Dionysios Solomos. Graikiškos laisvės fragmentai

Dionisijas Solomas (1798 m. Zakintas – 1857 m. Kerkyra) – Graikijos nepriklausomybės kovų prieš Osmanų imperiją (1821–1832) amžininkas, poemose vaizdavęs tautos pergales ir nuopuolius. Graikiški tekstai poetą pavertė nacionaline figūra, o jų vertimai į prancūzų, italų ir anglų kalbas graikų poeziją sugrąžino į pasaulinį kontekstą ir lygmenį. Kritikų lyginamas su prancūzų Hugo ir vokiečių Heine, Solomas atstovauja romantizmui – jam svarbios tautos laisvės bei bendrosios sąmonės idėjos ir gamtos simbolizmas, o raiška artima šnekamajai kalbai.

Motinos kalba – poezijos kalba

Gimtojo Zakinto, kaip ir kitų to meto Jonijos salų, kilmingieji ir vidurinė klasė šnekėjo itališkai – nieko nuostabaus, kad pirmieji Solomo eilėraščiai, pelnę kuklaus bičiulių ratelio simpatijas, buvo parašyti šia kalba. Tačiau su motina, su kuria vaikystėje ir jaunystėje siejo glaudus ryšys, Solomas bendravo graikiškai – o ji, priklausydama prastuomenei, kalbėjo grynuole graikų kalba be itališkų priemaišų. Taigi gimtoji graikų Solomui buvo μητρική γλώσσα – motinos kalba – tikrąja to žodžio prasme. Mirties patale aristokratas tėvas su tarnaite sugyventą sūnų pripažino oficialiai, ir tai atvėrė kelią į kokybišką išsilavinimą. Dešimties metų išsiųstas į Italiją, ten užsibuvo – mokėsi Venecijoje ir Kremonoje, galiausiai Pavijos universitete įgijo teisininko profesiją. Dvidešimties sugrįžo gyventi į Zakintą, vėliau persikėlė į Kerkyrą – Jonijos salų sostinę. Vienišius, viešumo vengęs Solomas visą likusį gyvenimą ir praleido Graikijos salose, žemyninėje šalies dalyje nė neapsilankė. Tėvo palikimo, dėl kurio teko pakovoti su broliu (dėl teismų pakriko santykiai ir su dievinta motina), Solomui pakako, kad galėtų sutelkti dėmesį į svarbiausia – rašyti poeziją. Jaunystėje žavėjosi prancūzų autoriais, o sulaukęs trisdešimt penkerių įniko į vokiečių literatų ir filosofų darbus, šių idėjos ir raiška paveikė ir jo paties kūrybą (pvz., žmogaus proto gebėjimo suvokti vienybę neatitiktis su negebėjimu ją išreikšti kalbos priemonėmis). Graikiškas strofas jo užrašuose iki pat gyvenimo pabaigos lydėjo itališkos pastabos ir paaiškinimai. Ir vis dėlto 1828 m. jis galutinai atsisakė itališkos savo vardo ir pavardės versijos – Dionisio Salamon – ir pasauliui oficialiai prisistatė esąs Dionysios Solomos, kuris, žinoma, poeziją rašė graikiškai. Ypatingą dėmesį Solomas skyrė graikų folklorui ir šnekamajai kalbai – siekdamas geriau „išmokti“ graikiškai, rinko liaudies dainas ir gilinosi į Kretos literatūrą. Paties Solomo darbai graikams svarbūs ir turiniu, ir raiška, vėliau tapusia atspirtimi naujoms poetų kartoms. Priimdamas Nobelio literatūros premiją 1979 m. graikų poetas Odisėjas Elitis kalbėjo apie du graikų poezijos polius. Anot Eličio, vienas jų priklauso Kavafiui, o kitame „stovi Dionisijas Solomas, kuriam išraiškos aspektu pavyko – dar prieš Mallarmé Europos literatūroje – nepaprastai nuosekliai ir griežtai suformuluoti grynosios poezijos koncepciją su visu tuo, kas iš jos išplaukia: pajungti jausmą protui, sutaurinti raišką ir panaudoti visas kalbos instrumento galias nukreipiant jį į stebuklą“1.

Šlovę pelnęs „Himnas laisvei“

Pirmasis didelės apimties (158 strofų) Solomo kūrinys – „Himnas laisvei“, įkvėptas 1821 m. prasidėjusio Graikijos nepriklausomybės sukilimo, – buvo užbaigtas vos per dvejus metus (pirmas ir paskutinis tokios skubos darbas!). Iškart išverstas į italų ir prancūzų kalbas, jis pelnė Solomui tarptautinį pripažinimą. Pirmosios „Himno laisvei“ strofos išties virto nacionaliniu Graikijos himnu – 1865 m. Kerkyros saloje Graikijos karalius Jurgis I išgirdo salos ansamblio atliekamą pagal kompozitoriaus Nikolajo Mandzaro muziką, susižavėjo, užsakė smagesnę, maršui pritaikytą versiją ir nurodė ją groti visomis oficialiomis progomis. 1966 m. „Himnas laisvei“ paskelbtas ir Kipro nacionaliniu himnu.

Darbai ir jų fragmentai

Neskelbti, filosofiniu ir estetiniu aspektu didingiausi darbai liko neužbaigti – Solomas paliko tikrą tekstų mozaiką. Vargu ar fragmentiškumas (tegul ir būdingas romantikams) buvo tikslingas – Solomas vis grįždavo prie senų tekstų, ir galutinio varianto paieškos (akivaizdžiai matomos juodraščiuose) turėjo atvesti prie patį autorių tenkinančio taško. Paskelbtų darbų juodraščius Solomas sunaikindavo – išspausdinta versija virsdavo antspaudu, kurio laužyti ir kapstytis užrašuose nebebuvo reikalo. Solomo darbų tyrėjas Peteris Mackridgeʼas tokį fragmentišką kompozicijos metodą prilygina graikų liaudies dainoms, kurių atlikėjai strofas renkasi intuityviai ir laisvai, neprisirišdami prie vienos stabilios versijos. Kūrinys yra visų jo versijų, atliktų anksčiau ir dar nuskambėsiančių ateityje, suma – o štai Solomo kūryboje (kalbant apie neužbaigtus kūrinius) galutinę mozaiką sudėlioja konkretaus leidimo redaktorius.

Laisvi Mesolongio apgultieji

1833 m. Solomas grįžo prie nepriklausomybės temos ir kone du dešimtmečius skyrė „Laisviems apgultiesiems“, kol galiausiai kūrinį užmetė 1847 m. Rankraščius tvarkęs jo redaktorius Jakovas Polilas priėjo prie išvadų, kad būta trijų atskirų bandymų užrašyti šią poemą – Solomas kaskart naujai kūrė ir struktūrą, ir turinį.

Pažvelkime į turinį ir istoriją. Jos centre – pirmasis prie sukilimo prisijungęs vakarų Graikijos miestas Mesolongis, supamas vandenų: Achilojo bei Evino upių ir seklios, druskingos Patrų įlankos. Tapęs kovų epicentru, dėl palankios geografinės padėties (nuo jūros miestą pasiekti buvo sunku) ir išsikeltų sienų sugebėjo atlaikyti ne vieną puolimą. Poemoje aprašyta paskutinė Mesolongio apgultis prasidėjo 1825 m. balandį ir truko lygiai metus. Apgulti Mesolongio gyventojai badavo (badas – viena atsikartojančių „Laisvų apgultųjų“ temų). Išsekus maisto atsargoms, misdami į krantą išmestomis jūržolėmis ir aiškiai suvokdami padėties beviltiškumą, gyventojai nutarė veržtis pro vartus ir į saugią aplinką išsiųsti moteris ir vaikus. Kita dalis mesolongiečių liko kautis pačiame mieste – kaip atkreipia dėmesį P. Mackridgeʼas, sukilimo šūkis laisvė arba mirtis tapo nebeaktualus, beliko neišvengiamybė mirtis ir laisvė. Dauguma žmonių per naktį vykusį išsiveržimą buvo išžudyti, išgyvenusieji arba patys atėmė sau gyvybę, arba pateko į vergiją. Mesolongis krito 1826 m. Verbų sekmadienį – ši tragedija sukrėtė Graikiją ir privertė atsigręžti Vakarų pasaulį. Nepriklausomybės kovoms pasibaigus Mesolongiui buvo suteiktas šventojo miesto vardas. Jame iki šiol ilsisi ligos palaužto anglų romantiko Georgeʼo Byrono, padėjusio graikams kovoti su osmanais, širdis.

Palyginti su „Himnu laisvei“, apie moralinę ir dvasinę laisvę kalbanti poema „Laisvi apgultieji“ kur kas brandesnė ir sudėtingesnė. Nors ir paremtą istoriniais faktais, jos įvykių chronologiją sekti sudėtinga – Solomas įvykius konstruoja kaip vykstančius vienu metu, tarsi kelias filmo juostos siužetines linijas. Poemos personažai yra bevardžiai (nors pastabose italų kalba kai kuriems suteikiami vardai), ir Solomas renkasi romantizmo literatūrai mažiau būdingą sprendimą – dėmesio centre atsiduria ne maištaujantis individas, o bendruomenė ir sutelkta kova dėl laisvės.

Vieną gražiausių ir juslingiausių „Laisvų apgultųjų“ epizodų – „Gundymą“ – užrašuose komentuoja pats Solomas: jo žodžiais, Mesolongį pavergti bando ne tik turkai ir egiptiečiai, bet ir nubudusi balandžio gamta, gundanti sielą gyventi ir primenanti apie dvi stipriausias aistras – maistą ir kūnišką meilę. „Gundyme“ kreipinys Αλαφροΐσκιωτε καλέ skirtas esybei, kurios vardą į kitas kalbas perteikti sudėtinga: αλαφροΐσκιωτος apibūdina tą, kurio lengvas šešėlis, kuris miega budriai ir – turbūt svarbiausia – geba bendrauti su nereidėmis ir kitomis mistiškomis būtybėmis. Šis lengvašešėlis draugas pasakoja regėjęs „naktį, pilną stebuklų, naktį, burtais apsėtą“ ir šviesa gobinčią mergelę – tai dar viena figūra, viena ranka lytinti anapusybę, dar vienas romantizmo mistikos atspindys. Tik atsakas į jos grožį ir kitus gamtos kerus lakoniškas: „Užmerktos akys, kurias kvieti gyvent, aukso vėjau.“

Vertėja

Laisvi apgultieji
(poemos ištrauka)

6
Gundymas

Erotas su šviesbruviu balandžiu leidosi šokti,

Ir gera, saldumo pilna gamtos valanda suskambo,

O vėsumos ir muskuso pritvinkusiam paunksny

Kerėjo ir svaigino negirdėtos paukščių giesmės.

Vandenys užburiantys, vandenys gėli ir švarūs

Šaltiniais šniokštuodami krenta kvapniausion bedugnėn,

Aromatą jos perima, savąją gaivą palieka,

Verždamiesi srove gausingus turtus atskleidžia saulei,

Alma čionai, alma tenai, tarsi lakštingalos gieda.

Anapus – gyvenimas liejas danguj, bangoj ir žemėj.

Čionai, virš ežero vandens – sustingusio ir balto,

Sustingusio, kiek užmatai, balto ligi paties dugno, –

Plaštakė žaidė su mažu, nepažiniu šešėliu,

Užliejusiu saldžiai jos miegą laukinėj lelijoj.

Visa regintis drauge, sakyk, ką matei šįvakar?

Naktį, stebuklų kupiną, naktį, burtais apsėtą!

Nė menkiausio atodūsio žemėj, danguj ar jūroj,

Bitė – ir ta prie žiedo gėlelės gretinas tykiai,

Tokią boluojančią ežero ramybę tesudrumsčia

Suraibuliavęs apvalus mėnulis, kai įsisupus

Jo švieson daili mergelė iš vandens gelmių išnyra.

7.

Užmerktos akys, kurias kvieti gyvent, aukso vėjau.

Himnas laisvei
(ištrauka)

Jisai čia laisvės pasiilgęs žengia,

Vardan kurios mirtis – graži dalia.2

          Dantė

1.

Pažinau tave iš kirčio

Nirtulingų ašmenų,

Žvilgsnio, nekantraus ir tvirto,

Žemėj brėžiamų̃ ribų,

2.

Iš šventųjų graikų kaulų,

Vėl atgimusių šlove,

Atsitiesusią ir jauną,

Laisve, sveikinu tave!

3.

Tu ilgai savy tūnojai

Gėdijais, apmaudavai,

Laukei to, kurs taręs žodį

Vėl suragins: kilk ir eik!

4.

Ta diena vėlavo aušti,

Stojo gniuždanti tyla –

Viskas nuogąsčio užgožta,

Viską slegia vergija.

5.

Tiek paguodos, nelaiminga,

Tau teliko – tik kalbėt

Apie praeitį didingą,

Kalbant – ašarą nuliet.

6.

Laisvę mylinčiojo balso

Laukei – kas juo prakalbės?

Ir nerimo tavo rankos

Grąžomos iš nevilties.

7.

Ar kada iš šios dykynės

Beištrūksiu aš darsyk?!

Vietoj atsako – tik klyksmas

Ir grandinių žvangesys.

8.

Bet tada pakėlei veidą,

Nebeslėpdama akių.

Tavo apdarai lašėjo,

Graikų permirkę krauju.

9.

Kruvina ėjai, žinojau,

Į svečius kraštus ieškot

Rankų broliškų, kad oriai

Tau padėtų atsistot.

10.

Išėjai viena tą kartą –

Ir vienužė sugrįžti.

Sunkūs, sunkūs būna vartai,

Būtinybės laužiami.

11.

Vienas glaudės prie krūtinės,

Liejo ašaras tuščiai…

Ranką tiesęs pirmutinis

Tik pasijuokė piktai.

12.

O kiti! Jie džiaugtis šoko

Tavo bėdomis. „Šalin!

Eik savų vaikų ieškoti“, –

Tėškė, trenkdami durim.

13.

Tu skubi, o pėdos mina

Vedančius atgal takus

Per žoles, per akmenynus,

Menančius šlovės laikus.

14.

Pasuki nuolankų veidą –

Tartum vargšo atgrasaus,

Belstis per duris paleisto,

Nebematančio dangaus.

15.

Bet! Kiekvienas vaikas tavo,

Vedamas narčios širdies,

Ryžtasi kovot lig galo –

Pergalės arba mirties.

16.

Iš šventųjų graikų kaulų,

Vėl atgimusių šlove,

Atsitiesusią ir jauną,

Laisve, sveikinu tave!

---