Andra Neiburga. Matau save
Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius
Iš: Andra Neiburga, Stum, stum. Valters un Rapa: 2004.
Andra Neiburga (1957–2019) – latvių prozininkė, vertėja ir menininkė, rašytojo Paulo Bankovskio gyvenimo draugė. Baigė grafinio dizaino studijas Latvijos valstybinėje dailės akademijoje, kurį laiką dirbo dizainere žurnaluose Avots ir Karogs. Kūriniai spausdinami nuo 1985 metų. Buvo nutraukusi literatūrinę veiklą, bet 2002 m. ją tęsė, o 2004 m. išleista smulkiosios prozos rinktinė „Stumk, stumk“( Stum, stum) laikoma vienu iš ryškiausių šio žanro pavyzdžių XXI a. literatūroje. Tais pačiais metais pelnė prestižinį laikraščio Diena Metų kultūros apdovanojimą.
Neiburgos trumposios prozos tekstai subtilūs, intymūs ir egzistenciškai gilūs, balansuojantys tarp esamybės ir siekiamybės. Romano formatui Neiburga nejautė simpatijų, nes „trumpos distancijos geriau įtempia emocinę stygą“. Autorės pasakojimo patrauklumą lemia gebėjimas atskleisti detalę, pagauti krintančius šešėlius, o apsakymo dominante dažnai tampa kasdieniška smulkmena.
Vertėjas
Šįryt vėl man sunku įžiūrėti save veidrodyje. Prieš akis lyg kokia migla, šydas, o gal tiesiog veidrodis aprasojęs? O gal kokia liga? Katarakta? Visiškai neišmanau, kas yra katarakta. Veidas papilnėjęs, tik iš atminties apvedžioju lūpų kontūrus – ranka, dešimtmečius dariusi šį judesį, ranka atsimena, tik neprisitaiko prie laiko padarytų korekcijų. Greičiausiai lūpos nebus tobulai padažytos.
Apvedžioju akis juodu pieštuku, kaip anksčiau, kaip visada, o paskui – blakstienas, lūpų dažais užtepu raudonį ant skruostų ir šiaip taip pirštais jį išlyginu.
Nesijaudinu, kad neįstengiu pamatyti savo atvaizdo, žinau, kad po valandos pusantros migla kaip visuomet išsisklaidys, bet ir tada nežiūrėsiu į veidrodį, nes aš save ir be jo matau.
* * *
Einu pas Senąją siaurų gatvelių tinklu netoli uosto. Man labai patinka šis rajonas – tylus ir kvepiantis rugpjūčio pavakary. Nėra vėjo, upės vandenys beveik sustingę ir užlieti purpuru saulėlydžio gaisuose, gatves dengia puikus grindinys, o idealiai grįstos gatvės su išpuoselėtais želdiniais sankryžose siurrealistiškai disonuoja su kreivais nublukusiais mediniais namukais: nublukę dažai – rudi, pilkai žali, šviesiai mėlyni, žemos durys su senom masyviom spynom, durys, per kurias, atrodo, šimtmetį niekas nėra vaikščiojęs, ir vis dėlto tie žmonės juk kažkaip patenka į savo namus; maži langeliai su langinėmis, dažniausiai su pageltusiomis arba pilkai baltomis mezginių užuolaidomis, dažniausiai su kokia nors sunykusia gėle puode ant palangės, su mąsliu katinu už lango stiklo, palydinčiu tave abejingu ramiu žvilgsniu, su apdulkėjusiu kaktusu, su aštuonių mėnesių senumo naujamečiais papuošalais – ant siūlo suvertais vatos bumbulais arba iš popieriaus iškirptomis snaigėmis, su radijo garsais, su televizorių šviesų žybsniais, su kotletų ir keptų svogūnų kvapu, su aukštomis medinėmis tvoromis; tvoros, laimei, tokios pat senos ir sutrūnijusios, kaip patys namai, tad galiu apžiūrėti kiemus – pro šakų tarpus, pro vielomis užpintus langelius vartuose, pro plačius plyšius tarp lentų. Ir kiemai, kurie šiuo metų laiku šiltai ir drėgnai kvepia peržydėjusiais krapais, nulaužtais jurginų kotais, obuoliais, žaliais ir rūgščiais pomidorų daigais, malkomis ir drėgnomis lentomis po vandens siurbliu kiemo viduryje. Džiūstantys skalbiniai ir gauruoti šunys, kurie sąžiningai loja, draugiškai vizgindami uodegomis.
Tai – jos pasaulis.
Po pažastim – aplankas su mano eilėraščiais, ir aš einu pas Senąją.
Žmonėse ji nesirodo jau apie dešimtį metų. Niekas nežino, iš ko ir kaip ji gyvena, ir, reikia pasakyti, tikriausiai nieko tai pernelyg nedomina, nors keli jos eilėraščiai yra įtraukti į mokyklinius vadovėlius.
Ji yra praeitis, tačiau dar ne tokia tolima, kad mes pradėtume ja domėtis. Mes? Na taip, mes, tie, kuriems dar viskas prieš akis.
Senąja ją vadinu tik aš – prieš kelerius metus rajono laikraštyje užtikau interviu su ja, ir ten taip pat buvo nuotrauka, truputį neryški nespalvota nuotrauka ant kieto, gelsvo laikraščio popieriaus. Interviu buvo skirtas jos jubiliejui, bet nuotrauka – kažkodėl mėgėjiška iš jos jaunystės. Ji valgė obuolį sode. Apsirengusi treningais, tokiais, kokie būdavo apie penkiasdešimtuosius metus. Nutįsusiu kelnių užpakaliu ir išduobtais keliais. Šalia, atsirėmęs į medį, stovėjo vyriškis, nerūpestingai, bet elegantiškai apsirengęs, šiaudine skrybėle. Jokios užuominos nei apie šį vyriškį, nei apie fotografavimo laiką ir vietą. Ji šviesiais plaukais, surištais į arklio uodegą, atrodė laiminga. Žiūrėjo į vyriškį, o vyriškis – į dangų. Iškirpau fotografiją, ne, išplėšiau – po ranka nebuvo žirklių (taip, prisimenu, laikraštį radau gydytojo laukiamajame); trumpame interviu žurnalistas uždavė paprastus klausimus, į kuriuos Senoji pateikė visiškai paprastus atsakymus, ir ten buvo atspausdinti keli jos posmai. Turiu prisipažinti, tada išvis pirmą kartą išgirdau jos pavardę, po to kažkur susiradau ir perskaičiau jos abi seniai išleistas knygas, ir nuo tol laikiau jas namie po ranka. Eilėraščiai nugludintos formos, su jiems būdingu tokiu tyliu, neįkyriu mirgėjimu. Daugiausia meilės eilėraščiai. Nuo tada manęs neapleido noras su ja susitikti, bet ne dėl eilėraščių. Eilėraščiai patys gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo autoriaus. Noras man pačiai buvo gerokai nesuprantamas, bet ne toks stiprus ar įkyrus, kad būčiau mėginusi jį įgyvendinti. Ir tik netikėtai patekusi į šį provincijos miestą ir beveik taip pat netikėtai (bet tai jau kitas pasakojimas) sužinojusi jos adresą ir telefoną, impulsyviai paskambinau. Aš norėčiau su jumis susitikti. Kodėl? O taip, kodėl. Taip, žinoma, eilėraščiai. Noriu parodyti savo eilėraščius.
Aš jai visiškai nesirengiau jų rodyti.
Tik norėjau pamatyti. Toks nesveikas smalsumas. O galbūt sveikas. Apie tai, kaip laikas pakeičia žmones.
* * *
Aš nežinau, ko mergiotė nori, jau daug metų čia niekas neateina, jei neskaitytume giminių ir kaimynių. Eilėraščiai? Jau seniai nieko neišmanau apie poeziją.
Gyvenu labai geroje kompanijoje su ponu Friciu ir dviem žiurkėm, Maiga ir Mudyte. Ponas Fricis yra mano tingus kastruotas katinas. Ši trijulė, žinoma, daugiau domisi vienas kitu, negu manimi. Tik kartą per dieną, keičiant vandenį dubenėliuose ir įberiant maisto, aš nusipelnau nedidelio jų dėmesio. Ponas Fricis, kažkada – gatvės vaikas, ištrauktas iš šiukšlių dėžės tiesiogine šio žodžio prasme, niekada nemėgo sėdėti glėbyje. Jis stebi mane iš tolo, saugiu atstumu, bet tai vienintelis suprantantis žvilgsnis, kuris kasdien mane lydi.
Maiga ir Mudytė man nereiškia nieko. Žiurkės man abejingos ir bjaurokos, jos pas mane pateko atsitiktinai. Mudytė mikli, smalsi, pilkai marga, Maiga – lėta, baikšti, smėlinė ir rausva kaip vanilinis kremas raudonomis spanguolių akimis. Bet abi turi ilgus, geltonus lyg permatomus priekinius dantis ir pilkas, plikas, žvynuotas uodegas.
Nesielvartaučiau, jeigu kurį rytą jas rasčiau nudvėsusias.
Ta mergaitė ateis pavakaryje, bet aš visą dieną praleidžiu laukdama.
Galvoje rutulioju dialogą su ja. Aš visada mintyse su kuo nors kalbuosi. Kad ir su namo kiemsargiu. Kad ir su premjeru. Arba su seniai mirusiais žmonėmis. Tuo sergu dar nuo vaikystės.
Bet šįkart norisi palikti įspūdį. Kvaila.
Iki šiol dar nesu atsikračiusi šio žeminančio troškimo patikti. Vis dar vaidinu kokį nors vaidmenį kitų akivaizdoje. Tokį, kuris patiktų tiems kitiems. Kadaise galvodavau, kad su metais tai praeis, bet ne. Taip pat, kaip nepraeina tamsos baimė. Arba jausmas, kad kažkur yra mama. Jeigu staiga. Jeigu kas.
Šiandien norėčiau atrodyti protinga ir sąmojinga, ir truputį ekscentriška, bet tik su saiku, dar ne visai ku-kū.
Dar nėra išmirę visi seni mano draugai, bet nieko apie juos nežinau. Niekada nemokėjau palaikyti santykių. Gal tikrai todėl. Kad pernelyg norėdavau patikti.
Dabar iššluosiu grindis, suvalgysiu dubenėlį lengvos vištienos sriubytės, po valgio išvėdinsiu kambarį, surūkysiu porą cigarečių, išgersiu vieną ar dvi taureles likerio, uždegsiu kvapnią žvakę.
* * *
Nerangus pasisveikinimas įvyko, sumišusi nieko aplink nepastebiu ir negirdžiu, ką ji sako, o po to mes jau sėdime prie nedidelio apvalaus stalo, uždengto staltiese, kurios kraštai apsiūti juodo šilko kutais, po stalu iš jų pinu kasytes ir žiūriu į ją – Senoji sėdi ant sofos prieš mane, atsirėmusi į ryškiai išsiuvinėtas pagalves, ji neatrodo blogai, tik truputį keistai – žvaliomis tamsiomis akimis ir jos amžiui pernelyg ryškiomis lūpomis. Lūpų dažai truputį išsiteplioję, lūpų kontūrai neryškūs, bet keista, jos veidui tai nekenkia, jis atrodo jaunas ir gyvas, nepaisant raukšlių, veidas vienintelis, išsaugojęs panašumą su ta sena nuotrauka. Plaukai dabar anglies juodumo, dažyti, garbanos (dirbtinės?) vejasi apie kaktą ir smilkinius, bet pakaušyje didele ragine sage suimti į vešlų pusiau iširusį mazgą. Ji tęsia kažkokį monologą, kurio pradžią praleidau, – tai mano prakeiktas trūkumas, šitas nekontroliuojamas atsijungimas nuo vyksmo, nelauktas kritimas į save kaip į bedugnę, kartu išlaikant suprantančio žmogaus išvaizdą, tiesiog switch off, o būdama iš savęs ištrūkusi, girdžiu tiktai tęsinį.
– Anksčiau ar vėliau stogelis nuvažiuoja, – sako ji, – tiktai tu pats to nepastebi ir tai blogiausia. Aplinkiniai į tave nebežiūri rimtai. Vengia kalbėti apie rimtus dalykus. Nes galvoja, kad tu nieko nesupranti. Ir tu iš tikrųjų nieko nesupranti. Todėl ir aš nieko apie nieką daugiau neklausiu. Net neprašau išaiškinti namų valdybos sąskaitų. Nes vis tiek nieko nesuprasiu. Ir vis tiek jie pasirodys teisūs. Ir galop aš liksiu kvailė.
Ji kažkaip vaikiškai numoja ranka, prityla ir pažvelgia į mane truputį išgąsdintu žvilgsniu. Tai taip buitiška ir smulku, pagalvojame mes abi. Ji nusišluosto lūpas servetėle, atsidūsta.
– Ai, – sako ji. – Žmogus senatvėje tampa ne išmintingesnis, bet kvailesnis. Neatsakytų klausimų tik daugėja, o laiko į juos atsakyti lieka vis mažiau.
Aš sumurmu kažką nesuprantamo. Tai skamba beveik kaip pritarimas ir yra visai ne vietoje.
Ji nutyla, žvilgsnis, nukreiptas į langą, sustingsta nieko nesakančia išraiška, ir mane apima nejaukus jausmas, kad šios moters čia nebėra. Vis tiktai po akimirksnio ji atsipeikėja, sugrįžta, atsisuka į mane, lyg stengdamasi atsiminti pokalbio pradžią arba tai, kas aš esu, arba tai, kas yra ji pati. Ir staiga tyliai tęsia, tarsi tik pati sau, aš sunkiai atskiriu žodžius:
– Visus senius ir senes reikėtų iššaudyti… Arba izoliuoti nuo visuomenės. Taip. Tegul nedėsto savo politinių pažiūrų. Tegul nemauna deimantų ant savo gumbuotų pirštų. Nekabina rubinų į suvytusias ausis. Tegul nevaikšto su šortais, demonstruodami savo kreivas, venų išvagotas kojas. Tegul nelenda prie jaunų mergaičių su savo mėlynais suglebusiais kranais.
Ji kažkaip nešvankiai sukikena, aš paraustu, ir įsivyrauja visiškai slegianti tyla. Kvaila. Dar mažiau suprantu, ko čia atėjau.
Bet dabar mes esame taip toli.
Senoji siurbteli dar gurkšnį kavos. Ir aš paimu puodelį, apsimetu, kad geriu, ir geriu, ir geriu kavą, nors puodelyje nieko nebėra, viską išgėriau jau pirmomis minutėmis. Burnon vis patenka kavos tirščiai ir aš sausu liežuviu stengiuosi juos nuryti.
* * *
Na, žinoma. Jei tik kam pasakai ką nors griežtai ir teisingai, jis apstulbsta. Žmonės taip anksti išmoksta apsikeisti paruoštomis replikomis. Po truputį šios replikos užima vietą ir mintyse. Ir kai tik žmogus pradeda galvoti paruoštais sakiniais, jam galas.
– Ar daugiau kavos nenori? – klausiu.
– Ne, ačiū, dar turiu.
Ji meluoja, aš matau, kad savo puodelį jau seniai ištuštinusi ir dabar tik apsimeta, kad geria.
Ir stengiasi liežuviu nepastebimai nuo dantų nubraukti į burną patekusius kavos tirščius. Bet neprieštarauju. Man į galvą ateina mintis pasiūlyti arbatos, bet nesu tikra, ar išvis jos turiu.
– Kaip pageidauji, – sakau. – Taigi tu rašai?
– Na, šiaip, ne visai, tik truputį, bandau. – Man atrodo, ji vėl meluoja.
Šviesiaodė ir blondinė, ji taip lengvai rausta. Tai gali būti tiek iš gėdos, tiek ir iš nusivylimo.
* * *
– Na, jei tu vis tiktai rašai, – sako Senoji, – tai rašyti mokykis iš muzikos. Negalvok apie kitus, galvok apie save, kai rašai. Ir leisk sau būti laisvai.
Velniai rautų, tai skamba taip dirbtinai, ji šį sakinį tikriausiai yra sugalvojusi iš anksto. Arba kažkas tą patį yra jai pasakęs. Prieš kokius keturiasdešimt metų.
Ji nujaučia mano reakciją, vėl greitai pakelia prie lūpų puodelį, ir jos puodelyje taip pat nebėra kavos. Jai norėtųsi, kad nieko nebūtų pasakiusi.
Jaučiu, kad man čia daugiau nėra ką veikti. Aš ją galiu suprasti, ji manęs niekad – nes ateitį galima tik nuspėti.
Kambaryje sutemę, aš ryžtingai ištiesiu ranką ir įjungiu toršerą šalia savo fotelio Netikėtai apšviestas. Senosios veidas lyg ir sunyksta, raukšlėse apie burną sugula aštrūs šešėliai, negailestingai atsidengia pripudruoti sudžiūvę plaukeliai ant smakro ir viršutinės lūpos.
Ir staiga man pasirodo, kad mes kažkokiu gėdingu, žeminančiu būdu varžomės, ir šis jausmas toks stiprus, kad per mane persirita stipri banga pykčio ir sau, ir Senajai.
Suprantu, kad šis vizitas iš tikrųjų jau baigėsi.
* * *
Lauke pradeda temti, kambaryje viešpatauja prieblanda ir tyla, kuri atsirado tarp mūsų. Minkštoje, pilkai prislopintoje šviesoje ji atrodo visiškai kaip vaikas. Aš sėdžiu ir jaučiu, kad manyje auga, tvenkiasi begalinis meilumas šiai mergaitei geltonais plaukais ir geltonais antakiais. Man net atrodo, kad šiuos antakius esu įsimylėjusi. Niekada dar nemačiau tokių antakių – spindinčių, sunokusių rugių lauko spalvos. Ji atrodo kaip jaunystės alegorija. Mano jaunystės. Seniai nesu sutikusi tokios jaunystės. Aš įsitempiu, noriu atsistoti, apeiti stalą ir ją apkabinti. Apkabinti lyg atsisveikinant. Vis tik man užtenka proto to nedaryti ir vėl išsitiesiu ant pagalvių. Puikiai žinau, kaip nenatūraliai tai išeitų. Stovėčiau palinkusi skaudančia nugara, sustingusi apkabinime, nežinodama, kaip tai nutraukti, o šioje nerangioje pozoje ir tyloje nebūtų nė ženklo to, ką jaučiu ir noriu pasakyti, – apie mano meilę.
Ir tada ji įjungia šviesą.
Pajuntu ryškiai apšviestą savo veidą ir susitraukiu iš skausmo.
Juk tai nesu aš.
Mes vėl pradedame kažką kalbėti, bet žodžiai atsimuša kaip gumos kamuoliukai į sieną ir skrenda atgal, o iš tikrųjų kalbasi tik mūsų mintys, per kitą – su savimi.
Ir tada man užeina vienas iš tų kvailų juoko priepuolių.
Aš visuomet juokdavausi laidotuvėse arba iškilminguose renginiuose.
Visuomet, taip pat ir šį kartą, sunku pasakyti, iš ko, galbūt iš savo klouno veido ir tuščių vilčių.
Aš juokiuosi ir žinau, kad esu viską sugadinusi.
Ir negaliu nustoti juoktis.
* * *
Na štai, ji dabar sėdi ten ir juokiasi – didelė, plačių kaulų, ryškiai apsirengusi, pernelyg ryškiai išsidažiusi, išsipuošusi. Taip, įspūdinga. Ji nešioja žvangančias apyrankes, žiedus, didelius gintaro karolius ir ilgus indiškus auskarus. Ir klostuotą sijoną iki žemės. Ir tokią lyg brokato tuniką. Staiga suprantu: ji mano garbei persirengė Didžiąja Senąja Poete.
Iš jos juoko sklinda jėga – šalta, nuodinga ir nevaisinga – kaip radiacija.
Reikia ištrūkti.
– Tu truputį panaši į mane jaunystėje, – staiga nustojusi juoktis, sviedžia Senoji.
– Ne.
Aš to nepasakau garsiai, bet taip lyg pritariamai ir palankiai palenkiu galvą, ir eilinį kartą stebiuosi savo kūnu, kuris taip mikliai ir skubiai sugeba meluoti vietoj manęs.
– O kas ten tavo aplanke? – klausia ji.
– Eilėraščiai.
– Na, matai.
– Kitą kartą, – sakau. Ir prisitraukiu aplanką arčiau.
Ir tada staiga randu žodžius, daug žodžių, ir sakau, kad skubu, prisimenu kažkokį žmogų, kurį turiu susitikti, kalbu apie autobusą ir bilietą. Aš sakau ,,iki pasimatymo“, ir sakau ,,ačiū“. Ir po akimirkos mes stovime koridoriuje, tarp pridulkėjusių žieminių paltų, taip netinkančių šiltai ir ramiai rugpjūčio pavakarei. Kvepia naftalinu, vilna ir kailiais. Kaip smulki sidabro snaigė sūkuriuodama nulekia pabaidyta kandis.
Senoji negrabiai apkabina mane ir laiko savo rankose, ir tai nėra taip nemalonu, kaip galima būtų laukti. Aš noriu, kad tau viskas būtų gerai, sako ji; ir jaučiu, kad tai yra iš širdies, ir dar tai, kad niekad viskas negali būti gerai; ir jaučiu, kad ji nesugeba užbaigti šio apkabinimo, ir išsilaisvinu pati. Aš pasiverčiu veidrodžiu, kuriame atsispindi viskas, ką ji pageidauja matyti – nuoširdumą ir dėkingumą, ir pagarbą, ir lyg tai nebūtų paskutinis kartas, ir lyg tai jos apkabinime nebūčiau pastebėjusi savo vienatvės ir lemties ir pajutusi, kad nuo šios akimirkos daugiau ar mažiau intensyviai jausiu tai visą likusį gyvenimą: visa, kas gera, o taip pat ir bloga – man dar prieš akis.
* * *
Vis dėlto koridoriuje aš ją apkabinu. Tai, žinoma, išeina negrabiai. Noriu, kad viskas tau būtų gerai, sakau aš, ar kažką panašaus, jaučiu, kad toli gražu pasakyta ne viskas, bet daugiau nieko pasakyti negaliu, ir nežinau, kaip būčiau nutraukusi šį apkabinimą, jei mergaitė pati nebūtų išsisukusi iš mano rankų ir nebūtų užsidėjusi tos mandagumo kaukės, kuri taip gerai atspindi viską, ką kitas nori joje matyti.
Ji žengia laukan, aš greitai perbėgu kambarį iki virtuvės lango ir matau, kaip nueina – tiesi, grakšti ir lanksti, geltoniems plaukams spindint gatvės lempos šviesoje, neatsisukdama. Krepšys kabo ant peties, ji įkiša ranką kišenėn, kažką išima, tikriausiai plaukų gumutę, ir mikliu judesiu suima plaukus į arklio uodegą. Arklio uodega laisvai ir nerūpestingai supasi jos žingsnių ritmu. Vieną akimirką man pasirodo, kad matau ten nueinančią save, ir kartu su skaudžiu vienatvės jausmu mane apima nevaldomas džiaugsmas dėl šio vakaro, šio apsilankymo, dėl to, kad gyvenu, ir – kol gyvenu, dar tiek daug nelaukto man prieš akis.
Mintyse pamojuoju jai.
Ji pamiršo savo eilėraščių aplanką ant stalo.
– Galbūt tyčia, – sakau Friciui.
Fricis nieko neatsako.
