Anna Rancāne. Eilės
Iš latgalių ir latvių kalbų vertė Vladas Braziūnas
Anna Rancanė (g. 1959) – poetė ir dramaturgė. Gimė Liuzeniekuose (Miglinieku valsč., Ludzos r.). Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Malda į namus“ (Lūgšana mājai, 1982) rašo ir latviškai, ir savąja latgalių kalba (eilėraščio pavadinimu teigia: „muna volūda“ („mano kalba“). Rygoje, Latvijos universitete, baigė Ekonomikos fakultetą, gavo inžinierės programuotojos diplomą. Mokėsi Maskvoje, Maksimo Gorkio literatūros institute. Yra dirbusi inžiniere ekonomiste skaičiavimo centre, redaktore leidykloje „Liesma“, Daugpilio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja, įvairiuose spaudos leidiniuose ir kitur. Gyveno Rėzeknėje, Daugpilyje, šiuo metu apsistojusi Rygoje: nuo pernai yra Latvijos Saeimos narė.
Be eilėraščių rinkinio „Malda į namus“, 1986–2018 m. yra išleidusi dar aštuonias poezijos knygas, parašiusi scenarijų, libretų ir kitų žanrų dramaturgijos kūrinių, taip pat dainų. A. Rancanė pristatoma kaip poetė, kurios eilėraščiuose „atgyja šimtmečius kaupti tautos etiniai ir estetiniai principai, svarbiausios vertybės yra tauta, žemė, vaikas, motina, namai, Latgala“.
A. Rancanė yra iš tos tvirtos mūsų senų bičiulių, jos bendraamžių, grupės kaip ir a. a. Pėteras Brūveris ar Inesė Zanderė. Anna ne kartą buvusi mūsų festivaliuose ar kituose poezijos renginiuose. Bet jau senokai. Tad prisipažįsta Lietuvos labai pasiilgusi.
Vertėjas
* * *
Mano latgališka tapatybė
dairosi įkypom
turkų mongolų akim,
rusiškoj krosny
patroškina puodą kopūstų,
šmakovkos išmaukia
už prarastą meilę,
nubraukia nuo veido ašarą
ir pasileidžia juoktis –
buvę nebuvę!
Mano latgališkai tapatybei
peilio ãšmens kišenėj
kaip žaibas rugpjūty,
už savo ir šeimos garbę
ištrauks ir neišsigąs,
paskiau nušluostys nuodėmę
raudonu dangaus kraštu.
Mano latgališkumas,
prikaltas prie kryžiaus kapuos,
netikėtai parpuola ant kelių
VIA APPIA Romoj,
erškėčių vainiką prisiima
kaip amžiną atlygį
už savo ir kitų nuodėmes.
Per pìlnatis gẽgužę
renka iš plaukų
vyšnių žiedus,
deda prie kryžiaus pakelėje
ir parašo japonišką haiku.
Vėlìnių dienom
kriaukšlelę atlaužia,
kad būtų vėlėms pasisotint.
Mano latgališkas latviškumas,
plūstas ir iškankintas,
nieko daug nekalba,
„Gailestingoji motin“, atsidūsėja
Dainų tėvo baltoj barzdoj,
sėdas Uliso laivėn
ir išplaukia, ir pyutviejeni
kiaurai per Razną
dainuodamas.
Iš latgalių kalbos vertė Vladas Braziūnas
Vienas rudens eilėraštis
Ruduo greit praeis. Keisiu turguj svajones
Į geltonus, raudonus klevo lapus.
Būsiu turtinga. Taip, namų neturiu,
amžinai stoviu vartuos.
Ir prašau pilko dangaus –
Teapkloja mane kaip marška,
Te paukščiai klajokliai mane įamžina,
pagaliau rasčiau namus.
Ir prašau pilko rudens –
Plešia mane it vaisių pusiau,
Kad žodžiai kaip sėklos lizdą sau
armeny susiklausytų.
* * *
Nežinau, kur surasti man atlaidą.
Jos akys tamsios it vandenys rudenį,
Sunkios ir pilnos
Rudų lapų
Lyg seno aukso.
Nežinau, kur surasti man atlaidą,
Ji nemoka eiti lengvai,
Mano kojos sunkios kaip plūgas.
* * *
Dievo tamsos išblaškytuose tyruos
Gyvena visi,
Kurių dar nesu prisilietus.
Keisti augalai, juokingi,
Auga šaknim į viršų.
Paveikslai patys nusipučia dulkes,
Natiurmortas
Prajunka staigiai ir šiurkščiai.
Šviesa ant puodelio krašto,
Trūkčiojanti ir jaudulinga,
Ieško tinkamo linkio,
Krinta
Ant nėriniuotos močiutės staltiesės,
Ir laikas vientisas tampa.
* * *
Kai ir vėl nebijosim paliesti viens kito,
Vyšnių žiedai susipins keistame šoky,
Nesvarbu, kuriuo metų laiku tai nutiks, bet žydės, ak, žydės vyšnios,
Tavo veide bus kitų, man nepažįstamų, bruožų,
Juos pasistengsiu nubraukti.
Tavo akys bus per daug mačiusios,
Aš malšinsiu baimės klejones vieną po kitos,
Pirštų galiukais skaitysiu prisiminimų nuotrupas,
Skausmo nejausiu.
Mūsų rankos aprims,
Kolei lauksim, kada ir vėl sužydės,
Susivys mūsų pirštai, žaismingai vėl išsiskirs,
Tas šokis bus nesibaigiantis.
* * *
Tai, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema,
Savo šnopavimu
Teršia vandentaką ir kraujotaką.
Galvoj įkyrus triukšmas, ne, čia nei Mahleris, nei Bachas,
Net ne plėšrus dūmų detektoriaus perspėjimas, –
Kad neužtrokštum nuo to, kas nebe ruduo, bet dar ne žiema.
Nevalyvai gniaužia nemigai kvapą baltuose pataluos,
Apgraibom ieško kelio betliejun, ašraman, himalajuosna,
Dvasinės detoksikacijos, atgimimo ar saulės šokimo.
Kažkur nerimastingai kūdikis sukruta
Apvaliose pasaulio įsčiose.
* * *
Išsigąsi ūmios šviesios dienos,
Visa laiką tamsoj gyvenęs,
Išsigąsi kieno nors palytėtas,
Kai vienas esi kaip akmuo.
Beldžiasi, beldžiasi,
Kažkas į duris tavo beldžiasi,
Vis dar gyvas, vis dar gyvas!
Daugiaaukščiame avily siuva mirusios bites,
Medus dar renkama, bet ir jis veikiai išseks.
Lėti šešėliai sukrešės, dulkėmis užsiklos.
Beldžiasi, beldžiasi, įsitikink,
Vis dar gyvas? Vis dar gyvas.
* * *
Muziejaus paveikslams šiandien laisvadienis.
Angeliukai valgo ledus.
Madona pasikaišius sijoną šluoja grindis,
Įsodina vaiką kieme į sūpekles.
Sūpeklių vyriai girgžda
Ilgai ir gaižiai.
Natiurmorte apvirsta vaza,
Obuoliai nurieda palovin.
Tuo tarpu pasaulis supas
Pavasariuos ir karuos.
Per daug neišgyventų gyvenimų
Slypi už rėmų.
* * *
Ji gyvena šalia manęs virtualios realybės erdvėj.
Rytais stebiu, kaip ji šukuojasi plaukus,
Įsijungia kompiuterį, pyksta, dažosi lūpas.
Jos šypsena gundanti ir visai nebaisi.
Kartais ją matau kaip savo atspindį veidrody,
Tada, kai rašau, ji man žiūri per petį.
Visą laiką bijau, kad ją pašauksiu vardu,
Kai ji prisiartina ir palyti,
Lyg netyčiai, tarytum praeidama.
Šalti šiurpuliukai perbėga kūnu.
Ji nekaltai nusišypso ir nuo rankovės nusiima pūką.
* * *
Susodinu prie ilgo stalo visus žmones,
Kurių dar nesu sutikus ir galbūt nesutiksiu,
Jų veiduose išvystu savo mirtį, savo gimimą.
Gležni ir brangūs dalykai, bet –
Kur aš visa tai dėsiu?
Papjaustau kaimynams duonos, sūrio bei prisiminimų,
Aš tavęs nepažįstu, tu manęs nepažįsti,
Mūsų pečius suglaudžia dviguba vaivorykštė
Per ilgą lietų, jame pamažėlei lynoju.
Sulyta vakarėj gaisoj, nukraujavusi vėjy,
Juokiuosi audros debesims, baimei ir išėjimui.
Tamsoj, kur prisiminimų karvės įstabios ganos,
Savo mielus nesutiktuosius kartais dar sutinku.
Dubultai
Ankstyvas rytas, suarta juosta aplink vandens platybę.
Tikriausiai, kad būtų matyti, ar naktį kieno nebrista į jūrą,
O pėdos atgal neveda.
Žuvėdrų pėdos nesiskaito, jos nesuskaičiuojamos.
Ornamentai, mezginiai, nėriniai, smulkūs ir subtilūs.
Mintys galiausiai sulinksta it smiltžemio smilgos.
Paukščiai sulesa, ką naktį atnešė bangos.
Nueit ligi vienišos valties ir aplink jūrą apvest apskritimą,
Saulę, smėlį, pasaulio ribas nužymėti.
Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas