Antti Tuuri. Iš romano „Amžinasis kelias“

Antti Tuuri (gim. 1944) – vienas garsiausių savo kartos suomių prozininkų, išleidęs ne vieną novelių ir apsakymų rinkinį, parašęs apie trisdešimt romanų. Plati Antti Tuuri kūrybos skalė apima scenarijus filmams, operų libretus, pjeses, istorinės dokumentikos veikalus ir islandų sagų vertimus. Už literatūrinę kūrybą Antti Tuuri pelnė ne vieną reikšmingą apdovanojimą, tarp jų svarbiausius Šiaurės šalyse: premiją „Finlandia“ už romaną „Lygumos šauksmas“ (Lakeuden kutsu, 1997) ir Šiaurės Ministrų Tarybos premiją už romaną „Pohjanma“ (Pohjanmaa, 1985). Antti Tuuri kūryba vertinama dėl įtaigumo, tikslios faktinės medžiagos panaudojimo, stilistinio taiklumo. Dauguma Antti Tuuri kūrinių paremti tikrais įvykiais, nemažai veikėjų turi prototipus. Už Suomijos ribų autorių labiausiai išgarsino istoriniai romanai, pasakojantys apie suomių emigrantų – Niujorko dangoraižių statytojų, Kanados rūdakasių ir kt. – gyvenimą, iškeliantys tautinės tapatybės, veikiamos svetimos šalies politikos ir aplinkos, problematiką.

Prie žinomiausių Antti Tuuri kūrinių priskiriamas romanas „Amžinasis kelias“ (Ikitie, 2011) taip pat įkvėptas tikros istorijos ir paremtas realiais įvykiais. Kaip dauguma Antti Tuuri kūrinių, romanas parašytas paprasta, bet smulkmeniška kalba, būdinga įvykių liudininkų pasakojimams.

Vieną 1930-ųjų rugpjūčio naktį Jusį Ketolą iš namų pagrobia ekstremalaus Lapua judėjimo, valančio iš Suomijos komunistus, veikėjai ir etapais nuveža iki Rusijos sienos. Lapua judėjimo vyrai įsitikinę, kad Ketola – komunistas, nors prieš dvidešimt metų iš Amerikos sugrįžęs ūkininkas tėra taikos šalininkas ir idealistas, visur kur siekiantis teisingumo. Ketola pasprunka nuo pagrobėjų, bet atsiduria kitapus šalies sienos, Karelijos Autonominėje Socialistinėje Tarybų Respublikoje. Rusų pasieniečiai nuveža Ketolą į Petrozavodską ir ten jam labai greit atsiskleidžia „darbo žmonių valstybės“ tikrovė. Karelijoje Ketola sutinka ne tik pažįstamų Amerikos ir Kanados suomių, Stalino kvietimu atvykusių kurti „darbo žmonių rojaus“, bet ir savanoriškai iš Suomijos perbėgusių socialistinių idėjų šalininkų bei komunistų. Petrozavodske įsigalintis GPU prievarta suteikia Ketolai pilietybę, naują pavardę ir įdarbina viename iš Kanados suomių sukurtų kolchozų. Panašių kolchozų Karelijoje jau yra ne vienas: idealistai, svajojantys apie žmonių lygybę, socialistinės šalies fabrikams ir sovchozams iš užjūrio veža modernias mašinas ir mechanizmus, aukoja turtą ir pinigus. Apsigyvenęs kolchoze, Ketola nuoširdžiai dirba, sukuria naują šeimą, bet po kelerių metų sovietinis rojus virsta raudonuoju pragaru ir idealiosios visuomenės kūrėjų gyvenimo kelias baigiasi Krasnyj Boro miškelio smėlduobėje.

2011 m. išleistą „Amžinąjį kelią“ kritika iš karto pavadino literatūriniu įvykiu, nušvietusiu vieną iš juodžiausių, bet mažai nagrinėtų sovietų nusikaltimų suomiams – stalinistų žudynes Krasnyj Bore ir Sandarmoche.

Vertėja

10

Prabėgo savaitė ir vieną vakarą, jau ruošiantis gulti, Kalonenas vėl užsuko pas mane. Rantalos žmona nuo laiptų šūktelėjo, kad atėjo svečias, ir aš liepiau siųsti jį į viršų. Kalonenas užlipo nešinas arbatiniu, puodeliais ir cukrumi, kurio nupirkau Rantaloms, pirmąkart nuėjęs į amerikiečių parduotuvę. Strangas mane ten nusivedė ir paskolino pinigų iki pirmo atlyginimo, – kai priminiau jam dar negrąžinęs skolos už drabužius ir pamaitinimą valgykloje, tik ranka numojo.

Kalonenas padėjo ant stalo puodelius ir arbatinį, nukošė plikinį per sietelį, atsisėdo ir paliepė man įsiberti cukraus: esą Rantalos dabar jo turi, nereikia gailėti.

Tarstelėjau nupirkęs cukraus amerikiečių parduotuvėje. Kalonenas atsakė, kad žino tai. Paklausė, ar nenumanau, kas viską taip sutvarkė, kad galiu naudotis amerikiečių valgyklos kortele, leidimu į parduotuvę ir kambariu šiame name. Atsakiau, kad Strangas viską sutvarkė. Kalonenas prapliupo juoktis ir paaiškino, jog Strangas nebūtų gavęs jokio popierėlio nei kambarėlio, jeigu kai kas nebūtų šito norėjęs.

Gėriau su juo arbatą. Kalonenas pasiteiravo, ar pasiklausiau, ką šneka Rouvinenas, kiti darbininkai statybose, kaip buvom sutarę, ar Rantala nesakė, kas vyksta mechanikos dirbtuvėse. Neprisiminiau, kad ką nors būčiau žadėjęs Kalonenui. Jis atrėmė praėjusį susitikimą prisimenąs kitaip nei aš ir viliąsis, kad man greit sugrįš atmintis.

Paklausiau, ar jis man grasina. Kalonenas atšovė, kad galiu laikyti tai grasinimu, svarbu, kad vykdyčiau, kas nurodyta: mano leidimuose galutinė data nepažymėta, bet jis galįs bet kada ją įrašyti. Kalonenas pasakė galįs įrašyti ją čia pat, ant stalo kampo.

Pasiūliau tokiu vėliu metu kalbėti apie malonesnius dalykus, kad neišsilakstytų miegai. Kalonenas paaiškino, kad kaip tik naktį būtų pravartu gerai pagalvoti, ką atlikau ir ko dar ne. Valandėlę sėdėjome tylomis, gurkšnojom arbatą.

Tada paklausiau apie suomius, atkeliaujančius iš Amerikos. Kalonenas paklausė, ar tarp jų yra mano pažįstamų, ar Jungtinių Valstijų žvalgyba per juos siunčia žinių. Paaiškinau, kad iš Amerikos grįžau prieš dvidešimt metų, o Kalonenas atrėžė žinąs, kad visus tuos metus paštas siuntė laiškus iš Amerikos į Suomiją.

Tada prisiminiau laišką, kurį parašiau ligoninėje, kurį Kalonenas atplėšė ir išsiuntė į Leningradą. Paklausiau, ar laiškas iš Leningrado jau iškeliavo, ir nusistebėjau, kad namiškiai man neatsakė.

Kalonenas žinojo, jog tą savaitę lankiau Syrilę ligoninėje, ir paklausė, ką Syrilė kalbėjo apie gydymą: gal jis sakė, kad Amerikos ligoninėse gydo geriau. Atsakiau, kad mes nelyginom Amerikos ir Karelijos ligoninių.

Kalonenui buvo įdomu, apie ką mes kalbėjomės. Prisiminiau pasakojęs Syrilei apie Rouvineno statybas, kad pradėjau ten dirbti. Kalonenas paklausė, kodėl ir ką pasakojau: gal Rouvinenas perdavė Syrilei kokią žinią, pasakė arba užrašė ją. Paklausiau Kaloneno, apie kokią žinią kalba, ir jis pažadėjo viską išsiaiškinti.

Kalonenas tartum supyko dėl to, kad kalbėjausi su Bobu Syrile apie Rouvineno statybas. Jis atsistojo, pavaikštinėjo po kambarį, bet vėl atsisėdo, įsipylė arbatos. Tylėdamas pabarbeno krumpliais į stalą, paskui susivertė į gerklę visą puodelį, pašoko ir pareiškė išeinąs. Man liepė neužmiršti, ką susitarėm: esą pažadėjau papasakoti, ką statybose kalba Rouvinenas ir iš Amerikos atkeliavę darbininkai, ir turiu itin gerai įsiminti, ką Rouvinenas šneka lygindamas rusus ir karelus su suomiais ir atvykėliais iš Amerikos. Dar pridūrė, kad privalau klausytis Rantalos šnekų ir perduoti, ką šis girdėjo mechanikos dirbtuvėse.

Kalonenui išėjus, nunešiau indus į apačią ir radau Rantalas sėdint tamsoje, nes taupė šviesą. Einaris Rantala paklausė, ar vykdysiu Kaloneno nurodymus. Atsakiau nieko Kalonenui nepažadėjęs. Rantala manė, kad dar teks pažadėti.

Grįžęs į savo kambarėlį pažarsčiau krosnelėje šilenančias anglis, palaukiau, kol jų žydrumas užges, tada užstūmiau skardą.

Kitą dieną Strangas pasakė, kad laivas iš Amerikos atplaukė į Leningrado uostą ir kad suomiai bus Petrozavodske po kelių dienų. Papasakojau apie Kaloneną. Strangas patarė neimti į galvą Kaloneno kalbų, esą Kalonenas įsivaizduoja čia turįs visą valdžią, bet tikroji valdžia sėdi visai kitur, ne GPU rūmuose.

Pasakiau, jog Kalonenas liepė klausyti, ką Rouvineno statybose kalba vyrai, ir perduoti jam, kad liepė išpešti iš Rantalos, ką mechanikos dirbtuvėse šneka darbininkai, ir skubinai įspėti Kaloneną, jei sužinosiu, jog rengiamas sabotažas, idant nesumažėtų gamyba ir nesulėtėtų socializmo statyba.

Pridūriau, kad neketinu tapti Kaloneno informatorium. Strangas manė, kad kai kuriuos, tinkamus dalykus galiu perduoti Kalonenui, jis bus patenkintas, galės įrašyti juos ataskaitose, kurių reikalauja Didieji rūmai, ir persergėjo ten nepakliūti.

Rouvineno statybvietėje keturi vyrai dengė stogą, aš pjoviau lentas, tada jie skrysčiais kėlė lentas į viršų. Rouvinenas kasdien ateidavo pažiūrėti, kaip mums sekasi. Apžiūrėjęs įstrižąsias sandūras, padėkojo už gerą darbą, bet ėmė keiksnoti Rusijos fabrikus, laiku neatsiunčiančius užsakytų medžiagų: apie stogo skardą nieko negirdėti, nors ji jau seniai turi būti Petrozavodske. Rouvinenas laukė skardininkų iš Oloneco, ten jau buvo virinamos kultūros namų stogo sandūros, o jis čia dar negavo nė lakšto. Rouvinenas rėkė pasieksiąs net Maskvą, nueisiąs pas patį Josifą Visarionovičių ir trenksiąs kumščiu į stalą, jei skardininkams atvažiavus nebus skardos.

Rouvinenas taip rūsčiai kalbėjo apie sovietų šalį, taip gyrė Suomiją ir Ameriką, kad vyrai ėmė juoktis – ir aš sykiu, tada prisipažinau, jog Kalonenas liepė man įsiminti visas Rouvineno antisovietines šnekas ir perduoti jam, tad tokios Rouvineno kalbos, pridūriau, Kaloneną labai nudžiugintų.

Rouvinenas taip pat nusikvatojo, pasakė žinąs Kaloneną, žinąs ir kad ne man vienam šioje statybvietėje liepta skųsti jį bei kitus vyrus. Rouvinenas manė, jog turėčiau Kalonenui pasakyti ir tai, kad namo stogas dengiamas, bet skardos nėra, kad rudens lietūs jau merkia stogo lentas. Netrukus jas aptrauks ledas, žiemą nuguls storas sniego sluoksnis, pavasarį jis virs vandeniu, vanduo ims tekėti vidun ir sugadins viską, kas jau padaryta. Rouvinenas liepė perduoti tai Kalonenui ir visa kita paragino pasakyti, pridūrė, jog yra tikintis ir nieko neįkalbinės meluoti.

Pasakiau, kad ir aš nemėgstu meluoti, nors nesu tikintis, bet Niujorke klausiausi Mačio Kurikos mokymų ir sužinojau, kaip melas kenkia žmogaus sielai, kaip pakeičia visą pasaulį. Prisipažinau, kad grįžęs į tėvynę priimdavau pagyventi ir Pekos Evarsčio pamokslininkus, keliaujančius po šalį ir skleidžiančius žinias apie dvasios dalykus taip pat, kaip Matis Kurika Amerikoje.

Rouvinenas sakė klausęsis Kurikos Helsinkyje, prieš šiam išvykstant į Ameriką, bet tuo metu jo pamokslai esą buvo labiau socializmo nei krikščioniško mokymo persmelkti. Tada pasakiau, kad ant stogo labai pučia vėjai, todėl apie tai geriau kalbėti nusileidus ant žemės, nors tomis kalbomis mėginam pasiekti aukštybes.

Rouvinenui nusileidus žemyn, prikalėme paskutinius grebėstus skersai gegnių. Vyrai manė, kad žodis į žodį Kalonenui nereikia persakyti Rouvineno kalbų apie komunistinę sistemą Rusijoje. Jie manė, kad turime užstoti Rouvineną, nes jis mus užstoja visais atvejais.

11

Prabėgo kelios dienos, ir sykį Rouvinenas nurodė mums baigti darbus jau popiet, pasakė, kad statybininkų klube antrą valandą įvyks atvykėlių sutiktuvės. Liepė eiti namo, persirengti šventiniais drabužiais ir skubėti į klubą sutikti svečių, švęsti naujųjų Karelijos statytojų atvykimo. Ir pats žadėjo ateiti, sakė, gal spės nusisamdyti geriausius darbininkus, kol „Techninės pagalbos“ komisariatai neišskirstė jų po statybvietes savo nuožiūra. Rouvinenas liepė mums per šventę pašnekinti kuo daugiau atvykėlių, sužinoti, kurie iš jų geba dirbti plaktuku, kirviu ir pjūklu.

Jis būgštavo, kad šventėje bus daugiau statybviečių vadovų, nes gerų darbininkų krašte labai trūksta, o tokių, kurie gali tik rymot ant kastuvo, ramstyti sienas ir gerti vodką, greit rastų visą būrį, gana išeiti į Petrozavodsko gatvę ir pakalbinti praeivius rusus.

Pasakiau, kad Rouvinenas šneka kaip tik tai, ką Kalonenas norėtų išgirsti. Paskui visi patraukėm į šventę ir Rouvinenas ėjo kartu. Pakeliui jis vis rodė pirštu praeivius, sakė, štai tą, aną į statybvietę buvo atsiuntę valdininkai, bet jis išvaręs, nes kenkė daugiau, nei padėjo. Atsiskyriau nuo visų ir parėjau pas Rantalas. Tiedu laukė namie, abu jau buvo apsivilkę šventiškai. Paaiškino, jog mechanikos dirbtuvės visus suomius išleido iš darbo, kad galėtų nueiti pasitikti atvykėlių ir kartu atšvęsti naujo Karelijos Autonominės Socialistinės Tarybų Respublikos statybos etapo. Einaris Rantala sužinojo, kad šventėje kalbės pats Edvardas Giulingas, ir Rantalos žmona sakė tą patį girdėjusi.

Užlipau į viršų, persimoviau kelnes, apsivilkau marškinius, kuriuos praeitą savaitę buvau nusipirkęs amerikiečių parduotuvėje, nes nenorėjau amžinai nešioti tuos pačius, Strango atiduotus drabužius. Naujosios kelnės ir marškiniai nebuvo tokie, kokius Amerikoje ir Suomijoje laikiau išeiginiais, bet nesuplyšę, švarūs ir man tiko labiau nei Strango nupirktieji, labiau nei Auli dovanotas puspaltis.

Jau turėjau ir pusbačius, tad šokau į juos, kai Einaris Rantala apačioje šūktelėjo, jog laikas eiti. Nulipau laiptais žemyn ir visi trys patraukėm į klubą.

Prie statybininkų klubo plastėjo šventinės vėliavos – Karelijos, Sovietų Sąjungos ir Amerikos. Net gatvėje buvo tiršta žmonių, visi veržėsi į šventę. Užkopėm su visa mase į antrą aukštą ir pro atviras suveriamas duris įžengėm į priesalį. Ten stovėjo kabykla, kai kurie buvo palikę viršutinius drabužius, bet aš po baltiniais vilkėjau tik marškę, tad negalėjau jų nusivilkti, nors didžiulėje klubo salėje, kur susigrūdę sėdėjo ir stovėjo ne vienas šimtas žmonių, buvo karšta.

Atvykėliai iš Amerikos buvo pakviesti užlipti į sceną, aukščiau, kad susirinkusieji juos gerai matytų.

Kai atėjom, sėdimų vietų jau nebuvo. Visi trys stovėjom salės gale ir pro sėdinčiųjų galvas viską gerai matėm, bet Einaris Rantala pasiskundė nepajėgsiąs išstovėti per visą šventę ir paprašė gale sėdinčių jaunuolių už pinigus užleisti jiedviem su Elma kėdes. Tie sutiko, Einaris sumokėjo ir vaikinai atsistojo šalia manęs. Jie šaipėsi iš kupron sulinkusio Einario Rantalos, kad negali sėdėti kaip visi, nes jo galva nukuko prie kelių ir jis mėgino taip įsitaisyti ant kėdės, kad matytų ant scenos atvestus amerikiečius. Kupročius persikreipė, bet pasakė vis tiek nieko nematąs per tuos, kurie sėdi priešais. Elma pasakojo vyrui, kas vyksta salėje ir ant scenos.

Subariau tuos šaipūnus ir pasiūliau melstis, kad tokia negalė jų pačių niekada neištiktų, kad jai ištikus gebėtų susitaikyti su ja taip, kaip Einaris Rantala. Vaikinai paklausė, ar aš koks pamokslininkas ir atėjau čia skelbti Bažnyčios žodžio. Pasiteiravo, ar aš ne šventikas.

Atšoviau galįs juo tapti, nes sugebu daug ką. Vaikinai atrėžė priklausantys Karelijos bedievių draugijai, kuri užsibrėžė uždavinį išguiti iš Petrozavodsko viską, kas dvelkia religija. Bet tada tiems vaikinams teko nutilti, nes orkestro pučiamieji sugriaudė fanfaras ir į salę buvo įneštos Sovietų Sąjungos, Karelijos, Jungtinių Valstijų bei Kanados vėliavos.

Visi sėdintieji atsistojo ir aš nepamačiau, kaip vėliavos buvo pritvirtintos prie stovų abipus scenos, bet fanfaros pasibaigė, žmonės atsisėdo, ir į tribūną, raišuodamas viena koja, užlipo aukštas, lieknas vyras. Einaris Rantala atsisuko ir man pasakė, jog tai Edvardas Giulingas.

Giulingas kalbėjo ilgai. Jis ne tik pasveikino draugus, atvykusius iš Amerikos statyti Karelijos ir Sovietų Sąjungos, bet pakalbėjo ir apie darbą, kurį „Techninė pagalba Karelijai“ nuveikė Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, ir apie tai, su kokiu užsidegimu darbo žmonės iš Amerikos žemyno išplaukė kurti geresnio gyvenimo valstybės, kur niekam neteks badauti, gatvės kampe praeivių prašinėti kelių grašių, gadinti sveikatos kasyklų dujomis ir dulkėmis, žiemą šalti miškuose, o vakarais klausytis alkanų vaikų verksmų.

Giulingas pažėrė daugybę skaičių, liudijančių, kad Karelijos statyba juda į priekį, kad netrukus Karelija maitins kitus Sovietų Sąjungos kraštus, ypač –Leningrado miestą, kuris yra revoliucijos lopšys. Giulingas skelbė, kad naujos, iš Amerikos atvykusios pajėgos pakylės į kitą lygį visus gamybos skaičius – ypač miško paruošų, o to darbo Karelijoje užteks visiems.

Kalbai pasibaigus, klausytojai atsistojo ir ilgai plojo. Atvykėliai taip pat atsistojo ir katutėmis išreiškė pritarimą Karelijos liaudies komisarų tarybos pirmininkui Edvardui Giulingui, kuris vėliau buvo keikiamas kaip Karelijos caras.

Amerikiečiai išsirikiavo scenoje eilėmis: moterys sustojo į dvi voras, vyrai joms už nugarų – į tris, mažesniųjų vaikų grandinė nusidriekė priešais motinas, o didesnieji įsimaišė tarp moterų ir vyrų. Mano skaičiavimu, atvykėlių buvo daugiau kaip šimtas ir jie visi užtraukė „Internacionalą“ suomiškai. Himnas skambėjo gražiai, nors visada maniau, kad, norint pastatyti pasaulį, vien dainų ir orkestrų negana.

Atvykėliams scenoje užgiedojus „Internacionalą“ salė atsistojo ir traukė kartu, o paskui sykiu su jais ėmė ploti.

Tada visi atsisėdo ir išėjo kalbėti viena moteris iš Amerikos: ji taip pat šnekėjo ilgai, perdavė linkėjimų nuo draugų anapus Atlanto, kenčiančių nuo didžiosios depresijos, apėmusios visą kapitalistinį pasaulį. Moteris sakė, jog kaip tik dėl to jie užsidegė noru kurti Kareliją, mat visi suprato, kad Sovietų Sąjungoje įgyvendinama svajonė, kurią darbo žmonės puoselėjo visais žmonijos gyvavimo laikais – nuo tol, kai buvo statomos Egipto piramidės ir kuriami Ninevijos kabantys sodai: apie išsivadavimą iš vergijos.

Žmonės audringai plojo ir tai kalbėtojai, kai ji baigė, daugelis salėje atsistojo. Aš gale salės stovėjau, tad reiškiant pritarimą man pakilti nereikėjo.

Vienas iš vaikinų, priklausančių Karelijos bedievių draugijai, griaudžiant plojimams ėmė šaukti man į ausį ir paklausė, ar pastebėjau, kokios teisingos Giulingo ir atvykėlės kalbos ir kaip jos skiriasi nuo religingų žmonių ir šventikų plepalų. Nenorėjau rėkti, tylėjau, todėl jaunuolis dar kartą tai pakartojo man į ausį. Vaikinas manė, kad negirdžiu, ko klausia. Užsidengiau ausį viena ranka, kita parodžiau, kad supratau klausimą, bet nieko jam neatsakiau ir tada, kai žmonės atsisėdo ir salėje įsivyravo tyla.

Atvykėliai vėl užtraukė dainą, bet jau angliškai. Prisiminiau ją girdėjęs tuolaik, kai gyvenau Amerikoje. Dainai pasibaigus, žiūrovai salėje šoko ploti katučių, bet dirigentė nuo scenos mostu parodė, kad amerikiečiai dainuos dar vieną, ir tie, kurie jau buvo pradėję ploti, liovėsi.

12

Programa baigėsi ir atvykėliai buvo nuvesti prie ilgo stalo, padengto palei aktų salės sieną. Kaip pridera, prie stalo susėdo ir Karelijos Respublikos vadovai, o mes stoviniavome ir iš šalies žiūrėjome, kokius patiekalus neša atvykėliams iš tolybių, ir girdėjau ne vieną žiūrovą sakant, jog tokių valgių akyse neregėjo nuo tol, kai paliko Suomiją.

Mačiau, kad Rouvinenas taip pat įsitaisė prie stalo ir niekas nevaro jo šalin. Rantalos išėjo namo: Einaris sakė negalįs žiūrėti į patiekalus, ryjamus prie ilgojo stalo.

Vis dėlto Rantalos greitai sugrįžo, susirado savo kėdes salėje, bet jos buvo užimtos, tad mes visi trys stačiomis stypsojome salės gale. Einaris paaiškino, jog prie laukujų durų sušaukti sargybiniai niekam neleidžia išeiti, kol svečiai nepavalgė ir neatsigėrė, mat atvykėliai iš tolimos šalies gali susidaryti vaizdą, kad ne visi džiaugiasi jų atsiradimu.

Pastebėjau salės priekyje tuščių kėdžių ir pasiūliau Rantalai atsisėsti ten. Pats leidausi žemyn pažiūrėti, ar laukujės durys dar saugomos, bet akimirksniu apsisukau, nes pastebėjau ant laiptų Kaloneną, o su juo kalbėtis nenorėjau.

Grįžęs atgal, prasibroviau į patį salės galą, atsistojau prie lango ir stebėjau nusileidžiančias sutemas. Šalia stovintis vyras pasisveikino su manim kaip su pažįstamu, paklausinėjo, kaip sekasi naujas darbas, ar gavau leidimą lankytis amerikiečių restorane, ar turiu pumagą, leidžiančią pirkti jų parduotuvėje.

Įsižiūrėjau atidžiau ir pažinau: jis buvo vienas iš tų, kuriuos sutikom amerikiečių restorane, kai Strangas ten mane nusivedė pirmą kartą. Ir aš pasisveikinau su juo kaip su pažįstamu, paklausiau, ką žmogus iš „Spindulio“ kolchozo veikia amerikiečių sutiktuvėse. Jis paaiškino ieškantis tarp atvykėlių pažįstamų, o jeigu jų nesutiks, gal ras nepažįstamų, norinčių važiuoti į Olonecą ir dirbti „Spindulyje“.

Paklausiau, kodėl nesėda prie stalo, ir tada prisiminiau vyro pavardę: Kalė Lahtis. Jis paaiškino bemaž viską, kas padėta ant stalo, atvežęs iš „Spindulio“, bet prie stalo esą jo niekas nekvietė. Žiūrėjom į valgančiuosius ir tarp jų pamačiau Strangą mėgaujantis atvežtomis gėrybėmis. Valgantieji sakė kalbas, kilnojo stiklines.

Kalė Lahtis kažko paklausė, bet jo žodžiai prašapo salės erzelynėje. Atsisukau ir išgirdau jį klausiant, ar nenorėčiau važiuoti į „Spindulį“: turėsiu darbo, pastogę, lėkštė ant stalo nebus tuščia, kolchozo kasa kas mėnesį mokės po dešimt rublių.

Pasakiau, kad darbas pas Rouvineną sekasi, kad statome namą atvykstantiems iš Amerikos, o jų čia plaukia sausakimši laivai, tad Rouvinenas Petrozavodske ręs namus visą dešimtmetį. Nesakiau Kalei Lahčiui, kad laukiu progos grįžti į Suomiją.

Kalė Lahtis ištiesė man ranką ir pasakė savo pavardę, nors aš jau prisiminiau. Jis pridūrė esąs pirmasis „Spindulio“ kolchozo pirmininkas ir paaiškino, kad anąkart restorane kartu buvęs vyras yra antrasis pirmininkas, nes kolchozo valdybą sudaro trys žmonės.

Kalė Lahtis papasakojo apie „Spindulio“ pirmininkus ir paaiškino, jog atskiroms veiklos šakoms kolchoze vadovauja po vyrų troiką, ši esą planuoja darbus ir su kolchozo nariais sprendžia, ką daryti: statyboms vadovauja trejetas vyrų, tarp jų ir pats Lahtis, žemės ūkio reikalams – kitas trejetas. Gyvulių priežiūros reikalus, sakė Lahtis, tvarko trys moterys.

Paklausiau, kas „Spindulyje“ dirba, jei šitiek žmonių vadovauja, ir pridūriau suprantąs, kodėl Lahtis ieško žmonių „Spinduliui“. Jis permanė mano pajuokavimą, paprieštaravo, bet tą akimirką tarp mudviejų įsibruko Kalonenas, ėmė klausinėti, ką manome apie Giulingo kalbą ir kitus programos numerius. Kalė Lahtis pasakė, kad nori pavalgyti, jam esą labiausiai patinka ta programos dalis. Kalonenas atšovė pažįstąs Lahtį ir žinąs, kad „Spindulio“ valgykloje ant ruginės duonos riekės pirštu tepasi sviesto per visą colį, kaip tik todėl jam neleista sėstis prie stalo Petrozavodske, nes čia, priešingai nei „Spindulyje“, visi tenkinasi apskaičiuotom porcijom ir sviesto ant duonos retas kuris tepasi.

Kalonenas manęs paklausė, ar Lahtis jau kvietė į „Spindulį“ mėšlo mėžti. Atsakiau, kad kalbėjome ir apie tai. Kalonenas metė, kad nesvaičiočiau apie Olonecą, nes man nurodyta dirbti Petrozavodske Rouvineno statybose ir gyventi Rantalos name. Kalė Lahtis tikrai supranta, ką toks nurodymas reiškia, pridūrė Kalonenas. Jis prisikišo Lahčiui prie veido, mėgino čiupti jį, bet Lahtis atsitraukė ir dingo žmonių kamšalynėje.

Kalonenas drėbė, kad savaitės pabaigoje lauks mano ataskaitos apie šnekas Rouvineno statybose, apie tai, kas ten kalbama apie atvykėlius: gal tarp jų yra Rouvineno ir kitų darbininkų pažįstamų. Pasakiau, kad Rouvinenas sėdi prie stalo ir kilnoja stiklinę, tad Kalonenas gali kreiptis į jį patį.

Kalonenas nuėjo, bet ne prie stalo, o laukujų durų link. Bet prieš nueidamas dar paaiškino, kad Lapua veikėjų čiupinėjimai – vaikų žaidimėliai, palyginti su tuo, ką man teks patirti čia, jeigu jam neprisistatysiu šeštadienį po pietų, kai baigsiu darbus.

Paklausiau, kur turėčiau prisistatyti. Kalonenas liepė ateiti į geležinkelio stoties laukiamąjį, iš ten būsiu nuvestas, kur reikia. Prisipažinau nežinąs, kur geležinkelio stotis. Kalonenas atrėžė, kad iki šeštadienio turėsiu laiko išsiaiškinti.

Iš statybininkų klubo mus išleido vėlai vakare, kai tie, kuriems buvo leista sėstis prie stalo, pavalgė ir išgėrė, kai orkestras sugrojo daugybę gražių maršų.

Pats nėjau šnekinti atvykėlių, bet girdėjau, kaip jiems kai kas aiškino apie medienos apdirbimo kombinatą Matrosuose, kur jų neva laukia butai, valgyklos ir mokykla vaikams. Jie klausėsi Karelijos miškų šlovinimų ir tikinimų, kad iš jų pragyvensią lengvai, palyginti su ta plūkiava, kurią kentė Ontarijo dykrose.

13

Kitą dieną pasikalbėjau su Strangu apie Kaloneno paliepimą. Strangas patarė nueiti šeštadienį į geležinkelio stotį, nepakišti Kalonenui dingsties jėga atvesdinti į Didžiuosius rūmus. Strangas pažadėjo pasišnekėti apie mane ir su „Techninės pagalbos“ žmonėmis.

Šeštadienį Strangas atėjo į statybvietę ir papasakojo apie mano reikalą Rouvinenui, šis pasiuto keikti Kaloneną ir GPU, nieko neišmanančius apie statybas, bet paskui jiedu su Strangu ėmė svarstyti, ką reikės daryti, jei Kalonenas mane rimtai sugriebs ir nepaleis.

Pasakiau, kad grįšiu į Suomiją. Strangas manė, kad niekas neišleis, Rouvinenas jam pritarė. Stovėjome ant namo stogo, vėjas nešė mūsų kalbas vilnijančio Onegos ežero link, bet apie Kaloneną ir GPU Rouvinenas dabar šnekėjo tyliau. Jiedu su Strangu nutarė, kad turiu susitikti su Kalonenu, tą patį Strangui sakė ir „Techninės pagalbos“ žmonės.

Rouvinenas pažadėjo išleisti mane iš darbo iki vidurdienio, kad suspėčiau pavalgyti ir persirengti. Pasakiau, kad nepersakysiu vyrų kalbų statybose nei Einario Rantalos šnekų, nes ir Lapua vyrams nieko neišdaviau, nors mušė mane lazdomis, murdė pelkėje, grasino ginklu. Rouvinenas liepė man grįžti iškart, kai ištrūksiu iš Kaloneno nagų, ir pažadėjo ten laukti manęs su Strangu. Tada sumokėjo algą.

Grįžau namo, persirengiau. Užsukau į valgyklą, nes nežinojau, ar tądien gausiu kokį kąsnį. Valgykloje prie stalo sėdėjau vienas, numaniau daugelį jau žinant, jog dažnai kalbuosi su Kalonenu ir dabar traukiu susitikti su juo.

Stotyje žmonės laukė traukinio į šiaurę ir mane pagavo noras lipti į jį ir dardėti tenlink, kol pasibaigs geležinkelio bėgiai. Prieš atvykstant traukiniui priėjo nepažįstamas vyras, kreipėsi į mane pavarde ir liepė eiti kartu.

Žengėme į gatvę – ten jau stovėjo mašina. Tai buvo amerikietiškas fordas. Prie vairo jau sėdėjo kažkoks vyras, o tas, kuris mane atvedė, liepė sėstis į galą ir žnektelėjo šalia.

Pasakiau, kad jau esu važiavęs tokioje mašinoje, taip pat sėdėjau gale, šalia pagrobėjo, kad Lapua veikėjai juo vežė mane į Rusiją. Šalia įsitaisęs vyras tylėjo. Paklausiau pavardės, bet jis nesakė. Paklausiau pavardės vairuotojo, bet tas atšovė, kad nemoka suomiškai. Paprašiau pasakyti pavardę rusiškai, bet vairuotojas nesuprato arba apsimetė nesuprantąs. Mašina pajudėjo.

Mačiau, kad važiuojame link Didžiųjų rūmų – Strangas buvo juos parodęs. Savo palydovui pasakiau, kad man patarė lenktis tų rūmų. Jis atšovė, kad doram žmogui nėra ko jų bijoti, o jei bijau, vadinasi, ne be priežasties, ir rūmuose ji bus išaiškinta.

Tie žodžiai skambėjo nemaloniai. Vairuotojas sustojo vidiniame kieme, man buvo liepta išlipti iš mašinos ir eiti prie galinių durų. Paklusau: žengiau per kiemą prie durų, ir mano palydovas iškart nusekė paskui. Nesigręžiojau atgal. Tiesiau ranką prie rankenos, bet duris kažkas atvėrė ir paliko atlapas. Įėjęs atsidūriau prie laiptų ir už nugaros išgirdau raginimą kopti į antrą aukštą. Tas, kuris atidarė duris, taip pat lipo iš paskos – už nugaros girdėjau dviejų žmonių žingsnius.

Užlipome į antrą aukštą ir žengėme ilgu koridorium su daugybe durų abipus. Mano palydovas liepė eiti į kairę, paskui sustabdė prie durų. Jis atsistojo greta, pabeldė į duris, atidarė, viduje pasigirdo šūktelėjimas ir įleido mane, pats pasiliko koridoriuje, o su juo ir tas, kuris man atvėrė laukujes duris.

Kalonenas sėdėjo prie rašomojo stalo, bet man įžengus į kabinetą ir durims užsidarius iškart pašoko ant kojų. Jis ištiesė man ranką ir liepė sėstis į krėslą rašomojo stalo šone – jų čia buvo du, dar mačiau stalą, o už jo – mėlyną sofą, ten įsitaisė pats Kalonenas. Ant stalo stovėjo arbatinis, puodeliai ir gėlėm išpaišyta lėkštė su keliais sausainiais. Kalonenas pripylė puodelius arbatos, pasiūlė pasivaišinti sausainiais.

Jis pareiškė gavęs iš Suomijos visą informaciją ir jau tikįs, kad aštuonioliktaisiais, grasinamas ginklu, buvau nuvarytas į baltųjų pusę. Pats į ranką šautuvo tada neėmiau, bet nusikaltau taip sunkiai, kad čia privalėsiu nuveikti daug gero, iki nusikaltimus atpirksiu. Kalonenas patikino, jog visoje Karelijos Autonominėje Socialistinėje Tarybų Respublikoje nėra nė vieno, kovojusio su raudonaisiais Suomijoje.

Pasakiau, kad Tamperės kovose nedalyvavau, kad tik lavonus vežiojau. Kalonenas atkirto žinąs, taip pat žinąs, kad Seinejokyje baltieji laikė mane belaisvių stovykloje, bet iš jos mane ištraukė Vokietijos jėgeris, pergedęs baltagvardietis, iki pažastų susikruvinęs rankas darbo žmonių krauju, o su juo man bendrauti nereikėjo.

Nesiaiškinau dėl savo poelgių. Kalonenas ėmė klausinėti apie Rouvineną, apie tai, ką jo statybvietėje kalba darbininkai. Atrėžiau, kad jis ir be manęs žino, ką kalba. Kalonenas pasmalsavo, ar Rouvinenas tyčiomis nesabotuoja darbų, nes artinasi žiema, o jis nedengia namo stogo. Atsakiau, kad Rouvinenas seniai nesulaukia skardos, kad turėjo paleisti skardininkus, atvykusius iš Oloneco, nes neturėjo nė lakšto.

Kalonenas liovėsi klausinėti apie Rouvineną ir statybvietę ir pasiteiravo apie Strangą: ar Niujorke jis stojo už darbininkų reikalą, ar buvo socialistas, ar į Kareliją bėgo nuo kapitalistinio pasaulio bado ir skurdo.

Atsakiau nieko negirdėjęs apie jį per tuos metus, kai gyvenau Suomijoje, o nugyvenau dvidešimt. Kalonenas pasakė turįs kitokių žinių, pareiškė, kad aš visus tuos metus susirašinėjau su Strangu, gyvenančiu Niujorke. Nustebęs paklausiau, ar Kalonenas sukvailėjo. Jis atšovė, kad verčiau bus kvailas, nei leisis mūsų maustomas, ir pareiškė neleisiąs mums sabotuoti socializmo statybos – nors prieš atvykdami į Kareliją viską suplanavom labai tiksliai, jis čia budi dieną ir naktį.

14

Kalonenas liepė išgerti arbatą, atsistojo, paėmė nuo rašomojo stalo voką, padavė ir pasakė, kad į Liaudies komisariatą atėjo laiškas mano vardu, bet be adreso. Laiškas buvo atneštas Kalonenui į Didžiuosius rūmus, kuriuose esą žinomi visų gyventojų adresai. Paėmęs voką už kampučio, Kalonenas judino jį man prieš akis ir aš pamačiau, kad vokas atplėštas.

Pasakiau tai Kalonenui ir paklausiau, ar Karelijos Respublikoje negalioja laiškų slaptumas. Kalonenas atkirto, jog tiems, kurie įtariami esą liaudies priešai, negalioja. Paklausiau, ar aš tuo įtariamas. Kalonenas prapliupo juoku ir priminė, jog per pilietinį karą buvau baltųjų pusėje.

Ne kartą buvau viską aiškinęs Kalonenui ir nebenorėjau ginčytis. Paėmiau laišką, kai Kalonenas padavė, bet prieš pradėdamas skaityti paklausiau, ar Kalonenas ir policija rado laiške tai, kas juos domino.

Kalonenas paaiškino atidžiai perskaitęs laišką ir supratęs, kad mano žmona prie manęs prisirišusi, bet samdinių, sūnų ir dukters padedama susitvarko ūkyje. Kalonenas manė, kad aš ten nereikalingas, nes žmona nieko nerašo apie meilę, didelį ilgesį, kad išsiskyrimą ištvers, nors prie manęs prisirišusi. Jis sakė, jog žmona laiške daugiau rašo apie trobą, pirkinius ir laukus, ir nusišaipė, kad žmonai žiemkenčiai svarbiau už meilę.

Išsiėmiau laišką iš voko ir ėmiau skaityti. Sofija rašė nieko apie mane negirdėjusi nuo tol, kai buvau išvežtas iš namų. Mano pagrobėjai buvo patraukti į teismą, bet ne prieš visus buvę pakankamai įrodymų, o Pentis Kosola nebuvo patrauktas atsakomybėn, nors Sofija ir šeimynykščiai per apklausas liudijo, jog jis vairavo mašiną, namų kieme įgrūdo mane į ją, trenkė per veidą pistoletu. Sofija rašė, kad šaukimą į teismą buvo gavęs ir Vilė Kosola, kažkoks Takala iš Karstulos ir dar keletas vyrų, bet niekas netiki, kad jie bus nubausti už mano pagrobimą, nes Lapua veikėjų žodis dabar labai galingas.

Perskaičiau laišką iki galo, įdėjau į voką ir įsikišau jį į marškinių kišenėlę. Kalonenas paklausė, ar dabar juo tikiu. Atsakiau žmoną įtariant, jog visi laiškai, ateinantys iš užsienio, čia perskaitomi prieš atiduodant adresatui, tad nenorėdama atskleisti jausmų svetimiems ji rašo tik apie reikalus.

Kalonenas paklausė, kodėl žmona mano, jog Karelijoje pažeidinėjamas susirašinėjimo slaptumas, ar mes skaitome buržuazinius laikraščius ir tikime jų melagystėmis. Atsakiau neturįs jėgų apie tai kalbėti. Kalonenas paklausė, apie ką norėčiau kalbėti. Atšoviau, kad atsiradau čia jo įsakymu ir laukiu, kol pats pasakys, apie ką kalbėsimės. Kalonenas atsakė, kad kalbėtis tikrai yra apie ką, o šeštadienio popietė ilga.

Laukiau, kol jis pradės. Kalonenas paklausė, ką manau apie atvykėlių šventę. Paaiškinau, jog nesu smarkus linksmuolis ir galvoju, kad žmogui gana deramai dirbti darbą.

Kalonenas pareiškė žinąs, kad ūkyje ir miškuose naudojausi vergų darbu – samdinių ir tarnaičių, kad esu baisiausias buožė, o Sovietų Sąjungoje tokių niekas negaili.

Mėginau aiškinti, kad manęs negailėjo ir Suomijoje, ten skelbė, jog aš komunistas, tėvynės išdavikas, todėl, kad gyniau neturtingųjų reikalą, o Sovietų Sąjungoje vadina sunkiai nusikaltusiu buože, tad turbūt nerasiu vietos šioje žemėje.

Kalonenas nukirto, kad mano vieta – karo belaisvių lageryje, ten tapsiu doru Sovietų Sąjungos piliečiu, todėl nuspręsta mane siųsti į Povenecą. Ten pradedami didžiausi darbo žmonių valstybės darbai – Onegos ir Baltosios jūros kanalo statyba. Sovietų Sąjunga visam pasauliui įrodys, kokius didžius dalykus geba sukurti darbo žmonių valstybė, sykiu paversdama dorais sovietiniais piliečiais liaudies priešus, buožes ir kitus nedorėlius.

Kalonenas žiūrėjo į mane, mėgino suprasti, ką manau apie darbą, siūlomą Rusijos. Aš tylėjau. Po minutėlės Kalonenas ėmė aiškinti, kad prieš išvežant į kanalo statybas man bus suteikta dar viena galimybė įrodyti, jog gebu dirbti Karelijai naudingus darbus: važiuosiu į Jesoilą, į kolchozą, kuris vadinasi „Sidabras“, dirbti kaip paprastas kolchozo narys ir išaugti iš savo poniškų įpročių bei Suomijoje įgyto buožės būdo.

Paklausiau, ar galiu parašyti namo ir pranešti naują adresą. Kalonenas atšovė, kad neverta, nes mirusieji laiškų nerašo. Paklausiau, ar Jesoiloje būsiu nužudytas ir kaip tai bus padaryta. Kalonenas pareiškė, kad liksiu gyvas, jei gyvensiu taip, kaip privalu gyventi sovietų šalyje ir nenueisiu klystkeliais.

Prisipažinau nesuprantąs, apie kokius mirusiųjų laiškus Kalonenas kalba. Šis paaiškino išsiuntęs mano žmonai oficialų laišką ir pažymą, liudijančią, kad numiriau Petrozavodsko ligoninėje nuo sužalojimų, patirtų pakeliui į Petrozavodską. Esą nuo kaulų lūžių ir kitokių sužalojimų man kilo uždegimas, o vienais apatiniais klaidžiojant po Karelijos miškus būklė labai pablogėjo ir gyvybės išgelbėti nepavyko.

Kalonenas parodė kopiją to laiško, kurį išsiuntė mano žmonai. Laiškas buvo pasirašytas mano gydytojo, jo parašą pamačiau ir savo mirties liudijimo kopijoje. Dokumentas buvo patvirtintas ligoninės, Petrozavodsko miesto ir Karelijos Autonominės Socialistinės Tarybų Respublikos antspaudais.

Paklausiau, ar galėčiau pasilikti mirties liudijimo kopiją, bet Kalonenas nusijuokė ir atrėžė dar negirdėjęs, kad mirusiajam reikėtų mirties liudijimo. Jis pasakė, kad į Jesoilą važiuosiu ne tuo vardu, kokiu atvykau į Petrozavodską.

Kalonenas pakilo nuo sofos, paėmė ant rašomojo stalo gulintį asmens pažymėjimą ir padavė man. Pažymėjime buvo mano nuotrauka su antspaudo žyma ir nauja pavarde žemiau.

Atsistojau ir pasakiau, kad išeinu. Kalonenas neprieštaravo, tik paklausė, ar supratau, kam turiu būti dėkingas už tai, kad šiuos rūmus palieku kaip laisvas žmogus. Maniau suprantąs, bet Kalonenas prisakė dažnai ir nuodugniai apie tai galvoti ir neužmiršti, kad už šią paslaugą kada nors teks atsilyginti.

15

Iš Didžiųjų rūmų išėjau kitu vardu, nei įėjau. Prie laukujų durų nestoviniavau, ir daugiau žmonių ten nebuvo matyti. Kai grįžau, Strangas su Rantalom apačioje gėrė arbatą, Rouvinenas esą neturėjo kantrybės laukti ir išėjo namo. Visi trys labai apsidžiaugė mane pamatę, paaiškino jau manę, kad Petrozavodsko gatvėm laisvas nevaikščiosiu.

Numečiau ant stalo savo naująjį pasą. Strangas paėmė, pasižiūrėjo, tylėdamas padavė Rantalai, tas – Elmai. Tik ji balsu ištarė mano naująją pavardę, pasižiūrėjusi į nuotrauką, o paskui man į veidą: Jusis Karis. Elma pareiškė, kad pavardė gera, trumpa, Rusijoje ją galės ištart kiekvienas sutiktas.

Strangas paklausė, kam man naujas pasas. Papasakojau, ką išgirdau iš Kaloneno: į Suomiją išsiųstas pranešimas apie mano mirtį bei mirties liudijimas su Petrozavodsko gydytojo parašu ir trimis antspaudais.

Rantala pridūrė, kad į tėvynę manęs jau niekas neišleis, kad iš Sovietų Sąjungos neišleidžia turinčių šios šalies pasą, nes valstybei reikia statytojų. Paaiškinau, kad Kalonenas man grasino kanalo statybos darbais, bet paskui kažkodėl nurodė važiuoti į Jesoilos kolchozą. Taip pat liepė neužmiršti, kieno nuopelnu aš dar neišvežtas į Povenecą.

Strangas atšovė, kad ne Kalonenui turiu už tai dėkoti, o kas vakarą melstis už „Techninės pagalbos“ vyrus. Jie mane užtarė prieš Edvardą Giulingą, šis nepagailėjo laiko mano reikalui spręsti, o jo žodis čia daug reiškia.

Nesupratau, už ką turiu dėkoti tiems, kurie į Suomiją nusiuntė pranešimą, jog aš miręs, o mano artimiesiems – oficialų mirties liudijimą. Negalėjau džiaugtis ir tuo, kad svetimu vardu esu siunčiamas į kažkokią Jesoilą dirbti kolchoze, nors noriu grįžti į Suomiją, kur jau vyksta mano pagrobėjų teismas.

Rantala manė, jog Lapua veikėjų teismas nebaus už tai, kad nuvežė mane į šalies pasienį, pasakė netikįs, kad man bus saugiau gyventi gimtajame krašte nei Jesoiloje. Elma liepė skubiai susidėti daiktus ir važiuoti ten, kol Didieji rūmai neapsigalvojo.

Pasakiau, kad ramiai pernakvosiu Rantalos palėpėje ir į nurodytą vietą važiuosiu rytoj, šventadienį, nes noriu į „Sidabrą“ nuvykti tada, kai kolchozo žmonės nedirbs laukuose. Paklausiau, kaip ten nusigauti, ir Strangas paaiškino, kad tėra vienas būdas: iš ryto nueiti iki miesto pakraščio ir palaukti kokios nors mašinos, važiuojančios Sjamo kaimo pusėn.

Strangui išėjus, apsivilkau darbo drabužius ir nupėdinau į malkinę. Supjoviau trinkas į pakuros dydžio pliauskas ir sukapojau kirviu. Dirbant prabėgo vakaras. Einaris Rantala atkėblino į malkinę jau sutemus, kai dirbau prie žibalinės lempos. Jis atsisėdo ir ėmė pasakoti man apie senus laikus Suomijoje ir Jemsenkoskyje, kur kirto ir žievino medžius Patalankoskio popieriaus fabrikui.

Susigaužęs ant beržo rąsto tarpduryje Rantala žiūrėjo, kaip pjūklas džirina medį. Ėmė pasakoti apie pilietinį karą, apie tai, kaip Sipolos gauja siautėjo Jemsėje, žudė žmones, kaip jam pavyko ištrūkti iš gaujos nagų, nusigauti į raudonąją Suomijos dalį, o paskui į Rusiją.

Pasakiau pažinojęs Sipolą, nes buvom iš vienos parapijos. Rantala prisiminė skaitęs, jog Sipola pabėgo į Ameriką, kai sužinojo, kad už žmogžudystes buvo patrauktas į teismą. Apie pilietinio karo metą Rantala kalbėjo taip ilgai, kad supjoviau visas malkas, jau reikėjo jas skaldyti, tad pavariau Rantalą nuo rąstų.

Per vieną vakarą visos krūvos suskaldyti nepajėgiau, man jau maudė rankas ir nugarą. Grįžęs į pirkią, pažadėjau atvažiuoti kokį vakarą iš Jesoilos ir pabaigti darbą. Ir tvarkingą rietuvę pažadėjau malkinėje sukrauti.

Elma buvo išvirusi arbatos, išėmė iš spintelės cukruotų džiūvėsių, pasiūlė mirkyti į arbatą. Pasakė, kad per šias savaites jiedu su Einariu prisirišo prie manęs kaip prie sūnaus. Suskaičiavau, jog Elma turėjo pagimdyti mane dešimties, kad galėtų būti man motina. Bet pridūriau, kad norėčiau ją laikyti motina: Jusis Ketola motinos jau neturi, o Jusis Karis galėtų būti Elmos sūnus.

Sėdėjau troboje ant suolo, Elma priėjo iš nugaros, apkabino, prisiglaudė mano galvą. Einaris juokėsi, ėmė šnekėti, kad galėsiu rūpintis Elma kaip sūnus vėliau, kai jis stokos jėgų prieš galą.

Atnešiau malkų į pirkią ir kambarį viršuje. Pakursčiau krosnelę, pažiūrėjau žarijas prieš užstumdamas skardą. Susidėliojau mantą ant grindų, tada nusirengiau iki apatinių ir atsiguliau į lovą.

Maniau, kietai miegosiu, nes visą vakarą pjoviau rąstus, skaldžiau malkas, bet laukiau miego ilgai, galvoje sukilusios mintys sulaikė jį kaip užtvanka.

Svarsčiau, ką namiškiai galvoja ir šneka, gavę laišką iš Petrozavodsko: niekam nekils abejonių, kad aš miręs, nes pridėtas oficialus liudijimas. Mąsčiau ir apie tai, kaip Sofija pranešė apie mano mirtį gyventojų registruotojams Suomijoje, apie tai, kaip bus sutvarkyta sodybos nuosavybė. Ir apie kitokius ūkio reikalus galvojau, laukdamas miego.

Svarsčiau, kas bus rytoj: kaip nusikasiu iki Jesoilos, kaip paskui gyvensiu „Sidabre“. Maniau, kad dirbti tikrai gebėsiu, bet galvojau, kaip mane sutiks kolchozo žmonės, nes prieš išsiųsdamas į Jesoilą Kalonenas tikriausiai jiems praneš apie mane.

Rytą mane pabudino Elmos Rantalos šūktelėjimas nuo laiptų, kad jau aštuonios, sekmadienis. Apsivilkau geresnius drabužius ir nulipau žemyn. Samovare vanduo jau buvo karštas, apsirengęs Einaris Rantala stalo gale gėrė arbatą, bet užuodžiau kavos kvapą, ir man įsitaisius prie stalo Elma atnešė nuo krosnies varinį kavinį. Ji atpjovė kelis gabalėlius cukraus nuo luito, įmetė į kavą, atriekė duonos ir užtepė sviesto.

Elma pasakė sudėsianti man produktus, kuriuos buvau nupirkęs amerikiečių parduotuvėje: kavą, arbatą, sviestą, cukrų ir miltus. Gėriau kavą, žiūrėjau į Elmą tylomis, Einaris taip pat nepratarė nė žodžio. Supratau Elmą laukiant, ką pasakysiu, ir ilgai nekankinau, pasigailėjau: pasakiau paliksiąs visus produktus, kavos pupeles ir arbatą jiems už gerą rūpinimąsi. Mačiau, kad Elmai palengvėjo, nors iš karto apsimetė dvejojanti, atsisakė, bet po akimirkos sutiko. Ji irgi manė, kad „Sidabre“ turėsiu ką valgyti, o iš Jesoilos man bus paprasta atvažiuoti į Petrozavodską, nes Kalonenas man davė rusišką pasą. Petrozavodsko amerikiečių parduotuvėje galėsiu nusipirkti, ko reikės, nes Kalonenas leidimo pirkti neatėmė, o Rantalos visada mane priims pernakvoti.

Padėkojau, išgėriau kavą, suvalgiau duoną. Pasiėmiau iš palėpės daiktus ir atsisveikinau su Rantalom. Buvo gražus spalio rytas, žydrame danguje švietė saulė. Bet nuo Onegos ežero pučiantys vėjai buvo nudraskę medžių lapus, Petrozavodsko pastatų sienos, rodės, sugėrė visus rudens lietaus vandenis. Rantalos patarė man nueiti iki kelio, vedančio Sjamo kaimo link, ir, nešinas savo ryšuliu, aš tuščiomis gatvėmis patraukiau jo pusėn. Nors švietė saulė ir rytas buvo gražus, slėgė liūdesys, nes keliavau link nepažįstamos vietos, pas nepažįstamus žmones. Rudens saulė danguje atrodė labai blyški.

Iki kelio, vedančio Sjamo pusėn, teko pereiti pusę miesto. Kaip ten nusigauti, paklausiau kelių moterų, kurias maniau grįžtant iš cerkvės. Moterys man nieko nepaaiškino, o išsigandusios nuskubėjo tolyn.