Andris Kuprišs. Drąsus sprendimas

Andris Kuprišs. Drąsus sprendimas

Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė
Versta iš: Andris Kuprišs, Berlīne. Orbita: 2019.

Andris Kurprišas (g. 1982) – latvių prozininkas ir vertėjas. Studijavo žurnalistiką Latvijoje ir fotografiją Anglijoje, 2019 m. išleido debiutinę apsakymų knygą „Berlynas“ (Berlīne). Apsakymai paradoksalūs, noveliški, už iliuzinio buitiškumo ir lakoniškos kasdienybės slypi skausmingas būties trapumas. Prasmė kuriama augančia įtampa ir jos išlydžiais.

Vertėja

Atsitiko kažkas, kas mane pažadino, bet kol nežinojau, kas, gulėjau nejudėdamas ir toliau užmerktomis akimis. Kažkas driokstelėjo, triukšmas mane pažadino, o gal jau buvau pabudęs, jei išgirdau triukšmą. Nusprendžiau dar kurį laiką pagulėti ir pasiklausyti, kas bus toliau, bet nieko nebuvo. Sprendžiant iš to, koks kurtinantis buvo triukšmas, kažkas atsitiko mano kambaryje. Bute keletas kambarių, juose buvo žmonių, bent jau turėjo būti, nes gyvenau ne vienas, be to, naktis, o dar iš vakaro palinkėjau jiems labanakt, todėl nusprendžiau, kad kažkas tikrai turėjo girdėti triukšmą, net jei jis pasigirdo mano kambary. Todėl nusprendžiau dar šiek tiek pagulėti ir pasiklausyti, ar kas neužsuks į mano kambarį pasmalsauti, kas gi čia nutiko ir turbūt pažadino visus buto gyventojus. Bet niekas neužsuko, tvyrojo visiška tyla, ir pamaniau, kad gal tikrai nieko neįvyko, joks triukšmas nepasigirdo, o jei ir pasigirdo, tai tik mano sapne. Bandžiau prisiminti sapną, bet nepavyko. Kad ir kaip būtų, nebeįstengiau tiesiog gulėti, apsiversti ant kito šono ir bandyti užmigti, ir nors nejaučiau baimės, magėjo sužinoti, kas mane pažadino, ar triukšmas išties pasigirdo, ar aš jį susapnavau, o gal apskritai nieko neatsitiko, gal bute visai nėra kitų žmonių, o gal aš išvis ne savo kambary, gal kokioj svetimoj vietoj, kur niekada anksčiau nesu buvęs. Juk negalėjau būti tikras, nes buvo tamsu, nors į akį durk. Prisiminiau, kad buvau užsimerkęs, todėl negalėjau būti tikras, ar tamsu tik akyse, ar ir kambary, nepaisant to, ar tai tikrai mano kambarys, ar visiškai svetima vieta, kuri tokia pat tamsi. Atsimerkiau ir įsitikinau, kad tamsu ir aplink.

Norėjau sužinoti, kas atsitiko. Man nepatinka jausmas, kai nežinau, kas vyksta. Man patinka žinoti, kad valdau situaciją, valdau pasaulio tvarką. Tada jaučiuosi saugesnis, nors nepavadinčiau savęs bailiu žmogumi. Bent jau tamsos nebijau. Ir vorų nebijau. Ir Dievo nebijau. O nežinia mane gąsdina. Man patinka, kai turiu pasirinkimo galimybę. Nemėgstu patekti į akligatvį.

Vėl įsiklausiau, bet vis dar nė gyvos dvasios, niekas neatidarė durų, neuždegė šviesos, niekas nepaklausė, kas atsitiko, niekas nepaaiškino, kas atsitiko. Nesu garbėtroška, bet man patinka daryti įtaką žmonėms, vietoms ir daiktams. Žmonės kituose kambariuose (jei jie ten dar buvo, bent jau iš vakaro tai tikrai buvo) taip pat nėra garbėtroškos, nors tuo negalėjau būti tikras, nes juos pažinojau ne per geriausiai – tik tiek, kiek pasakydavau „labanakt“ prieš gulantis, „saldžių sapnų“ – prieš užmiegant, „iki ryt“ – prieš uždarant miegamojo duris. Nenuostabu, kad jie neskubėjo pulti man į pagalbą aiškinantis, kas iš tikrųjų atsitiko. Jie ne tik nenorėjo žinoti, bet ir nenorėjo nieko aiškinti. Buvau paliktas likimo valiai. Reikėjo kažko imtis, jei norėjau išspręsti susiklosčiusią situaciją. O kas kitas, jei ne aš. Niekas už mane niekada nieko nedarė, regis, kad ir šįsyk nedarys. Viską – pačiam. Bet nevalia skubėti. Pasukau galvą, kad žvilgtelčiau į laikrodį, bet nieko nepamačiau, nes buvo visiškai tamsu.

Supratau, kad turiu apsispręsti: likti lovoje iki aušros, kai pats pamatysiu, kas iš tikrųjų atsitiko, kas gi mane pažadino, – ir viskas išaiškės, be to, sužinosiu, ar esu savo kambary, ar svetimoj erdvėj, ar vis dėlto imtis veiksmų. Bet nežinojau, kiek valandų ir kiek liko laukti iki aušros, todėl nusprendžiau veikti iškart, išsiaiškinti tiesą ir nusiraminti, nors ir nebuvau itin sunerimęs. Tiesiog perspektyva, kad reikės laukti ryto, mane slėgė. Norėjau miego, bet žinojau, kad neužmigsiu, kol neišsiaiškinsiu, kas atsitiko.

Galvoje projektavau dvi situacijas. Jei esu namuose, savo kambaryje, turėčiau žinoti, kur yra šviesos jungiklis. Galėčiau atsikelti ir net aklinoje tamsoje iki jo nueiti, įžiebti šviesą ir išsyk viską suprasti. Tai būtų greičiausias ir paprasčiausias būdas išspręsti šią padėtį. Bet toks variantas buvo labai rizikingas, nes nebuvau įsitikinęs, kad esu savo kambary, o jei atsikelčiau ir drąsiai eičiau ta kryptimi, kur turėtų būti šviesos jungiklis, o kambarys pasirodytų svetimas, galėčiau už ko nors užkliūti. Dar daugiau – o jeigu kartais pusiaukelėje išsigąsčiau ir nuspręsčiau grįžti į lovą, nebežinočiau, kur ji, todėl turėčiau likti ten ir laukti aušros, o tai būtų siaubingai nepatogu, be to, kiltų grėsmė persišaldyti ir susirgti. Gal net numirti. Todėl nusprendžiau dar mažumėlę pagulėti ir viską gerai apmąstyti, kad galėčiau priimti kuo teisingesnį sprendimą šioje konkrečioje situacijoje.

Taigi atidžiai įvertinęs padėtį, pasvėręs visus už ir prieš, vis tik nusprendžiau rizikuoti, o kad sumažinčiau tikimybę likti pusiaukelėje, tamsoje ir vienatvėje, kad neatsitrenkčiau į ką nors aštraus ar nenuversčiau ko nors vertingo, jei galų gale paaiškėtų, kad esu ne savo kambary, užuot staigiai kėlęsis ir pasukęs prie šviesos jungiklio, nusprendžiau įveikti atstumą lėčiau ir saugiau, atsargiai apsičiupinėti šliauždamas keturiomis, kol, tikėtina, pasieksiu vietą, kur mano apskaičiavimais turėtų būti šviesos jungiklis.

Priėmęs šį svarbų sprendimą, apsiverčiau ant pilvo, pasisukau tikėtina jungiklio vietos kryptimi ir ištiesiau dešinę ranką į tamsą. Nieko neapčiuopęs ranką nuleidau; paliečiau grindis. Grindys buvo medinės, kaip ir mano kambaryje, bet tai manęs neįtikino, kad šios grindys būtent mano, nes ir kituose kambariuose grindys paprastai būna medinės. Nors prisilietimas nesuteikė pagrindo manyti, kad tai mano kambario grindys, faktas, kad jos pasirodė medinės, neleido atmesti galimybės, kad grindys mano. Ištiesiau kairę ranką ir padėjau šalia dešinės. Kai tvirtai prispaudžiau abu delnus prie šaltų grindų, ėmiau atsargiai vilkti kūną iš lovos. Vieną po kitos perkėlau rankas kiek tolėliau ir pajutau, kaip kūnas pamažu slysta per lovos kraštą. Iš pradžių išsiropščiau iš lovos iki juosmens. Lėtai stūmiausi pirmyn. Keliais pajutau lovos kraštą, tolyn, kol ant lovos buvo likę tik pėdos, ir teko labai pasistengti, kad išlaikyčiau svorį virš juodos, grėsmingos tuštumos po savimi. Sulenkiau dešinę koją ir pastačiau pėdą ant grindų. Tą patį padariau su kita koja. Galiausiai visu kūnu atsidūriau ant grindų. Palaukiau akimirką, vis dar pritūpęs ir įsirėmęs į grindis kojomis ir rankomis. Tada atitokau, kad tai paskutinė galimybė persigalvoti ir nerizikuoti – lova buvo šalia manęs; jei norėčiau, galėčiau ją apgraibomis susirasti ir be didelių pastangų įsiropšti atgal. Susimąsčiau. Jei tai mano kambarys, toliau šliauždamas šia kryptimi neturėčiau susidurti su jokiomis kliūtimis, o maždaug už trijų metrų pasiekčiau sieną, ant kurios yra jungiklis. Niekada nelaikiau savęs dideliu drąsuoliu, bet nusprendžiau surizikuoti ir šliaužiau pirmyn. Stengiausi šliaužti kuo lėčiau, atsargiai apčiupinėdamas kiekvieną grindų centimetrą savo kelyje, tarsi tyrinėdamas naują, nepažįstamą teritoriją.

Tikriausiai buvau įveikęs jau pusę kelio, kai ėmiau abejoti savo sprendimo teisingumu ir rizikos pagrįstumu. Man atrodė, kad per daug rizikuoju, kad nesu joks pionierius – atradėjas; nemėgau veltis į neaiškias situacijas; vaikystėje net į medžius nelipdavau, taip pavojinga man tai atrodė, o kai kartą parke visgi nusprendžiau užsilipti ant žemiausios medžio šakos, paslydau ir kritau, taip stipriai nugara trenkdamasis į žemę, kad užgniaužė kvapą ir pats nebegalėjau atsikelti, o mano namo kaimynas, atsitiktinai pasipainiojęs netoliese ir matęs, kaip kritau, turėjo paimti mane ant rankų ir nunešti paguldyti ant suoliuko, kur toliau dusau, kol atgavau kvapą.

Pradėjau kelionę savo tikslo link. Vis dėlto esu bebaimis žmogus, apsisprendžiau, ir šis sprendimas man suteikė dar daugiau ūpo stumtis pirmyn į nežinią. Susitikti su savo demonais, stoti akistaton su savo baimėmis, pažinti savo tamsiąją pusę. Taip, man patiko šios mintys. Aš įveikiu save. Persilaužiu, augu ir tobulėju. Peržengiu ribą. Kiek žmonių šiame pasaulyje yra išgyvenę tai, ką dabar išgyvenu aš? Tai mano patirtis, mano gyvenimas, mano sprendimas! Man niekam nereikia nieko aiškinti. Daugiau niekada niekam nereikės teisintis. Neturiu ko gėdytis. Tobulėju čia ir dabar, esu pasiruošęs prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, už kiekvieną žingsnį. Aš judu į priekį tuo metu, kai visi, kuriuos pažįstu, stagnuoja. Ne, dar daugiau: tai dvasinė patirtis, kažkas dieviško. Per mane byloja Aukštesnioji jėga, kiekvienas centimetras, kurį priliečiu, yra Jos vardu. Tai mano Kryžiaus žygis! Nesu išpuikėlis, bet tokių situacijų pasitaiko toli gražu ne kiekvienam. Aš, matyt, esu išrinktasis. Jaučiausi įkvėptas, man prakaitavo delnai, blauzdas pradėjo traukti mėšlungis. Turiu būti atsargesnis, tariau sau.

Stengiausi nusiraminti, o kai pavyko ir vėl ištiesiau ranką į tamsą, kad tęsčiau kelionę, atsitiko tai, ko labiausiai bijojau – mano ranka atsitrenkė į kažkokį daiktą. Beveik puoliau į paniką; mano apskaičiavimais ten nieko panašaus neturėjo būti, bet buvo, liečiau tą objektą rankomis, o tai savo ruožtu įrodė, kad vis dėlto buvau ne savo kambaryje, todėl nėra prasmės tęsti kelionę ir ieškoti šviesos jungiklio, nes ten jo visai nėra, o aš būsiu priverstas čia tupėti iki pat aušros, tikėtina, net kelias valandas, per kurias tikrai persišaldysiu ir susirgsiu. Ir garantuotai mirsiu. Kodėl? Kodėl? Kodėl, kai jau buvau beveik patikėjęs, kai atrodė, kad viskas vyksta taip, kaip planavau, kai atrodė, kad tiek nedaug beliko, kodėl, sakykit, kodėl tai vyksta būtent man? Iš visų žmonių – būtent man? Kuo aš nusidėjau? Ką nuskriaudžiau? Visa tai tik dar kartą įrodo, kad gyvenime nėra didžiojo plano, mes esam niekas, dulkės, purvas šioje šaltoje, žiaurioje, nesąžiningoje visatoje. Nori daryti gera, esi pasiryžęs keistis iš visos širdies, įsidrąsini, apsisprendi, o tave išspjauna – pažemintą ir bejėgį. Kaip aš galėjau būti toks kvailas ir patikėti? Kaip aš išvis drįsau puoselėti viltį, kad tikėjimas mane išgelbės?

Norėjosi verkti. Beveik pravirkau. Akys prisimerkė, žandikaulis skausmingai sustingo. Man galas. Praradęs viltį griebiausi neatpažinto objekto. Jis buvo kampuotas, bet ir ganėtinai aptakus. Kraštai aštrūs, bet paviršius visiškai lygus. Jis buvo tuščiaviduris ir sunkus, ir nepatogus, ir ne vietoje, ir svetimas, ir grėsmingas, ir ten, kur jo neturėjo būti.

Mano pirštai atsitrenkė į kažką kieto, šalto ir vertikalaus. Perbraukiau delnu. Siena. Klūpojau ant kelių ir vis čiupinėjau abiem rankomis. Kuo ilgiau čiupinėjau, tuo saugesnis jaučiausi. Dabar buvau įsitikinęs, kad tai tikrai siena, lygi ir šalta. Manyje gimė paskutinė viltis – gal tamsoje neteisingai apskaičiavau atstumą ir tai vis dėlto mano kambarys, mano grindys ir mano siena; jei taip, ant sienos turi būti šviesos jungiklis, nors mano apčiupinėtas objektas tam prieštarauja. Bet dabar nebeturėjau ko prarasti. Koks skirtumas, laukti aušros, tupint ant grindų ar stovint, jei manęs vis tiek garantuotai laukia mirtis. Tik kelis kartus gyvenime žmogus susiduria su mirtimi akis į akį. Ir ne kiekvienas tai atlaiko.

Greitai atsistojau, ištiesiau ranką – ir štai. Mano šviesos jungiklis. Paspaudžiau, įsižiebė šviesa ir viską pamačiau. Viską supratau. Išjungiau šviesą ir vikriai grįžau į lovą, kur netrukus kietai užmigau.