Iš graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė
Versta iš: Άρης Μαραγκόπουλος. Η μανία με την Άνοιξη. Αθήνα: Ελληνικά γράμματα, 2006
Aris Marangopulas (g. 1948 m.) – graikų rašytojas, eseistas, vertėjas, istorikas ir meno kritikas (alma mater Atėnuose ir Paryžiuje). Domisi fotografija ir fotografuoja. Jo bibliografijoje 8 romanai, 12 esė ir novelių rinkinių, 4 fotoalbumai, J. Baudrillard’o, H. de Balzaco, M. Duras, H. Jameso vertimai, išversti pagrindiniai J. Joyceʼo kūriniai. Daug metų vadovavo Graikijos rašytojų sąjungai. Romano pavadinimas – aliuzija į garsųjį politinį graikų rašytojo Stračio Cirko (1911–1980) romaną „Prarastas pavasaris“ (1976). Graikų kalboje žodis „pavasaris“ reiškia ir „atsivėrimą“. Abu romanai savotiškai kalbasi, viena iš Marangopulo romano veikėjų yra „Prarasto pavasario“ herojė Flora, dabar – šešiasdešimtmetė kavinės savininkė nuošalioje saloje, kur atvyksta prieš diktatūrą, bėgdama nuo politinio persekiojimo. Marangopulo herojai išreiškia visos tautos apmaudą ir pyktį, kad ir podiktatūrinėje, demokratinėje Graikijoje atsiveria galimybės veikti tokioms organizacijoms kaip „Lapkričio 17-oji“ (graikiškas trumpinys 17N).
Vertėja
Vyrų susitikimas
Saloje buvo nedidelė, tankiai apgyvendinta vietovė, kurioje Sanidopulas, kaip suprato dairydamasis iš bičiulio automobilio, dar nesilankė. Reikėjo važiuoti beveik pusantros valandos šiaurės vakarų kryptimi nuo salos sostinės, kad atsidurtum nuostabioje įlankoje su erdvesne už pagrindinę prieplauka ir net su keliomis valstybinėmis įstaigomis: policija, neįgaliųjų klinika, teismu, mokesčių inspekcija ir t. t. Jis įdėmiai apžiūrėjo policijos pastatą, įstabų praeito amžiaus neoklasicistinį palikimą, kuris, buvo aišku, kadaise atrodė geriau. Reikia restauracijos, pagalvojo ir ironiškai šyptelėjo. Sienose žiojėjo šovinių pramuštos skylės, ir jis prisiminė Floros pasakojimą apie antrąjį partizaninį1 karą ir apie Bogą (atsargiai dirstelėjo į vairuojantį bičiulį iš kvailos ir instinktyvios baimės, kad jo veido išraiška neišduotų minčių, nuolatos sugrįžtančių prie Floros), pamatė, kad policijos pastato vieta ant kalno virš prieplaukos puikiausiai tinka stebėti, kas vyksta jūroje, priešais esančioje salelėje ir pagrindinėje gyvenvietės gatvėje.
Atvažiavę jiedu tučtuojau ėmė ieškoti, kur prisėsti, nes buvo vidurdienis ir karštis stiprėjo. Persekiojo jausmas, kad jie pateko į kitą šalį. Tai buvo akivaizdu. Kitoks klimatas, kitokie žmonės. Sanidopulas netruko atpažinti trečiojo pasaulio Graikiją su jai būdingais bruožais: neįprastas aprangos stilius, kiaurą parą įjungti televizoriai pigiose užeigose, nostalgiškos buzukio stygų sūpuojamos dainos tavernose ir jų lankytojai beveidžiai merijos ir panašių įstaigų tarnautojai (mokesčių inspekcijos, žemėtvarkos tarnybos darbuotojai, elektros tinklų, vandentiekio ir komunikacijos valdybų viršaičiai, gydytojai ir advokatai, notarai ir vaistininkai, stambesnio verslo – prekyviečių ir nuomojamų apartamentų – savininkai), kurie tik ir laukia progos dar kartą trigubai ar penkiagubai nusukti nuo valstybės (ir tarsi atsainūs Ugandos monarchai stato savo žvilgančius sedanus aikštelėse, kur stovėti draudžiama); vietovę, pilną turistų, kurie nė kiek nepanašūs į pravažiuojančius ir nesiskundžia dėl užeigų ir parduotuvių darbo, nors tikrai galėtų skųstis pašvinkusiais souvlaki, moussaka, tzatziki, greek salad ir dvokiančiais tualetais.
– Ko mes čia atvažiavome? – suniurzgėjo Sanidopulas (kai jie atsisėdo kavinėje su nuostabiu vaizdu į jūrą), paveiktas kitokio oro: kaip tada, prieš dvidešimtį metų, kai sugrįžo apsvaigęs nuo Prancūzijos į Graikiją (sumanęs paskirti didįjį gyvenimo pasimatymą keturioms savo buvusioms draugėms, visoms iškart, Nacionaliniame parke), kai išlipo oro uoste, kai taksi vežė jį pro keliolika kilometrų besidriekiančią identiškų stiklinių dėžučių virtinę (numatytą moderniems barams-ložėms), o paskui – pro kvartalus su sandėliais-fabrikėliais-griuvėsiais, pro „eilinio žmogelio“ Graikiją, kur sekmadieniais tas žmogelis patenkintas blizgina savo automobilį tarsi darydamas įprastą mankštą, nors jam širdyje turbūt kirba nerimas dėl neišmokėtos paskolos, ir toji „eilinio žmogelio“ Graikija tada negailestingai tvokstelėjo jam į veidą, supykindama širdį tarsi šalimais dvokianti mumija.
– Atvirai pasikalbėti čia, kur tikrovė tiesiog bado akis, – nedrąsiai atsakė Panajis, ūmai keisdamas pokalbio kryptį (nors visai neketino kalbėti apie akis badančią salos tikrovę) ir sukeldamas pašnekovui nerimą ne dėl salos, o dėl Floros. – Man nerūpi tavo meilės reikalai, tu jau seniai mane pažįsti, niekados nesikišdavau, pats man papasakojai ir apie Antikliją, ir apie Violetą, puiku, tačiau ši moteris – kas kita, ji… ji mane gąsdina. (Ji ragana, norėjo pasakyti, tačiau nutylėjo.)
Sanidopulas draugiškai pažvelgė į Panajį, jam patiko, kad bičiulis ryžosi pasikalbėti atvirai, ir drąsinamai šyptelėjo tarsi išgąsdintam vaikui, tačiau šypsena truko sekundę, tai buvo tik įvadas į pagrindinę temą, nes jis tuoj pakeitė toną (į piktą):
– Panaji, įsidėmėk: pusė, tarkim, beveik pusė visų graikių šiais laikais yra vištos, elgiasi kaip nuvorišų kekšės, jos ir yra kekšės, modernus kekšės ir Barbės mišinukas. O visos kitos, kurių visais laikais buvo didžioji dauguma, – melancholijos apsėstos žmonos, laukiančios savo vyrų mirties. Flora nepriklauso nė vienam iš šių tipų, ji kitokia, retoji lytis, mūsų lytis, todėl man ir patinka būti su ja, supranti? – Sakydamas paskutinį žodį niuktelėjo bičiuliui į alkūnę. – Tik pažvelk į tą jauną Florą. Žinai, kas ją gelbsti, kodėl ji dar neatitinka nė vieno iš šių tipų? Ji užsispyrusi kaip jauna ožka, tačiau pati šito nesupranta. Ji niekur neskuba, nieko nepriima kaip galutinės tiesos, moka užduoti klausimus, ji, būdama jau suaugusi, dvidešimt plius mergina, vis dar išlieka maža mergaitė. Jos taip paprastai aplink pirštą neapsuksi. Štai kas ją gelbsti. Pažiūrėk ir į savo Mariją. Kas ji? Vištelė Barbė. Kaip ir visos kitos. Teisybę sakau, ir tu tai žinai, nesiraukyk. Tačiau su tavimi – su mumis – ji pamažu keičiasi, ne iškart, tačiau mėgina žengti rimtus gyvenimo žingsnius. Jei liks su tavimi, jei ko nors iš tavęs išmoks, galbūt taps kitu žmogumi. Gal vedybos nėra pagrindinis jos gyvenimo tikslas? Ji imli, gal ko nors pasieks. Visos moterys būtų kitokios, jei mokėtų išsivaduoti nuo savo motinos užkeikimo ir visuomenės reikalavimų, – rėžė Sanidopulas, tarsi kalbėdamasis pats su savimi, jam net iššoko kaklo arterijos ir raustelėjo veidas. Pritilo, kad nusiramintų, tačiau buvo rimtai nusiteikęs tęsti kalbą ir Panajis jam netrukdė.
– Žiūrėk, kas aplinkui vyksta, – kalbėjo jis toliau, – žiūrėk, kaip tie tipai skuba pagriebti kėdę, kad kiti neatsisėstų. Asilai. Žiūrėk, kaip jie užima tuziną kėdžių, kurių jiems nereikia, kaip savinasi viešąją erdvę. Iš tikro jiems neegzistuoja viešoji erdvė, niekas neišmokė jų mąstyti pilietiškai, mokė tik griebti, vogti, sukčiauti. Pažiūrėk į jų auksines grandines, nutukusius vaikus, isterikes bobas, dukreles princeses ir pasakyk man atvirai, ar įmanoma išvengti šito masiškai įsigalėjusio pragaro, sukurto prakeiktos, vakar praturtėjusios smulkiosios buržuazijos, skubančios įsigyti nekilnojamojo turto tam, kad galėtų pasakyti (kaip kaliniai, tik ką išvengę mirties bausmės): „Dieve, kaip man pasisekė!“ Jie eina atostogų ne tam, kad pailsėtų, ne tam, kad ištrūktų iš rutinos, o tam, kad ją pratęstų, arba dar nykiau… Tik pažiūrėk į juos, prašau, pažiūrėk įdėmiai. Štai ten, tie… (Ir nors Panajis iki šiol dėjosi nesuprantąs, apie ką bičiulis kalba, šis toliau primygtinai rodė ranka.) Aš kalbu apie tą didelę kompaniją, atvažiavusią pailsėti. Supranti? Nori, pasakysiu, apie ką jie dabar taip audringai diskutuoja? Jie visą valandą aiškinasi, ką valgys, kur valgys, kada valgys. Kiek tiems žmonėms metų? Trisdešimt? Trisdešimt penkeri? Daugiausiai keturiasdešimt. Tik pažiūrėk – jie jau mirę, tik šito nežino. Vis dar važinėja atostogų, įsivaizduoji? Nes… Ak, tiek to… Geriau palikime tas nesąmones, ne apie tai norėjome pasikalbėti, – liūdnai žvilgtelėjęs pašnekovui į akis, Sanidopulas nutilo.
Panajis neskubėjo atsakyti. Galbūt dėl to, kad geriau už Sanidopulą žinojo, apie ką jiems reikia pasikalbėti. Kreipdamasis į paniurusią ir abejingą padavėją, jau senokai stypčiojančią šalia, Panajis ramiai davė užsakymą. Jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad Sanidopulas su juo kalbasi, tegul ir piktokai, kaip dabar. Šiame drovaus būdo žmoguje ir jo paliegusiame kūne iš tikro nerimo kovotojo dvasia. Taip, Sanidopulas buvo kovotojas, nepanašus į kitus. Jam nepatiko mokyti ir nurodinėti, kaip daro, pavyzdžiui, ponas Bogas. Jam buvo būdinga kautis. Jei niekas jam neprieštaraudavo ir neerzindavo, jis galėdavo tylėti, tačiau kai tik pajusdavo smūgį, ypač jei smūgis kliudydavo jo tvirtus įsitikinimus, veido raumenys įsitempdavo, balsas suvirpėdavo, ir Benjaminas Sanidopulas puldavo priešininką kaip pantera – draskydavo auką į gabalus, paversdavo ją pajuokos ir pasigailėjimo vertu objektu. Tam pasitelkdavo savo stulbinančią vidinę jėgą ir neįtikėtiną poeziją, taip, poeziją (kaip tąkart, kai pasakojo apie avariją Poseidono prospekte), pripildančią kiekvieną jo frazę. Šitaip jis kalbėjo ir dabar. Žinoma, Panajis ir pats nenorėjo jam prieštarauti. Pagaliau kam? Juk galvojo panašiai, o apie Floros gimtąją salą, taip, turėjo savitą nuomonę kaip ir pati Flora.
Pagaliau Panajis neabejojo, kad pusė, jei ne didžioji dalis Graikijos niekuo nesiskiria nuo Floros gimtinės. Tačiau niekas nemokėjo jos taip tiksliai apibūdinti kaip Sanidopulas. Jeigu, pavyzdžiui, profsąjungos visur būtų tokios vieningos kaip čia, jeigu televizija didumą žmogaus laisvalaikio būtų tokia nereikalinga kaip čia, jeigu žmonės visur tiesiogiai kaip čia dalyvautų vietos įvykiuose ir turėtų realią įtaką politikai, tada visi būtų ne inertiški, o aktyvūs piliečiai. Juk, jei atvirai, graikai pasiekia geriausius darbo rezultatus per krizes (nešališkai ir kritiškai žvelgia į Ameriką, kuriančią vis naujas karo zonas regione), todėl dar ne viskas prarasta, netgi atvirkščiai: jis tikėjo, kad Graikija dar neužsikrėtė prakeiktu vartotojiškos visuomenės virusu, anot Sanidopulo, ji tebeturėjo išlavėjusią politinę nuojautą – Panajis tuo neabejojo, tik nemokėjo taip įtikinamai šito pasakyti, nors, vienaip ar kitaip, kažką panašaus Sanidopului jau buvo užsiminęs. Panajis pratęsė bičiulio mintį:
– Benai, bičiuli, šioje saloje ne viskas taip paprasta, kaip atrodo, ir jei aš neteisus, gali kritikuoti. Pasakysiu tau, ką galvoju: jie – geri ir šventi žmonės, bet, supranti… man primena tarybinius piliečius, tai yra, noriu pasakyti, kad jie leidžia kitam tvarkyti jų gyvenimą – tokiai kaip Flora, – man taip atrodo, ir, kartoju, pataisyk mane, jei esu neteisus, jie elgiasi kaip… klusnios avys. Jeigu jie ir ne avys, tai vis viena pernelyg pasitiki savo vadovais, kurie viską už visus ir nusprendžia. Kaip Flora ir jos keisti, nuolat tylintys šalininkai, asmens sargybiniai, saviškių ratelis, na, kaip tau pasakyti, atrodo, kad saliečiai suteikė jiems įgaliojimus jų vardu tvarkyti visus salos reikalus. Sakysi, iš kur žinau? Nežinau. Bet tai matyti kiekviename žingsnyje. Pavyzdys: pameni, kaip vienas jaunuolis kooperatyvo susirinkime paklausė Bogo apie Velsą ir Malijų2? Visi Floros šalininkai tuoj pasišiaušė, o kiti lyg išvydę šoumeno mostą televizijoje pradėjo vieningai ploti…
Panajis pajuto palengvėjimą. Pagaliau įstengė šį tą pasakyti. Nors ir užuolankomis. Nesvarbu, kad norėdamas būti kuo atsargesnis jis pasirodė neobjektyvus salos atžvilgiu. Tiesiog nesurado kitokių žodžių išreikšti nuomonei, jog dėl šio pokalbio kaltas ir jo bičiulis.
– Šiek tiek klysti, – tučtuojau atsakė Sanidopulas. – Puikiai pamenu, kas nutiko kooperatyvo susirinkime. Nori pasakyti, tu nesidžiaugi, kad pašalino tą niekšą Malijų? Ką, nepameni, kaip anksčiau sakydavai ir vis kartodavai (neprisimenu kodėl): „Nejaugi „Lapkričio 17-oji“ nepašalins šito velnio dėl šventos visų ramybės?“ Nesakydavai? Šimtus kartų! Kodėl dabar tave tai glumina? Tik pamanykite, koks nuostolis! Ar žinai, kiek žmonės čia prisikentėjo? Šviesios dienos nematė. Aš kalbu ne apie praeitį. Ar nematai, kokioje epochoje sala tebegyvena? Kur tai matyta, kad dvidešimt pirmame amžiuje čia nebūtų net ligoninės su būtiniausia įranga. Ar nematai gaisro pasekmių? Iki šiol žmonės gyvena laikinuose būstuose, vargšai, palikti likimo valiai. Sakysi, pragyvena iš turizmo. Argi tai turizmas – pora mėnesių, ir viskas? Jiems belieka palaikyti tik „Lapkričio 17-ąją“. O ką daugiau? Gal Graikijos ir Atėnų arkivyskupą?
Panajui nespėjus atremti bičiulio argumentų, privažiavo trijų didžiulių limuzinų konvojus, vakar matytas salos sostinėje. Tai trumpam išblaškė jų dėmesį. Gremėzdiški automobiliai, priartėję prie šaligatvio, sustojo vienas už kito, pašnekovams prieš nosį, uždengdami jūros vaizdą. Iš jų išlipo keliolika žmonių – vyrai, moterys, vaikai, dvi filipinietės, trys senyvo amžiaus dručkiai tarsi pažai ir du šunys. Sanidopulas pašaipiai sukikeno. Jis prisiminė nuotykį su vienu vaikinu, kuris turėjo panašaus dydžio automobilį-katafalką, ir pradėjo jį pasakoti, lyg pamiršęs ankstesnį pokalbį. Panajis bodėjosi. Nuotykio siužetas ne padėjo, o dar labiau kirbino slapčiausią Panajo nerimą dėl salos, kurią tikrai valdo ji. Panajis pasakė apie tai Benui. Netiesiogiai, nevisiškai atsiverdamas, bet pabandė.
Šį kartą Sanidopulas jam neprieštaravo.
– Nieko tiksliai nežinau, – atsakė. – Šiaip ar taip, man tai patinka. Šioje saloje tikrai kažkas tokio vyksta. Dar nesuprantu kas. Ne, tie žmonės nepanašūs į tarybinius piliečius, nors mano nuomonė apie juos panaši į tavo – ramūs, dėl savo ateities nesijaudinantys žmonės, kurie atrodo tarsi apsidraudę, būtent šitas žodis prašosi (Panajui spėjo dingtelėti mintis apie paralelę su banko sąskaita). Bet žinai, man tai patinka. Iš visos apsimetėlių Graikijos, aprūpinusios save, kaip ir sakėme (butukas, seksiukas, užkandėlė, kepsniukas, kavutė), šios salos žmonės net su tavo minėtais įgaliotiniais vis dėlto kai ką dėl savo gyvenimo nusprendžia tiesiogiai dalyvaudami vietos įvykiuose. Aš tam pritariu. Be kalbų. Kantrybės. Pagyvensim – pamatysim. O dėl tos moters – kaip sakiau, taip ir yra. Ji – ne šventoji, ir aš – ne kvailys. Ji gaivališka, ji mąsto kūniškai, kaip tau paaiškinti, tai man įdomu, man šito reikia, tai reta. Tai veikia kaip senas vynas – jis gal aitraus skonio, bet sužadina jusles, tai mane traukia, nepyk, bičiuli, pamatysi, nejaugi atrodau lengvabūdis? Mes su tavimi galvojame panašiai, tik aš neskubu daryti išvadų. Aš laukiu. Pagaliau po tiek metų atostogauju. Pats nežinau, po kiek metų. Dėkui tau už tai. Kiek mes čia dar būsime? Dar dešimt dienų? Kiek truks ši istorija? Juk tiek ir truks, ar ne? Pakentėk. Aš – ne vaikėzas. Kaip matai, aš kai ko ieškau, ir rasiu – niekur nedingsiu. Neatimk iš manęs šanso, leisk man mėgautis atostogomis, tik tiek iš tavęs noriu, patikėk.
Įtaigus Beno tonas, atviras žvilgsnis – visa kartu (nors tai nebuvo logiški argumentai) trumpam paguodė Panajį. Jis norėjo kai ką pridurti, tiksliau – daug ką, bet negalėjo. Jis buvo praktiškas žmogus. Žodžiai jam ateidavo sunkiai, jis neturėjo žodžių srautą sukeliančios iškalbos. Apie jį bylojo ne žodžiai, o nuveikti darbai.
– Et, bičiuli, išgerkime už tiesą ir grožį, – draugiškai pasiūlė Sanidopulas, ir jie susidaužė stikliukais su rakija, leisdami savo žvilgsniams su teisėtu pasibjaurėjimu skverbtis pro žvilgančius limuzinus, užstojančius vaizdą į jūrą maitintoją.
Moterų susitikimas
Lukija pagaliau pamatė merginą, kuri gulėjo po alyvmedžiu pusnuogė ir įdėmiai skaitė kažką panašaus į seną žurnalą.
– Laba diena! – šūktelėjo ji iš verandos.
– Laba diena! – nevalingai atsiliepė mergina, pasikėlusi ant alkūnių.
– Kur Flora?
– Prie jūros…
Lukija pažvelgė virš alyvmedžio, žvilgsniu pasiekė pajūrį, pamatė Florą, paskui iškėlė rankas ir stebėtinai mikliai ištempė spalvotas virves su guminiais kamuoliukais, greitais pirštų judesiais kurdama kombinacijas, tarsi kažką rašytų ore.
Mergina žiūrėjo į ją nuščiuvusi. (Ji seniai prašė Lukijos „pažaisti“, bet Lukija neleido. Ji mokėjo atsakyti taip, kad kitam atsakymas neatrodytų atsainus. Sykiu atsakydavo tonu žmogaus, kuris nė per nago juodymą nenusižengs savo principams.)
– Pareina, – tarė Lukija ir mikliai suvyniojo virves.
Iš tikrųjų, netrukus pasirodė Flora, pakštelėjo Lukijai į žandą ir prisėdo su ja ant suolelio verandoje, virš merginos, kuri vėl pasinėrė į skaitymą.
– Kaip sekasi, viskas paruošta? – paklausė besišypsanti Flora ir papurtė šlapius plaukus.
– Viskas gerai, – atsakė Lukija, – ir sirupas, ir šokoladas, ir visa kita.
– Puiku, – tarė Flora, – ar susitarei su jaunimu, kaip patiekti?
– Ne viskas jų valioje, supranti? – sumikčiojo Lukija, paslaptingai žvilgtelėjusi į merginą, tarsi nenorėtų kalbėti jai esant.
– Tačiau mes negalime delsti iki begalybės, – atsakė Flora surimtėjusi. – Prarasime lankytojus, – reikšmingai pridūrė.
Tą akimirką suskambo Lukijos mobilusis. „Klausau. Nuostabu. Perduosiu jai… būtinai perduosiu…“
– O tu nerimavai. Jie atvažiavo.
– Visi? – paklausė Flora.
– Jie visados ir visur važinėja kartu, nuo tada, kai atvyko tas… – pasakė Lukija, dėbtelėjusi į merginą, ir galvos linktelėjimu, reiškiančiu patvirtinimą, užbaigė mintį.
– Tuoj nusiplausiu jūros druską ir važiuojame, – tarė Flora vietoj atsakymo ir nuskubėjo link lauko dušo (tokio kaip palapinių miesteliuose).
– O ką tu veiksi? Pasiliksi? Mes išvažiuojame! – šūktelėjo Lukija merginai.
– Širdis neleidžia iš čia išvažiuoti… Tačiau noriu pamatyti draugus, jau pasiilgau, – atsiliepė ši tyliai atsidusdama.
– Tada renkis, skubame, – nervingai sukomandavo Lukija.
Kelyje vėl suskambo Lukijos mobilusis. Trumpai pakalbėjusi, tarė Florai:
– Po galais, jie vėl išvažiavo, bet tikrai sugrįš.
Flora vairuodama pašnairavo į Lukiją, o ši suirzusi pridūrė:
– Tipas gi atostogauja, važinėja, kur nori. Ką padarysi.
Flora akių judesiu parodė Lukijai į merginą, tačiau ši buvo taip užsisvajojusi, kad, rodėsi, nesiklauso, kas kalbama. Ji kaip užhipnotizuota žiūrėjo į jūrą ir lyg atliepdama Floros mintis pasidžiaugė:
– Ak, merginos, čia taip gražu! Pirmą kartą matau šias vietas rytą.
Flora nusišypsojo.
– Oi! – staiga tarė mergina, rodydama į automobilį-katafalką, panašų į jaunuolio, su kuriuo ji neseniai susipažino.
Lukija nustebusi pažvelgė į ją.
– Iš kur žinai šitą automobilį?
Merginai nespėjus atsakyti, Flora užbėgo už akių:
– Čia ne tas, apie kurį tu pagalvojai, čia kitas. – Ir pasigręžusi į Lukiją dar pridūrė: – Tai štai kur paukštyčiai.
– Ar esame pro čia važiavę? – paklausė mergina, pertraukdama Lukijos
atsakymą Florai. – Ši vieta man kažką primena.
– Tai Candulo kaimas, – atsakė Flora, dėbtelėjusi pirma į merginą, paskui į Lukiją ir abiem žvilgsniams suteikusi skirtingą nuotaiką.
Šalia juodo džipuko stačiame skersgatvyje stovėjo smėlio spalvos limuzinas. Jį pastebėjo tik prisiartinusios.
– Ir jis čia… – pasakė Lukija, – tik prakeikto popo nematyti, įdomu kodėl…
– Kas jie tokie, a? – sukluso mergina, matydama kitų dviejų susidomėjimą automobilių savininkais. – Siaubūnai? – paklausė juokdamasi.
– Siaubūnai – per švelniai pasakyta, – tarė Flora ir pridūrė: – Tai daktaras, jis daugeliui čia paskutinį kailį nudyrė. Daug metų buvo ministro Trigonopulo partijoje. Ministras – dar vienas niekšas. Atvyko čia vakar ir apsistojo pas daktarą. Šūdžiai socialistai. Jie abu draugauja su tuo fašistu, mūsų vienuolyno igumenu.
– Igumenas nuo diktatūros laikų eina išvien su canduliečiais, – pridūrė Lukija ir
susimąstė. – Tačiau jo automobilio nematyti, gal jis neatvažiavo?
Ji nespėjo baigti minties. Nuvažiavus gerą kilometrą už kaimo, jas dideliu greičiu aplenkė ir juodasis džipukas, ir limuzinas. Flora greitai uždarė langus, kad salonas nepridulkėtų.
– Niekšai, – mestelėjo.
– Impotentai… – piktai pridūrė ir jaunoji mergina (ji kažkodėl prisiminė pažįstamą ginekologą).
– Kad ir kiek keiktumei, jiems kaip vanduo nuo žąsies, – skubėjo daryti išvadas Lukija.
– Oplia! Pagarsink! – staiga šūktelėjo mergina, pertraukdama pokalbį, sakytumei jo ir nebuvo.
Flora pagarsino radiją, kuris iki šiol grojo labai tyliai.
…Imagine, I am a dreamer, but I am not the only one…3
Pasigirdo populiari daina ir mergina tučtuojau jai pritarė, sugundydama ir kitas dvi daryti tą patį.
Kvatoklė Flora (vyresnioji), svajoklė Flora (jaunesnioji), griežtoji Lukija… Jų balsai susiliejo į neharmoningą trio, o nuo tos akimirkos, kai balsai ėmė derėti, jos nebepaisė takto ir dainavo vis greičiau, antrindamos jaunesniajai Florai, kuri gerai mokėjo dainos žodžius ir tyčia skubėdavo, kad kitoms būtų lengviau pritarti – tai išraiškingai ir įvairiais tonais kartojant tuos pačius žodžius, tai nenatūraliai ištempiant balsius (imaaagiiine ir t. t.); ir vyresniosios tarsi atvirto į jaunas merginas, arba bent jau tapo gerokai jaunesnės, nusimetė nuo pečių dešimtį metų sulig dainos žodžiais, kurie galbūt tiksliai ir neatliepė jų sielos, tačiau tą akimirką joms patiko, pritiko, neįprastai jas susiejo, leido pajusti, kaip nuostabu būti dreamers ir susilieti su daina, tegu ir niekuo neypatinga, tačiau dabar, tarpininkaujant jaunesniajai Florai, daina tapo svarbi, nes ataidėjo iš netolimos praeities, brandinusios jų kartos svajones, o svarbiausia – atliepė ir gaivališkas, slaptas jų jaunesniosios pakeleivės fantazijas.
II.
Pasiekusios gyvenvietę visos trys puikios nuotaikos pasuko Floros kavinės link. Jų veidai liepsnojo ne tik nuo ryto saulės, bet ir nuo dainos, netikėtai suvienijusios. Jų figūros, lengvos suknelės ir saulė, persmelkianti net šešėlius, priminė kitą epochą: jos galėjo būti iš kito amžiaus, kai moterys dar nebuvo tokios laisvos, bet visais laikais laisvesnės už vyrus savaip: savo žaismingumu, paslaptingomis šypsenomis, tylėjimu ir švelniu sąmokslu su savo skystablauzdžiais vyrais, kurie visados dėdavosi tokie, kokie ir privalėdavo išrodyti – didvyriai.
Jos pasitikėjo savimi, žingsniavo pakiliai, gražia laikysena, derančia prie nekasdienės jų nuotaikos ir svajonės pulti, pakeisti pasaulį, jos buvo tos dreamers, puikiai suvokiančios, kad nėra the only ones. Kitaip tariant, jos pasiekė kavinukę ant sparnų, ir bet kuris akylesnis stebėtojas, labai imlus, susidūręs su kovingų moterų charakteriais ir masinėmis demonstracijomis, gerai pažinęs moteris ir jų patirtą skriaudą, štai toks, kaip sakoma, retas stebėtojas būtų pamatęs, kad jos ne eina, o skrenda kaip praeities epochų partizanės, tik ką sudainavusios savo garbei iškilmingą ir tragišką dainą, kuri tą akimirką pavertė jas laimingomis, padėjo užkopti ant pirmojo laisvės laiptelio ir ragino įveikti likusius laiptelius. Jos nesikalbėjo, tačiau atrodė, tarsi draugiškai šnekučiuotųsi, jos nesilaikė už rankų, bet ėjo lyg susikibusios, tai buvo gražus, vientisas kūnas be amžiaus – tai buvo viena moteris, jautrių Aristidžio Majolio4 rankų sukurta skulptūra, simbolizuojanti tris graikes.
Aikštė vidurdienį labai patiko jaunesniajai Florai. Jai patiko, nes tokiu laiku ten beveik nebuvo turistų, be to, aikštę mėgo ir jos draugas: vieną vidurdienį Benjaminas lyg tapydamas aiškino Florai, kokį magišką vaizdą yra sukūręs laikas prieš tą kavinę. Tai buvo plastiškų detalių paveikslas: pažaliavęs nutekamasis griovys, pilnas plaukuotų samanų; nuolat uždaryta tamsiai žalia langinė; įvairiausių formų šešėliai, besigrumdantys ant senos nubaltintos merijos sienos (ir susilieję su seno eukalipto lapijos šešėliais), trumpai tariant, abstraktus, bet įdomus vietovės paveikslas, kurio viršų rėmino siaura žydro dangaus juosta, apačią – platus šaligatvis, kairę pusę – rausva bugenvilija, o dešinę – rami gatvelė…
Visoms priartėjus prie Floros kavinės, suskambo jos mobilusis ir ji, dar neatsiliepusi, reikšmingai tarė Lukijai:
– Tai iš Prancūzijos, jūs eikite, aš tuoj.
Šitaip trijulė iširo.
Jaunesnioji Flora išsirinko staliuką, kur (pagalvojo) galės grožėtis mėgstamu paveikslu, tačiau, jos didžiam nusivylimui, trys vienas po kito sustatyti automobiliai (du iš jų jau buvo mačiusi Candulo kaime) užstojo „kūrinį“. Ji nuliūdo ir norėjo pasiguosti Lukijai, tačiau ši, paskubomis nusigręžusi, užimtos moters stiliumi šmurkštelėjo į kavinę.
Mergina staiga pasijuto vieniša, nes Flora, nuūžusi kaip vėjo gūsis, irgi pradingo už kavinės durų. Nuėjusi prie artimiausios telefono būdelės, paskambino į viešbutį. Nudžiugo radusi Mariją. Jai pasidarė ramiau, kai sužinojo apie vyrų susitikimą. Sugrįžusi prie staliuko, jau rado atneštą kavą ir prisiminė skaitytą pas Florą žurnalą, išsitraukė jį iš rankinės ir vėl įsikniaubė.
III.
Šį žurnalą ji rado netikėtai. Aptiko vienoje didžiulėje zoologijos enciklopedijoje vokiečių kalba su įvairiaspalvėmis iliustracijomis (mėgstamiausioje Floros knygoje, kaip toji sakė, nuo gimnazijos laikų Šveicarijoje), ir žurnalas iškart suintrigavo. Atrodė, ji susidūrė su nežinomu, beveik uždraustu pasauliu. Pajuto tai, perskaičiusi pirmąsias eilutes, tačiau Florai apie tai neprasitarė. Jautėsi tarsi skaitanti uždraustą literatūrą. Tai dar labiau žadino smalsumą. Ji nešiojosi žurnalą tam, kad galėtų aptarti jį su Benjaminu, ir skaitė vis iš naujo, slapstydamasi, lyg naršytų pornografiją ir gėdytųsi parodyti, kad ją tai domina. Dėl šventos ramybės įsidėjo jį į kitą seną žurnalą (kurį irgi pasiskolino iš Floros, tai buvo šeštojo dešimtmečio Tachidromos su Melinos5 nuotrauka viršelyje) ir skaitydama sustodavo ties kiekvienu sakiniu; ne todėl, kad nesuprato, o todėl, kad neapykanta (ji jautė tekste didelę neapykantą) „priešui“ per žodį „monarchofašistai“, žodį, kartojamą it nešvankus priedainis daug kartų, kas du trys sakiniai, vėl ir vėl, „monarchofašistai“ (jis pasitaikydavo po kelis kartus tame pačiame sakinyje), jai nedavė ramybės ir būtinai reikėjo Benjamino, dabar, nedelsiant, jai reikėjo su kuo nors pasikalbėti, tegu ir su Panaju, tegu ir su ponu Bogu (ji vadino Bogą „ponu“ ir nedrįso tujinti, nors tas jai leido), nes ji norėjo sužinoti, kur visa tai pradingo, kas atsitiko su Graikijos demokratine armija (GDA), herojiškais partizanais, – ir dar daug ko ji nenorėjo galvoti pati viena, nes tai kėlė nerimą.
Dėl keistos, nepaaiškinamos priežasties ji vengė klausinėti Floros, nedrįso. Jautėsi nepatogiai, kad nugvelbė tą žurnalą pavadinimu „Demokratinė armija“ (o po pavadinimu prierašas: „Mėnesinis karinis-politinis Demokratinės Graikijos armijos generalinio štabo organas, 1948 m. birželis“), ir norėjo šį negerą poelgį išsaugoti paslaptyje, nuslėpti kaip vaikystėje, kai padėdavo mamos vazelę ar peleninę netikėčiausiose vietose ir su piktdžiugišku pasitenkinimu stebėdavo suirzusius, suglumusius tėvus (klausinėjimas, nerimas, abejojimas savo atmintimi, nuovargis, nuobodulys, tylėjimas), kol daiktas staiga atsirasdavo įprastoje vietoje, sukeldamas naują tėvų emocijų laviną, ir t. t.
Ji atsivertė žurnalą toje vietoje, kuri itin domino. Po antrašte „Laisvieji snaiperiai“ ji perskaitė: „Paskutinėmis dienomis DA veikla įgavo naują svarbią kryptį. Pradėjo veikti laisvieji snaiperiai. Visa tauta ir DA kareiviai su dideliu susidomėjimu stebi, kaip laisvieji snaiperiai, rinktiniai DA vaikinai, triuškina priešą vis naujais išpuoliais.“
Ji pakėlė akis. Siurbtelėjo kavos ir pradėjo svajoti apie tai, ko negalėjo matyti tikrovėje, – tuos „rinktinius vaikinus“. Ji bandė įsivaizduoti, kaip jie atrodytų šiandien, svarstė, ar jie dar gyvi, tie gražūs ir drąsūs vyrai, apie juos ji svajojo, bet sykiu galvojo ir apie Benjaminą, kurį pasikvietė į savo mintis, nes jai tiesiog trūko jo, ji žinojo, jei dabar galėtų jo paklausti, jis imtų pasakoti istorijas, tarsi pats būtų jas išgyvenęs, nors jam irgi neteko būti antrojo partizaninio karo amžininku, liudininku tos kruvinos su mirtimi žaidžiančių žmonių kovos, per kurią tikėta, jog jaunystė (kuria jie nespėjo pasidžiaugti dėl sunkaus partizanavimo kalnuose ir karo žiaurumo) gali būti paaukota prasmingu tikslu, siekiant sukurti gražesnę ateitį, visi jie tuo giliai tikėjo (ji buvo girdėjusi, kaip Benjaminas kalba apie tai Panajui), bet šiandien šitas Demokratinės armijos žurnalas dėl tam tikros priežasties kėlė jai nerimą, tai buvo ne vien išdaigingo slėpimosi nuo Floros faktas, tai buvo kažkas daugiau… kažkas, ko ji dar gerai nesuprato, ir tikėjo, kad jos draugas gali padėti. Ji nujautė, kad visa tai keistai ir mistiškai siejasi su mirtimi ir gyvenimu. Tai buvo ne vien nesugrąžinamos praeities arba Istorijos klausimas. Dėl tos keistos priežasties, kurios ji neįstengė įspėti, jautė, kad visa tai ją jaudina asmeniškai. Ji dar siurbtelėjo kavos. Kava pasirodė per karti, ji įsidėjo truputį cukraus. Paskui perskaitė dar kelias eilutes, perskaitė paskubomis ir godžiai: „Drąsus jauno darbininko Antonio Bogo išpuolis prieš didžiausią nusikaltėlį monarchofašistų vyriausybės vidaus reikalų ministrą Ladą Atėnų centre sudrumstė vandenis visoje monarchofašistų stovykloje, įvarė baimės jų vadovybei, tačiau įkvėpė žmones ir suteikė jiems vilties.“
Ak, nevalingai atsiduso jaunoji Flora ir dar kartą įdėmiai perskaitė tą pačią pastraipą, kad patikrintų vardą. Paskui greitai perėjo prie kitos pastraipos, tikėdamasi sužinoti daugiau. Tačiau tai buvo beveik visa informacija. Antonis Bogas išnyko tarp dešimties kitų laisvųjų snaiperių vardų: „Pirmieji laisvųjų snaiperių smūgiai nusikaltėliškai Salonikų žandarmerijai, snaiperių sukeltas sujudimas tarp monarchofašistų ir jų atsitraukimas, Ksinonero miestelio mero, pagarsėjusio budelio Matjudakio mirtis nuo snaiperio Matvejo Bulio ir jo būrio puolimo, dvi priešo karininkų aukos nuo rumeliečio Kaftanio kulkų, snaiperio Cakmakio proveržis į priešo užnugarį, vieno fašisto žūtis ir dviejų automatų bei radijo dėžės pagrobimas – tai tik keli charakteringi laisvųjų snaiperių veiksmai per praėjusią savaitę.“
„Ak, kokia tai buvo epocha“, – galvojo ji užsisvajojusi. Sunkmetis, kurį net įsivaizduoti nelengva. Jos gyvenimo patirtis buvo nepakankama, kad padėtų vaizduotei. Be to, ji atostogauja (vidurdienis, net eukalipto šešėlyje kepina saulė), o žmonės šiandien gyvena ne taip, kaip tada, jiems nėra reikalo žudyti ministrų ir policininkų, visi gyvena gerai, nors ir skundžiasi, tačiau „Graikija yra graži moteris, kuriai atleidi viską“ – tokią tariamą filosofiją nuolatos kartodavo jos tėvas socialistas. Nėra reikalo? Susimąstė, nes ją užplūdo nemalonūs prisiminimai apie daktarą, ji vis dar negalėjo pamiršti tos istorijos, bet protas – net ir jos jaunas, prieštaravimų pilnas protas – sufleravo: nustumdamas nuo kelio vieną niekšą istorijos nepakeisi. Net dešimtį nustūmus jų lieka daug, labai daug. Ką tada daryti? Prakeikti impotentai… plūdosi ji sau.
Giliai širdyje ji džiaugėsi, kad negyvena pilietinio karo ir didvyrio Antonio Bogo laikais ir gali netrukdoma gerti kavą gražioje saloje, draugauti su Benu, Flora, Panaju, Marija, Stela, ponu Bogu… turėti ir kitų draugų Eksarchijoje6, kuriems niekados į galvą nešauna (ji taip manė) žudyti policininkų, nebent juos apkulti, kad aptalžyti pernelyg neįsijaustų į savo vaidmenis ir turėtų ką prisiminti tie bacai7 (ir bijotų), – išlieti kur nors savo pyktį, nes gyslose kraujui užvirus nėr ką daryt, tik ką nors primušti arba sunkesniais atvejais paleisti vieną kitą Molotovo kokteilį, o paskui viską išdaužyti: barus arba ką nors kita, kaip buvo Burnazyje, Petrupolyje8 ir kitur. Ne, ji niekados negalėtų užmušti net niekšo, nebent… ji kažko nesupranta, ir tik Benas gali paaiškinti.
Ji patogiai ištiesė ilgas kojas ant kėdės priešais, įsidėjo žurnalą į krepšį ir leido žvilgsniui su pateisinamu pasibjaurėjimu skverbtis pro blizgančius limuzinus, kurie užstojo „abstraktų“ Sanidopulo nutapytą paveikslą su samanomis apžėlusiu nutekamuoju grioviu ir amžinai užšautomis langinėmis.
1 Graikijos pilietinis karas (1946–1949), įsiplieskęs po fašistinės Vokietijos okupacijos (1941–1944). Susidarius valdžios vakuumui, kai šalies ekonomika buvo nuniokota per 80 ٪, vienas stipriausių Europoje graikų antifašistinis judėjimas peraugo į karą su Graikijos vyriausybės (tada monarchistinės) armija, tad pilietinis karas dar vadinamas antifašistinio judėjimo tęsiniu arba antruoju partizaniniu karu.
2 Richardas Wellsas – CŽA skyriaus galva Graikijoje, 1975 m. nužudytas kairiųjų radikalų organizacijos „Lapkričio 17-oji“. Ši kairiųjų radikalų grupuotė gyvavo nuo ١٩٧٥ m. iki ٢٠٠٢ m., siekdama palaužti JAV, JK ir Turkijos įtaką Graikijai ir kenkdama jų politiniams ir finansiniams centrams Graikijoje. Jie ardė ir kai kurių Graikijos vyriausybinių institucijų, bankų, ypač stambiojo verslo, veiklą. Ta pati organizacija nužudė ir Atėnų policijos viršininką Evangelą Malijų už jo veiklą „juodųjų pulkininkų“ diktatūros metais (už kalinių kankinimą).
3 Johno Lennono daina.
4 Prancūzų skulptorius Aristidis Maillolis (1862–1944), žavėjęsis senuoju graikų menu.
5 Tachidromos (gr. „laiškanešys“) – populiarus graikų žurnalas. Melina Merkuri (1920–1996) – pasaulinio garso graikų aktorė, Kanų filmų festivalių nugalėtoja, politinė Graikijos veikėja, buv. Graikijos kultūros ministrė.
6 Rajonas, garsėjantis anarchistiškai nusiteikusio jaunimo veiksmais.
7 Žargoniškas policininko pavadinimas, kilęs iš turkiško žodžio bac („policininkas“ ir „mokesčių inspektorius“). Pradėtas vartoti apie 1928 m., atsivežtas graikų pabėgėlių iš Turkijos (po didžiojo graikų išvarymo iš Mažosios Azijos).
8 Pramoniniai vakariniai Atėnų priemiesčiai, kur istoriškai buvo stiprūs kairiųjų judėjimai.