Aivars Madris. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas
Aivaras Madris (g. 1987 ) – poetas, literatūros ir kino kritikas. Latvijos universitete baigė baltų filologiją, RISEBOS taikomųjų mokslų universitete – audiovizualinius menus. Debiutavo 2019 m. eilėraščių rinkiniu „Zonos“ (Zonas).
Vertėjas
Ištuštėjusios zonos
I
Pakrantėje prie sanatorijos sustingsta vėjas
nepailsdami čia veisias mėlynieji dumbliai
sosnovskio barščiai apsikrauna žiedais
jų šaknys vijas apie kiemsargių griaučius
trupa plytos, suyra geležis ir lentos
temdydamas horizontą lėtai, bet negrįžtamai
grimzta atminties aprūdijęs tanklaivis
ant pasvirusio stiebo – nukarusi skylėta vėliava
kapitono kajutėje viena po kitos užgęsta lemputės
ir akimirkai žybteli sanatorijos stikliniame kube
II
snaigės švelniai nugula ant kolonijos karbonatinių stogdangių
nežinomas metų laikas išlaužia padangės apsaugines juostas
niekieno lemtis čia jau nebeišsipildys
visi ryšiai nutraukti, liko vien traukos pojūtis lyg kokia priedermė
rytais šiaurės vėjas veidą išraižo apatiškom grimasomis
esu čia vienintelis, dar nesurytas korozijos
ramūs, girgždantys žingsniai virpina vandenį
kanalus užlieja šalto ošimo traškesiai
pamažu suanglėja sijos ir atramos
nakčia apledėjęs mėnulis užkloja padangę apatiškom grimasomis
III
žemės traukai pavaldūs žiežirbų pliūpsniai
tarytum lėta minčių upė įteka
kosminės stoties kasdienybėn, jie atsainiai
sužymėti skrydžių žurnaluose, kai šachtų
angose aidi pypsintys aparatai
silpstantis atmosferos slėgis
banguodamas užlieja vakuumo suspaustą
korpusą, jis tyliai liudija kruopščiai
apskaičiuotą savo būtį tamsioje erdvėj
kur laikas atsuktas atgal
IV
nirtulingu žėresiu gretimoj pievoje pražysta rapsai
savo geltoniu akindami tilvikus ir purplelius
įskeldami pavydo žiežirbą senkančiam ežerui
siutindami neršiančius upėtakius
šiapus žvyrkelio vingiuojančiam upokšnyje
saulei tekant vakaris išvaiko pievą gaubiantį
rūką ir atneša paklaikusį šunų lojimą
perspėja apie vietinio masto apokalipsę
akimirkai visi susižvalgo ir išsigandę sulaiko kvapą –
tolumoje pokši išdžiūvę tujų kamienai
V
taipuse1 ciklonas jau rimsta, nubarstęs
lagūną ryklių ir rajų dvėseliena
skilusio kokoso pienas sunkias į smėlį
baltuojantį po uolos iškyšuliu, radusi prieglobstį
palmių giraitėje lyriškai čiepsi raudonukė
drėgmės lygis krenta, lašams garuojant
visatos vaizdas, regis, primena objektyvą
kuris perveria tankią debesų kaugę ir
atkuria aukštos raiškos idilišką peizažą
malonumų ištroškusiai didžiulei akiai
VI
tai būta grįžimo po be galo ilgo nesilankymo
grįžimo iš tremties į nepasiekiamą zoną, protu
nesuvokiamą, neištiriamą jokiais metodais
kol šimtai naujai suderintų spalvų ir garsų efektų
kaip suprantama, blaškė dėmesį
vaizdai sukosi žaibiškai tarsi kaleidoskope –
bangose iškilo kadais nuskendęs tanklaivis
mirusią planetą nuklojo sniegas, sprogo kosminė
stotis, nužydėjo rapsų laukas, nediduko salyno
taip lauktas išganymas atsėlino katino žingsniais
* * *
nūnai tavy jau įžiūriu mėnesio kontūrus
nūnai esi pusiau pravertos durys
melsva spinduliuotė veržias iš tavęs –
ašmenys, kyšantys iš rando nugaroj
rodyklės sustingsta ciferblate
kaip želė induose sustingsta įtampa
rankos iriasi sekundėmis
ir tik tavo šešėlis ant sienos nuduoda –
laukite tęsinio
* * *
diena užgęsta lyg žvakė
šlama kiparisai, terasoje
įsižiebia šviesa, naktinių drugių
spiečiai lyg dievo kvėpavimas
tavo pavidalas skaidrus it krištolas
net prisiliesti baisu
kad tik nesutrupėtų
turiu išeit iš savęs
palikti kūną, užvis sunkiausia
suplūsti į tave be jokios masės
tarsi šviesos dalelei, išlašėjusiai
iš lemputės po terasos stogeliu
tarsi atodūsiui, kurį naktinių
drugių plazdesy išleido
nežinoma, galinga jėga
1 Turimas omenyje Tapuiso paplūdimys Brazilijoje. (Vert. past.)