Aivars Madris. Eilės

Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas

Aivaras Madris (g. 1987 ) – poetas, literatūros ir kino kritikas. Latvijos universitete baigė baltų filologiją, RISEBOS taikomųjų mokslų universitete – audiovizualinius menus. Debiutavo 2019 m. eilėraščių rinkiniu „Zonos“ (Zonas).

Vertėjas

Ištuštėjusios zonos

I

Pakrantėje prie sanatorijos sustingsta vėjas

nepailsdami čia veisias mėlynieji dumbliai

sosnovskio barščiai apsikrauna žiedais

jų šaknys vijas apie kiemsargių griaučius

trupa plytos, suyra geležis ir lentos

temdydamas horizontą lėtai, bet negrįžtamai

grimzta atminties aprūdijęs tanklaivis

ant pasvirusio stiebo – nukarusi skylėta vėliava

kapitono kajutėje viena po kitos užgęsta lemputės

ir akimirkai žybteli sanatorijos stikliniame kube

II

snaigės švelniai nugula ant kolonijos karbonatinių stogdangių

nežinomas metų laikas išlaužia padangės apsaugines juostas

niekieno lemtis čia jau nebeišsipildys

visi ryšiai nutraukti, liko vien traukos pojūtis lyg kokia priedermė

rytais šiaurės vėjas veidą išraižo apatiškom grimasomis

esu čia vienintelis, dar nesurytas korozijos

ramūs, girgždantys žingsniai virpina vandenį

kanalus užlieja šalto ošimo traškesiai

pamažu suanglėja sijos ir atramos

nakčia apledėjęs mėnulis užkloja padangę apatiškom grimasomis

III

žemės traukai pavaldūs žiežirbų pliūpsniai

tarytum lėta minčių upė įteka

kosminės stoties kasdienybėn, jie atsainiai

sužymėti skrydžių žurnaluose, kai šachtų

angose aidi pypsintys aparatai

silpstantis atmosferos slėgis

banguodamas užlieja vakuumo suspaustą

korpusą, jis tyliai liudija kruopščiai

apskaičiuotą savo būtį tamsioje erdvėj

kur laikas atsuktas atgal

IV

nirtulingu žėresiu gretimoj pievoje pražysta rapsai

savo geltoniu akindami tilvikus ir purplelius

įskeldami pavydo žiežirbą senkančiam ežerui

siutindami neršiančius upėtakius

šiapus žvyrkelio vingiuojančiam upokšnyje

saulei tekant vakaris išvaiko pievą gaubiantį

rūką ir atneša paklaikusį šunų lojimą

perspėja apie vietinio masto apokalipsę

akimirkai visi susižvalgo ir išsigandę sulaiko kvapą –

tolumoje pokši išdžiūvę tujų kamienai

V

taipuse1 ciklonas jau rimsta, nubarstęs

lagūną ryklių ir rajų dvėseliena

skilusio kokoso pienas sunkias į smėlį

baltuojantį po uolos iškyšuliu, radusi prieglobstį

palmių giraitėje lyriškai čiepsi raudonukė

drėgmės lygis krenta, lašams garuojant

visatos vaizdas, regis, primena objektyvą

kuris perveria tankią debesų kaugę ir

atkuria aukštos raiškos idilišką peizažą

malonumų ištroškusiai didžiulei akiai

VI

tai būta grįžimo po be galo ilgo nesilankymo

grįžimo iš tremties į nepasiekiamą zoną, protu

nesuvokiamą, neištiriamą jokiais metodais

kol šimtai naujai suderintų spalvų ir garsų efektų

kaip suprantama, blaškė dėmesį

vaizdai sukosi žaibiškai tarsi kaleidoskope –

bangose iškilo kadais nuskendęs tanklaivis

mirusią planetą nuklojo sniegas, sprogo kosminė

stotis, nužydėjo rapsų laukas, nediduko salyno

taip lauktas išganymas atsėlino katino žingsniais

* * *

nūnai tavy jau įžiūriu mėnesio kontūrus

nūnai esi pusiau pravertos durys

melsva spinduliuotė veržias iš tavęs –

ašmenys, kyšantys iš rando nugaroj

rodyklės sustingsta ciferblate

kaip želė induose sustingsta įtampa

rankos iriasi sekundėmis

ir tik tavo šešėlis ant sienos nuduoda –

laukite tęsinio

* * *

diena užgęsta lyg žvakė

šlama kiparisai, terasoje

įsižiebia šviesa, naktinių drugių

spiečiai lyg dievo kvėpavimas

tavo pavidalas skaidrus it krištolas

net prisiliesti baisu

kad tik nesutrupėtų

turiu išeit iš savęs

palikti kūną, užvis sunkiausia

suplūsti į tave be jokios masės

tarsi šviesos dalelei, išlašėjusiai

iš lemputės po terasos stogeliu

tarsi atodūsiui, kurį naktinių

drugių plazdesy išleido

nežinoma, galinga jėga




1 Turimas omenyje Tapuiso paplūdimys Brazilijoje. (Vert. past.)