Anšlavs Eglītis. Išalkusio berniuko virtuvės vadovas

Anšlavs Eglītis. Išalkusio berniuko virtuvės vadovas

Iš latvių kalbos vertė Agnė Navickaitė-Klišauskienė
Versta iš: Latviešu zelta stāsti. Sud. Raimonds Briedis. Lauku avīze: 2007.

Anšlavas Eglytis (1906–1993) – vienas produktyviausių latvių egzodo rašytojų (nuo 1940 iki 1980 m. išleido 20 romanų ir nemažai pjesių). Savo literatūrinį kelią pradėjo dar gyvendamas Latvijoje, kai 1926 m. debiutavo kaip poetas, bet didžioji dalis Eglyčio kūrybinio palikimo parašyta jau pasitraukus iš Latvijos. Jis įsiveržė į latvių literatūrą pakerėdamas skaitytojus ekspresyvia išraiška, tiksliais charakteriais, ironijos pustoniais. Prozoje pasižymėjo kaip psichologinės analizės meistras ir įtraukiančios fabulos, net intrigos gerbėjas. Laikytas žodžių ir stiliaus virtuozu.

Išleistas knygas neretai papildė rašytojo tapybinės iliustracijos, piešiniai tušu arba grafiniu apipavidalinimu. Rašymo ir tapymo simbiozė tapo unikalios raiškos galimybe, pasiūlė naujų kūrybinių perspektyvų, suteikė savitą literatūrinį braižą.

Latvijoje Eglytis buvo meninio gyvenimo korespondentas-apžvalgininkas, o išeivijoje įsitraukė į Holivudo spaudos grupę, reguliariai lankėsi naujausių filmų premjerose, imdavo interviu iš pasaulinio garso aktorių. Eglyčio pjesių pastatymai įvairiuose JAV miestuose suburdavo gausią latvių išeivių bendruomenę. Mirė JAV.

Vertėja

Arno vaikystės negalėtum pavadinti lengva. Jo tėvas buvo dailus, stotingas vyriškis, o ir jo motina aukšta ir pilnoka, tik jis pats – vienintelis sūnus – atrodė tarsi pirštu perduriamas. Savo ūgiu jis nuo tėvų nei kiek neatsiliko, tačiau buvo baisiai liesas ir išbalęs. Dėl šio savo išblyškimo jam teko nemažai kentėti – nori nenori teko valgyti.

Arno tėvas buvo turtingas, gyveno prabangiuose namuose Mežaparko rajone. Tėvo šiltnamiuose gausiai noko vynuogės ir persikai, kaip ir dera doram Rygos patricijui. Arno šeima gyveno pertekliuje, kurio nesumažino nei karas, nei išbadėjusių Hitlerio vokiečių okupacija.

Tačiau Mežaparko namuose, kuriuose kaip niekur kitur pieno upės tekėjo, vienintelis sūnus, didžiam motinos sielvartui, diena po dienos vis labiau lyso ir blyško. Kaip įprasta vienintelį vaiką auginančioje šeimoje, Arno visų buvo laikomas labai labai protingu, gamtos apdovanotu ir gabiu. Kai jis, būdamas dešimties metų amžiaus, sugebėdavo įvardyti visų pravažiuojančių automobilių modelius, motina neabejodama jį laikė vunderkindu ir kai tik galėdavo, klausdavo sūnaus patarimo, o pastarąjį gavusi – visada paklausydavo. Tik prie pietų stalo jiems sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą. Motina pageidavo, kad Arno valgytų. O Arno niekas nepatiko. Į valgomąjį jis eidavo tarsi atbulas. Iš visų aromatų ir kvapų maisto kvapas jam buvo pats bjauriausias. Oi, kaip jis širsdavo, jei virtuvės durys bent akimirkai būdavo paliekamos praviros ir gyvenamosiose patalpose pasklisdavo svogūnų tvaikas!

Pakviestas prie stalo, jis jau iš tolo šaukdavo: „Mamyte, tu juk žinai, nuo riebaus karbonado man svaigsta galva!“ Arba: „Ir vėl tas šlykštus bifšteksas, kurio prilenda į tarpdančius!“ Arba dar: „Grietinė atsiduoda karve!“

O kur dar visa kita: nuo kumpio jam ėdė rėmuo, žuvis atsiduodavo dumblu, kalakutas kietas kaip guma, nuo pudingo norėjosi raugėti, nuo trintų daržovių gurgė pilvas, makaronai panėšėjo į kirminus, nuo košių norėdavosi vemti, suvalgius želės pykindavo, o piene, neduokdie, pasitaikydavo plėvelė.

Motina džiaugdavosi ir vadino save laimingąja, jei pavykdavo Arno įsiūlyti gabalėlį baltos viščiuko mėsytės, truputėlį sausų ryžių, kiek per daug prieskoniais pagardintų marinuotų daržovių, vaisinių putėsių su plakta grietinėle ir kokią sūdytą lazdelę. Bet saldžiuosius riešutinius ir migdolinius sausainius jis laikė valgomais tik per damų popietinius pasisėdėjimus, o kavą gėrė tik juodą ir karčią, nes grietinėlė ir cukrus esą pritinka tik moteriškėms.

Kiek sykių motina prie pietų stalo veltui bardavosi, grasindavo, šaukdavo, maldaudavo ir net verkdavo. Su didžiausia meile ir rūpesčiu pagamintas maistas nesukeldavo Arno jokių geresnių jausmų, skaitydamas laikraštį, jis paknibinėdavo šakute, pamaišydavo šaukštu, paragaudavo atbulais dantimis, susiraukdavo, atsistodavo ir išeidavo.

Ieškodama pagalbos motina nuvedė Arno pas gydytoją, tačiau šis nieko nerado ir davė vienintelį patarimą – maitinti geriau. Šie žodžiai motinai tarsi peiliu širdį perrėžė.

Net nežinau, ar tik nebūtų galo gavusi ši sutrikusi moteris, jei tik netyčia nebūtų atradusi priemonės, kaip perkarusį Arno išgelbėti nuo bado mirties. Jaunam žmogui, norinčiam gyventi kaip pridera jo visuomeninės padėties asmeniui, reikia nemažai pinigų. Buvo nuspręsta, kad pinigų išlaidoms teks užsidirbti valgant. Arno pasipiktinimas dėl tokios prievartos buvo beribis. Tačiau audringi protestai, kalbos apie žmogiškumą ir teises, apeliavimas į tėvų sąžinės jausmą šįkart negelbėjo. O ir paskelbtą bado streiką, kuriuo Arno tikėjosi įveikti klastingus tėvų spąstus, teko užbaigti jau pirmąją jo dieną, nes Arno būtinai reikėjo apsilankyti kine.

Dabar greta sriubos, kepsnio ar deserto lėkštės motina padėdavo markę, o ją gauti buvo galima tik suvalgius viską, kas patiekta.

Gana greitai gudrusis Arno suprato, kad parsiduoda pernelyg pigiai ir kad tėvai jį nė kiek nesidrovėdami paprasčiausiai išnaudoja. Na, ir prasidėjo kaulijimas, ožiavimasis ir derėjimasis, kad net svečiams ir namiškiams ėmė atrodyti, jog jie dalyvauja ne pietuose ar vakarienėje, o kažkokiose varžytinėse. Laikui bėgant Arno, kovodamas su maistu, pramoko išpešti dar daugiau pinigų. Iš sultinio jis iškart išmesdavo kiaušinį ir rūpestingai išžvejodavo visus riebalų lašelius, o vietoje pyragėlio su mėsa užkąsdavo džiūvėsiu. Jei motina norėdavo, kad jis valgytų, kaip patiekta, jai tekdavo primokėti dar markę. Salotų, agurkų ar pomidorų jis nevalgydavo su grietine, visada reikalaudavo acto. Grietinės valgymas Arno tėvams atsieidavo dvi markes. Pamaišęs guliašo padažą, Arno susierzinęs šaukdavo: „Aš juk nesu batas, kurį reikia ištepti taukais! Be penkių markių šios bjaurasties negalima valgyti!“ O gavęs saldaus kisieliaus: „Šitą pliurzę? Kas tokią valgys?! Apsivemti galima! Pusė lėkštės –septynios markės, ir kaip sau nori.“ Ir jei nenorėdavai leisti mylimiausiam sūneliui pakilti nuo stalo nepavalgiusiam, tekdavo mokėti.

Oi, nelengvos buvo Arno dienos. Markės vertė krito tiesiog akyse, dažnai prireikdavo šimto ar net daugiau, kad galėtumei nusipirkti tą patį, kas anksčiau atsieidavo vos vieną vienintelį mūsų blizgantį sidabrinį latą. Net prakaito pilamas Arno pelnėsi savo kasdienius pinigėlius. O jūs tik pamėginkit valgyti rūkytą ungurį, kuris, vos pradūrus jo storą odą, paskęsdavo savo riebaluose, o jei dar pasitaikydavo toks, kuriam druskos pagailėta – ar ne šlykštu? O žiediniai kopūstai, kone skęstantys skrudintame svieste – vien apie juos pagalvojus pilvą susukdavo. Arba kietai virti kiaušiniai, kai trynys trupa ir prikimba gerklėje net iki kosulio? Ant tokio tepk sviesto, kiek nori, o skonio kaip nėra, taip nėra. O kur dar saldumynai, karštas šokoladas, saldainiai su grietinėlės įdaru, medus – kiek jų gali suvalgyti – tiesiog graužia gerklę ir nusaldina širdį. Bet vynuogės! Net neįsivaizduojate, kokia stora vynuogių oda ir kiek daug kauliukų, o kartais jos burną sutraukia tarsi serbentai.

Galiausiai Arno taip gerai prakuto, kad po kiekvieno valgymo nuo stalo pakildavo dvidešimčia, o sekmadieniais net ir visomis trisdešimčia markių turtingesnis. Arno tėvas pinigų turėjo kaip šieno, visur jais švaistėsi į kairę ir į dešinę. Bet tenka pridurti, jei paskutiniais okupacijos metais kam nors iškrisdavo vokiška markė iš rankų, tai tokio vargšo latvio nebuvo, kuris pasilenktų ją pakelti.

Arno buvo lygiai trylika metų, kai Latvijai išmušė baisioji valanda. Išgirtoji vokiečių armija pavirto į košę, kurią priešininkai dalijosi, kaip tik norėjo. Frontai krito. Kas galėjo, gelbėjosi Europos pusėje, tikėdamiesi, kad Vokietijai iširus pavyks prieglobstį rasti pas prancūzus ar anglus. Arno šeima susikrovė daiktus bei maisto atsargas į nemažą skaičių dėžių ir kelioninių krepšių, skaudama širdimi atsisveikino su gražiaisiais namais ir patraukė į laivą.

Arba likimas iškrėtė nevykusį pokštą, arba vokiečių ponams ir šulams, vadovavusiems šiam persikėlimui, labai nagus niežėjo pažiūrėti, kas paslėpta prigrūstuose maišuose ir ryšuliuose, tačiau, kai Arno šeima išlipo svetimame krante, nebebuvo likę nė vieno ryšulio su sviestu, lašinukais, rūkytomis dešromis ir kitokiais žemiškais gardumynais.

Latvius jau nuo amžių amžinųjų traukia kalnai ir pietūs. Arno šeima patraukė į Tirolį, prie pat Šveicarijos sienos. Ten stūksojo aukšti kalnai apsnigtomis viršūnėmis, buvo galima gėrėtis didingais peizažais tarsi iš atviruko, o akmenuotuose slėniuose per trumpas vasaras bemaž niekas neužaugdavo, tad dantims teko labai mažai darbo. Apgyvendinęs šeimą, Arno tėvas patraukė atgal į Dancigą darsyk ieškoti teisybės ir savo prarastos mantos, tačiau karo pabaigos sąmyšyje kažkur užtruko ir liko šiaurėje su visa stora pinigine, kuri čia, suliesėjusioje Vokietijoje, turėjo visai kitokią reikšmę ir svorį nei Latvijoje.

Oi, kaip pasikeitė Arno valgiaraštis! Kaip toje pasakoje, kurioje drąsus bernas, iš velnio prisivogęs aukso, ragaišių ir dešrų, iš požemių išlenda į žemę ir kišenėse randa tik anglis, karvių „blynus“ ir gyvates. Vokiškos sriubos ir kepsniai buvo tokie nuriebinti, kad kuo ramiausiai galėjai visa tai pilti ar mesti ant savo išeiginių kelnių – nelikdavo nė mažiausios dėmelės.

Nelaimingoji motina buvo įsitikinusi, kad jos Arno dienos suskaičiuotos. Jei jis tiesiog akyse nyko Rygos pertekliuje, ko reikėjo tikėtis, jiems srebiant vokišką bado sriubą? Šlakstydama ašaromis, motina išvirė sausų bulvių ir drebančia širdimi jas patiekė ant stalo kaip vienintelį patiekalą. Ak, ir markės, kurią galėtų padėti greta nuluptų bulbių lėkštės, ji neturėjo, nes pinigėlius, kuriuos vyras buvo palikęs, reikėjo saugoti kaip savo akį – čia prisidurti nebebuvo iš ko.

Arno atsikando kąsnelį; perleido per dantis, tada į burną įsikišo dar ir dar vieną, jo skruostai išsipūtė tarsi guminiai kamuoliai, didelės ausys krutėjo kartu su žandikauliais, blausios akys mažumėlę išsipūtė – motina, kvapą sulaikiusi, žiūrėjo, kas bus, ir dėkui Dievui, lengviau atsipūtė, – Arno nurijo, ką sukramtęs, kad net į priekį išsišovęs gūžys šokte šoktelėjo. Prarijo paprasčiausias bulves su druska, be pavilgo, be sviesto, net be pieno, užsigerdamas tik nesaldinta arbata!

Galėjai pamanyti, kad oro pasikeitimas atėmė iš Arno kalbos dovaną. Nei pirmąjį vakarą, nei vėliau jis nei žodelio nepratarė apie valgį ir, visai priešingai nei gimtinėje, ant lėkštės nepalikdavo nei kruopelytės. Neįtikėtina – kad ir ką jis būtų valgęs, Arno nei rėmuo graužė, nei žagsulys tampė, nei jam galva svaigo, nei rankos tirpo, o rytais burnoje jis daugiau niekada nebejautė gaižaus skonio. Motina negalėjo atsidžiaugti šiais puikiais pasikeitimais, tačiau žinodama, kaip lengva Arno įžeisti neatsargiu žodžiu, apsimetė, kad pokyčių net nepastebi.

Arno buvo tylus berniukas. Jau gimtinėje jam visai nepatiko šlaistytis po apylinkes, tačiau gyvendamas svetimame krašte jis apskritai beveik neišeidavo iš kambario, tiksliau, virtuvės. Maisto kvapas, kuris anksčiau jam kėlė vien šleikštulį, dabar visai netrukdė. Virtuvė galėjo būti pripildyta tamsiausių dūmų ar gerklę graužiančių garų, joje galėjo tvyroti svilėsių tvaikas, Arno ištisas dienas sėdėdavo šalia krosnies ir stebėdavo, kaip motina su močiute sukasi aplink valgius. Veltui moterys jį varydavo į kitus kambarius – Arno ginčydavosi, kad virtuvėje šilčiau, jaukiau ir visaip kitaip maloniau. Tiesa, kokią savaitę Arno praleido žvejodamas kaimo upelyje, bet pasirodė, kad vietinė gelumbės vėlykla vandenį užnuodijo ir žuvys jau seniausiai išgaišo. Kurį laiką jis dar mėgino spęsti kilpas varnoms ir žvirbliams, tačiau kai ir šis užsiėmimas nedavė rezultatų, sugrįžo virtuvėn. Tačiau ir šioje vietoje neblogai praversdavo išmintinga Arno galva – jei moterys supainiodavo maisto kortelių kuponus ar numerius, tereikėdavo paklausti Arno. Net ir vidurnaktį iš miegų pakeltas, jis galėdavo išpyškinti – tas ir tas gauta, tiek ir tiek dar liko, tačiau ano, deja, šiuo laikotarpiu apskritai neišduoda. Jei kas nors kažkur kalbėdavo apie valgymą, Arno nesitraukdavo nė per metrą; tačiau Vokietijoje žmonės niekuo daugiau ir nesidomėjo, o susitikę apie nieką kitą nekalbėjo – tik apie pilvo prikimšimo reikalus, ypač pavasarį, kai karas jau buvo pasibaigęs, ir kalnuose maisto stygius tapo kone nepakenčiamas, nes rūpestingieji vokiečių kareiviai, paliepus žlungančiam vadui, geriausių norų vedini susprogdino visus tiltus ir tiltelius, tokiu būdu savo šalies gyventojus atkirsdami nuo bet kokio susisiekimo.

Ir tada motina pastebėjo, kad Arno, jei virtuvėje niekas nevykdavo, įlįsdavo į kamputį ir kažką rašinėdavo. Kartais ir iki vėlyvos nakties vienas pats jis sėdėdavo. Rankraštį Arno gerai slėpė užrakindamas jį savo lagamine. Dažnai motina jį kviesdavo: „Arnuk, eime pasivaikščioti.“ – Arba: „Arnuk, išeik pabėgioti į lauką.“ Tačiau Arno atsisakydavo: „Neturiu laiko, – arba: – Palauk, dar turiu šį bei tą padaryti“, – ir vėl palinkdavo prie savo popierių, braukė, taisė, mąstė ir vėl rašė, rašė, kad net plunksna skrebėjo. Greitai Arno prikaupė nemažą šūsnį prirašytų lapų, kuriuos jis surišo į sąsiuvinius, o šiuos sujungė į knygą dailiu viršeliu.

Sūnaus paslaptingumas motinai atrodė gana įtartinas, ypač kai Arno tvirtai ir ryžtingai atsisakydavo parodyti savo darbą. Arno šiuo metu buvo vadinamojo pereinamojo amžiaus. Vienas Dievas težino, ką jis – galbūt savo nenaudai – buvo tuose storuose sąsiuviniuose prisapnavęs. Ir nors šeimoje visados buvo griežtai paisoma sūnaus „turto neliečiamybės“ principo, visokių susitarimų ir teisių, šįkart motina, atsakingumo skatinama, jautėsi priversta patikrinti sūnaus raštus.

Kartą, kai Arno su močiute buvo išėję stovėti eilėje prie 50 gramų mėsos, ji su plaukų segtuku atsirakino sūnaus lagaminą ir išsitraukė paslaptingąjį raštų rinkinį.

Ant viršelio dailiai išvedžiotomis raidėmis buvo parašyta:

Bendrojo pobūdžio virtuvės vadovas

arba

Ką valgysime pietums?

Pirmasis papildytas ir pataisytas leidimas

Perspausdinti (taip pat iš dalies) draudžiama

Copyright ARNO GURMANDUS

Bludenz, Vorarlberg

1945

Be galo nustebusi motina atsivertė pirmąjį skyrių:

Sriubos

Sriuba skirta ne tiek pamaitinti, kiek sušildyti vidurius ir pažadinti apetitą. Sriubą rekomenduojama virti dideliais kiekiais, nes jai reikia gana mažai produktų. Į bet kokią sriubą rekomenduojama įpilti mėsos aromato lašų.

Sveikatinanti sriuba. 1 litre tyro vandens išvirti pusę česnako. Dėl tirštumo įtrupinti riekę ruginės duonos, pagal skonį pridėti druskos ir patiekti kaip gardų viralą.

Pavasarinė sriuba. Paruošti taip pat kaip ir aprašytąją prieš tai, tik vietoje česnako virti svogūnų laiškus. Duoną galima pakeisti nubrauktu šaukštu gruzdintų miltų. Labai sveika.

Rudeninė sriuba. Paimti pusę pašarinio buroko, smulkiai supjaustyti ir išvirti dviejuose litruose tyro vandens. Įdėti kelis susmulkintus grybus ir paserviruoti. Puikus skonis.–

Sunkus atodūsis prasiveržė iš motinos širdies gilumų, kai ji prisiminė, kokias nuostabias sriubas ir sultinius jos Arno dar prieš pusmetį visaip peikė ir valgė tik dosniai atlygintas. Kitas skyrius vadinosi:

Sveiki patiekalai vasarą

Dilgėlių špinatai. Prisiskinti dilgėlių ir atskirti stiebus nuo lapų. Šiuos užpilti verdančiu vandeniu, gerai išmaišyti, nuspausti ir pagal skonį pridėti druskos. Kadangi dilgėlių galima gauti be kortelių, jas reikia vartoti pačiais didžiausiais kiekiais kaip pigų ir sveiką priedą prie visų patiekalų. Skonis gan neblogas.

Puikiosios salotos. Supjaustyti 2 salotų galvas ir sudėti į šaltą vandenį. Nukošti. Įpilti aštuntadalį litro lieso rūgpienio ar pasukų ir gerai išmaišyti. Pripjausčius svogūnų laiškų galima patiekti ant stalo.

Raidės motinos akyse išsiliejo, po krūtine kažkas skausmingai krūptelėjo. Ji vertė toliau:

Mėsos patiekalai

Dešros guliašas. Paimti 50 gramų dešros, sukapoti smulkiai ir suberti į ½ litro verdančio vandens. Dar pridėti nubrauktą šaukštą miltų, druskos, o jei yra, dar ir vieną kitą žiedą svogūno. Patiekti su sausomis bulvėmis. Jėgų suteikiantys pietūs.

Silkių pudingas be silkės. Paimti 5 bulves, išvirti, nulupti ir pakepti gydomuosiuose žuvų taukuose. Tokiu būdu paruoštų bulvių skonis visai kaip silkės, jos maistingos ir sveikos. Gali pakeisti mėsą.

Sušniurkščiojusi motina permetė dvidešimt puslapių iškart:

Šventiniai patiekalai

Saldus obuolių patiekalas be cukraus. Paimti penkis krituolius obuolius, išpjauti visus puvėsius, kirminų išgraužas, su visa žieve smulkiai supjaustyti ir pusvalandį virti litre vandens. Tada pridėti arbatinį šaukštelį sodos, kuri nuims rūgštumą. Taip paruošta obuolių tyrė patiekiama be cukraus kaip sveikas saldusis patiekalas.

Manų pudingas. Į anksčiau paminėtą obuolių tyrę įpilti dar ١ litrą vandens ir valgomąjį šaukštą manų. Virti ant nedidelės ugnies, kol tyrė pavirs į poskystę košelę. Vėstančią košelę suplakti šluotele iš žagarų. Porcijos patrigubėja! Patiekalas patiekiamas plaukiojantis liesame piene. Skonis nuostabus!

Drebančiomis rankomis motina vartė knygą. Raidės šokinėjo prieš akis, o ašaros nepaliaujamai lašėjo ant puslapių, prastą karo laikų rašalą išliedamos į didelius dėmių ratilus. Netyčia atsivertė Bendrasis skyrius, ir ji skaitė toliau:

Keletas praktinių patarimų

Kaip padauginti sviesto kiekį. Jei ūkyje sviesto yra tiek, kad galima sau leisti jį naudoti net sumuštiniams, tikrai nepakenks, jei prieš tai jo kiekį dar padidinsite. Sviestas šaukštu sukamas dubenyje, palaipsniui pilant vandens, kol masė suputos. Taip gaunama antra tiek sviesto, nė kiek nepakenkiant jo puikiam skoniui ir maistinei vertei.

Senas sviestas yra vertingesnis už šviežią, nes dėl aitresnio skonio į maistą jo reikia dėti mažiau.

Rekomenduojamas užtepas sumuštiniams. Paimti stiklinę bulvių košės, nubrauktą šaukštą miltų, 1 česnaką, druskos pagal skonį, keletą mėsos aromato lašų ir sumaišyti su aštuntadaliu litro lieso pieno. Sumuštiniai gardūs tarsi su dešra.

Toliau:

Kaip panaikinti senos mėsos kvapą. Sriubos kaulų panaudojimas tris kartus. Plakta grietinėlė iš miltų ir t.t.

Sutrikusi motina norėjo mesti knygą šalin, tačiau atvertė paskutinį skyrių:

Mėsa kaip tokia

Mėsa, kitaip, nei teigia vegetarų kvailystės, visokeriopai priskiriama prie vertingiausių ir skaniausių maisto medžiagų. Mėsos vartojimas apskritai dar neišaugo iš vaikiškų vystyklų. Liaudyje paplitę įsitikinimai apie daugumą mums žinomų keturkojų turėtų būti pamiršti kaip atgyvena. Kiaulė, kuri dėl savo puikiųjų taukų vadinama gyvulių karaliene, yra laikoma nešvaria, bet visgi su malonumu valgoma, o bent kiek švaresnio arklio, šuns ir katino mėsos dėl nesuprantamų ir net nusikalstamų priežasčių nevartojame. Patikimi šaltiniai teigia, kad apsuptuose miestuose ir jūroje paklydusiuose laivuose žmonės, visai nepakenkdami savo sveikatai, yra mitę žiurkių ir pelių mėsa. Sekdami šiais įkvepiančiais pavyzdžiais, mes ne tik papildytume savo valgiaraštį vertingais produktais, bet ir kovotume su įkyriais graužikais. Tą patį galima pasakyti ir apie daugumą visai nereikalingų paukščių, tokių kaip šarkos, varnos, kuosos, kėkštai, žvirbliai, kurie skleidžia baisų triukšmą ir sulesa visus grūdus ir vertinguosius kirminus. Daugelis kultūriškai išsivysčiusių tautų, tokių kaip kinai ir prancūzai, mielai valgo skaniąsias varles, kurioms į kompaniją drąsiai būtų galima pridėti ir gyvates, driežus, salamandras ir tritonus. Panašiai ir sliekai, išvalius jų suėstas žemes, būtų ne prastesnis valgis nei vynuoginės sraigės ir kiti riebūs minkštakūniai. Visi paminėtieji gyvūnai įstatymiškai būtų vertinami kaip gardi pamaitinanti maisto medžiaga. Jei kam nors, pavyzdžiui, moterims, kiltų nepagrįstas šleikštulys, druska, pipirai ir actas nuo to būtų pati puikiausia priemonė…

Geroji moteris nebesusivaldė ir balsu pravirko.

– Kas gi čia? – nustebęs ir įskaudintas sušuko Arno, ką tik parėjęs iš lauko. Motina, negalėdama nei žodžio pratarti, tik pakėlė atverstą knygą.

Arno veidas akimirksniu apsiniaukė:

– Ak šitaip?! Tu knaisiojies po svetimus daiktus? Tu šnipinėji? Kaip negražu… Ir… dabar jau viskas baigta.

– Kas? Kas baigta? – aimanavo akis šluostydama motina.

– Aš norėjau šią knygą tau padovanoti gimtadienio proga…

– Gimtadienio?! – kone suriko motina, darsyk apsipildama ašaromis.

– Na, o kaip kitaip? Kad šie puikieji, pačių išbandyti receptai nepasimirštų. Man beliko pridėti tik valgiaraščius kiekvienai savaitei ir kiekvienai metų dienai, kad jūs su močiute daugiau niekada gyvenime nebesuktumėt galvos, ką virti. Tai bus vadovas visiems, – pasakė Arno, pačiupdamas iš motinos rankų savo brangenybę. – Įsivaizduokit, kokia nors neseniai ištekėjusi ponia nežino, ką šiandien paruošti. Pasižiūri į registrą – liepa, penktadienis; atsiverčia – prašom, bemėsė diena; vasarinis troškinys ir ridikai su liesu pienu. Gatava! Bet geriausią dalyką tu sugadinai. Miela staigmena perniek.

– Miela staigmena… – murmėjo motina, pešiodama nosinaitę ir barstydama ašaras.

– Na, nusiramink. Kas baigta, tas baigta. Tiek ašarų net ir staigmena nėra verta, – nuramino autorius, net nesuprasdamas, kodėl iš tiesų motina verkia. – Knyga dėl to netapo prastesnė. – Ir, palinkdamas prie savo „kūdikio“ bei panirdamas į didžiojo registro tvarkymo darbus, pridūrė: – Taip nutinka, kai nepaisoma autorinių teisių.