Artis Ostups. Fragmentai ir eilės
Iš latvių kalbos vertė Dominyas Norkūnas
Artis Uostupas (g. 1988) – poetas, kritikas ir literatūrologas. Latvijos universitete studijavo filosofiją, šiuo metu rengia disertaciją apie dabarties ir ateities santykį šiuolaikinėje latvių prozoje. Dirba Latvijos universiteto Literatūros, tautosakos ir meno institute, yra internetinio literatūros žurnalo „Punctum“ vyriausiasis redaktorius. Kūryba įvertinta prestižinėmis „Latvių tekstų“ ir festivalio „Poezijos dienos“ premijomis. Išleido keturis eilėraščių rinkinius: „Draugas sniegas“ (Biedrs sniegs, 2010) „Gestai“ (Žesti, 2016) „Fotografija ir žirklės“ (Fotogrāfija un šķēres, 2013) ir „Variacijos mėnulio tema“ (Variācijas par mēness tēmu, 2022). 2023 m. lietuviškai išleista A. Uostupo knyga „Gestai ir kt. eilėraščiai“.
Vertėjas
Toits sous la neige
Tai buvo visai kitas miestas, netikėtai apsivertęs ant šono, tarsi muistytųsi per miegus, – nė kiek nepanašu į šventiškus žiemos stogus. Ir vis dėlto būtent šis atvirukas, nuo kurio jisai neatitraukia akių, padeda jam prisiminti šiltus gruodžio vakarus. Juodos šakos plaukia pro palėpės langus ir kaminai, regis, atgauna ramybę – visa nutapyta pelenais. Ir vis dėlto būtent šis atvirukas iš muziejaus krautuvės, būtent tas, kurį jie laikė iškėlę raudonoj iškabos šviesoje, tarsi bandytų prišaukti sniegkritį, nesiliauja trankęsis į jo atmintį lyg vabzdys į stiklą.
Persimainymai
Tuštuma tarp radijo stočių, griežtasis „mes“ riboženklis, grimztantis ošime, kuris priverčia jus klykti. Jis prisuka tave kaip laikrodį, įkalina tave štilyje tarsi liepsnojantį lapą. Jūroje lūžta bangos, pilnos pažadų – gal todėl tu primeni žiedą, nusigręžusį nuo savojo atspindžio.
Tamsa buvo cilindras
Paklaidžioję purvinais kiemais, privisusiais nutriušusių kačių, kol senoj priekaboj, kaip visos šios bjaurasties simbolis, liepsnojo laužas, mes užlipome į bokštą ir žvalgėmės po miesto kuprą, kur gamyklų kaminai raitė mieguistų dūmų potėpius. „Ten, kur namų stogai sukritę lyg eilėraščių posmai“, prisiminiau pragaro virėjo žodžius, ten blyksintis stoties pastatas iškėlė savo galvą – geležim kniedytą kupolą. Tamsa buvo cilindras, kurį atnešė balandžių pulkai. Kai bučiavai sustirusias mano ausis, tavo palaidinė vilnijo lengvai it pamėklė, įstrigusi šakose. Stovėjau apkurtęs ir artėjantys garsai tebuvo trumpi šešėliai.
Sterstės motyvas
Jelgava, XIX a. pabaiga
Iš lėto tirpsta plonytis sniegas, kurį kiemsargiai krauna į rėčkeles ir tempia siauromis gatvelėmis, per turgaus aikštę, kur, apkloti mėlynomis gūniomis, trypčioja sušalę arkliai. Dujų degiklis žiba pusakliam krautuvės veidrodyje – vangūs spinduliai išpuošia jį auksiniais raštais, prieblandoje veriasi porcelianinių žvėrelių akys. Angelų sruogos krenta ant naujojo šimtmečio kaktos, eglutės šakose lyg užburti sūpuojasi stiklo kamuoliukai su linksmais pasakaičių veikėjais. Kvepia vašku, stalas nukrautas migdolais ir razinomis, o taurės sklidinos serbentų vyno. Miesto stogai nuaudžia pilkšvą skraistę ir uždengia senąjį pasaulį – pasaulį, kurio tvinksniai nesprogsta it sviediniai tyloje, kurio sniegas dar nevirto pelenais. Lyg niūrūs debesys jie slinks tarp išgyvensiančiųjų – tarp apnuogintų kaminų.
Langai į Janačeko krantinę
Praha prieš pat Kalėdas. Įsijautęs gidas, dėvįs angelo rūbą, rodo ryškiai apšviestus namų fasadus, apsinuoginusius dievus ir šarvuotus šventuosius. Turistai šnabždasi po išskleistais sparnais. Prisiglaudžiu skersgatvyje, kur stovi apsnigtas katafalkas ir žybsi bažnyčios vitražai. Betliejaus žvaigždė sūpuojasi tarp mėlio ir raudonio; tikėjimas praranda savąją rimtį. Languose, atsiveriančiuose į Janačeko krantinę, šeimos buriasi po sietynais – tetrūksta duslios muzikos, kai stoviu ant šaligatvio apakintas pūgos. Ir netgi naktiniam tramvajuje, kuris mane, kiek įkaušusį, veža atgal į kalną, neatsiranda vietos netrikdomam liūdesiui. Nes vagono gilumoje kažkas lupa mandariną.
Bičių zvimbimas
Gulėsiu sustiręs: žvaigždynai ropšis ant dvaro stogo,
kaip sodai ropščias į kalnus, žėrėdami sunokusiais vaisiais, –
vaikas visa tai nupieš kaip jonvabaliais aplipusią kaklaskarę.
Visa aprimsta, net ir sausas vėjas,
blaškantis linguojančių hamakų pokalbius.
Tada butelis trenkiasi sienon, tarsi
laimintų namus, išplaukiančius į naktį.
Bičių zvimbimas
– mirties gležna melodija –
atstos man vėją, zvimbimas
pernelyg tykus, nieks nenugirs.
Vaikas visa tai nupieš kaip debesį, pakibusį priešais mišką.
Su skiemeniu gerklėj
Anselm Hollo
1934–2013
tiesa pusė to, ką pasakome, pažymėta kabutėmis
ar bent jau užrašyta audringu kursyvu tarsi
eilėraštis sūpuotųsi apsvaigintas būtojo laiko
visgi medžiai eilėraštyje kaip ir šiame eilėrašty
tėra fragmentai senosios arkadijos
iš kurios kažin kas ištrūko su skiemeniu gerklėj
tokios mintys kyla kai krentu į languotą
fotelį su tradicijos kulka kaktoje
Apologija
Tarsi kūdros ir pašiūrės vėlei išnyktų tarp namų,
o pelenai ir skiedros atgimtų gluosniais.
Nutrūkęs laidas trankosi į stiklą, kai guliu šalia tavęs,
jau senokai apleidęs miestą, kuris apsirėdo
dūmais ir šešėliais, o lapija virpa ir dreba, tviskėdama
per miegus, jeigu tikėsime šia vaiduokliška apologija.
Ir kas dar belieka, kai horizonte raudonuoja nakties
perskilęs snapas ir kiemuose skalija šunys?
Kūno atvaizdas raukšlėtoje paklodėje
Silvina Ocampo
1903–1993
Laikyta paslaptyje
ar veikiau pasislėpusi gyvenime
kaip erdviuose ir niūriuose namuos, kur vėjas
neužtinka jos akių,
ir galiausiai užsnūdusi greta
kūno atvaizdo raukšlėtoje paklodėje,
kuri primena tai smėlynus, tai sutryptus žiedus,
ar, Adolfo automobiliui riedant gatve,
laivo žibintų nušviestą jūrą.
Ten ji ir pražūva,
nuolanki tartum skenduolis,
plaukiantis paskui mėnesio siunčiamus ženklus.