Inese Zandere. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Inesė Zanderė (g. 1958) – poetė, vaikų knygų autorė, redaktorė, leidėja. Gimė Latvijos palietuvėje, Duobelėje. Studijavo filosofiją Latvijos universitete, dirbo leidyklose ir spaudoje, buvo viena iš žurnalo „Rīgas Laiks“ sumanytojų, jo redaktorė (1993–2008). Nuo 2004-ųjų savo pačios įkurtos vaikų literatūros leidyklos „Liels un mazs“ vyriausioji redaktorė, skiria daug energijos ugdyti vaikų literatūrą.
Išleido penkis eilėraščių rinkinius: „Knygelė“ (Grāmatiņa, 1983), „Laimingas melas“ (Laimīgie meli, 1988), „Juodosios gyvatės kepykla“ (Melnās čūskas maiznīca, 2003), „Paukščio miegu“ (Putna miegā, 2014), „Paveldėjimai“ (Mantojumi, 2021), poezijos rinktinę „Iš mažens“ (No mazā, 2015), prozos knygą „Laivo žurnalas“ (Kuģa žurnāls, 2016), daugiau kaip dvi dešimtis poezijos ir prozos knygų vaikams, taip pat dokumentikos knygų. I. Zanderė rašo operų libretus, animacinių filmų scenarijus, daugeliui jos eilėraščių sukurta muzika, rodyta poezijos spektaklių. Kūrybos versta į anglų, rusų, švedų, čekų, vengrų, ukrainiečių, vokiečių, lietuvių ir kitas kalbas. „Esama tiesiog poetų, o esama kultūros fenomenų. Inesė Zanderė neabejotinai priskirtina tokiems“, – tvirtina literatūros kritikė Anda Baklanė.
9-ajame deš. I. Zanderė drauge su Pėteru Brūveriu ir kitais latvių poetais vasaros kursuose Vilniuje mokėsi lietuvių kalbos ir užmezgė draugystę su daugeliu lietuvių kolegų. Patikima Lietuvos ir lietuvių bičiulė iki šiolei.
Vertėjas
sodas prie mėmelio
rytas lūpas prispaudęs prie aprasojusio lango
ir rūką išsklaidęs kad lipdama suklupčiau
ant savo širdies neatsibudusios
už mėmelio oras kalba dviem kalbomis
aš vieną mėnesį mokyta
o antrą mėma
pienas palietas liežuvis susipynęs
bet saldžiai šnabžda rasa
iš kur ta tyla
tokia šalta rasa
dangus perpus perpjautas
ir kruvinas dalgis žybsi už mėmelio
per viksvą rūkas
man ant rankų krinta
švarūs marškiniai sulankstyti siūlė į siūlę
su gyvenimu pavedamu
savo pjovėjui
už lango rytas
o širdis neatsibudusi
aštrus žalčio pusmėnulis ašarotas rasos karolėlis
kas rytą
per sodą miglotam sapne suvyniotą
išeinu su sąsiuviniais ištaisytais
ir trisdešimt septyniais vaikais po širdžia
dar pilka purplelytė kas rytą
žinda baltą kreidą iš obelies gyslos
ir užsisvajoję žiedlapiai byra
rusnė
atleisk man dieną saulėtą jau bai̇̃gta rauda ir miršta
reginčio žvilgsnio džiaugsmą likusį nepatirtą
pro šalį slydo laivelis bangavo vandenio protas
likau nuošaliai ant kranto lyg pamirštas meškerio kotas
ant stogo lėbavo paukščiai ir vėjy plazdėjo skardos
diena tiek balsų turėjo neatsiliepė vardas
tą kevalą žmogui lemtą nešt ligi kranto tuštmės
leisk nuauti kaip sunkų batą prižėlusion upėn sviest
įtekėti į kuršių įlanką kur ničnieko nepaimi
tik pačiu akies krašteliu – upė trys gluosniai karvė
jei man saulė
jei man saulė ranką duotų jei man saulė
ranką duotų man žieduotą ranką duotų
man žieduotą rausvo aukso man žieduotą
rausvo aukso laivėn keltų rausvo aukso
laivėn keltų nusivestų laivėn keltų
jūrom marėm nusivestų jūrom marėm
per jų saulę kiaurai eičiau per jų saulę
kiaurai naktį augalinę kiaurai eičiau
vešlią naktį ankstų rytą vešlią naktį
ten už dauguvos tą rytą ankstų rytą
ten už dauguvos pasaulio dar už saulės
vis žvalgyčiaus
tėviškės
vilkdalgis
I
vėlių mergelės
driekias jų kelias blyškiom galulaukėm
išryt langelį rasotą jų kvapas nugula
it lino sauja lengva kiltis
dulkių gniužulas irsta nubėga smiltis
ne romūs tėvai galvomis žilstančiom
ne rūpesčių motinos rankom pailsusiom
ne pulkas brolių prikritusių karus
mergelės tyli –
aš aiškinu jūsų sapnus
mokat šypsotis akim laimingom
mokat kalbėti žvilgiai balsingai
man jūsų meilė užginta.
jūs mokat būt rudens rūke
tik jau ne jaujoj prie dengto stalo
kur vėlės šnabžda gyviesiems savo
žinau kur eiti ieškoti verta
tik užkeltųjų tai nepraverkit
ano pasaulio vartų
II
karališkos sekstinos
įsiklausiau nustebęs į tave
atrodė – balto sodo gilumoj aš stoviu
ir snigusiam ilgai sapnų sniege
jaučiuosi džiaugsmo šiltoje vergovėj
kol akys atitirps it ledo mėliai
kol nušviesės mana pilis ir vėlei
aš šypseną radau ji palengva
kaip sniegas ant sunkių purvynių krenta
va baltas kelias tuo keliu atgal
abu mes į savus namus parkankam
lėtai per seną slenkstį tu žengi
ir skaudulį šypsniu pasitinki
rekviem mūsų kaimynui
nebuvo jis mūsų –
visai betgi savas
net ne savo motinos vargšas senas vaikas
dėl jo motina beveik užmiršo numirti
jai buvo taip šalta
lyg rankos skubėtų suspėt
surinkti glėbin visą sniegą ir šaltį ir perduoti mums –
tiems maloniems prašaliečiams
kuriems čia saulė priklauso
jis šio gyvenimo nesuprato
užpuolė kirviu kad perkirstų kraujagysles kuriom teka jo elektra
krosnį kūreno akmens anglimis
nepažinojo latvijos tiktai butą
butą – kaip savo ranką pilvą ausį koją
ir jis netikėjo kad už savo koją teks sumokėti
išgirdęs labinantis
kaskart įsitempdavo striukas jo kaklas
sukdavo viską šalin akis ir veidą
ir kaktą
po juoda kepurše paslėptą
pilną sutrikusio žmogaus neteisaus tūžmo
jis nenorėjo mūsų matyti
mes buvom nakty šiugždantys žingsniai
pasalūnai jam įkandin sėlinantys
slapčia pakeičiantys trobos durų užraktus
mes augom jam už lango kaip kiemo medžiai
tik medžiai niekados nesibeldžia ir nebando patekt į butą
jis neatidarytų nė medžiams
bet jo nepaliko ramybėj
gerumu mandagumu arbata termose diakonija nuomos skolomis teismu ir policija
pensija ir socialiniu būstu
šiltu pragaru iš kurio jis mokėjo
vien tik pabėgti
kelios antklodės peilis
lengvai nuplėšiama pakabinama spyna
vieta nuo kurios iš tolo
matoma butas
pora tuščių labadien
nugirstas labaryt po pirmosios šaltos nakties
nė vieno labvakar
nauji kaimynai
baimė dėl gaisro
baimė dėl peilio baimės dėl lango iškulto
baimė
ar tai kas kalba
iš tikro sąžinės balsas
sniege
vien tik paukščių pėdos
kilogramams sėklelių paukščių lesyklose
dešimtiems peržiemojusių paukščių kasdien
vienas sudie
kaimynas veik kristus
mirė leduotą balandį gal dar ir kovą ar žiemą
daugiau nebesavas
pagaliau iš tikrųjų mūsų
sušalo tai mūsų malkinėj