių kalba – viena iš kalbų, tinkamų rašyti ir versti hegzametru. Nors lietuviškasis hegzametras grįstas kirčiuotų ir nekirčiuotų, o ne ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita, jis suteikia verčiamam kūriniui melodingumo, ritmiško skambesio ir priartina vertimą prie originalo. Iki šiol antikinės poezijos kūriniai į lietuvių kalbą buvo verčiami ne proza, bet atitinkamais metrais. Norėtųsi šią tradiciją išlaikyti ir ateityje.

Vertėja   

 

ARATAS.   REIŠKINIAI

 

                  Giesmę pradėkim nuo Dzeuso! Mes, vyrai, jo nepaliekam

               Niekad nepaminėto. Juk Dzeuso pilnos ir gatvės,

               Pilnos aikštės, kur renkasi žmonės, pilna jo ir jūra,

               Uostai pilni, nes Dzeusas visiems mums yra reikalingas.

5                Esame jo palikuonys. Žmonėms palankiai nusiteikęs,

               Rodo jis ženklus, lemiančius sėkmę, ir kviečia prie darbo,

               Primena turto šaltinį, pasako, kada palankiausia

               Žemė kauptukams ir jaučiams, kada yra tinkamas metas

               Augalus mums pasodint ir sėklas visas išbarstyti.

10              Dzeusas šviesulius pats išdėstė danguj ir suskirstė

               Juos į žvaigždynus, numatė, kaip turi kasmet tie žvaigždynai

               Suktis aplinkui ir aiškiai parodyt žmonėms nustatytas

               Metų laikų ribas, kad viskas be perstojo augtų.

               Žmonės todėl jį pagerbia ir pirmąjį, ir paskutinį.

15              Sveikas, o tėve, o didis stebukle, žmonių padėjėjau,

               Sveikas tu pats ir tavo karta ankstesnė, ir visos

               Mielosios Mūzos, būkite sveikos! Lydėkit šią visą

               Giesmę, nes aš meldžiu apgiedoti žvaigždynus, kaip dera.

                  Daug žvaigždžių nuolatos kasdien amžinai po padangę

20          Vienos į vieną pusę, o kitos į kitą keliauja.

               Vien tik ašis nė kiek iš vietos nepajuda ‒ stovi

               Ji visada tvirtai, per patį vidurį laiko

               Žemę tolygiai, o skliautą dangaus vis suka aplinkui.

               Iš abiejų galų tą ašį užbaigia du poliai.

25           Vieno iš jų nematyt, o kitas yra pasikėlęs

               Virš Okeano[1] aukštai šiaurinėj pusėj[2]. Aplink jį

               Skrieja dvi Lokės kartu, kurios dar vadinamos Ratais[3].

               Lokės abi viena kitai į juosmenį galvas nukreipia.

               Jos lygiuojas pečiais, kuriais ir juda į priekį,

30          Bet skirtinga kryptim pasisukusios. Jeigu teisybė,

               Lokės į dangų pakilo iš Kretos, šitaip sumanius

               Dzeusui galingam, kurį, dar vaiką, kadais nugabeno

               Jos į kvapniąją Diktės olą prie Idos kalnyno

               Ir jį augino tenai visus metus[4]. Per tą laiką

35          Diktės olos Kuretai visaip klaidindavo Kroną[5].

               Kinosūrà vadina žmonės vieną iš Lokių,

               Antrą iš jų – Helikè, kuria vadovaujas achajai[6],

               Kai jiems prireikia jūroje vesti laivus. Finikiečiai,

               Kai keliauja per jūrą, Kinosūrà pasikliauja.

40          Ryškiai šviečia Helikė ir ją nesunku pastebėti,

               Nes, vos pradėjus temti, ji aiškiai matyti; antroji,

               Kinosūrà, ‒ maža, tačiau parankesnė jūreiviams,

               Nes mažesniu ratu ji sukas visa, ir sidonai[7]

               Renkas tiesiausius kelius, plaukdami pagal šitą žvaigždyną.

45               Tarsi upės šaka aplinkui Lokes vingiuoja

               Didis stebuklas ‒ Slibinas ilgas, labai išsirangęs.

               Iš abiejų jo vingio pusių sukasi Lokės

               Ir abi jos saugos melsvų vandenų Okeano.

               Slibinas uodega savo pasiekia vieną iš Lokių,

50          Kitą Lokę jisai apsiveja žiedu. Galiukas

               Jo uodegos yra ties Helikės galva, o vijoj –

               Kinosūros galva. Nuo josios galvos iki kojų

               Driekiasi Slibino lankstas. Paskui jis, atgal išsirietęs,

               Vėlei pakyla į viršų. Galvoj to Slibino žiba

55          Net ne viena žvaigždė, bet po dvi smilkiniuos žaižaruoja,

               Dvi ‒ akyse ir viena kiek žemiau yra įsitaisius ‒

               Ten, kur baigias baisaus siaubūno smakras. Galva jo

               Regisi, kiek pakreipta, į Helikės uodegą linksta.

               Jos uodegos galiukas tiesėj vienoj atsidūrė

60          Ir su Slibino žabtais, ir smilkiniu jo dešiniuoju.

               Slibinas savo galvą žemyn į apačią lenkia

               Ten, iš kur šis žvaigždynas ir pateka, ir nusileidžia.

                    Ta pačia kryptimi dar vienas pavidalas sukas.

               Jis panašus į plušantį žmogų. Niekas negali

65          Mums pasakyti, kas tas žmogus, kuriam lemta taip vargti.

               Jis tiesiog vadinamas Klūpančiu[8]. Regis, kad pluša

               Jis sulenkęs kelius. Nuo pečių jo rankos pakeltos

               Ir visu ilgumu į skirtingas puses atstatytos.

               Rodosi, kad iš viršaus savo pėda Klūpantis tiesiai

70           Į susirangusio Slibino dešinį smilkinį taiko.

                    Ten ir anas Vainikas[9], kurį kadais Dionisas

               Kaip Ariadnės, mirusios jau, atminimą įkėlė,

               Sukas danguj ‒ už nugaros besidarbuojančio vyro.

                   Žėri Vainikas arti prie nugaros Klūpančio vyro,

75          O prie viršugalvio jo įžiūrėki Gyvatnešio[10] galvą

               Ir pagal ją galėsi atskirti Gyvatnešį šviesų ‒

               Kiek žemiau jo galvos pečiai spinduliuojantys matos.

               Tie pečiai gerai regimi net pilnačiai šviečiant.

               Bet Gyvatnešio rankos pečiams ryškumu neprilygsta  ‒

80          Iš abiejų jo rankų blankesnė šviesa spinduliuoja,

               Nors ir jas įžiūrėti galima, nes jos neblausios.

                    Dvi Gyvatnešio rankos paėmusios laiko Gyvatę.

               Ji aplink kūną Gyvatnešio rangos. Tvirtai įsiręžęs,

               Trypia kojomis jis Skorpioną[11] ‒ siaubingą pabaisą,

85          Stačias ant jo akių ir krūtinės užlipęs. Gyvatė

               Tarp Gyvatnešio rankų raitos ‒ mažesnę jos dalį

               Jis dešiniąja ranka yra nutvėręs, kairiąja

               Laiko didesnę jos dalį. Gyvatės nasrai – prie Vainiko.

               Po Gyvatės vija pamatysi dideles Žnyples[12].

90                 Žnyplėms trūksta ryškumo ‒ visai danguje jos nespindi.

               Už Helikės nugaros, lyg ją varydamas, skrieja

               Lokės sargybinis. Jį Jaučiãganiu žmonės vadina.

               Rodos, kad liečia jisai į ratus panašią šią Lokę.

               Visos Jaučiãganio žvaigždės žėruoja skaisčiai. Arktūras[13]

95          Sukas po juosmeniu jam, iš kitų šviesulių išryškėjęs.

               Po Jaučiaganio kojom gali pastebėti Mergelę[14]

               Blizgančią Javo Varpą jinai savo rankoje neša[15].

                   Ar atžala ji Astrajo, kuris, kaip sakoma, buvęs

               Tėvas senasis žvaigždžių, ar kieno nors kito, sėkmingai

100        Lai danguje ji sukasi. Kitas žmonių padavimas

               Sklando, kad eidavo ji, kadaise viešėdama žemėj,

               Su žmonėmis susitikt ‒ neniekino ji andainykščių

               Vyrų ir moterų, bet, pati būdama nemirtinga,

               Su visais kartu sėdėdavo. Žmonės Mergelę

105        Ėmė vadinti Dikè, nes aikštėj ar gatvėj plačiojoj

               Ji, visus senolius susikvietus, pradėdavo skelbti

               Primygtinai žmonėms dorovingus pamokymus savo.

               Dar nežinojo tada baisiosios nesantarvės žmonės,

               Nei niekingų kivirčų, nei triukšmo kautynių, gyveno

110         Jie įprastai. Dar buvo toli pavojingoji jūra,

               Dar neatveždavo prekių laivai iš kraštų tolimųjų,

               Bet tik jaučiai ir plūgai, taip pat teisingumo teikėja

               Dikė, valdovė žmonių, su kaupu jiems suteikdavo maisto.

               Šitaip buvo, kol žemė auksinę kartą maitino[16].

115         O su sidabro karta retai ir nenorom pradėjo

               Dikė bendraut, ankstesnių žmonių papročių išsiilgus.

               Nors ir sidabro kartos jinai visai neapleido:

               Vakarui slenkant, viena nuo aidingų kalnų nusileidus,

               Stengės ji vengti žmonių ir su jais maloniai nebendravo.

120        Kartą, surinkusi pilnas kalvas žmonių, pagrasino

               Ir, priekaištaudama jiems dėl jų nedorumo, kalbėjo,

               Kad pas juos kviečiama daugiau niekada nesirodys:

               ,,Kokią kartą paliko auksiniai tėvai – daug prastesnę

               Už save! Jūs dar blogesnių vaikų susilauksit!

125         Tuoj prasidės karai, nesutaikomas priešiškas kraujas

               Bus pralietas ir žmones prislėgs tada sielvartas didis!”

               Taip pasakiusi Dikė atgal nuskubėjo į kalnus,

               Žmones paliko visus, kurie ją žvilgsniu palydėjo.

               Kai ir šitie žmonės išmirė, gimė naujoji

130        Vario karta, už anuos, ankstesniuosius žmones, baisesnė.

               Ji pirmà pakelės pražūtingąjį durklą iš vario

               Nukalė, ariančių jaučių mėsos pirmà paragavo.

               Ir tada šios kartos žmonių neapkęsti pradėjus

               Dikė pakilo dangun ir tenai įsitaisė, kur naktį

135         Dar ir dabar pasirodo žmonėms kaip Mergelės žvaigždynas.

               Spindi jinai prie ryškaus Jaučiaganio, jo kaimynystėj.

                    Virš abiejų Mergelės pečių žvaigždė žaižaruoja

               [Dešiniame sparne, tai Vynuogių uogų Skynėja[17]].

               Tokio didumo ir tokio ryškumo žvaigždė ši, kaip toji,

140        Šviečianti po Didžiosios Lokės uodega. Žiba

               Ši žvaigždė nuostabi, ir jai artimos žvaigždės nuostabios.

               Sykį pamatęs, daugiau negalėsi jau jų sumaišyti.

               Priešais Helikės kojas spindinčios didelės žvaigždės

               Skrieja: viena po pečiais prieš jos priekines kojas, antroji –

145         Po jos pilvu priešais kojas, trečioji – po užpakalinių

               Kojų kẽliais. Jos visos skrenda skyrium, bevardės.

               Lokei po galva – Dvyniai[18], Vėžys[19] po jos juosmeniu šviečia,

               O po užpakalinėm jos kojom Liūtas[20] žėruoja.

               Vasarą ten karščiausi Saulės keliai nusidriekia.

150        Plyti arimai tušti ir varpų javų nematyti,

               Vos tiktai Saulė įžengia į Liūto žvaigždyną. Plačiojoj

               Jūroj tada vasariniai garsiai švilpiantys vėjai

               Telkias ir pradeda šėlt– nebetinkamas metas irkluoti.

               Man tada daug labiau laivai platieji patiktų

155         Ir kad laivų vairus vairininkai prieš vėją laikytų.

                    Jeigu Vežėją[21] ir jo žvaigždes norėtum stebėti,

               Jeigu tave jau yra pasiekę gandai apie Ožką[22]

               Ir apie jos Ožiukus, kuriems kunkuliuojančioj jūroj

               Teko dažnai matyti blaškomus žmones, išvysi

160         Visą didžiulį Vežėją, kuris yra prisišliejęs

               Iš kairės prie Dvynių žvaigždyno. Priešais Helikę

               Sukas viršugalvis jo, o prie kairio peties prisiglaudus

               Juda šventoji Ožka. Kaip sako sakmė, jinai davė

               Dzeusui tešmenį žįsti. Šio dievo žyniai ją vadina

165         Olenietè[23]. Ožka didžiulė, ryški, bet Ožiukai

               Ant Vežėjo[24] rankos, ant riešo jo spindi neryškiai.

                    Prie Vežėjo kojų suklupusio Tauro raguoto

               Tu paieškoki. Jo ženklus tikrai nesunku atpažinti.

               Tauro galva taip aiškiai išsiskiria, kad, jei norėtų

170         Ją kas nors pamatyt, tai tam neprireiks kito ženklo –

               Iš abiejų kraštų ją pažymi skriejančios žvaigždės.

               Tų žvaigždžių vardai nėra negirdėti ‒ Hiadės.

               Jos ant Tauro visõs kaktos išsibarstė. O Tauro

               Kairiojo rago viršūnę ir dešinę pėdą Vežėjo,

175         Nes netoli jis skrenda, žvaigždė vienintelė sieja.

               Taip šie žvaigždynai abu susijungę keliauja. Į dangų

               Jiedu pakyla kartu, tačiau Vežėją pralenkia

               Tauras. Jisai pirmiau nusileidžia į priešingą pusę.

                   Nepaminėta neliks giminė Kefėjo Jasido[25],

180        Daug iškentėjus ‒ vardai jų taip pat pateko į dangų.

               Buvo ši giminė artima pačiam Dzeusui. Atrodo,

               Kad rankas į šalis yra atkišęs Kefėjas,

               Skriejantis už Kinosūros Lokės. Einanti tiesė

               Nuo uodegos Kinosūros lig pėdų Kefėjo prilygsta

185        Savo ilgiu tai tiesei, kuri sujungia jo pėdas.

               Žvilgsnį pakreipęs šalin nuo juosmens Kefėjo, galėsi

               Tu pamatyt susirangiusio Slibino pirmąją viją.

                    Priešais Kefėją skrieja nelaimingoji Kasiopėja.

               Blausiai ji šviečia nakčia, per pilnatį. Vos tiktai kelios

190        Mirksinčios žvaigždės išryškina Kasiopėją ir aiškiai

               Jai pavidalą visą suteikia. Tarytum koks raktas,

               Tas, kuriuo žmonės mėgina duris, iš vidaus užrakintas,

               Dvìvėres atidaryt, ir išstumia skląsčius, tai šitaip

               Ta kiekviena žvaigždė atskirai atrodo. Į šonus

195         Kasiopėja rankas iš menkų pečių savo kelia,

               Tad galì pasakyt, jog ji taip dėl dukters sielvartauja.

                    Sukas ten pat slogus Andromedos atvaizdas, šviečia

               Po savo motina ji. Tikrai nemanau, kad reikėtų

               Naktį ilgai po padangę žvalgytis, jeigu norėtum

200        Ją pamatyti ‒ tokia ryški galva Andromedos

               Ir abu jos pečiai, ir juosmuo jos visas, ir pėdos.

               Andromedà yra rankas ištiesus į šonus,

               Nes ir danguj jinai tebėra sukaustyta pančiais,

               Ir jos ištiestos rankos visad pasilieka pakeltos.

205            Prie Andromedos galvos pilvu prisišliejęs didžiulis

               Žirgas[26]. Abu juos sujungia viena žvaigždė ‒ ji prie Žirgo

               Bambos ir pačiame Andromedos viršugalvy blizga.

               Kitos trys žvaigždės žėruoja ant Žirgo pečių ir ant šonų ‒

               Jos viena nuo kitos vienodai nutolusios šviečia.

210        Gražios didžiulės šios žvaigždės. Į jas visai nepanašios

               Žvaigždės Žirgo kakle ir galvoj. Žvaigždė tolimiausia

               Jo žandikauly žiba, ji spindesiu gali varžytis

               Su keturiom ryškiom žvaigždėm, nužyminčiom Žirgą.

               Bet keturių savo kojų Žirgas neturi ‒ nuo vietos,

215         Žyminčios bambą, pakyla tik pusė šventojo Žirgo.

               Sakoma, kad nuo aukštos Helikono kalno viršūnės

               Vandenį jis derlingos versmės Hipokrėnės paleido.

               Iš Helikono tada dar jokie šaltiniai netryško,

               Bet kai į kalną Žirgas priekine savo kanopa

220        Skėlė, iš ten išsiliejo gausybė vandens[27]. Šitą versmę

               Piemenys patys pirmi Hipokrėnės versme pavadino.

               Srūva versmės vanduo nuolatos iš uolos ir jo niekad

               Nuo tespijiečių[28] toli nematysi, o Žirgas skrajoja

               Dzeuso buveinėj, kurioj ir galima jį pastebėti.

225               Ten ir Avino[29] patys greičiausi keliai nusidriekia.

               Avinas sukas danguj didžiausiais ratais ir skrieja

               Už Kinosūrą nė kiek ne lėčiau. Nors gãli atrodyt

               Avinas, jeigu į jį Mėnulio šviesoj pažiūrėsi,

               Dulsvas, bežvaigždis, tačiau Andromedos juosta padės tau

230        Jį pamatyti, nes jis tiesiog viršum jos išsidriekęs.

               Avinas didįjį skliautą dangaus per vidurį kerta,

               Kur Oriono[30] juosta ir Žnyplių viršūnės pakyla.

                     Kiek žemiau Andromedos yra dar ir kitas žvaigždynas ‒

               Trìkampis. Trys kraštinės žvaigždyną šį apibrėžia.

235        Dvi jo kraštinės yra lygiašonės, trečioji trumpesnė

               Už anas kraštines, tačiau pamatyti ją lengva,

               Nes ji žvaigždžių kiekiu daugybę žvaigždynų pranoksta.

               Kiek piečiau nuo Trìkampio spindi Avino žvaigždės.

                    Priekyje, kiek tolėliau ir labiau į pietus išryškėja

240        Žuvys. Viena iš Žuvų yra visada matomesnė

               Nei kita ir girdi geriau, kaip pučia Borėjas[31].

               Nuo Žuvų uodegų nusidriekia lyg kokios grandinės

               Pančiai ir iš skirtingų pusių sueina į tašką.

               Šitas taškas ‒ viena žvaigždė, graži ir didžiulė.

245            Toji žvaigždė yra Dangaus Mazgu pavadinta.

               Lai Andromedos kairysis petys paženklins šiauresnę

               Žuvį, kadangi jisai yra visai netoli jos,

               Lai Andromedos kojos nurodys jos vyrą Persėją[32],

               Virš kurio pečių visada jos padangėje skrenda.

250              Šiaurėje sukas Persėjas, kuris gerokai didesnis

               Už kitus žvaigždynus. Jis, dešinę ranką ištiesęs,

               Siekia uošvės[33] sosto ir žengia plačiai, pasidengęs

               Dulkėm, lyg stengtųs kažką pavyti Dzeuso buveinėj.

                    Prie kairiosios Persėjo šlaunies daugybė Plejadžių

255        Sukas vienu būriu, sutilpdamos visos į mažą

               Erdvę. Plejadės neryškios, įžiūrimos sunkiai. Vadina

               Žmonės jas ,,Septynių takų žvaigždėmis“. Tiktai šešios

               Žvaigždės iš jų matyti plika akimi. Mes girdėjom

               Nuo mažumės, kad nėra paslapčiom iš Dzeuso buveinės

260       Dar nė viena žvaigždė pradingus. Žmonės taip kalba.

               Šitos septynios žvaigždės tokiais vardais pavadintos:

               Tai Alkijonė, Meropė, taip pat Kelainò ir Steropė,

               Dar Elektrà, Tajigètė, valdovė Majà. Jos mažytės

               Ir neryškios yra, bet vadinamos ir vakarinėm,

265        Ir rytinėm. Dzeuso valia štai šitos Plejadės

               Ženklina mums žiemos ir artėjančios vasaros pradžią,

               Jos nurodo taip pat ir ateinančią būsimą sėją.

                   Ten ir nedidelis vėžlio kiautas. Jį Hermis prie lopšio

               Pragręžė ir, Lyrà[34] pavadinęs, į dangų įkėlė

270        Priešais nežinomą atvaizdą[35]. Šis atsiklaupęs, išskėtęs

               Kojas, kairiuoju keliu beveik siekia Lyros žvaigždyną.

               Paukščio[36] viršugalvis sukas Lyros priešingoj pusėj.

               Tad Lyrà yra pačiame vidury atsidūrus ‒

               Tarp to Paukščio galvos ir Klūpančio kairiojo kelio.

275              Dzeuso buveinėj taipogi skrajoja žvaigždėtasis Paukštis.

               Pats tas Paukštis miglotas, tačiau ant jo pribarstyta

               Nedidelių, neblyškių žvaigždelių. Visas žvaigždynas

               Primena paukštį, kuris giedroje padangėje sklendžia,

               Nešamas vėjo į kitą pusę. Jis dešinio sparno

280       Kraštą yra nukreipęs į dešinę ranką Kefėjo.

               Paukščiui prie kairiojo sparno piestu jau stojasi Žirgas.

                     Už šuoliuojančio Žirgo nugaros sukas dvi Žuvys,

               O prie galvos ištiesta ranka dešinioji Vandenio[37].

               Už Ožiaragio Vandenis pakyla dangun. Ožiaragis

285        Driekias labiau į priekį ir kiek žemiau ligi vietos,

               Iš kurios vėl atgal pasisuka Saulės stiprybė.

                    Šitą mėnesį venki į atvirus vandenis jūros

               Leistis laivu, kadangi per dieną toli negalėsi

               Tu nuplaukti, nes dienos tada pasidaro trumpiausios.

290        Jeigu bijaisi nakties, aušra negalės greit išaušti,

               Net jei visaip bandysi ją prisišaukti. Užgriūna

               Vėjai atūžę pietų, kai Saulė danguj susitinka

               Su Ožiaragio žvaigždynu. Tada sustiręs jūreivis

               Dar baisesnį šaltį iš Dzeuso buveinės pajunta.

295        Jūra kiaurus metus kunkuliuoja po sijomis laivo.

               Mes tartum paukščiai narai dažnai apsidairome jūroj,

               Kai, atsisėdę laive, savo žvilgsnį nukreipiam į krantą,

               Bet jis labai toli, bangų skalaujamas, plyti,

               Ir tik plonytė lenta tada mus nuo Hado sulaiko.

300             Daug vargų iškentėjęs praėjusį mėnesį jūroj,

               Kai ima deginti Saulė Lanką ir Šaulį iš lanko[38],

               Nepasikliauki naktim, vakare sugrįžki į krantą.

               Lai tau laikmečio šito ir šito mėnesio ženklas

               Bus Skorpionas, kuris pakyla baigiantis nakčiai.

305        Prie Skorpiono pačios geluoniẽs įtempia didžiulį

               Lanką Šaulys. Skorpionas prieš jį pasirodo, kai teka.

               Pateka tuoj ir Šaulys. Tada, besibaigiant nakčiai,

               Į aukščiausią tašką pakyla galva Kinosūros.

               Priešaušry ir Orionas leidžias žemyn, ir Kefėjas

310        Nuo dešinės savo rankos lig pat liemens nusileidžia.

                    Dar toliau numesta ir kita Strėlė[39] ‒ ji be lanko.

               O šalia jos, labiau į šiaurę, driekiasi Paukštis.

               Sklendžia prie jo netoli ir kitas sparnuotis. Nėra jis

               Didelis, bet pavojingas, kai, baigiantis nakčiai, iš jūros

315         Kyla į dangų aukštyn. Ereliu[40] jį žmonės vadina.

                    Prie Ožiaragio skrieja visai nedidukas Delfinas[41].

               Jo vidurys ūkanotas, bet keturios žvaigždės aplinkui,

               Dvi prieš dvi poromis išsidėsčiusios, žymi Delfiną.

                     Štai tokie yra išsibarstę žvaigždynai tarp šiaurės

320        Bei tarp klajojančios Saulės. Ir daug kitų dar žvaigždynų[42]

               Kiek žemiau tarp pietų ir Saulės kelio pakyla.

                     Kiek įstrižiau žemyn nuo Tauro yra išsidriekęs

               Pats Orionas. Kiekvienas, kuris danguj jo nemato

               Šviečiančio giedrą naktį, lai tikras nebus, kad pažvelgęs

325        Dar ryškesnes žvaigždes įžiūrės. Toks pat Oriono

               Šuo[43] – jo sargas, kuris, ant kojų dviejų atsistojęs,

               Šviečia už Oriono nugaros, kai šis pakyla.

               Margas tas Šuo, tačiau ne visas ryškus ‒ ligi pilvo

               Užteka jis tamsiai melsvas. Ant Šuns žandikaulio galo

330       Žiba žvaigždė, ryškia šviesa žaižaruojanti. Žmonės

               Sirijum ją vadina. Kai Sirijus teka su Saule,

               Savo menka lapija augalai suklaidint jo negali,

               Nes kaitriais spinduliais jisai lengvai prasiskverbia

               Pro augalų eiles ir vieniems jų suteikia stiprybės,

335       Bet kitų augalų žiedynus visus sunaikina.

               Jaučiam, kai Sirijus leidžias. Aplink išsibarsčiusios kitos

               Žvaigždės išryškina Šuns dalis, bet yra jos blyškesnės.

                    Be paliovos kas dieną skuodžia vejamas Kiškis

               Po abiem Oriono kojom, o Sirijus skrieja

340       Jam už nugaros, tartum mėgintų jį pasivyti.

               Sirijus teka po Kiškio ir jį nusileidžiantį stebi.

                   O už Didžiojo Šuns uodegos laivagaliu priekin

               Argo Laivas[44] keliauja. Jis juda ne taip, kaip turėtų:

               Juda jis atbulas ‒ taip, kaip plaukia laivai, kai jūreiviai

345        Atsuka laivo galą, kada jis į uostą įplaukia,

               Ir kiekvienas jūreivis tol stengiasi laivą varyti

               Atbulomis, kol jisai pasiekia sausumą. Šitaip

               Atbulomis ir plaukia Argas, laivas Jasono.

               Nuo pirmagalio jis iki stiebo ‒ miglotas, bežvaigždis,

350        Bet labai ryški kita dalis šito laivo.

               Jo nepritvirtintas vairas yra po skriejančiu prieky

               Šuns žvaigždynu ‒ tiesiog po užpakalinėm jo kojom.

                   Prieky toli išsidriekusi Andromedà. Jai grūmoja

               Ir vis artėja Jūrų Baisūnas[45]. Skrieja palinkus

355        Andromedà nuo gūsių Borėjo, Trakijos vėjo.

               Pūsdamas Notas[46] link jos nekenčiamą Jūrų Baisūną

               Gena. Jūrų Baisūnas danguj po Avinu driekias

               Ir po abiem Žuvimis, vos pakilęs virš Upės žvaigždėtos.

               Ten, aukštai danguje, po kojom dievų, Eridano[47],

360       Ašarom tvinstančios upės, likučiai srovena. Jie teka

               Po Oriono kairiąja koja. Dangiški pančiai,

               Tie, kurie sujungia Žuvų taškus tolimiausius,

               Kyla nuo jų uodegų, už Jūrų Baisūno peleko

               Skrieja kartu, pamažu į vieną tašką sueina

365        Ir galiausiai viena žvaigžde pasibaigia. Žėruoja

               Ji prie Jūrų Baisūno nugarkaulio pirmo slankstelio.

                     Kitos nedidelės, blausios, neryškiai spindinčios žvaigždės

               Skrenda tarp Argo laivo vairo ir Jūrų Baisūno ‒

               Jos išsibarstė visur po šonais pilkojo Kiškio.

370        Šitos žvaigždės yra bevardės, nes taip išsidėstė,

               Kad nepanašios į jokią aiškaus pavidalo dalį,

               Kaip panašūs žvaigždynai, kurie, besisukant metams,

               Skrieja padangės keliais vieni paskui kitą. Pamatė

               Tuos žvaigždynus kažkas iš žmonių, kurių nebėra jau,

375        Ir sumanė visus vardais pavadint, įžiūrėjęs

               Jų pavidalus, bet visų pavienių žvaigždelių

               Jis negalėjo žinot ir įvardyt – danguj jų daugybė,

               Daug jų vienodų dydžiu, spalva, ir visos jos sukas.

               Taigi jisai sugalvojo visas žvaigždes taip suskirstyt,

380        Kad jos viena su kita sudarytų pavidalus. Greitai

               Žvaigždės įgijo vardus, ir dabar nė viena patekėjus

               Jau daugiau nebegali nuostabos kelti. Kai žvaigždės

               Pateka, visos kartu jos į aiškius pavidalus jungias.

               Tos žvaigždelės, kurios apačioj, prie vejamo Kiškio,

385        Driekias, gana ūkanotos, vardų negavusios skrieja.

                   Prie Ožiaragio, žemiau, pasisukus į Jūrų Baisūną,

               Varoma Noto pūtimo, Žuvis mirguliuoja atokiai

               Nuo jau minėtų Žuvų ‒ Pietų Žuvimi ją vadina.

                   Žvaigždės, kurios yra apačioj, po Vandenio žvaigždynu,

390       Tarp Pietų Žuvies ir Jūrų Baisūno skrajoja,

               Bet jos visos blankios, bevardės. Visai netoli jų

               Tartum mažyčiai vandens purslai, šen bei ten išsitaškę

               Iš dešiniosios blizgaus Vandenio rankos, plevena

               Dar ir kitos žvaigždelės ‒ neryškiai šviečiančios, blyškios.

395        Skrieja tarp jų ir dvi įžiūrimos žvaigždės. Nėra jos

               Nei arti, nei toli viena nuo kitos. Spinduliuoja

               Ryškiai viena, graži ir didžiulė, po kojom Vandenio,

               O antroji ‒ po Jūrų Baisūno uodega. Žmonės

               Vándeniu jas visas vadina. Bet kelios negausios,

400       Dar nežinomos žvaigždės tiesiog po Šauliu atsidūrė.

               Sukasi jos ratu po Šaulio priekinėm kojom.

                   Po geluonìm didžiulio baisaus Skorpiono padangėj

               Iš pietų matyti pakilęs Aukuras[48]. Būna

               Jis tik trumpai danguje, tačiau jį galì pastebėti,

405        Nes jis priešingoj pusėj negu Arktūras pakyla.

               Driekias Arktūro judėjimo kelias aukštai. Už Arktūrą

               Aukuras daug greičiau vakarinėn jūron panyra.

               Niktė[49] senoji, kuri žmonių nelaimes apverkia,

               Aukurą šį pasirinko kaip svarbų ženklą parodyt,

410        Kad jau kyla audra. Nemieli jai laivai sudaužyti.

               Pasigailėjus žmonių, nešiojamų jūroj audringoj,

               Tai vienur, tai kitur ji ženklus visokius parodo.

               Ir todėl, kai per jūrą, ūku apsitraukusią, plauksi,

               Melsk, kad dangaus vidury neišvystumei Aukuro šito.

415         Pats tas žvaigždynas ryškus, nėra debesim pasidengęs,

               Tik viršuje debesies besiplaikstančio smarkiai prispaustas.

               Rudenio metą Borėjas atvaro debesis šituos.

               Mat pati Niktė, labai gailėdama vargšų jūreivių,

               Šituo ženklu dažnai apie kylantį Notą įspėja.

420       Jeigu jūreiviai tiki Niktės ženklais pranašingais,

               Išmeta, ko jiems nereikia, paruošia viską, kaip dera,

               Ir jų vargai tada iškart lengvesni pasidaro.

               Jeigu baisi audra, iš viršaus užpylusi laivą,

               Jo visas bures sulaužo, kartais jūreiviai

425        Plaukia panirę, kartais, kada netikėtai išklauso

               Jų maldavimų Dzeusas, kuris yra netoliese,

               Ir, Borėjui pučiant, ima žaibuot, iškentėję

               Daug nelaimių jūreiviai vieni į kitus pažiūrėti

               Gali ir vėl laive. Pasirodžius šitokiam ženklui,

430        Noto bijoki, kol, pučiant Borėjui, žaibùs pamatysi.

               Jeigu Kentauro[50] petys yra vienodai nutolęs

               Nuo vakaruos ir rytuos išsidriekusių jūrų, jei gaubia

               Jį mažytė migla, o jam už nugaros rodo

               Niktė tuos ženklus, kurie ir virš spindinčio Aukuro kyla,

435        Tau reikėtų tada ne Noto tikėtis, bet Euro[51].

               Po kitais dviem žvaigždynais surasi Kentaurą: plevena

               Žmogiška jo dalis žemiau Skorpiono, o Žnyplės

               Tiesiai po savimi jo žirgo uodegą turi.

               Rodosi, kad visada Kentauras laiko ištiesęs

440        Savo dešinę ranką link apskrito Aukuro. Gniaužia

               Jo ranka stipriai suspaudusi Žvėrį[52] ‒ kadaise

               Protėviai šitą žvaigždyną tokiu vardu pavadino.

                    Bet kitame krašte pakyla dar kitas žvaigždynas ‒

               Jis vadinas Hidrà[53]. Panašus į šį gyvį, jis rangos

445        Savo visu ilgumu. Galva jo vidurį Vėžio

               Iš apačios pasiekia, po Liūto kūnu vingiuoja

               Hidros vija, uodega virš paties Kentauro pakibus.

               Driekias vijõs vidury Krateras[54], Varnas[55] ‒ gale jos.

               Regis, kad Hidros viją snapu jis mėgina prakirsti.

450             Dar Prokionas[56] gražiai po Dvynių žvaigždynu žėruoja.

                    Metams bėgant, galėsi stebėti šituos žvaigždynus

               Vieną po kito pakylant, atėjus jų laikui. Padangėj

               Jie įsikūrę tvirtai ‒ trumpalaikės nakties papuošimai.

               Ten įsimaišiusios penkios, visai į kitas nepanašios

455        Žvaigždės praskrieja žvaigždynus, kurie yra jau įgiję

               Dvylika savo pavidalų. Šitų žvaigždžių nesurasi,

               Jei į kitas pažiūrėsi ‒ jos nuolat padėtį keičia.

               Būna labai ilgi šių žvaigždžių judėjimo metai

               Ir tolimi jų jungties taškai, kai sueina į vίeną.

460       Tikras dėl jų nesu, bet žvaigždžių, kurios neklajoja,

               Apskritimus ir ženklus, galvoju, galėčiau paaiškint.

                    Tie keturi apskritimai yra panašūs į žiedus[57].

               Jie reikalingi labiausiai ir duoda didelę naudą

               Norintiems metų visus laikus tiksliai apskaičiuoti.

465        Tie apskritimai visi daugybe ženklų pažymėti,

               O jų visi ženklai tarp savęs artimai susisieja.

               Tie apskritimai bepločiai, vieni kitiems jie pritinka.

               Du iš jų pagal dydį yra tokie kaip kiti du.

                    Jei kada giedrąją naktį, kai dangiška Niktė parodo

470        Žmogui visas ryškiąsias žvaigždes ir tarp jų nematyti

               Nė vienos blyškios, kad ją užgožtų Mėnulio

               Pìlnatis, bet tamsoje jos visos labai išryškėja,

               Jei kada nors tavo širdį apėmė nuostaba, matant

               Kaip padangė visa padalinta plataus apskritimo,

475        Ar tada, kai kas nors, šalia atsistojęs, parodė

               Tau šį ratą žvaigždėtą ‒ jį žmonės Pienu[58] vadina,

               Joks apskritimas spalvà nėra panašus į šį ratą.

               Iš keturių tiktai du apskritimai dydžiu jam prilygsta,

               Du kiti yra mažesni už šį apskritimą.

480             Vienas mažesnis yra netoli, iš kur kyla Borėjas.

               Šitame apskritime Dvynių dvi galvos plevena.

               Ir Vežėjo, stipriai pritvirtinto, kẽliai ten guli.

               Ten ir kairioji Persėjo ranka, ir kairysis petys jo,

               Ir dešinė Andromedos ranka – jos viršus virš alkūnės.

485        Delnas šios rankos yra šiauriau virš to apskritimo,

               Į pietus nukreipta yra jos rankos alkūnė.

               Sukasi apskritime ir Žirgo kanopos, ir Paukščio

               Kaklas, viršugalvis jo ir pečiai Gyvatnešio dailūs.

               Kiek toliau į pietus nuo jų plevena Mergelė

490        Ir apskritimo neliečia, kaip liečia Vėžys arba Liūtas.

               Šie du žvaigždynai yra išsidėstę vienas prie kito.

               Kerta anas apskritimas krūtinę Liūto ir pilvą

               Lig gėdingosios vietos, o antrąjį, Vėžį, jis kerta

               Tiesiai per visą kiautą. Galì pamatyti tą Vėžį,

495         Perkirstą taip į lygias dalis, kad jo akys patenka

               Į skirtingas puses apskritimo, kurį padalijus

               Į aštuonias dalis, dienos šviesoje viršum žemės

               Sukasi penkios dalys, o likusios trys ‒ tolimiausiam

               Pakraštyje, kur vasarą gręžiasi Saulė. Šiaurinėj

500        Pusėj šis apskritimas perkerta Vėžio žvaigždyną.

                     Dar apskritimas yra ir priešingoj pusėj, kur pietūs.

               Kerta per vidurį jis Ožiaragį, kojas Vandenio,

               Uodegą Jūrų Baisūno. Tenai yra Kiškio žvaigždynas.

               Šis apskritimas Šuns beveik nepaliečia, pasiekia

505         Vien tik jo kojas. Ir Argas jame, ir didžiulė Kentauro

               Nugara, ir geluonìs Skorpiono, ir blyškiojo Šaulio

               Lankas. Šį apskritimą paskiausiai Saulė pasiekia,

               Kai Borėjas blyškus link pietų ją gena. Ten žiemą

               Gręžiasi Saulė. Iš tų aštuonių dalių apskritimo

510         Skrieja aukštai tiktai trys, o penkios požemy sukas.

                      Tarp šių dviejų apskritimų yra dar vienas, didumo

               Jis su baltuoju Pienu, kuris po Žeme vinguriuoja

               Lyg padalintas pusiau. Ten būna dienos ir naktys

               Lygios, kai vasara baigias, taip pat ir pavasario metą.

515         Šio apskritimo ženklai ‒ žvaigždynas Avino, Tauro

               Kẽliai. Avinas ten visu ilgumu išsidriekęs

               Per apskritimą, o Tauro tik išlinkis kẽlių matyti.

               Sukasi apskritime Oriono spindinčio juosta

               Ir ryškiõsios Hidros vija, ir blyškusis Krateras,

520        Varnas ten sklando, taip pat negausios Žnyplių žvaigždelės,

               Skrenda tenai ir Gyvatnešio kẽliai. Tas apskritimas

               Nors nepasiekia Erelio, bet šitas didysis nešėjas

               Dzeuso žinių skrajoja visai netoli. Prie Erelio

               Sukasi Žirgo galva, o su ja ir kaklas šio Žirgo.

525                 Tie apskritimai yra tarp savęs lygiagretūs, jie supa

               Ašį, kuriai yra statmeni. Apskritimas ketvirtas

               Tarp abiejų kitų pasvirai įtvirtintas. Laiko

               Jie jį iš priešingų pusių. Per vidurį šį apskritimą

               Kerta pusiaujas. Žmogus, kurį apmokė Atėnės

530        Rankos, šitaip sujungt negalėtų visų apskritimų,

               Sukdamas šitokius juos ir net šitiek jų aplink ašį.

               Taip danguje sujungtì įžambiu ratu apskritimai

               Per dienų dienas nuo aušros ligi išnaktų juda.

                      Trys pirmi apskritimai, visi lygiagretūs, pakyla

535         Ir tuojau nusileidžia. Kiekvienas jų turi po tašką

               Iš abiejų pakraščių paeiliui pakilti ir leistis.

               O apskritimas ketvirtas viršum vandenų Okeano

               Tęsiasi nuo Ožiaragio, kur tas pakyla į dangų,

               Ligi pat ten, kur teka Vėžys. Kiek užima skliauto

540        Jis pakildamas, tiek jo užima, kai nusileidžia.

               Toks spindulys, kokį akys žvilgsniu pajėgia aprėpti,

               Gali šešis kartus apibėgt apie tą apskritimą.

               Lygūs visi spinduliai, po du žvaigždynus jie kerta.

               Šis apskritimas yra Žvėrių Ratu[59] pavadintas.

545        Šitam Žvėrių Rate keliauja Vėžys, po jo ‒ Liūtas,

               O po Liūto ‒ Mergelė, Žnyplės, paskui Skorpionas,

               Dar Šaulys, Ožiaragis, po to Ožiaragio ‒ Vandenis

               Skrieja. Seka Vandenį net dvi žvaigždėtosios Žuvys,

               Avinas, Tauras, paskui Dvynių žvaigždynas. Kai sukas

550        Per visus metus danguje keliaudama Saulė,

               Dvylika šitų ženklų jinai praeina. Jai judant

               Nuolat ratu, derlingi metų laikai susidaro.

                     Lankas ano apskritimo, panirusio į Okeaną,

               Lygus lankui, kuris iškilęs juda virš Žemės.

555         Leidžias žemyn kiekvieną naktį iš dvylikos šešios

               Dalys to apskritimo ir tiek jų į viršų pakyla.

               O kiekviena naktis tiek tęsiasi, kiek viršum Žemės

               Nuo pat nakties pradžios pakilęs puslankis būna.

                     Tam, kas laukia aušros, nereikėtų nepaisyti meto,

560       Kai kiekvienas Žvėris iš Rato pakyla į dangų,

               Nes visada su juo pasirodo ir Saulė. Geriausia

               Būtų, jei tu atpažintum žvaigždynus, į juos pažiūrėjęs.

               Bet, jei žvaigždynai pakyla, tačiau juos debesys temdo

               Ar juos užstoja kalnai, tada paieškoti reikėtų

565        Patikimų ženklų patekėjimui jų nustatyti.

               Pats Okeanas tokių ženklų tau galėtų parodyt:

               Iš abiejų pakraščių jisai pasipuošęs žvaigždynais,

               Kai iš savo gelmių kiekvieną ženklą ištraukia.

                      Tekant Vėžio žvaigždynui, sukas aplink Okeaną

570        Iš abiejų jo pusių žvaigždės, ne pačios blausiausios.

               Vienos leidžiasi, antros iš kito pakraščio kyla.

               Leidžias Vainikas, Pietų Žuvis ant nugaros leidžias.

               Pusę Vainiko tada dar galì danguje pamatyti,

               Bet antroji jo pusė pasaulio krašte nusileidžia.

575        Matos atgal atsigręžęs pavidalas[60]. Šviečia lig pilvo

               Jo apačia, tačiau jau tamsoj viršutinės jo žvaigždės

               Skrieja. Vėžys žemyn nelaimingą Gyvatnešį stumia

               Nuo jo kẽlių ligi pečių ir Gyvatę prie kaklo.

               Lokės sargybinis jau nesidriekia nuo krašto lig krašto.

580        Jo mažesnioji dalis dar matyt, bet naktis jau didesnę

               Slepia. Drauge keturi Žvėrių žvaigždynai pakyla,

               Kol Okeanas priglaudžia Jaučiaganį, ėmusį leistis.

               Kai prisigėręs šviesos Jaučiaganis leidžias su Saule,

               Jis ilgiau negu pusę nakties savo jaučius iškinko.

585        Tad pagal tokį vėlyvą Jaučiaganio nusileidimą

               Naktys yra pavadintos. Tai taip nusileidžia šios žvaigždės.

               O priešais jas ne koks žvaigždynas blyškus ‒ Orionas,

               Spindintis juosta, pečiais, pasikliaudamas kardo galybe,

               Nešdamas visą Upę, iš kito pakraščio kyla.

590               Vos tik pateka Liūtas, visai nusileidžia žvaigždynai

               Tie, kiek jų su Vėžiu leidos, taip pat ir Erelis.

               Klūpantysis yra iš dalies nusileidęs, tik kelis

               Jo kairys ir pėda dar nėra užlieti Okeano.

               Hidros galva, šviesiaakis Kiškis, taip pat Prokionas,

595        Ir priešakinės letenos Šuns spinduliuojančio kyla.

                     Kyla Mergelė dangun ir giliai po žemėm nusviedžia

               Ji nemažai žvaigždžių. Nusileidžia Lyrà Kilenietė[61],

               Leidžias Delfinas tada ir Strėlė, gražiai padaryta.

               Traukias į tamsų šešėlį su šiais žvaigždynais ir Paukštis

600        Nuo sparnų iki pat uodegos, aptemsta atokios

               Upės pakrantės. Žirgo galva nusileidžia ir kaklas,

               Bet pakyla didžioji Hidros dalis lig Kratero.

               Hidrą aplenkęs Šuo dvi kitas savo kojas atgauna,

               Tempia paskui save jis laivagalį Argo žvaigždėto.

605        Vos tik Mergelė visa rytuose pakyla, tuoj Laivas,

               Per patį stiebą pusiau padalintas, plaukia virš Žemės.

                      Nepaminėtas neliks pasirodymas Žnyplių, nors švyti

               Jos menkai, nes kartu su jomis į dangų pakyla

               Visas Jaučiaganis didis, kurį apšviečia Arktūras.

610         Argo Laivas jau visas tada yra patekėjęs,

               Savo visu didumu Hidrà danguje išsidriekus,

               Ir tiktai uodegos jai trūksta. Iškelia Žnyplės

               Dešinę Klūpančio blauzdą tada ligi kelio, kadangi

               Šis pavidalas būna danguj visada atsiklaupęs

615         Ir visada išsidėstęs prie Lyros žvaigždyno. Mes regim,

               Kad pavidalas šis, tarp kūnų dangaus nematytas,

               Kad ir kas jis yra, tą pačią naktį ir leidžias,

               Ir kitame dangaus pakrašty vėl teka. Matyti

               Tik viena jo blauzda tada, kai dvi Žnyplės pakyla.

620        Klūpantis ligi galvos yra nusigręžęs į kitą

               Pusę ir patekant laukia jis Šaulio arba Skorpiono ‒

               Šie žvaigždynai išryškina jį: Skorpionas ‒ jo kūno

               Liemenį ir visa kita, o kairiąją ranką ir galvą ‒

               Lankas. Trimis dalimis į dangų Klūpantis kyla.

625        Žnyplės, danguj patekėdamos, iškelia pusę Vainiko,

               Bet iš Kentauro tiktai uodegos galiuką parodo.

               Pãskui pranykusią galvą leidžiasi Žirgas, o Paukštis,

               Pats nusileidęs anksčiau, nuleidžia ir uodegą. Leidžias

               Tuo metu Andromedos galva, o link jos ūkanotas

630        Notas Jūros Baisūną – baidyklę didelę varo.

               Jam galinga ranka iš šiaurės grūmoja Kefėjas.

               Jūros Baisūnas tada, atsigręžęs į savo peleką,

               Leidžiasi ligi pat jo. Tuo metu į gelmes Okeano

               Savo galva, ranka, petimi Kefėjas panyra.

635               Kai Skorpionas pakyla, tuoj Upės vingiai panyra

               Į Okeano gražias sroves. Skorpionas priverčia

               Bėgt Orioną didžiulį. Lai bus prielanki Artemidė!

               Kaip byloja senolių sakmė[62], Orionas galingas

               Jai nutvėrė už peplo, kai kuoka tvirtąja išguldęs

640        Žvėris Chijo saloj, medžiokle užsimanė pelnyti

               Oinopiono malonę. Tačiau Artemidė, per pusę

               Perskėlus kalnus salos, prieš jį Skorpioną užsiundė –

               Padarą baisų, kuris Orioną galingą sugėlė

               Ir pražudė, nes šis Artemidę buvo įžeidęs.

645        Sakoma, būtent dėl to, kada Skorpionas pakyla,

               Tuoj Orionas pasprunka į žemės toliausiąjį kraštą.

                      Kai Skorpionas danguj pasirodo, nei Jūros Baisūno,

               Nei Andromedos žvaigždžių, kiek jų dar žėruoja, nelieka –

               Jos bematant pranyksta. Tada ir juosta Kefėjo

650        Žemę paliečia. Galva ir visas viršus jo nugrimzta

               Į Okeaną, tačiau nevalia jam yra panardinti

               Kẽlių, pėdų, juosmens (nes pãčios Lokės neleidžia).

               Kasiopėja, labai nelaiminga, skuba pavyti

               Atvaizdą savo dukters, tačiau neatrodo tvarkingai ‒

655        Nes jos ir pėdos, ir kẽliai yra išsidraikę virš sosto.

               Gálva žemyn ji lyg naras į vandenį grimzta, bet kẽliai

               Jos atskirti, nes jinai, neiškentus didžiulės nelaimės,

               Lygintis su Doridè arba Panopè[63] negalėjo.

                      Kasiopėja juda į kitą pusę, kai kelia

660       Priešingoj pusėj dangus iš gelmių žvaigždynus ‒ Vainiko

               Antrąją dalį, Hidros uodegą, kūną Kentauro,

               Kelia jo galvą ir Žvėrį, kurį Kentauras nutvėręs

               Laiko dešine savo ranka. O priekinės kojos

               Raitelio šito-žvėries tebelaukia patekant Lanko.

665        Lankui pakilus, drauge pasirodo ir žiedas Gyvatės,

               Ir Gyvatnešio kūnas. Kada Skorpionas pakyla,

               Iškelia jis jų galvas, rankas Gyvatnešio, pirmą

               Ringę žvaigždėtos Gyvatės. Tada ir Klūpančio žvaigždės

               Ima ryškėti kitam dangaus pakrašty (aukštyn kojom

670        Kaip visada, jis pakyla): jo kojos, liemuo ir krūtinė

               Bei dešinysis petys ir ranka. O antroji ranka jo

               Ir galva danguje su Lanku ir Šauliu pasirodo.

               Iš Okeano rytinės pusės su šitais žvaigždynais

               Į padangę užkopia Hermio Lyrà, išryškėja

675        Tuo metu ir Kefėjas lig pat krūtinės. Kai leidžias

               Didžiojo Šuns visi šviesuliai, spinduliuojantys ryškiai,

               Leidžias taip pat Oriono visos žvaigždės ir Kiškio,

               Vejamo nuolat danguj, tuojau visos žvaigždės užgęsta.

                     Nei Ožiukai, kurie ant Vežėjo yra įsitaisę,

680       Nei Olenietė Ožka staiga iš dangaus nesitraukia ‒

               Jie palei didžiąją ranką Vežėjo šviečia ir skirias

               Iš kitų jo kūno dalių, nes, suėję su Saule,

               Kelia audras. Kai kurias dalis Vežėjo ‒ jo galvą,

               Juosmenį, kitą ranką ‒ žemyn Ožiaragis nuleidžia,

685        Kai jis pakyla. Vežėjo visa apačia nusileidžia

               Jau kartu su Šauliu. Nepalieka danguj nei Persėjas,

               Nei žvaigždėtojo Argo Laivagalis. Leidžias Persėjas

               Be pėdos ir dešinio kelio, Laivagalis leidžias

               Lig savo išlinkio. Kai Ožiaragis pateka, Laivas

690        Ir Prokionas leidžias, bet kitos žvaigždės pakyla:

               Paukštis, Erelis, sparnuotos Strėlės šviesuliai pasirodo

               Ir šventoji vieta pietinio Aukuro šviečia.

                     Kai lig juosmens Vandenis pakyla, tuojau išryškėja

               Žirgo galva ir kojos, o priešingoj pusėj padangės

695        Už uodegos Kentaurą žvaigždėta naktis nusitempia,

               Tik jo galvõs, plačiųjų pečių ir krūtinės priglausti

               Ji negali, tačiau spinduliuojančios Hidros ir kaklo

               Viją, ir visą kaktą nutraukia žemyn. Pasilieka

               Užpakaly nemaža jos dalis. Kai užteka Žuvys,

700        Hidrą kartu su Kentauru naktis nusineša. Kyla

               Su Žuvimis ir Žuvis apačioj blausaus Ožiaragio.

               Pateka ji ne visa ‒ maža jos dalis tebelaukia,

               Kol kas nors iš Žvėrių, iš dvylikos jų, pasirodys.

                     Daug iškentėjusios rankos, kẽliai, pečiai Andromedos ‒

705        Šitos jos kūno dalys pusiau padalintos padangėj,

               Vienos jų – prieky, o kitos ‒ užpakaly, kai pakyla

               Virš Okeano dvi Žuvys. Jos kelia palei Andromedos

               Dešinę ranką žvaigždes. O žvaigždes kairiojoj jos pusėj

               Iš gelmių ištraukia pakylantis Avinas. Tekant

710        Avinui, vakaruose tu gali pamatyti, kaip šviečia

               Aukuras. Priešingoj pusėj tada išvysi Persėjo

               Galvą tiktai ir pečius. Neaišku, kada pasirodo

               Stotas Persėjo ‒ kai Avinas leidžias ar patekant Taurui,

               Su kuriuo kartu jis sukasi. Taurui pakylant,

715         Neatsilieka su šiuo žvaigždynu susijęs Vežėjas.

               Bet su Žvėrių Ratu Vežėjas ne visas pakyla.

               Visą jį kelia Dvyniai. Ožiukai, Vežėjo kairiosios

               Kojos pėda, Ožka drauge su Tauro žvaigždynu

               Pateka tuo metu, kai ima ryškėti pelekas

720        Ir uodega pasirodo dangiško Jūrų Baisūno.

               Lokės sargybinis leidžias tada kartu su pirmuoju

               Iš keturių Žvėrių žvaigždynų, kurie jį nutempia

               Visą be rankos kairės ‒ po Didžiąja Loke ji skrieja.

                      Dvi Gyvatnešio kojos, kai jos nusileidžia lig kelių,

725        Ženklu tebus, kad Dvyniai iš priešingos pusės pakyla.

               Jūrų Baisūno tada nė viena dalis nebesklendžia

               Abiejuose dangaus kraštuose – tuo metu jį išvysi

               Visą. Jūroj ramioj jūreivis galės pamatyti

               Pirmąjį Upės vingį, kada iš vandens jis išnyra,

730        Laukdamas pats Oriono, kad jam Orionas pasiųstų

               Ženklą, nurodantį, kiek dar liko nakties ar kelionės.

                      Žmogui visur dievai pasako daugybę dalykų.

                      Ar nematai? Vakaruos pasirodęs laibas Mėnulio

               Pjautuvas reiškia pilnėjantį mėnesį. Kai jau pakanka

735        Jo skleidžiamõs pirmõsios šviesõs sudaryti šešėliui,

               Stoja diena ketvirta. O priešpilnis rodo aštuntą

               Mėnesio dieną. Danguj pilnatis patekėjusi reiškia

               Mėnesio vidurį. Keisdamas išvaizdą savo, Mėnulis

               Praneša mums, kelinta diena šio mėnesio brėkšta.

740                Ratas Žvėrių, kuris žvaigždynų dvylika jungia,

               Rodo naktų ribas. Kas susiję su metais didžiaisiais –

               Su laikotarpiu arti pūdymus ar ką sodinti ‒

               Visa tai Dzeuso ženklais visur parodyta aiškiai.

               Taip ir laive žmogus atpažinti audringąją vėtrą

745         Gali, arba prisiminęs baisingą Arktūro žvaigždyną

               Ar kitas žvaigždes, kurios, dar aušrai bebrėkštant

               Ar jau pradėjus temt, iš gelmių Okeano išnyra.

                       Saulė, kiaurus metus varydama didžiąją vagą,

               Per visas šias žvaigždes praeina. Kada ji pakyla

750         Ar nusileidžia, visad su kita žvaigžde susitinka.

               Tad vis kita žvaigždė išvysta brėkštančią aušrą.

                       Šitai tu pats žinai, nes visi spinduliuojančios Saulės

               Ratai (o jų devyniolika)[64] darniai tarpusavy dera,

               Kiek tiktai jų naktis nuo juostos šviesaus Oriono

755         Lig pakraščių šio žvaigždyno ir Šuns jo narsiojo suka.

               Ir Poseidono žvaigždės, ir Dzeuso žvaigždės, kai matos,

               Savo nekintamus ženklus žmonėms iš karto parodo.

                       Juos gerai atsimink ir, jeigu kada pasikliausi

               Tu laivu, pasistenk surasti visus šituos ženklus,

760        Skirtus žiemiškiems vėjams ar jūroj audroms atpažinti.

               Tai nedidelis vargas, tačiau nauda begalinė,

               Ją visada atsargiems žmonėms pastabumas suteikia,

               Nes pirmiausia patsai žmogus pasidaro saugesnis

               Ir patarimais pagelbsti kitiems, kai audra priartėja.

765         Ramią naktį dažnai pavojams savąjį laivą

               Ruošia jūreivis, bijodamas rytmečio jūros. Užgriūna

               Kartais trečiąją dieną nelaimė, kartais ir penktą,

               Kartais labai netikėtai jinai užklumpa. Mes, žmonės,

               Dar ne viską žinom iš Dzeuso, nuo mūsų jis slepia

770        Dar daugybę dalykų, kuriuos, jei norės, tuoj parodys.

               Dzeusui žmonių giminė, be abejo, rūpi, todėl jis

               Iš visur pasirodo, visur savo ženklus atskleidžia.

                     Vieną žinią praneš Mėnulis dylantis, kitą

               Jau pradėjęs pilnėt ar būdamas pilnas, dar kitą

775        Žinią Saulė praneš, kai jinai patekės arba leisis.

               Bus dar kitų ženklų, kuriuos tu dieną ar naktį

               Iš kitų reiškinių atpažinęs galėsi suprasti.

                    Tu pirmà į ragus Mėnulio pjautuvo žvilgtelk.

               Vakaras vis kitokia spalva nudažo Mėnulį.

780        Ėmęs pilnėti Mėnulis vis kitą pavidalą gauna.

               Trečią dieną vienaip, ketvirtą kitaip jis atrodo.

               Tad iš šito galì suprasti, koks mėnuo atėjo.

                     Plonas šviesus Mėnulio pjautuvas trečiąją dieną

               Praneša būsimą giedrą, o plonas ir smarkiai paraudęs –

785        Kylančius vėjus. O jei iš trečios dienos į ketvirtą

               Būna pilnesnis Mėnulis, tačiau blankus ir neaštrūs

               Jo ragai – arba Notas, arba artėjantys lietūs

               Jį atšipina. Jeigu trečiąją dieną nekrypsta

               Jo ragai nei pirmyn, nei atgal, bet Mėnulis įgauna

790        Iš abiejų kraštų pavidalą stačiojo lanko,

               Gãli po šios nakties vakariniai vėjai pakilti.

               Būdamas šitoks tiesus ir ketvirtąją dieną Mėnulis

               Rodo, kad telkias audra. O jeigu priekin palinkęs

795        Jo viršutinis ragas, Borėjo lauk, jei pasviręs

               Ragas atgal, lauk Noto. Jei trečiąją dieną paraudęs

               Ištisas ratilas supa pjautuvą, žada jis audrą.

               Kuo jo raudonis rausvesnis, tai tuo audra galingesnė.

                     Tu į pilną Mėnulį ir kaip jis keičias, pažvelki,

800       Kai Mėnulis pilnėja arba kai jis pradeda dilti,

               Ir pagal spalvą nuspėk kiekvieno mėnesio orus.

               Jeigu Mėnulis skaistus, tai gerą orą nuspėsi,

               Jeigu jis visas paraudęs, tai vėjų gūsius pranašauja,

               Jeigu kai kur patamsėjęs, lietaus, atrodo, sulauksi.

805             Bet ne visoms dienoms šie ženklai nustatyti. Mat trečią

               Ar ketvirtą mėnesio dieną ženklai pasirodę

               Ligi priešpilnio laikos; kiti nuo priešpilnio laikos

               Lig pilnaties, dar kiti nuo jos lig delčios išsilaiko.

               Tuoj tada ketvirta diena nuo mėnesio galo

810         Ir trečioji diena jau naujo mėnesio stoja.

                      Jeigu šviesos ratilai[65] apjuosia visą Mėnulį,

               Būna jų trys arba du, arba vienas. Jeigu tik vienas,

               Lauki giedros ir vėjo (jei ratilas būna įtrūkęs,

               Vėjų lauk, jei prigesęs – giedros). Jei apjuosia Mėnulį

815         Du ratilai, tai lauki audros, o trigubas audrą

               Dar didesnę atneš. Pakils ji smarkesnė, jei trūkęs

               Ratilas bus, taip pat jeigu bus jisai pajuodavęs.

                     Tad apie mėnesio orus gali sužinot iš Mėnulio.

                     Reikia stebėt, kaip Saulė iš vieno krašto į kitą

820        Juda, mat dar aiškesni ženklai susiję su Saule,

               Kai jinai nusileidžia ir teka iš krašto toliausio.

                    Vos tiktai spinduliai ant arimų pradeda kristi,

               Saulė lai bus be dėmių, kai giedrios dienos pageidauji,

               Ir be jokios žymės, lai visa švari ji atrodys.

825        Jeigu ji bus ryški tuo metu, kai iškinkomi jaučiai

               Ir be jokių debesų vakare panardins savo švelnią

               Šviesą, graži diena išauš ateinantį rytą,

               Bet ne tada, kai dangun patekėjusi Saulė atrodo

               Tuščiavidurė ir jos spinduliai dalijas: į šiaurę

830        Krenta vieni, o kiti – į pietus, ir šviečia aplinkui

               Tik vidurys. Tada Saulė keliauja per lietų ar vėją.

                    Jeigu tik leis spinduliai, tu į pačią Saulę pažvelki,

               Nes geriausia į ją tiesiogiai žiūrėt – ar nedengia

               Jos raudonis (dažnai, kai debesys Saulę aptraukia,

835        Ji tai šen, tai ten raudonuoja), ar kur nejuoduoja.

               Saulės juosvumas tebus lietaus atkeliaujančio ženklas,

               O bet koks jos rausvumas – būsimo vėjo. Jei Saulė

               Bus tuo pačiu metu abiem šiom spalvom nudažyta,

               Tai ji ir lietų atneš, ir teks jai šviesti per vėją.

840             Jeigu, Saulei pakylant arba jai vėl nusileidžiant,

               Jos spinduliai susilieja į vieną pluoštą, kai Saulė,

               Nuo nakties lig aušros arba jau į priešingą pusę –

               Nuo aušros lig nakties – panirus į debesis, juda,

               Tokias dienas lydės lietus, iš dangaus pasipylęs.

845                Kai nedidelis rūkas pakyla prieš užtekant Saulei,

               O paskui jį ir Saulė, neryškiai spindėdama, teka,

               Tu nepamirški lietaus. Kada aplink Saulę didžiulis

               Ratas miglos iš pradžių, tarytumei tirpdamas, plečias,

               Bet, kai pateka Saulė, ir vėl sumažėja – bus giẽdra,

850        Kaip ir žiemos metu, kai tiktai besileidžianti Saulė

               Blyškią spalvą įgauna. O jeigu dieną palyja,

               Tai, pasibaigus lietui, į debesis tu pažiūrėki.

               Jei, pasisukęs į Saulę, kai leidžiasi ji, pamatysi,

               Kad lyg tamsus debesis ant Saulės meta šešėlį

855        Ir kad jos spinduliai, debesies padalinti per pusę,

               Tai vienur, tai kitur pro vingiuojantį debesį krenta,

               Rytui išaušus kitam, iš tikrųjų reikės tau pastogės.

                    Jeigu nėra debesų danguje, kai Saulė panyra

               Vakaruose į bangas ir, jai leidžiantis ar nusileidus,

860       Renkas rausvi debesėliai toj pusėj, kur paneria Saulė,

               Tau nei rytoj, nei naktį lietaus nebereikia bijoti.

               Ir atvirkščiai, sulauksi lietaus, kada netikėtai

               Saulės menki spinduliai iš dangaus pasipils apsiblausę.

               Jie nublanksta tada, kai savo šešėlį Mėnulis

865        Meta ant jų, atsidūręs tiesiai tarp Žemės ir Saulės.

                      Kai susivėlina Saulė pakilt ir prieš aušrą padangėj

               Tai vienur, tai kitur rausvėjantys debesys matos,

               Tokią dieną arimai tikrai sausi nepalieka.

               Kai dar Saulė nėra į dangų pakilus, bet ima

870        Sklisti jos spinduliai ūkanoti prieš aušrai išbrėkštant,

               Tu nepamirški lietaus arba ateisiančio vėjo.

               Kuo daugiau tokių spindulių dar prieblandoj sklinda,

               Tuo aiškiau jie tada pranašauja būsimą lietų.

               Jeigu tie spinduliai neryškia migla apsitraukia,

875        Kókia labai dažnai apsigaubia lengvi debesėliai,

               Toji migla tada pranašauja kylantį vėją.

                      Nežada gero oro juosvi ratilai aplink Saulę.

               Kuo jie prie Saulės arčiau ir kuo juodesni, tuo stipresnė

               Kils audra, o jei du ratilai – tai audra bus didesnė.

880             Tu pažiūrėki, kai Saulė pakyla ir leidžias, ar rausta

               Iš pietų arba šiaurės arba abiejų šitų pusių

               Debesys (jie yra pavadinti parhèliais[66]), ir stenkis,

               Kad stebėjimas būtų tikrai atidus. Kuomet Saulę

               Iš abiejų jos pusių vienu metu tie parheliai

885        Juosia, o ji jau žemai nusileidusi prie Okeano,

               Dzeuso siųsta audra tuo metu nebetrunka pakilti.

               Jeigu tik vienas parhelis yra, paraudęs iš šiaurės,

               Šuorus Borėjo jis neš, o jei iš pietų jis paraudęs,

               Notą atneš ir kur nors lietaus lašeliai ims kristi.

890              Dar labiau tu tikėki ženklais, kurie atsiranda

               Vakaruose, nes iš ten ženklai visada pastoviausi.

                      Žvilgtelk į Prakartą[67]. Jis, panašus į nedidelį ūką,

               Šiaurėje teka pirmiau nei Vėžio žvaigždynas ir sukas

               Iš abiejų jo pusių dvi blausios žvaigždės; nėra jos

895        Nei toli, nei arti viena nuo kitos, tad galėtum

               Teigt, kad per uolektį jos tarp savęs nutolusios skrieja.

               Šiaurėje spindi viena, o antra į pietus pasislinkus.

               Šitos žvaigždės yra Asilais[68] vadinamos. Skrieja

               Prakartas jų vidury. Jei visas nematomas tampa

900       Jis staiga, kai Dzeusas giedrą pasiunčia, bet spindi

               Iš abiejų jo pusių abi šios skriejančios žvaigždės,

               Tai arimai tada nuo orų darganotų nukenčia.

               Jeigu Prakartas ima tamsėti, bet šitos dvi žvaigždės

               Matomos lieka, jos praneša lietų. Jei Prakarto šiaurėj

905        Asilas šviečia silpnai, lengva migla apsitraukęs,

               Bet pietinis Asilas ryškiai žėruoja, tikėkis

               Noto. Ir atvirkščiai, jei šiaurinis Asilas spindi,

               Bet ūkanotas pietinis Asilas – lauki Borėjo.

                        Būsimo vėjo ženklu tebus tau patvinstanti jūra,

910        Girdimas tolumoje smarkus pakrančių šniokštimas,

               Garsiai gaudžiančios uolos krante, išsigiedrijus dangui,

               Ir taipogi aukštos aidinčios kalno viršūnės.

                      Jeigu nesklandžiai skrenda garnys iš jūros į žemę,

               Krykt nepaliaudamas garsiai, tai šitoks jo skrydis parodo,

915         Kad netrukus jau gali virš jūros vėjas pakilti.

                       Ir audrašaũkliai kartais, kai geras oras, išskridę,

               Lekia būriais danguje tiesiog prieš pakylančius vėjus.

                       Antys laukinės dažnai ar jūroje nardantys kirai

               Pradeda plakti sparnais sausumoj, išlipę į krantą,

920        Ar koks nors debesis, besidriekiantis kalno viršūnėj,

               Praneša būsimą vėją, taip pat ir lengvučiai pūkeliai –

               Sėklos baltõsios usnies, kada daugybė jų plauko

               Tai vienur, tai kitur nurimusios jūros paviršiuj.

                       Vasarą reikia laukt, kad vėjas pakils iš tos pusės,

925        Iš kurios tuo metu pasirodo žaibai ir perkūnai.

                       Ir kai juodąją naktį viena po kitos ima kristi

               Žvaigždės, kada už jų nusidriekia pėdsakai šviesūs,

               Lauk ta pačia kryptimi ateinančio vėjo. Jei vienos

               Žvaigždės priešpriešiais krenta, o kitos pradeda kristi

930         Iš kitų padangės vietų, tada pasisaugok

               Vėjų visokių, kurie tikrai yra nepastovūs

               Ir nenuspėjamai pučia – žmonėms juos sunku nustatyti.

                       Kai iš rytų ir pietų žaibuoti pradeda, kartais

               Iš vakarų žaibuoja, o kartais žaibuoja iš šiaurės,

935        Jūroj jūreivį tada pagauna didelė baimė,

               Kad nepaskęstų jisai ar nuo Dzeuso lietaus nepražūtų,

               Nes tiek žaibų paprastai su savim atsineša liūtį.

                       Telkias dažnai danguje, prieš pat prasidedant lietui ,

               Daug debesų, kurie labai panašūs į vilnas,

940        Ar vaivorykštė dvìguba perjuosia didelį dangų,

               Ar apie kokią nors žvaigždę ryškėja ratilas juosvas.

                     Ir ežerų, ir jūros paukščiai, į vandenį puolę,

               Ima dažnai vandeny smagiai pliuškentis ir nardyt,

               Ar kregždutės ilgai ore aplink ežerą sukas,

945        Vandenį liečia pilvais, nuo kurių jisai raibuliuoja,

               Ar buožgalviukų tėvai – vandens gyvačių laimikis –

               Ta padermė nelaiminga garsiau iš vandens ima kurkti,

               Ar bebrėkštant ryte vienišoji medvarlė kvarkia,

               Ar kažin kur palei išsikišusią upės pakrantę

950        Stypčioja sausumoje prieš audrą kranksėdama varna,

               Ar, priskridus prie upės, į vandenį kaišioja galvą

               Lig pat sparnų ar pati visa į tą upę panyra,

               Ar, kimiai krankdama, dažnai apie vandenį sukas.

                     Ir galvijai, į dangų prieš pradedant lyt pažiūrėję,

955        Pradeda uostyti orą, ir skruzdėlės skuba iškelti

               Iš nesaugių lizdų visus kiaušinius kuo greičiausiai.

               Matos tada, kaip pulkai šimtakojų ropščias per sienas

               Ir kaip kirmėlės šliaužia, kurios žmonių pavadintos

               Žemės juodos viduriais, kaip naminiai paukščiai, iš gaidžio

960        Kilę, pradeda savo plunksnas kruopščiai kedenti

               Ir kudakuoja balsu, labai panašiu į tą garsą,

               Kokį kelia lašai tuo metu, kai į vandenį tykšta.

                     Kartais ir varnų šeimynos, ir kuosų būriai pranašauja

               Būsimą lietų, kuris ateina pasiųstas Dzeuso,

965        Kai tie paukščiai pulkais skraidydami pradeda mėgdžiot

               Sakalo balsą. Šitaip varnai pakartoti mėgina

               Tuos lašus iš dangaus, kurie girdėti, kai lyja.

               Ar du varnai, du kartus balsu dusliuoju sukrankę,

               Savo sparnais dažnai plasnodami, garsiai surinka,

970        Antys naminės, taip pat po stogu gyvenančios kuosos

               Moja sparnais ir skuba po atbraila stogo palįsti.

               Ar garnys, rėksmingai suklykęs, skuba link jūros.

                     Tas, kas saugos lietaus, neturėtų praleisti nė vieno

               Iš šių ženklų: nei to, kad musės, ištroškusios kraujo,

975        Ima kandžiot labiau, nei anksčiau jos kando, nei šito,

               Kad apie lempos dagtį lietingą naktį degėsiai

               Pradeda kauptis, nei to, kad žiemos laikotarpiu kartais

               Lempų liepsna vienodai į viršų kyla, o kartais

               Kibirkštys laksto į šonus tarytum lengvi burbuliukai

980        Ar šviesos spinduliai raibuliuoja tiesiai ant lempos,

               Ar per patį vasaros įkarštį pradeda skraidžiot

               Vienas po kito būriais salose gyvenantys paukščiai.

                     Tu nepamirški ir puodo, taip pat ir trikõjo, uždėto

               Ant ugnies, kai aplink kibirkščių daugiau žaižaruoja

985        Nei įprastai, ir žarijų, kurios panašios į sorų

               Kruopas. Jos pelenuos sužėruoja, angliai įkaitus.

               Jeigu tikiesi lietaus, atidžiai į šiuos ženklus žiūrėki.

                     Jei debesis miglotas prie didelio kalno papėdės

               Driekias, bet aiškiai matyti to kalno aukštos viršūnės,

990        Tai tikriausiai tada gerų orų susilauksi.

               Giedras bus oras, kada virš plačiosios jūros paviršiaus

               Rūkas tvyro žemai ir į viršų aukštyn nepakyla,

               Bet lyg plokščia uola, prie vandens prisišliejusi, kybo.

                       Kai bus giedra, stebėki ženklus, žadančius audrą,

995        O per audrą stebėki ženklus, nešančius giedrą.

               Reikia labai atidžiai žiūrėti į Prakartą (suka

               Jį danguje Vėžys). O kada nuo jo išsisklaido

               Visos miglos ir jis išryškėja – baigiasi audros.

                     Ir liepsna, ramiai plevenanti degančioj lempoj,

1000      Ir naktinės pelėdos tylus ūkimas tebūna

               Ženklas, kad rimsta audra. Taip pat, kai vakaro metą

               Pradeda varna ramiai balsais visokiausiais kranksėti,

               Kai varnai, nuo kitų atsiskyrę, sukarksi dukart,

               O paskui drauge jie pradeda garsiai triukšmauti

1005      Ir jų didesnis būrys, kai rengias miegoti, paleidžia

               Savo balsus, tada pasirodyti gali, kad šitaip

               Džiaugias varnai. Į šūksnius yra panašus jų krankimas.

               Medžių lapijoj dažnai, kai kada ir ant medžio, kur naktį

               Jie nakvoja, nutūpia ir ima sparnus savo miklint.

1010            Gervės prieš ramų ir giedrą orą saugiai rikiuojas

               Ir, sudariusios visos vieną virtinę, skrenda.

               Jeigu geri orai, tai jos atgalios nesugrįžta.

                      Kai žvaigždžių skleidžiama ryški šviesa apsiblausia,

               Nors susitelkę debesys visiškai jų neužstoja

1015       Ir joks rūkas arba Mėnulis jų neužtemdo,

               O tos žvaigždės staiga tiesiog savaime prigęsta –

               Lai šis ženklas nebus būsimos giedros pranešėjas,

               Bet tikėkis audros. Jos lauki taip pat, jeigu telkias

               Debesys vietoj vienoj, o kiti ant jų tebeplaukia,

1020      Juos pakeičia treti ir už jų dar kiti ima tvenktis.

                      Ženklas audros svarbus – gagenančios, skubančios lesti

               Žąsys, ir varna, devynis kartus už žmogų senesnė[69],

               Krankianti naktį, ir dvi vakare tebekiauksinčios kuosos,

               Ir kikilis, čirškiantis rytui beauštant, nuo jūros

1025     Traukiantys paukščiai visi, karetaitė, liepsnelė, į urvą

               Lendanti, kuosų pulkai, kurie iš turtingų ganyklų,

               Maisto pilnų, plasnoja link savo naktinės pastogės.

                     Didelei audrai artėjant, nebeskrenda dūzgiančios bitės

               Vaško ieškoti toli į pievas, bet sukinėjas

1030      Vietoje ir medumi užsiėmusios uoliai darbuojas.

               Gervių virtinės ilgos aukštai danguje nesidriekia

               Skrisdamos savo keliais, bet atgal apsisukusios grįžta.

                       Kai plonyčiai voratinkliai draikos be vėjo ir plazda

               Gęstančios liepsnos lempelėj, kai sunkiai sekas įkurti

1035       Ugnį ar lempą uždegti, nors tvyro giedrà, tu bijoki

               Blogo oro. Kodėl man tau pasakyti, kiek turi

               Žmonės ženklų? Pelenai nereikšmingi atrodo, bet gali,

               Jei jie sušoks į grumstus, apie pūgą pranešti. Nuspėsi

               Sniegą iš lempos, kada apie degančią dagtį ryškėti

1040      Ima žarijos ratu tarytumei sorų kruopelės.

               Degančios anglys taip pat apie krušą gali pranešti,

               Kai jos ryškiai žioruoja, o jų vidury pasirodo

               Lyg koks mažytis dūmelis, pakylantis, ugniai liepsnojant.

                      Lai nepaliks nepatikrinti ir ąžuolai akmeniniai,

1045      Gilių pilni, ir juodi mastìkmedžiai. Dairos aplinkui

               Dažnas artojas, kad vasara jam neišslystų iš rankų.

               Juk ąžuolai akmeniniai, sulaukę gilių neblogo

               Derliaus, šiek tiek ilgesnį žiemos viešpatavimą reiškia.

               Bet lai nebūna šie medžiai be saiko gilėm aplipę

1050      Ir tolėliau nuo sausros laukai tegu varpas brandina.

               Tris kartus per metus mastikmedis užmezga vaisių

               Ir užaugina jį triskart, o derlius kiekvienas mums duoda

               Ženklą, kad laikas jau arti. Į tris tarpsnius padalintas

               Metas arimo: į du kraštinius ir tarp jų vidurinį.

1055      Pirmas šio medžio derlius nurodo pirmą arimą,

               Antras nurodo antrą, o pats paskutinis – paskiausią.

               Kai mastikmedis uždera gausiai, būna arimų

               Derlius puikus; jei derlius mastikmedžio mažas – arimų

               Irgi mažas; o jei vidutinis – ir jų vidutinis.

1060             Triskart gausiai pražysta ir jūros svogūno stiebelis,

               Siunčiantis ženklą, kad bus panašus ir būsimas derlius.

               Kiek artojas ženklų iš mastikmedžio derliaus nuspėja,

               Tiek jų sužino iš balto jūrų svogūno žiedelio.

                       Kai daugybė vapsvų visur rudenėjant pasklinda,

1065      Gali kas nors tuo metu pasakyt, kad žiema atkeliauja

               Daug anksčiau, nei pradės į vakarus leistis Plejadės,

               Nes tuojau po vapsvų sūkuringas vėjas pakyla.

                       Kai sugrįžta poruotis kiaulės, avys ir ožkos,

               Ir, prie savęs neseniai prisileidusios patinus, vėlei

1070      Ima staiga su visais iš naujo kergtis, jos šitaip

               Kaip ir vapsvos, parodo nelengvą būsimą žiemą.

                      Ožkoms, avims ir kiaulėms vėlai poruojantis, džiaugias

               Skurdžius, kuriam, labai šilumos stokojančiam, aišku,

               Kad gyvulių sueitis jam šiltus metus pranašauja.

1075              Gervių būriams atskridus laiku, rūpestingas artojas

               Džiaugias; kai gervės vėluoja, vėluoti mėgstantis džiaugias,

               Mat su gervėm kartu paprastai prasideda žiemos.

               Bus ankstyva žiema, jei anksti pasirodžiusios gervės

               Skrenda daugiau būriais. Tačiau jei gervės vėlyvos

1080      Ir pavieniui, ne kartu, kiek ilgiau užtrukdamos skrenda,

               Bus vėlyva žiema, palanki darbams vėlyviesiems.

                      Jei po derlingo rudens avinai ir jaučiai vis knisa

               Žemę ir tiesia galvas į ten, iš kur pučia Borėjas,

               Tai tikrai tada nusileisdamos pačios Plejadės

1085      Gali labai atšiaurią būsimą žiemą atnešti.

                        Lai galvijai per daug neknaisioja žemės, nes žiemos

               Būna ilgos tada, augalams ir javams nepalankios,

               Bet plačiuose laukuose lai iškrenta sniego gausybė

               Ant neaukštų daigų, kuriuos dar nelengva atskirti,

1090      Kad belaukiantis derliaus žmogus jo klestėjimu džiaugtųs.

                      Lai visada viršuje spinduliuos pažįstamos žvaigždės,

               Lai nei vienos, nei dviejų, nei daugiau kometų nebūna,

               Nes daugybė kometų sausringus metus pranašauja.

                      Joks žmogus tikrai nesidžiaugia žemyne išvydęs

1095       Paukščių pulkus, kurie, iš salų atskridę, užpuola

               Jo arimus, prasidėjus vasaros metui, nes bijo

               Jis dėl savojo derliaus, kad šis, sausros nukamuotas,

               Varpų tuščių ir pelų neatneštų. Tačiau šitais paukščiais,

               Jei jų nėra per daug, ožkų piemuo apsidžiaugia,

1100      Nes jis tikisi metų, kurie bus pienui palankūs.

                      Taip mes, vargšai žmonės, klajūnai, gyvename. Dirbam

               Vienus darbus vieni, kiti kitus, tačiau ženklus

               Savo kely pasirengę pažint ir tuojau jais naudotis.

                      Kerdžiai dažnai iš avių apie būsimą audrą nuspėja,

1105      Kai jos greičiau nei visad skubėdamos lekia ganyklon,

               Kartais net avinai, nuo savo bandos atsiskyrę,

               Kartais ėriukai ragais tarp savęs žaisdami susibado,

               Ar kada šen bei ten jie ant kojų ima straksėti,

               Ant keturių maži, ant dviejų strikinėja raguoti.

1110       Ar kai atskiria kerdžiai avis nuo bandos vakarėjant,

               Bet jos eina nenoriai, rupšnodamos žolę, nors kerdžiai

               Ragina eiti greičiau ir jas akmenėliais apmėto.

                      Piemenys ir artojai gali suprast iš galvijų,

               Kad jau artėja audra. Tada, kai pradeda lyžčiot

1115       Jaučiai dažnai liežuviu priešakinių kojų kanopas

               Ar kuomet išsitiesia ant dešinio šono miegoti,

               Senas artojas supranta, kad bus vėlyvas arimas.

               O vakare, kada iškinkomi jaučiai, būriuojas

               Mūkt nesiliaudamos karvės ir niūrios telyčios nenorom

1120      Iš lankų ir ganyklų į tvartą traukia, nes jaučia,

               Jog netrukus joms teks subjurusiu oru ganytis.

                     Kai akmeninio ąžuolo lapų dygių užsigeidžia

               Ožkos ar kiaulės po kraiką knisasi – blogas bus oras.

                     Ir kai pradeda garsiai stūgauti vienišas vilkas

1125       Ar kai jisai žemdirbių beveik visai nesisaugo,

               Eina prie dirbamo lauko, tarytum ieškotų pastogės,

               Artinas prie žmonių, kad tenai įsirengtų sau irštvą,

               Trečiajai aušrai beauštant, audros reikėtų tikėtis.

                     Šitaip pagal anksčiau nusakytus ženklus galėsi

1130       Kilsiančius vėjus ar audrą, ar būsimą lietų nuspėti

               Dieną tą pačią, rytoj ar trečiajai dienai išaušus.

                      Net ir pelės neliko protėvių nepastebėtos,

               Kai, geriems orams nusistojus, pradeda cypaut

               Daug garsiau nei visad ir tarytumei šokdamos straksi.

1135       Šunys taip pat. Mat šuo, nujausdamas būsimą audrą,

               Pradeda rausti žemę abiem savo letenom; pelės

               Irgi parodo tada, kad jau blogas oras ateina.

               Tuo metu ir vėžys iš vandens į sausumą ropščias,

               Būsimai audrai artėjant, ir skubinas leistis į kelią.

1140      Pelės, norėdamos miego, kojytėmis dieną suruošia

               Guolį sau iš šiaudų, kai lietaus ženklai pasirodo.

                     Tu iš šitų ženklų nė vieno neniekink. Naudinga

               Ženklus vieną po kito stebėt – jei du jie sutampa,

               Reikia tikėt, kad tada išsipildys spėjimas. O jeigu

1145       Trys sutampa, tikrai užtikrintas būki. Skaičiuoki

               Ženklus visus metus ir lyginki dieną, susietą

               Su kokia nors žvaigžde, kai ji pateka ar nusileidžia,

               Ar ta diena tokia, kaip rodo ženklas. Naudinga

               Dar pažiūrėti, kokios keturios bus paskutinės

1150       Buvusio mėnesio dienos ir pirmos keturios naujo,

               Žyminčios mėnesių sankirtos trukmę. Dangus klaidingesnis

               Būna tada ir aštuonias naktis nematyti Mėnulio.

                      Kiaurus metus ištisai visus šiuos ženklus stebėjęs,

               Spręst apie dangų bet kaip daugiau niekada negalėsi.

 


[1] Pasak antikinių komentarų, Aratas Okeanu vadina horizontą.

[2] Pradedama pasakoti apie Šiaurės pusrutulio žvaigždynus.

[3] Kalbama apie  Didžiuosius ir Mažuosius Grįžulo Ratus.

[4] Retesnė mito versija, kad mažąjį Dzeusą maitino Lokės. Tradiciškai jo maitintoja laikoma ožka Amaltėja.

[5] Kuretai – chtoniški demonai, timpanų garsais ir šūksniais nustelbdavę mažojo  Dzeuso verksmą.

[6] Viena seniausių graikų genčių. Čia achajais vadinami visi senovės graikai.

[7] Sidono, Finikijos miesto, gyventojai.

[8] Dabar Heraklio žvaigždynas.

[9] Pasak mito, Ariadnė, tekėdama už dievo Dioniso, dovanų gavo Hefaisto nukaltą vainiką, kurį Dionisas įkėlė į dangų.

[10] Gyvatnešio žvaigždynas buvo siejamas su medicinos dievu Asklepiju.

[11] Mitinis skorpionas, įkandęs medžiotojui Orionui.

[12] Dabar Svarstyklių žvaigždynas.

[13] Jaučiaganio žvaigždyno žvaigždė, kurios pavadinimas reiškia „Lokės sargybinis“.

[14] Įterpiamas mitas apie Mergelės, kurią Aratas tapatina su teisingumo deive Dike,  žvaigždyno kilmę.

[15] Kalbama apie šviesiausią  Mergelės žvaigždyno žvaigždę Spiką (lot. spica –  ,,javo varpa“).

[16] Pasakojamas mitas apie skirtingas žmonių kartas.

[17] Mergelės žvaigždyno žvaigždė Vindemiatriksė (lot. Vindemiatrix).

[18] Žvaigždynas siejamas su dvyniais Kastoru ir Polideuku, kurie po mirties buvo paversti žvaigždynu.

[19] Pasak mito, tai vėžys, įsikabinęs į koją Herakliui, kai šis kovojo su Lernos hidra.

[20] Mitinis Nemėjos liūtas, kurį pasmaugė Heraklis.

[21] Žvaigždyno pavadinimas siejamas su ugnies dievu Hefaistu, nukaldinusiu vežimą Saulės dievui Helijui.

[22] Ryškiausia Vežėjo žvaigždyno žvaigždė Kapela (lot. capela – ,,ožka“). Pasak mito,  tai ožka Amaltėja, išmaitinusi mažąjį Dzeusą. Būrelis žvaigždžių aplink Kapelą vadinamos „ožiukais“.

[23] Antikiniai komentatoriai šį epitetą kildina iš daiktavardžio ,,alkūnė“ , nes Ožkos žvaigždė šviečia Vežėjo žvaigždyno alkūnėje.

[24] Pasak vienos mito versijos, tai Heraklio nukautas Kretos jautis.

[25] 179–204 eilutėse minimi žvaigždynai susiję su mitu apie Etiopijos karalių Kefėją ir jo žmoną Kasiopėją, už savo puikybę turėjusią paaukoti dukterį Andromedą.

[26] Dabar Pegaso žvaigždynas.

[27] Įterpiamas mitas, kaip Pegasas, stuktelėjęs kanopa į Helikono kalno viršūnę, išskėlė Hipokrėnės (,,Žirgo”) šaltinį.

[28] Tespijų, Bojotijos miesto, gyventojai.

[29] Pasak mito, tai auksinis avinas, nuskraidinęs į Kolchidę du vaikus – Friksą ir Helę.

[30] Mitinis medžiotojas milžinas, kėsinęsis į Artemidės nekaltybę.

[31] Šiaurės vėjas.

[32] Dzeuso sūnus, išvadavęs Andromedą ir po mirties paverstas žvaigždynu.

[33]  T.y. Kasiopėjos.

[34] Pasak mito, vos gimęs Hermis sugavo vėžlį ir, ant jo kiauto ištempęs žarnas, išrado lyrą.

[35] Kalbama apie Klūpantįjį.

[36] Dabar Gulbės žvaigždynas. Dzeusas, norėdamas patekti pas Ledą, pasivertė gulbe.

[37] Žvaigždynas, sietas su mitiniu Dzeuso mylimuoju, vyno pilstytoju Ganimedu.

[38] Senuosiuose žvaigždėlapiuose šis žvaigždynas vaizduojamas kaip iš lanko šaudantis kentauras.

[39] Pavadinimas sietas su Heraklio paleista strėle.

[40] Pasak mito, tai Dzeuso strėles nešiojantis erelis.

[41] Mitinis delfinas, išgelbėjęs poetą Arioną.

[42] Pradedama pasakoti apie Pietų pusrutulio žvaigždynus.

[43] Oriono šuo, medžiojantis  šalia esančius Kiškį arba Taurą.

[44]Laivas, kuriuo plaukė Jasonas ir argonautai. Šiuolaikiniuose žvaigždėlapiuose šis žvaigždynas skirstomas į Burių, Laivo Kilio ir Laivagalio žvaigždynus.

[45]Dabar  Banginio žvaigždynas.  Pasak mito, Jūrų Baisūnui buvo paaukota Andromeda.

[46] Pietų vėjas.

[47] Pavadinimas susijęs su mitine Eridano upe, kurioje nuskendo Helijo sūnus Fajetontas. Jį apverkė seserys Heliadės, todėl upė vadinama ,,ašaromis tvinstanti“ .

[48] Žvaigždyno pavadinimas siejamas su kentauru Cheironu, kartais – su Dionisu („Dioniso aukuras“). Pasak dar kitos versijos, tai Hefaisto nukaldintas aukuras.

[49] Nakties personifikacija.

[50] Kentauro Cheirono garbei pavadintas žvaigždynas.

[51] Rytų vėjas.

[52] Dabar Vilko žvaigždynas. Pavadinimo kilmė nėra aiški.

[53]Žvaigždynas pavadintas mitinės pabaisos, kurią nugalėjo Heraklis, vardu.

[54] Dabar Taurės žvaigždynas.

[55] Pasak mito, Varnas buvo pasiųstas atnešti taurėje vandens, bet užsimiršo belaukdamas, kol prisirps uogos. Supykęs Apolonas sviedė nepaklusnų Varną ir Taurę į dangų.

[56] Ryškiausia Mažojo Šuns žvaigždyno žvaigždė. ,,Prokionas“ graikiškai reiškia „Prieš šunį“.

[57] Kalbama apie šiaurinę ir pietinę atogrąžas, pusiaują ir ekliptiką.

[58] Paukščių Takas, daug kur vadinamas Pieno Taku.

[59] Zodiako žvaigždynai.

[60] Klūpantysis.

[61] Hermis išrado lyrą Arkadijoje Kilėnės kalnyne, kur buvo  Hermio gimtinė.

[62] Pateikiama mito versija, kad, Orionui pasikėsinus  į Artemidės nekaltybę, ši pažadino Skorpioną, kuris ir nužudė Orioną.

[63] Doridė ir Panopė –  dvi iš penkiasdešimties  Nereidžių, kurias buvo įžeidusi Kasiopėja.

[64] Devyniolikos atogrąžinių metų periodas, po kurio tam tikros Mėnulio fazės vėl kartojasi tomis pačiomis metų dienomis.

[65]Kalbama apie halus – optinį reiškinį, kai dėl spindulių lūžimo aplink Saulę ir Mėnulį  susidaro šviesos ratilai ar  juostos.

[66] Parhelis – dar netikrąja saule vadinamas optinis reiškinys, kai dėl saulės spindulių refrakcijos aplink Saulę susiformuoja ryškios spalvotos dėmės.

[67] Padrikasis spiečius Vėžio žvaigždyne.

[68] Dvi žvaigždės netoli Prakarto spiečiaus.

[69] Senovės graikai manė, kad varna gyvena devynis kartus ilgiau už žmogų.

Find Us
Wood Bikes.

OUR LOCATION

2585 Ritter Str. NY 10034

Monday-Friday 9:00-19:00

MORE INFORMATION

+44 202 555 0151

johndoe@gmail.com

SUBSCRIBE


Warning: Trying to access array offset on value of type null in /home/hiymus/domains/hieronymus.lt/public_html/wp-content/themes/woodmart/inc/integrations/elementor/elements/class-google-map.php on line 569

FREE SHIPPING

Contrary to popular belief, lorem ipsum is not simply random.

EXCHANGE & RETURN

This book is a treatise on the theory of ethics, very popular during.

CUSTOMER SERVICE

Many desktop publishing packages and web page editors now.

INSTANT PAYMENTS

Looked up one of the more obscure latin words, consectetur.