Toms Treibergs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas
Tomas Treibergas (g. 1985) – latvių poetas, žurnalistas, aktorius, kritikas. Latvijos kultūros akademijoje studijavo audiovizualinę kultūrą, vėliau Latvijos universitete baigė teologijos studijas. Latvijos televizijos žurnalistas, laidos „Kultūros žinios“ redaktorius. 2004 m. kartu su rašytoju ir dailininku Svenu Kuzminu įkūrė etiudų teatrą NERTEN, abu yra vieninteliai teatro aktoriai ir režisieriai. T. Treibergas verčia poeziją iš anglų ir rusų kalbų, iliustruoja knygas vaikams.
Du pirmieji jo poezijos rinkiniai „Šviesos aplinkybės“ (Gaismas apstākļi, 2012) ir „Karštinė“ (Drudzis, 2015) buvo nominuoti Latvijos literatūros metų premijai.
Šiai publikacijai atrinkta eilėraščių iš trečiosios poezijos knygos „Tankmė“ (Biezoknis, 2019).
Vertėjas
* * *
Jau lyg ir metas gultis –
o aš vis sėdiniuoju apačioj, sode,
prie stalo.
Šviesa išsėlina it gydytojas,
ką tik pranešęs blogas naujienas.
Kažkur šalimais riejasi dvi moterys,
o gal kliegia sužeistas paukštis.
Veikiausiai taip ir bus: tyla niekados
neišlydi sutriuškinto kūno.
Iškeliu smilių, tarsi
norėčiau pasakyti ką be galo svarbaus.
Tačiau žodžiai kaip visad uždelsia.
Jie turškiasi marmuro baseine,
kur vietoj vandens
vilnija šviesa.
* * *
Išvartyti kelio ženklai nepadėjo
pasiklysti – kelią vis vien radau.
Patalai vėsūs. Kaip ir krosnis
ar plytėlė, užkrauta
„Liesmos“1 numeriais.
Džiovintų žolelių ryšulėliai
vos pastebimai virpėjo skersvėjy.
Skersvėjy, kuris kilo
visai ne dėl pravirų langų
gretimam kambary,
skersvėjy, kuris tiesiog
pats atsidangino.
Elektrą jau buvo galima užmiršti.
Regėjau, kaip šviesa apleidžia
horizontą ir obelys virsta
mitiniais žvėrim.
Nors taip šąlo, kad mano paltas
pakirdęs išbėgo laukan
ir glaustės prie pašto dėžutės,
ši naktis buvo visų trumpiausia.
Po jos – visų trumpiausia
diena. O tada – dar trumpesnė naktis
ir dar trumpesnė
diena.
Rudenė Latvija
Mokyklinukai,
naminukai.
Šunys. Kitapus tvorų.
Apyniai želia aplink
nepabaigtą namą.
Balta duona kišenėj,
matyt, vogta.
O gal ir ne.
Internetas paklūsta.
Sujungia tave su
buvusiom.
Kareivio figūrėlė
ant fortepijono.
Dėlionės detalė
purvyne.
Nepažįstamojo
gimtadienis.
Nemalonus taksistas.
Menkavertis filmas.
Netinkamai panaudotas
aukštos kokybės popierius.
Rytmečio kvapas.
Vakaro kvapas.
Vietinis rajono
laikraštis.
Ir vėl blogos naujienos.
Gaisras prie uosto.
Persimetė kiton krantinėn.
„Kurion?“, klausia keleiviai,
„Kurion? Kurion?“
Gretimais nuaidi
priekaištai dėl elgetavimo,
bibliotekai negrąžintų knygų
ir susivijusių meškerių.
„Niekada nevažiuosiu
į šitą rajoną“, pareiški man.
„Tu jau esi ten lankiusis. Sapne.
O mes – drauge su tavim.“
Tada peiliu subadai močiutės
termoforą – rudenė Latvija.
Vieta, kur atsidurti nieks nebenori.
O jei ir nori, tai negalvoja
apie šią kaip apie
Latviją.
„Pakelkit rankas, kas išsaugojot
savo šeimų fotoalbumus!“,
sušunka valsčiaus kultūros namų
vedėja.
Tačiau salėje
ji vienut vienutėlė.
Artimiausioje degalinėje
užgęsta šviesos.
Pakrantės name kažkas
užveda motorinę valtį
ir narsą.
Akmenys nesitraukia.
* * *
Imu nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Tarsi skrydžio metu, kai staigi turbulencija
priverčia iš naujo pasverti gyvybės kainą.
Praeiviai atrodė įtartini,
gatvės – pergrūstos, moterys –
nelaimingos, vaikai – ašaroti,
vyrai
vyrai
vyrai
vyrai be veidų,
visai kaip toje haliucinacijoj,
kurią regėjau vaikystėje.
Staiga ėmiau nujausti, kad nutiks kažkas
negero.
Mirties baimė turbūt
pirmiausia yra skausmo
baimė…
Ji man – kaip žnyplės išminuotojui,
ieškančiam teisingo
laido.
Dar labiau gąsdina
mintis, kad tokio laido
veikiausiai išvis
nėra.
* * *
negalėjai atidaryti durų
užsnūdai
sapnavai sapną
laužyta švedų kalba
prie tavo namų
kur džiūva skalbiniai
moteris lyg iš Bridstrupo2 karikatūrų
valgo nuo žemės
nepakeli akių į langą
šaldytuve dygsta
pernykščiai kiaušiniai
galiausiai
atvyksta ugniagesiai
ir pasiprašo vidun
kiek sušilti
niekas kitas
į juos rimtai nežiūri
netgi tada
nepakeli akių
į langą
veiksmas nutrūksta
niekam šiandien tu
nereikalingas
rytoj – taip pat