Māris Salējs. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Māris Salējas (tikr. Marians Rižijs, g. 1971) – poetas, vertėjas, literatūrologas. Gimė Rygoje, ten mokėsi lietuviškoje gimnazijoje, Latvijos dailės akademijoje studijavo tekstilę, dirbo įvairius darbus. Pirmasis eilėraščių rinkinys (drauge su vertimais) „Māmiņ, es redzēju dziesmu“ („Mamyt, aš dainą mačiau“) pasirodė 1999 m., vėliau išėjo dar keturi: „Mana politika“ („Mano politika“, 2001), „Nedaudz vairāk“ („Vos daugiau“, 2013), „Kā pirms pērkona“ („Kaip prieš perkūniją“, 2016), „Tuvošanās“ („Artėjant“, 2018). Yra parašęs monografiją „Uldis Bērziņš. Dzīve un laiktelpas poētika“ („Uldis Bērzinis. Gyvenimas ir laikmečio poetika“, 2011).
Verčia iš lenkų, ukrainiečių bei kitų slavų kalbų. Vienas iš reikšmingiausių M. Salējo vertimų – Czesławo Miłoszo esė knyga „Gimtoji Europa“, iš ukrainiečių kalbos yra išvertęs nemažai klasikinės (pavyzdžiui, Ivano Franko) ir šiuolaikinės poezijos. 2023 m. Varšuvoje išėjo M. Salējo poezijos knyga „Przez sekundę w sferze wiersza“ („Sekundę eilėraščio sferoj“) (vertėjas Miłoszas Waligórskis).
Už poeziją ir kitą literatūrinę kūrybą M. Salējas yra pelnęs rimtų apdovanojimų. Talentingas, darbštus ir kruopštus, pareigingas žmogus, eruditas. Nepamiršęs ir savo pirmojo pašaukimo: yra surengęs tris tekstilės parodas.
Vertėjas
* * *
ką aš dar moku šiame pasauly? gęsta
uždengiu veidrodį, paguldau. skęsta
viskas jo gilumon. minusas pliusas
rūdija visai kaip vaikystės grybų peiliukas
ką aš dar moku? žodį, kurs žus
išdrikęs it rūkas ant pamirštų laukų?
nebematau. nebesu jūs…
ir ištikimas sau nebelieku
* * *
tai buvo it gyventi Dievo pačiame kvėpavime
kol erdvėje išdžiūva sūkurys
ir mašalas sušąla prie šakos prikibęs
jei Dievas kur kitur ir jo kvėpavimas tenai
tėra tik pėdsakas šviesos kuria tiki
kol permatomos sūkurio skiautelės dingsta
ir sąmonę it žvaigždę apima tyla
* * *
Pasaulin nukreipti nereikalingi sudžiūvę šauksmai
* * *
Dievas paslydo ir po šviesa pradingo
Lyg berniukas patvinusiame upelyje
* * *
svetimo svaigulio pilna galva
lyg kitas gyvenimas būtų priklydęs
verčia mane pajust žiedą nubyrant
stumtelti kristi ir vėlei kilti
bet kurioj sąmonėj lyg veidrodžio šukėj
ir nuo negrįžtamos tamsos
nenusigręžt į popieriaus lapo kvapą
*
sutrėkštas buvimas kvepia
stipriau už bet ką be įtrūkių
* * *
metų pakrašty lyg akimirkos užgaida iškritęs sniegas
* * *
ko tu dar iš manęs nori?
nei mielas aš nei pūkuotas
tik per dienų pūkuotas galvas
atnešu tau begalę smulkmenų
to tu nori: matau: to tu nori
atvira plaštaka: žiū kur yra
* * *
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
bent atsiplėšęs nuo dienų bėgsmo
suvirpėjęs žvelgdamas į savo raštų linijas
susipynusias žodžiuos pusiau prasiskleidusiuos
bent būčiau atitrūkęs nuo būties masalo
nuo aitriai saldaus noro gyventi
ne gyvenimo atsikratyt bet žengti lig krašto
kad matyčiau kas buvo išvaikščiota
visa vien tik detalės be bendro vardiklio
oras virpa viršum numindžioto kelio
* * *
norėjau pasiekti muziką
tai buvo tarsi pagilėjus tamsa
tai buvo tarsi per ilga ekspozicija
šešėlis nutįso per lauką
ir įgijo žmogaus siluetą
ir daugiau nieks nebesitęsė
prie galvos siluetas nutrūko
ir muzikos taip ir nepasiekiau
ji atėjo kažkaip nesuvokiamai
ir įsitaisė mano nebyliose smegenyse po plaukais
jie vis dar buvo širmi ir į baltus kitus žiūrėjo
kaip į atitinkamos spalvos varnas ir žvirblius
galit įsivazduot kokia buvo ta muzika
neįtikėtina muzika
paprasčiausiai ji buvo muzika
muzika vien tik ji
* * *
iki tol paaiškinimai. toliau pamišimas
suprojektuota kaukolė visko savy
netalpino
didžioji dalis pasaulio liko anapus.
apniukęs dangus betono kubai judrus
neonas. juodosios skruzdės ieškojo įėjimo vidun
mataravo kojytėm ir painiojo sukamąsias duris.
šiapus daugumas krautuvių buvo jau uždarytos.
prekės nuolankiai susiliejo su fonu. maisto
skyriaus pardavėjos norėjo namo ir
karštligiškai sūpavo antenas.
* * *
proto pakraščiu būtų galima dar pasivaikščiot
bet jis jau debesuotas
akyse rūko ižas grimas
matyt tu paklausi matyt nežinai
kad proto atlajoje po šlapynę šokuoja varlės
ir chemija su kapitalizmu ranka rankon
iš naujo tūkstantmečio moja
tu peliautojau ir žiurkiautojau
su nepražilusiu šunim
per laukus šuoliais
neiškirsto miško proto tamson
* * *
Muzika, ką tu padarysi iš debesų? Vaikystę.
Tu neturi medžiagos. Man užtenka ir kvapo. Kaip tau debesys kvepia?
Po dulkių šiltų ir lietaus.
Po erdvės, kurion kartą buvai įėjęs.
(Lietus pasileidžia nuo debesio ir krinta)
* * *
vieną dieną tave supurtys vyšnių šuoras
dužių stiklo kūnelių smūgiai
primins kad praradęs atmintį
gal nė nebeišlipsi į šiandienybės krantą
nemigos viršūnė sverdi virpčioja saulėj ir
rodo kryptį
* * *
kas buvau aš kas buvau ir kas esu aš
amaras ar dvelksmas ar dangaus artumas
Egils Plaudis
kiek many išlikę žmogaus?
kiek many išlikę cikados?
sutrypta žolė iš lėto stiebiasi į aukštį
lyg Velykos perforuotarankės
kviestųs į gyvybę atgalios