Kjellis Espmarkas. Eilėraščiai

Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau – ilgametis šio universiteto profesorius. 1956 m. debiutavo kaip poetas, o 1980 – kaip romanistas. Septynių prozos knygų serijoje Užmaršties laikas nagrinėjo septynias didžiąsias mūsų laikų nuodėmes. Tai trumpi romanai, vaizduojantys įvairių visuomenės sluoksnių žmones. Išleido trylika eilėraščių rinkinių, dešimt romanų, esė. Parašė knygą Literatūrinė Nobelio premija. Savo monografijose apžvelgė švedų poetų modernistų Arturo Lundkvisto, Harry’o Martinsono, Tomo Tranströmerio kūrybą. Romane Hofmano pasiteisinimas (2012) atskleidė šio romantikos genijaus svarbą ir modernumą. K. Espmarko kūrinių išversta į daugiau kaip dvidešimt kalbų. Rašytojas yra pelnęs keletą literatūros premijų, tarp jų ir T. Tranströmerio. 

K.Espmarko eilėraščių rinkinys Paukščių Takas (2007), kritikų nuomone – „geriausia švedų poeto knyga, parašyta XXI amžiuje“. Tai šimtas savotiškų epitafijų, kurias poetas kūrė ne vienerius metus, įkvėptas vadinamosios „Graikiškos antologijos“ (Anthologia Graeca).

Savo knygos Paukščių Takas pratarmėje jis rašo: „Jei mėgintume įsivaizduoti, kad kiekvieno žmogaus patirtis, visi jo vertinimai susikoncentruoja ir virsta viena suvokimo akimirka, nuo tokių epifanijų mus supantis visatos laikas imtų žibėti kaip Paukščių Takas – kartais nuostabiai ryškiai, bet kur kas dažniau blausiai, tarsi pro ūkanas. Čia tikriausiai atsirastų ir juodųjų skylių – skaudžių likimų, kurie neskleidžia šviesos. Jeigu pavyktų išgirsti tuos liudijimus, kaip jie skambėtų? Poetas gali į tai atsakyti. Tą savotišką iššūkį pabandžiau suformuluoti viename  eilėraštyje: „Paskolink man savo balsą!“ Šitaip atkurtos akimirkos būtų begalinė istorijų virtinė didžiosios Istorijos paraštėse.“

K.Espmarkas savo epitafijose byloja mitinių, istorinių, biblinių, literatūrinių, anoniminių praeities ir šių laikų žmonių vardu, glaustai, aforistiškai perteikdamas istorinius, kultūrinius ar kasdienio gyvenimo įvykius.

Vertėja

***

Kai mums ėmė priešintis pasatas,

nuleidome inkarą Poli Condore,

mano atradimų kelionei buvo lemta pasibaigti.

Ką aš sugrįžęs pargabensiu?

Viešpatie, tu man žadėjai ypatingą paukštį,

kuris būtų Upsalos anatomijos salės pasididžiavimas,

bet aš net negalėjau jo aprašyti –

Kapitonas sukliudė,

pavydėdamas garbės mokslo vyrams.

Savo mokytojo Linėjaus jau nepradžiuginsiu

kinų šilkmedžio sėklom.

Pakilęs karštis man veržia gerklę,

esu taip toli nuo Bodarnos, nuo savo mylimųjų,

iš to, ką gyvenime teko matyti, man liko

tik viesulas prie Sundos sąsiaurio,

iki pat dangaus pakėlęs vandenį.

Kad ir mane kas taip pakylėtų

iki Tavęs ištraukdamas iš tos bėdos.

***

Kaip lengvapėdiškai mitas pasmerkė mane mirti –

girdi, aš nušokau nuo Leukadės uolos.

Keletą šimtmečių dar buvau gyva

devyniuose papiruso ritiniuose,

traškančiuose nuo mano meilės be atsako.

Aš numiriau tik tada,

kai degė Aleksandrijos biblioteka.

Nieks nepastebėjo, kaip kažkas dingo

suliepsnojus mintims,

prisiminimų žiežirbas išblaškė vėjas.

Vėlesnėm kartom dar šis tas liko

tik išsilavinusių pedantų dėka:

man padėjo išlikti keista rašyba –

keliavau per amžius

su man neįprastu įvardžiu.

Klaidžiojau lyg nelaiminga nuolauža,

praradusi bet kokį ryšį.

Paskui supratau: tau aš esu

kaip fragmentas. Nebyli mano ekstazė

atkakliai skamba tavo ausyse.

***

Ant manęs užmetė tinklą,

kad įsipainiotų mano tridantis. Šokau į šalį

ir suklupau. Krauju paplūdusi gėda.

Kad bent matyčiau savo priešininką.

Arenoj, rodos, ir saulė prieš mane atsisukus.

Sužaibuoja mane kertantis kardas.

Tą akimirką,

miniai stūgaujant, dar spėju suvokti –

mano priešas toks pat kaip ir aš,

išplėštas iš savųjų, iš nusiaubto kaimo,

turguj parduotas paauglys,

kentęs patyčias Forumo barakuose.

Jo akys toj pragaro šviesoj pakėlus kardą –

kaip du šaukštai baimės.

Blizgantis veidas tarsi veidrodis,

kuriame regiu ir pats save.

***

Šis fragmentas – tai mano gyvenimas.

Laivas per mažas, kad vadinčiau jį džonka,

jis – kaip lietui atkištas delnas.

Bortai siūbuoja: aukštyn, žemyn,

į dangų, į pragarmę,

kai imu traukti tinklą,

įsitempia akimirka.

Tinklo akys pavirsta virve,

kuri virpa nuo žinios iš gelmių,

pjauna mano delnus.

Gelmės pasaulio aš jau neįkelsiu

į menką savo laiviūkštį!

Vanduo jau siekia borto kraštus.

Atsitiks tai, kas turi atsitikti –

jūra viskam abejinga.

Tinkle spurdanti galybė,

siunčia man žinią nervinga kalba.

***

Kai turkai iš pilvotų vyno butelių nutiesė

pontoninį tiltą į mūsų Konstantinopolį,

dramos pabaiga pasidarė aiški.

Škiperis iš Venecijos laukė,

bet aš, susikūprinęs, graužiamas vėžio,

dar šiek tiek užtrukau teatro griuvėsiuose,

tai buvo kaip įvaizdis, ką netrukus prarasim.

Net savo nešmenę, surinktus raštus,

man siūlė negaištant palikti.

Scenoj tarsi išvydau iš smėlio

kylančias figūras. Jos veikiai

įtraukė mane į savo vaidinimą.

Mano skausmai staiga pradingo.

Tarsi gyslom tekėtų atsakymas,

kodėl Edipas išsidūrė akis.

Supratau, mano gyvenimo prasmė –

Aristotelio veikalus perduoti jums.

***

Nieko neįtardamas

gali pristatyti laišką

tarsi kokį karaliaus įsaką

su puošniu antspaudu ir trumpa žinia:

Nužudyk tą, kuris tau perduos šį mano raštą!

Tave suims, manysi, kad jie apsiriko.

Aš – tik paprastas gelumbės pirklys!

Kaip toks nuosprendis gali vykti be teismo?

Kalėjimo prižiūrėtojas nuramins: įvyko klaida,

deja, šis reikalas jau nebeatšaukiamas.

Maždaug taip aš linkęs nusakyti savo vedybas.

Jos moko mane ničnieko nebesuvokti.

***

Kai Tilio landsknechtai užplūdo gatves,

padeginėjo namus ir šventoves,

kai ėmė grobti visas surastas moteris,

aš slėpiausi po sulūžusiu vežimu,

įsiraususi į šiaudus, į arkliamėšlius.

Tėvas mane buvo pamokęs skaityti, bet nepasakė,

kad kiekviena raidė žodyje Magdeburgas

persunkta krauju.

Motinai, tiek daug kalbėjusiai apie malonę,

dangus tą dieną buvo užvertas.

Savo anūkams dažnai pasakoju,

kaip anuomet šiaudai ir akliamėšliai

išgelbėjo mirtinai išgąsdintą mergaitę.

***

Šiaurvakario genami iš jūros pakilo

juodi grėsmingi debesys.

Už Duvedo mes įsirengėm stovyklą.

Nebuvau dar matęs tokių iškankintų žmonių.

Iš deginamų pakinktų maža naudos.

Slankiojom nušalusiom rankom,

gal kur užuosim arklių šlapimą, pūgoje pasiklydom.

Kas buvai Tu, tamsoj garsiai priminęs mums

mūsų kaltę?

Pavasarį vilkus atviliojo dvokiantys lavonai.

Ilgšio Olofo Ragnhilda net kelis rado

šieno vežime.

***

Man rodės, gamtoj aš matau sistemą,

daugybė klasių, tik skiriasi lytis.

Dabar man visa tai – klaidi tamsa,

kurioj vilkas – giminė pakalnutei.

Daug keliavau po kraštą,

aprašinėjau Švedijos turtus –

ar jie dar išlikę žemėlapiuose?

Tada jaučiausi mokslo karalius.

Dabar tarp savo atradimų teprisimenu vieną –

Viešpats mums atsilygina ta pačia moneta.

Bet vienas dalykas neišeina man iš galvos:

asesorius Hausvolfas, apgaule gavęs tarnybą,

susilaukė atpildo – mirė įšalęs lede.

Jis atplaukė iki pat Gotlando salos

su nebaigtu žiaumoti įgaliojimu.

Nemezidė tarytum sumažino visą mano sistemą

iki menko, bet negailestingo veidrodėlio,

kuriame tarsi matau velionį: barzda apšarmojus,

iš burnos kyšo apkramtytas

brangiausias jo dokumentas.

***

Man buvo devyniolika, rašiau eiles,

rengiaus egzaminui į karaliaus tarnybą,

tačiau mane užgulė tamsa,

išsiriečiau kaip deganti sakinga skala.

Laukus svilino juoda saulė.

Suanglėjo net paukščių giesmės.

Į žmones įsibrovė naktis,

stūgaudama iš gobšumo ir pykčio.

Vieną dieną prie šventyklos, kur labiau tikima

kumščiu, o ne malda, sutikau vienuolį.

Jis taip smogė man į paširdžius,

kad lūžo keturi šonkauliai –

mano krūtinė tarsi pavirto

juodu dangaus skliautu.

Staiga išgirdau paukščių giesmę.

***

Kaip ir kitais kartais,

kai žiauriai nuplakdavo,

nukėblinau prie upės,

ilgai stebėjau jos tėkmę,

mokiausi būti viskam abejingas.

Tačiau tą vakarą

Volga tiesiog švytėjo saulėje,

tarsi tiglyje ištirpintas alavas.

Viešpatie,

kaip Tu leidi iškankintam baudžiauninkui

regėti tokį grožį, nuo kurio taip skauda?

***

Teisėjui aš buvau tikra mįslė.

Kaip galima tam, kurį lyg ir mylėjai,

24 kartus smeigt į krūtinę ir kaklą?

Tiesaus atsakymo jie iš manęs nesulaukė

nei lauždami nykštį, nei paguldę ant kankinimų suolo.

O kas man galėtų paaiškinti neviltį,

pilką ir niaurią kaip lapkričio padangė?

Kai aš pagaliau supratau, kad ji sanguliauja su kalviu.

Man buvo ne taip svarbi jos kekšystė.

Labiau žeidė jos melas, noras įteigti,

kad saulė vis dar šviečia,

kiekvienas jos žingsnis – pėdsakas mano gyvenime,

be jos būčiau niekas šitam pasauly.

Man teliko peilis nudilintom kriaunom –

vienintelis tikras daiktas, kurį stvėriau tą rytą,

kai iš manęs buvo atimta gyvenimo prasmė.

Smūgis po smūgio

bandžiau ją susigrąžinti.

Verstų eilėraščių pavadinimai švediškai:

När passaden stod fast emot oss

Så förhastat av myten

Nätet faller över mig

Der här fragmentet är mitt liv

Sedan turkarna byggt en bro

Utan att man inser det

Medan Tillys knektar drog genom gatorna

Utur havet uppsteg

Tyckte jag fann ett system i naturen

När jag var nitton

Som förr om årem

För domaren var jag en gåta