Audronė Kudulytė-Kairienė. Ne viskas praeina

Šiais metais minima 110 metų sukaktis, kai gimė žymus Lietuvos vertėjas Antanas Dambrauskas, iš senosios graikų ir lotynų kalbų išvertęs svarbiausius antikinės poezijos kūrinius, vertęs Senąjį Testamentą.

Antanas Dambrauskas gimė 1911 m. vasario 9 d. Rokiškio rajone, Norkūnų kaime, ūkininkų šeimoje. Paklusdamas tėvų norui, 1931 m. buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, bet greitai pajuto, kad kunigo kelias jo netraukia. Sulaukęs rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto pritarimo, metė seminariją, tačiau visą gyvenimą išliko tikintis ir niekada to neslėpė. 1932 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Studijuodamas senąsias klasikines kalbas, būsimasis vertėjas pasirodė esąs gabus ir stropus studentas. Savo atsiminimų knygoje „Viskas praeina“ (Vaga, 1991) A. Dambrauskas užsimena, kad profesorius Vladimiras Šilkarskis ketino leisti jį studijuoti į Šveicarijos ar Prancūzijos universitetus. Tačiau likimas susiklostė kitaip. Baigęs universitetą, A. Dambrauskas dirbo lotynų kalbos mokytoju Kaune. Neįtikęs sovietų valdžiai, 1945 m. buvo suimtas ir daugiau nei dešimtį metų praleido Sibiro ir Kazachstano lageriuose. Kęsdamas nuolatines patyčias, alkį, šaltį, dirbdamas sunkiausius darbus, stokodamas poilsio, A. Dambrauskas nenustojo domėtis literatūra, nepamiršo to, ką buvo išmokęs universitete. Suradęs laisvą valandėlę, užrašinėjo įsimintas lotyniškas sentencijas, neprarado noro skaityti ir versti. Koks buvo jo džiaugsmas, kai draugai jam į tremtį atsiuntė graikų kalbos gramatiką, senosios graikų–vokiečių kalbų žodynėlį ir Vergilijaus ,,Eneidą“! Šias apiplyšusias knygas jis įrišo ir saugojo kaip didžiausią vertybę. 1956 m. grįžęs į Lietuvą ir netrukus įsidarbinęs Druskininkų vaikų sanatorijoje, A. Dambrauskas ėmėsi versti antikinę poeziją. Baimindamasis, kad jo, politinio tremtinio, vertimų niekas nespausdins, jis pasiūlė bičiuliui Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros docentui Leonui Valkūnui, kad šis savo vardu leistų jo vertimus, o gautą honorarą jie abu pasidalintų. Tačiau L. Valkūnas tokiam sumanymui nepritarė ir supažindino A. Dambrauską su Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktoriais. Labai greitai A. Dambrauskui, kaip puikiam antikinių kalbų žinovui, buvo patikėta redaguoti prieškarinius Homero epo vertimus. 1961 m. išėjo A. Dambrausko redaguota ,,Iliada“, 1964 m. – ,,Odisėja“. Taisydamas svetimą vertimą, A. Dambrauskas panoro pats išversti Homerą ir padaryti tai vaizdingiau, sklandžiau, versti ne vien tik daktiliais, bet ir spondėjais. Gražiomis vasaros dienomis miške, už miesto prie Ratnyčios upės, verčiau iš naujo, pirmiausia „Odisėją“, – rašo vertėjas minėtoje atsiminimų knygoje. A. Dambrauskas dar kartą padovanojo Lietuvos skaitytojams neįkainojamą dovaną – galimybę iš naujo perskaityti Homero epą. Ilgas ir sudėtingas Homero poemas jis išvertė nepaprastai greitai: naujasis ,,Odisėjos“ vertimas išėjo 1979 m., ,,Iliados“ – 1982 m. Iš Jeronimo Ralio perėmęs kai kurių Homero epitetų vertimo tradiciją, A. Dambrauskas sukūrė originalių sudurtinių būdvardžių, vaizdingai ir taikliai išvertė epines formules, puikiai perteikė poemų dvasią.

1963 m. išleistoje ,,Senovės graikų literatūros chrestomatijoje“ buvo išspausdintos A. Dambrausko išverstos dvi helenistinio poeto Teokrito idilės ir dvi komedijos: Menandro ,,Trečiųjų teismas“ ir Aristofano ,,Varlės“. Visi šie kūriniai lietuvių kalba pasirodė pirmą kartą. Aristofano ,,Varlėse“ aprašomas dramaturgų Aischilo ir Euripido ginčas ir ieškoma atsakymo į amžiną klausimą: ar literatūra turi vaizduoti gyvenimą ir žmones tokius, kokie jie yra, ar tokius, kokie jie turėtų būti? A. Dambrauskas puikiai išryškino skirtingus Aischilo ir Euripido kalbėjimo stilius, sugalvojo įvairiausių naujadarų, meistriškai perteikė įvairius metrus, kuriuos buvo panaudojęs komedijos autorius.

Susidomėjęs Aristofanu, 1965 m. A. Dambrauskas pirmąkart į lietuvių kalbą išvertė jo komediją ,,Plutas“; toliau domėdamasis šio žanro kūriniais, iš lotynų kalbos išvertė Plauto komedijas ,,Karys pagyrūnas“ ir ,,Vergas apgavikas“ (1970 m.), Terencijaus komediją ,,Broliai“ (1981 m.), kurią, kaip rašo atsiminimuose, buvo perskaitęs dar lageryje. Nors suprasti ir versti antikines komedijas nelengva, nes jose daug politinių realijų, šnekamosios kalbos elementų, šiurkščių sąmojų, žodžių žaismo, A. Dambrauskui puikiai pavyko perteikti senųjų komediografų veikalus.

1967 m. pasirodė A. Dambrausko išverstas romėnų nacionalinis epas – Vergilijaus ,,Eneida“. Prieškariu buvo išverstos tik kelios ,,Eneidos“ giesmės. A. Dambrauskas šį kūrinį išvertė visą. Tiesa, A. Dambrausko vertimą aplenkė 1965 m. Bostone išspausdinta lietuviškoji ,,Enejidė“ (vertė Antanas Rukša), tačiau sovietiniais laikais Lietuvos skaitytojui išeivio A. Rukšos vertimas buvo nepasiekiamas. Vergilijaus epas, šlovinantis romėnų tautos galybę ir ištikimybę protėvių papročiams, turėjo įtakos XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poeto Jono Radvano poemai ,,Radviliada“ ir kito to laikotarpio poeto Laurencijaus Bojerio poemai ,,Karolomachija“. 1971 m. buvo išleisti ir kiti A. Dambrausko versti Vergilijaus kūriniai – piemenų gyvenimą vaizduojančios ,,Bukolikos“ ir žemdirbių darbą išaukštinančios ,,Georgikos“. Abi šias hegzametru parašytas poemas A. Dambrauskas išvertė vaizdingai, aiškiai ir sklandžiai.

A. Dambrauskas pirmasis ir iki šiol vienintelis išvertė visą mitologinę Ovidijaus poemą ,,Metamorfozės“, kuri buvo išleista 1979 m. Prieškariu buvo išverstos tik kelios ,,Metamorfozių“ knygos. Šioje poemoje Ovidijus papasakoja daugiau nei 250 mitų apie įvairių mitinių personažų virtimą įvairiomis būtybėmis. Vertėjui puikiai pavyko perduoti ,,Metamorfozių“ skambesį, poetiškumą, minties ir formos vingius.

Susižavėjęs Sofoklio kūrinių didingumu, veikėjų kilnumu ir taurumu, A. Dambrauskas panoro išversti visas šio dramaturgo tragedijas, o ypač ,,Antigonę“, nes nelaidotų brolių neseniai gulėjo pilnos miestelių aikštės (,,Viskas praeina“, p. 258). 1974 m. buvo išleistos jo išverstos trys Sofoklio tragedijos (,,Oidipas karalius“, ,,Oidipas Kolone“, ,,Antigonė“). Prieškariu šias Tebų ciklo tragedijas buvo išvertę Antanas Rukša ir Antanas Venclova, tačiau jų vertimas netenkino Panevėžio teatro režisieriaus Juozo Miltinio, sumaniusio pastatyti ,,Oidipą karalių“. J. Miltinis kreipėsi į A. Dambrauską, kad šis išverstų minėtą tragediją. Režisierius buvo labai atidus originalo tekstui, pats mokėsi senosios graikų kalbos, dažnai A. Dambrausko vertimą lygino su graikišku originalu. Versdamas ,,Oidipą karalių“ A. Dambrauskas daug dirbo, taisė, ieškojo tinkamų žodžių ir frazių, stengėsi kuo geriau išreikšti svarbiausias tragedijos idėjas ir mintis. 1977 m. Panevėžyje įvyko ,,Oidipo karaliaus“ premjera. Spektaklyje skambėjo šiek tiek kitoks tekstas, nei buvo išspausdintas prieš trejus metus išleistoje knygoje. J. Miltinis ketino pastatyti ir ,,Antigonę“, ir ,,Oidipą Kolone“, tačiau to padaryti nesuspėjo. 1984 m. pasirodė A. Dambrausko išverstos likusios Sofoklio tragedijos: ,,Elektra“, ,,Filoktetas“, ,,Ajantas“, ,,Trachinietės“. A. Dambrausko išversta tragedija ,,Oidipas karalius“ buvo daug kartų pastatyta Lietuvos teatro scenoje: 1998 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ją pastatė režisierius Rimas Tuminas, 2002 m. tame pačiame teatre – Oskaras Koršunovas. 2016 m. režisierius Gintaras Varnas, kurdamas spektaklį ,,Oidipo mitas“, taip pat naudojosi minėtu vertimu. A. Dambrausko dėka Lietuvos teatro sceną išvydo ir kitos Sofoklio tragedijos: 1993 m. Irena Kriauzaitė Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre pastatė jo verstą Sofoklio ,,Elektrą“, 1999 m.Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Birutė Marcinkevičiūtė parodė savo režisuotą monospektaklį pagal Sofoklio ,,Antigonę“.

A. Dambrausko vertimai, atveriantys skaitytojams nuostabų antikos poezijos lobyną, leidžiantys pajusti senųjų mitų grožį, epų didybę, tragedijų patetiką ir komedijų sąmojį, mums yra labai reikšmingi, nes retas žmogus moka senąsias kalbas ir gali skaityti antikinius kūrinius originalo kalba. Nemažai A. Dambrausko vertimų įtraukta į graikų ir romėnų literatūros chrestomatijas, skirtas moksleiviams, aukštųjų mokyklų studentams ir visiems besidomintiems Antikos kultūra. Jo vertimai išleisti ir lietuviškoje ,,Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje. Nemažai kūrinių, kuriuos A. Dambrauskas į lietuvių kalbą išvertė pirmą kartą, iki šiol nesulaukė naujo vertimo.

A. Dambrauskas atitiko svarbiausius geram vertėjui keliamus reikalavimus: jis pasižymėjo puikiu gimtosios kalbos pojūčiu, turėjo turtingą žodyną, gerai mokėjo senąsias kalbas, vertė sklandžiai ir kokybiškai tiek iš senosios graikų, tiek iš lotynų kalbų, ko dabar beveik nebedaro antikinės literatūros vertėjai. Vertėjas neišbarstė savo talento trumpiems eilėraščiams ar fragmentams, atidžiai pasirinkdavo, ką versti, vertė solidžius veikalus, skubėjo užpildyti kitų antikinių kalbų žinovų paliktas spragas ir išversti tai, kas dar buvo neišversta arba išversta ne iki galo. Vertimas buvo jo gyvenimo prasmė ir jam jis skirdavo visą savo laisvalaikį. Mėgstamiausias A. Dambrausko žanras buvo epas, mėgstamiausias metras – hegzametras. Vertėjas stengėsi išsaugoti ir kuo tiksliau perduoti ne tik kūrinio turinį, idėjas ir mintis, bet ir jo formą, buvo puikiai įvaldęs antikinius metrus. Šiais laikais, kai pasigirsta balsų, kad geriausia viską versti proza, nes taip daug paprasčiau ir lengviau, A. Dambrausko vertimai – puikiausias pavyzdys, kaip reikia išlaikyti eiliuotą originalo metrą.

Nors A. Dambrauskas savo atsiminimų knygą pavadino ,,Viskas praeina“, galima drąsiai teigti, kad jo gyvenimas nepraėjo be pėdsako – Lietuvos skaitytojams liko puikūs jo antikinės poezijos vertimai.

Pranešimas skaitytas 2021-09-04 Druskininkuose vykusioje konferencijoje ,,Ką galėjau, dariau“.