Amerikietis Baltijos šalyse

Amerikietis Baltijos šalyse

Latvių literatūros agentą Jayde’ą Willą kalbina dr. Laura Laurušaitė.

Daug tapatybių ir vaidmenų turintis amerikietis Jayde’as Willas yra tarpininkas tarp visų Baltijos šalių ir jų literatūrų. Susitikę Ventspilio rašytojų ir vertėjų namuose, pasidalijome mintimis, kad trūksta žmonių, kurie laisvai migruotų tarp Baltijos šalių kultūrų jas suinteresuotai pažindami ir suartindami. Jayde’as iš lietuvių kalbos į anglų išvertė Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“ ir daugybę kitų lietuvių autorių kūrinių, iš latvių – Alberto Belo „Nemigą“, sudarė trijų Baltijos šalių poezijos rinktinę New Baltic Poetry, jo Baltijos šalių poezijos ir prozos vertimai spausdinti daugybėje žurnalų ir antologijų. Estijoje, Tartu universitete, baigęs finougrų lingvistiką, Jayde’as ir vėl susisiejo su šiuo miestu – tik nebe akademiniais, o asmeniniais ryšiais. Šiuo metu gyvena Latvijoje. Kalbėjomės lietuviškai.

Laura Laurušaitė

Esi literatūros agentas. Žodis „agentas“ kartu reiškia ir sužadinimą, ir atstovavimą, ir žvalgybą. Esi tarpininkas, detektyvas, informatorius, katalizatorius, patikėtinis. Lietuvoje neturime tokios specializacijos atstovų, todėl smalsu: kaip atrodo literatūros agento darbas, kuo jis sunkus, kuo patrauklus, kuo svarbus?

Darbo kasdienybė tokia: rašome leidykloms, ieškome leidėjų, žurnalų, bendraujame su latvių vertėjais ir autoriais, daug skaitome. Taip pat važiuojame į knygų muges užsienyje, o tai kasmet užima nemažai laiko, Rygoje organizuojame užsienio leidėjų vizitus ir patys juose dalyvaujame. Viskas, ką paminėjau, savaip svarbu. Manau, sunku rasti pusiausvyrą tarp šių vienodai reikalingų darbų, bet gyvenime taip jau nutinka: niekada nėra pusiausvyros, tiesiog reikia atlikti, kas tuo metu būtina. O šis darbas svarbus ir dėl to, kad dažnam vertėjai trūksta laiko siūlyti savo vertimus užsienio leidėjams arba stinga ryšių. Institucijos ir agentūros turi žymiai daugiau galimybių vykti į muges, organizuoti leidėjų vizitus, finansuoti vertimus ir jų leidybą.

Ar jauti, kad Tavo tikslingos pastangos reklamuoti ir siūlyti užsienio leidėjams latvių autorių kūrinius pasiteisina, esmingai prisideda prie latvių literatūros sklaidos užsienyje, ar dažniau ištinka nusivylimas, kai susiduri su leidėjų abejingumu tokios mažos šalies literatūrai?

Manau, kad pasiteisina. Galiu pasidalinti statistika, kurią jau esu aptaręs kitur, bet jaučiu, kad ji iki šiol yra geras pokyčio įrodymas. Nuo 1990 iki 2015 m. buvo išleista apytiksliai 20 latvių literatūros vertimų į anglų kalbą, o nuo 2016 iki 2019 m. – apie 40. Panašu, kad pastangos rezultatyvios. Dabar matome, kad latvių knygų vertimų daugėja ir šalyse, kur anksčiau jų buvo itin mažai, pavyzdžiui, Vokietijoje ir ispanakalbėse valstybėse. Kartais būna, kad knyga, kuri vienoje šalyje tapo populiari, neranda skaitytojų kitoje, arba keblu rasti leidėją, nors knyga tikrai gera. Tiesa, dažnai leidėjai nedaug žino apie Latviją ir latvių literatūrą, bet juos pateisinu. Neįmanoma visko žinoti, iš jų tereikia susidomėjimo, o mes galime papasakoti. Būna ir nusivylimų. Po 7 metų literatūros agento darbo supratau, kad su užsienio leidėjais kalbėtis verta, bet negalima pamiršti realybės – retai išleidžiami kitų šalių, ypač mažųjų, kūriniai. Svarbiausia – klausti, ko jie nori (arba nenori). Taip viskas prasideda.

Kaip pasirenki kūrinius, kuriais bandai sudominti? Turbūt reikia ne tik literatūrinės uoslės, nuojautos, bet ir tos šalies, į kurios rinką bandai taikyti, kultūrinio konteksto ir leidybos tradicijų išmanymo?

Svarbu suprasti šalies ir leidėjo profilį bei kontekstą. Padeda, jeigu agentas arba kitas autorių siūlantis tarpininkas bent kiek domisi potencialaus leidėjo šalimi ir jos kultūra. Kadangi dirbu su anglakalbėmis, vokiečiakalbėmis šalimis ir faktiškai su visomis rinkomis nuo Estijos iki Balkanų, reikia susipažinti su kiekvienos šalies specifika ir literatūra. Mano laimei, pradėjau skaityti daug lenkų, vengrų, čekų ir kitų šalių autorių dar studijuodamas Amerikoje, ir toliau šiomis literatūromis domiuosi. Be to, turiu suprasti savo vaidmenį visame procese. Kartais agentas – svarbiausia grandis derantis dėl autorinių teisių (tarkim, anglakalbėse šalyse), o kartais vertėjo vaidmuo čia svarbesnis. Būna, kad padedu vertėjui, supažindindamas potencialų užsienio leidėją su mūsų vertimų rėmimo programa. Kiekvienos rinkos specifika savita.

Esi amerikietis. Atvažiavai studijuoti į Tartu iš Nebraskos, vėliau likimiškai susisaistei ir su Lietuva, ir su Latvija. Moki visų trijų Baltijos šalių kalbas ir iš jų visų verti. Paprastai linkstama mūsų šalis subendravardiklinti, matyti kaip vienį – The Baltic States. Žvelgiant iš Tavo – kaip vietinio, bet kartu atėjūno – perspektyvos, kuo lietuviai, latviai ir estai panašūs, o kuo skirtingi, unikalūs?

Šalys ir skiriasi, ir turi bendrumų. Galėčiau daug ir ilgai apie tai kalbėti. Gal užsieniečiai nori matyti šį regioną kaip vientisą darinį, nes jiems taip lengviau suprasti. Viena iš priežasčių, kodėl visos trys nėra labai panašios, bent man – kad po 1990-ųjų nebuvo noro bendradarbiauti, arba tas noras reiškėsi minimaliai. Estai žiūrėjo į Šiaurės, lietuviai – į Vakarų Europą, o latviai ir į Šiaurės, ir į Vakarų Europą ar dar kitur. Istoriškai Šaltojo karo laikotarpis šalis suartino, bet atsigręžus į tolimesnę praeitį – Estija ir Latvija buvo glaudžiai susijusios, o Lietuva turėjo savo valstybę, kuri buvo nusidriekusi iki Juodosios jūros, bet kultūrinė ir etninė įtaka taip toli nesiekė. Taigi, panašumų yra, bet gyvendamas čia daug metų pastebiu daugiau skirtumų.

Ar pats jautiesi pasikeitęs gyvendamas šiame atšiauriame „introvertų“ pakraštyje, jį įsisavinęs? Ką praradai ir ką įgijai?

Aišku, kad šios šalys man padarė ryškią įtaką. Faktiškai visą savo suaugusio žmogaus gyvenimą praleidau Baltijos šalyse – pirmą tikrą darbo pasiūlymą gavau Vilniuje, magistro laipsnį įgijau Tartu, literatūros agentu pradėjau dirbti Rygoje. Šis darbas pareikalavo didžiausios atsakomybės ir suteikė didžiausią kaifą. Įgijau supratimo apie čionykštį gyvenimą, kuris yra labai savitas, šiaurietiškas. Perėmiau santūrų bendravimo būdą, koks nebūdingas kitur Europoje, ypač Vakarų, bet tik prieš keletą metų tai supratau. Bandau dabar kiek kitaip bendrauti, atviriau. Per tuos metus pasikeitė ir mano nuostatos, ir norai. Iš pat pradžių buvo apėmusi euforija, juk čia viskas kitaip! Norėjau patirti, ką reiškia gyventi užsienyje, bet ne ten, kur visi amerikiečiai nori studijuoti (tarkime, ne Airijoje, ne Prancūzijoje ir pan.). Devyniolikos buvau dar naivus. Gyvendamas Tartu norėjau tapti estu, paskui gyvendamas Vilniuje – lietuviu, bet nelabai pasisekė. Įprastai mažos šalys nelinkusios įsileisti svetimų, arba bent nenori apsimetėlių, kurie dedasi saviškiais. Visgi ilgainiui supratau, kad dažnai taip nutinka netgi tiems, kurie čia gimę ir po ilgos emigracijos nori sugrįžti. Ryškiausia tai Lietuvoje, tikriausiai dėl to, kad estai ir latviai supranta savo šalies dydį. Jų visai kitokia istorija. Neteigiu, kad tai gerai ar blogai, tiesiog kiekviena kultūra ar šalis turi savo logiką ir supratimą apie pasaulį.

Sakyčiau, jau praradau iliuziją tapti kuo nors kitu. Bet paradoksalu, kad atvykus į Latviją be pretenzijų ir iliuzijų, atsitiko įdomus dalykas – mane priėmė kaip savą, ar bent jau daugelis taip sako. Aišku, padėjo ir mano darbas – juk propaguoju latvių kultūrą užsienyje, bet manau, kad latviai apskritai kiek kitaip žiūri į užsieniečius. Jaučiuosi gerai.

Esi vertėjas. Vienišas sėdėjimas prie stalo man atrodo sunkiai suderinamas su literatūros agento darbu, reikalaujančiu visai kitų, labiau į aplinką nei į tekstą orientuotų savybių. Kaip dera Tavyje tiedu pradai?

Man patinka, kad yra įvairovės. Mėgstu kalbėtis su knygų žmonėmis iš kitų šalių, tai įkvepia tęsti tai, ką darau.

Kas Tau apskritai yra vertimas? Ar įsijauti, įsigyveni į verčiamą tekstą, persiimi nuotaika? Kiek jauti atsakomybės tekstui ir kiek improvizacijos sau leidi versdamas (juk absoliučiai skiriasi baltų, finougrų ir germanų kalbinės struktūros, jau nekalbant apie kultūrines spragas ir prasilenkimus, kuriuos koduoja ir kalba)?

Vienu metu vertimas buvo mano gyvenimo būdas, bet dabar verčiu mažiau – supratau, kad kaip reikiant alina fiziškai. Be to, nesinori tik versti – norisi rašyti, įrašyti savo balsą reklamoms ir audiogidams, gyvenime veikti ir ką nors kito. Kalbant apie atsakomybę – jaučiu. Atsakomybė rinktis tikslingai ir versti taisyklingai yra milžiniška. Iki šiol jaučiu Milano Kunderos knygos The Art of the Novel įtaką. Joje jis aprašo vertėjo darbą, kaip dažnai vertėjas suklysta arba verčia taip, kad sunku ir suprasti, kodėl išversta būtent taip (aišku, visada galima palyginti originalą ir vertimą, jei gana gerai moki abi kalbas). Pridurčiau, kad Franzo Kafkos vertimų atveju jis teisus. Kaip rodo mano patirtis, pakišti koją galėjo redaktorius arba leidėjas. Apskritai niekuomet nesinori visos atsakomybės užkrauti ant vertėjo pečių – pats savo kailiu buvau tai patyręs, jausmas nėra malonus.

O dėl improvizacijos ar interpretavimo – versdamas visad bendrauju su autoriais, ypač su poetais, kadangi šiais laikais autoriai pakankamai gerai moka angliškai, gali pabaksnoti, jei ką ne taip supratau. Retai tenka daug improvizuoti ar rinktis iš dviejų variantų. Atsimenu, kaip su Violeta Kelertiene, redagavusia mano išverstą R. Gavelio romaną „Jauno žmogaus memuarai“, diskutavome apie romane minimos knygos pavadinimą. Ji pasakojo, kad egzistuoja dvi knygos identišku pavadinimu ir galbūt R. Gavelis vieną arba kitą buvo skaitęs. Kadangi jo nebėra tarp mūsų, negalėjau paklausti, teko pasirinkti pačiam.

Verti iš estų, latvių, lietuvių, latgaliečių, gal dar kokios kalbos? Jauti įvairių kalbų formas ir galimybes. Kuri kalba Tau artimiausia, galbūt subjektyviai gražiausia, mieliausia?

Estų kalbos pradėjau mokytis studijuodamas Tartu, 1998 m. Ji man pasirodė sunkoka, bet vidurinėje man apskritai nelabai sekėsi užsienio kalbos. Nesupratau, kaip mokytis kalbų. Estų kalbos paskaitos vyko dukart per savaitę, nepasakyčiau, kad kursai buvo labai geri, bet nežinojau, kad norint išmokti kalbą, reikia tiesiog kalbėti ir skaityti kiek įmanoma daugiau. Po pirmo semestro neplanavau toliau studijuoti Tartu, bet vėliau, kai grįžau studijų pratęsti, noras išmokti estų jau buvo savaime suprantamas, natūralus. Atsirado draugų ir galimybių bendrauti estiškai, vėl lankiau kalbos kursus (šįkart kitus, geresnius). Netrukus jau visai gerai pramokau estų kalbos.

Nesinori, kad kas pagalvotų: interviu ima Laura, jis skirtas literatūros žurnalui Lietuvoje, tai, žinoma, žmogus sakys, kad lietuvių kalba jam mylimiausia… bet taip yra iš tiesų. Įsimylėjau ją pirmą kartą būdamas Lietuvoje, kai su vienu draugu važiavome į Kauną, ir iki šiol labai myliu. Negaliu nupasakoti, kodėl, bet taip jau būna įsimylėjus. Ieškodamas galimybės mokytis lietuviškai, atvykau į Vilnių 2002-aisiais, ir jau po metų pamažu pradėjau versti į anglų.

O su latvių kalba mano ryšiai susiklostė palaipsniui. Per tuos metus pramokau frazių, nes Rygoje turėjau nemažai draugų ir dažnai važiuodavau į Latviją, bet intensyviau mokytis ėmiau 2010-aisiais, grįžęs studijuoti į Tartu. O paskui tiesiog pradėjau skaityti ir ieškoti progų kalbėti su latviais.

Esi rašytojas. Kasdien egzistuoji literatūrinėje ir kūrybinėje terpėje, pats rašai. Kaip puoselėji kalbos jausmą, poetinę klausą, kokios Tavo poezijos temos?

Manau, svarbu skaityti kas patinka, ne vien tai, ko reikia darbui, nes kitaip išvis praeis noras skaityti. Negaliu skaityti tik latvių – man įdomūs ir kitų šalių kūriniai, bet kadangi gyvenimo laikas ribotas, tenka rinktis.

Rašau poeziją latviškai, o prozą ir eseistiką angliškai. Poezijoje man patinka fiksuoti akimirkas, tarkime, kas nors įvyksta per sekundę, o aš aprašau tai detaliai kaip paveikslą,

kartais mėgstu įterpti slengo, žodžių, kuriuos žmonės vartoja, bet ne poezijoje. Taip pat rašau realistines novelytes apie gyvenimo situacijas, o mano eseistikai labai didelę įtaką padarė lietuvių esė – toks mišinys tarp prozos ir dokumentikos. Gyvenau Vilniuje, kai daug rašė ir publikavosi visi „lietuviškosios esė“ autoriai: Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė, Kęstutis Navakas ir kiti.

Esi skaitytojas. Kokie kūriniai darė įtaką anksčiau, kokie daro dabar? Kurie lietuvių ir latvių autoriai imponuoja – galbūt patinka, galbūt formuoja, galbūt leidžia geriau perprasti šį šiaurietišką pakraštį prie Baltijos, kuriame pasirinkai gyventi?

Kaip sakiau, mane paveikė visa Milano Kunderos kūryba, manau, ir dabar jo knygos ir stilius man artimi. Suprantu jo požiūrį į pasaulį, jis artimas mano paties pasaulėžiūrai ir estetikai. Iš lietuvių autorių patinka R. Gavelis, Antanas Ramonas, Jurgis Kunčinas, G. Radvilavičiūtė, S. Parulskis, K. Navakas, Alfonsas Andriuškevičius ir daug kitų. Gyvendamas Vilniuje ir skaičiau, ir išverčiau daugiau prozos. R. Gavelis man daug padėjo – jis daug rašė apie lietuvių mentalitetą, o tai užsieniečiui išties aktualu. Dabar skaitau lietuvių poetus – Simoną Bernotą, Dominyką Norkūną, Laurą Kromalcaitę, Nojų Saulytį. Iš latvių pirmiausia šauna į galvą Albertas Belas, Andris Jakubanas, Visvaldis Lamas, Jana Eglė, Jānis Joņevas, Arvis Vigulas, Artis Ostupas ir Ligija Purinaša, bet mėgstamų yra ir daugiau.

Ir paskutinis klausimas – apie Baltijos šalių literatūras. Nori nenori skaitai daug – taigi, kuo skiriasi lietuvių, latvių ir estų literatūros tradicijos, vaizdavimo būdai ir literatūrinės bendruomenės

Galbūt didžiausias literatūrų skirtumas susijęs su žanrais. Įdomu, kad kiekviena Baltijos šalis išvysčiusi vieną originalesnį, savitą žanrą, kokio nėra kitose. Lietuviai – esė, latviai – kur kas įvairesnę novelę (daugiau įvairių formatų, apysakų ilgio novelių rinkinių, taip pat flash fiction), o estai sėkmingai vysto dar kitą žanrinės literatūros tipą (pavyzdžiui, Indreko Harglos istoriniai detektyvai). Sakyčiau, poezija stipri visose Baltijos valstybėse. Didžioji dalis romanų ir novelių rinkinių yra modernistiški, bet tam aptarti reikėtų atskiro interviu.

Apie bendruomenes sunku ką nors pasakyti – akivaizdu, kad jos yra ir pastaruoju metu pradėjo kiek labiau bendrauti, daugiau vieni kitus verčiame. Anksčiau buvo spraga – trūko Baltijos šalių tarpusavio vertimų. Bet dabar daugėja aktyvių vertėjų, finansinių išteklių ir leidyklų, kurios noriai imasi leisti verstines knygas. Tai mane labai džiugina.