Andris Kalnozols. Europos kvapai
Iš latvių kalbos vertė Laimantas Jonušys
Versta iš: Andris Kalnozols, Eiropas smaržas. Rīgas laiks: 2022
Andris Kalnuozuolas (g. 1983) Latvijos kultūros akademijoje įgijo dramos aktoriaus programos bakalauro laipsnį. Įvairiuose Latvijos teatruose reiškėsi kaip aktorius, dramaturgas ir režisierius. 2020 m. išleistas romanas „Mane vadina Kalendorium“ (Kalendārs mani sauc, liet. – 2022, vertė Laimantas Jonušys), įvertintas Latvijos literatūros metų premija už geriausią literatūrinį debiutą, Valmieros teatre pastatyta romano inscenizacija, kuriamas vaidybinis filmas.
2015 metais, neturėdamas daug išteklių, rašytojas vienas keliavo per Prancūziją ir Italiją, sekdamas Giacomo Casanovos pėdsakais, ketindamas apie jį parašyti pjesę. Jis leidosi į kelionę, teikdamas pirmenybę netikėtumui ir avantiūrai: „Neturėjau nieko, kuo paprastai apsirūpina keliautojas.“
Vertėjas
…
Klajoju mažomis [Marselio] gatvelėmis. Skersgatviai visada geba pateikti daugiau netikėtumų negu didelės magistralinės gatvės. Didelėse gatvėse žmonės ir mašinos aiškiai žino, kur reikia nuvykti. Yra taškas A ir taškas B, o tarp jų nieko tikro nenutinka. Man tai netinka. Man reikia, kad nutiktų. Ir geriausia, kad su manimi ir kas nors gero. Pavyzdžiui – nakvynė kokiame nors skvote ar netikėtai sutikto geradario pastogėje. Pagaliau rue Malaval randu tai, ko ilgai ieškojau, – apšepusį namą, išmargintą užrašais. Antrame aukšte iškelta Jamaikos vėliava. Skvotas. Pabeldžiu į duris, bet niekas neatidaro. Pirmo aukšto langai grotuoti, metu akmenėlį į jamaikiečio langą antrame aukšte – nieko. Bet kai kuriuose languose dar yra šviesa. Išbandau visus. Kiek nuošaliau atsisėdu ant laiptelių, atsilošiu ant kuprinės ir juntu, kaip mane iškart suima nuovargis: galų gale šiandien pervažiavau visą Prancūziją, valgiau mažai, o vaikščiojau pernelyg daug. Bet tada prie durų prieina kažkoks kūtvėla, pasigraibo prie kairiosios durų pusės, ir netrukus jį įleidžia. Aš dar šaukiu pavymui, bėgu artyn, bet nespėju – miegas ir kuprinė mane per daug užvilkina. Ieškau slapto skambučio mygtuko, ir štai jis yra, visai menkutis, ir aš jį paspaudžiu. Atidaręs žmogus kurį laiką negali suprasti, į ką žiūrįs, kodėl aš jam pasakoju, kad klajoju po Europą, ieškodamas įspūdžių ir liudijimų apie Džakomą Kazanovą. O paskui, jau visai susipainiojęs su angliškai nekalbančia pasaulio dalimi, sakau: écrivain1. Ir mane įleidžia.
Tai senasis Marselio pašto pastatas, jame jau metus skvotina anarchistai ir prancūzų komunistai. Sakau, kad nesu nei vienas, nei kitas. Man tai baigėsi vaikystėje. Tiesiog ieškau medžiagos pjesei, klajoju, niekam nelinkiu blogo. Man skiria kambarį pirmame aukšte. Iki šiol šį kambarį skvoteriai naudojo kaip šunų pasivaikščiojimo vietą: skvote yra keli šunys. Apsiginti nuo policijos reidų, jei gerai suprantu. Kai stengiuosi pašalinti pasivaikščiojimų atliekas, skvoto šeimininkė vypteli, kažką prancūziškai pasako ir išeina. Mane įleidusio argentiniečio klausiu, ką ji sakė. Jis dvejoja, neranda žodžių, paskui sako:
– White… hands…
Dabar esu baltarankis. Pasikloju lietpaltį ir saldžiai užmingu ant numazgotų grindų.
Kitą dieną jau be kuprinės ir lietpalčio linksmai nusiteikęs drožiu per sukčių ir vagių miestą – taip jį viename laiške pavadino Kazanova. Aplankau biblioteką ir Marselio Nacionalinį archyvą, ten randu kelis liudijimus apie Džakomą, šiame krašte jis dėjosi esąs Sengalis. Tačiau aptikta medžiaga manęs taip nejaudina, kaip galimybė pabūti vietose, kur jo vaikščiota.
Prancūzijoje labai gražūs valstybiniai archyvai – tobulai restauruotuose pastatuose, erdviose, tuščiose patalpose. Daugiaaukščiame Marselio archyve ant laiptų turėklo Brailio raštu apčiuopiama kažkas man nesuprantama. Pamenu, kartą aklas slovėnų šokėjas man pasakojo, kaip prarado regą. Tai atsitiko paauglystėje per autoavariją, jam važiuojant su mama. Mama po avarijos taip ir neatsigavusi – pražilusi, likusį gyvenimą leidusi įvairiose nervų klinikose, nes kaltinusi save dėl sūnaus nelaimės. Bet sūnus anaiptol nebuvo nelaimingas. Tąkart mudu sėdėjome Liublianos bare. Jis buvo tapęs šokėju, jau po avarijos. Sakė, kad kūnas atsimena kiekvieną scenos lentą, įrantą ar išsikišusią vinies galvutę. Scenoje jis juda vikriai kaip gepardas. Lazdelės pagalbos reikia tik gatvėse, kur būna žmonių. O jam vienam šokant nebūna nieko tokio, ką galima praleisti ar nepamatyti. Pamenu, paklausiau, ar jis sapnuoja. Ir jis atsakė, kad sapnuose regi mamą, amžinai jauną… Ant Marselio Nacionalinio archyvo šono kažkas užkraigliojęs: Here comes the sun, tu lu lu lu…
Kažkokios gatvės kampe, laukdamas žalios šviesos, staiga užuodžiu kvapą, kurį prisimenu nuo vaikystės, – mano tėčio odekolono (aišku, užsienietiško). Čia lygiai toks pat. Esu įsitikinęs. Kurį laiką sekiau tą kvapą ir prisiminiau vaikystės vasaras Talsuose. Tėtis paprastai iš Afrikos atsirasdavo vasarą, ir tada prasidėdavo dovanų metas. Pamenu, buvo ankstus rytas, į grotuvą įdėjau vienintelę kasetę ir išėjau pasivaikščioti į kiemą. Jau vaikystėje keldavausi labai anksti. O tėvai man leisdavo išeiti, kada tik noriu, valkiotis, kur akys veda, ir pareiti namo nors ir kaip vėlai. Šiuo atžvilgiu tėvai labai pasitikėjo manimi. Na, tai tą vasaros rytą aš pasivaikščiojau. Kiemai buvo visai tušti, nesimatė net kiemsargių. Viskas kaip iššluota. O man galvoje visu garsu skambėjo Modern Talking: Juma ha, juma so. Dabar aš žinau, ką tai reiškia. Bet tuo metu man tai reiškė visą pasaulį. I keep it shining everywhere I go…
Bet žinau, kad tai negali tęstis amžinai.
Todėl įžengiu į artimiausią krautuvėlę, nusiperku cigarilę už 50 centų, nueinu prie jachtų ir žiūriu, kaip supasi jų įvairūs stiebai. Aš keliausiu į Siciliją. Taip sugalvojau. Ir ši mintis aiškių aiškiausia. Negaliu suprasti, iš kur ji atskrido, bet štai ji čia. Odekolono sukelti prisiminimai dingo, o jų vietoje atsirado mintis apie Siciliją. Ir supasi jachtų stiebai.
Marselio Centrinėje bibliotekoje, kur lankausi kasdien, būna daug skaitytojų. Daugiausia studenčių arabių, labai mažai vyrų. Vyrai papratę riogsoti prie sporto totalizatorių kontorų. Jų ten daug, ir jie tikisi sėkmės. O gal mėgina permanyti loterijos atsitiktinumų pobūdį. Džakomas Kazanova buvo pirmasis Paryžiaus valstybinės loterijos direktorius, ten jis užsidirbo krūvą pinigų. Ir krūvą nemalonumų, kaip visada. Užtarėjui Venecijoje, kur jam buvo draudžiama pasirodyti, Kazanova rašė: loterijoje laimėjimą gali pasiimti tik vienas žmogus, tai yra loterijos savininkas. Tai verta turėti omenyje.
Bibliotekoje jau kelias dienas stebiu vieną labai gražią merginą. Ji sėdi priešais mane. Nuolatiniai bibliotekos lankytojai visada stengiasi sėdėti toje pačioje vietoje. Taip pat ir aš. Ir jinai. Mudu kartkartėmis susižvalgome ir nusišypsome vienas kitam. Turiu jai parašęs raštelį, bet droviuosi paduoti. Būnu gana nedrąsus, jeigu kas nors man iš tikrųjų patinka. Man taip nuo vaikystės. Bet šį kartą sumaniau, kad vis dėlto anksčiau ar vėliau šį raštelį jai perduosiu. Arba veikiau paliksiu ant stalo ir tada, kiek įkertu, dumsiu lauk. Bet ji man nesuteikia tokios galimybės. Ji niekur neina. O kai skaitykloje likę tik pora žmonių, aš ir ji, mergina atsistoja ir, sunkiai krypuodama klubais, nueina man pro šalį. Šlubuodama, dar prisilaikydama stalo kampo, o paskui mano kėdės atkaltės, ji lyg atsiprašydama man nusišypso. O aš užsimerkiu, kad pats nematyčiau savo gėdos.
Skvote su manim mažai kas kalba, nes nesu komunistas. Sakau, kad mano prosenelis Žiemos rūmuose saugojo Lenino kabinetą, kai ten bazavosi latvių šaulių Tukumo 2-asis pulkas, bet jie netiki. Tiek to. Be to, man leidžiama valgyti jų maistą, kurį jie paprastai paima iš prekybos centrų atliekų. Daugiausia – triaukščius sumuštinius. Taip jie reiškia protestą prieš kapitalizmą ir vartotojų visuomenę. Dauguma jų gana patogiai gyvena iš įvairių pašalpų. O kai aš dėl to, kaip man pačiam atrodo, supratingai nusišypsau, jie atsako, kad tas pašalpas priima su panieka. Kiek daugiau su jais negaliu šnekėtis dėl kalbos barjero.
Su manimi šnekasi tik Kamila, italė iš Bolonijos. Jos vešlūs kaštoniniai plaukai. Jie vilnija, spindi ir tokie sveiki, lyg trys kartos jos protėvių nebūtų buvę šešėlyje. Malonios akys, veikiau – žvilgsnis, bet apskritai veide viskas atrodo šiek tiek didoka, tarsi žmogaus, dėvinčio dviem dydžiais per didelius drabužius. Bet to, Kamila ir iš tiesų dėvi tokius drabužius. Tačiau jos žvilgsnis šviesus, ir Kamila gerai kalba angliškai. Tai malonu, bet jaučiu, kad gal šis dėmesys per daug krenta į akis. Be to, tai aiškiai nepatinka skvoto šeimininkei, ir jau po poros dienų ji tai pareiškia gana griežtu tonu.
Žinau kelis prancūziškus žodžius – „penkios tylos“, „rašytojas“ ir dar porą frazių, kurias galėtų mokėti net kūdikiai Sibire. Suprantu, kad mano laikui Marselio skvote artėja le grand final. Ir dabar noriu nusigauti į Siciliją. Tai man šovė į galvą žiūrint į jachtų stiebus. Kamila spėjo man papasakoti apie ecovillaggio Sicilijos kaime. Ji esą man galėtų susitarti dėl vietų įvairiuose Italijos skvotuose, kol aš ten pateksiu. Bet man knieti ten patekti beveik nedelsiant.
Nusiperku bilietą iš Genujos į Palermą už 60 eurų, ir tai atrodo per didelis išlaidavimas. Bet man gimsta geras planas, kaip užsidirbti. Prie Marselio geležinkelio stoties esu pastebėjęs vietinius berniūkščius, prekiaujančius hašišu. Jeigu man išdegtų taip pelningai kaip Sen Deni, galėčiau tai vėliau iškišti skvote ir dingti su nedideliu perviršiu.
Prie stoties šiek tiek pamindžikuoju, ir ilgai netrukus prie manęs prieina toks smulkus paauglys. Suprantame vienas kitą be žodžių. Jis parodo stebėjimo kameras, ir mudu kiek paeiname nuošaliau. Eidamas parodau jam 50 eurų, o jis man – bulvės dydžio hašišo gabalą, suvyniotą į permatomą celofaną. Atrodo labai geras laimikis. Tačiau ten pat netoliese išnyra prekiautojo kolegos – Marselio berneliai, kokie septyni vienetai. Suprantu, kad gali būti negerai, imu gręžtis, kad greičiau išsinešdinčiau, bet paskutinę akimirką – man labai netikėtai – sandėris įvyksta be skausmo. Greitai pagriebiu hašišą, paduodu sutartą sumą ir dingstu. Savame pašto kambaryje išvynioju laimikį ir pagaliau pauostau. Ir tada iškart metu į šiukšlių dėžę. Sulipdyto iriso saldainio net neparagauju. Esu taip baisiai įsiskaudinęs, kad nedelsdamas imuosi savo seno nešiojamojo kompiuterio ir po poros minučių jau turiu parašęs eilėraštį „Marselis nėra toks kaip Pitragas2“.
Nepaisydamas draudimo lankyti Kamilą jos kambaryje, įeinu atsisveikinti. Neturiu kitų tikslų, noriu tik tarti ačiū už pokalbius, paprašyti el. pašto adreso ir dingti iš čia visam laikui. Orevuar, ar kaip tai sakoma.
Pykčio įkarštyje lengva apsirikti. Turiu sudarytą tranzavimo maršrutą, bet porą kartų supainioju aplinkkelius. Ir tuo metu, kai mano keltas Genujoje sako tū-tū, aš esu Monte Karle.
[…]
Dabar jau vakaras, ir aš esu Italijos aulinio bato nosyje. Ir matau Siciliją. Nuo tada, kai Marselyje pajutau tėčio odekolono aromatą, praėjo mėnuo. Šis aromatas mane atvedė čionai. Marselyje atsitiktinai sutikau vyrą, kvepiantį mano tėčio odekolonu, nusprendžiau sekti šį kvapą, ir jis per jachtų stiebus bei mintis atvedė į Siciliją. Dabar esu čia, bet nesijaučiu atvykęs. Turėtų būti koks nors pykštelėjimas ar užrašas, liudijantis, kad viskas teisinga, bet aš matau tik baržą, kuri už menką mokestį perkels mane per sąsiaurį. Ir tai niekam nieko nereikš.
Vakaras, esu Mesinoje. Traukiniai į Lentinį, artimiausią miestelį nuo tos ekogyvenvietės, šįvakar nebekursuoja, reikia laukti iki šeštos ryto. Plačioje laukimo salėje jau prisirinkę benamių, viename kampe jie įsirengė stovyklą. Keliolika žmonių. Uostamiestis, geležinkelis, Sicilija – pavojingas derinys, ir man ima rodytis, kad likti prie jų nėra gera mintis. Pasivaikštau po Mesiną, bet nieko geresnio nerandu ir grįžtu į stotį. Pririšu kuprinę prie kojos, kad jusčiau, jei kas imtų po ją raustis. Užmigti neįmanoma. Ramybės neduoda mintis, kad žmonių, kurie miega ant kartono gabalo geležinkelio stotyje, gal ir sieliūkštės nėra sniego baltumo. Ko gero, ten kirba kokios nors užmačios. Ir taip karšta, kad užima kvapą. Turiu nusipirkęs mineralinio vandens. Tokios prabangos ilgai sau neleidau, bet jau visai greitai pateksiu pas hipius, kur pinigai neturi jokios vertės. Padirbėsiu gyvenvietėje, sulauksiu finansų iš fondo ir pasiruošiu keliauti namo.
Pabundu nuo riksmų ir aimanų. Pradžioje nesumoju, kas atsitiko ir apskritai kur esu. Pašoku ant kojų, bet trukdo pririšta kuprinė. Šalia manęs ant suoliuko liepsnoja elgetaujančios tetulės šiukšlių krepšys. Su rateliais. Savo kampe šūkauja benamiai. Aš griebiu savo mineralinio butelį ir, išsivadavęs nuo kuprinės, pribėgu ir visą brangų turinį išlieju ant jos krepšio. Tai padeda. Likusias liepsnas pribaigiu koja. Sena sicilietė žiūri į mane tamsiomis akimis – lyg pats būčiau uždegęs. Tada atsistoja ir, murmėdama keiksmus, per laukimo patalpą traukia savo dūmų pintinę prie išėjimo. Aš dar pagalvoju, kad vaizdas labai kinematografiškas. Sena elgeta geležinkelio stoties laukiamojoje salėje traukia rūkstantį krepšį, pilną nereikalingų niekniekių. Ir dar pastebiu, kad teka saulė. Nebedaug laiko iki mano reiso į Lentinį. Tad einu ir nusiperku bilietą. Nusibodo sukčiauti, o pinigai nebereikšmingi. Ypač tie man likę 3 eurai. Netrukus jau sėdžiu greitajame traukinyje, ir pagaliau man nebereikia apsimesti, kad manęs čia nėra.
Lentinis – Sicilijos miestelis su kaitriomis kreivomis gatvelėmis. Žemėlapyje, kurį dar Marselyje man davė Kamilė, pažymėta, kur maždaug yra ekogyvenvietė Ciumara Ranni: atrodo, galėtų būti keliolika ar dvidešimt kilometrų nuo miesto, slėnyje tarp Lentinio ir Sortino miestelio. Ten kursuoja autobusas, bet aš esu pėsčiasis. Kaitra suskaldė visus termometrus, ir snieguota Etna, nykstanti debesyse, atrodo kaip milžiniškas antonimas. Einu pro avis ir karves, kurios palaidos didelėmis bandomis ėda dygią geltoną Sicilijos žolę. Tuščiu keliu pro mane retkarčiais pravažiuoja mažos mašinytės, daugiausia Fiat Punto. Einu įprastu žingsniu ir leidžiuosi šildomas saulės. Kaitra gali mane nuvarginti, bet visada ją nepaprastai mėgau. Mano tėtis dirbo Afrikoje.
Artėdamas prie kryžkelės matau, kad kelią, kuris suka kairėn, užtvėrusi karvių banda. Yra ir piemuo. Akimirką ketinu paklausti jo, kur man eiti, bet jis labai užsiėmęs, laksto per dulkes, sukeltas neklusnios bandos. Ir einu tiesiai.
Tolumoje kelkraštyje matau kreivą medį. Kai iki jo nusigausiu, pailsėsiu. Esu nuėjęs apie 10 kilometrų – gal jau pusę kelio iki gyvenvietės arba net daugiau. Ir čia pat pajuntu, kad artėja ramus gyvenimas ekohipių komunoje: darbas sode, vakarais dainos prie laužo ar kas nors panašaus.
Artėja mašina. Esu nusprendęs visą kelią nueiti pėsčias, todėl man tai nė motais, bet Fiat Punto, privažiavęs prie mano pavargusio kūno, sumažina greitį, ir tamsios mašinos langą atidaro žilas senolis. Jis klausia, kur aš keliauju, tad atsakau: ecovillaggio Ciumara Ranni. Apie tokį jis negirdėjęs, ir tai mane truputį suglumina. Čia atrodo gilus kaimas, o tokiose vietose visi visus pažįsta ir sužino, jeigu atsiranda kas nors naujo. Aš jam rodau žemėlapį ir aiškinu, kad tai yra pakeliui į Sortiną. Tada jis nusijuokia ir sako, kad prieš kokius penkis kilometrus man reikėjo pasukti į kairę. Ir nuvažiuoja.
Mažumėlę pailsiu medžio šešėlyje. Tada užmetu striukę ant kuprinės ir sunkiais žingsniais leidžiuosi atgal. Kvailas piemuo su visais savo veršiais, ganyti reikia normaliau, tai nereikės lakstyti per karštas dulkes kaip mulkiui. Kurį laiką įpykęs žingsniuoju, o paskui prie manęs artėja mašina. Senolis siūlė tranzuoti. Galvoju: jeigu pasiklydau, gal gana vaikščioti. Atsigręžiu, pakeliu ranką, ir mašina iš tiesų sulėtina greitį. Žinoma, Fiat Punto. O viduje tas pats senukas, kuris pirmiau man numušė ūpą. Bent taip man atrodo. Siciliečiai pastebimai skiriasi nuo žemyno italų, jų siauresnės akys – galbūt todėl, kad čia tiek daug saulės, ir jiems tenka prisimerkti. Ir dar jų tokie lyg rudi plaukai. Ne visai rusvi, bet smarkiai nublukę juodi, vėliau parudavę. Ir plaukai plonesni negu žemyne. Žodžiu, visi veidai gana panašūs.
Aš atveriu užpakalines dureles, o senukas iškart sako, kad nuveš mane iki reikalingo kelio. Ir dar sako, kad daiktus palikčiau užnugaryje, o pats atsisėsčiau priekyje, nes jis norįs susipažinti.
Per trumpą kelią iki posūkio, kur aš pasiklydau, daug nepasikalbame. Papasakoju, kad esu scrittore ir renku medžiagą pjesei apie Džakomą Kazanovą. Jau pabuvau Briuselyje, Paryžiuje, Sen Deni, Marselyje, Monte Karle, Ligūrijos Andoroje, Florencijoje, Neapolyje. O dabar esu čia – pailsėti ir sukaupti jėgų grįžti namo. Nežinau, kiek tas senolis supranta, bet miestų pavadinimai neturėtų kelti sunkumų.
Tada jis sustoja prie posūkio. Piemens ir bandos nebėra. Kelias švarus, ir aš jam sakau grazie. Ir jis man paduoda ranką, ir sako esąs Džovanis. Tai aš jam paspaudžiu plaštaką ir sakau, kad esu Andris. Pastebiu, kad seno vyro ilgi, neapkirpti nagai. Tas ilgumas krenta į akis. Išlipu per priekines dureles ir tuo pat metu pajuntu, kad prieš akimirką atsisveikinau su viskuo, kas man gali gerai susiklostyti. Atsisveikinau ir su savo daiktais, likusiais ant užpakalinės sėdynės. Ši sekundė virsta ilga kova, kurią man iš anksto lemta pralaimėti. Bet net ir pralaimint reikia kovoti. Ir aš tai jaučiu. Ir dar jaučiu, kad esu iš Šiaurės Kuršo. O mes savo daiktų taip lengvai neatiduodame. Senolis spaudžia greitį, Punto šauna priekin, bet aš apsisukęs dar spėju atplėšti užpakalines dureles. Kaire ranka įsikimbu po mašinos stogu, dešine laikau dureles. Senolis kaip reikiant pradėjęs ralį, o aš bėgu, kiek kojos neša. Suprantu, jog man būtina gerai atsispirti, kad įšokčiau į mašiną, o toliau jau veiksiu, kaip bus lemta. Paskiausiai pamatau dvi piktas akis. Jos žiūri į mane nuo priekinės sėdynės. Jose išvystu dvi emocijas – baimę ir piktos pergalės džiaugsmą. Jau nebeišgaliu taip greitai bėgti. Man pakerta kojas, o tas niekšas dar taip pasuka vairą, kad aš neišvengiamai griūčiau. Griūčiau žemėn, atsitrenkčiau į asfaltą, porą kartų apsiversčiau ir nulėkčiau į kelkraštį. Bet kelkraščio žolė dygi ir sausa. Tai dar pajuntu.
Ir dar pajuntu, kad esu gyvas. Nepraradau sąmonės ir net girdžiu mašinos ūžesį, vis tylesnį ir tolimesnį. O tada pajuntu baisius skausmus. Jie ateina nuo kairės alkūnės ir klubo. Atsikapanoju ant kojų ir nukėblinu atgal ant kelio. Ir tada pamatau netikėtą dalyką: artėja dar viena mašina, dar vienas Fiat Punto. Aš užtveriu kelią, ir mašinai tiesiog tenka sustoti. Joje sėdi vyras ir moteris, aš įšoku jiems už nugarų ir sušunku:
– Follow that car! – Ir rodau kryptį, kuria ką tik nuvažiavo mano daiktai. Ir dar sušunku: – Mafia, I was robbed!
Bet jie nesupranta. Ne tik nesupranta, bet vyras kaip reikiant supykęs. Ir jie taip pat šaukia – šaukia ant manęs. Ir tada suprantu, kodėl. Ant užpakalinės sėdynės šalia manęs sėdi kokių dešimties metų berniukas, tikriausiai jų sūnus. Ir suprantu, kad jis ligotas, jam poliomielitas ar kas panašaus. Šiaip ar taip, jis sėdi kiek pakrypęs ir žiūri į mane pasakiškomis akimis. Jo veideliu varva seilės, bet rankose jis turi baltą nosinę, skirtą nusišluostyti. Ir tada šis ligotas berniukas padaro judesį, kuris visada liks pataikęs man tiesiai į širdį. Jis tiesia man savo nosinę. Mat pastebėjo, kad mano alkūnė gerokai kraujuoja. Iš tikrųjų ji nubrozdinta, ir matosi nešvarus alkūnkaulis. Ir jis man tiesia savo nosinaitę. Ir tada aš pravirkstu.
Savo sužeidimų pats nebuvau pastebėjęs. Man reikėjo veikti: kuprinėje buvo viskas, ką turiu. O dabar nebeturiu visiškai nieko. Vijausi savo daiktus. Į skausmą nekreipiau dėmesio. Man tai buvo nesvarbu. Ir nieko nemačiau. O šis mažas vaikas – jis tikriausiai savo gyvenimą nugyvens tėvų globoje, niekada neaugins savo vaikų, nevaikščios į darbą ir nesibastys padaužiškai po Europą, nesibučiuos, nesimylės, nepasigers – turi seilėtą nosinę ir balčiausią sielą pasaulyje. Ji nesuteršta, ir per amžius liks tokia mano širdy. Nes jam nebuvo nesvarbu. Nes jis vienintelis matė.
Vaikui nosine parodžius mano sužeidimus, tėvų požiūris ūmai pakinta. Trumpai pasitarę, kur mane nuvežti, jie nusprendžia Lentinio policijos nuovados naudai.
Vaiko tėvas man padeda kėblinti į tyrėjo kabinetą. Jis mažo ūgio, ir jam einasi sunkiai. Akys išplėstos, veidas nelaimingas, jis jaučiasi įklimpęs. Aš esu našta – jaučiu tai. Stengiuosi neužsigulti visu svoriu, bet klubas protarpiais sukliba, ir mudu vos neprarandame pusiausvyros. Jeigu pargriūsime, labai skaudės. Mudviem abiem. Vis dėlto jis mane išlaiko. Aš jam padėkoju. Bet dėkingas esu jo sūnui.
Toliau prasideda dideli nesusipratimai policijai sprendžiant, ką su manim daryti ir kas čia apskritai nutiko. Mažoje policijos nuovadėlėje nė vienas policininkas nekalba angliškai. Vyriausiasis tyrėjas pasirodo esąs nuovokus – paskambina savo žmonai, jaunystėje lankiusiai anglų kalbos kursus. Ji pagelbsti per telefoną, ir surašomas mano pareiškimas apie apiplėšimą. Išdėstau visas aplinkybes. Pagrobti: keli iš JAV atsivežti marškinėliai, senas Acer firmos nešiojamasis kompiuteris, storas sąsiuvinis su eilėraščiais, pasakojimais ir pjesės apie Džakomą Kazanovą apmatais, pasas, piniginė su 2 eurais, vaikų žaislai iš happy meal (5 vnt.) ir maždaug 10 teniso kamuoliukų. Toks ilgapirščio Džovanio laimikis. Dar priduriu, kad jis važiavo tamsiai mėlynu Fiat Punto. Ir nuovados policininkai prisipažįsta, kad pusė jų važinėja tokios pat spalvos ir markės mašina. Su šia linksma gaida esu palydimas iki greitosios pagalbos mašinos.
Sicilijos miestelių gatvės siauros ir vingiuotos, ir tai labai skaudžiai junta mano kairysis klubas. Užtat greitõsios sirenas, suskardinčias kiekviename naujame skersgatvyje, vis dėlto suvokiu kaip rodomą prideramą pagarbą. Tarp skausmų ir nemalonios minties, kad man lūžo klubas, bet neturiu pinigų ir jokių dokumentų, vis tiek jaučiuosi pagerbtas, kad mane veža, nerimastingai skardint sirenoms.
Ligoninėje, didžiausiame ir moderniausiame komplekse visoje apylinkėje, apie mane tęsiasi sąmyšis. Bet mano sužeidimai akivaizdūs, ir juos apžiūri profesionalai. Paaiškėjus rentgeno rezultatams, seselė pasižiūri man į nusiminusias akis, nusišypso ir parodo iškeltą nykštį: klubakaulis nelūžęs, alkūnkaulis irgi sveikas. Vis dėlto reikia operuoti – susiūti visus audinius. Operacinėje visi vėl stengiasi išsiaiškinti, kas man iš tikrųjų atsitiko ir kas aš galų gale esu. Man tai gerokai įgrisę, bet į galvą ateina mėgstamiausias vaikystės serialas „Aštuonkojis“ ir jo pagrindinis herojus komisaras Katanis, kovojantis su Italijos mafija. Ir net prisimenu, kad itališkai tai vadinasi La Piovra. Ir tada vyr. gydytojui, garbaus amžiaus žilam smulkaus sudėjimo ponui, sakau:
– La piovra, mi Karado Katani, mafia, i fight.
Operacinėje, kur be manęs yra dar trys žmonės, nuskamba nuoširdus, šviesus ir garsus juokas. Šis šviesus juokas mane truputį nuramina. Matau, kaip prie manęs artėja senutėlis daktaras, seselė jam atneša adatų rinkinį. Laukiu pasirodant ir švirkšto, bet jo nesimato, tad senojo gydytojo klausiu:
– Anasteiža?
Jis nusišypso, ir jo mėlynos akys spinduliuoja palankumą:
– Anasteiža ju – no, ju – Korado Katani, strong.
Palatoje mane nužiūri amžingos sicilietės moterėlės. Vyrų palatoje vietų nėra. Man atrodo, kad šioje man palankioje valstybėje aš pažeidžiu visus reglamentus. Ir Florencijos prieglaudoje, ir sriubos virtuvėje, ir dabar čia – Lentinio ligoninėje. Atneša gero valgio, bet labai mažai. Pernelyg mažai mano ką tik sunkią kovą ištvėrusiam apetitui. Juk esu Šiaurės Kuršo vikingų palikuonis. Man reikėtų suvalgyti tokį padorų vištų pulką. O čia smagus apkepas ir desertas – keptas obuolys su cukraus pudra. Viskas labai skanu, bet man neužtenka. Klausiu sanitarės, ar galėtų atnešti dar, sakau: mandža, mandžare aii. Bet sanitarė nėra tokia palanki kaip Florencijos sriubos virtuvės vyresnioji seselė. Tačiau senutėlės mano palatoje visai neturi apetito. Ir jų giminės, kurios nuolat budi prie savo mirštančiųjų prosenelių, man atneša jų porcijas. Ir jos žiūri į mane savo besišypsančiomis akutėmis.
Niekas manęs čia nesupranta. Nekalba angliškai nei bū, nei mė. Bet aš sugebu gestais paprašyti ligoninės sargo cigaretės ir protarpiais išeinu į lauką parūkyti. Kairė alkūnė susiūta 7 siūlėmis, klubas aptvarstytas, viskas labai trapu, bet judant atsargiai galima gyventi. Rūkau už ligoninės. Sėdžiu ant karšto akmens ir žiūriu į driežus. Yra ir bičių, bet driežų kur kas daugiau. Jie šmaižioja po mano akmenį. Kai sukrutu, jiems tenka kaip nors reaguoti. Kai kurie pažiūri man tiesiai į akis ir nieko nesupranta. Kiti dingsta po akmeniu, kad paskui vėl išlįstų. Bet gal tai jau visai kiti driežai. Visi gana panašūs. Su bitėmis yra kitaip. Jos ramiai dirba savo medaus darbą. Man atrodo, kad driežai neturi darbo, todėl taip šmaižioja.
O štai aš neturiu tapatybės. Visi dokumentai, kurie bent kiek liudytų mano priklausomybę kokiai nors valstybei ir nurodytų, kaip galų gale vadinuosi, yra dingę. Nušluoti tamsiai mėlynu Fiat Punto. Korado Katani. Štai kas aš čia esu. Taip mane vadina sanitarai bei seselės ir juokiasi. Ir aš pats šypsausi. Šis pokštas man pavyko.
Į palatą įeina Marija Terezė, aukšta mergina juodais vešliais plaukais. Jos liūdnas žvilgsnis man sukelia keistą dvikryptę užuojautą sau pačiam. Jos išvaizda tikrai kaip gailestingosios sesers – nei pridėsi, nei atimsi. Gali būti, kad šį įspūdį sukelia jos vardas. Bet tada jis yra paveikęs ir ją pačią. Ji kalba angliškai. Thank God.
Marijos Terezės tėtis yra ligonis. Jis – vyrų palatoje, ir jam tikrai yra blogai. Bet Marijos paprašė padėti ir man. Bei kitiems suprasti, kas aš esu. Papasakoju jai viską nuo pradžios iki galo. Sakau, kad manęs laukia ecovillaggio Ciumara Ranni. Turėjau ten atsirasti jau vakar, ir galbūt jie nerimauja. Aš nieko nebeturiu ir negaliu su jais susisiekti. Ligoninė neturi kur mane dėti, nes negali išlaikyti žmogaus, kurio sunkios traumos apgydytos, ir toliau gydytis jis ramiai galėtų namų sąlygomis. Marija Terezė atsako esanti vietinė, bet apie tokį ecovillaggio kelyje tarp Lentinio ir Sortino nieko nežinanti, bet vis dėlto pažada man padėti. Bent papasakoti gydytojams, kas aš esu ir kur noriu nuvykti. Dar noriu sužinoti, kaip juda mano mafijos byla Lentinio policijos nuovadoje. Mielai atgaučiau savo JAV pirktus marškinėlius. Svarbūs ir užrašai. Ten buvo visi kelionėje gauti adresai, pjesės apmatai, kelios istorijėlės. Eidamas iš Lentinio buvau pastebėjęs, kad kai kur įtaisytos stebėjimo kameros. Sakau, kad mane apiplėšęs Džovanis tikrai įvažiavo į miestą. Berniuko tėvai mane vežė į policiją praėjus kokioms trims minutėms po užpuolimo. Ten nebuvo galimybių nusukti kitu keliu – tai spėjau įsidėmėti. Reikiama mašina yra ta, kuri įvažiavo į miestą pirmiau už mašiną, vežančią mane į policiją. Man pačiam atrodo, kad šią bylą esu išsprendęs. O dabar prašau, kad Marija Terezė tai papasakotų inspektoriui. Jai viskas atrodo logiška, ir ji neabejoja, kad byla bus išspręsta. Tai mane nuramina.
Vakarienę dar spėju pavalgyti palatoje su sicilietėmis, bet paskui mane perkelia į gydytojo kabinetą, nes juk negalima teisėtai būti moterų palatoje. Tai buvęs ūmus, skubotas sprendimas. Aš užmingu kabinete ant procedūrų stalo.
Kitą rytą Marija Terezė ateina su savo draugo drabužiais. Čia yra trumpės, kelnės, marškinėliai ir striukelė, jeigu oras atvėstų. Iš mano drabužių po apiplėšimo teliko kruvini skarmalai. Aš apie tai net nebuvau pagalvojęs, nes ligoninėje man davė pižamą. Aišku, nei su pižama, nei su suplėšytais kruvinais drabužiais nenusigausiu toliau nei iki psichiatrijos klinikos. Dar ji sako, kad feisbuke iš tikrųjų radusi, kad yra tokia Ciumara Ranni, ir per stebuklą ten apsistojusi Frančeska buvo Sortine prie interneto. Marija paaiškinusi, kad dėl manęs nesijaudintų, bet Frančeska nė nežinojusi, kas aš toks esu. Faken Kamila! Bet jie vis tiek atvažiuosią manęs pasiimti, jeigu jau mano tokia bėdina padėtis. God bless Italy! A, o policijos nuovadoje komisaras iš tikrųjų nežinąs, ar stebėjimo kameros veikia. Šią akimirką aš galutinai atsisveikinu su savo daiktais. A dio bella!