Konstantinos Kavafis. Eilės

Konstantinas Kavafis (1863–1933) – garsiausias graikų poetas, gyvenęs ir kūręs Aleksandrijoje. Puikiai išmanydamas antikinę istoriją ir kultūrą, kūryboje jis pasitelkė istoriją, padedančią atskleisti pasaulio dėsningumus. Poeto, dažnai vadinamo didžiuoju aleksandriečiu, eilių centre yra ribinėje situacijoje atsidūręs žmogus, neretai pralaimėjimo valandą; didelis dėmesys tenka miestui ir helenizmo epochai, kūrėjui ir kultūrai apskritai. Taip pat rašė eilėraščius jausmų tema. Daugumai K. Kavafio eilėraščių būdingas tikslus ritmas, dažniausiai jambas.

K. Kavafio archyvas saugomas Onassio fonde Atėnuose, visiems besidomintiems poeto kūryba ir gyvenimu jis suteikia daug vertingos medžiagos: https://www.onassis.org/initiatives/cavafy-archive.

K. Kavafio poezija Lietuvoje žinoma ir mėgstama, buvo verčiama iš graikų ir kitų kalbų. Laukdami pasirodant naujų vertimų, skelbiame Mindaugo Strockio vertimus, publikuotus 1993–1995 m., vėliau vertėjo paredaguotus, ir tikimės, kad juos atras jaunoji karta. Tai pirmieji K. Kavafio poezijos vertimai į lietuvių kalbą iš graikų kalbos.

Intarpai ar citatos senąja graikų kalba čia vaizduojami maždaug XVI ar XVII a. lietuvių kalba (supaprastinta, kad netaptų sunkiai suprantama).

Kristina Svarevičiūtė

Skelbta „Naujajame židinyje“, 1993, Nr. 5

Nepatikimumas

Norint daug ką Homero liaupsindami, šito betaig nepagirsime… nei Aischilo, kur Tetidė byloja Apoloną jos vestuvėse giedojus,

kad laimina manus vaikus, idant

ilgai gyventų, nepatirdami ligų.

Pasakęs viską, jis pašlovino giesme

mums lemtą laimę, tuo pradžiuginęs mane.

Ir Foibo lūpas dieviškas su viltimi

teisingu trykštant pranašavimu maniau;

o jis, giedojęs pats……………………………………

………………………………………ir esti tas žiaurus

žudikas mano vaiko.

          Platonas. Valstybė, II

Kai tuokėsi Tetidė su Pelėju,

pakilo Apolonas nuo vestuvių puotos

turtingo stalo ir palaimino jaunuosius

ir atžalą, kuri užgims iš jų jungties.

Pasakė: niekuomet liga jo teneliečia,

gyvenimas jo ilgas tebūnie. Tuomet

didžiai apsidžiaugė Tetidė, nes tikėjo,

kad Apolono žodžiai pranašingi,

kaip visada, ir tai jos kūdikį apsaugos.

Ir kai Achilas augo ir jo išvaizda

didžiavosi visa Tesalija, nė karto

Tetidė dievo pranašystės neužmiršo.

Bet vieną dieną sẽniai atnešė žinias

ir paskelbė, kad Trojoje Achilas žuvo.

Tetidė persiplėšė purpurinį rūbą

ir nusiėmusi po kojomis sau sviedė

apyrankes ir žiedus. Skausmo apimta

ji vėl prisiminė senąsias pranašystes

ir klausė, ką išminčius Apolonas veikė,

kur buvo tas poetas, užstalės kalbas

taip šauniai drožiantis, tas pranašas kur buvo,

kada pačioj jaunystėj užmušė jos vaiką.

O sẽniai jai paaiškino, kad Apolonas

pats tąkart nužengė į Trojos karo lauką

ir su trojėnais užmušė Achilą.

Belaukiant barbarų

Ko laukiame, į aikštę susirinkę?

     Juk turi barbarai atvykti šiandien.

Kodėl senato salėje tyla ir neveiklumas?

Ką veikia čia senatoriai, kodėl neposėdžiauja?

     Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

     Kokius įstatymus senatoriai begali leisti?

     Dabar jau barbarai įstatymų leidyba pasirūpins.

Kodėl mūs imperatorius prabudo taip anksti

ir prie didžiausių miesto vartų sėdi soste,

oficialiai atrodantis, dėvėdamas karūną?

     Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

     Ir imperatorius ketina pasitikti

     jų vadą. Maža to, jis duos jam pergamentą,

     pasiruoštą iš anksto, kuriame

     prirašė jam daug titulų ir daug vardų.

Kodėl abu mūs konsulai ir pretoriai šiandieną

pasipuošė raudonomis išmargintomis togomis

ir dėvi tas apyrankes su šitiek ametistų,

tuos žiedus su nugludintais ir spindinčiais smaragdais?

Kodėl gi jie nešiojasi brangias lazdas šiandieną,

kaip reta puikiai išpuoštas ir sidabru, ir auksu?

     Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

     O nuo tokių dalykų barbarai tiesiog apanka.

Kur gabūs mūs oratoriai, kodėl jie nesirodo

su savo kalbomis, kaip būdavo įpratę?

     Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

     Juos vargina retorika ir suktos kalbos.

Kodėl gi susirinkusius taip netikėtai apima

ta sumaištis ir nerimas? (Veidai kaip surimtėjo.)

Kodėl tuštėti pradeda taip sparčiai gatvės, aikštės,

kodėl visi jau skirstosi ir ko taip susimąstę?

     Nes jau naktis, o barbarai nepasirodė.

     Be to, kažkas atvyko iš pasienio

     Ir pranešė, kad barbarų iš viso nebėra.

Kas bus dabar, kai likome be barbarų?

Tie žmonės, šiaip ar taip, juk buvo išeitis.

Miestas

Sakei: „Keliausiu aš kitur, per jūrą plauksiu nerastą.

Mielesnis kitas miestas bus už šitą būtinai.

Šiame iš anksto bet kokie man pasmerkti planai,

troškimai mano negyvi, ir mintys

ar dar ilgai bus priverstos sustingime kankintis?

Aplink save kas kartą, kur tiktai einu,

liūdnus griuvėsius tematau savų dienų,

čia, kur tiek metų nugyventa, išbarstyta, prarasta.“

Naujų kraštų nerasi tu kažkur už jūrų saulėtų.

Tas miestas seks paskui tave. Klajosi po gatves –

jos bus tos pačios, ir kaskart tave ten pat atves;

tarp tų pačių namų tau teks pražilti.

Kaskart atvyksi į tą patį miestą. Meski viltį:

nėra laivų nei kelio į kitus kraštus.

Tad, jeigu čia palaidojai savus metus,

šiam lopinėlyje, juos praradai visam pasauly tu.

Itakė

Kai leisiesi kelionėn į Itakę,

prašyk, kad tavo kelias būtų ilgas

ir pilnas nuotykių, ir pilnas patyrimų.

Nei laistrigonų, nei kiklopų,

nei rūstaujančio Poseidono nebijoki;

tatai nepasirodys niekad tavo kelyje,

jei pakylėtos tavo mintys, jeigu prakilni

aistra tau dvasią palietė ir kūną.

Nei laistrigonų, nei kiklopų,

nei pikto Poseidono nesutiksi,

jei jų nesinešioji savo sielos gelmėse,

jei tavo siela jų nepastatys priešais tave.

Prašyk, kad tavo kelias būtų ilgas.

Ir daug dar vasaros rytų kad būtų,

kai su tokiu džiaugsmu, kai su tokia palaima

įplauksi į lig tolei nematytus uostus,

kad apsistotumei prekyvietėse foinikiečių

ir įsigytumei puikiųjų prekių,

koralų, perlamutro, gintaro ir juodmedžio,

taip pat kvapnių aliejų kiekvienos rūšies,

kiek tik gali daugiau kvapnių aliejų,

ir kad apsilankytumei Egipto miestuose,

kad pasimokytum, kad pasimokytum iš jų išminčių.

Turėki mintyse Itakę visuomet.

Atvykti ten yra tavasis tikslas.

Tačiau nė kiek nespartinki kelionės.

Gražiausi metai tegul tęsiasi ilgai;

jau senas būdamas, išmeski inkarą ten, saloje,

turtingas to, kuo praturtėjai kelyje,

nesitikėdamas, kad tau atneš turtus Itakė.

Itakė tau padovanojo puikiąją kelionę.

Be jos nebūtum leidęsis į kelią.

Bet ji negali duoti tau ko nors daugiau.

Net jeigu rasi ją nuskurdusią, Itakė neapgavo.

Toks išmintingas kai tapai ir toks patyręs,

dabar gali suprasti, ką Itakės reiškia.

Betaig išminčiai besiartinančius

Nesang dievai ateisiančius, žmonės bevykstančius, betaig išminčiai besiartinančius numano [įvykius].

     Filostratas. Apie Apolonijų Tianietį. VIII, 7.

Sužino žmonės įvykius atėjusius.

Kas dar įvyks, dievai težino apie tai,

vieninteliai ir visiški visų šviesų valdovai.

Iš to, kas dar įvyks, išminčiai priartėjusius

nujaučia įvykius. Jų atbalsiai keistai

jiems kai kada, palinkusiems prie studijų rimtų,

sukelia nerimą. Pasiekia neretai

juos mistiniai artėjančių pasikeitimų palydovai,

keisti balsai; jų klauso pagarbiai. O tuo metu

net nenujaučia gatvėj minios apie visa tai.

Vienas iš jų dievų

Kai ėjo kažkuris iš jų per Seleukijos aikštę

apie tą valandą, kai ima temti,

kaip aukštas ir be priekaišto gražus efebas

nemirtingumo spindesiu paženklintomis akimis,

kvapniais aliejais įtrintais juodais plaukais,

praeiviai žvelgdavo į jį

ir vienas kito klausinėjo, gal kas jį pažįsta,

ar graikas jis iš Sirijos, ar svetimšalis. Vis dėlto kai kas,

stebėjęs jį su didesniu atidumu,

suprasdavo ir pasitraukdavo;

ir kai pranyko jis už kolonadų

tarp vakaro šešėlių ir šviesų,

žingsniuodamas link to rajono, kur tik naktį

atgyja, ten, kur orgijos ir malonumai,

kur įvairiausias apgirtimas ir kur viskas leista,

spėliodavo, kuris gi čia iš Jų,

ir kokio siekdamas užginto malonumo

į Seleukijos nužengė gatves

iš Nemirtingųjų Aukščiausiųjų Namų.

Bizantijos Patricijus, tremtyje rašydamas eiles

Temano lengvabūdžiai, kad ir aš toksai.

Aš tesirūpinau rimtais dalykais visuomet

uoliausiai. Pasiliksiu įsitikinęs,

kad niekas neišmano už mane geriau

Tėvų ar Rašto, ar Sinodų nutarimų.

Botaniatas net menkiausią neaiškumą,

kiekvieną abejotiną Bažnyčios klausimą

aptardavo su manimi, su manimi pirmiausia.

Tačiau dabar, tremty (o, kad matytų piktavalė

Irenė Dukas), kur taip baisiai nuobodžiauju,

nebus visai nevykę, jei prasiblaškysiu

rašydamas šešių ar aštuonių eilučių posmus,

jei prablaškysiu nuobodulį Hermio

ar Apolono, arba Dioniso mitais,

arba Tesalijos herojų žygiais ar Peloponeso,

ir jei taisyklingiausius jambus kursiu,

kaip, jei bus leista pasakyti, netgi filologai

Konstantinopolio nesugebėtų parašyti.

Dėl šio taisyklingumo man ir priekaištaujama, manau.

Julianas, regėdams abejingumą

„Todrin, regėdams mūsimp didį esant

abejingumą prieg dievamus“, – tarė taip svariai.

Abejingumą. Tačiau ko gi pagaliau tikėjosi?

Galėjo kiek norėjo kurti tą religinę organizaciją,

galėjo kiek norėjo rašinėt Galatijos prelatui

ar panašiems, įkvėpdamas ir vadovaudamas.

Nebuvo jo draugai krikščionys;

ir tai tiktai į naudą. Betgi negalėjo

jie žaisti taip, kaip jis (išauklėtas krikščionių),

su ta naujos Bažnyčios sistema,

juokinga tiek pačia koncepcija, tiek jos pritaikymu.

Galiausiai, buvo graikai. Nieko pernelyg, Augustai.

Julianas ir antiochiečiai

Chi, byloja jie, nieko neprasižengė miestui, kaip ir Kappa. … Susiradę išguldytojų… perpratome tas skaitytines esant pradžias vardų, o ženklinant pirmąją Christų, antrąją betaig Konstancijų.

          Julianas. Barzdos nekentėjas

Ar buvo tai įmanoma, kad kada nors atsisakytų

savo gyvenimo išgirto būdo, įvairovės

kasdienių savo pramogų ir spindinčio

teatro, kur įvykdavo jungtis tarp Meno

ir tarp erotiškosios kūno įtampos!

Patvirkę iki tam tikros ribos – ir, įtikėtina, už jos –

jie buvo. Betgi jiems pakako to, kad jų gyvenimas

buvo garsusis Antiochijos gyvenimas,
išaukštinęs malonumus, absoliučiai estetiškas.

Ir to atsisakyti, siekiant dar kažko?

Šnekų apie neegzistuojančius dievus,

tų varginančių jo kalbų apie save;

jo vaikiškos teatrofobijos;

nemielo šventakuprio ir juokingos jo barzdos.

O, žinoma, jie pasirinko Chi,

o, žinoma, jie pasirinko Kappa: šimtą kartų.

Mėnesį Hathor

Nelengva įskaityti žodžius iš seno antkapio.

„Wiesz[pati]e Jėzau Christau.“ Matau dar lyg ir „sie[l]ą“.

Ir „mė[ne]sį Hathor“ „ing dangų sz[auk]ė Luci[j]ų“.

Kur pažymėtas amžius, kiek „nugyw[en]o metų“,

ten Kappa Zeta1 rodo, koks jaunas buvo pašauktas.

Tarp sugadinto teksto matau: „…Aleksandrijos“.

Po to dar trys eilutės visai neaiškios, betgi

kelis žodžius atspėju: „mūs’ aszaras“ ir „gėlą“,

žemiau taipogi „aszaras“ ir „sopulį draugamus“.

Atrodo, buvus Liucijų kažkam be galo brangų,

kai mėnesį Hathor jį pašaukė ing dangų.

Skelbta „Poezijos pavasario“ rinktinėje (1995, „Vaga“)

Manuelis Komnenòs

Karalius viešpats Manuelis Komnenòs

pajuto vieną melancholišką rugsėjo dieną,

kad jau mirtis arti. Dvariškiai astrologai

(apmokami) plepėjo, kad jam lemta

gyventi dar ne vienerius metus.

Bet jis, nepaisydamas jų kalbų,

prisimena senuosius pamaldumo papročius

ir iš vienuoliškų įsako celių

bažnytinius kad jam atneštų apdarus,

ir dėvi juos, ir džiaugiasi šventa savąja išvaizda,

lyg kokio dvasininko ar vienuolio.

Palaimos kupini visi, kur įtikėjo,

ir kaip karalius viešpats Manuelis iškeliauja

tikėjimu savuoju apsivilkę, pasišventusiai.

Nuo seno graikų

Didžiuojas Antiochija puikiais namais, šventyklomis,

savųjų gatvių grožiu ir supančiomis ją

vietovėm nuostabiom, ir didele gausybe

gyventojų joje. Didžiuojasi, kad sostas

joje garsių karalių; ir menininkais savo,

taip pat savais išminčiais, o ir didžiai turtingais

ir įžymiais pirkliais. Tačiau visų labiausiai –

netenka čia nė lyginti – didžiuojas Antiochija,

kad ji nuog amžių graikų, ir gimininga Argui:

ji kilus iš Ijonės, statytosios argiečių,

argiečių kolonistų dukters Inacho garbei.

Prasmė

Mano jaunystės metai, hedonistiškas gyvenimas.

Kaip aiškiai šiandien aš matau jų prasmę.

Kokie tušti tie atgailavimai, kokie beprasmiai…

Dar nemačiau aš tos prasmės tada.

Ten, laisvame mano jaunų dienų gyvenime,

surado sau pavidalą mano poezijos troškimai,

ir kontūrus įgavo mano meninė šalis.

Todėl ir atgailavimai tvirti niekad nebuvo.

Ir mano ryžtas pasikeisti ir susilaikyti

ilgiausiai tęsdavosi dvi savaites.

Priešais Endimiono statulą

Kaip žėri mulų ketverto balčiausios karčių gijos!

Šviesiuoju vežimu, dabintu sidabru,

vykstu į Latmą iš Mileto, aukurų

uždegti dieviškam Endimionui. Iš Aleksandrijos

aš atplaukiau triera, purpuru kur išpuošta tikru.

Antai ta statula! Ekstazėje, sapne

išgarsintas Endimiono grožis sukrečia mane.

Vergai jau atnašauja jazminus, ir iš šešėlių viešpatijos

pažadintos senų laikų svajonės grįžta pas mane.

Satrapija

Kokia nelaimė, kai esi sutvertas

didingiems ir gražiems darbams,

bet neteisingoji lemtis kas kartą

tau gaili ryžtingumo ir sėkmės,

kaskart niekingi įpročiai sukliudo

ir vertas paniekos abejingumas.

Siaubinga ta diena, kai pasiduodi

(atsisakai planų ir pasiduodi)

ir pasitrauki, išvyksti į Sūzus,

eini ten pas monarchą Artakserksą,

kuris tave palankiai priima į rūmus

ir siūlo tau satrapijas ir panašiai,

o tu tai priimi, nors pilnas nevilties,

tuos dalykus, kurių tau visiškai nereikia.

Ko kito trokšta tavo siela, dėl ko kito verkia:

Tautos ir jos Išminčių pagyrimo,

brangaus ir nelengvai įgyto „Euge“,

Teatro ir Agoros, ir Vainiko.

Kaip gali tau tai duoti Artakserksas,

ir kur satrapijoje tai surasi?

O kaip gyvensi, viso to netekęs?

Seleukido nepasitenkinimas

Visai tai nepatiko Seleukidui

Demetrijui, kai sužinojo, kad Italijon

išvyko vienas Ptolemajų šitaip nepadoriai.

Tik su trimis ar keturiais vergais,

su apdaru skurdžiu ir pėsčias. Taip tesusilauks

ironijos ir pajuokos ten, Romoje,

jų šeimos. O kad iš tiesų seniai jie tapo

romėnams tam tikros rūšies tarnais,

tai žino Seleukidas; kad romėnai duoda,

kad jie iš jų ir atima jų sostus,

nuspręsdami, kaip patys nori, tai jis žino.

Bet bent jau išorėje priderėtų

išsaugoti tam tikrą didingumą;

tenepamiršta, kad dar vis yra karaliai,

kad dar vadinasi (o varge!) jie karaliai.

Dėl to ir sunerimo Seleukidas

Demetrijus; tuojau pristatė Ptolemajui

rūbus purpurinius ir puikią diademą,

brangiųjų akmenų ir daug

tarnų bei palydovų, ir brangiausius savo arklius,

kad Romoje jis pasirodytų, kaip dera

monarchui graikų iš Aleksandrijos.

Tačiau Lagidas, atkeliavęs elgetauti,

išmanė savo darbą, taigi visko atsisakė:

tos brangenybės jam visai nebuvo reikalingos.

Senais drabužiais, varganas jis įžengė į Romą

ir apsistojo nežymaus amatininko namuose.

Po to jis kaip likimo nuskriaustasis

ir kaip pavargėlis atėjo į senatą,

kad taip geriau pavyktų elgetauti.

Žingsniai

Juodmedžio guolyje, kurį dabina

koraliniai ereliai, taip giliai įmigęs

Neronas. Nenujaučiantis, laimingas ir ramus.

Jo kūno išvaizda ir sveikata nepriekaištinga,

jaunystės grožis pačiame žydėjime.

Bet alebastro salėje, kur uždarytas

Ahenobarbų giminės lararijus,

antai kaip sunerimo jo senieji Larai,

kaip dreba tie maži namų dievai

ir bando slėpti nereikšmingus savo kūnelius.

Nes jau išgirdo kraują stingdančius balsus,

ano pasaulio triukšmą, laiptais kylantį aukštyn,

geležinius žingsnius, sudrebinusius jų pakopas.

Dabar tie pasimetę, nelaimingi Larai

lararijaus gilumoje subėga slėptis

ir vienas kitą stumdo, braunasi gilyn,

ir vienas mažutėlis dievas parkrenta ant kito,

nes jau suprato, koks gi čia tas triukšmas,

ir atpažino jau Erinijų žingsnius.

Aistros

Į amžinai gražius ir jaunus kūnus mirusius,

su ašaromis uždarytus mauzoliejuje įstabiame,

su rožėmis galvūgalyje ir prie kojų jazminais,

panašios aistros, kur praėjo nepatyrusios

troškimų išsipildymo ir liko tik sapnais

apie džiaugsmų naktis ir prabudimą ryto vaiskume.