Apie latvių kalbos dėstymą, „Avižų kioską“ ir kitus viralus

Diskusijoje dalyvavo Vilniaus universiteto Latvistikos kabineto dėstytojos dr. Agnė Navickaitė-Klišauskienė, doc. dr. Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkė Daiva Daugirdienė. Moderavo dr. Laura Laurušaitė.

Laura Laurušaitė: Kuo latvių literatūros ir kalbos studijos gali būti konkurencingos kitų studijų kontekste?

Agnė Navickaitė-Klišauskienė: Grynos latvistikos, grynosios latvių filologijos, Vilniaus universitete nėra, ji sudubliuota su lietuvių filologija. O tai, kas prilipdyta prie lietuvių filologijos, studentui duoda tik pridėtinę naudą. Mes nieko iš jo neatimame, tai dovana, bonusas, kuris suteikia ir konkurencingumo. Prie lietuvių filologijos dabar galima mokytis latvių ir estų, tai naudinga norint geriau išmanyti regiono kontekstą.

L. L.: Žinau, kad dėstote ir vertimo kursą – jis skirtas vertėjams rengti ar pasibandyti stundentams, šiek tiek paragauti profesijos?

A. N.-K.: Mes tik supažindiname su vertėjo darbu ir jo specifika. Ateina studentai, pasirinkę šį kursą arba kuriems jis privalomas, tarp jų yra buvę ir vertėjų, studijuojančių anglų, lietuvių ar latvių filologiją. Bet mokomės ne tik versti grožinį tekstą, apskritai mokomės versti. Lituanistams vertimo strategijos išvis yra mistika, jie nieko apie tai nenutuokia, todėl pradedame nuo kelių įvadinių bendro pobūdžio paskaitų, daug ką apšnekame remdamiesi būtent latvių kalbos pavyzdžiais, o toliau kursas vyksta kaip praktinis darbas. Verčiame ir dokumentus, nes naudinga susipažinti su formalumais, su vertimo virtuve.

L. L.: Ar yra iš vertimo studijų išėję žmonių, kurie užsiima vertimais, arba bent retkarčiais praktikuoja šią veiklą?

A. N-K: Yra labai norinčių, bet literatūros vertimo žanras tikrai ne kiekvienam prilimpa ir ne kiekvienam pasiduoda. Per savo praktiką esu mačiusi puikių žmonių, verčiančių grožinį tekstą, kurių akys dega. Esu pasikvietusi į vertimo seminarą Vladą Braziūną, nes norėjau duoti poeziją trupučiuką paknebinėti. Galėjo išeiti ir sėkmingesnis seminaras, jeigu studentai būtų rimčiau į šį reikalą pažiūrėję.

Bet turėjau ir studentą, kuriam labai patiko versti statybų instrukciją – jis tiesiog atsigavo, išsinagrinėjo klampų, sudėtingą techninį tekstą, išsiaiškino praktiškai, kaip dedamos ir montuojamos tam tikros detalės. Jeigu klausi asmeninės nuomonės, aišku, man smagiausia dirbti su grožiniu, literatūriniu tekstu, bet reikia ir tų instrukcijų. O kita studentė Erasmus praktikai išvažiavo į Rygą, kur darbavosi vertimo agentūroje „Skrivanek“. Ji džiaugėsi ir buvo dėkinga, kad išmokiau formaliųjų reikalavimų, pavyzdžiui, kaip išversti antspaudą ar parašą. Dažniausiai vertimo studijų neragavę žmonės įkrenta į balą ir kapanojasi patys.

Daiva Daugirdienė: Ar jūs mokote studentus dirbti su vertimo programomis?

A. N-K.: Savo kurse programų nenaudojame. Sunkiai įsivaizduoju grožinio teksto vertimą su dirbtinio intelekto įrankiais, nes kalbos pojūtis juk ne programoje užkoduotas, be to, kažin ar verčiant į latvių mašininis vertimas pasiteisintų, nes tai mažoji kalba. O studijuojantys vertimą programomis naudojasi, tam net turi atskirus, semestrą trunkančius kursus ir mokosi, tarkim, kaip veikia Trados.

D. D.: O ar kaip nors pabrėžiate, kad nederėtų naudotis vertyklėmis? Neseniai mus pasiekė Europos literatūros vertėjų asociacijų tarybos (CEATL) pareiškimas, kurį publikuosime ir Lietuvoje, kad jauni vertėjai nesijaustų laisvi naudotis programomis versdami grožinius tekstus. Nes jaunimas įsigudrino: žmogus pamato, kaip paprasta, o jeigu neturi kokybės standarto – tai tuo ir naudojasi, ir taip kitiems įvaro kompleksą, kad versti taip greitai negali – 10 autorinių lankų per mėnesį. Tokie greitadarbiai neprisipažįsta, kad pasitelkia programas. Bet redaktoriai, ypač patyrę vyresniosios kartos redaktoriai, pastebi keistų klaidų, kokių žmogus nepadarytų.

Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė: Mažųjų kalbų situacija išties kiek kitokia, dirbtinio intelekto programos taip gerai dar neveikia. Žinoma, esu susidūrusi su vertimais, kur neabejotinai pasinaudota Google Translate arba DeepL programa, bet tai visada matosi. Programomis kalbos nepajausi, be to, reikia mokėti jomis naudotis, ypač kai pradedi mokytis kalbos. Kai pradėjau lankyti estų kalbos kursus, kartą mano grupiokas iš Izraelio visus pavaišino datulėmis, estiškai siūlydamas datas. Juokėmės ir išsiaiškinome, kad tokį vertimą gavo į Google Translate įvedęs angliškai – dates. O jei būtų pasirinkęs dar kitą vertimo variantą, galėjo visus ir į pasimatymą pakviesti.

D. D.: Bet viename iš CEATL pareiškimo punktų pabrėžiama, kad vertyklės naudojimas turi būti aiškiai įvardytas leidinyje, nes dabar tai – sukčiavimas: atseit verčia žmogus, o iš tikrųjų mašina.

E. Ž-Š.: Kaip tik neseniai galvojau, kad užduoti studentams namų darbams rašinėlį tuoj nebebus prasmės, nes programa jie gali lengvai viską išsiversti arba net užduoti programai parašyti. Įrankiai nuostabūs, kol jie išmintingų žmonių rankose, bet dabar jais naudojasi visi, ir tai labai pavojinga.

Beje, viena studentė gal trečiame semestre pradėjo jau esamus vertimus naudoti kaip mokymosi būdą. Norėdama pasitikrinti, tekstą išversdavo pati, o paskui savo rezultatą palygindavo su profesionalo. Čia toji teigiama, produktyvi patirtis.

D. D.: Beje, ir LLVS konkurse „Noriu versti“ jaunimas (o gal ne tik jaunimas) taip suįžūlėjo, kad vykstant Ingos Tuliševskaitės organizuotam konkursui, skirtam italų kalbai, iš trisdešimties vertimų nė vieno nebuvo ne tik kad gero, bet ir padoraus. Toks įspūdis, kad būtent per Google Translate perleista. Nesuprantu, kam žmonės tą daro, čia juk žaidimas – pamėginti, ką moki, ko ne. Pastaruosius šešerius–septynerius metus situacija labai bloga, ir dėl žemo lygio šio konkurso atsisakėme.

L. L.: O kas sudėtingiausia verčiant iš latvių?

E. Ž-Š.: Baigus versti „Hieronymus“ žurnalui, du dalykai ateina į galvą. Pirmiausia man kyla klausimas dėl žodžių tvarkos: ar visais atvejais būtina ją išsaugoti, kiek galima nutolti nuo originalo? Nusprendžiau, kad geriausias kelias – įsivaizduoti, kaip autorius tą patį būtų pasakęs lietuviškai, kaip natūraliai skambėtų. Dialoguose tai ypač svarbu, antraip gali neįtikinti.

O sudėtingiausia išversti žodžių žaismą. Ką daryti, jei latviškam tekste yra dviejų žodžių fonetinis sąskambis, tuo principu atsiranda asociacija, bet du lietuviški žodžiai visai nepanašūs. Maža to, vienas tų žodžių yra tikrinis daiktavardis, todėl negali jo pakeisti. Šiuo konkrečiu atveju dėjau išnašą.

D. D.: Pirmiausia reikia bandyti suktis, „pakreipti“ abu žodžius taip, kad žodžių žaismas išliktų. Tenka pasikankinti, bet gerai pasukus galvą pavyksta išspręsti. Dėl to ir dirbam, ko gero. Reikėtų ieškoti išeities, nes išnaša yra šioks toks vertėjo pralaimėjimas.

A. N-K.: Kai verčiau apsakymą „Hieronymus“ žurnalui, sunkiausia pasirodė maisto terminija. Pavyzdžiui, sriuba pavadinta trimis žodžiais, o lietuviškai tau lieka du – „sriuba“ ir „viralas“, iš kurių vienas prastai semantiškai konotuotas ir vargu ar žmonių maistui vadinti tinkamas, todėl pastarojo vartoti nesinori. Kai patirties nedaug, visada kyla klausimas, kiek gali sau leisti nutolti nuo originalo – arba ne nutolti, bet paėjėti į šalį. Kitas klausimas: kaip išsaugoti nuotaiką, jeigu kūrinyje akivaizdžiai juntama ironija? Dėl žodžių tvarkos man klausimų nekilo, leidau sau perkelti žodį į kitą vietą, nes verčiant svarbiausia, kad lietuviškai sklandžiai skambėtų. Ir dar – gramatinės konstrukcijos… Pavyzdžiui, kaip perteikti receptų kalbą? Latviškai nesuprasi, ar liepiamoji nuosaka, ar trečias asmuo – „verda“, „įberia“. Trečias asmuo lietuviškai visai neskamba: „paimkite“, „išvirkite“, „suplakite“. Galvojau, jei taip paliksiu, skambės kaip „Beatos receptų knyga“. O su trečiu asmeniu – kaip koks žurnalas, „Santa“ ar „Ieva“ (juokiasi). Bandžiau ir su pasyvu – „paimama“, „įdedama“, bet atrodė griozdiškai, nesmagiai, tad galiausiai, regis, pasirinkau bendratį, kaip mažiausiai žymėtą variantą.

L. L.: Čia geras klausimas: ar tikrai sudėtingas tekstas gali išmokyti versti? Juk tokį versdamas pereini visus kančios kelius ir ieškai sprendimo. O rastas teisingas sprendimas suteikia patirtį, nuojautą, kaip reikėtų, kaip būtų teisingiausia.

A. N-K.: Nežinau, ar pirmam bandymui gerai imti žudantį tekstą, kuris iščiulps visus syvus ir niekada nieko versti nebesinorės. Yra sudėtingų kūrinių, kuriuos, ko gero, nebūtų protinga duoti versti žmogui be patirties, nebent padedant mentoriui. Dabar vakarais prieš miegą skaitau Mārio Bērzinio „Švino skonį“, aišku, latviškai, ir kiekvieną vakarą užmiegu su mintimi – kaip Laura jį vertė? Neturiu lietuviško originalo šalia, kad galėčiau palyginti, bet, galvoju, va čia tai buvo reikalas. Man atrodo, šis kūrinys tikrai sunkus, nežinau, kaip tau.

L. L.: Na, nelengvas, bet kiekvienas kūrinys, kurį tuo metu verčiu, atrodo pats sunkiausias.

E. Ž.-Š.: Ruošdamasi Ingos Ābelės pristatymui, skaičiau jos „Potvynį“ latviškai, nes dar neturėjau vertimo. Irgi kirbėjo – kaip Jurgis Banevičius tą ar aną galėjo išversti. Jau turbūt nebegaliu neutraliai skaityti. Skaitai tekstą ir galvoji „kaip čia reikėtų pasakyti?“ arba „kaip buvo originale?“. J. Banevičiaus išverstą „Bogenę“ skaičiau lietuviškai ir galvojau: „Dieve, kiek jis dirbo“. Bet kai žurnalui verčiau Jānio Joņevo apsakymą, sudėtingumas patiko – netrūko iššūkių, bet man jų reikėjo. Jeigu tekstas būtų lengvesnis, būtų buvę nuobodu (juokiasi).

A. N.-K.: Mes su Egle esame Andrio Kalnozolo fanės, ir dabar su studentais skaitome jo romaną „Mane vadina Kalendorium“. Skaitai ir supranti, kad paprastumas apgaulingas. Ten akmuo ant akmens. Beje, imbieriniai sausainiai knygoje vadinami „imperiniais“, gal korektūros klaida. Prisimenu, kadaise ir „baltistiką“ Wordas ištaisė į „balistiką“: „Skelbiame priėmimą į balistikos programą“.

L. L.: Ar jūs, latvių kalbos, kultūros ir literatūros katile virdamos, tame virale, kaip Agnė sako, pastebite, kad pastaruoju metu procesas suaktyvėjęs, išeina daugiau knygų? Kaip šią proveržio bangą išlaikyti, kad nenuslūgtų?

E. Ž.-Š: Jeigu dirbtuvės vyktų reguliariai, būtų puiku. Nes studentus reikia sudominti, pritraukti, parodyti tekstus, kad įsitikintų, kokie jie įdomūs. Kai patys paskaito, jau turi lūkesčių, ieško latvių autorių. Prisimenu, kad tu „Šiaurės Atėnuose“ keletą metų turėjai nuolatinę skiltį „Avižų kioskas“; pažinojau daug skaitytojų, kurie tos rubrikos labai laukdavo. Sakydavo: „Kaip gerai, kad yra žmogus, kuris parodo latvių literatūros lauką, nes iš kur žmonėms sužinoti?“. Dar labai gerai suveikia žurnalų teminiai numeriai, pavyzdžiui, pernai latvių literatūrai buvo skirtas „Metų“ numeris. Tokios iniciatyvos koncentruotai atkreipia dėmesį.

A. N.-K.: Ypač reikalingos rubrikos, kuriose tau pabaksnoja pirštu. Suveikia kryptingas darbas ir siekis įvairiomis formomis apie save priminti. Vertimo dirbtuvės smagios norintiems versti studentams, bet kad visas šis procesas užsikurtų ir veiktų, reikia skaitytojo, reikia, kad knygos būtų įdomios visuomenei. Man atrodo, latviškos knygos jau pramušė ledus, ir „Motinos pienas“ čia daug prisidėjo. Nežinau skaičių, kiek latvių literatūra yra skaitoma (tiražai, pardavimai ir pan.), bet viliuosi, kad skaitoma. Bent jau „Motinos pieną“ mano aplinkoje perskaitė nemažai žmonių. Ir tie žmonės niekaip nesusiję su latvistika, tiesiog skaitantys knygas. Daug kas perskaitė ir A. Kalnozolą. O tie, kuriems patiko „Motinos pienas“, paskui pasičiupo ir Arno Jundzės „Raudonąjį gyvsidabrį“, nes kūrinys iš tos pačios serijos – irgi istorinis romanas. Latvių istorinių romanų serija, iš viso trylika romanų, tikrai labai vykusi. Suskaičiavau, kad lietuviškai turime jau penkis. Klausimas, kiek lietuviams būtų patraukli kitokia stilistika. Latviai turi stiprų fantastinį romaną, bet nežinau, ar šis žanras lietuvius užkabintų.

D. D.: Su fantastinių kūrinių vertimais keblu: juos verčia bet kas, dažnai ne filologai, nes yra paklausa. Vertimo kokybė išeina abejotina, o rimtas filologas tokių knygų versti nenori. Mes netgi buvome sumanę rengti seminarą apie fantastinių kūrinių vertimus, nesvarbu, iš kurios kalbos, bet neradome vedėjo.

L. L.: Ir Latvių literatūros metai kaip smūginė iniciatyva turbūt prisidėjo prie latvių literatūros sklaidos, žinomumo didinimo. Ji gimė iš to, kad recepcijos procesas jau buvo įsisukęs, ir tuo pačiu paskatino jį dar labiau plėtotis. Norėtųsi tęstinumo.

Lietuvoje stebime tokią leidybos situaciją: išeina be galo daug verstinės literatūros, rinka didžiulė, o skaitytojų vis tiek ribotas skaičius. Latvių literatūra – mažos šalies ir kalbos literatūra, todėl didžiųjų literatūrų šešėlyje ją labai sunku įsiūlyti, reikia specifinių pastangų, reklamos. Gal Daivai lengviau, kai verčia iš anglų, nes anglakalbės šalys skaitytojams įdomios par excellence.

D. D.: Nei amerikiečiai, nei britai, išskyrus airius, niekada neremia, nesirūpina, neprisideda prie reklamos. Čia du lazdos galai.

L. L.: Dar man rūpi, ar svarbu vertimais perteikti latviškumą? Kalbant konkrečiai apie Latviją, šis aspektas lyg ir turėtų užkabinti skaitytoją.

E. Ž-Š.: Galima akcentuoti bendrus sąlyčio taškus, nes vis dėlto Latvija panaši į Lietuvą, turint omenyje XX a. istoriją. Galima sakyti, kad rašoma ir apie mus. Jeigu geras kūrinys, ir dar su latviškumo užtaisu, derinys tiesiog tobulas.

L. L.: O ko iš latvių literatūros stinga Lietuvoje, ar dėstydamos nesusiduriate su trūkumu?

A. N.-K.: Akmuo į mūsų pačių daržą, bet man trūksta patrauklaus, įdomaus leidinio apie Latviją. Ne istorijos, kokią Alvydas Butkus išvertė ir išleido pernai ar užpernai, bet bendro pobūdžio knygos, kuri šiuolaikiškai, nenuobodžiai pristatytų latvių kultūrą. Iš grožinės literatūros man nieko netrūksta, nes viską skaitau latviškai (šypsosi). O kaip dėstytoja dažniausiai siūlau studentams A. Butkaus „Latvius“. Kadangi čia beveik grupiokių susitikimas, galime prisiminti, kaip „Latvius“ gavom dovanų ir skaitėm dar gūdžiais 1999 m. su Artūru Judženčiu ankstų rytą tupėdamos dekanato sofkutėse. Reikia kokybiškai naujo leidinio, kad latvių kultūros žinomumas augtų, plėstųsi, visuomenei būtų prieinama daugiau informacijos, ne tik iš užsakomųjų straipsnelių internete.

E. Ž.-Š.: Latvių vaikų literatūros vertimų tikrai galėtų būti daugiau. Lietuviai, aišku, irgi sukuria puikios vaikų literatūros, bet mažai turime poezijos paaugliams, o latviai turi Ievą Samauską, Kārlį Vērdinį, kurių poezijoje daug socialinių temų. Būtų vertinga pas mus išleisti Kārlio Vērdinio „Tėtį“, Ilmāro Šlāpino poezijos vaikams. Svarbu, kad atsirastų vertėjų. Ir skaitytojų.

Bet labiausiai man trūksta vienos vaikiškos knygos – Anetės Melecės „Kiosko“, ir, žinoma, rubrikos „Avižų kioskas“.

A. N.-K.: A. Melecės „Kioskas“ gali ir palaukti, bet „Avižų kioskas“ tikrai turėtų atgimti. Galėtume suorganizuoti renginį „Kiosko atgimimas“.

L. L.: Prie kulinarinių imperatyvų labai tinka – paskaitytume ištrauką apie viralą, pavaišintume avižom (visos juokiasi).

Tikrai smagu, kad latvistika jūsų dėka gyvuoja, ir atsiranda jaunų žmonių, kurie galbūt kada nors mus pratęs.