Andra Neiburga. Matau save

Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius
Iš: Andra Neiburga, Stum, stum. Valters un Rapa: 2004.

Andra Neiburga (1957–2019) – latvių prozininkė, vertėja ir menininkė, rašytojo Paulo Bankovskio gyvenimo draugė. Baigė grafinio dizaino studijas Latvijos valstybinėje dailės akademijoje, kurį laiką dirbo dizainere žurnaluose Avots ir Karogs. Kūriniai spausdinami nuo 1985 metų. Buvo nutraukusi literatūrinę veiklą, bet 2002 m. ją tęsė, o 2004 m. išleista smulkiosios prozos rinktinė „Stumk, stumk“( Stum, stum) laikoma vienu iš ryškiausių šio žanro pavyzdžių XXI a. literatūroje. Tais pačiais metais pelnė prestižinį laikraščio Diena Metų kultūros apdovanojimą.

Neiburgos trumposios prozos tekstai subtilūs, intymūs ir egzistenciškai gilūs, balansuojantys tarp esamybės ir siekiamybės. Romano formatui Neiburga nejautė simpatijų, nes „trumpos distancijos geriau įtempia emocinę stygą“. Autorės pasakojimo patrauklumą lemia gebėjimas atskleisti detalę, pagauti krintančius šešėlius, o apsakymo dominante dažnai tampa kasdieniška smulkmena.

Vertėjas

Šįryt vėl man sunku įžiūrėti save veidrodyje. Prieš akis lyg kokia migla, šydas, o gal tiesiog veidrodis aprasojęs? O gal kokia liga? Katarakta? Visiškai neišmanau, kas yra katarakta. Veidas papilnėjęs, tik iš atminties apvedžioju lūpų kontūrus – ranka, dešimtmečius dariusi šį judesį, ranka atsimena, tik neprisitaiko prie laiko padarytų korekcijų. Greičiausiai lūpos nebus tobulai padažytos.

Apvedžioju akis juodu pieštuku, kaip anksčiau, kaip visada, o paskui – blakstienas, lūpų dažais užtepu raudonį ant skruostų ir šiaip taip pirštais jį išlyginu.

Nesijaudinu, kad neįstengiu pamatyti savo atvaizdo, žinau, kad po valandos pusantros migla kaip visuomet išsisklaidys, bet ir tada nežiūrėsiu į veidrodį, nes aš save ir be jo matau.

* * *

Einu pas Senąją siaurų gatvelių tinklu netoli uosto. Man labai patinka šis rajonas – tylus ir kvepiantis rugpjūčio pavakary. Nėra vėjo, upės vandenys beveik sustingę ir užlieti purpuru saulėlydžio gaisuose, gatves dengia puikus grindinys, o idealiai grįstos gatvės su išpuoselėtais želdiniais sankryžose siurrealistiškai disonuoja su kreivais nublukusiais mediniais namukais: nublukę dažai – rudi, pilkai žali, šviesiai mėlyni, žemos durys su senom masyviom spynom, durys, per kurias, atrodo, šimtmetį niekas nėra vaikščiojęs, ir vis dėlto tie žmonės juk kažkaip patenka į savo namus; maži langeliai su langinėmis, dažniausiai su pageltusiomis arba pilkai baltomis mezginių užuolaidomis, dažniausiai su kokia nors sunykusia gėle puode ant palangės, su mąsliu katinu už lango stiklo, palydinčiu tave abejingu ramiu žvilgsniu, su apdulkėjusiu kaktusu, su aštuonių mėnesių senumo naujamečiais papuošalais – ant siūlo suvertais vatos bumbulais arba iš popieriaus iškirptomis snaigėmis, su radijo garsais, su televizorių šviesų žybsniais, su kotletų ir keptų svogūnų kvapu, su aukštomis medinėmis tvoromis; tvoros, laimei, tokios pat senos ir sutrūnijusios, kaip patys namai, tad galiu apžiūrėti kiemus – pro šakų tarpus, pro vielomis užpintus langelius vartuose, pro plačius plyšius tarp lentų. Ir kiemai, kurie šiuo metų laiku šiltai ir drėgnai kvepia peržydėjusiais krapais, nulaužtais jurginų kotais, obuoliais, žaliais ir rūgščiais pomidorų daigais, malkomis ir drėgnomis lentomis po vandens siurbliu kiemo viduryje. Džiūstantys skalbiniai ir gauruoti šunys, kurie sąžiningai loja, draugiškai vizgindami uodegomis.

Tai – jos pasaulis.

Po pažastim – aplankas su mano eilėraščiais, ir aš einu pas Senąją.

Žmonėse ji nesirodo jau apie dešimtį metų. Niekas nežino, iš ko ir kaip ji gyvena, ir, reikia pasakyti, tikriausiai nieko tai pernelyg nedomina, nors keli jos eilėraščiai yra įtraukti į mokyklinius vadovėlius.

Ji yra praeitis, tačiau dar ne tokia tolima, kad mes pradėtume ja domėtis. Mes? Na taip, mes, tie, kuriems dar viskas prieš akis.

Senąja ją vadinu tik aš – prieš kelerius metus rajono laikraštyje užtikau interviu su ja, ir ten taip pat buvo nuotrauka, truputį neryški nespalvota nuotrauka ant kieto, gelsvo laikraščio popieriaus. Interviu buvo skirtas jos jubiliejui, bet nuotrauka – kažkodėl mėgėjiška iš jos jaunystės. Ji valgė obuolį sode. Apsirengusi treningais, tokiais, kokie būdavo apie penkiasdešimtuosius metus. Nutįsusiu kelnių užpakaliu ir išduobtais keliais. Šalia, atsirėmęs į medį, stovėjo vyriškis, nerūpestingai, bet elegantiškai apsirengęs, šiaudine skrybėle. Jokios užuominos nei apie šį vyriškį, nei apie fotografavimo laiką ir vietą. Ji šviesiais plaukais, surištais į arklio uodegą, atrodė laiminga. Žiūrėjo į vyriškį, o vyriškis – į dangų. Iškirpau fotografiją, ne, išplėšiau – po ranka nebuvo žirklių (taip, prisimenu, laikraštį radau gydytojo laukiamajame); trumpame interviu žurnalistas uždavė paprastus klausimus, į kuriuos Senoji pateikė visiškai paprastus atsakymus, ir ten buvo atspausdinti keli jos posmai. Turiu prisipažinti, tada išvis pirmą kartą išgirdau jos pavardę, po to kažkur susiradau ir perskaičiau jos abi seniai išleistas knygas, ir nuo tol laikiau jas namie po ranka. Eilėraščiai nugludintos formos, su jiems būdingu tokiu tyliu, neįkyriu mirgėjimu. Daugiausia meilės eilėraščiai. Nuo tada manęs neapleido noras su ja susitikti, bet ne dėl eilėraščių. Eilėraščiai patys gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo autoriaus. Noras man pačiai buvo gerokai nesuprantamas, bet ne toks stiprus ar įkyrus, kad būčiau mėginusi jį įgyvendinti. Ir tik netikėtai patekusi į šį provincijos miestą ir beveik taip pat netikėtai (bet tai jau kitas pasakojimas) sužinojusi jos adresą ir telefoną, impulsyviai paskambinau. Aš norėčiau su jumis susitikti. Kodėl? O taip, kodėl. Taip, žinoma, eilėraščiai. Noriu parodyti savo eilėraščius.

Aš jai visiškai nesirengiau jų rodyti.

Tik norėjau pamatyti. Toks nesveikas smalsumas. O galbūt sveikas. Apie tai, kaip laikas pakeičia žmones.

* * *

Aš nežinau, ko mergiotė nori, jau daug metų čia niekas neateina, jei neskaitytume giminių ir kaimynių. Eilėraščiai? Jau seniai nieko neišmanau apie poeziją.

Gyvenu labai geroje kompanijoje su ponu Friciu ir dviem žiurkėm, Maiga ir Mudyte. Ponas Fricis yra mano tingus kastruotas katinas. Ši trijulė, žinoma, daugiau domisi vienas kitu, negu manimi. Tik kartą per dieną, keičiant vandenį dubenėliuose ir įberiant maisto, aš nusipelnau nedidelio jų dėmesio. Ponas Fricis, kažkada – gatvės vaikas, ištrauktas iš šiukšlių dėžės tiesiogine šio žodžio prasme, niekada nemėgo sėdėti glėbyje. Jis stebi mane iš tolo, saugiu atstumu, bet tai vienintelis suprantantis žvilgsnis, kuris kasdien mane lydi.

Maiga ir Mudytė man nereiškia nieko. Žiurkės man abejingos ir bjaurokos, jos pas mane pateko atsitiktinai. Mudytė mikli, smalsi, pilkai marga, Maiga – lėta, baikšti, smėlinė ir rausva kaip vanilinis kremas raudonomis spanguolių akimis. Bet abi turi ilgus, geltonus lyg permatomus priekinius dantis ir pilkas, plikas, žvynuotas uodegas.

Nesielvartaučiau, jeigu kurį rytą jas rasčiau nudvėsusias.

Ta mergaitė ateis pavakaryje, bet aš visą dieną praleidžiu laukdama.

Galvoje rutulioju dialogą su ja. Aš visada mintyse su kuo nors kalbuosi. Kad ir su namo kiemsargiu. Kad ir su premjeru. Arba su seniai mirusiais žmonėmis. Tuo sergu dar nuo vaikystės.

Bet šįkart norisi palikti įspūdį. Kvaila.

Iki šiol dar nesu atsikračiusi šio žeminančio troškimo patikti. Vis dar vaidinu kokį nors vaidmenį kitų akivaizdoje. Tokį, kuris patiktų tiems kitiems. Kadaise galvodavau, kad su metais tai praeis, bet ne. Taip pat, kaip nepraeina tamsos baimė. Arba jausmas, kad kažkur yra mama. Jeigu staiga. Jeigu kas.

Šiandien norėčiau atrodyti protinga ir sąmojinga, ir truputį ekscentriška, bet tik su saiku, dar ne visai ku-kū.

Dar nėra išmirę visi seni mano draugai, bet nieko apie juos nežinau. Niekada nemokėjau palaikyti santykių. Gal tikrai todėl. Kad pernelyg norėdavau patikti.

Dabar iššluosiu grindis, suvalgysiu dubenėlį lengvos vištienos sriubytės, po valgio išvėdinsiu kambarį, surūkysiu porą cigarečių, išgersiu vieną ar dvi taureles likerio, uždegsiu kvapnią žvakę.

* * *

Nerangus pasisveikinimas įvyko, sumišusi nieko aplink nepastebiu ir negirdžiu, ką ji sako, o po to mes jau sėdime prie nedidelio apvalaus stalo, uždengto staltiese, kurios kraštai apsiūti juodo šilko kutais, po stalu iš jų pinu kasytes ir žiūriu į ją – Senoji sėdi ant sofos prieš mane, atsirėmusi į ryškiai išsiuvinėtas pagalves, ji neatrodo blogai, tik truputį keistai – žvaliomis tamsiomis akimis ir jos amžiui pernelyg ryškiomis lūpomis. Lūpų dažai truputį išsiteplioję, lūpų kontūrai neryškūs, bet keista, jos veidui tai nekenkia, jis atrodo jaunas ir gyvas, nepaisant raukšlių, veidas vienintelis, išsaugojęs panašumą su ta sena nuotrauka. Plaukai dabar anglies juodumo, dažyti, garbanos (dirbtinės?) vejasi apie kaktą ir smilkinius, bet pakaušyje didele ragine sage suimti į vešlų pusiau iširusį mazgą. Ji tęsia kažkokį monologą, kurio pradžią praleidau, – tai mano prakeiktas trūkumas, šitas nekontroliuojamas atsijungimas nuo vyksmo, nelauktas kritimas į save kaip į bedugnę, kartu išlaikant suprantančio žmogaus išvaizdą, tiesiog switch off, o būdama iš savęs ištrūkusi, girdžiu tiktai tęsinį.

 – Anksčiau ar vėliau stogelis nuvažiuoja, – sako ji, – tiktai tu pats to nepastebi ir tai blogiausia. Aplinkiniai į tave nebežiūri rimtai. Vengia kalbėti apie rimtus dalykus. Nes galvoja, kad tu nieko nesupranti. Ir tu iš tikrųjų nieko nesupranti. Todėl ir aš nieko apie nieką daugiau neklausiu. Net neprašau išaiškinti namų valdybos sąskaitų. Nes vis tiek nieko nesuprasiu. Ir vis tiek jie pasirodys teisūs. Ir galop aš liksiu kvailė.

Ji kažkaip vaikiškai numoja ranka, prityla ir pažvelgia į mane truputį išgąsdintu žvilgsniu. Tai taip buitiška ir smulku, pagalvojame mes abi. Ji nusišluosto lūpas servetėle, atsidūsta.

– Ai, – sako ji. – Žmogus senatvėje tampa ne išmintingesnis, bet kvailesnis. Neatsakytų klausimų tik daugėja, o laiko į juos atsakyti lieka vis mažiau.

Aš sumurmu kažką nesuprantamo. Tai skamba beveik kaip pritarimas ir yra visai ne vietoje.

Ji nutyla, žvilgsnis, nukreiptas į langą, sustingsta nieko nesakančia išraiška, ir mane apima nejaukus jausmas, kad šios moters čia nebėra. Vis tiktai po akimirksnio ji atsipeikėja, sugrįžta, atsisuka į mane, lyg stengdamasi atsiminti pokalbio pradžią arba tai, kas aš esu, arba tai, kas yra ji pati. Ir staiga tyliai tęsia, tarsi tik pati sau, aš sunkiai atskiriu žodžius:

– Visus senius ir senes reikėtų iššaudyti… Arba izoliuoti nuo visuomenės. Taip. Tegul nedėsto savo politinių pažiūrų. Tegul nemauna deimantų ant savo gumbuotų pirštų. Nekabina rubinų į suvytusias ausis. Tegul nevaikšto su šortais, demonstruodami savo kreivas, venų išvagotas kojas. Tegul nelenda prie jaunų mergaičių su savo mėlynais suglebusiais kranais.

Ji kažkaip nešvankiai sukikena, aš paraustu, ir įsivyrauja visiškai slegianti tyla. Kvaila. Dar mažiau suprantu, ko čia atėjau.

Bet dabar mes esame taip toli.

Senoji siurbteli dar gurkšnį kavos. Ir aš paimu puodelį, apsimetu, kad geriu, ir geriu, ir geriu kavą, nors puodelyje nieko nebėra, viską išgėriau jau pirmomis minutėmis. Burnon vis patenka kavos tirščiai ir aš sausu liežuviu stengiuosi juos nuryti.

* * *

Na, žinoma. Jei tik kam pasakai ką nors griežtai ir teisingai, jis apstulbsta. Žmonės taip anksti išmoksta apsikeisti paruoštomis replikomis. Po truputį šios replikos užima vietą ir mintyse. Ir kai tik žmogus pradeda galvoti paruoštais sakiniais, jam galas.

– Ar daugiau kavos nenori? – klausiu.

– Ne, ačiū, dar turiu.

Ji meluoja, aš matau, kad savo puodelį jau seniai ištuštinusi ir dabar tik apsimeta, kad geria.

Ir stengiasi liežuviu nepastebimai nuo dantų nubraukti į burną patekusius kavos tirščius. Bet neprieštarauju. Man į galvą ateina mintis pasiūlyti arbatos, bet nesu tikra, ar išvis jos turiu.

– Kaip pageidauji, – sakau. – Taigi tu rašai?

– Na, šiaip, ne visai, tik truputį, bandau. – Man atrodo, ji vėl meluoja.

Šviesiaodė ir blondinė, ji taip lengvai rausta. Tai gali būti tiek iš gėdos, tiek ir iš nusivylimo.

* * *

– Na, jei tu vis tiktai rašai, – sako Senoji, – tai rašyti mokykis iš muzikos. Negalvok apie kitus, galvok apie save, kai rašai. Ir leisk sau būti laisvai.

Velniai rautų, tai skamba taip dirbtinai, ji šį sakinį tikriausiai yra sugalvojusi iš anksto. Arba kažkas tą patį yra jai pasakęs. Prieš kokius keturiasdešimt metų.

Ji nujaučia mano reakciją, vėl greitai pakelia prie lūpų puodelį, ir jos puodelyje taip pat nebėra kavos. Jai norėtųsi, kad nieko nebūtų pasakiusi.

Jaučiu, kad man čia daugiau nėra ką veikti. Aš ją galiu suprasti, ji manęs niekad – nes ateitį galima tik nuspėti.

Kambaryje sutemę, aš ryžtingai ištiesiu ranką ir įjungiu toršerą šalia savo fotelio Netikėtai apšviestas. Senosios veidas lyg ir sunyksta, raukšlėse apie burną sugula aštrūs šešėliai, negailestingai atsidengia pripudruoti sudžiūvę plaukeliai ant smakro ir viršutinės lūpos.

Ir staiga man pasirodo, kad mes kažkokiu gėdingu, žeminančiu būdu varžomės, ir šis jausmas toks stiprus, kad per mane persirita stipri banga pykčio ir sau, ir Senajai.

Suprantu, kad šis vizitas iš tikrųjų jau baigėsi.

* * *

Lauke pradeda temti, kambaryje viešpatauja prieblanda ir tyla, kuri atsirado tarp mūsų. Minkštoje, pilkai prislopintoje šviesoje ji atrodo visiškai kaip vaikas. Aš sėdžiu ir jaučiu, kad manyje auga, tvenkiasi begalinis meilumas šiai mergaitei geltonais plaukais ir geltonais antakiais. Man net atrodo, kad šiuos antakius esu įsimylėjusi. Niekada dar nemačiau tokių antakių – spindinčių, sunokusių rugių lauko spalvos. Ji atrodo kaip jaunystės alegorija. Mano jaunystės. Seniai nesu sutikusi tokios jaunystės. Aš įsitempiu, noriu atsistoti, apeiti stalą ir ją apkabinti. Apkabinti lyg atsisveikinant. Vis tik man užtenka proto to nedaryti ir vėl išsitiesiu ant pagalvių. Puikiai žinau, kaip nenatūraliai tai išeitų. Stovėčiau palinkusi skaudančia nugara, sustingusi apkabinime, nežinodama, kaip tai nutraukti, o šioje nerangioje pozoje ir tyloje nebūtų nė ženklo to, ką jaučiu ir noriu pasakyti, – apie mano meilę.

Ir tada ji įjungia šviesą.

Pajuntu ryškiai apšviestą savo veidą ir susitraukiu iš skausmo.

Juk tai nesu aš.

Mes vėl pradedame kažką kalbėti, bet žodžiai atsimuša kaip gumos kamuoliukai į sieną ir skrenda atgal, o iš tikrųjų kalbasi tik mūsų mintys, per kitą – su savimi.

Ir tada man užeina vienas iš tų kvailų juoko priepuolių.

Aš visuomet juokdavausi laidotuvėse arba iškilminguose renginiuose.

Visuomet, taip pat ir šį kartą, sunku pasakyti, iš ko, galbūt iš savo klouno veido ir tuščių vilčių.

Aš juokiuosi ir žinau, kad esu viską sugadinusi.

Ir negaliu nustoti juoktis.

* * *

Na štai, ji dabar sėdi ten ir juokiasi – didelė, plačių kaulų, ryškiai apsirengusi, pernelyg ryškiai išsidažiusi, išsipuošusi. Taip, įspūdinga. Ji nešioja žvangančias apyrankes, žiedus, didelius gintaro karolius ir ilgus indiškus auskarus. Ir klostuotą sijoną iki žemės. Ir tokią lyg brokato tuniką. Staiga suprantu: ji mano garbei persirengė Didžiąja Senąja Poete.

Iš jos juoko sklinda jėga – šalta, nuodinga ir nevaisinga – kaip radiacija.

Reikia ištrūkti.

– Tu truputį panaši į mane jaunystėje, – staiga nustojusi juoktis, sviedžia Senoji.

– Ne.

Aš to nepasakau garsiai, bet taip lyg pritariamai ir palankiai palenkiu galvą, ir eilinį kartą stebiuosi savo kūnu, kuris taip mikliai ir skubiai sugeba meluoti vietoj manęs.

– O kas ten tavo aplanke? – klausia ji.

– Eilėraščiai.

– Na, matai.

– Kitą kartą, – sakau. Ir prisitraukiu aplanką arčiau.

Ir tada staiga randu žodžius, daug žodžių, ir sakau, kad skubu, prisimenu kažkokį žmogų, kurį turiu susitikti, kalbu apie autobusą ir bilietą. Aš sakau ,,iki pasimatymo“, ir sakau ,,ačiū“. Ir po akimirkos mes stovime koridoriuje, tarp pridulkėjusių žieminių paltų, taip netinkančių šiltai ir ramiai rugpjūčio pavakarei. Kvepia naftalinu, vilna ir kailiais. Kaip smulki sidabro snaigė sūkuriuodama nulekia pabaidyta kandis.

Senoji negrabiai apkabina mane ir laiko savo rankose, ir tai nėra taip nemalonu, kaip galima būtų laukti. Aš noriu, kad tau viskas būtų gerai, sako ji; ir jaučiu, kad tai yra iš širdies, ir dar tai, kad niekad viskas negali būti gerai; ir jaučiu, kad ji nesugeba užbaigti šio apkabinimo, ir išsilaisvinu pati. Aš pasiverčiu veidrodžiu, kuriame atsispindi viskas, ką ji pageidauja matyti – nuoširdumą ir dėkingumą, ir pagarbą, ir lyg tai nebūtų paskutinis kartas, ir lyg tai jos apkabinime nebūčiau pastebėjusi savo vienatvės ir lemties ir pajutusi, kad nuo šios akimirkos daugiau ar mažiau intensyviai jausiu tai visą likusį gyvenimą: visa, kas gera, o taip pat ir bloga – man dar prieš akis.

* * *

Vis dėlto koridoriuje aš ją apkabinu. Tai, žinoma, išeina negrabiai. Noriu, kad viskas tau būtų gerai, sakau aš, ar kažką panašaus, jaučiu, kad toli gražu pasakyta ne viskas, bet daugiau nieko pasakyti negaliu, ir nežinau, kaip būčiau nutraukusi šį apkabinimą, jei mergaitė pati nebūtų išsisukusi iš mano rankų ir nebūtų užsidėjusi tos mandagumo kaukės, kuri taip gerai atspindi viską, ką kitas nori joje matyti.

Ji žengia laukan, aš greitai perbėgu kambarį iki virtuvės lango ir matau, kaip nueina – tiesi, grakšti ir lanksti, geltoniems plaukams spindint gatvės lempos šviesoje, neatsisukdama. Krepšys kabo ant peties, ji įkiša ranką kišenėn, kažką išima, tikriausiai plaukų gumutę, ir mikliu judesiu suima plaukus į arklio uodegą. Arklio uodega laisvai ir nerūpestingai supasi jos žingsnių ritmu. Vieną akimirką man pasirodo, kad matau ten nueinančią save, ir kartu su skaudžiu vienatvės jausmu mane apima nevaldomas džiaugsmas dėl šio vakaro, šio apsilankymo, dėl to, kad gyvenu, ir – kol gyvenu, dar tiek daug nelaukto man prieš akis.

Mintyse pamojuoju jai.

Ji pamiršo savo eilėraščių aplanką ant stalo.

– Galbūt tyčia, – sakau Friciui.

Fricis nieko neatsako.

Toms Treibergs. Eilės

Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas

Tomas Treibergas (g. 1985) – latvių poetas, žurnalistas, aktorius, kritikas. Latvijos kultūros akademijoje studijavo audiovizualinę kultūrą, vėliau Latvijos universitete baigė teologijos studijas. Latvijos televizijos žurnalistas, laidos „Kultūros žinios“ redaktorius. 2004 m. kartu su rašytoju ir dailininku Svenu Kuzminu įkūrė etiudų teatrą NERTEN, abu yra vieninteliai teatro aktoriai ir režisieriai. T. Treibergas verčia poeziją iš anglų ir rusų kalbų, iliustruoja knygas vaikams.

Du pirmieji jo poezijos rinkiniai „Šviesos aplinkybės“ (Gaismas apstākļi, 2012) ir „Karštinė“ (Drudzis, 2015) buvo nominuoti Latvijos literatūros metų premijai.

Šiai publikacijai atrinkta eilėraščių iš trečiosios poezijos knygos „Tankmė“ (Biezoknis, 2019).

Vertėjas

* * *

Jau lyg ir metas gultis –

o aš vis sėdiniuoju apačioj, sode,

prie stalo.

Šviesa išsėlina it gydytojas,

ką tik pranešęs blogas naujienas.

Kažkur šalimais riejasi dvi moterys,

o gal kliegia sužeistas paukštis.

Veikiausiai taip ir bus: tyla niekados

neišlydi sutriuškinto kūno.

Iškeliu smilių, tarsi

norėčiau pasakyti ką be galo svarbaus.

Tačiau žodžiai kaip visad uždelsia.

Jie turškiasi marmuro baseine,

kur vietoj vandens

vilnija šviesa.

* * *

Išvartyti kelio ženklai nepadėjo

pasiklysti – kelią vis vien radau.

Patalai vėsūs. Kaip ir krosnis

ar plytėlė, užkrauta

„Liesmos“1 numeriais.

Džiovintų žolelių ryšulėliai

vos pastebimai virpėjo skersvėjy.

Skersvėjy, kuris kilo

visai ne dėl pravirų langų

gretimam kambary,

skersvėjy, kuris tiesiog

pats atsidangino.

Elektrą jau buvo galima užmiršti.

Regėjau, kaip šviesa apleidžia

horizontą ir obelys virsta

mitiniais žvėrim.

Nors taip šąlo, kad mano paltas

pakirdęs išbėgo laukan

ir glaustės prie pašto dėžutės,

ši naktis buvo visų trumpiausia.

Po jos – visų trumpiausia

diena. O tada – dar trumpesnė naktis

ir dar trumpesnė

diena.

Rudenė Latvija

Mokyklinukai,

naminukai.

Šunys. Kitapus tvorų.

Apyniai želia aplink

nepabaigtą namą.

Balta duona kišenėj,

matyt, vogta.

O gal ir ne.

Internetas paklūsta.

Sujungia tave su

buvusiom.

Kareivio figūrėlė

ant fortepijono.

Dėlionės detalė

purvyne.

Nepažįstamojo

gimtadienis.

Nemalonus taksistas.

Menkavertis filmas.

Netinkamai panaudotas

aukštos kokybės popierius.

Rytmečio kvapas.

Vakaro kvapas.

Vietinis rajono

laikraštis.

Ir vėl blogos naujienos.

Gaisras prie uosto.

Persimetė kiton krantinėn.

„Kurion?“, klausia keleiviai,

„Kurion? Kurion?“

Gretimais nuaidi

priekaištai dėl elgetavimo,

bibliotekai negrąžintų knygų

ir susivijusių meškerių.

„Niekada nevažiuosiu

į šitą rajoną“, pareiški man.

„Tu jau esi ten lankiusis. Sapne.

O mes – drauge su tavim.“

Tada peiliu subadai močiutės

termoforą – rudenė Latvija.

Vieta, kur atsidurti nieks nebenori.

O jei ir nori, tai negalvoja

apie šią kaip apie

Latviją.

„Pakelkit rankas, kas išsaugojot

savo šeimų fotoalbumus!“,

sušunka valsčiaus kultūros namų

vedėja.

Tačiau salėje

ji vienut vienutėlė.

Artimiausioje degalinėje

užgęsta šviesos.

Pakrantės name kažkas

užveda motorinę valtį

ir narsą.

Akmenys nesitraukia.

* * *

Imu nujausti, kad nutiks kažkas

negero.

Tarsi skrydžio metu, kai staigi turbulencija

priverčia iš naujo pasverti gyvybės kainą.

Praeiviai atrodė įtartini,

gatvės – pergrūstos, moterys –

nelaimingos, vaikai – ašaroti,

vyrai

vyrai

vyrai

vyrai be veidų,

visai kaip toje haliucinacijoj,

kurią regėjau vaikystėje.

Staiga ėmiau nujausti, kad nutiks kažkas

negero.

Mirties baimė turbūt

pirmiausia yra skausmo

baimė…

Ji man – kaip žnyplės išminuotojui,

ieškančiam teisingo

laido.

Dar labiau gąsdina

mintis, kad tokio laido

veikiausiai išvis

nėra.

* * *

negalėjai atidaryti durų

užsnūdai

sapnavai sapną

laužyta švedų kalba

prie tavo namų

kur džiūva skalbiniai

moteris lyg iš Bridstrupo2 karikatūrų

valgo nuo žemės

nepakeli akių į langą

šaldytuve dygsta

pernykščiai kiaušiniai

galiausiai

atvyksta ugniagesiai

ir pasiprašo vidun

kiek sušilti

niekas kitas

į juos rimtai nežiūri

netgi tada

nepakeli akių

į langą

veiksmas nutrūksta

niekam šiandien tu

nereikalingas

rytoj – taip pat

1 „Liesma“ (liet. „Liepsna“) – sovietmečiu Latvijoje leistas jaunimo žurnalas. (Vert. past.)

2 Herluf Bridstrup (1912–1988) – žymus danų karikatūristas, sukūręs apie 5 000 karikatūrų apie politiką, socialines problemas, Antrąjį pasaulinį karą ir kt. (Vert. past.)

Māris Salējs. Eilės

Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas

Māris Salējas (tikr. Marians Rižijs, g. 1971) – poetas, vertėjas, literatūrologas. Gimė Rygoje, ten mokėsi lietuviškoje gimnazijoje, Latvijos dailės akademijoje studijavo tekstilę, dirbo įvairius darbus. Pirmasis eilėraščių rinkinys (drauge su vertimais) „Māmiņ, es redzēju dziesmu“ („Mamyt, aš dainą mačiau“) pasirodė 1999 m., vėliau išėjo dar keturi: „Mana politika“ („Mano politika“, 2001), „Nedaudz vairāk“ („Vos daugiau“, 2013), „Kā pirms pērkona“ („Kaip prieš perkūniją“, 2016), „Tuvošanās“ („Artėjant“, 2018). Yra parašęs monografiją „Uldis Bērziņš. Dzīve un laiktelpas poētika“ („Uldis Bērzinis. Gyvenimas ir laikmečio poetika“, 2011).

Verčia iš lenkų, ukrainiečių bei kitų slavų kalbų. Vienas iš reikšmingiausių M. Salējo vertimų – Czesławo Miłoszo esė knyga „Gimtoji Europa“, iš ukrainiečių kalbos yra išvertęs nemažai klasikinės (pavyzdžiui, Ivano Franko) ir šiuolaikinės poezijos. 2023 m. Varšuvoje išėjo M. Salējo poezijos knyga „Przez sekundę w sferze wiersza“ („Sekundę eilėraščio sferoj“) (vertėjas Miłoszas Waligórskis).

Už poeziją ir kitą literatūrinę kūrybą M. Salējas yra pelnęs rimtų apdovanojimų. Talentingas, darbštus ir kruopštus, pareigingas žmogus, eruditas. Nepamiršęs ir savo pirmojo pašaukimo: yra surengęs tris tekstilės parodas.

Vertėjas

* * *

ką aš dar moku šiame pasauly? gęsta

uždengiu veidrodį, paguldau. skęsta

viskas jo gilumon. minusas pliusas

rūdija visai kaip vaikystės grybų peiliukas

ką aš dar moku? žodį, kurs žus

išdrikęs it rūkas ant pamirštų laukų?

nebematau. nebesu jūs…

ir ištikimas sau nebelieku

* * *

tai buvo it gyventi Dievo pačiame kvėpavime

kol erdvėje išdžiūva sūkurys

ir mašalas sušąla prie šakos prikibęs

jei Dievas kur kitur ir jo kvėpavimas tenai

tėra tik pėdsakas šviesos kuria tiki

kol permatomos sūkurio skiautelės dingsta

ir sąmonę it žvaigždę apima tyla

* * *

Pasaulin nukreipti nereikalingi sudžiūvę šauksmai

* * *

Dievas paslydo ir po šviesa pradingo

Lyg berniukas patvinusiame upelyje

* * *

svetimo svaigulio pilna galva

lyg kitas gyvenimas būtų priklydęs

verčia mane pajust žiedą nubyrant

stumtelti kristi ir vėlei kilti

bet kurioj sąmonėj lyg veidrodžio šukėj

ir nuo negrįžtamos tamsos

nenusigręžt į popieriaus lapo kvapą

*

sutrėkštas buvimas kvepia

stipriau už bet ką be įtrūkių

* * *

metų pakrašty lyg akimirkos užgaida iškritęs sniegas

* * *

ko tu dar iš manęs nori?

nei mielas aš nei pūkuotas

tik per dienų pūkuotas galvas

atnešu tau begalę smulkmenų

to tu nori: matau: to tu nori

atvira plaštaka: žiū kur yra

* * *

bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo

bent atsiplėšęs nuo dienų bėgsmo

suvirpėjęs žvelgdamas į savo raštų linijas

susipynusias žodžiuos pusiau prasiskleidusiuos

bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo

nuo aitriai saldaus noro gyventi

ne gyvenimo atsikratyt bet žengti lig krašto

kad matyčiau kas buvo išvaikščiota

visa vien tik detalės be bendro vardiklio

oras virpa viršum numindžioto kelio

* * *

norėjau pasiekti muziką

tai buvo tarsi pagilėjus tamsa

tai buvo tarsi per ilga ekspozicija

šešėlis nutįso per lauką

ir įgijo žmogaus siluetą

ir daugiau nieks nebesitęsė

prie galvos siluetas nutrūko

ir muzikos taip ir nepasiekiau

ji atėjo kažkaip nesuvokiamai

ir įsitaisė mano nebyliose smegenyse po plaukais

jie vis dar buvo širmi ir į baltus kitus žiūrėjo

kaip į atitinkamos spalvos varnas ir žvirblius

galit įsivazduot kokia buvo ta muzika

neįtikėtina muzika

paprasčiausiai ji buvo muzika

muzika vien tik ji

* * *

iki tol paaiškinimai. toliau pamišimas

suprojektuota kaukolė visko savy

netalpino

didžioji dalis pasaulio liko anapus.

apniukęs dangus betono kubai judrus

neonas. juodosios skruzdės ieškojo įėjimo vidun

mataravo kojytėm ir painiojo sukamąsias duris.

šiapus daugumas krautuvių buvo jau uždarytos.

prekės nuolankiai susiliejo su fonu. maisto

skyriaus pardavėjos norėjo namo ir

karštligiškai sūpavo antenas.

* * *

proto pakraščiu būtų galima dar pasivaikščiot

bet jis jau debesuotas

akyse rūko ižas grimas

matyt tu paklausi matyt nežinai

kad proto atlajoje po šlapynę šokuoja varlės

ir chemija su kapitalizmu ranka rankon

iš naujo tūkstantmečio moja

tu peliautojau ir žiurkiautojau

su nepražilusiu šunim

per laukus šuoliais

neiškirsto miško proto tamson

* * *

Muzika, ką tu padarysi iš debesų? Vaikystę.

Tu neturi medžiagos. Man užtenka ir kvapo. Kaip tau debesys kvepia?

Po dulkių šiltų ir lietaus.

Po erdvės, kurion kartą buvai įėjęs.

(Lietus pasileidžia nuo debesio ir krinta)

* * *

vieną dieną tave supurtys vyšnių šuoras

dužių stiklo kūnelių smūgiai

primins kad praradęs atmintį

gal nė nebeišlipsi į šiandienybės krantą

nemigos viršūnė sverdi virpčioja saulėj ir

rodo kryptį

* * *

kas buvau aš kas buvau ir kas esu aš

amaras ar dvelksmas ar dangaus artumas

Egils Plaudis

kiek many išlikę žmogaus?

kiek many išlikę cikados?

sutrypta žolė iš lėto stiebiasi į aukštį

lyg Velykos perforuotarankės

kviestųs į gyvybę atgalios

Anna Rancāne. Eilės

Iš latgalių ir latvių kalbų vertė Vladas Braziūnas

Anna Rancanė (g. 1959) – poetė ir dramaturgė. Gimė Liuzeniekuose (Miglinieku valsč., Ludzos r.). Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Malda į namus“ (Lūgšana mājai, 1982) rašo ir latviškai, ir savąja latgalių kalba (eilėraščio pavadinimu teigia: „muna volūda“ („mano kalba“). Rygoje, Latvijos universitete, baigė Ekonomikos fakultetą, gavo inžinierės programuotojos diplomą. Mokėsi Maskvoje, Maksimo Gorkio literatūros institute. Yra dirbusi inžiniere ekonomiste skaičiavimo centre, redaktore leidykloje „Liesma“, Daugpilio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja, įvairiuose spaudos leidiniuose ir kitur. Gyveno Rėzeknėje, Daugpilyje, šiuo metu apsistojusi Rygoje: nuo pernai yra Latvijos Saeimos narė.

Be eilėraščių rinkinio „Malda į namus“, 1986–2018 m. yra išleidusi dar aštuonias poezijos knygas, parašiusi scenarijų, libretų ir kitų žanrų dramaturgijos kūrinių, taip pat dainų. A. Rancanė pristatoma kaip poetė, kurios eilėraščiuose „atgyja šimtmečius kaupti tautos etiniai ir estetiniai principai, svarbiausios vertybės yra tauta, žemė, vaikas, motina, namai, Latgala“.

A. Rancanė yra iš tos tvirtos mūsų senų bičiulių, jos bendraamžių, grupės kaip ir a. a. Pėteras Brūveris ar Inesė Zanderė. Anna ne kartą buvusi mūsų festivaliuose ar kituose poezijos renginiuose. Bet jau senokai. Tad prisipažįsta Lietuvos labai pasiilgusi.

Vertėjas

* * *

Mano latgališka tapatybė

dairosi įkypom

turkų mongolų akim,

rusiškoj krosny

patroškina puodą kopūstų,

šmakovkos išmaukia

už prarastą meilę,

nubraukia nuo veido ašarą

ir pasileidžia juoktis –

buvę nebuvę!

Mano latgališkai tapatybei

peilio ãšmens kišenėj

kaip žaibas rugpjūty,

už savo ir šeimos garbę

ištrauks ir neišsigąs,

paskiau nušluostys nuodėmę

raudonu dangaus kraštu.

Mano latgališkumas,

prikaltas prie kryžiaus kapuos,

netikėtai parpuola ant kelių

VIA APPIA Romoj,

erškėčių vainiką prisiima

kaip amžiną atlygį

už savo ir kitų nuodėmes.

Per pìlnatis gẽgužę

renka iš plaukų

vyšnių žiedus,

deda prie kryžiaus pakelėje

ir parašo japonišką haiku.

Vėlìnių dienom

kriaukšlelę atlaužia,

kad būtų vėlėms pasisotint.

Mano latgališkas latviškumas,

plūstas ir iškankintas,

nieko daug nekalba,

„Gailestingoji motin“, atsidūsėja

Dainų tėvo baltoj barzdoj,

sėdas Uliso laivėn

ir išplaukia, ir pyutviejeni

kiaurai per Razną

dainuodamas.

Iš latgalių kalbos vertė Vladas Braziūnas

Vienas rudens eilėraštis

Ruduo greit praeis. Keisiu turguj svajones

Į geltonus, raudonus klevo lapus.

Būsiu turtinga. Taip, namų neturiu,

amžinai stoviu vartuos.

Ir prašau pilko dangaus –

Teapkloja mane kaip marška,

Te paukščiai klajokliai mane įamžina,

pagaliau rasčiau namus.

Ir prašau pilko rudens –

Plešia mane it vaisių pusiau,

Kad žodžiai kaip sėklos lizdą sau

armeny susiklausytų.

* * *

Nežinau, kur surasti man atlaidą.

Jos akys tamsios it vandenys rudenį,

Sunkios ir pilnos

Rudų lapų

Lyg seno aukso.

Nežinau, kur surasti man atlaidą,

Ji nemoka eiti lengvai,

Mano kojos sunkios kaip plūgas.

* * *

Dievo tamsos išblaškytuose tyruos

Gyvena visi,

Kurių dar nesu prisilietus.

Keisti augalai, juokingi,

Auga šaknim į viršų.

Paveikslai patys nusipučia dulkes,

Natiurmortas

Prajunka staigiai ir šiurkščiai.

Šviesa ant puodelio krašto,

Trūkčiojanti ir jaudulinga,

Ieško tinkamo linkio,

Krinta

Ant nėriniuotos močiutės staltiesės,

Ir laikas vientisas tampa.

* * *

Kai ir vėl nebijosim paliesti viens kito,

Vyšnių žiedai susipins keistame šoky,

Nesvarbu, kuriuo metų laiku tai nutiks, bet žydės, ak, žydės vyšnios,

Tavo veide bus kitų, man nepažįstamų, bruožų,

Juos pasistengsiu nubraukti.

Tavo akys bus per daug mačiusios,

Aš malšinsiu baimės klejones vieną po kitos,

Pirštų galiukais skaitysiu prisiminimų nuotrupas,

Skausmo nejausiu.

Mūsų rankos aprims,

Kolei lauksim, kada ir vėl sužydės,

Susivys mūsų pirštai, žaismingai vėl išsiskirs,

Tas šokis bus nesibaigiantis.

* * *

Tai, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema,

Savo šnopavimu

Teršia vandentaką ir kraujotaką.

Galvoj įkyrus triukšmas, ne, čia nei Mahleris, nei Bachas,

Net ne plėšrus dūmų detektoriaus perspėjimas, –

Kad neužtrokštum nuo to, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema.

Nevalyvai gniaužia nemigai kvapą baltuose pataluos,

Apgraibom ieško kelio betliejun, ašraman, himalajuosna,

Dvasinės detoksikacijos, atgimimo ar saulės šokimo.

Kažkur nerimastingai kūdikis sukruta

Apvaliose pasaulio įsčiose.

* * *

Išsigąsi ūmios šviesios dienos,

Visa laiką tamsoj gyvenęs,

Išsigąsi kieno nors palytėtas,

Kai vienas esi kaip akmuo.

Beldžiasi, beldžiasi,

Kažkas į duris tavo beldžiasi,

Vis dar gyvas, vis dar gyvas!

Daugiaaukščiame avily siuva mirusios bites,

Medus dar renkama, bet ir jis veikiai išseks.

Lėti šešėliai sukrešės, dulkėmis užsiklos.

Beldžiasi, beldžiasi, įsitikink,

Vis dar gyvas? Vis dar gyvas.

* * *

Muziejaus paveikslams šiandien laisvadienis.

Angeliukai valgo ledus.

Madona pasikaišius sijoną šluoja grindis,

Įsodina vaiką kieme į sūpekles.

Sūpeklių vyriai girgžda

Ilgai ir gaižiai.

Natiurmorte apvirsta vaza,

Obuoliai nurieda palovin.

Tuo tarpu pasaulis supas

Pavasariuos ir karuos.

Per daug neišgyventų gyvenimų

Slypi už rėmų.

* * *

Ji gyvena šalia manęs virtualios realybės erdvėj.

Rytais stebiu, kaip ji šukuojasi plaukus,

Įsijungia kompiuterį, pyksta, dažosi lūpas.

Jos šypsena gundanti ir visai nebaisi.

Kartais ją matau kaip savo atspindį veidrody,

Tada, kai rašau, ji man žiūri per petį.

Visą laiką bijau, kad ją pašauksiu vardu,

Kai ji prisiartina ir palyti,

Lyg netyčiai, tarytum praeidama.

Šalti šiurpuliukai perbėga kūnu.

Ji nekaltai nusišypso ir nuo rankovės nusiima pūką.

* * *

Susodinu prie ilgo stalo visus žmones,

Kurių dar nesu sutikus ir galbūt nesutiksiu,

Jų veiduose išvystu savo mirtį, savo gimimą.

Gležni ir brangūs dalykai, bet –

Kur aš visa tai dėsiu?

Papjaustau kaimynams duonos, sūrio bei prisiminimų,

Aš tavęs nepažįstu, tu manęs nepažįsti,

Mūsų pečius suglaudžia dviguba vaivorykštė

Per ilgą lietų, jame pamažėlei lynoju.

Sulyta vakarėj gaisoj, nukraujavusi vėjy,

Juokiuosi audros debesims, baimei ir išėjimui.

Tamsoj, kur prisiminimų karvės įstabios ganos,

Savo mielus nesutiktuosius kartais dar sutinku.

Dubultai

Ankstyvas rytas, suarta juosta aplink vandens platybę.

Tikriausiai, kad būtų matyti, ar naktį kieno nebrista į jūrą,

O pėdos atgal neveda.

Žuvėdrų pėdos nesiskaito, jos nesuskaičiuojamos.

Ornamentai, mezginiai, nėriniai, smulkūs ir subtilūs.

Mintys galiausiai sulinksta it smiltžemio smilgos.

Paukščiai sulesa, ką naktį atnešė bangos.

Nueit ligi vienišos valties ir aplink jūrą apvest apskritimą,

Saulę, smėlį, pasaulio ribas nužymėti.

Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas