Netrukus Lietuvos knygynus pasieks Aristofano komedija „Moterys tautos susirinkime“. Komediją iš senosios graikų kalbos išvertė Audronė Kudulytė-Kairienė, taip pat parašė išsamius komentarus bei įvadinį straipsnį. Kūrinį lietuvių kalba kartu su originaliu tekstu leidžia leidykla „Žara“. Laukdami knygos pasirodymo, turime galimybę pakalbėti apie garsiausio Antikos komediografo darbus, komedijų vertimus į lietuvių kalbą ir jų pastatymus.
Klausimus parengė Kristina Svarevičiūtė
*
Į klausimus atsako vertėja, Šv. Jeronimo premijos laureatė, ilgametė VU Klasikinės filologijos katedros dėstytoja Audronė Kudulytė-Kairienė.
Esate išvertusi nemažai graikų tragedijų, naujausias jūsų vertimas – komedijos žanro kūrinys. Kokių sunkumų kyla verčiant šių antikinių žanrų kūrinius?
Esu išvertusi septynias antikines tragedijas. Jų patetiškas stilius jau buvo kiek pabodęs, todėl mielai ėmiausi naujo žanro – komedijos. „Moterys tautos susirinkime“ – pirmasis mano išverstas Aristofano kūrinys. Komedijas versti nelengva, nes jose minima daug antikinės buities realijų, sąmojingų aliuzijų, istorinių aktualijų, įvairių Atėnų gyvenimo faktų, kurie yra nežinomi arba mažai žinomi. Verčiant komedijas, būtina parengti ir jų komentarus, kurie padėtų šiuolaikiniam skaitytojui geriau suprasti kūrinį. Aristofano komedijose daug komišką atspalvį turinčio žodžių žaismo, kurį pajusdavo Antikos žiūrovai ir jiems jis keldavo juoką. Verčiant kalambūrus ne visada pavyksta perteikti panašų žodžių skambesį, kartais tai tiesiog neįmanoma, nes lietuviški atitikmenys nepadaro norimo efekto. Reikia paaiškinti komentaruose, kaip žodžiai skambėjo senojoje graikų kalboje ir kokių aliuzijų galėjo sukelti. Tam tikrų problemų atsiranda dėl nešvankybių, kurios būdingos Aristofano komedijoms, vertimo. Kartais tenka griebtis eufemizmų arba komentaruose pasitelkti lotyniškus medicininius terminus.
Koks jūsų požiūris į retos leksikos vartojimą antikinių tekstų vertimuose?
Retos leksikos Aristofano komedijose daug, ją versti sunku, bet įdomu, nes vertėjui dažnai tenka pasukti galvą, kaip ją geriau perteikti. Komediografas buvo be galo išradingas. Jo kūriniuose ne tik daug šnekamosios kalbos žodžių, dialektizmų, bet ir paties Aristofano sukurtų, tik kartą pavartotų (hapax legomena) naujadarų, pvz., Νεφελοκοκκυγία ‒ ,,paukščių įkurtas polis Debesų Gegutmiestis“, λακωνομανέω – ,,žavėtis Lakonija“, σωκρατέω ‒ ,,pamėgdžioti Sokratą“, μελλονικιάω ‒ ,,atidėlioti pergalę kaip Nikijui“. Tokiuose Aristofano naujadaruose užkoduota papildoma informacija, kurią tenka paaiškinti komentaruose. Versdama mėginu neapsunkinti teksto ir nevartoti pasenusių lietuviškų žodžių, kurie šių laikų skaitytojams yra nesuprantami.
Komedijoje yra buities realijų, ar nekyla pagunda jas verčiant vartoti šiuolaikinius žodžius?
Antikinių tekstų vertimuose stengiuosi nevartoti šiuolaikinių žodžių ar tarptautinių terminų, apsiriboti lietuvių kalbos leksika ir ieškoti atitikmenų gimtojoje kalboje. Jei lietuvių kalboje nėra tikslių atitikmenų, su antikine buitimi susijusių žodžių neverčiu, palieku graikiškus pavadinimus (pvz., chitonas, embadės), o komentaruose paaiškinu jų reikšmę.
Graikų komedijose esti itin ilgų žodžių. Kaip juos perteikiate vertime?
Man teko susidurti tik su vienu ilgu Aristofano naujadaru. Komedijoje „Moterys tautos susirinkime“ randamas komediografo sukurtas ilgiausias senosios graikų kalbos žodis, susidedantis iš 172 raidžių ir 79 skiemenų. Tai išgalvoto patiekalo, kuriame dera 17 įvairiausių valgių, žuvų, mėsos ir padažų, pavadinimas. Aristofanas visus valgius surašė vienu žodžiu per 7 eilutes (1169–1175 eil.). Versdama tą patį padariau ir aš. Profesorius J. Dumčius ilgus Aristofano naujadarus vertė keliais žodžiais, pvz., komedijoje „Paukščiai“ (491 eil.) daiktavardis τορνευτολυρασπιδοπηγοί išverstas kaip ,,lyrų bei skydų dirbėjai“, o στρεψοδικοπανουργία (1468 eil.) – kaip ,,teismų šunybės“. Komedijoje „Vapsvos“, kuri dar neišversta į lietuvių kalbą, yra labai ilgas rašytojo sukurtas žodis κυμινοπριστοκαρδαμογλύφος – ,,suskaldantis kmynus ir supjaustantis salotas“, t. y. labai šykštus (1357 eil.). Būsimiems vertėjams teks gerai pagalvoti, kaip jį išversti.
Ką dažniausiai pašiepdavo antikinės graikų komedijos autoriai?
Iš senosios antikinės komedijos išliko tik Aristofano kūriniai, kurie mums suteikia daugiausia informacijos apie tai, kas tapdavo komediografo pašaipos objektu. Aristofanas gvildeno įvairias aktualias to meto problemas, todėl dažnai sakoma, kad šio rašytojo kūriniai – tikra to meto atėniečių gyvenimo enciklopedija. Pasakojama, kad, Sirakūzų tiranui Dionisijui paprašius veikalų apie Atėnų valstybę, filosofas Platonas nusiuntė jam Aristofano komedijas. Aristofano kūriniuose pasisakoma prieš nesąžiningus politikus, išjuokiamas sofistų mokymas, kritikuojama Atėnų politinė sistema ir teisėtvarka, šaipomasi iš utopinės valstybės idėjų, iš nepastovių, greitai keičiančių pažiūras atėniečių, kuriuos komedijoje „Acharniečiai“ (630–632 eil.) Aristofanas vadina ,,greitai nusprendžiančiais“ (οἱ ταχύβουλοι) ir ,,keičiančiais nuomonę“ (οἱ μετάβουλοι). Ankstyvuosiuose Aristofano kūriniuose kritika aštresnė, nukreipta į žinomus asmenis: politiką Kleoną, strategą Lamachą ir kitus. Komedijoje „Moterys tautos susirinkime“, kuri priklauso vėlyvajam komediografo kūrybos laikotarpiui, konkrečių žmonių kritikos beveik nėra. Joje Aristofanas nekonkretizuodamas išjuokia neveiklius Atėnų vyrus ir šaiposi iš kvailokų, valdymo reikalų nesuprantančių moterų.
Ką manote apie antikinių dramų pastatymus Lietuvoje, ar žiūrite juos?
Nesu didelė šiuolaikinio teatro gerbėja. Iš visų antikinių dramų, pastatytų Lietuvoje, didžiausią įspūdį padarė 2016 m. režisieriaus Gintaro Varno pastatytas „Oidipo mitas“. Gaila, kad šis spektaklis buvo rodomas labai trumpai.
Pastaraisiais metais daug verčiate „Dramų stalčiui“. Papasakokite trumpai apie šio projekto dėmesį antikinei dramai.
Leidyklos nelabai noriai imasi leisti antikinius veikalus, nes tai nėra greitai išperkamos knygos, todėl esu dėkinga šio projekto sumanytojams, kurie paskatino vertėjus versti pasaulinę dramaturgiją. Nuo pat projekto pradžios 2015 m. kasmet ,,Dramų stalčiui“ išverčiu kokią nors dar neverstą antikinę tragediją ir džiaugiuosi, kad ,,Dramų stalčius“ nuolat pilnėja.
*
Į klausimus atsako VU antikinės literatūros dėstytojos Jovita Dikmonienė ir Dovilė Čitavičiūtė
Kuo šis kūrinys aktualus šiandien, kuo jis įdomus jums?
J. Dikmonienė. Aristofano „Moterys tautos susirinkime“ yra viena iš trijų vadinamųjų „moteriškų“ komedijų. Ši ir dar dvi – „Lisistratė“ ir „Moterys Tesmoforijų šventėje“ – yra anksčiausi išlikę Europos literatūros kūriniai apie emancipuotas moteris. Šiose komedijose moterys vaizduojamos ne namų aplinkoje kaip motinos ar žmonos, bet įsitraukusios į valstybės valdymą, sprendžia sudėtingus politinius, religinius, teisės, karo, taikos, teatro, švenčių klausimus.
Aristofano komedija „Moterys tautos susirinkime“ jaudina laikui nepavaldžiu IV a. pr. Kr. humoru, kandžia satyra, vis atgyjančia utopine idėja, kad visas turtas turi būti vienodai padalytas visiems žmonėms ir visi turi būti lygūs. Šioje komedijoje Aristofanas juoką kelia teisingumo idėją privesdamas iki absurdo – vyrai pirmiausia turi patenkinti pačias seniausias ir negražiausias moteris, tik paskui mylėti jaunas ir jiems patinkančias. Kūrinys – unikalus ir neįkainojamas Vakarų pasaulio seksualumo ir lyties istorijos dokumentas, siūlantis įspūdingas hipotezes apie galimą moterų socialinę ir politinę padėtį.
D. Čitavičiūtė. „Moterys tautos susirinkime“ mane domina dėl dviejų dalykų. Pirma, ir kaip „Lisistratė“ bei „Moterys Tesmoforijų šventėje“, ši komedija suteikia mums žinių apie Antikos moterų kasdienį gyvenimą ir ypač apie antikinį požiūrį į moteris. Vien tai įtraukia ir stebina: ar žinojote, kad ir senovės Atėnuose moterys skusdavosi pažastis? Kad įdegis moterims neatrodė madingas? Kad moterys buvo laikomos geidulingomis būtybėmis, o vyrai – atvirkščiai? Antra, minėtos trys „moteriškos“ komedijos, pasiekusios mūsų laikus, tapo priešingais kūriniais, nei jų autorius buvo sumanęs. Aristofano kūryba, be abejonės, yra mizoginiška. Net ir tai, kas šioje komedijoje apie moteris sakoma gero, yra sakoma sarkastiškai. Vis dėlto šiuolaikiniai rašytojai, dramaturgai ir režisieriai renkasi feministines šių kūrinių interpretacijas, paversdami sarkazmą tvirtais teiginiais apie moterų vertę. Įdomu ir save pagauti skaitant ir pritariant kai kurioms Proksagoros mintims, nors ir žinoma, kad Aristofanui jos atrodė absurdiškos ir dėl to juokingos.
Trumpai apibūdinkite antikinės graikų komedijos žanrą.
J. Dikmonienė. Antikinė graikų komedija skirstoma į tris rūšis: senoji, vidurinioji ir naujoji. Senoji komedija pradėta statyti per Didžiąsias Dionisijas 487/6 m. pr. Kr., sustiprėjus atėniečių demo įtakai po Maratono mūšio su persais. Varžydavosi kasmet trys komediografai, kurie statydavo politinio turinio komedijas-satyras. Šios komedijos neturėdavo aiškaus siužeto kaip mitologinės tragedijos, bet būdavo sulipdytos iš atskirų komiškų scenų, tarp kurių poetai įterpdavo chorą. Vienoje iš choro dainų – parabazėje autorius galėdavo reikšti savo asmeninę kritiką, kreiptis į žiūrovus patarimo ar juos pamokyti, atskleisti politikų apgaulę. Šios rūšies komedijų liko 11. Jos visos sukurtos Aristofano, nors žinoma, kad iš viso buvo apie 60 šį žanrą kūrusių autorių. Senoji komedija baigė gyvavimą po atėniečių pralaimėjimo Peloponeso kare 404 m. pr. Kr. Ją pakeitė vidurinioji komedija, atsisakiusi invektyvos, politinės satyros. Komediografai kūrė mitologinių tragedijų parodijas arba komedijas su ryškiais tipažais (hetera, kariu pagyrūnu, parazitu, gudriu vergu). IV a. pr. Kr. ši komedija buvo statoma ne tik Atėnuose, bet ir Didžiojoje Graikijoje, Sicilijoje. Šios komedijos neliko nė vieno pavyzdžio. Naujoji komedija Atėnuose pradėta kurti po Aleksandro Didžiojo mirties (323 m. pr. Kr.). Ji klestėjo apie 60 metų. Žymiausi atstovai – Menandras, Difilas, Filemonas. Liko Menandro mažiau apgadintos trys komedijos, kitų jo komedijų – tik didesni ar mažesni fragmentai. Naujoji komedija atsisakė satyrinių elementų, realių asmenų kritikos, sukūrė charakterius-tipažus. Naująją komediją galima apibūdinti kaip charakterių komediją su gudriai įpinta meilės intriga. Ji buvo ypač pamėgta Romoje III–II a. pr. Kr. Naujosios komedijos autorių kūrinius vertė į lotynų kalbą, kontaminavo ir perdirbinėjo romėnų poetai Plautas bei Terencijus.
Kokios žinios mus pasiekė apie Aristofaną, kokios jo komedijų temos?
J. Dikmonienė. Aristofanas gimė Atėnuose apie 446 m. pr. Kr., mirė apie 385 m. pr. Kr. Jis turėjo du sūnus, kurie, kaip manoma, irgi tapo komediografais. Aristofanas sukūrė 44 komedijas, iš jų išliko 11. Šios pjesės buvo pastatytos skirtingu laiku, todėl gana gerai galima suprasti visą Aristofano kūrybos kelią. Poetas pradėjo karjerą labai anksti. Jam dar nebuvo dvidešimties metų, kai jo komedija „Puotautojai“ sužavėjo Atėnų publiką ir per Dionisijas 427 m. pr. Kr. laimėjo antrą vietą. Aristofanas išsiskyrė drąsa, aštriu protu, nebijojo išjuokti net labai įtakingų atėniečių. Pirmąsias komedijas Aristofanas statė Kalistrato slapyvardžiu.
Antroje komedijoje „Babiloniečiai“ (426 m. pr. Kr.) poetas pasišaipė iš įtakingo politiko Kleono, kuris reikalavo tęsti visus graikus varginantį Peloponeso karą, o Aristofanas siūlė atėniečiams greičiau pasirašyti taiką su spartiečiais. Kleonas, nesugebėjęs priimti kritikos, poetą patraukė į teismą ir norėjo jį sumušti, tačiau Aristofanas, išsisukęs nuo bausmių, „Acharniečiuose“ (425 m. pr. Kr.) dar kartą išjuokė Kleoną. Politiko nepasitenkinimas kurstė Aristofaną kalbėti scenoje vis atviriau ir drąsiau, rodyti neišsilavinusių žmonių trumparegiškumą ir aklą tikėjimą demagogais. Tad jau po metų (424 m. pr. Kr.) Aristofanas pirmą kartą savo vardu pastatė komediją „Raiteliai“, kur atvirai kritikavo Kleoną, atsiskleisdamas kaip talentingas satyrikas.
D. Čitavičiūtė. Aristofaną galėtume pavadinti politikos komentatoriumi ir visuomenės kritiku. Jam rūpėjo Atėnų gerovė, todėl jis dažnai pašiepdavo konkrečius politinius veikėjus ir kritikuodavo jų idėjas. Aristofano draminė karjera prasidėjo beveik tuo pat metu kaip ir Peloponeso karas, todėl daug jo komedijų nagrinėja įvairias taikos strategijas („Acharniečiai“, „Taika“, „Lisistratė“), kritikuoja populizmą („Raiteliai“, „Vapsvos“). Tačiau jis taip pat nevengia lengvesnių temų, pavyzdžiui, pasišaipyti iš savo kolegų senųjų Atėnų tragikų Euripido, Agatono, Aischilo („Moterys Tesmoforijų šventėje“, „Varlės“) arba iš įvairių visuomenės ydų: moralinio reliatyvizmo („Debesys“), valstybės vyrų ištižimo („Moterys tautos susirinkime“, „Moterys Tesmoforijų šventėje“).
Kokią vietą „Moterys tautos susirinkime“ užima Aristofano kūryboje? Ar galima ją lyginti su „Lisistrate“?
D. Čitavičiūtė. Ir „Moterys tautos susirinkime“, ir „Lisistratė“ priklauso vėlyvajam Aristofano kūrybos etapui. Tuo metu Aristofanas nebe taip griežtai laikėsi senosios komedijos struktūros: abiejuose kūriniuose neberasime išskirtos parabazės, agonas linksta link monologo ir choras praranda svarbą veiksme. Abiejų komedijų veiksmą veda aktyvi ir sumani pagrindinė veikėja, kuri susiduria su kitų moterų neryžtu ir galiausiai turi planą įvykdyti pasikliaudama tik savo jėgomis. Bendri ir požiūriai į moteris: Antikos žiūrovams turėjo atrodyti absurdiška, kad moterys žengia iš namų į viešąjį gyvenimą, užsiima „vyriškais“ darbais, tai yra eina į tautos susirinkimą arba užsiima užsienio politika. Vis dėlto politiniai šių komedijų kontekstai skiriasi. „Lisistratėje“ kalbama apie Peloponeso karą ir tokį Atėnų valstybės nesugebėjimą jo užbaigti, kad tenka įsikišti net moterims. „Moterys tautos susirinkime“ sukurta karui pasibaigus ir nagrinėja geriausios valstybės santvarkos klausimą, kritikuoja senovės Atėnų vyrų apsileidimą ir ištižimą.
Kaip apibūdintumėte Aristofano komedijų kalbą?
D. Čitavičiūtė. Ir Antikoje, ir šiais laikais Aristofano komedijos buvo ir yra mėgstamos mokyklose dėl kalbos taisyklingumo. Aristofano komedijų kalba yra chameleoniška. Dažnai veikėjai tarpusavyje kalbasi kasdiene, šnekamąja kalba, vartoja vulgarius žodžius arba juokingus eufemizmus, tačiau bet kurią akimirką galima tikėtis staigaus stiliaus pasikeitimo, nors jis būdingesnis monologams. Aristofanas dažnai parodijuoja tragediją bei politines kalbas ir taip pasiekia komiškų efektų. Vaizdingumo prideda ir įvairūs naujadarai be išgalvoti veikėjų vardai (pvz., Praksagora – „veikianti miesto aikštėje“).
Ar daug antikinių graikų komedijų išversta į lietuvių kalbą?
J. Dikmonienė. Į lietuvių kalbą išverstos septynios Aristofano komedijos. Pirmasis pasirodęs vertimas – 1936 m. Povilo Gaušio proza išversta Aristofano komedija „Debesys“. Kiti Aristofano vertimai į lietuvių kalbą yra eiliuoti: Jono Dumčiaus – „Debesys“, „Paukščiai“, Sigito Narbuto – „Taika“, Antano Dambrausko – „Varlės“, „Plutas“, Neringos Lūžienės – „Lisistratė“ ir dabar tuoj pasirodysiantis Audronės Kairienės vertimas „Moterys tautos susirinkime“. Lieka neverstos Aristofano komedijos „Acharniečiai“, „Raiteliai“, „Vapsvos“, „Moterys Tesmoforijų šventėje“.
Menandro komediją „Bambeklis“ išvertė Jonas Dumčius, „Trečiųjų teismą“ – Antanas Dambrauskas. Menandro „Samietę“ ir kitų jo komedijų ištraukas yra vertęs Jonas Dumčius, tačiau nepublikavęs, rankraščiai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Ar Aristofano komedijos sulaukia Lietuvos režisierių dėmesio?
J. Dikmonienė. Aristofano komedija „Debesys“ buvo pastatyta režisieriaus Alberto Vidžiūno Kauno valstybiniame dramos teatre 2004 m. Tačiau teatro didžiosios scenos uždanga pakilo tik tris kartus. Tuometinis Kauno akademinio dramos teatro meno vadovas Gintaras Varnas tolesnį „Debesų“ rodymą sustabdė, nes Vidžiūnas nesuvaldė teksto, aktorių, nesuprato kūrinio. Kauno kameriniame teatre režisierius Stanislovas Rubinovas pastatė Aristofano „Lisistratę“ 2008 m. Ši komedija Lietuvoje sulaukė didesnio pasisekimo, tačiau žymių apdovanojimų nepelnė.
Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje graikų antikinės komedijos statomos retai?
D. Čitavičiūtė. Senoji komedija, kurios didžiausią dalį išlikusių veikalų sudaro Aristofano kūryba, yra sunkiai suprantama šiuolaikiniam žiūrovui ar skaitytojui dėl to, kad joje itin daug užuominų apie tuometinių Atėnų politinį gyvenimą. Be gerų komentarų gana sunku suprasti humorą, ką jau kalbėti apie kai kurių komedijų mintį. Tai turbūt didžiausia kliūtis – Aristofano kūrybą reikėtų gerokai redaguoti, kad ji galėtų pasiekti ne tik nišinių auditorijų dėmesį.
K. Svarevičiūtė. Norėčiau paminėti ir režisierių Cezarį Graužinį, jau daug metų gyvenantį ir kuriantį Graikijoje. Nuo 2012 m., kai režisierius pastatė Sofoklio tragediją „Oidipas karalius“, jo žvilgsnis dažnai krypsta į antikinę dramą. „Oidipas karalius“ buvo rodytas Epidauro festivalyje ir kituose atviruose antikiniuose teatruose, spektaklis apdovanotas už geriausią antikinės dramos pastatymą. Po šios sėkmės, sulaukęs ne tik teatralų, bet ir itin palankių žiūrovų atsiliepimų, Cezaris Graužinis yra pastatęs Aristofano komedijas „Plutas“ (2013) ir „Lisistratė“ (2014) bei Aischilo tragedijas „Septynetas prieš Tėbus“ (2016) ir „Agamemnonas“ (2018).
Kaip Aristofano kūrybą vertina šiandieniniai studentai? Ar pamenate save studijų metais, ar studentų požiūris į Aristofaną pasikeitė?
J. Dikmonienė. Klasikinės filologijos studentai dabar skaito Aristofaną lietuviškai ir graikiškai. Mano studijų laikais graikiškai Aristofanas nebuvo skaitomas. „Debesis“ perskaito lietuviškai beveik visi VU filologijos studentai, nes ši komedija yra įtraukta į antikinės literatūros programos privalomų kūrinių sąrašą. Šiuo metu skiriamas didesnis dėmesys Aristofanui turbūt įkvėpė ir klasikinės filologijos studentus 2015 m. sukurti spektaklį VU Teatro salėje „Debesis bestatant“ (režisierė Emilija Ignatavičiūtė) pagal Aristofano „Debesis“. Galbūt, kai atsiras daugiau antikinių komedijų vertimų, bus labiau apsiskaičiusi visuomenė, Lietuvoje Aristofanas taps populiaresnis, suprantamesnis. Dabar pirmakursiai studentai retai mini, kad antikinės komedijos sukelia juoką, dažniau stebisi drąsiu ir vulgariu Aristofano žodynu, jo fantastiniais personažais, klausia, kodėl debesys kalba, o išmintingasis Sokratas niekus paisto…
D. Čitavičiūtė. Manau, studentų požiūris į Aristofaną nepakito. Aristofanas ir dabar studentus glumina „pasenusiais“ juokais, kuriems išnarplioti prireikia enciklopedijos ar vardyno, tačiau taip pat ir žavi veiksmo veržlumu, dialogų šmaikštumu, visuomenės kritikos taiklumu.
*
Režisierius Antanas Obcarskas, vienas iš projekto „Dramų stalčius“ autorių
Apie „Moteris tautos susirinkime“
Mes labai laukiame šio naujo Audronės Kairienės vertimo. Jis pasirodo labai laiku, šiandien iš tiesų moterys yra tautos susirinkime ir jos yra lyderės, regis, kai laikai keičiasi, kai laikai yra tokie nenuspėjami, vyrai silpnėja, o moterys stiprėja. Kūrinio „Moterys tautos susirinkime“ leidimas bus didelė šventė visiems antikinės kultūros mėgėjams.
Apie „Dramų stalčių“
Įkūrėme jį su režisieriumi Gintaru Varnu 2015 m. pabaigoje, jis jau skaičiuoja šeštus metus. Šis projektas visiškai nekomercinis, mūsų tikslas yra surinkti visą verstą įvairių laikotarpių užsienio autorių dramaturgiją, kad žmonės galėtų laisvai skaityti pjeses. Žinome, kad dramaturgijos leidyba yra gana užmiršta. Sovietmečiu pasirodydavo knygų, rinktinių ir jos nugulė mūsų lentynose, bet dabar toks knygos eina į užmarštį, o skaitytojų nemažėja, vis ateina naujų studentų, teatro gerbėjai ir apskritai geros literatūros mėgėjai ieško tekstų, juk dramaturgija yra labai svarbi literatūros dalis. Mes ne tik kaupiame dramaturgiją, bet ir inicijuojame pjesių vertimus nuo antikinių tragedijų ir komedijų iki prancūzų absurdo dramaturgijos. Kasmet stengiamės paliesti vis kitą laikotarpį. Per penkerius metus išvertėme beveik keturiasdešimt pjesių, tai mūsų didžiausias pasiekimas ir aš labai džiaugiuosi dėl to. Kai kurios iš tų pjesių yra pastatomos, taip pat ir antikinės dramos.
Apie antikinių tragedijų ir komedijų vertimus
Norėčiau pasakyti, kad Audronė Kairienė per mūsų ilgametį bendravimą nuo 2015 m. atliko titanišką darbą: dar ir dėstydama universitete, nuosekliai vertė likusias neišverstas tragedijas, ir tai, manau, yra neįkainojamas įnašas, atsidavimas mūsų kultūrai, mūsų kultūros suvokimui, nes Audronės vertimai puikūs, lengvai skaitomi, tikslūs, jie liks kaip etalonas. Mes kasmet džiaugiamės galėdami bendradarbiauti su Audrone, pasirinkti kūrinį. Dabar, be „Moterų tautos susirinkime“, ji dar verčia kitą dramą – Euripido „Kiklopą“, mes jos taip pat labai laukiame ir su malonumu skaitome, vėliau skaitys ir studentai, repetuos, žodžiu, vyksta apykaita. „Dramų stalčiaus“ – reiškinio, skirto klasikinei dramaturgijai, – viena iš esminių gyvavimo priežasčių yra glaudus bendradarbiavimas su vertėjais, ir mes tuo labai džiaugiamės.