Anna Belkovska. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis
Anna Belkovska (g. 1992) – poetė, dramaturgė. Gyvena Rygoje, dirba „Dirty Deal Teatro“ vadybininke. 2021 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu Veranda.
Vertėjas
*
svajoju apie namą su devyniom verandom
apie namą tik iš verandų
žali stiklai baltos lentos
pirmojoje šoks visi mano draugai nejaučiantys ritmo
muziką gros magas iš pačių įsirašytų kasečių
antrojoje laikysiu kokį gyvūną
tinkamą laikyti verandoje
trečiojoje kambarines gėles kurioms nusamdysiu laistytoją
ketvirtojoje džiaustysiu skalbinius
oras bus drėgnas kvapnus
penktojoje gyvens Ancė
mes ten gersime kavą
gražios ir senos
kaip akmenys
prileisiu šeštąją verandą vandens
septintojoje kiaurus metus bus galima gulėti ant grindų
aštuntojoje peržiemosim
nė vienoj iš mano verandų nebus rūkoma
aš neatsiprašinėsiu
devintojoje sėdėsi tu žiūrėsi gatvėn ir mokysies praeivių minos/minų
Manifestas
visų šalių proletarai, išgriūkit
vangi bus mano revoliucija
skelbdama vienintelę tiesą,
susipainiosiu mikrofono laiduos
paskui teks pasigert iš gėdos
visų šalių proletarai, pravirkit
apgailėtina bus mano revoliucija
nuovargis paims viršų
aš nusiminsiu,
nes ateis labai mažai žmonių
visų šalių proletarai, gulėkit
mieguista bus mano revoliucija
nenuėjau į piketą. nes triskart nuspaudžiau žadintuvą
kodėl jie visąlaik taip anksti prasideda?
nesijaudinkim
kiek karų nebuvo pradėta po antklodėm
Sezono atidarymas
PIRMAS VEIKSMAS
iš vasaros sugrįšim pirmom rugpjūčio dienom
mūsų kojos bus basos o nagai juodžemio spalvos
mes užrakinsim vasarnamius Rygos centre ir mikrorajonuose
ANTRAS VEIKSMAS
kažkas salėj užsnūs sukosės
per pertrauką mes godžiai gersim vyną
stovėsim eilėj prie moterų tualeto
mūsų batai bus pilni Lačplėsio gatvės smėlio
rankos sunkios nuo knygų
kurias žadėjom pabaigti
TREČIAS VEIKSMAS
mes negerbsim savęs ir žiūrovų
kartosimės
juoksimės ne vietoj
kaip paprastai
per vėlai viskas baigsis
Agregatinė būsena
vaikų įsivaizdavimu ate tai būsena
kurioj atsiduri vos tik išėjęs pro duris
dabar tu dar ilgai būsi ate
aš priprasiu
kaip priprantama prie nudegimų skausmo
Pamokslas
parašyk kad tu namie
išsiimk vieną ausinę
sijoną timptelk žemyn
venk tunelių
venk žvilgsnių
parašyk kad tu namie
ir būtinai atsisuk
kai darysi laiptinės duris
vaikščiok tik apšviestom vietom
o gal verčiau slėpkis šešėliuose
ir prašau parašyk kad tu namie
nepasakok niekam
jie pasijus kalti
argi nežinai
kaip jiems sunku šitaip jaustis?
o tu parašyk kad sėdi namie
apskritai – geriausia likti namie
žiūrėk pro langą
ten tas pasaulis
kur mums nėra vietos
Linkėjimas
Tu per miegus pūkšti man į petį.
O aš irgi sveika. Pabudau, nes pasirodė,
jog kažkas mane smaugia. Tai dėl nuovargio.
Organizmui trūksta geležies.
Tu apsiverti.
Negaliu prisiminti, ar išėmiau buto raktus
iš palto kišenės. O gal pamečiau.
Kasnakt tos pačios kančios.
Ramus tavo pakaušis.
Sąskaitos, laiku nepateikti vandens rodmenys,
pamiršau paskambinti tėčiui,
paklausti, kaip jam sekasi.
Tu suvaitoji.
Žvelgiu į tavo nugarą. Tikiuosi, išsimiegosi.
Tikiuosi, tavo raktai vietoj.
Tikiuosi, miegi geriau už mane.
Tinginė
gal ir negerai
bet aš geriu vandenį dėl tavęs
kad švari graži būtų oda
kad pati būčiau gyva
gal ir negerai
bet maunuos šiltas kojines dėl tavęs
kad būčiau sveika ir ne tokia surūgus
kad neprisiliesčiau šaltom pėdom
gal ir negerai
bet vedu save pasivaikščiot dėl tavęs
kad užpakalis būtų dailus
kad taip greit nepridusčiau
aš žinau čia tikrai negerai
bet tingiu egzistuoti dėl savęs
todėl tylutėliai
nešukuotais plaukais
nesuplovusi indų
tylutėliai kamputy šitam
dėl tavęs egzistuosiu
vieną nediduką sprindį
visos mano fantazijos apie mirtį baigiasi vandeny
vėlų vakarą einu namo ir tiesiu taikymu įbrendu į Maros tvenkinį
aplink mane sukiojas gulbiukai
lapkritis ir aš guluos į samanas ar pūvančius lapus
mane lėtai praryja ežeras
rytą praveriu langą kad išvėdinčiau pridegusių koldūnų dūmus
ant manęs užvirsta lietaus siena užkopusi ligi penkto aukšto
vienądien aš būsiu natūralus stovinčio gėlo vandens telkinys
tada ir meskit akmenį man ant galvos
Diena, tu buvai galinga
Tik sykį gyvenime buvau išsigandusi žaibo.
Aiviekstos tiltu mums iš paskos skriejo sidabro rankos.
Many tada išjudėjo tektoninės plokštės.
Įdėmus žvilgsnis būtų pamatęs, kaip virpu.
Nuo tos dienos many glūdi nauji žemynai,
savaradžiai melagingais pavadinimais.
Kiekvienąkart, kai horizonte perkūnas uždega šviesą,
man tarp šonkaulių plečias Rodinija.
Greitai ji ten nebeišsiteks.
Aš pasiduosiu sidabro rankoms.
Triukšmas virš galvos Dirty Deal Teatro vadovų kabinete 2021 metų rugsėjo 21 dieną nuo 11.30 iki 11.40
rrrrrr rrr rrr r rr bum bum bum bum bum bum bum bum bum bum
rrrrrr bum
rrrrrrrr pam bum bum
pam pam
rrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr
rrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr
rrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr
pam
bum pam
bum bum
pam
*
ką daryti jei antrą nakties norėtum glostyti karvę bet sėdi mieste
kur mums dėti savo dulkinas rankas
rankas kurios stumdo baldus nes joms prireikė permainų
rankas kurios nervingai čežina saldainių popierėlius
o per vakarėlį visus užknisa įjungusios liūdną muziką
ką daryti be karvių mieste
mieste kurio neišvystam anksčiau nei perpiet
mieste kuriame „Elvi“ amžinai ieško vyriausiojo kasininko
kur Uždauguvy ant sienos užrašyta „aš tave šiandien vėl labai myliu“
kur 53 autobusas niekad neatvažiuoja laiku ir yra kaltas kad peršalam
ką daryti be karvių
kai per prievartą glaudžiam prie krūtinės katę nes norim ką nors paglostyti
kai savaitėmis atidėliojam vizitą pas gydytoją nes tikimės jauni nemirsią
kai knieti lipt į pirmą autobusą vykstantį iš miesto
kai reikia apkabinti žmones kurių jau niekad nebesutiksim
Aiškinamasis kvapų žodynas
prikišau tau prie veido mėtų puokštę
vis pamirštu
kad neužuodi kvapų
norėjau paaiškint
kad mėtų kvapas
kaip kramtomos skonis
bet nežinau
ar kramtomos skonį
jauti taip kaip aš
visad jausdavaus nesmagiai
aiškindama tau kvapus
manydavau
įsižeisi
tačiau dabar
čia bus
aiškinamasis kvapų žodynas
tikiuosi
pirmas
toks
kai merginos kraujuoja
jos kvepia druska
aš pilve nešiojuosi pyktį
įsivaizduok kad užlipi ant supuvusių obuolių
tokios lipnios merginos
kada kraujuoja
sūru ir lipnu
žiema prie nevos kvepia
bet visiškai jokio kvapo
tik švara ir grynas aiškumas
nieko tau nereikia vaizduotis
baltą spalvą matai
ir ji vienodai gniaužia visiems uoslę
o dar leisiu sau paaiškint
kaip kvepia ramybė ir laimė
saulėj perkaitusio šuns kakta
mano nugaišusio šuniuko
tavo didelio gyvo džiugaus šuns
šilta kakta
kurią tik bučiuoti o
apkabinimas zemitanų stoty kvepia sulytu plienu
ir šiltu oru
palei ketaus radiatorių
dundantys traukiniai yra baimės
bet į jas galima lipti
nuvežt
išvėdinti
prie jūros
tik dar pridursiu
mano kvapas beveik visad skanus