Anja Mugerli. Novelės

Anja Mugerli (g. 1984 m. Šempeter pri Gorici, Slovėnija) – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką, Primorskos universiteto Humanitarinių studijų fakultete – scenos menų ir kūrybinio rašymo magistro studijas. 2011 m. apsakymas „Žalias fotelis“ išrinktas geriausiu mėnraščio Sodobnost ir Slovėnijos rašytojų sąjungos konkurso apsakymu. 2015 m. pasirodė debiutinė apsakymų knyga tuo pačiu pavadinimu, ji išrinkta geriausiu metų debiutu; tarptautiniame dramų konkurse Duino pilyje autorė apdovanota už pjeses. 2017 m. išėjo romanas Spovin. Šiemet antra apsakymų knyga „Bičių šeima“ (2020) apie slovėnų papročius ir apeigas apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija.

Apsakymuose autorė atskleidžia paprastų žmonių kasdienybę, kurią sukrečia koks nors įvykis ir tada išsinuogina egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimas; tai būdingas šiuolaikinių slovėnų novelių bruožas. Autorė pasirenka žinomas ir dažnai slovėnų literatūroje analizuojamas temas: alkoholizmas, iširusi ir susvetimėjusi šeima, stresas, senėjimas, vienatvės baimė. Užčiuopia šiuolaikinio žmogaus psichologijos subtilybes: jis negeba arba jam nepavyksta pralaužti ydingo nykios buities rato, vis dėlto veikėjai nėra visiškai aklai pasidavę likimui, tad kūriniai nedvelkia juodu pesimizmu. Novelių pabaigos dažnai lieka atviros, paliekančios skaitytojui erdvės sukurti savą interpretaciją. Rašytoja parodo aktualų nūdienos visuomenės išsisluoksniavimą, susvetimėjimą, vartotojišką požiūrį į santykius, gyvenimą.

Lietuvių skaitytojai jau turėjo progą susipažinti su A. Mugerli – 2019 m. „Metų“ 12 numeryje paskelbti du apsakymai „Pirštinės“ ir „Upė“. Šioje publikacijoje pateikiami dar du apsakymai: „Katės“ iš ankstesnės apsakymų knygos ir „Bateliai“ iš apdovanotosios knygos.

Vertėja

Katės

Kažin koks garsas ją prižadino per vidudienio snūdulį. Apsidairė po kiemą. Visa aplink stovėjo sustingę. Niekas nepakrutino abrikosmedžio, po kuriuo sėdėjo. Žolė, žaibiškai sužėlusi ir todėl joje kates vos galėjai įžiūrėti, nesiūbavo. Ji vėl išgirdo snaudulį sujaukusį garsą, priešais auganti gyvatvorė sušlamėjo. Viena iš kačių kilstelėjo galvą ir prisimerkė. Jiedvi su kate sužiuro į besipurtančią gyvatvorę, laukė, kas įvyks. Tada anapus tvoros pasigirdo garsus ššš, išvirto į kvatojimą, galiausiai nuaidėjo nuskuodžiančių kojų bildesys. Katė vėl padėjo galvą ant letenėlių ir nugrimzdo į nerūpestingą miegą. Aplink namą žėlė gyvatvorė ir gožė kiemo vaizdą, bet veikiausiai kaimynų vaikus pagaudavo toks nesutramdomas smalsumas, kad net vešlūs krūmynai neatbaidydavo jų kyštelti nosį ir pasidomėti, kas dedasi kieme. Gal jie panūdo pamatyti susikūprinusią jos figūrą ar laibas rankas, su voriškais pirštais atrodančias it išdžiūvęs medis, kitados atsiradęs kiemo gale prie vandens surinktuvo. Ilgai jis ten augo, kol velionis jos vyras pagaliau jį nukirto. Tada jos veidas dar buvo ne taip išvagotas raukšlių, pro kurias veik nematyti akių. Jei vaikams pavyktų prasibrauti pro gyvatvorę ir prieiti prie jos, greičiausiai neįstengtų pasakyti, kokios spalvos jos akys. Žvilgsniu ji apmetė savo kates, snūduriuojančias žolėje. Jau seniai jų nebeskaičiuoja. Iš gatvės atsklindant garsams, jų ausys krypčiojo lyg radarai. Kai rytais išeidavo į parduotuvę, katės visada sekdavo iš paskos bemaž iki gatvės galo. Ji stumtelėdavo vartelius ir išvesdavo į gatvę dviratį, katės stačiai grūsdavosi įkandin. Vienos pralįsdavo pro tvoros virbus, kitos ją tiesiog peršokdavo. Gatvės gale prieš pasukdama už kampo ji dar kartą atsigręždavo į savo augintines. Šios tupėdavo ant žemės uodegomis apsivijusios priekines letenėles ir žvelgdavo į ją. Kaitrią dieną grįždama aptikdavo kates gatvės pakraščiu augančių krūmų šešėlyje. Varėsi dviratį, iš abiejų vairo pusių apkarstytą krepšeliais, pilnais maisto katėms ir šiek tiek sau. Dukra visada už tai ją bardavo. Sakydavo, kad visą pensiją išleidžia katėms, o pati gyvalioja. Dukra nemėgo jos kačių ir žodį „katės“ pasakydavo ypatingai: garsą „k“ ištardavo stuktelėdama liežuviu į gomurį. Kartais jai atrodydavo, kad kažkur dukters vaikystės ir jaunystės paribyje jos prasilenkė, nes niekaip nerado bendros kalbos. Jau geras tris dešimtis metų dukra su šeima gyveno tolimame mieste ir ją aplankydavo maždaug du kartus per mėnesį. Kartkartėmis atsiveždavo ir abu vaikus, bet dažniausiai atsilankydavo viena. Tokiomis dienomis katės nuo pat ryto išsislapstydavo lyg nujausdamos, kad atvyks dukra, ir tada jai pasidingodavo, kad šen ten suboluoja koks uodegos galiukas ir tuojau dingsta krūmynuose. Nesiširdydavo, mat puikiai žinojo, kaip praeis dukters apsilankymas. Tars kelis žodžius apie vaikus, gal šį tą pasakys apie vyrą. Darbo neminės, apie tai su ja niekada nesišneka. Jiedvi susitaisys lengvus pietus, paskui dukra užves kalbą apie senelių prieglaudą. Tikins, kad šis namas jau senas. Pirštu bes į plyšius, prieš daugel metų vietomis atsiradusius sienose. Galbūt net pabarbens į vieną iš jų, atseit žiūrėk, bet kurią minutę čia viskas subyrės. Kadangi ji nieko neatsakys, o tik retkarčiais šyptelės savo bedante burna ir apnuogins rausvas dantenas, dukters balsas pasikeis. Dukra įsižeis. Tuomet prašneks apie jos kates, o žodį „katės“ tars savo ypatinguoju būdu, ir jos veidas taps tamsiai raudonas. Pažinojo dukterį, todėl su ja niekada nekalbėdavo apie savo kates. Bet kartais netikėtai išsprūsdavo koks žodis apie jas, ir tai suveikdavo taip, lyg nuspaudus gaiduką. Taip nutiko ir tada, kai paminėjo praviras duris.

Pasibaigus popietės snūdai, katės paeiliui budo. Tingūs jų judesiai darėsi vis vikresni. Jos pasirąžė: ištempė priekines, paskui užpakalines letenas ir mitriai liuoktelėjo į krūmus. Prietemoje ji įžiūrėjo tik švytinčias jų akis. Tai buvo vienintelis paros metas, kurį katės praleisdavo vienos. Tuomet ji pakildavo nuo kėdės ir lėtai nušlependavo į namą; visada palikdavo pravertas lauko duris, kad paryčiais katės galėtų įsmukti į vidų. Kai tą dieną netyčia prasitarė apie tai dukrai, ši pašiurpo.

Kaip  – pravertas, o ką, jei kas nors apiplėš, priekaištavo, jos akys pavojingai išsiplėtė.

Ir ką gi galėtų iš manęs pavogti, tarė, visa, ką turiu, tėra keli nuzulinti baldai, senas televizorius, kurio beveik niekada nežiūriu, mažas radijo imtuvas ant palangės ir katės, pridūrė, dukters veidas persikreipė.

Tu ir tavo katės, išspaudė, kai atvažiuoju, tos tavo katės amžiais visur šmirinėja. Katės kieme, koridoriuje, drunija svetainėj ant sofos, visąlaik painiojasi po kojom virtuvėje, piktinosi dukra. Suprantu, seniems žmonėms reikia draugijos, tarė jau kiek švelnesniu balsu, dar suprasčiau, jei turėtum vieną katę, bet visą gaują, tai nenormalu.

Dukters balsas vėl suskambo garsiau.

Kaip apskritai gali gyventi tokioje aplinkoje, stebėjosi dukra. Nuolat reikia žiūrėt po kojom, kad ant kurios neužmintum. Tik nesakyk, kad ir į lovą jas įsileidi, nerimo dukra. Naktį, kai miegi, jos slampinėja aplink ir spokso į tave tom savo akim, tarė pasikeitusiu balsu. Jai pasidingojo, kad dukra kalba jau ne su ja, o kažką prisimena. Mat jos žvilgsnis nukrypo kažin kur į šalį. Dukra žėrė toliau: „Ar žinai, kiek kartų man yra nutikę: atsisuku ir pamatau vieną iš jų? Ji nieko nedaro, tik žiūri į mane, bet jos akys tokios keistos. Man atrodo, kad apie kažką įtemptai mąsto, net nugara pagaugais eina, nes negaliu suprast, kas tai.“

Ištarusi šiuos žodžius, dukra nusipurtė visu kūnu ir trumpam nuščiuvo, lyg ieškotų tinkamų žodžių. Kai pagaliau vėl prabilo, jos balsas buvo įprastas. Pirmiausia pasakė nerimastaujanti dėl to, kad ji leidžia dienas viena, be žmonių draugijos. Sakė kartais naktį negalinti užmigti, nes galvoja tik apie tai, ar jai viskas gerai. Paskui pasakė, kad senatvėje šitaip gyventi nėra gerai ir kad yra girdėjusi, jog senyviems žmonėms, kurie daug metų po sutuoktinio mirties gyveno vieni, ėmė dėtis keisti dalykai. Pradėjo pasakoti apie vyriškį, kuriam girdėjęsi balsai ir jis įtikėjęs, kad tai jo žmonos balsas.

Niekas tuo netikėjo ir nežiūrėjo į jį rimtai, dėstė dukra, bet vieną naktį, matyt, vėl išgirdęs balsus ir ėmęs sekti paskui juos. Įsivaizduok, kokios būklės turi būti žmogus, jeigu atsikelia vidury nakties ir su pižama ir šliurėmis išeina į gatvę, nes mano, kad jį šaukia žmona. Niekas iš kaimynų nieko nei girdėjo, nei matė, bent jau taip vėliau visi tvirtino, bet juk visi žinome, kad žmonėms visai nerūpi vieniši seneliai, net jeigu šie gyvena už kelių gatvių ar kaimyniniam name. Ryte jį rado visiškai sušalusį parke. Gulėjo ant suoliuko, apsivilkęs pižamą, o šliurės stovėjo ant žemės. Buvo kovas, o juk žinome, kad kovą pasitaiko net labai šaltų naktų. Iškvietė greitąją, bet gydytojai jau nieko negalėjo padaryti. Tačiau šio vyro istorija dar ne pati baisiausia. Jo vaikai, be abejonės, nepaprastai išgyveno, tačiau bent jau žinojo, kas jų tėvui nutiko. Ne, baisiausia, kas tave gali ištikti, tai prarasti artimąjį ir nežinoti, kas jam atsitiko. Šitaip nutiko kažkokiai senutei, kuri liovėsi kalbėjusi. Įsivaizduok, kad vieną rytą atsikeli ir nuo tos akimirkos iki pat gyvenimo pabaigos nebeišleidi nė garso. Juk gali kvanktelėti. Vaikai rodė ją įvairiems gydytojams, farširavo visokiais vaistais, net pas hipnotizuotoją nuvežė, bet niekas nepadėjo. Mirė nepratarusi nė žodžio ir niekas niekada nesužinojo, kas iš tiesų jai buvo.

Dukrai kalbant, į virtuvę viena po kitos ėmė sėlinti katės. Lytėdamos grindis, jų minkštos letenėlės nekėlė jokio garso. Dukra buvo taip įsijautusi į savo pasakojimą, kad jų visai nepastebėjo. O virtuvėje jau buvo pilna kačių, jos visiškai be garso tūpėsi ant plytelių ir įdėmiai klausėsi. Pagaliau jas išvydus, dukrai užlūžo balsas, persigandusi ji ėmė stebeilytis į kates. Sutrikusi mėgino nusistverti pasakojimo gijos, bet žodžiai dėliojosi nebe taip sklandžiai. Vis nutildavo ir imdavo žiūrėti į kates, kol pagaliau netikėtai sugniužo.

Matai, apie tai tau kalbu, užsiplieskė. Kaip gali su jomis gyventi? Ir kaip tau gali patikti toks vienišas gyvenimas, kiauras dienas – tik vienatvė ir tos katės? Jos klastūnės, visiškai tyliai prisėlina iš nugaros ir tada spokso į tave tom savo akim…

Ji niekada nematė savo dukters tokios. Uždususi, lyg būtų ką tik nubėgusi maratoną, su kiekvienu įkvėpimu iš gerklės veržėsi šaižus švilpimas. Akys šiek tiek išėjusios iš orbitų, rodos, tuoj iššoks iš kaktos. Jai toptelėjo, kad reikia apraminti padėtį, kol dar nevėlu, todėl pasakė: „Bet juk tai viso labo katės.“

Dukra, užuot sureagavusi, pasakė: „Jei paliksiu tave gyventi šitam prikiaulintam name, niekada sau neatleisiu. Nejau nežinai, kaip šioje gatvėje visi tave vadina? Vaikai tau už nugaros šaiposi, o kaimynai vengia tavęs. O tau galvoje vien tos katės! Jei nenori keisti savo gyvenimo dėl savęs, tai pakeisk jį bent jau dėl manęs ir anūkų. Senelių prieglauda visai arti mūsų namų ir vaikai galėtų dažniau tave lankyti. Aš naktimis ramiai miegočiau, nes žinočiau, kad tavimi rūpinamasi. Jeigu persikeltum į senelių namus, visiems būtų geriau.“

Nors katės tupėjo savo vietose, atrodė, kad lyg ėmė kažko tykoti. Ji matė, kaip jų vyzdžiai išsiplėtė, pasidarė mažne apvalūs. Sėdėjo priešais dukrą ir staiga jai pasirodė, tarsi matytų ją pirmą kartą. Nebepriminė to gniužulėlio, kurį su vyru veik prieš penkias dešimtis parsinešė namo. Ji nieko neatsakė. Stalą jos sutvarkė tylomis. Galbūt dukra pamanė, kad pagaliau pasiekė savo, bet jai buvo vis tiek pat.

Vakare į lovą ji atsigulė sopančia galva, vis aidėjo paskutiniai dukters žodžiai. Jie skambėjo kaip ultimatumas. Rankos ir kojos buvo neįprastai sunkios, juto menkiausią čiužinio išgaubą. Mintis apie kitą dieną jaukėsi, palengva ji grimzdo į neramų miegą. Blaškėsi patale, kūną skaudėjo taip, lyg ją būtų sutalžę. Per miegus jai dingojosi, kad pravertos durys trankosi į staktą. Girdėjo žingsnius, tarytum kažkas vaikščiotų po miegamąjį, negalėjo suprasti, ar tai vyko iš tiesų, ar tai tik sapnas. Vėjas, matyt, išstumdė debesis, nes ūmai pro langą ėmė lietis sidabrinė mėnesiena, nušvietė kambarį ir jos veidą. Ji atsimerkė ir šešėliai miegamajame jai pasirodė gyvi. Širdis nerimastingai tuksėjo. Paskui mėnesiena pranyko, debesys vėl apdangstė dangų ir pagaliau ji kietai įmigo.

Rytą saulė nubraižė didžiulį kvadratą ant jos miegamojo grindų ir bundant prisiminimas apie neramią naktį nublanko. Lova atrodė maloniai minkšta, o rankos ir kojos lengvos. Rankose ji pajuto kažkokią naują galią ir apsidžiaugusi tokia savijauta pakilo iš lovos. Lėtai čiupinėjo stuburą, kuris jai pasirodė lankstesnis nei anksčiau. Pirštais braukė per slankstelius, paskui per pečius ir dilbį. Nuslinko link krūtinės ir apsičiupinėjo kaklą. Oda buvo švelnesnė ir tampresnė. Stabtelėjo ties ausimis. Jose kažkas augo, kažkas minkšta. Tai buvo ne plaukai, veikiau pūkai. Pirštais glostinėjo ausis ir galėjo prisiekti, kad jos pasidarė smailesnės nei anksčiau. Paskui žvilgsnis sustojo ties rankomis. Gražių nagų neturėjo net jaunystėje, paprastai plaštakas slėpdavo nuo žmonių, bet dabar jos nagai pasidarė dar bjauresni. Prarado apvalainą formą ir pastorėjo. Panėšėjo į gyvūno nagus. Spoksojo į savo rankas ir pajuto, tarsi pradeda ko nors tykoti. Kažkas buvo ne taip. Paskui galvoje suskambo dukters žodžiai. Prisiminė pasakojimą apie vyrą, kuris girdėjo balsus, ir moterį, kuri tapo nebyle.

Kieme paėmė dviratį ir patraukė į parduotuvę. Jai pasirodė, kad dviratis lengvesnis nei paprastai. Mikliais judesiai atvėrė vartelius ir išriedėjo į gatvę. Šiaip visada mieliau vedėsi dviratį šalia, o dabar stačiai užšoko ant jo. Jautė, kad turi paskubėti ir kuo greičiau grįžti namo, tarsi horizonte būtų išvydusi juodus audros debesis. Po pietų jausmas, kad kažin kas įvyks, šiek tiek nuslopo. Diena buvo šilta ir be menkiausio dvelktelėjimo, tad kaip visada ji atsisėdo ant kėdės po abrikosmedžiu. Aplink ją išsitiesusios katės užsnūdo, jai taip pat merkėsi akys. Visa aplink nuščiuvo. Staiga kažkas ją prižadino iš pusiausnūdos. Iš pradžių pamanė, kad tai vėl kaimynų vaikai, bet veikiai suprato, jog ją prikėlė kažkoks mygimas stuburo apačioje. Manydama, kad ant kažko atsisėdo, ranka palietė stuburą ir pajuto šį tą keista. Neįprastos formos, minkšta ir šilta. Atsargiai įkišo ranką už sijono juosmens ir ištraukė tą daiktą lauk. Tai buvo ilga plaukuota uodega. Šalia gulinčios katės nesukrutėjo, gatvėje taip pat niekas nepasirodė. Greitais žingsniais ji pasileido į miegamąjį, pasisuko nugara į veidrodį. Nusimetė sijoną ir kelnaites ir su vienais marškiniais atsistojo prieš veidrodį. Toje vietoje, kur turėtų būti nugarkaulis, pamatė ilgą uodegą, kuri savaime judėjo į šalis. Kūnas ėmė tirtėti. Veidu prisikišo prie veidrodžio ir įsistebeilijo į savo akis. Dabar aiškiai pamatė jų spalvą: rudai žalią, o akyse – juodus pailgus vyzdžius. Sulaikė kvapą ir spoksojo į savo veidą. Ant jo žėlė ilgi rudi plaukai, tai buvo aiškiai matyti. Širdis krūtinėje pasiuto, iš pačios gelmės ji išleido pratisą užslopintą garsą. Vietoj savęs veidrodyje išvydo dukterį, persigandusiomis akimis bespygsančią į jos kates. Neturi manęs tokios pamatyti, dingtelėjo jai, niekas neturi manęs pamatyti.

Diena persirito į vakarą. Paukščiai kliaugėjo skardžiau, ore lyg debesys lekiojo tuntai musyčių. Dangus neįprastai greitai keitė spalvą, tarsi kažkas jį dažytų. Katės ėmė busti po dienos miego. Šią valandą jos visada traukdavo medžioklėn. Jaunesnės paprastai greit nusipurtydavo tingulio, nuliuoksėdavo per žolę ir pradingdavo krūmuose, o vyresnės dar tupinėdavo ant vejos prie kėdės ir daugiau laiko prausdavosi. Dabar viskas įvyko kitaip. Ji nejudėdama stovėjo abrikoso paunksmėje ir katės viena paskui kitą artinosi prie jos. Surėmė į ją akis, kol viena katė pakilo, priėjo visai arti ir apuostė jos uodegą. Netrukus kitos katės padarė tą patį. Švelnus jų kailiukas lytėjo plikas jos kojas ir ramino, jos kvėpavimas sulėtėjo. Atsitūpė ir leido katėms glaustytis. Tamsa sparčiai leidosi į kiemą, bet ji vis dar gerai matė kiekvieną gyvatvorės lapelį. Kitame kiemo gale užgirdo šiurenimą, žinojo, nors visiškai neaišku kaip, kad krūmuose tūno pelė. Įžiūrėjo jos smulkų kūnelį ir snukutį, uodžiantį orą. Ji pakilo ir lėtais judesiais nutykino prie krūmo. Ore sklido ypatingas kvapas, kurio anksčiau nebuvo užuodusi, nepaisant to, jis pasirodė puikiai pažįstamas. Tai buvo kvapas baimės, sklindančios iš krūmynų, kuriuose gūžėjo pelė. Ji pasislėpė aukštoje žolėje prie forsitijos krūmo ir išvydo pelę. Kūnas įsitempė, uodega pakibo ore ir išsitiesė. Gyslomis pasileido adrenalinas, ir nespėjusi susivokti aštriuose naguose ji jau stipriai gniaužė mažą gyvūnėlį. Girdėjo, kaip kačių letenos lietėsi su žole, nagai kabinosi į abrikoso kamieną. Iš gatvės atsklido žmonių balsai, laikydama pelę naguose ji visiškai nurimo. Netrukus balsai nuščiuvo. Ji lengvai iššoko iš krūmo ir nulėkė per veją. Žolės smilgelės glostinėjo jai snukutį, girdėjo dešimtis garsų. Kai kurių kilmę tiksliai žinojo, o kitų nepažino. Ji sustojo ir pritūpė, žolėje tesimatė lopinėlis jos kailiuko. Katės prisiartino prie jos ir ėmė pasakoti apie būtybes, pasislėpusias krūmų šakose, ir apie laisvę, laukiančią medžio viršūnėje. Jei užkopsi aukščiau ir ištiesi leteną, nagais galėsi sugriebti tą apvalų geltoną daiktą, sakė jos. Ji klausėsi ausimis, akimis ir ūsais, nebesuvokė savo uodegos ilgio ir katiniškos išvaizdos, vikraus kūno ir širdies plakimo. Susiliejo su kačių gauja ir veja, kuria jos visos nuskuodė krūmams ėmus šiurenti. Minkštos jos letenėlės veik negirdimai barbeno į sausą žemę, iš už kampo užpūtė vėjas ir abrikosmedis suošė. Maloni šiluma apglėbė jos keturkojį kūną. Ji susisuko į kamuoliuką ir parietė letenėles. Kelis kartus giliai įkvėpė ir nugrimzdo į švelnų kaip jos kailiukas miegą. Mėnulis traukėsi į dangaus pakraštį, o kitoje pusėje kažkur tolumoje kilo saulė.

Bateliai

Per dešimtąjį gimtadienį dovanų gavau naujus batelius. Tai buvo ne nudėvėti batai, kokius mes, vaikai, paprastai paveldėdavome iš vyresnio brolio ar sesers, į kuriuos pažvelgęs tuoj suprasdavai, kad atitarnavo savo amžių. Šie bateliai buvo pasiūti iš minkštos odos, su dailiomis sagtimis, stabtelėjus gatvės vidury, jos sutviksdavo saulėje. Tėvas, per savo gyvenimą rankose laikęs daugybę batų, taip pat liko sužavėtas: ilgai juos tyrinėjo, arčiau prisikišęs apžiūrėjo šonines siūles ir piršto krumpliu bilstelėjo į padą. Batelius man padovanojo jo sesuo, mano teta, ji veik visą gyvenimą pragyveno Argentinoje; visiems, kas tik noriai klausėsi, porinau, kad mano bateliai atkeliavo per vandenyną.

Netrukus mūsų krašte vyko vestuvės. Svečiai gėrėjosi bateliais mažne tiek pat kiek ir jaunąja, bet užvis labiau jais žavėjosi mano sesuo. Jau tada žinojau: metais jaunesnė sesuo kada nors taps gražuole. Ji buvo ilgaplaukė, saulės spinduliai jos plaukuose persiliedavo vaivorykštės spalvomis, o pažiūrėjus į jos akis man visad atrodydavo, kad žvelgiu į žalių eglių viršūnes. Kai pagal seną paprotį vestuvininkai pavogė jaunąją ir jaunikis nuėjo jos ieškoti, o kiti laukė jų sugrįžtant kartu, tėvas manęs paprašė paskolinti batelius sesei, bent kelioms minutėms, kad ir ji juos išbandytų. Nenorėjau. Jau pirmąsyk juos apsiavusi ėmiau žavėtis ne tik bateliais, bet ir pirmą kartą atrastu savo grožiu, tąsyk pagalvojau, kad meilei nereikia veidų, ji lyg begalinė gija tįsta per sausumą ir vandenyną. Pasakiau apie tai tėvui, tarsi norėdama paaiškinti, kodėl neketinu nusileisti, galiausiai pridūriau mananti, kad meilė gali gyventi ir batuose. Mano balsą nuslopino suskambęs džiaugsmingas vestuvininkų klegesys, skelbiantis, kad jaunikis su rasta jaunąja grįžo, o mano sesuo, tarsi kitų džiaugsmas jai būtų sukėlęs skausmą, nudūrė akis, ilgi plaukai it užuolaida paslėpė jos veidą.

Po kelių dienų ji baisiai apsirgo. Valandas, kurias tėvas, užsijuosęs žalią prijuostę, leido lopydamas sudėvėtus batus, mūsų kraštuose giminaičių perduodamus iš kartos į kartą, aš sėdėjau prie jos lovos, skaitydavau jai, šukuodavau, maitindavau ir prausdavau ją. Naktį snūduriuodavau ligonės kambarėlyje ir sulig kiekvienu jos krustelėjimu nubusdavau, tarsi ūmai būčiau ištraukta į vandens paviršių. Sesei sergant tėvas virš savo dirbtuvės durų pakabino užrašą su mano žodžiais: „Meilė gali gyventi ir batuose“, bet aš neapsidžiaugiau, priešingai, širdį pervėrė kaltės jausmas, man rodėsi, kad jis ritmiškai susijungė su trūkčiojančiu sesers kvėpavimu. Kai po mėnesio ji išėjo iš savo kambarėlio, sulysusi ir išblyškusiu veidu, tėvas taip apsidžiaugė, kad paėmė mano naujus batelius ir atidavė jai.

Įsimylėjau, kai abi su sese jau seniai buvome išaugusios per vandenyną atkeliavusius batelius. Tėvas neturėjo sūnų ir buvo aišku, kad jo amatą perims viena iš mudviejų. Išmokau pirštais užčiuopti visas batų įdubas ir iškilumas. Supratau, kad nė viena batų pora nėra vienoda; kairį batą tekdavo, tarkime, praplatinti, o dešinį – patrumpinti. Pastebėjau ir kitų dalykų: žiemą darbų būdavo gerokai daugiau, nes tekdavo sutaisyti batų padus ir kulnus, o pavasarį ir vasarą dirbtuvė dažniausiai tuščia. Sumaniau mūsų amatą praplėsti, veikiai ėmėme siūti rankines, pinigines, kuprines ir net balnus. Garsas apie dirbtuvę su užrašu apie batuose slypinčią meilę nusklido kitapus mūsų krašto ir netrukus pas mus ėmė atkakti žmonių iš tolimesnių kampelių.

Birželis ėjo į pabaigą, kai į dirbtuvę užsuko jis. Mano krūtinėje kažkas su tokia jėga krustelėjo, kad, rodos, iš po kojų ėmė slysti žemė. Rankos nutirpo, o liežuvis burnoje virto nenaudingu mėsos gabalu. Jis nusiavė batus ir iškėlė juos į viršų. Padai laikėsi tik ant kulnų, o iš priekio karojo it sudžiūvę liežuviai. „Taip karšta, kad net klijai lydosi.“ Pakilau nuo kėdės, atsikvėpiau, nes, pasirodo, kojos mane laikė. Žengiau prie jo ir pajutau, kad sijonas ir jo žvilgsnis limpa prie mano suprakaitavusio kūno. Tą dieną supratau, kad meilė gali glūdėti delne, pridengiančiame akis nuo vasarinės saulės, ausies kaušelyje, įraudusiame nuo karščio, ir basose pėdose. Kai apsiavęs sutaisytus batus ir šypsodamas jis išėjo, delnus, kuriuose dar prieš mirksnį laikiau jo batus, prisispaudžiau prie veido ir giliai įkvėpiau.

Jis buvo vienas iš medkirčių, visą vasarą miške kertančių medžius, rudenį rąstai būdavo sukraunami į miškavežius ir išgabenami į sostinę arba anapus sienos. Skirtingai nei kiti medkirčiai, jis buvo mano metų. Jaunuolius, neišvykusius studijuoti arba dirbti į sostinę ar Italiją ir likusius namie, galėjai suskaičiuoti abiejų rankų pirštais; vakare, kai darbai būdavo baigti, jis paprastai ateidavo į mūsų nedidelę draugiją. Lyg perlus ant siūlo verdavo istorijas iš sostinės, klausydavomės net prasižioję, kai kurie juto ir kartumo skonį, kurio nė saldus vynas nepajėgė nuskalauti. Man jo istorijos buvo šventos, bet jam pasišalinus atsirasdavo tvirtinančių, esą jo istorijos yra grynas pramanas. Vieną vakarą, kai buvo itin linksma, ant mūsų stalo stovėjo daug tuščių taurių, išpasakojęs dar vieną istoriją jis pakilo eiti, bet užkliuvo ir parvirto, pavydžiausi prapliupo juoktis. Panūdau visus nutildyti, bet staiga pasigirdo skardus trenksmas ir kvatojimasis nuščiuvo lyg nukirstas. Vos per kelias pėdas nuo mano sesers kėdės gulėjo vyno butelio šukės. Draugai jai priekaištavo už tuščiai sueikvotą kone pilną gero gėrimo butelį, o aš pastebėjau, kaip susitiko jųdviejų žvilgsniai. Ūmai pajutau, tarsi jie abu būtų užėmę visą erdvę ir įspraudę mane į siauriausią plyšį, kuriame vos pajėgiau įkvėpti šilto vakaro oro.

Vasaros popietėmis dirbtuvėje pasidarė neįmanoma dirbti, tad darbo stalą tėvas išnešė į gatvę, į medžių lajų šešėlį. Iš ten vėrėsi dulkėtos gatvės, saulėgrąžų laukų ir aukštų eglių, šaunančių į išbalusį nuo kaitros dangų, vaizdas. Bet man visa tai atrodė nieko vertas fonas, jeigu prieš akis nepasirodydavo jis. Jaučiausi sklidina gyvenimo tik tomis trumpomis akimirkomis, kai jis sustodavo prie mano dirbtuvės ir persimesdavo su manimi keliais žodžiais. O kai atsisveikinęs nužingsniuodavo, stebeilydavau jam pavymui, kol išnykdavo už kampo, iki paskutinio tikėdamasi, kad atsigręš. Sykį tokią akimirką prie manęs priėjo tėvas. Stovėjome po senu dirbtuvės užrašu, nuo kurio prabėgusių metų lietūs nuplovė spalvas, tėvas tarė: „Tik kartą mačiau tokį spindesį tavo akyse, kai teta tau padovanojo batelius. Niekada tavęs neatsiprašiau už tai, kad atidaviau juos tavo sesei.“ Pakėlė akis į užrašą ir šyptelėjo: „Ar vis dar tiki, kad meilė gali gyventi batuose?“

Vaikystėje vieną dieną sesuo parėjo iš mokyklos visa apsiverkusi, tėvas pasisodino mane ant savo trikojės kėdės ir paklausė, ar numanau, kur galėtų būti sesers bateliai. Spoksojau į kurpalį, ant kurio buvo užtempęs odą, ir norėjau pasakyti, kad tai ne sesers, o mano bateliai. Nepapasakojau jam, kad per pamoką atsiprašiau, esą man reikia į tualetą, o tada nusileidau į rūbinę, čia iš po pakabos su sesers vardu ištraukiau savo batelius ir pasikišusi po palaidine nudūmiau į lauką. Asfaltuotoje žaidimų aikštelėje, kurioje per pertraukas žaisdavome žaidimą „Tarp dviejų ugnių“, plytėjo ruožas neapdirbtos žemės. Plikomis rankomis iškasiau po medžiu duobę. Tylėjau ir apie tai, kad per vandenyną atkeliavę bateliai dabar guli po žeme, o žemėtas ir it traukulio sugniaužtas plaštakas slėpiau kišenėse. Tad ir dabar tik šypsniu atsakiau į užduotą klausimą palikdama jį aklai tikėti, kad vis dar tuo tikiu, o iš tiesų tikėjau tik savo meile medkirčiui. Kasnakt jį sapnuodavau, o dieną it pagauta karštinės svajodavau apie tai, kaip jis pasiims mane į sostinę ir nuo tos dienos visos jo istorijos bylos apie mane.

Aikštelėje šalia miško medkirčiai surengė šokius. Tarp aromatą paskleidusių rąstų rietuvių sustatė stalus ir suolus, o mes atsinešėme maisto ir gėrimų. Veikiai sutemo, teko uždegti žibintus, jie apšvietė tik mūsų šokančias kojas, veidai liko prieblandoje, jo – taip pat, kai netikėtai apkabino mane per liemenį ir nusitempė šokti. Mano gyslose tvinkčiojo kraujas, pamišęs nuo meilės ir vyno.

Šiek tiek po vidurnakčio oras vis dar virbėjo nuo karščio. Pasukau tarp artimiausių medžių. Kai pakėliau sijoną, kažkas užgesino šviesas ir pritildė muziką, aiškiai išgirdau, kaip čiurkšlelė susigeria į miško samanas. Atgal ėjau per tamsą, kelią man rodė tik žvaigždžių spindėjimas ir blankūs siluetai, poromis arba pulkeliais sėdintys ant žemės. Tarp susirinkusiųjų jo nepamačiau. Sekiau paskui medienos kvapą ir sukau ratus aplink rietuves. Jutau menkiausią savo kūno linkį, prie kurio gludo vasarinė suknelė. Troškau, kad jis vėl mane paliestų, ir mano oda įsijautrino. Teprireikė vos kelių mirksnių, kad atpažinčiau kontūrus: rąstų krūvą, kažkurio medkirčio ant žemės pamirštą šalmą, languotą suknelę ir du ant jos susipynusius kūnus. Iš vos girdimo šnabždesio pažinau jo balsą. Ant suknelės it vėduoklė buvo pasklidę sesers plaukai. Vasara tuoj išnyko, o mano suprakaitavusį kūną it šalna persmelkė šaltis.

Jie susituokė pirmą rudens dieną. Mediena pakrauti sunkvežimiai vienas paskui kitą apleido mūsų kraštą. Po vestuvių turėjo išvykti ir juodu. Dieną prieš tai pradrybsojau lovoje apsiverkusi, klausiausi vis girtėjančių savo draugų balsų, priešais mūsų namą jie statė ir puošė vestuvinę koloną, ir visai pamiršo, kad būsimas jaunikis vos prieš kelis mėnesius jiems buvo viso labo prašalaitis. Kai akys galutinai įsiskaudėjo ir išsausėjo, užsidengiau veidą delnais ir giliai įkvėpiau. Man pasidingojo, tarsi dar vakar laikiau jo batus, jo kūno dalį. Dabar delnai kvepėjo ne juo, o drėgna žeme. Pirštai nuslydo kūnu žemyn ir palietė tarpkojį, vienintelę vietą, kurios nesukaustė žiemiškas šaltukas. Kai visi išgužėjo į bažnyčią ir namie įsivyravo tyla, supratau, kad meilė gali kvepėti juoda žeme ir tik žingsnis teskiria ją nuo neapykantos.

Vestuvių proga tėvas padovanojo sesei visiškai naujus batelius, plonos odos ir lengvučius it plunksna. Į kiemą išėjau kaip tik tą akimirką, kai juos apsiavė. Išvydusi mane ji nušvito, o jos nuolat blyškius skruostus palytėjo raudonis. Ilgi plaukai vėl buvo sukelti ant pakaušio, dar niekada ji nebuvo tokia graži. Kantriai laukiau, kol išrinktieji svečiai pasakys tostus ir jaunieji pradės šokti kiemo viduryje. Kai jį apsupo būrelis medkirčių ir ėmė linkėti laimės, stvėriau sesę už rankos. Jai tipenant iš paskos naujieji bateliai beveik nekėlė jokio garso. Nepastebėtos išsmukome iš kiemo ir pasukome gatve. Užuot nusivedusi ją į artimiausią barą, kur jaunasis galėtų ją rasti ir pavaišinti mudvi gėrimu, kaip yra įprasta, pasukau priešinga kryptimi. Kai tempiausi ją pro paskutinį gatvės namą, ji nesipriešino, ir kai prieš akis iškilo miškas, nepratarė nė žodžio. Nė sykio į ją neatsigręžiau. Tik jutau jos delną, švelniai prigludusį prie manojo, kaip pėda glotniai priglunda prie tobulai pasiūto batelio. Pažvelgiau į ją tik kartą: kai sustojome prie vieno iš sunkvežimių, dar nepasileidusių kelionėn, ir padėjau jai užsiropšti. Jos akys buvo tamsesnės už tamsiausią mišką.

Nebyliai atsisėdome ant supjaustytų rąstų, iš kurių sunkėsi sakai ir lipo mums prie plikų kojų. Kai variklis susipurtė ir sunkvežimis pajudėjo keliu, vedančiu sienos link, sesuo nusiavė savo naujuosius batelius ir padėjo prieš mane.