Wilhelm Hauff. Iš Šėtono memuarų

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad vokiečių romantizmo epochos rašytojas Wilhelmas Hauffas (1802–1827) lietuvių skaitytojams daugiausia žinomas kaip populiariųjų Pasakų (I, II ir III Pasakų almanachai apsišvietusiųjų luomų sūnums ir dukterims, 1825-1827) autorius.

Čia pateikiama ištrauka paimta iš 1825 m. rugpjūtį pasirodžiusios Wilhelmo Hauffo dviejų dalių apysakos Ištraukos iš šėtono memuarų (Mitteilungen aus den Memoiren des Satan), kuria, šalia lyrikos, kelių novelių bei minėtų Pasakų, Hauffas įžengė į literatūros pasaulį.

Kaip pagrindinį veikėją Hauffas įvesdina į savo kūrinį šėtoną. Šalia vampyrų, vaiduoklių, vilkolakių, raganų, tai populiari, ypač XVIII a. pradžioje, romantizmo literatūros figūra – prisiminkime kad ir E. T. A. Hoffmanno Velnio eliksyrą ar A. von Chamisso Nepaprastą Peterio Šlemilio istoriją, netgi klasiko J. W. Goethe´s Faustą… Tačiau Hauffo šėtonas – ne tiek demonas, kiek ironiškas šelmis, kuris, pasinaudodamas žmonių silpnybėmis ir ydomis, spendžia jiems intrigų pinkles. Tad šie Memuarai leidžia pažvelgti į anuometinį viešąjį Vokietijos gyvenimą bei autorių supantį pasaulį pagrindinio veikėjo „pono fon Nato“ (Natas = Satan) – šėtono akimis.

WILHELM HAUFF

Ištraukos iš šėtono memuarų

Pirma dalis

Įvadas

Marte, e’rassembra te, qualor dal quinto

Cielo, di ferro scendi e d’orror cinto.

Tasso. Išlaisvintoji Jeruzalė. V. 44.

Pirmas skyrius

Leidėjas užmezga įdomią pažintį

Kas paskutinėmis 1822-ųjų rugsėjo dienomis taip kaip šių dėmesio vertų raštų leidėjas ir vertėjas, lankydamasis Maince, buvo apsistojęs gražiajame „Trijų karūnų“ viešbutyje, tam šios dienos tikrai neatrodys tuščiai praleistos.

Viskas anąsyk susiklostė taip, kad gyvenimas viešbutyje, nors ne iš smagiųjų, būtų malonus. Subtilaus skonio vyno, gardžių valgių, gražių kambarių čia ir kitąsyk tikriausiai būtum radęs, bet daug rečiau, išties labai retai tokią rinktinę draugiją. Neprisimenu, kad nei kada nors iki tol, nei vėliau, būčiau sutikęs ką nors iš tų, su kuriais kartu sėsdavau prie stalo ir gyvenau po vienu stogu, bet anomis palaimingomis dienomis mus glaudžiai sujungė tokie švelnūs draugingumo saitai, kokių niekada nesitikėjau galint būti tarp svetimų žmonių, nepažįstančių vienas kito nei geidaujančių daugiau sužinoti apie vienas kitą.

Žinoma, gražus, savo vaizdais džiuginantis 1822-ųjų ruduo, kuriuo mėgavausi prie Reino, daug lėmė, kad sieloje įsiviešpatavo rami giedra, kad kiekvienas šliejosi prie draugijos, bet aš pagrįstai manau, kad tai buvo vieno nepaprasto, vėliau man didžiai svarbaus vyro nuopelnas.

Jau beveik pusantros dienos buvau įsikūręs „Trijose karūnose“; jei ne draugas, kurio nebuvau matęs keletą metų ir kuris prašė, kad atvykčiau 25-tą ar 30-tą dieną, būčiau čia neužtrukęs, nes mane kamavo baisus nuobodulys. Viešbučio svečiai buvo mandagūs, net draugiški, bet šalti, artimo ryšio nemezgė ir nesidomėjo, ar kaimynas jaučiasi gerai, ar blogai; kiekvienas mokėjo paduoti šalia sėdinčiajam dailiai ištroškintos žuvies, gardaus kepsnio ar salotinę, bet „genialumo, turiu omenyje išmonę“, prie stalo, juo labiau vėlesniu metu, gerokai trūko.

Vieną popietę žiūrėjau pro savo langą žemyn, į tuščią aikštę priešais viešbutį galvodamas, kokius reikalavimus aš keliu žmonėms apskritai, ypač tiems, kuriuos sutikau viešbutyje (turiu galvoje ne tik šeimininką ir kelnerius), kai staiga gretimoje siauroje gatvėje pasigirdo grindiniu riedančios karietos dardėjimas, ir netrukus ji sustojo po mano langu.

Skoninga karietos išvaizda tarsi liudijo, kad savininkas yra elegantiškas ponas, tik buvo keista, kad nei ant priekinės, net ant galinės pasostės nesėdi joks tarnas, nors, sprendžiant iš ketverto pašto arklių kinkinio, lyg ir turėjo taip būti.

„Gal koks ligonis, kurį reikės iškelti iš karietos“, – dingtelėjo man ir aš nukreipiau lornetą į aukšto, įspūdingo dureles atidariusio vyriausiojo kelnerio ranką.

– Turite laisvų kambarių? – sušuko žemas, malonus vyro balsas.

– Kiek tik pageidaujate, jūsų malonybe, – atsakė milžinas.

Aukšta, liekna figūra mikliai šmukštelėjo iš karietos ir įėjo į fojė.

– Dvyliktas ir tryliktas kambariai! – įsakmiai sušuko vyriausiasis kelneris ir Žanas su Žoržu lenktyniaudami nurūko laiptais aukštyn.

Karietos durys liko atdaros, bet antras keleivis nesirodė.

Nustebęs vyriausiasis kelneris nesitraukė nuo karietos ir keliskart dirstelėjo į vidų, vis papurtydamas galvą.

– Hm, hm, pone kelneri, minutėlę!… – sušukau pro langą. – Kas ten…

– Malonėkite luktelėti, – atsakė paslaugusis ir netrukus įėjo į mano kambarį.

-Keistas tipas, – pasakiau jam, – tokia didelė karieta su ketvertu arklių ir vičvienas ponas, be jokio tarno.

– Išties neįprasta, – pritarė kelneris, – labai keista, labai keista, bet vežikas tikino, kad tai geras ponas, nes jau nuo aštuntos stoties mokėjo po du talerius. Gal koks anglas iš profesijos, jie visi kažkokie įdomūs.

– Ar nežinote, kuo vardu? – paklausiau smalsiau, nei derėtų.

– Bus užrašyta lentoje per vakarienę, – atsakė kelneris. – Ar dar ko nors pageidautumėte, pone daktare?

Apmaudu, bet šią akimirką nieko daugiau nesumojau įsigeisti; kelneris išėjo palikęs mane spėlioti apie vienišą keleivį.

Vakare, leisdamasis į valgomąją salę, prasilenkiau su kelneriu, nešinu didžiule skalūnine rašymo lenta. Jis vos mane įmatė, išniręs priešais su žiburiu vienoje rankoje ir lenta, atgręžta į mane, kitoje.

– Fon Natas, privatus asmuo, – perskaičiau. – Ar vis dar be tarnų? – paklausiau aš.

– Ne, – atsakė jis, – nusisamdė du tarnus, bet jiems nevalia nei jo aprengti, nei nurengti.

Kai įėjau į valgomąją salę, draugija jau buvo susėdusi ir aš tyliai nuskubėjau prie savo kėdės; prieš mane sėdėjo ponas fon Natas.

Tas ponas jau pirma buvo sužadinęs mano smalsumą, o dabar sudomino dar labiau, nes mačiau jį iš arti.

Veidas buvo gražus, bet išbalęs, plaukai, akys, vešli juoda barzda žvilgėte žvilgėjo, balti dantys, kuriuos dažnai atidengdavo gražiai išlenktos lūpos, varžėsi su akinamai baltu marškinių sniegu. Ar jis senas? Ar jis jaunas? Negalėjau atspėti, nes veidas su pikantiška šypsena, nepastebimai prasidedančia lūpų kampučiuose ir kaip debesėlis apie dailiai išgaubtą nosį kylančia aukštyn į išdykėliškas akis, regis, liudijo anksti subrendusią ir aistrų audros nužydintą jaunystę, o gal įmetėjusį vyrą, kuris uoliomis kruopščiomis pastangomis sugebėjo gerai išsilaikyti.

Yra galvų, kurios dera tik prie vienos vienintelės kūno formos. Te skaitytojas neginčija, kad tai juslinė apgaulė, kad akis taip pripratusi prie tos formos, kurią davė gamta, jog neįsivaizduoja kitokio derinio. Ši galva niekada negalėjo kūpsoti ant kresno, stambaus kūno, o tik vainikuoti aukštą, liekną, liauną figūrą. Taip ir buvo, ir greiti kaip mintis veido raumenų judesiai, perteikiantys lūpose žaidžiančią lengvą pašaipą, gilios rimties apgaubtą aukštą kaktą, persiduodavo ir kūnui oria, bet malonia laikysena, mikliais, švelniais, beveik gracingais rankų judesiais, apskritai grakščia, karališka šio vyro povyza.

Toks buvo ponas fon Natas, sėdintis man priešais prie vakarienės stalo. Valgant pirmus patiekalus turėjau užtektinai laiko, kad visa tai pamatyčiau, smalsiu spoksojimu neįkyrėdamas įdomiam vis­-à-vis. Beje, ne tik aš stebėjau naująjį svečią, nes tą vakarą kitame stalo gale daugelio damų akiniai be paliovos judėjo, nors mane ir mano kaimynus per pietus jos apžiūrinėjo daugiausia plika akimi.

Patiekė desertą, ir puikios užstalės muzikos dirigentas, apeidamas stalą, pradėjo rinkti užpelnytą atlygį. Priėjo ir prie nepažįstamojo. Jis įmetė talerį, kuris įkrito tarp smulkių monetų, ir nustebintam rinkikui kažką sušnabždėjo į ausį. Šis tris kartus žemai nusilenkė, lyg sutikdamas ir pažadėdamas, ir nuskubėjo prie savo orkestrėlio. Muzikantai vėl pradėjo derinti instrumentus.

Nekantriai laukiau, ką gi išrinko nepažįstamasis; dirigentas davė ženklą ir iš pirmųjų taktų atpažinau nuostabųjį Osinskio polonezą. Nepažįstamasis nerūpestingai atsilošė kėdėje, lyg paskendęs muzikos garsuose, bet greitai pamačiau, kad tamsios akys po ilgomis juodomis blakstienomis nuolat šmirinėja į visas puses – akivaizdu, jis tyrinėjo čia esančiųjų veidus ir tai, kokį įspūdį jiems darė nuostabusis polonezas.

Iš tiesų! Ši savybė, mano galva, rodė patyrusį žmonių žinovą. Vis dėlto darytume klaidingą išvadą, jei tartume, kad karštesnis ar šaltesnis įsijautimas į garsų pasaulį liudija didesnį ar mažesnį sielos gebėjimą jausti grožį ir prakilnumą; juk net šuo užkaukia suskambus švelniems fleitos garsams, o arklys pastato ausis nuaidėjus skardžiam trimitui ir, išdidžiau išrietęs sprandą, žengia tvirčiau ir smagiau.

Vis dėlto nebuvo smagesnio reginio, kaip skirtingų asmenų veidai skambant gražiausioms kūrinio vietoms; pagyriau nepažįstamąjį, kad taip puikiai parinko šią muziką, ir tarp mudviejų greitai užsimezgė pokalbis apie muzikos poveikį vienokiam ar kitokiam charakteriui.

Kiti svečiai išsiskirstė, tik keletas, iš tolo klausęsi mudviejų pokalbio, pamažu prisislinko arčiau. Net nepajutau, kaip atėjo vidurnaktis, nes nepažįstamasis mus taip įtraukė į visas žmonių gyvenimo aplinkybes, atskleidė visus jų polinkius ir troškimus, kad mintyse turėjome pripažinti, jog taip giliai išmąstytų, netikėtų išvadų niekada nebuvom girdėję nei skaitę.

Nuo to vakaro „Trijose karūnose“ mums prasidėjo naujas gyvenimas. Atrodė, tarsi pas mus įsikūrė pats džiaugsmas ir dabar švenčia savo nuostabiąsias šventes; tie, kuriems net nebūtų atėjusi į galvą mintis likti čia ilgiau kaip vieną naktį, dėjosi prie nuolat gausėjančio būrelio, užmiršdami, kad yra atsidūrę tarp žmonių, kuriuos iš visų pakraščių suvedė atsitiktinumas. Natas, ta nepaprasta būtybė, buvo visa ko siela. Vos susipažinęs su artimiausiais užstalės kaimynais jis tapo maître de plaisir.  Jis rengė šventes ir iškylas po puikiąsias apylinkes, pelnydamas nuoširdų kiekvieno dėkingumą. Jis užkariavo visų širdį išmoningai parinktomis pramogomis, juo labiau mokėjimu megzti pokalbį. Rodos, virto tikrove pasaka apie Oberono ragą, nes Natas tik praverdavo lūpas ir kiekvienas pajusdavo, kad jis palietė jautriausias jo širdies stygas, pokalbis lengvais sparnų mojais nusklęsdavo aplink stalą ir sąmojai tapdavo išdykėliškesni, vyrų žvilgsniai drąsesni, damų kikenimas šelmiškesnis, ir galiausiai kalbos imdavo lietis tokiu nesuvaldomu srautu, kad vėliau visi prisimindavo tik tiek, jog buvo „dieviškai“ linksma.

Tačiau tą smagybę sužadinęs burtininkas niekada nelinko į šiurkštumą, vulgarumą. Jis pasirinkdavo kokį nors dalyką, kokią dienos naujieną, pasakodavo anekdotus, sumaniai vyniodavo pokalbį, mokėjo atskleisti kiekvieno slapčiausią savybę ir džiugino guviu šmaikštumu, šilta vaizduosena, apimančia visus niuansus nuo skaudaus liūdesio jausmo iki tokių gero ūpo protrūkių,  kurie, apsitaisę žaviais jusles kutenančiais apdarais, skrajoja ties plona padorumo riba.

Tiesa, kartais atrodydavo, kad būtų mažiau pavojinga, jei jis tik pasišaipytų iš šventumo, prie kurio prisiliesdavo, sudraskytų švelnumą, po kuriuo pasikasdavo; tas švelnus, paslaptingas šydas, kuriuo jis pridengdavo viena ar kita, tik kirbino gašlią mintį pažvelgti giliau, ir derlus fantazijos žaismas dar smarkiau vergė kai kurių gražiųjų damų galvas; tačiau negalėjai ant jo pykti, jam prieštarauti; žaviosios jo savybės nenugalimai traukė, apgaubdamos protą saldžiais kerais, o drąsios hipotezės kaip tiesos įsigaudavo į nesaugomą širdį.

Antras skyrius

Šiurpusis vakaras

Taip genialusis atėjūnas įtraukė mane ir dar dvylika penkiolika ponų ir damų į pašėlusį džiaugsmo verpetą. Beveik visi šiuose namuose apsistojo be jokios būtinybės, bet nė vienas net neketino išvykti. Priešingai, kai ryte ilgai nekildavom iš patalo, dieną ilgai pietaudavome, vakare ilgai žaisdavome, o naktį ilgai gurkšnodavome vyną, plepėdavome ir juokaudavome, atrodė, kad kerai, neleidžiantys išvykti iš šių namų, surakino kojas dar viena grandine.

Tačiau išėjo kitaip, ir galbūt mums į gera. Šeštą mūsų džiaugsmo karalijos dieną, sekmadienį, pono fon Nato neradome visame viešbutyje. Kelneriai paaiškino, kad jis trumpam išvykęs; negrįš iki saulės laidos, bet būtinai parsiras vėlyvajai vakarienei gerti arbatos.

Mes taip pripratome prie to nepamainomo žmogaus, kad ši žinia visai numušė ūpą, atrodė, tarsi kas būtų surišęs mums sparnus ir liepęs skristi.

Kalba, kaip paprastai, nukrypo į nesantįjį, ryškią, nuostabią jo išvaizdą. Keista, man visąlaik galvoje kirbėjo mintis, kad jį savo gyvenimo kelyje jau buvau sutikęs, tik kitu pavidalu; nors grasi, ta mintis nepaliaujamai kvaršino galvą. Iš ankstesnių metų prisiminiau vyrą, kuris savo būdu, o ypač žvilgsniu buvo labai į jį panašus. Anas buvo gydytojas, retkarčiais atvykdavęs į mano gimtąjį miestą; apsistojęs iš pradžių gyvendavo labai ramiai, bet netrukus apie save suburdavo garbintojų būrelį. Tiesą sakant, prisiminti aną žmogų man buvo nemalonu, nes kalbėta, jog kai tik jis pas mus atvykdavęs, atsitikdavusi didelė nelaimė, ir aš negalėjau atsikratyti minties – Natas nepaprastai į jį panašus, maža to, tai tas pats asmuo.

Atskleidžiau užstalės kaimynams be paliovos persekiojančią mintį ir nemaloniai nuteikiantį nuožmaus žmogaus, koks buvo tas atėjūnas mano gimtajame mieste, panašumą su mūsų draugu, kuris pelnė visišką mano pagarbą ir meilę; tačiau nuskambės dar neįtikimiau, kai patikinsiu, jog ir mano kaimynai galvojo tą patį, ir jie manė, kad šmaikštųjį bičiulį jau buvo sutikę visai kitu pavidalu.

– Jūs gąsdinate mus, – pasakė šalia sėdinti baronienė fon Tingen. – Gerąjį Natą norite paversti Amžinuoju žydu ar dar dievažin kuo!

Neaukštas senyvas ponas, profesorius iš T., prieš kelias dienas irgi pritapęs prie mūsų draugijos, visada patenkintas, kartais kauštelėjęs ir visur dalyvaujantis, tą, jo žodžiais, „lyginamosios anatomijos“ valandą tyliai šypsodamas taip mikliai ir greitai suko pirštais ovalią dėžutę, kad ji atrodė kaip ratas.

– Nebegaliu ilgiau slėpti to, ką pastebėjau, – pagaliau pratrūko jis, – jums leidus, maloningoji, aš nelaikau jo Amžinuoju žydu, ir vis dėlto tai itin savotiškas žmogus. Kol buvo su mumis, man vis dingtelėdavo: „Aš jį mačiau, tik kur?“, bet tie prisiminimai lyg užkerėti pradingdavo, kai jis įsmeigdavo į mane savo juodas šmirinėjančias akis.

– Ir man taip pat, ir man, ir man! – vienas per kitą ėmė šaukti visi.

– Hm! He, hm! – nusijuokė profesorius. – Man lyg šydas nuo akių nukrito – tai tas žmogus, kurį prieš dvylika metų sutikau Štutgarte.

– Kaip? Jūs jį esate matęs? Kokiomis aplinkybėmis? – susijaudinusi paklausė ponia fon Tingen ir nuraudo, kad taip įsikarščiavo.

Profesorius paėmė žiupsnį tabako, nupurtė žabo ir pradėjo pasakoti:

– Turbūt jau dvylika metų, kai dėl vienos bylos porą mėnesių teko praleisti Štutgarte. Gyvenau puikiame viešbutyje ir paprastai valgydavau ten pat didelėje draugijoje, viešbučio valgomajame.

Kartą dėl ligos porą dienų praleidęs savo kambaryje, vėl galėjau sėsti prie bendro stalo. Visi gyvai kalbėjosi apie tokį poną Barigi, jau kuris laikas žavintį užstalę šmaikščiu sąmoju ir puikiu kalbų mokėjimu; visi išvien jį gyrė, bet nesutarė dėl jo rango, nes vieni sakė, kad jis diplomatas, kiti – kad kalbų mokytojas, treti – aukštas tremtinys, ketvirti – šnipas. Staiga atsidarė durys, ir visi nutilo kone sumišę, kad taip garsiai ginčijosi; supratau, kad pasirodė tas, apie kurį buvo kalbama, ir pamačiau –

– Na? Sakykite gi! Tą patį, kuris mus…

– Tą patį, kuris mus jau kelios dienos taip puikiai linksmina. Tiesą sakant, tai nieko nepaprasto, bet klausykite toliau: ponas Barigi, taip vadinosi tas nepažįstamasis, jau dvi dienas užstalę gyvino sąmojingais pasakojimais, ir štai mus pertraukė viešbučio šeimininkas:

– Ponai, – pasakė mandagusis, – pasiruoškite smagiai pramogai, kurios sulauksite rytoj; šiandien išvyko ir rytoj sugrįš ponas vyriausiasis teismo tarėjas Hazentreferis.

Paklausėme, ką visa tai reiškia, ir senas žilas kapitonas, jau daug metų šiame viešbutyje sėdintis garbingiausioje vietoje, mums paaiškino, koks tai pokštas: priešais valgomąjį dideliame apleistame name vienas pats gyvena senas viengungis – atsistatydinęs vyriausiasis teismo tarėjas, išsilaikantis iš padorios pensijos, be to, nežmoniškai turtingas.

Tačiau jis yra visiškas kvailys ir turi savotiškų įpročių, pavyzdžiui, dažnai pats sau rengia didelius labai linksmus pobūvius. Jis užsako iš viešbučio vaišių dvylikai asmenų, o savo rūsyje turi puikaus vyno, ir kuriam nors iš mūsų padavėjų tenka garbė padengti stalą. Gal manote, kad jis susikviečia alkanus ir ištroškusius žmones? Nieko panašaus! Ant kėdžių guli seni, pageltę genealoginės knygos lapai, kiekvienas pažymėtas dideliu kryžiumi, bet tas senas keistuolis toks laimingas, tarsi būtų linksmų draugų būryje, kalbasi su jais ir juokauja; visa tai atrodo taip šiurpiai, kad kiekvieną kartą reikia naujo kelnerio, nes kas jau yra buvęs tose vaišėse, daugiau kojos nebekelia į tuos nykius namus.

Užvakar vėl buvo vaišės ir mūsų naujokas Francas dievagojasi, kad jo ten niekas daugiau nė varu nenuvarys. Dieną po vaišių atsiskleidžia antra teismo tarėjo keistybė. Ryte jis išvažiuoja iš miesto ir sugrįžta tik kitą rytą, bet ne į savo namus, kurie per tą laiką būna užšauti skląsčiais ir užrakinti, o čia, į viešbutį.

Jis apsimeta nepažįstąs žmonių, su kuriais matosi kiekvieną dieną ištisus metus, ir pavalgo čia pietus, paskui atsistojęs prie lango pradeda apžiūrinėti savo namą nuo stogo iki pamatų.

– Kieno tas namas kitapus gatvės? – klausia jis šeimininko.

Šis, kaip ir dera, kaskart nusilenkdamas atsako:

– Pono vyriausiojo teismo tarėjo Hazentreferio, drįstu pranešti jūsų ekscelencijai.

– Bet, pone profesoriau, kaip tas pamišėlis Hazentreferis susijęs su mūsų Natu? – paklausiau aš.

– Truputėlį kantrybės, pone daktare, – atsakė jis, – tuojau viskas bus aišku kaip dieną. Taigi Hazentreferis apžiūri namą ir sužino, kad jis priklauso Hazentreferiui.

-Aaa, tam pačiam, kuris mano laikais studijavo Tiubingene? – klausia jis ir, atsidaręs langą ir iškišęs pudruotą galvą, sušunka:

– Hazentreferi! Hazentreferi!

Savaime suprantama, niekas neatsiliepia, ir jis sako:

– Tas senis man niekada nedovanos, jei pas jį neužsuksiu, – ir, pasiėmęs skrybėlę su lazda, išeina atsirakinti savo namo durų, ir šitai kartojasi metai po metų.

– Mus visus, – toliau pasakojo profesorius, – labai nustebino šis keistas įvykis, tad karališkai mėgavomės rytoj įvyksiančiu pokštu. Ponui Barigi turėjome pažadėti, kad jo neišduosime, mat jis ketino iškrėsti teismo tarėjui juoką.

Anksčiau nei įprasta susirinkę valgomajame apgulėme langus. Gatve artėjo dviejų senų kuinų tempiama sukiužusi puskarietė, kuri sustojo prie viešbučio.

– Hazentreferis! Hazentreferis! – pasigirdo iš visų pusių, ir apėmė kažkoks ypatingas smagumas, kai pamatėme išlipantį dailiai pudruotą žmogelį pilkšvu švarku, su didžiule palmės lazda. Jį lydėjo mažiausiai dešimt kelnerių; taip jis įžengė į valgomąjį.

Hazentreferis nuskubėjo prie stalo; retai kada esu juokęsis taip, kaip tada, nes senis šaltakraujiškai pareiškė atvykęs tiesiai iš Kaselio, o prieš šešias dienas buvo laimingai apsistojęs Frankfurte, „Gulbės“ viešbutyje. Barigi pradingo dar iki atnešant desertą, nes kai vyriausiasis teismo tarėjas pakilo ir taip pat skubiai pakilo kiti svečiai, jo niekur nebuvo matyti.

Vyriausiasis teismo tarėjas priėjo prie lango, mes, nenuleisdami nuo jo akių, pasekėme jo pavyzdžiu. Namas priešais atrodė nykus ir negyvenamas, prie slenksčio kalėsi žolė, langinės buvo uždarytos, vienur kitur tarpuose tarp jų buvo įsikūrę paukščiai.

– Gražus namas anoje pusėje, – tarė senis šeimininkui, kuris pagarbiai sulinkęs tebestovėjo jam už nugaros. – Kieno jis?

– Vyriausiojo teismo tarėjo Hazentreferio, drįstu pranešti jūsų ekscelencijai.

– Ėėė, ar tik ne to paties, su kuriuo kartu studijavau? – sušuko jis. – Niekada man neatleis, jei jam nepasirodysiu.

Jis atidarė langą:

– Hazentreferi! Hazentreferi! – sušuko kimiu balsu.

Kas apsakys mūsų išgąstį, kai priešiniame apleistame name, kuris, kaip žinojome, užšautas skląsčiais ir užrakintas, lėtai atsidarė viena langinė; atsivėrė langas ir pro jį pažvelgė vyriausiasis teismo tarėjas Hazentreferis spalvoto kartūno naktiniu chalatu ir balta kepuraite, iš po kurios kyšojo kelios žilos sruogos; būtent taip jis vilkėdavo namuose. Tasai kitapus iki smulkiausios blyškaus veido raukšlelės buvo lygiai toks, kaip stovintis šalia mūsų. Pastirome iš siaubo, kai tas su naktiniu chalatu tokiu pat kimiu balsu sušuko į mūsų pusę:

– Kas yra? Ko reikia? He!

– Ar jūs esate ponas vyriausiasis teismo tarėjas Hazentreferis? – sušuko tas mūsų pusėje, išbalęs kaip negyvėlis, drebančiu balsu, virpulio purtomas kabindamasis į langą.

– Aš pats, – spigiai atsiliepė anas ir draugiškai išsišiepęs linktelėjo galva, – ko pageidaujate?

– Ir aš esu jis! – gailiai sušuko tas mūsų pusėje.– Kaip taip gali būti?

– Klystate, gerbiamasis! – sušuko tas anapus. – Jūs tryliktas; užsukite į mano pastogę, kad galėčiau jums nusukti sprandą; neskaudės.

– Kelneri, lazdą ir skrybėlę! – sušuko leisgyvis vyriausiasis teismo tarėjas, ir jo balsas graudžiai sušvokštė iš įdubusios krūtinės. – Mano namuose šėtonas, jis atėjo mano sielos – malonaus vakaro, ponai, – pridūrė atsisukdamas į mus ir draugiškai nusilenkęs išėjo iš valgomojo.

– Kas čia buvo? – puolėme klausinėti vienas kito. – Ar mums pasimaišė protas?

Anas su naktiniu chalatu ramiai tebežiūrėjo pro langą, o mūsų gerasis senas kvailelis nelanksčiomis kojomis nužirgliojo per gatvę. Prie laukujų durų išsitraukė iš kišenės didelį ryšulį raktų, atsklendė – anas su naktiniu chalatu abejingai žiūrėjo į jį – atsklendė sunkias girgždančias lauko duris ir įėjo į vidų.

Dabar ir anas pasitraukė nuo lango, matėme, kaip nuėjo prie kambario durų pasitikti mūsiškio.

Mūsų šeimininkas, dešimt kelnerių – visi išbalę drebėjo iš siaubo.

– Ponai, – pasakė šeimininkas, – tepasigaili Dievas vargšo Hazentreferio, nes vienas iš jų buvo nelabasis.

Pasišaipėme iš šeimininko patys save įtikinėdami, kad tai tik Barigi pokštas, bet šeimininkas tvirtino, kad niekas negalėjo patekti į namą, nebent su itin įmantriais tarėjo raktais; Barigi dar prieš dešimt minučių, iki įvykstant šiai baisybei, sėdėjo prie stalo, kaip jis galėjo per tokį trumpą laiką užsitempti apgaulingą kaukę, net jei ir mokėjo atsirakinti svetimo namo duris. Tačiau juodu buvo taip klaikiai panašūs, kad jis, dvidešimt metų Hazentreferio kaimynas, nebūtų atskyręs, kuris yra tikrasis.

– Dėl Dievo meilės, ponai, ar negirdite, kaip kažkas siaubingai rėkia?

Mes puolėme prie lango – iš apleisto namo sklido baisūs sielvartingi balsai, kelissyk mums susivaideno, kaip senasis vyriausiasis teismo tarėjas prabėgo pro langą persekiojamas savo gyvavaizdžio su naktiniu chalatu. Staiga viskas nutilo.

Mes susižvalgėme; drąsiausias pasiūlė nueiti į namą; visi pritarė. Perėjome per gatvę; triskart sugaudė didelis varpas prie senio namo, bet niekas nepasirodė – mus suėmė baimė; iškvietėme policiją ir šaltkalvį, išlaužus duris smalsuolių kirbinė pajudėjo plačiais tyliais laiptais aukštyn; visos durys buvo užrakintos, galiausiai vienos atsidarė – puošniame kambaryje ant sofos gulėjo vyriausiasis teismo tarėjas sudraskytu pilkšvu švarkeliu, siaubingai sutaršyta anksčiau dailia šukuosena, negyvas, pasmaugtas.

Niekas niekada daugiau nematė Barigi nei Štutgarte, nei kur kitur.

Trečias skyrius

Šiurpusis vakaras (Tęsinys)

Profesorius baigė pasakojimą; valandėlę sėdėjome nuščiuvę ir susimąstę. Galiausiai man pabodo ta tyla, panūdau vėl užmegzti pokalbį, bet pasukti jį kita linkme, kai vidutinio amžiaus vyras puošnia medžiokline uniforma, jei neklystu, vyriausiasis girininkas iš Nasau, man užbėgo už akių.

– Turbūt kiekvienas iš mūsų yra patyręs, kad jį labai dažnai palaiko kitu žmogumi ar jis nepažįstamą žmogų užkalbina kaip seną bičiulį, keisčiausia, kad pats ne kartą įsitikinau, jog žmonės supainioja ne kasdieniškus, neišvaizdžius, neišraiškingus veidus, o ryškius, taigi patrauklius.

Atmetėme jo teiginį kaip visai neįtikimą, bet jis pasirėmė išties įdomiu mūsų Nato pavyzdžiu.

– Nė vienas iš mūsų nesigina, – tarė jis, – kad pagalvojo, jog mūsų draugą yra matęs vienur ar kitur, tik kitu pavidalu, bet ryškūs jo veido bruožai, įsakmus žvilgsnis, maloni šypsena tiesiog negali neįsirėžti atmintyje.

– Nesakyčiau, kad jūs visai neteisus, – atsakė Flashofas, prūsų kapitonas, kuris, nepaisydamas arešto bausmės, jau dvi dienas vėlavo grįžti į savo įgulą Koblence. – Sakyčiau, jūs teisus; prisimenu vieną vietą nuotaikinguose italų grafo Goci memuaruose, kuri visiškai patvirtina jūsų žodžius. „Visi, – rašo jis, – kas pažino Mikelę d’Agata, žinojo, kad jis visa pėda žemesnis už mane ir mažiausiai dviem pėdom storesnis, ir apskritai nei savo apdarais, nei veidu nebuvo į mane panašus.

Vis dėlto daug metų mane kasdien suimdavo apmaudas, kai dainininkai, šokėjai, smuikininkai ir žvakių degiotojai į mane kreipdavosi kaip į poną Mikelę d’Agata ir aš turėdavau ilgai klausytis jų skundų, kad jiems mažai moka, kad iš jų daug reikalaujama ir t. t., ir retas kuris nueidavo šalin patikėjęs, kad aš ne Mikelė d’Agata.

Kartą Veronoje užsukau į svečius pas vieną damą; tarnaitė mane pristatė: „Ponas Agata“. Kai įėjau į kambarį, šeimininkė su manimi pasisveikino ir kalbėjosi kaip su Mikele d’Agata; išėjęs sutikau gerai pažįstamą gydytoją; „Labas vakaras, pone Agata“, – prasilenkdamas pasisveikino jis. Galop ir aš pats kone įtikėjau, kad esu Mikelė d’Agata.“

Padėkojau gerajam kapitonui, kad išgelbėjo nuo baugių fantazijų, kurias mumyse sužadino profesoriaus pasakojimas. Pokalbis ramiai tekėjo tolyn, kilo diskusija, kurios tautos išsiskiria įdomia veido forma, kokį poveikį dvasia daro veido bruožams, ypač akims, galiausiai kalba nukrypo į Lavaterį ir kompaniją – nebenorėjau gromuliuoti dalykų, apie kuriuos daug kartų buvau kalbėjęs, ir pasitraukiau į lango nišą. Netrukus prie manęs priėjo profesorius, kad, kaip ir aš, galėtų stebėti besiginčijančiųjų veidus.

– Kokie lengvabūdžiai, – atsiduso jis, – ką tik juos įspėjau ir užkūriau jiems tokią pirtį, jog bijojo net į kampą pažiūrėti, kad nepamatytų velnio, o dabar vėl juokiasi ir linksmai pokštauja, tarsi gundytojas nesliūkinėtų aplinkui.

Mane prajuokino itin rimta profesoriaus veido išraiška.

– Nežinojau, kad turite mišparų pamokslininko talentą, – pasakiau, – bet aš stebiuosi jumis – drąsiai puolate blogio pasaulį ir patį nelabąjį. Nejau iš tikro manote, kad tas nekaltas Natas…

– Sakote, nekaltas? – tvirtai sugriebęs už krūtinės nutraukė mane profesorius. – Nekaltas? Ar jūs nepastebėjote, – pritildęs balsą sušnabždėjo jis, – kad viskas, ką šis subtilus … ponas daro, yra gerai apskaičiuotas planas? O, aš žinau, kas čia per padaras!

– Jūs mane stebinate, ką turite galvoje?

– Ar nepastebėjote, – įsikarščiavęs kalbėjo jis, – kad anas išprusęs ponas vyriausiasis girininkas visu kūnu ir dvasia yra jo, nes Natas per penkias naktis susišlavė visus jo pinigus, o vakar naktį leido tam melžiamajam laimėti penkiolika šimtų dukatų? Girininkas vadina tą grietinėlės mėgėją tauriausių jausmų vyru ir prisiekinėja savo garbe, jog privalo vėl pralošti atėjūnui daugiau kaip pusę, antraip neras ramybės. – O ar nepastebėjote, kaip jis susuko galvą ekonomikos tarėjui?

– Taip, mačiau, – atsakiau, – kad ekonomikos tarėjas, dažniausiai paniuręs ir mizantropiškas, dabar kiek atkutęs, bet maniau, kad tai draugijos poveikis.

– Jokiu būdu. Jau dvidešimt metų jis malasi po visokiausias kompanijas, bet vis neatkunta; dar šiek tiek ir bus tikras pasileidėlis; tas asilas važinėja po visą kraštą ir tvirtina, kad jam pilve tūno didelis kirminas, tokiomis stulbinančiomis kalbomis nuodydamas žmonėms gyvenimą, o dabar? Dabar jis pakliuvo į nagus tam stebukladariui, tas duoda jam miltelių ir pataria, bet ne taip kaip protingas gydytojas – laikytis dietos ir visur žiūrėti saiko, o mėgautis savo jaunyste – taip jis vadina to seno kirmino penkias dešimtis – gerti daug vyno ir t. t., ir tą t. t. bei vyną jis jau keturias dienas vartoja smarkiau nei sūnus palaidūnas.

– Ir jus piktina tokie dalykai, pone profesoriau? Žmogus vėl džiaugiasi savimi ir gyvenimu.

– Aš ne apie tai, – atsakė uolusis, – dėl manęs tas senas nusidėjėlis gali šiandien pat iškeliauti į aną pasaulį; aš sakau, kad jis pasikliauja pirmu pasitaikiusiu šarlatanu, ir per tai tikrai gaus galą, prieš aštuonerius metus buvau pradėjęs jį gydyti, ir jo sveikata beregint pradėjo taisytis.

Dabar iš dalies supratau, kodėl gerasis profesorius taip karščiuojasi – kaltas čia buvo profesinis pavydas.

– O mūsų damos? – nerimavo jis. – Jos visai pašėlo. Man tik gaila vargšo Triūbenau, tiesa, aš jo nepažįstu, bet poryt turėtų čia atvykti, ir kokią ras savo brangiąją žmoną? Kur tai matyta, kad jauna, išsilavinusi moteris pirmais laimingos santuokos metais šitaip įsileistų su tokiu visiškai nepažįstamu žmogumi, o dar tik penkios dienos.

– Kaip, ana graži, išblyškusi ponia?

– Ta blyškioji, – atsakė jis, – prieš keturias dienas ji dar buvo graži rausvaveidė, tikra centifolija, bet štai sutinka gatvėje tą įdomų vyrą, jis paklausia, kur ji eina, ir vos išgirdęs, kad nusipirkti rouge fin (mat išplepėti tokias tualeto paslaptis yra bon ton), puola prašyti, kad ji neteptų skruostų jokiu raudoniu, joje slypi kažkas tokio je ne sais quoi, daug labiau derančio prie išblyškusio veido. Ir ką ji padaro? Taip, nueina į artimiausią galanterijos krautuvę nusipirkti balto grimo, aš kaip tik ieškojau kandiklio, ir staiga išgirstu, kaip saldžiu balseliu ji klausia šiurkščiaplaukio drimbos krautuvininko, ar neatsirastų dar „eteriškesnių“ baltalų? Velniai griebtų! Kur tai girdėta?

Man nuoširdžiai pagailo profesoriaus, nes, jei neklystu, jis nuo pat pradžių bandė atkreipti gražiosios moters dėmesį pablukusiu „savo mokslingos sielos apvalku“. Tačiau aš ir pats mačiau, kad tarp Nato ir Triūbenau kažkas ne taip; tos grimo istorijos, kuri taip papiktino profesorių, dar buvau negirdėjęs, bet kas išmano akių egzegezę, tam nereikalingi kiti komentarai, kad iš jų atpažintų abipusį suartėjimą.

Giliai susimąstęs profesorius valandėlę patylėjo; pakėlęs akis pro akinius pažvelgė į kambario lubas, išpuoštas gipsiniais angeliukais.

– O dangau, – atsiduso jis, – ir Tingen jo rankose; jūs nepatikėsite, kokios žavios tos visada giedros akys, tos skaisčių skruostų duobutės, žvilgantys dantys, bučiniui pravertos lūpos, tos minkštos rankos, tos apvalios, pìlnos, prisirpusios krū…

– Pone profesoriau! – sušukau nugąsdintas jo ekstazės ir papurčiau už rankos, kad atsipeikėtų. – Valdykitės, gerbiamasis, gal žiupsnį ispaniško uostomojo tabako?

– Ir ji jo rankose, – tūžmingai kalbėjo jis, – ar pastebėjote, kaip ji nekantravo išklausti apie jo gyvenimo aplinkybes? Kaip paraudo? Jauna, graži, pasiturinti, našlė – ji turi viską, kad susirastų puikų vyrą; dėl jos malonės varžosi išmanūs, garsūs literatūros pasaulio vyrai, o ji malone apdovanoja tą bastūną; ak, jei žinotumėte, brangus daktare, ką man neseniai pasakė vyriausiasis kelneris, suprantama, nepaprastai taktiškai, kad užvakar naktį matė jį išeinantį iš jos kam…

– Prašau, pasigailėkite manęs, – pertraukiau jį, – verčiau prisipažinkite, ar dar pats neatsidūrėte po to stebukladario padu.

– Tas ir yra, – sumišęs šypsodamas atsakė paklaustasis, – būtent tai ir kelia man susirūpinimą. Kaip žinote, aš skaitau chemijos paskaitas; kartą jis užvedė kalbą apie tai ir pademonstravo tokias plačias žinias, iškėlė tokių naujų ir drąsių idėjų, kad man apsvaigo galva; pulčiau jam ant kaklo ir prašyčiau jo sąsiuvinių ir užrašų, mane traukia prie jo nenugalima dvasios jėga, bet vis tiek su džiaugsmu užduočiau jam nuodų.

Vyro įniršis man sukėlė juoką; jis ėmė mosuoti sugniaužtu kumščiu, žali jo akinių stiklai sublyksėjo kaip katės akys, trumpi juodi plaukai tarsi pasišiaušė.

Pabandžiau jį nuraminti, pasakiau, kad jis neįstengtų labiau piktžodžiauti, net jei atėjūnas būtų pats velnias, bet jis neleido man baigti.

– Jis ir yra velnias, čia, „Trijose karūnose“, apsistojo pats šėtonas, pasiryžęs nusinešti mūsų sielas! – sušuko jis. – Taip, tu geras žvejys, tavo aštri uoslė, bet profesoriaus iš T… no, manęs, kuris iškart suuodė, kokie pavojingi net demagogijos tyrimai, ir, tiesą sakant, būtent todėl atvažiavo čia, į Maincą, uoslė dar aštresnė už tavo.

Kimus juokas, tarytum pasigirdęs už nugaros, patraukė mano dėmesį; atsisukau, ir man pasivaideno, tarsi pro langą, pašaipiai išsiviepęs, į vidų žiūrėtų Natas. Sugriebiau profesorių už rankos, norėdamas parodyti neįprastą reiškinį, nes kambarys buvo antrame aukšte, bet profesorius neišgirdo juoko nei pamatė to, ką pamačiau aš, nes kai atsisuko, pro langą išvydo blyškų mėnulio diską ten, kur aš tariausi ką tik matęs bauginamai iškreiptą paslaptingojo atėjūno veidą.

Dar nespėjau nuspręsti, ar tai, ką mačiau, yra juslinė apgaulė, sujaudintos vaizduotės vaisius, ar tikrovė, kai atsidarė durys ir į kambarį išdidžiai įžengė fon Natas. Jis apžvelgė draugiją keistai šypsodamas, tarsi žinotų, kas apie jį buvo kalbama, ir aš maniausi pastebėjęs, kad niekas iš esančiųjų neįstengė atlaikyti tiriančio jo žvilgsnio.

Lengvai, kaip jam būdinga, jis atsisėdo priešais Triūbenau ir šalia ponios fon Tingen, ir iškart perėmė pokalbį į savo rankas. Sąžinės priekaištai neleido profesoriui atsisėsti prie stalo, o mane prikaustė troškimas bent sykį apžiūrėti tą vyrą iš toli, iš lango nišos, kur stovėjau. Pamatėme, kaip ponia fon Triūbenau susižvalgė su mitriuoju meilužiu, kuris, be perstojo kalbėdamas ekonomikos tarėjo dukrai tokius meilius žodžius, kad raudonis ją tarpais nutvieksdavo net po krūtinės raukiniais, pasiūdintais iš plačios juostos Briuselio nėrinių, leido poniai fon Tingen šokdinti dailią kojytę ant nublizgintų savo aulinių.

– Trys musės vienu kirčiu, dievaži, tai išties pagirtina, – netverdamas pykčiu suniurzgė profesorius, kuriam, kaip sakoma, iš po nosies nugvelbė paskutinę atsargą. Garsiai žengdamas jis priėjo prie stalo ir, prisitraukęs kėdę, platus kaip mūras atsisėdo šalia savo gražuolės. Tačiau ši, regis, girdėjo vien tik Natą, nes į jo klausimą, kaip jaučiasi, atsakė „poryt“, o kai jis įtūžęs leptelėjo, jog ji atrodo išsiblaškiusi, toji atsakė: „vienas guldenas trisdešimt kroicerių už uolektį.“

Prieš mano akis klostėsi nemaloni scena. Profesorius, nesusiprotėdamas kokiu nors sonetu ar trioletu atitaisyti padėtį, juo labiau keliomis stancomis įsiteikti Triūbenau, išsijuosęs neigė kiekvieną Nato teiginį, ak! savo nenaudai, nes šis, dialektikos atžvilgiu nepalyginamai pranašesnis už gerąjį knygių, įstūmė jį į tokią keblią padėtį, jog plonas jo logikos dangalas, rodės, tuoj perplyš ir jį praris prieštaravimų chaosas.

Maloniai kvepianti punšo vaza trumpam nutraukė kalbos ginčą, juoba suteikdama galimybę ponioms fon Triūbenau ir fon Tingen priešiškais žvilgsniais varstyti vienai kitą. Ponia fon Tingen, žinodama, kokios gražios yra apskritos jos rankos, stvėrė didelį sidabrinį šaukštą, kad pilstydama gėrimą atskleistų visą savo povyzos grožį, o ponia fon Triūbenau taip žaviai, palydėdama tokiais meiliais žvilgsniais, padavinėjo pilnas taures, kad nekilo abejonių, jog ponios siekia kuo labiau pakenkti viena kitai.

Tačiau kai labai stiprus punšas išsklaidė lengvą rudens vakaro virpuliuką, kai užkaitino damų skruostus, ryškiai sužibino vyrų akis, man staiga pasirodė, kad kažkaip, net nežinau kaip, peržengtos padorumo ribos; galvoje sukosi visokios paikos mintys, balsai gaudė ūžė kaip malūno ratas, visi nežinia ko juokėsi ir linksmai šūkaliojo, kikeno ir erzino vienas kitą, o vyriausiasis girininkas net pasiūlė sužaisti fantais, išperkant užstatą bučiniais. Staiga vėl išgirdau aną kimų juoką, kurį pirma tariausi girdįs už lango; tikrai, tai buvo Natas, jis klausėsi profesoriaus, ir nors šis kalbėjo karščiuodamasis ir visiškai rimtai, kas akimirką pratrūkdavo kimiu juoku.

– Ar ne tiesa, ponios ir ponai? – profesoriaus balsu sušuko punšas. – Neseniai jūs patys pamatėte, kad kiekvienas iš jūsų jau buvo sutikęs mūsų brangų draugą, tik kitu pavidalu. Tylite? Kažin ar protinga išduoti žmogų. Pone vyriausiasis girininke! Ponia fon Tingen, gerbiamoji! Pati pasakykite, ypač jūs, pone daktare!

Dėl profesoriaus netakto pasijutome nesmagiai.

– Kiek prisimenu, – atsakiau visiems tylint, – kalbėjome apie įdomius veidus ir apie tai, kad žmonės juos dažnai supainioja, ir, jei neklystu, buvo paminėtas ir ponas fon Natas.

Šis nusilenkė ir pasakė, jog jam pernelyg didelė garbė būti priskirtam prie įdomiųjų, bet profesorius viską sugadino.

– Na jau ne! Išrėšiu visą tiesą! – pasakė jis. – Aš pasakiau, kad man kelia baimę jūsų buvimas, ir papasakojau, kaip jūs Štutgarte pasmaugėte vargšą Hazentreferį; ar dar prisimenate, gerbiamasis?

Šis atsistojo ir šaižiai juokdamasis pasileido po kambarį pirmyn atgal, ir man staiga pasirodė, kad matau nelemtąjį gydytoją iš savo gimtojo miesto; tai buvo nebe Natas, o vyresnis, baisus žmogus.

– Aišku kaip dieną! – sušuko profesorius. – Jis vaikšto kaip Barigi.

– Barigi? – perklausė ponia fon Triūbenau. – Užmirškite tą savo Barigi, kambaryje mūsų asmeninis sekretorius, mielasis Gruberis.

– Dovanokite, gerbiamoji, – nutraukė ją vyriausiasis girininkas, – tai lošikas Maleti, su kuriuo praėjusią vasarą Vysbadene turėjau reikalų.

– Cha, cha! Kaip lengva apsirikti, – pasakė ponia fon Tingen, pro perlamutrinius akinius apžiūrinėdama vaikštantįjį. – Tai ne kas kitas, kaip kapelmeisteris Šmalcas, kuris moko mane groti gitara.

– Še tau kad nori, – suniurnėjo senasis ekonomikos tarėjas, – tai tas linksmuolis komisaras, kuris man parūpino puikią duonos siuntą į ligoninę D-ne.

– Ak, tėveli, – sukikeno jo dukrelė, – anas buvo tamsiaplaukis, o šis blondinas! Argi neprisimenate to jauno ūkininko, kuris pas mus norėjo įsitaisyti į tarnus?

– Po paraliais! – sušuko prūsų kapitonas. – Tai tas prakeiktas krautuvės princas ir mušeika, kuris nušvilpė mano Lorutę! Į dvikovą pistoletais, šunie, rytoj pat, tuojau pat!

Jis pašoko ir buvo bepuoląs prie ramiai pirmyn atgal žingsniuojančiojo, bet profesorius sugriebė jį už rankos.

– Raminkitės, brangusis! – sušuko. – Aš supratau, aš supratau, perskaitykite jo pavardę iš kito galo – tai šėtonas!

Ketvirtas skyrius

Rankraštis

Tiek, kiek čia parašiau, dar gyva mano ano vakaro prisiminimuose; praėjo nemažai laiko, kol viską atgaivinau atmintyje; matyt, užmigau ilgu, giliu miegu, nes kai pabudau, priešais išvydau Žaną – atitraukdamas užuolaidas ryto saulei, jis paklausė, ar pageidaučiau išgerti kavos?

Buvo vienuolikta valanda: kur pradingo laikas tarp vakar ir šiandien? Aš pirmiausia paklausiau jį, kaip atsidūriau savo lovoje.

Nustebęs kelneris pažvelgė į mane ir keistai šypsodamas atsakė, jog tokį dalyką aš turėčiau žinoti geriau negu jis.

– A! prisimenu! – nerūpestingai atsakiau, kad paslėpčiau savo nežinojimą. – Po vakarienės…

– Atleiskite, pone daktare, – pertraukė mane plepusis kelneris, – jūs nevakarieniavote, visi susirinkote penkioliktame kambaryje gerti arbatos ir punšo.

– Teisybė, norėjau pasakyti – penkioliktame kambaryje; ar profesorius jau atsikėlė?

– Argi nežinote, kad profesorius jau išvyko? – paklausė kelneris.

– Nieko negirdėjau! – nustebęs atsakiau.

– Jis prašė perduoti jums nuoširdžius sveikinimus, o kai būsite T., prašė jį aplankyti; taip pat prašė pasakyti, kad visada atmintumėte jį ir vakarykštį vakarą.

– Aha, prisiminiau, – pasakiau aš, nes atmintyje staiga atgijo dalis vakarykščių įvykių. – Kada jis išvyko?

– Anksti ryte, – atsakė kelneris, – dar prieš ekonomikos tarėją ir poną vyriausiąjį girininką.

– Kaip? Ir jie išvažiavo?

– Ėėė! – nustebęs sušuko kelneris. – Ir to nežinote? Nei to, kad ponia fon Tingen ir gerbiama ponia fon Triūbenau –

– Nė jų nebėra?

– Gerbiama ponia išvyko vos prieš pusvalandį, – patikino jis.

Aš pasitryniau akis, kad įsitikinčiau, ar nesapnuoju, bet viskas liko kaip buvę, Žanas su kavos padėklu tebestovėjo prie mano lovos.

– O ponas fon Natas? – nedrąsiai paklausiau.

– Dar čia; ak, tai auksinis žmogus, jei ne jis, mums šiąnakt būtų buvę striuka.

– Kodėl?

– Na, ponią fon Triūbenau ištiko bėda; ir kas galėjo pamanyti, kad garbusis ponas taip puikiai moka nuleisti kraują?

– Nuleisti kraują? Ponas fon Natas?

– Matau, pone daktare, kad jūs anksti atgulėte ir naktį praleidote ramiau negu mes, – apšvietė mane Žanas nerūpestingu tonu, – dar nebuvo nė vienuoliktos po to nutikimo su policija.

– Kokio dar nutikimo su policija?

– Matote, penkioliktas kambarys išeina į gatvę, o kadangi, švelniai tariant, ten buvo pragariškas triukšmas, sargyba užėjo į vidų patikrinti, bet ponas fon Natas, geras pono policijos leitenanto pažįstamas, juos nuramino ir jie pasišalino. Na, netrukus įpuolė ponios fon Triūbenau tarnaitė – miršta jos ponia. Turbūt įsivaizduojate, kaip nesmagu toks dalykas viešbutyje naktį tarp vienuoliktos ir dvyliktos. Mes kaip viesulas aukštyn, ant laiptų sutinkame poną fon Natą, jis klausia, ko mes taip lekiame, ir vos sužino, kas atsitiko, nuskuba į savo kambarį ir atsineša dėklą, netrukus nė penkių minučių, jis su lancetu atvėrė poniai rankos kraujagyslę, net kraujas ėmė lanku mušti; ji atsimerkė ir greitai pasijuto gerai, bet ponas Natas pažadėjo, kad liks prie jos budėti.

– Ėhėhė! Ką jūs sakote, Žanai! – sušukau didžiai nustebęs.

– Dar ne viskas! Tik praėjo valanda, ir vėl viskas iš pradžių; aštuonioliktame kambaryje skambina taip garsiai, kad manėme, Kaselyje gaisras; pono ekonomikos tarėjo dukrai prasidėjo panikos priepuolis; senis turbūt išlenkė stiklelį pervirš, nes vis kartojo, kad jį su dukra nori nusinešti velnias; nesugalvojome nieko kito, kaip vėl prašyti pono fon Nato pagalbos; jis buvo pažadėjęs su tarnaite pabudėsiąs prie ponios fon Triūbenau, bet, Dieve mano, turbūt miegojo kaip negyvas, nes beldėmės tris keturis kartus, kol atsiliepė, o tarnaitė, ta paukštytė, apskritai buvo nepažadinama.

– Na, o ar jis nuleido kraują gražuolei Rozalijai?

– Ne, kaip man sakė Lizutė, jai uždėjo ant širdies garstyčių košelės, per dvi plaštakas, ir netrukus viskas praėjo.

Vargšas profesorius! pagalvojau aš, tavo dailioji šešiolikinė Roželė ir Natas, intymioje nakties tyloje klijuojantis pleistrą ant tuksinčios širdies.

– Poną tėvelį ekonomikos tarėją turbūt labai nuvargino tas įvykis? – paklausiau, kad išsiaiškinčiau šitą reikalą.

– Neatrodo, nes jis užmigo Lizutei dar negrįžus iš vaistinės. Tačiau antrame aukšte jau skambina, mane kviečia, – pasakė jis ir kaip strėlė išlėkė iš kambario.

Taip staiga iškriko linksmoji draugija; vis dėlto nesupratau, kaip viskas galėjo taip greitai įvykti. Prisiminiau, kad vakar geriant punšą nutiko kažkas nepaprasta, bet neįstengiau atsiminti, kas.

Gal Natas galės man paaiškinti? Tačiau, jei neklystu, jam kažkas nutiko, o mano prisiminimuose vis išnirdavo profesorius – geriau nueisiu pas Natą ir paklausiu, kodėl visi taip greitai išsivažinėjo.

Šokau į drabužius ir man dar nebaigus greitosiomis apsitaisyti samdytas tarnas atnešė šį laiškelį.

„Maloningasis pone, būčiau nepaprastai dėkingas, jei iki mano išvykimo, kuris numatytas vidurdienį, dar kartą aplankytumėte mane. F. Natas.“

Smalsiai atsiliepiau į šį pakvietimą ir draugą radau pasirengusį kelionei, tarp lagaminų ir dėžučių. Jis pasitiko mane, kaip jam būdinga, maloniai ir draugingai, tačiau mane trikdė akivaizdus ironijos šešėlis, šiandien dengiantis jo lūpas, anksčiau jo niekada nebuvau pastebėjęs.

Jis pasišaipė, kad aš prieš damas pasirodžiau kaip silpnas gėrovas ir greitai apsvaigau, papasakojo, jog aš saldžiai užmigau, ir, pasalūniškai žvelgdamas, paklausė, ką dar prisimenu iš vakar vakaro. 

Apsakiau padrikus savo prisiminimus, ir jis nuoširdžiai prajuko, pavadindamas juos liguistos fantazijos vaisiumi.

O kad visa draugija išvyko, pasak jo, kalta didelė rudens šventė Vormse; visi, net paniurėlis ekonomikos tarėjas, išskubėjo ten, o jį reikalai verčia keliauti Reinu žemyn. Ponios Triūbenau ir gražiosios Rozalijos negalavimų kaltininku jis įvardijo stiprų punšą ir pasidžiaugė, kad mėgėjiškas polinkis jam padėjo įgyti būtent tiek medicinos žinių, kad ištikus tokiems lengviems atvejams galėtų suteikti pagalbą.

Išgirdome atvažiuojant karietą, kelneris pranešė, kad ji jau čia, ir nuo dėkingo viešbučio įteikė butelį seno reinvynio. Natas jo nusipelnė, nes iš tiesų tik jis mus laikė čia kaip pririštus.

– Jūs rašytojas, mielas daktare? – paklausė jis mudviem siurbčiojant svaiginamai kvepiantį atsisveikinimo gėrimą.

– Kas šiandien nekurpia literatūros? – atsakiau aš. – Pirmiausia išbandžiau jėgas kaip poetas, bet gana greitai supratau, kad mano giesmės nebus amžinos. Tad užtraukiau pora tonų žemiau ir dabar mieliems vokiečių skaitytojams verčiu nemirtingus kitų tautų kūrinius.

Jis pagyrė, anot jo, kuklią mano rezignaciją ir paklausė, ar neapsiimčiau išversti vieno žymaus žmogaus memuarų, kurie iki šiol tebėra rankraštyje.

– Žinoma, jei mokate dešifruoti, jums tai nebūtų sunku, nes duočiau šifravimo raktą, o rankraštis parašytas vokiečių literatūrine kalba.

Savaime suprantama, mielai sutikau, jau anksčiau mokėjau dešifruoti ir vyliausi, kad šiek tiek pasipraktikavęs išmoksiu tobulai. Jis atidarė gražią raudono tymo dėžutę ir padavė man keliskart perrištą rankraštį. Skaičiai ėmė bėginėti kaip skruzdės sujudintame skruzdėlyne, bet jis padavė savo slaptaraščio raktą ir darbas, rodės, tapo dvigubai lengvesnis.

Mudu apsikabinome ir atsisveikinome; atsidėkodamas už gerumą, kurį paskutinį kartą man parodė, už nuostabias dienas, kurias mums surengė, palydėjau jį iki karietos; durelės užsidarė, vežikas suragino botagu savo keturis žirgus, šie truktelėjo ir įdomusis žmogus nuskriejo iš čia, bet iš karietos tariausi girdįs tą kimų juoką, kuris nuo vakar tapo dar viena mano prisiminimų nuotrupa.

Kai užlipau laiptais, vyriausiasis kelneris man padavė laišką. Profesorius liepė jį įteikti man į rankas; atplėšiau –

„Gerbiamasis, brangusis!

Rengiuosi pasibalnojęs žirgą bėgti iš šio riaumojančio liūto urvo. Atsisveikinu su jumis raštu, nes jūsų neįmanoma prikelti iš mirtino svaigulio, apėmusio jus smarkiau nei mus visus. Kaip kraupiai baigėsi džiaugsmingas mūsų pasibuvimas! Ar ne tiesa, mielas dvejokli, dabar jums aišku, kad šis Natas yra tikrų tikriausias šėtonas!

Šią akimirką jis turbūt žiūri man per petį ir skaito, ką rašau, bet aš netylėsiu. Vargšelis ekonomikos tarėjas su dukrele, blyškioji Triūbenau, mano gražioji Tingen, kapitonas ir vyriausiasis girininkas – visi įkliuvo į jo tinklą. Duok Dieve, kad jūs neužkibtumėte jam ant kabliuko. Aš beveik užkibau, nes per daug stipriai įsikirtau į tą jo chemijos idėjų prismaigstytą meškerę. Bandydamas nusitraukti skubu išvažiuoti.

Sudie, mielasis! Pirmadienis, spalio 7 d., 6 val. ryte.“

Dabar prisiminimai griūte užgriuvo mane. Taip, tai buvo velnias, šaipęsis iš mūsų; velnias, kuriam vakar buvo smagu mus bauginti, velnias, kurio memuarus laikiau rankoje.

Kas dabar garantuos, kad tie rašmenys per akis nenuvinguriuos man į smegenis ir neatims proto, ir ar tapdamas šėtono dešifruotoju ir perrašytoju aš nesąmoningai neįsikinkysiu į jo jungą?

Įsidėjau rankraštį į lagaminą ir leidausi profesoriui įkandin klausti jo patarimo. Tačiau Vormse neradau nė padujų kokios nors linksmos draugijos iš „Trijų karūnų“. Arba juos pasivijo šėtonas ir aštuonviete karieta nusigabeno į savo amžinąją karaliją, arba jis iš manęs pasišaipė. Pastarasis spėjimas man atrodė įtikimesnis.

Tačiau Vormse sutikau pamaldų kunigą, tarnaujantį katedros bažnyčioje. Atvėriau jam savo rūpestį, ir jis mane pamokė, kad reikia paaukoti tiek Mišių, iš kiek lankų susideda rankraštis. Patarimas man pasirodė neprastas. Sugrįžęs į gimtąjį miestą, kitą sekmadienį nusiunčiau pirmą šėtono rankraščio lanką į bažnyčią. Probatum est; pirmadienį pradėjau šifruoti ir dar nepastebėjau nei popieriuje, nei savyje jokios velniavos.

Apie buvusius draugus Maince girdėjau nedaug. Profesorius toliau garsėja atradimais chemijos srityje, ir bijau, kad jis pasiduos šėtonui, kuris jį nori paversti Bercelijumi[1]. Kapitonas, girdėjau, nusišovė, o ponia fon Tingen, gražioji našlė, pasak skelbimo „Hamburger Corespondent“ laikraštyje, neseniai vėl ištekėjo.

[1] Jöns Jakob Berzelius (1779-1848), švedų chemikas, vienas iš šiuolaikinės chemijos pradininkų.