Apie autorių:
Gerhardas Meieris (1917–2008) gimė ir bemaž visą amžių gyveno Nyderbipe. Mokykloje rašė eilėraščius. Aukštuminės statybos studijų Burgdorfo technikume nebaigė. 1937 m. vedė Dorą Vogel, susilaukė dviejų dukrų ir sūnaus. 33 metus dirbo Nyderbipo šviestuvų gamykloje. Karo metais tarnavo kalnų šaulių kuopoje. 1956 m. dėl plaučių tuberkuliozės atsidūręs sanatorijoje vėl pradėjo rašyti. 1964 m. pasirodė eilėraščių rinkinys Žolė žaliuoja, po to Saulėgrąžų šešėlyje bei du „eskizų“ rinkiniai Vazoninės palmės svajoja apie oazes ir Mano kaime lyja. 1971 m. palikęs gamyklą Meieris atsidavė rašymui. 1974 m. pasirodė „prozos kūrinys“ Kita diena, paskui romanai Apsilankymas ir Tiesutėlis kanalas. 1979 m. romanu Mirusiųjų sala prasidėjo jo opus magnum, Amraino tetralogija, užbaigta 1990 m. Paskutinė knyga Ar granatmedžiai jau pražydę, skirta 1997 m. mirusiai žmonai Dorai, išėjo 2005 m.
Apie knygą:
Amraino tetralogija neišdildomai įtraukė Nyderbipą (alias Amrainą), gimtąjį Gerhardo Meierio kaimą, į pasaulio literatūros žemėlapį, ir rašytojas neretai vadinamas Proustu iš Amraino. Joje Meieris neįtikėtinai nugludino savąją eksperimentinę prozą, išpuoselėjo jo paties deklaruojamo „rašymo apie nieką“ metodą ir stilių. Romanų veikėjai Bauras ir Bindšėdleris tarsi nedaro nieko, tik šnekučiuojasi vaikštinėdami po miestą ar kaimą, bet jųdviejų pokalbiai ir vieno iš jų nebylūs mintijimai apie kasdieniškiausius dalykus asociacijomis natūraliai nuklysta į literatūrą, kiną, dailę, muziką, mokslą, nuostabiai atspindėdami visą pasaulį. Paties rašytojo, įsitikinusio provincialo, manymu, kas vyksta kaime, vyksta pasaulyje, o kas vyksta pasaulyje, vyksta kaime, ir pasaulio piliečiu tampi tik per provincialą.
Tetralogijos struktūrą ir stilistiką daugmaž nusako Bauras, visą gyvenimą ketinantis rašyti: „…romanas prilygsta kilimui, rankų darbo kilimui, kurį audžiant itin svarbu spalvos ir motyvai, pasikartojantys, žinoma, permainingai, būtent kilimui, pagamintam namudiniu būdu, netgi šiek tiek negrabiai, ir kam nors tas kilimas primena mergaitę iš mokyklos laikų, gėlių pievą su trešnėmis, kaip tik žydinčiomis; sykiu apima noras dar bent kartelį žengti ta pieva ir, žinoma, ne vienam…“ Ypatinga šių romanų atmosfera kuriama net gramatikos lygiu, ir džiugu, kad lietuvių kalba vis dėlto turi adekvačių priemonių išreikšti vokiškąjį netiesioginės kalbos konjunktyvą arba tamtyč keistokai vartojamą neapibrėžtąjį įvardį „man“.