Iš graikų kalbos vertė Diana Bučiūtė ir Dalia Staponkutė

Žydintis bonsai medelis

Achilėjas Kiriakidis, gimęs 1946 m. Kaire, Egipte, – rašytojas, scenaristas, kino režisierius, kino kritikas, vertėjas iš anglų, prancūzų, ispanų kalbų. Yra išvertęs J. D. Salingerio, G. Pereco, R. Queneau, P. Modiano, G. Flaubert’o, L. Sepúlvedos, J. Cortásaro, J. G. Vásquezo, J. L. Borgeso ir kt. kūrinių, už vertimus apdovanotas ne viena premija. J. L. Borgesas padarė įtaką ir paties Kiriakidžio kūrybai. Apsakymas „Dialektika“ – iš rinkinio Τεχνητές αναπνοές (2003), 2004 m. įvertinto Valstybine apsakymo premija (Graikijos kultūros ministerijos premija, kasmet skiriama už geriausią apsakymų rinkinį). Apsakymai „Atsarginis įėjimas“ ir „Bonsas“ – iš rinkinio Ο καθρέφτης του τυφλού (2005).

Diana Bučiūtė

Dialektika

„Sėskitės. Gal geriau: sėskis. Ar galiu tave tujinti – tu nieko prieš? Juk tavęs, galima sakyti, laukiau. Turiu galvoje… žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks: vieną vakarą, kai apsaugininkas nebudės savo poste, kai mano vairuotojas mįslingu skambučiu bus iškviestas į namus, vieną žiemos vakarą, kai temsta anksčiau, labai anksti. Atėjai čia be jokio vargo. Atvėrei ir vėl uždarei stiklines duris, ant laiptų nieko nesutikai, radai kelią pro kabinetų duris, pro rašomuosius stalus su tylinčiais kompiuteriais, pieštukais pieštukinėse, šypsenų pagyvintomis nuotraukomis. Visi jau baigę darbą – tu tai žinojai. Net jeigu tavo žingsniai būtų girdėjęsi, juos būtum girdėjęs tik tu pats; aišku, jei tik to garso nebūtų gožusi širdis, kuri daužėsi kaip pašėlusi. Pamatei atidarytas duris, mano šešėlį už stiklo, pagarbiai palinkusį prie skaičių. Stumtelėjai jas, ir užteko menkniekio, šiugždesio tau žengiant kilimu, kad pakelčiau galvą, atsiloščiau, pamatyčiau, kaip artėji prie manęs lėtu, gerai apskaičiuotu žingsniu, ir pasakyčiau tau: sėskis. Tą akimirką patikėjai, kad esu tavo laimė.

Duok man… duok mums porą minučių šnektelėti, o tada daryk, ką nori. Pasikalbėkim apie laimę, jeigu jau išsprūdo tas žodis. Bet, po teisybei, kas svarbiau? Pati laimė ar jos vaikymasis? Akimirka, kai eini pasiimti žvėries iš spąstų, ar toji, kai spąstus dar tik statai? Ir, taip sakant, galbūt laimės išsipildymas – savotiška nelaimė, panašiai kaip tada, kai baigi skaityti puikią knygą, ar kaip Gėtę, pirmąsyk atvažiavusį į Paryžių, užplūdo nepakeliama kančia, kad niekada nebeišvys Paryžiaus pirmą kartą? O gal laimę galima suprasti tik kaip akimirką trunkančią kulminaciją po žygio, organizuoto vieninteliu tikslu – įkopti į viršūnę, kurią pasiekus kelias su nepalenkiama logika veda žemyn kita kalno puse? Ar laimė turi trukmę? O jeigu ne, ar to neišmatuojamo laikinio dydžio santykis su atitinkamu vektoriumi, nukreiptu į laimę, nėra analogiškas orgazmo akimirkos santykiui su flirtu, kito nuogo kūno užkariavimu, tyrinėjimu, erotine preliudija, įsiskverbimo malonumu? Kurią būtent akimirką esame laimingiausi?

Pavyzdžiui, tu. Atėjai čia turėdamas tikslą. Galiu įtarti, koks jis, padaryti mintyse kelias prielaidas, kurių viena, aišku, pasitvirtins, nebent visos būtų teisingos. Įsibrovei čia ne atsitiktinai – viską apgalvojai. Ištisas valandas, dienas, o gal net mėnesius sekei aliai vieną mano krustelėjimą, dėjaisi į galvą, kelintą valandą ateinu, kada išeinu, kas kada mane lydi, o kada nelydi niekas. Eikvodavai adrenaliną, per daug rizikuodamas, privažiuodamas prie manęs iš šono su savo motociklu, sankryžoje nepakenčiamai ilgai degant raudonai šviesai. Staiga pasigręždavai prisidegti cigaretės, ir mano žvilgsnis tarsi abejingai nukrypdavo kairėn – nejaugi išties manei, kad galiu, kad tuo metu galėjau teikti tau bent kiek reikšmės? Vos tik užsidegdavo žalia šviesa, šaudavai pirmyn, pasižymėjęs savo minkštose smegenėlėse dar vieną punktą, kad įrašytum į tvarkaraštį, o paskui regzdavai savo žabangas, vienui vienas, atsiskyręs kaip samurajus, planuojantis kruviną ateitį. Kada buvai laimingesnis?

Išeisi iš čia, ir toji ateitis, kurią iš anksto taip smulkiai apgalvojai, jau bus atėjusi – ar supranti? Bus prarasta pati jos esmė: ateities nebeliks! Išeisi iš čia persekiojamas – ne manęs, ne kitų, o paties savęs. Ir turiu galvoje ne dorovę: netikiu vadinamaisiais sąžinės priekaištais, kurie visada ima graužti per anksti, turiu galvoje visą tą… kaip čia pasakius… laimoiešką, mūsų maniją tikėti, jog gyvename tam, kad būtume laimingi, nors religijos perša mintį, jog esame laimingi vien dėl to, kad gyvename.

Nežinau, koks tavo išsilavinimas, nežinau, kas iš viso šito tavyje atsišaukia, kas iš viso šito kažką tavyje kepšteli ir, kaip jūs sakote, aktyvuoja. Jei gerai pagalvoji, visą mūsų gyvenimą valdo nepermaldaujamas on / off, kuris savo baisiais dvejopais dirgikliais visada mus atvaro prie kryžkelės, kur susikerta arba išsiskiria du keliai ir mums reikia rinktis vieną iš dviejų paeiliui siūlomų galimybių: dešinėn ar kairėn? dabar ar paskui? Etika prideda ir lemtingesnių, pompastiškiau skambančių alternatyvų: dorybė ar niekšybė? su tais ar su kitais? Tačiau šios tėra neesminių pasirinkimų suma, neesminių pasirinkimų pasekmė. Negali atsibusti vieną rytą ir nuspręsti padaryti Blogį; piktadarybė – tai susikaupusių mažyčių pasirinkimų rezultatas ir išsiveržia tarsi iš pratrūkusios voties.

Nemačiau, kad prieštarautum, kai užsiminiau apie Blogį. Ne ką kita, o Blogio sąvoką turime gerai abudu išnagrinėti tolesniame pokalbyje. Nesigilinkim į etikos sąvokų reliatyvumą, neminėkim, kad kanibalų genties atstumtasis doruolis yra tas, kuris nevalgo mėsos… Bet ką aš kalbu, juk galbūt čia, priešais mane, žmogus, kuris nė trupučio netiki tokiais manicheistiniais išvedžiojimais arba – leisk padaryti tokią išvadą iš tavo žvilgsnio – taip priartėjo prie savo tikslo įgyvendinimo, kad yra doroviškai aklas. Ir čia turime reikalą ne su ašaromis, išspaustomis sąžinės priekaištų, kurios, kaip atsitiko Michailui Strogovui, galėtų panaikinti įkaitintos geležies poveikį1; šiuo atveju (pataisyk mane, jeigu klystu) ne kas kita, o tik šis dorovinis aklumas, apie kurį kalbu, tau leis, nors tik vienai akimirkai, vienut vienai nepamirštamai, nepakartojamai akimirkai, tai akimirkai, kai pirmąkart atsikvėpsi išėjęs iš čia į gatvę, į jaukų saugaus anonimiškumo prieglobstį, būtent šis aklumas tau leis, kaip sakiau… aiškiai pamatyti it žaibą tvykstelint savo triumfą.

Tikriausiai pamanysi, jog kalbu su tavim taip ilgai, kad kiek įmanoma užvilkinčiau tą „paskui“, sustabdyčiau tai, dėl ko čia atėjai apsiginklavęs visu savo nepalaužiamu užsispyrimu, kad įviliočiau tave į nesustojamai besisukantį ratą, kol tau apsisuktų galva ir tai tave išmuštų – niekas daugiau negalėtų to padaryti – iš menamos tiesios nepalenkiamo ryžto linijos. Pamanysi, jog kalbu kaip užvestas, kad laimėčiau laiko. Leisk tik pasakyti, kad ne: laiko prikaupiau pakankamai. Jei posakis, jog laikas – tai pinigas, turi bent kokį pagrindą, tai tik dėl to, kad jis tinka ir laikui, ir pinigui: kai jų prikaupi, nebežinai, ką su jais daryti.

O ar žinai, ką mudu čia darome šnekėdamiesi? Aš pasakysiu tau, ką darome: padedame išlaikyti pasaulio pusiausvyrą, išsaugoti reikiamą lygį kažkokiuose sujungtuose nematerialiuose induose, pilnuose tuščių žodžių, prieštaravimų, argumentų, burbule, kuris gaubia mūsų planetą. Kiek žodžių turi teisę ištarti žmogus per savo gyvenimą? Padaugink tai iš… iš kiek, tiesą sakant? Pagal Kvilčio2 teoriją žodžių, kuriuos gali sugerti atmosfera, skaičius yra ribotas. Tačiau tai maksimumas. Egzistuoja ir minimumas: jeigu visi žmonės nuspręstų vienu metu užtilti, kad ir sekundei, tai sukeltų atmosferos trikdžius, kuriuos lydėtų siaubingos ekologinės ir kitos pasekmės. Dėl to sakau: mudu dabar čia… tai yra kol kas aš, bet paskui duosiu ir tau laiko atsiskleisti, išsikalbėti, savo žodžiu pratęsti ir paliudyti savo fizinį būvį – taigi mudu čia giname aukso vidurio, saikingumo pergalės būtinybę. Ką manai? Kad plepu norėdamas užkalbėti dantį ir dingti tau iš akių pirmai progai pasitaikius, pasprukti? Plepu norėdamas nuslėpti šio baisaus, neįtikėtino balanso deficitą, užpildyti išeikvotas tylos pauzes, apskųsti vienatvės nuosprendį, palengvinti mane slegiančią vidinio monologo naštą, bent valandėlei atsipalaiduoti ir nebesiklausyti tuščio balso, bebalsio balso, balso, kuris ropščiasi per beprasmę menamą užtvarą toli nuo dantų.

Tu ir aš: nekviestas svečias ir kitas, priešas ir kitas. Matai: nežinau nė kaip save apibūdinti, neturiu jokio išskirtinio bruožo – esu pasyvus šio trumpalaikio ryšio narys. Žinai, ką galėtume… kuo mudu galėtume būti šią akimirką? Norėčiau, kad būtume apsakymo veikėjai, meninės išmonės žaisliukai, ir besirutuliojantis kūrinys temptųsi mus kartu į plačias tikimybių žiotis ir prielaidų kryžkeles, netgi susikeitimus vaidmenimis (kodėl gi ne?) iki gulbės giesmės su fejerverkais, iki paskutinio spazmo, nepermaldaujamo skyrybos ženklo arba, sakykim, sprogstamojo daugtaškių daugiareikšmiškumo. O jeigu būtume Borcheso herojai, tuo geriau. Tada abu pasinaudotume nuolatinės abejonės privilegija, dviprasmybės atsparumu, sapnų neliečiamybe – kaip tame apsakyme, kur veikėjas sapne išsirausia apkasus, kad apsigintų nuo gresiančios mirties.

Iš tikrųjų, kaip dažnai tu, sulaukęs tokio amžiaus, galvoji apie mirtį? Atsakysiu aš – nė kiek negalvoji. Nežinau, kokie yra tavo ketinimai, kas slypi už šio plieninio, beveik kūniško žvilgsnio, kuris laiko mane prikaustytą prie krėslo. Ar matei? Ir šita tariamai išdidi poza taip pat prisideda prie mano jau minėto pasyvumo, nes netgi žeminantis klūpėjimas turėtų bent kiek dinamikos.

Atėjai vogti? Tegu. Įsivaizdavai, kad rasi čia skrynių su nepranokstamais brangakmeniais, pinigais, auksu. Matydavai jas mintyse, sudėliodavai, kartais per miegus jau lytėdavai, atidarydavai: čia iš pirmo karto, trūktelėjęs surūdijusį užraktą – žvangeli spyna, girkšteli pasiduodanti pirato rankoms sutrešusi dėžė; čia iškildavo sunkumų, trūkdavo slapto skaičiaus, magiško žodžio, o gal tiesiog pirštų miklumo. Bet manei, kad mikliai padarysi kai ką kita, apsiginkluosi drąsiomis idėjomis, kurios, kaip esi įsitikinęs, ne tik leis tau mane sutriuškinti, bet ir išeiti iš čia „tarytum seniai pasiruošusiam“3, su vogtais daiktais, jau išsivadavusiam iš stokos ir, ką gali žinoti, iš poreikio juos turėti. Matai? Gilinomės į Aristotelį, o tu nori Markso, Prudono, visuomeninės nuosavybės, lygybės utopijų, vienodų galimybių pinklių – grynų kvailysčių. Jei iš tikrųjų nuosavybė yra vagystė, kas įteisina vagystę, kuri vyksta dėl nuosavybės?

Ką noriu pasakyti? Paklausyk: išeisi iš čia kaip savininkas. Turėsi kišenėse, maiše (nepastebėjau – ar turi maišą?) visa tai, ko neturėdamas taip ilgai gyvenai grauždamas nagus ir kas laikui bėgant pasės tavo širdyje baimę to netekti. Reikia laiko, kad priprastum prie tokio režimo, kad išmoktum kas rytą atsibusti ir įvertinti padėtį, su palengvėjimu konstatuoti, kad viskas kaip buvę, kad valstybės santvarka nepasikeitė, kad jokia permaina nesudrumstė ramios dienų tėkmės. Tau teks stiprinti savyje antikūnų gaminimo mechanizmus, gynybos būdus, endokrininius skydus. Ir galbūt kurį nors vakarą, tokį kaip šis, kai naktis bus gūdesnė nei gūdi, kai…“

Jis išsitraukė revolverį ir iššovė.

Iš graikų kalbos vertė Diana Bučiūtė

Atsarginis įėjimas

Pradžios knyga I (1–9)4

Keliauju pirma klase. Tarsi norėdamas papirkti savo baimę. Tačiau debesys visur tie patys, ir kratymo nesumažėja. Per paskutinį krestelėjimą prie manęs prieina uniformuotoji ir paglosto galvą. Esu išsipirkęs patį brangiausią siaubą. Pasilenkusi ji surenka nukritusius ant kilimėlio mano popierius: šeši iš vienuolikos smulkiai prirašytų lapų, kuriuos rytoj perskaitysiu Ostendėje5. Į jos klausimą, ar aš rašytojas, atsakau pačiu nekonkrečiausiu iš visų „taip“. Tvarkydamas popierius pagalvojau, ar kas nors suprastų, jei prieš 8  puslapį perskaityčiau 5. Šiaip ar taip, konferencija tarptautinė, skirta mokslinei fantastikai. Mane vadina metafiziniu realistu. Jaučiuosi siaubūnas.

Nusileidžiu oro uoste, ir šis, kaip ir visi oro uostai, kuriuose esu leidęsis, nesukelia man kitų jausmų, tik neapsakomą palengvėjimą, kad pagaliau nusileidau. Vis dar jusdamas ant plaukų jaunos stiuardesės paglostymą, prie trapo atsisveikinu su ja, tarsi atiduodančia man pagarbą, ir garsiai išreiškiu viltį, kad kitą kartą vėl būsiu paglostytas, o dar geriau, kad tai vėl būtų ji, per skrydį atgal poryt. Dar viena tarnybinė šypsena – tik šį kartą šiek tiek paslaptingesnė.

Lipu laipteliais žemyn. Ledinis vėjas išsklaido bet kokias Viduržemio žmogaus iliuzijas. Lagaminėlio nelaikančia ranka bandau susisiausti švarką. Ant žemės (pagaliau ant žemės!) sėkmingai pasiekiu pilką pastatą su grėsmingomis stiklinėmis konstrukcijomis. Pirmoji nuostaba aplanko pamačius iškabą su užrašu SBQRZM.

Pamaniau, kad susidūriau su inicialų rebusu, kuris gali reikšti viską, pradedant senuoju ir nykstančiu flamandų pasisveikinimu ir baigiant „Jūs – tragiško nesusipratimo herojus“ niekam nežinoma kalba. Nė nenutuokdamas, kad būtent tai manęs ir laukia, rinkausi antrąją reikšmę. Po kelių minučių, kai pasų kontrolės darbuotojas paberia man triuškinančių priebalsių eilę, pajuntu, kad buvau teisus.

Kad ir ką kaltintumei (trisdešimties metų senumo paso nuotrauką ar trisdešimties sekundžių senumo nerimą), nutinka taip, kad pasų kontrolės darbuotojas, laikydamas mano pasą kaip laimikį, moja man liepdamas sekti iš paskos. Pasigręžiu atsiprašyti laukiančiųjų eilėje, kurią ne savo valia užlaikau, tačiau žmonės, regis, nė nesijaudina – jie kantrūs ir drausmingi, tarsi seniai pratę prie biurokratinių nesklandumų.

Kabinetas, į kurį patenku, apstatytas taip, kaip buvau spėjęs pagalvoti: stalas, nešiojamas skėčių stovas, prezidento portretas, po juo – kreiva lentelė su trumpu užrašu GJQT BTRXV, kėdė šalia stalo, kėdė už stalo, tarnautojas ant kėdės už stalo.

Tarnautojas varto pasą, sustodamas ties kiekvienu puslapiu, net jeigu jame nieko (tikrai žinau), išskyrus švarų vandens ženklą, nėra. Paskui eksperto žvilgsniu, atsiradusiu dėl daugiametės nepasitikėjimo praktikos, žvilgčioja tai į mane, tai į mano atvaizdą prieš trisdešimt metų. Neabejoju, kad mėgina tiesti lieptą tarp dviejų veidų, bando suprasti, kas įvyko per visus tuos metus, kokių jų būta ir kodėl nuotrauka šitaip atsilieka.

Tarnautojas pasiūlo man cigaretę, aš jau daug metų neberūkau, mandagiai atsisakau, bandau prancūziškai pajuokauti, bet galvoje – vien ledkalnis, susigūžiu mintyse (o kaip šia inicialų kalba vadinamas „ledas“). Tikrinu savo užrūdijusią anglų kalbą, rankioju lotyniškus krislelius iš senų atminties klodų. Tada vyriškis atsistoja, išeina iš už stalo, suvokiu, kad jo balso taip ir neišgirdau, matau nebylų filmą be titrų, tačiau filme nestinga emocijų, nes to bebalsio Ramono Novaro6 akys drėgnos tą akimirką, kai viena jo ranka spraudžia man pasą, kita draugiškai tapšnoja per petį ir, regis, tuoj pakils paglostyti man galvos. Paskui jis palydi mane žvilgsniu, kurį netgi girdžiu kaip palinkėjimą.

Atsiduriu laukimo salėje, kurioje manęs niekas nelaukia. Aplink skamba ta pati dusli kalba, žmonės šneka tais priebalsiais, ore tvyro pigių kvepalų aromatas. Moterys gražios. Moteris informacijos biure – ne. Pasipuošiu pačia gražiausia savo šypsena. Ji man grąžina tokią pat.

She doesnʼt speak English, elle ne parle pas Français.7 Vis dėlto jos šypsena atrodo pernelyg universali. Parodau jai savo vardą pase. Ji purto galvą. Tuojau pulsiu į neviltį. Rodau jai bilietą, ant kurio užrašyta atvykimo vieta. Ji vėl purto galvą. „Kur aš esu?“ – klausiu, nesitikėdamas, kad ji atsakys. Ji neatsako. Mano lagaminėlyje guli kvietimas į konferenciją, viešbučio patvirtinimo dokumentas ir atsakingojo asmens, kuris sufantazavo tą prakeiktą fantastikos konferenciją, pavardė. Visa tai nepadeda, užrakintoms durims rakto neatsiranda. Koks Kafka ir koks Piranezis, sakau sau. Moteris pradeda su manimi kalbėti nesustodama, nesuprantu, ką ji sako, jos žodžiai čaižo mane ir žemina, esu artėjančio pralaimėjimo sūkuryje, visiško susvetimėjimo sūkuryje, įkalintas Babelio bokšte, mano gestai nueina veltui, mano žodžiai numiršta dar neištarti, sakau „taksi“ ir bus, „Edgaras Alanas Po“ ir „Bachas“, ir stovėdamas prieš ją apsiverkiu, nes tie žodžiai – vieni balsiai.

Moteris atsistoja, išeina iš biuro, palikdama informaciją didžiųjų vagių valiai, prisiartina prie manęs verkiančio ir plaštakos viršumi braukdama per skuostus nušluosto ašaras, o paskui, palikusi savo glamonę ten, po mano akimis, švelniai suima mane už pečių ir paklupdo, pasitelkia savo kalbos „M“ ir pradeda niūniuoti, o aš žiūriu galvą atlošęs į tą metafizinio realizmo kūrinį, į motiną, kuri mane naktimis užkloja ir padrąsina, kad nebijočiau, klūpodamas siurbiu iš jos akių liepsnelę, kuri šviečia man užmigus ir užkalba, kuo būsiu, kai nustosiu augti, moteris pasikelia sijoną, palinkstu artyn ir pradedu melstis realistiškiausios metafizikos šventovei.

Aplink mus buriasi žmonės, nebešąlu, kaip, man regis, šalau iki šiol, jie nori mane paliesti, priimti Komuniją nuo nepažįstamojo, ir kažkas iš tų žmonių krūvos dovanoja man netikėtą rankos paspaudimą su atgaliniu bilietu, ir tuo metu išgirstu savo vardą, aiškiai ir garsiai, ir paskutinis, tas, kuris pakelia mane, stumteli link vieno ir vienintelio išėjimo su užrašu XDSPF, ir niekas negali įeiti pro jį, tik atskalūnai8, tie, kurie nebebijo būti išgąsdinti, nes jau tokie buvo ir turi skubėti išvykti, jei nori suspėti į savo laidotuves.

Iš graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė

Bonsas

Iʼm looking at the river but Iʼm thinking of the sea.

Randy Newman. „In Germany before the War“9

Keturiasdešimt trejų metų. Nevedęs. Dirba siuvykloje. Siuvykla priklauso vienam žymiam žydui, ji įsikūrusi senos stojos gale, iš dešinės. Dirba aštuonias valandas per dieną, šešias dienas per savaitę. Kiekvieną dieną vienuoliktą valandą daro pertrauką užkąsti. Suvalgo sumuštinį, kurį atsineša iš namų. Jo namai – dviejų kambarių butas. Vieno kambario langai išeina į gatvę. Gatvė prasideda nuo stoties, suka pro Didžiąją biblioteką ir už penkių kvartalų keičia pavadinimą. Žmogaus vardas eilinis. Ir jo vakarai eiliniai. Žiemą anksti sutemsta, tačiau jam tai labiau patinka nei grįžti namo blizgančiam nuo prakaito. Įeina į namus, užsidega šviesą, atsisėda į vienintelį namuose krėslą prie lango viename iš dviejų kambarių, kurio langai išeina į gatvę. Gatvė prasideda nuo stoties, tačiau tai jau sakėme. Stotis – pilkas metalinis pastatas kaip ir visos stotys, pilkos ir metalinės. Joje jis išlipo prieš trisdešimt metų. Tie metai praėjo.

Meilės jis nepažino. Vis dar vaikšto į gatvę, kur renkasi merginos, du sekmadienius per mėnesį, dabar jis nusižiūrėjo Niną iš didelio namo su trimis laiptais prie įėjimo, raišą. Nina tai žino. Ji puošiasi prieš jį ir vadina savo vaikinu. Toliau – kitos gatvės, kiti žmonės, skubrūs žingsniai, prakaitavimas, trys aukštai uždusus, raktas drebančioje rankoje, šaltas vanduo liejasi iš dušo ir bėga laistyti miesto. Šaltas vanduo, kuris nuplauna nuo jo prisilietimus ir bėga laistyti miesto. Miestas auga.

Policijoje man sakė, kad esu nekaltas, bet turiu saugotis. Sakė, miestas pilnas iškrypėlių. Aš pasakiau, kad nieko nepadariau, ir jie atsakė: mes tą patį sakome. Taip jie man sakė.

Iki tos dienos, kai jį iškvietė į policiją, jis buvo ten viso labo du tris – o gal ir vieną kartą, kai jam buvo aštuoniolika, tada išsiėmė asmens pažymėjimą; antras kartas buvo tada, kai reikėjo jį pakeisti, po dešimties metų, nes veidas iš nuotraukos nebežiūrėjo į ateitį taip naiviai. Trečias kartas gal ir buvo, tačiau jis nepamena. Nepamena net kaip išgirdo durų skambutį. Reikėjo keleto sekundžių, kol jis susiejo durų skambutį su paskutiniu žmogaus apsilankymu jo namuose, tai buvo gal prieš dvidešimt ar dar daugiau metų: telegrama. Dvi dienas jo nebuvo dėl laidotuvių; atidirbo sekmadieniais. Stovėdamas prie gulinčio karste tėvo, matė visus jo švarko trūkumus.

Dabar vėl skamba skambutis, tačiau ne dėl mirties. Jis atidaro, ir policininkas įteikia jam „dėl jūsų bylos“. Nusprendžia kitą dieną nueiti į skyrių. Jo rajono skyrius – tai namas iš geltonų plytų. Parodo popierių, tačiau niekas nekreipia dėmesio, vėl parodo, ir vėl nieko. Vienas jam linktelėjo, kad sėstųsi ant suolelio ir palauktų.

Ten buvo suolelis ir atsisėdau. Sakau „suolelis“, nes toks pat yra ir parke. Gal čia jis vadinamas kitaip, gal jie vadina jį „saldainiu“ ar „medžiu“, ar „mama“.

Parkas yra prieš stoją. Kai šviečia saulė, jis dažnai ten eina. Vidurdieniais. Ima savo sumuštinį ir sėdasi ant suolelio niekieno neliepiamas kaip dabar. Visus suolelius jis žino atmintinai ir visus juos mėgsta, tačiau labiausiai jį traukia tie nuošalesni ir apsitrynę – vienas nublukusia atrama, kitas surūdijusiomis kojomis. Vieną dieną jis suteikė jiems vardus kaip Dievas. Tačiau mėgstamiausias jo suolelis buvo pasislėpęs už didžiosios eukaliptų alėjos. Jį pasiekdavo tik besidairančios slaptų vietų porelės, nuo vaikų pabėgęs kamuolys ir kamuolio ieškantys vaikai. Vieną dieną, suvalgęs savo sumuštinį, pakilo nuo suolelio eiti atgal į siuvyklą, pamatė atriedantį kamuolį ir sustabdė jį koja. Vaikas pažiūrėjo jam į akis.

Praeina valanda, ir nieko nevyksta. Paskui atsidaro durys ir išgirstu savo vardą. Ponas mandagus, tas ponas už stalo. Jie klausinėja manęs, koks mano vardas, nors patys žino, juk tik ką pašaukė.

Kiekvieną rytą eidamas į siuvyklą praeina pro kino teatrą su nuotraukomis be šviesų. Vakare, kai grįžta, visos nuotraukos švyti. Ir vakare jis apeina raudoną liežuvį ant šaligatvio iškišusį kilimą. Toliau, už dviejų šimtų trisdešimt dviejų žingsnių, jo namai. Vieną sekmadienį jis nutarė nueiti į kiną. Jam nepatiko, kai užgeso šviesos ir pasirodė arkliai. Paskui šaudė. Jis išėjo.

Žydas – geras žmogus. Vieną kartą, sunkiai susirgęs, pasikvietė jį į rusvą svetainę su ilgu veidrodžiu. Žydas sėdėjo, geso nuo ligos, žiūrėjo, kaip jam dreba rankos su pamušu ir kreida, o jis žiūrėjo į medžiagą, kuria bandė apsiausti kūną. Klientas žiūrėjo į klientą.

Gniaužau rankas, čiupinėju nuospaudą ant piršto. Nesuprantu, ko tas ponas manęs klausia ir ar nori, kad atsakyčiau. Dabar man kalba apie mergaitę, kuri, sako, dingusi.

Policininkas kreipiasi į jį „jūs“ ir „jūsų“. Gerbia jį – visas šis daugiskaitos švaistymas neturėtų būti beprasmis. Mergaitė dingo parke, parke prieš stoją, gal jis ką nors matė? Pirmą kartą kažkam dėl kažko jo prireikė! Pirmą kartą jis gali padėti, prisidėti, ištraukti iš savo perteklinės tylos tiesą ir padovanoti.

Paskui jį nuveda į salę. Salėje yra ir kitų. Kiti – tai įtariamieji. Įtariamieji stovi, stovi atsirėmę į sieną. Visi jie panašaus amžiaus, bet daugiau vyresni. Vienas droviai laiko rankose šalmą. Jis nieko rankose neturi. Paprašo jo eiti prie jų, jie pasislenka, siena šalta. Tada atveda moterį.

Išsigandusi žiūri į stovinčius prie sienos, žiūri ir žiūri, ir savo pavargusioje atmintyje bando susieti vieną iš veidų su vaizdu vyro, kuris paėmė mergaitę už rankos ir nusivedė už medžių, ir tą akimirką jis žvilgteli į ją ir nusišypso, ir žvilgsnyje matyti visas jo gyvenimas šiltnamyje – su pavadintais suoleliais, šlapiu kosuliu ir tarnybine pareiga, jo žvilgsnyje matyti troškimas, kad jį apgintų, išteisintų ir pagaliau leistų jam prisiimti dalį tos kaltės.

Moteris į jį parodė.

Iš graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė


1 Jules’io Verne’o nuotykių romane (liet. „Caro kurjeris“, 1991) pasakojama apie Rusijos caro kurjerio Michailo Strogovo kelionę iš Maskvos į Irkutską – per totorių užimtą kraštą jis veža slaptą caro laišką. Totoriai Strogovui išdegina akis įkaitintu kardu, bet vėliau paaiškėja, kad, ašaros, pasipylusios kurjeriui iš akių žiūrint į motiną, išsaugojo jam regėjimą.

2 Matyt, aliuzija į V. Nabokovo „Lolitos“ veikėją, A. Kiriakidžio minimą ir viename interviu: „Pavydžiu (daugiau, nei Humbertas Humbertas pavydi Kvilčiui) kiekvieno svarbaus kūrinio, kurį verčiu…“).

3 Citata iš Konstantino Kavafio eilėraščio „Dievas apleidžia Antonijų“.

4 Aliuzija į Pradžios knygą I (1–9). Matyt, Pradžios knyga, taip pat devynių postulatų turinys padėjo autoriui kuriant vaizdinius iš pasaulio, kuriame sudėtinga gyventi. (Postulatai prasideda: „1. Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Ir t. t.)

5 Miestas šiaurės vakarų Belgijoje, prie Lamanšo sąsiaurio.

6 Ramonas Novarro (1899–1968) – žymus Holivudo nebyliojo kino aktorius, kurio tragiška mirtis tapo Charleso Bukowskio apsakymų ir graikų dramaturgo Pavlo Matesio pjesių siužetine linija (P. Matesio pjesė 1973 m. pastatyta ir Atėnų nacionaliniame teatre).

7 Angl. ir pranc. Ji nekalba angliškai; ji nekalba prancūziškai.

8 Dar kitaip „ekskomunikuotieji“.

9 Angl. Žiūrėdamas į upę, galvoju apie jūrą. Randy Newman. „Prieš karą Vokietijoje“.