Hermanis Margeris Majevskis (Hermanis Marģers Majevskis, tikr. pavardė Marģers Kukainis) – brandus ir savitas latvių poetas, meilės ir šeimos ryšiais dar ir glaudžiai susijęs su Lietuvos poezija, kultūra, apskritai su Lietuva. Gimė 1951.IV.25 Rygoje. Ten 1969 m. baigė vidurinę mokyklą, 1971–1977 studijavo Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute, vėliau dirbo televizijos studijoj, Rainio literatūros ir meno istorijos muziejuj, Latvijos radijo literatūrinių laidų redakcijoje ir kitur. Latvijos rašytojų sąjungos narys nuo 1982 m.
Išleido tris eilėraščių rinkinius: „Atvadīšanās no upes / Atsisveikinimas su upe“ (1979), „Vienatnes piedzimšana / Vienatvės gimimas“ (1987) ir „Tumsā dunēdams ledus / Tamsoj grumantis ledas“ (2001). Šis trečiasis poeto rinkinys, svarbiausias, išėjo jau po autoriaus mirties. 2001.X.6, sulaukęs tik penkiasdešimties, Majevskis mirė Rygoje, čia trumpam atvažiavęs iš Vilniaus, kur apie du pastarus dešimtmečius ir gyveno, kūrė savo tylią ir gilią poeziją, ypatingą jos kalbą; kitų tautų, taip pat ir lietuvių, poeziją vertė į latvių kalbą, stebėjo, vertino abiejų tautų literatūrą, rašė recenzijas, esė ir kita.
Lietuviškoji Hermanio Margerio Majevskio rinktinė „Pretstraumes čuksti / Priešpriešinės srovės kuždesiai“, sudaryta Vlado Braziūno, yra dvikalbė: pagret spausdinama eilėraščių originalai latvių kalba ir jų vertimai. Iš pirmųjų dviejų Majevskio rinkinių eilėraščiai sudarytojo kruopščiai atrinkta būdingiausi, o trečiosios knygos jie skelbiama ištisai. Rinktinėn sudarytojas pasitelkė ir ankstesnių metų Majevskio vertimų (Vaidoto Daunys, Almio Grybausko, Antano A. Jonyno, Juditos Vaičiūnaitės); daugiausia vis dėlto teko išversti pačiam sudarytojui.
Grāmatas apraksts
Hermanis Marģers Majevskis (1951-2001) jau ar savu pirmo krājumu “Atvadīšanās no upes” (1979) pagājušā gadsimta 70. gadu latviešu modernajā dzejā bija ārpusnieks un savādā kārtā nolemts mūžīgam nesavlaicīgumam. Viņa izcilību spožo laikabiedru pulkā ir pamanījuši un novērtējuši tikai atsevišķi dzejas pētnieki un lasītāji. Iespējams, tādēļ ka Marģeram par visu svarīgāk bija notvert valodas dvašu, melodiju, pirms tā sakārtojas noteiktos nozīmju meandros, atpazīstamās poētiskās formulās. Sevis nežēlošana dzejas tīrskanības vārdā prasīja dzīvi un varbūt arī dzīvību – Marģers tā arī nesagaidīja savu trešo grāmatu. “Tumsā dunēdams ledus” iznāca īsi pēc viņa nāves 2001. gada nogalē. Elitārs dzejnieks, kura smalkums prasa tikpat jūtīgu lasītāju un sapratēju. Tilts, kurš vienoja latviešu un lietuviešu dzeju. Likumsakarīgi – jo Marģers arī savu fizisko dzīvi dalīja starp Rīgu un Viļņu. Un, lūk, Lietuvā, 21 gadu pēc dzejnieka aiziešanas, lieliskā Vlada Brazjūna un citu dzejnieku atdzejojumā izdota apjomīga un skaista Marģera izlase ar visu trīs viņa krājumu dzejoļiem.