Aivars Neibarts. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis
Aivaras Neibartas (1939–2001) – latvių poetas, daugelio legendinių dainų autorius, metaforų karalius ir naujažodžių kūrėjas. Per keturis kūrybinio darbo dešimtmečius išleido aštuonis poezijos rinkinius. Po tragiškos poeto žūties latvių skaitytoją pasiekė iš rankraščių atgimusios dar šešios poezijos knygos. Jo kūrybai būdinga neribota fantazija, paradoksali, kartais ironiška mąstysena.
Vertėjas
***
Metu dienas kaip
kortas –
buriu
likimą savo.
Tada Ryga kaip
ragana
sumaišo
mano kortas ir
pati
pradingsta
tirštoje migloje kaip
šviesa brangakmeny.
***
Spragsi
gaidys
Šv. Petro bažnyčios smailėj,
snape
balaną,
degančią žvakelę,
laiko.
Ir aš suprantu ir tą
gaidį, ir tą
žvakelę
suprantu.
***
Aš įlipau
į amžinybę kaip
į mielą traukinį, bet mane
pagavo dievas kaip
bilietų kontrolierius
ir liepė
bilietą parodyti.
Aš rodau dievui
savo širdį.
„Ko čia maivaisi?!“
sako dievas
ir Torniakalnio stotelėje
išveja mane iš
amžinybės kaip iš
traukinio lauk.
***
Torniakalnis man
rodo
liežuvį baltą
Torniakalnis
serga nes
Torniakalniui
įsimetė
žiema tarsi raupai
Torniakalnis man
rodo
sniegą kaip
liežuvį baltą
***
aš nutveriu
žodį kaip
vanagas snapu ir
tempiu į
eilėraštį savo
***
Fantazija
pagauna mane kaip
kregždutė uodą.
***
Pelė peluos
grūdo gardaus
uostinėja –
aš ieškau savęs
prisiminimuose savo.
***
Puode pasodinau
geltoną pirštą –
riebi špyga
išaugo.
Diskusija
Aš stengiausi
įrodyti
sliekui, te
sliekas
šliaužia nuo
kelio, bet
sliekas
nešliaužia nuo
kelio.
Tada paskutinis (pats
kilniausias)
mano argumentas –
manoji pėda
didelė…
***
Temidė
(užrištomis akimis)
taikosi.
Taikosi
Temidė – prie
sienos stovi
teisiamieji
(atsimerkę)…
Skulptorius
įeiti
į akmenį kaip
į vandenį iki
smakro ir dar
giliau ir
įnerti
į akmenį kaip
į ežerą iki
dugno ir dar
giliau ir
akmens
sielą kaip
nuskendusią pilį
rasti ir
akmens
sielą
pilį nuskendusią vėl
saulelėn iškelti
***
Šiąnakt aš
atidengiau
šokių aikštelę –
žvakę uždegiau.
…Dūzga
mažoji nakties muzika, ir
drugeliai tarsi
pagonys
šoka
žvakės liepsnoje kaip
šokių aikštėj
ugningus
savo šokius…
Bet tuojau aš vėl
šiąnakt
uždengiau
šokių aikštę – žvakę
užgesinau ir užlipęs
ant kelmo kaip
į tribūną garsiai
pats savimi džiaugiausi:
„Vai, koks didis humanistas!“
***
Akiratis ištemptas kaip
styga, kaip
virvė
akiratis ištemptas.
Mano siela po
akiratį vaikšto, tarsi
saulė po
akiratį vaikščiotų, tarsi
akrobatas cirke ant
virvės vaikščiotų.
Žvelgiu į
savo sielą ir
(jau ne pirmą kartą)
matau – tarsi
šviesumą matau, tarsi
cirko vaidinimą žiūriu.
O mano siela
vis dar po
akiratį vaikšto…
Nutikimas
Darbas ima
degti.
Juk nesu
čia koks
ugniagesys.
Darbas
dega.
Ką čia vienas aš,
vargšas žmogelis,
galiu kažką
padaryti.
Darbas
tebedega.
Apskritai – kur
žiūri
viršininkai?
Ir darbas
sudega iki pačių
pamatų.