Du apsakymai. Jānis Akuraters

Iš latvių kalbos vertė Vigmantas Butkus

Versta iš: Jānis Akuraters, Kopoti raksti, t. 2, Rīga: J. Rozes apgādībā, 1923 ir t. 5, 1924.

Latvių literatūros klasikas Janis Akurateris (1876–1937) labiausiai išgarsėjo neoromantinės manieros poezijos ir prozos kūriniais. Kaip vieni žymiausių jo darbų paprastai minimos apysakos „Samdinio bernioko vasara“ (Kalpa zēna vasara, 1908) ir „Deganti sala“ (Degoša sala, 1912). Abi jos yra išverstos į lietuvių kabą, abiejose girdimos nostalgiškos autobiografinės vaikystės, jaunystės praėjusių metų gaidos. „Degančioje saloje“ ženklus iš tolo reflektuojamos idealizuotos, romantizuotos Lietuvos motyvas. Lietuva šioje apysakoje iškyla kaip romantinio ilgesio, romantinių svajonių erdvė, kurioje atgyja subjektyvūs ir labai šviesūs herojaus išgyvenimai, vizijos.

Lietuviškoji tematika svarbi ir kai kuriuose kituose Akuraterio kūriniuose. Čia pateikiami dviejų tokių kūrinių vertimai. Tai 1902 m. publikuotas apsakymas „Visas gyvenimas. Scena iš lietuvių gyvenimo“ (Visa dzīve. Skats iz leišu dzīves) ir 1920 m. parašytas apsakymas „Žvelgaitis“ (Svelgate).

Pirmąjį apsakymą labai aukštai vertino žymus latvių poetas Atis Keninis (Atis Ķeniņš, 1874–1961) rašęs, kad kūrinį „Visas gyvenimas“laiko „vienu pačių gražiausių liūdesio ir ilgesio kupinų romantizmo paveikslų iš visų mūsų turimų“. Neskubraus minimalistinio siužeto pagrindas apsakyme yra trumpas merginos ir vaikino sykiu praleistas vakaras vakarieniaujant ir kalbantis. Visas veiksmas skendi beprasmybės, net nevilties sunkiai paaiškinamą jausmą sukeliančioje melancholiškoje psichologinėje atmosferoje. Rašytojo kuriamas Lietuvos paveikslas yra akivaizdžiai pesimistinio, niūraus pobūdžio, tačiau sykiu persmelktas lyrizmo, liūdnos, skausmingos, bet ilgesingos romantikos.

Aplinkybes, kaip atsirado šis apsakymas, Akurateris vėliau rašytoje autobiografijoje komentuoja taip: „Dirbau Elkšnių valsčiaus mokykloje visai prie Lietuvos sienos, kur dažnai tekdavo girdėti, kaip dainuoja į miestą važiuojantys lietuvių vežikai, teko stebėti lietuvių kaimų ramybę. Kelios lietuvių dainos ir vaizdeliai („Visas gyvenimas“) mano parašyti tuo metu“.

Apsakymas „Žvelgaitis“ yra istoriškai ne visai tiksli, bet meniškai gana paveiki vieno Henriko Latvio „Livonijos kronikos“ (Chronicon Livoniae, XIII a.) epizodo parafrazė. Kronikos epizodas, kaip ir Akuraterio kūrinys, pasakoja apie 1205 m. vykusį tūkstantinės lietuvių kariuomenės žygį į Estiją, pasibaigusį tos kariuomenės sutriuškinimu bendromis vokiečių ir žiemgalių pajėgomis jai jau grįžtant į Lietuvą, kiek į rytus nuo Rygos vykusiame mūšyje. Akurateris šiuos įvykius perteikia istorinės legendos žanro stilistiką primenančia maniera, nevengdamas ir gana drastiškų, bet pasirinktam siužetui tinkančių vaizdų.

Vertėjas

Visas gyvenimas
Scena iš lietuvių gyvenimo

Tiršti debesys it aprūkę kybojo virš šilo vakarų pusėje, tik viršutiniai jų sluoksniai tebebuvo rausvai balti, o aplink juos plykčiojo vos įžiūrimi paskutiniai saulės spinduliai. Kaitrus vakaras be mažiausio dvelksmo ir vėsos leidosi ant pilkų Žaduozių1 sodžiaus lietuvių namų, viskas skendėjo keistoje padūmavusioje prieblandoje, tarsi be jėgų, be gyvybės… Sodžiaus gatvėje kilo dulkių debesis – iš ganyklų ginė galvijų bandą. Šen ten subliuvo avys, sumūkė karvės, girdėjosi moterų balsai. Tačiau visa tai neįžiebė gyvybės, keista apatija ir nenatūrali tyla tarsi prievarta prislėgė visą aplinką, ir nebuvo nieko, kas galėtų ją praskaidrinti. Netvarkingais būreliais išsibarstę bjaurūs namai, tarp jų daržai su aplūžusiomis tvoromis, kampuose šen bei ten augo obelis ar kriaušė, retai – didžiulė guoba ar liepa, bet net ir šie medžiai buvo kupini įsisenėjusio abejingumo ir apatiškai snaudė, tarsi jiems jau seniai viskas būtų atsibodę ir jie nenorėjo nė girdėti apie tai, kas vyksta po jų šakomis. Jie jau per seni, per daug pasaulyje matę, jų šaknys galbūt daigintos ašarose, todėl šlama jie retai, bet net ir tada liūdnai, verksmingai.

Štai iš tolumos atsklido neįprastas triukšmas: tarsi žmonių pokalbiai, lėtų žingsnių dunksėjimas, tyliai dainuojamos dainos. Valstiečiai ėjo namo iš rugiapjūtės. Jie grįžo iš įvairių pusių, kol galiausiai ten, kur sodžiaus gale į kelią susibėga visi maži takeliai, susirinko visas būrys. Raudonai įdegę vyrų ir jaunuolių veidai, prie kurių lipo prakaituoti šiurkštūs plaukai, pridengti pilko audinio kepurėmis, atrodė rimti ir kupini jėgų. Tik nežinia iš kokios medžiagos siūti apdarai ir keistos vyžos priminė apie skurdą… Tarp tvirtų vyrų stotų pasirodė merginos saviško grožio veidais, ant galvų ryšinčios margas skareles, vilkinčios atviras plačias palaidines; po plačiais antakiais blizgėjo juodos gražios jų akys, nuvargusios jos žvelgė į priekį.

Pamažu virš šio žmonių būrio ėmė pleventi dainų garsai, pradžioje tylūs ir paslaptingi kaip lapų šlamesys. Prie vieno nepaprastai liūdno, monotoniško balso prisijungė kitas, o harmonija – natūralus muzikos grožis – dar tvirčiau sujungė šiuodu balsus į visumą. Ir tada iš stiprios vyriškos krūtinės pasigirdo trečiasis balsas tarsi smarkios audros šniokštimas šilo viršūnėse, glausdamasis prie pirmųjų dviejų, susiliejo su jais, nuskriejo vakaro oru, išblaškydamas niūrią tylą, – atrodė, jis sukurtas tam, kad šią dainą nulydėtų į tolių tolius. Ir daina suskambo. Tačiau joje nesigirdėjo linksmų, veržlių garsų, kurie įtraukia kiekvieną, pakylėdami virš žemės į neaprėpiamą džiugesio pasaulį, joje skambėjo sielvartingas sopulys, net raudos. Balsai raudojo it vieniša eglė palaukėj rudenio naktį, jie verkė kaip šilas žiemos šaltyje, kaip nudžiūvusios smilgos ant smėlio kapo. Ir nors saviti tautiniai akordai gražiai pynėsi tarpusavyje, plaukdami į tolių tolius, įsismelkdami į kiekvieną sielą ir teikdami jai malonumą – vis dėlto buvo niūru ir verksminga. Daina pasakojo žilos senovės istorijas, pasakojo ir naujesnes dabarties pasakas, jos pasakojimas buvo ilgas ir jaudinantis.

Pirmieji šios dainos garsai užgimė prieš šimtmečius, kai balti kryžiuoti apsiaustai užklojo tautą it sunki geležinė skraistė, kai žmonės turėjo pulti ant kelių ir civilizacijos vardan buvo trypiami geležim kaustytais batais, – jau tuomet tautos krūtinėje suskambo pirmoji silpna aimana. Pirmoji aimana gimdė kitas, tolimesnes, tarp kurių niekada nebepavyko įsiterpti džiaugsmo gaidoms. Šioji daina pasakoja apie tai, kaip tekėjo prakaitas, iškeliantis švytinčias valdovų pilis, pasakoja, kad kiekvienas didžiųjų pilies laiptų granito gabalėlis kainavo šimtus nemigo naktų, prakeiksmų ir į Dievą nukreiptų maldų.

Štai – pasakoja ji, šioji daina, – čia aš augau, subrendau, kur plačiuose dvaro laukuose valstiečiai klūpėdami vos ne kaltais kalė kietą molingą žemę, kad atliktų jiems pavestą darbą, kai jų pusnuoges galvas, drebančias rankas ir tvirtus kūnus kaitino saulė ir geležinė prižiūrėtojo lazda…

Tad aš nebegaliu užaugti didelė ir būti kitokia; žemos lubos mano tautos žmonių namuose slegia mane, skauda sulaužyti dvasios sparnai, ir ateities tauta neturi…

Tokia ji, šioji daina, tokia ji skambėjo pavargusių valstiečių lūpomis virš prieblandos apsiausto sodžiaus.

Daina nutilo, tik vienišas garsas tarsi pasiklydęs klaidžiojo šen bei ten po laukus, bet nerasdamas atgarsio ir jis nuslopo, o virš sodybų tvyrojo nakties ramuma. Valstiečiai išsiskirstė. Jauna mergina ėjo gatve į tolimiausią sodžiaus galą ir net nepastebėjo, kad jai pavymui skubiai artinasi kažkoks žmogus. Priėjęs prie merginos jis apkabino ją per kaklą ir žiūrėdamas į akis tarė:

Margita2, argi negirdi, kad einu paskui tave?.. Tyliai einu paskui tave, mano gėlele, ir štai aš jau čia.

Ji šiek tiek pasuko galvą į kalbėtojo pusę, liūdesio grimasą aplink lūpas pakeitė graži vos įžiūrima šypsena, blakstienos nusileido žemyn…

Girdžiu, Vicentai, iš tolo tave girdžiu.

Palydėsiu tave iki namų, pas mamą, dviese greičiau įveiksim smėlėtą gatvę, dėl to ir vakaras bus trumpesnis, dings mano nuovargis…

Kaip nori, Vicentai, – atsakė liūdnai Margita, bet šiame liūdesy buvo galima išgirsti ištisą džiaugsmo gūsį – mažą dalelę džiaugsmų, gyvenančių jos sieloje.

Ten, kur pasibaigia paskutinis sodžiaus kiemas, pakalnės pakraštyje matėsi žema trobelkšė, kurios antroji pusė buvo tarsi įsiraususi į žemę. Palei keliuką augo vešlus didingas šermukšnis, savo plačiomis šakomis apkėtojęs kiaurą trobelės stogą. Pavasarį jis apiberdavo trobelę baltais, svaiginančiai kvapniais žiedų lapeliais, o rudenį pasipuošdavo raudonų uogų kekėmis, primenančiomis vynuogynus pietuose… Dabar šermukšnis snaudė prietemoje kaip naktinis sargas, nekrutėjo nė mažiausia jo šakelė. Margita padėjo grėblį ir pjautuvą palei sieną, tada abu su Vicentu įėjo į namelio vidų, kur gulėjo serganti Margitos motina. Ji buvo akla ir jau daug metų kentėjo nuo reumato.

Įėjusiuosius tarsi keistas svaigulys apgaubė priplėkusio oro kvapas. Padvelkė supuvusia mediena, maisto atliekomis ir kažkuo, kas primena skliautuotus rūsius. Lubos buvo tokios žemos, kad pusėtinai aukšto stoto Vicentui reikėjo pasilenkti, nepaisant to, prie jo kepurės prilipo dulkių ir voratinklių kesulas, kurį jis nubraukė nuo juodų sijų, eidamas gilyn į kambarį. Lovoje prie vienintelio langelio kažkas sujudėjo, nuo patalų pakilo žilaplaukė galva, tirtanti ir svyruojanti, lyg klausytųsi neįprasto triukšmo.

Labas vakaras, Babiana, – ištarė Vicentas ir sustojo.

Labas vakaras, – pasigirdo užkimęs duslus balsas, ir vėl stojo tyla.

Margita, kas čia atėjo? Tu ne viena? – paklausė senoji, nukreipusi sustingusį žvilgsnį durų pusėn, tarsi norėtų praregėti ar patirti kažkokį stebuklą.

Čia Vicentas, mama, jis tik norėjo mane palydėti, ir daugiau nieko…

Margita liko stovėti prie durų ir stovėjo taip, lyg nežinotų, ką daryti.

Ak, Vicentas… Na, vardan Dievo, Vicentai, – pratarė senutė. – Bet argi tu nežinai, kad mes vienui vienos – pas mus tuščia ir nejauku. Bus nuobodu, Vicentai.

Dėl to ir atėjau… nes jūs vienos. Žinau, kad diena sunki, ilga, jei negirdi kito žmogaus balso, jei esi vienas. Ir man čia patinka, iš tiesų labai patinka. Jaučiuosi kaip savo namuose…

Pasiskubinsiu su vakariene, mama, – pratarė Margita ir mažoje nešvarioje krosnelėje įkūrė ugnį.

Skaisčiai blykčiojanti liepsna skleidė šviesą, nuskaidrindama ankštą patalpą. Ji pasiekė netgi kampą prie lango, atsispindėdama šventame paveiksle. Dievo Motinos skraistė jame tviskėjo it raudona ugnis, o mažytis Kristaus atvaizdas Motinos rankose buvo vos įžiūrimas. Prie švento paveikslo stovėjo jau sudžiūvusios šventintos gėlės… Štai, ir čia šventumas, tarsi šis šventumas būtų išteisinantis, išgydantis, tarsi jis…

Tarnystė carui įauga į kraują, byloja priežodis. Tai tiesa: Margitos tėvas tarnavo jam dvidešimt metų. Pradėjo kaip stiprus jėgų kupinas ąžuolas, o baigė palaužtas, be jaunystėje turėtų jėgų ir džiaugsmo, be gyvybinės ugnelės, kaip atlygį gavęs šią mažą, pusiau į žemę susmegusią trobelę, vis dėlto dar teikiančią pastogę jo palikuonims, ir kelis lopinėlius išdžiūvusios smėlėtos žemės aplink. Turbūt todėl ji tokia miela, ši trobelė, galvojo Vicentas, nes brangiai už ją sumokėta… Jo mintys nuklydo tolyn, kažkur kitur. Ir jis turėjo savo namus, daug didesnius už šiuos, bet kiek daug jam reikėjo įdėti pastangų ir vargo, kad galėtų juose gyventi.

Ten, toli ant kalvos, apsupti žaliuojančių sodų, stovėjo pono rūmai, kuriuos dukart per metus Vicentas privalėjo aplankyti. Gerai, kai tokiais kartais jis turėdavo skambančių auksinių – jo prakaito ir nemiegotų naktų atlygį, tačiau jei į dvarą būtų reikėję eiti tuščiomis, na, tuomet ši kelionė nepaprastai prailgtų… Kiek daug, labai daug jau yra išėję į platųjį pasaulį ieškoti naujos tėvynės…

Tada jo žvilgsnis vėl nukrypo į Margitą, kuri, nušviesta gęstančios liepsnos, jam atrodė dar gražesnė ir stipresnė. „Et, išvaikščiosim mes tuos dvaro kelius…“ – pagalvojo. Jo krūtinėje įsižiebė kažkokia džiaugsminga jėga, ir jam pasidarė taip lengva, taip lengva kaip niekada anksčiau. Kilo noras dirbti, veržtis, kovoti – tai jis vadino gyvenimu…

Margita padėjo maistą ant stalo, uždegė nedidelę rūkstančią lempelę ir įdavė šaukštą motinai į ranką, sodindama ją prie stalo.

Stojo tyla. Vicentas pakilo, uždėjo ranką merginai ant peties, o ši, pasiduodama jo gestui, lėtai nusekė paskui jį atgal į šiltą vakarą, kuriame skendo sunkūs debesys, vilnijo neaiškūs garsai. Jiedu sustojo po vešliuoju šermukšniu šalia pintos tvoros.

Margita, aš tave myliu, – pratarė Vicentas, – kaip mėlyną dangų, gėlele… Vesiuosi tave į savo namelį, ar eisi? Žinau, kad eisi, o tada mes pradėsime gyventi…

Už ką tu mane myli, Vicentai, už ką? – tyliai paklausė ji.

Nežinau, už ką, tik žinau, kad turiu tave mylėti. Taigi…

Bet aš nieko neturiu – liūdnai pratarė ji.  – Aš esu niekas, esu našlaitė… Net merginų būry esu viena. Taip, Vicentai, viena.

Todėl aš tave ir myliu, kad esi viena, kad nepažįsti džiaugsmo. O kas toks aš esu?

Čia dar – šis bei tas, bet kai nuvažiuoju į miestą, kur nors toli dideliame pasaulyje, kur gyvena dideli žmonės, matau, kad esu toks niekam nereikalingas gyvenimo posūnis. Bet čia esu reikalingas, čia yra visas mano gyvenimas, mano laukas, mano namas šiaudiniu stogu, trys mano kriaušės – štai toks mano gyvenimas… Ir dar tu, Margita. – Ir tarsi glostydamas savo kieta ranka perbraukė nelygius jos plaukus.

Abu akimirką nutilo, pasinėrė kiekvienas į savo svajones.

Nakties vėjelis įsisuko į kuplias šermukšnio šakas ir greitai nulėkė tolyn tarsi trumpa džiaugsmo akimirka ant lengvų sparnų.

Taigi taip ir gyvensim, Margita, mėlynoji mano gėlele! Valgysime prie liepinio stalo, nupirksiu tau kartūnines užuolaidas. Per vestuves išpuošiu kiemą, o prie durų pritvirtinsiu berželį, kuriame pavasarį čiulbėjo lakštingala, – tą iš slėnio… Iš Kauno parvešiu Dievo Motinos paveikslą, apipinsiu jį rūtomis ir aguonomis, ir pristumsiu prie jo tavo lovą… O vasarą parvešiu tau pjautuvą iš blizgančio plieno ir ožkų odos nagines, tada eisim į laukus ir dirbsim – ieškosim aukso rugių ir kviečių varpose, tegul ir ne visai sunokusiose. Bus ką atseikėti ponui, o ir patiems atliks pakankamai smulkių sidabro monetų, jos priklausys mums. Toks bus mūsų gyvenimas. Toks jis visas bus… Vestuves švęsim greitai, greitai… O tavo mamutei liepsiu sėdėti savo senelio krėsle…

Iš vakarų plūstelėjo pastebimesnė vėsa, vis aukščiau slinko perkūno debesys, svaidydami blyškius žaibus. Buvo jau beveik naktis.

Eisim, Margita, – tarė Vicentas. – Palydėk mane iki smėlėtos gatvės – mano širdžiai bus lengviau.

Gatvės gale stovėjo kryžius su Kristaus skulptūra, nuo jo kelias atsišakojo į tris, keturias puses. Vicentas tvirtai prisiglaudė prie merginos ir tyliai tyliai jai į ausį pašnibždėjo kažkokius žodžius.

Taip, Vicentai, – švelniai ištarė ji. Tada jis lengvais žingsniais, truputį linguodamas, nuskubėjo į kitą sodžiaus galą.

O mergina priėjo prie skulptūros, atsiklaupė prie piktžolėmis apaugusio medinio stulpo ir ilgai ilgai į jį žiūrėjo, krutino lūpas, tarsi nuo to įpuvusio stulpo priklausytų visas visas jos ateinantis gyvenimas… Žaibai vakarų pusėje vis ryškėjo, naktis po jų žybsnių pasidarė dar tamsesnė.

…Visas gyvenimas toks tamsus, sunkus ir varginantis kaip naktis; virš jo visada tamsūs debesys ir sausas, išdžiūvęs smėlis apačioje, po kojomis, o džiaugsmo akimirkos tokios retos ir trumpos kaip žaibo blyksniai. Viena tokia akimirka dabar, bet po jos vėl naktis, vėl apatija ir mažytis siauras tamsos apsiaustas horizontas – akis toliau nemato – – toks visas gyvenimas!..

1901

Žvelgaitis

Ryga jau treji metai stovėjo lyvių žemėse. Žiemos sniegynuose ji atrodė it juoda kupeta, iš kurios į dangų kilo dviejų bažnyčių bokštai. Tikra nusikaltimo dėmė perkūno ir saulės valdose.

Švenčiausiosios Mergelės Marijos vienuolyne vienuolės ir kunigai trečią kartą giedojo giesmes, šlovinančias Kristaus gimimą. Sniego platybėse tvyrojo begalinė ramybė. Dauguva ir ežerai ilsėjosi po ledu, vien tik išbadėję varnai, tupėdami ant šakų, grėsmingai kranksėjo artėjant keliauninkams.

Dar nebaigus giedoti paskutinės šventos Kristaus gimimo iškilmių giesmės, nuo Ikškilės pusės pakilo didžiulis sūkuringas sniego debesis, užklojęs visą žalzganai skaidrų žiemos dangų. Stebėti šio viesulo prie vyskupo pilies sulėkę samdyti kareiviai liko išsižioję iš nuostabos. Stingstančiais kūnais ramstėsi į sieną…

Kai sniego viesulas pasiekė Rygą, vokiečiai išvydo, kaip iš jo išnyra žvėrių kailiais apsirėdę, šiltas žiemines kepures dėvintys raiteliai ir pėstininkai. Jie plūdo tarsi lavina. Jų ąžuolinės kuokos kelionėje skambančios vienu ritmu, dunksėjo kaip mūšio lauke, o lygūs, apvalūs ir platūs jų veidai, ramūs ir žiaurūs, rodėsi tarytum pats likimas, dėl to stingdė Rygos samdinių ir riterių kraują.

Tai buvo lietuvių kariuomenė – du tūkstančiai raitelių ir tarnų. Pačiame jų priekyje ant širmo žirgo sėdėjo tylus jų vadas kunigaikštis Žvelgaitis, jaunas kaip vilkas ir išdidus kaip girių vanagas.

Jis buvo apgaubtas sidabro ir sniego. Sagės ir šarvai iš gryno sidabro svėrė šešiasdešimt svarų, bet Žvelgaitis su jais jautėsi taip lengvai, kaip jaunas eržilas jaučiasi nešdamas balną. Jis keliavo pas estus: galvijų, kailių, pinigų ir šviesbruvių moterų.

Kelią į šiaurę jiems rodė Dauguva. Prieš ketverius metus jie ten jau buvo ir dabar vėl norėjo grįžti į tą gražią vakarykštę dieną.

Žvelgaitis sustabdė pašėlusiai skubančią savo raitelių ir vežikų minią. Juoda namų sangrūda vidur galingos sniego plynės pastojo jam kelią – jis ja stebėjosi.

Kai sniego sūkuriai nusėdo, pasimatė visa priešais Rygą galybe stovintys lietuvių pulkai: tarsi prieš juodą dėmę stovėtų sidabro šarvų miškas, pilnas lūšių, vilkų ir kiaunių.

Švenčiausiosios Mergelės Marijos vienuolyne nutilo giesmės, nutilo ir vargonai. Riteriai susispietė į krūvą. Jų buvo vos keturiolika. Vyskupas išvykęs. Ryga tarsi maža lūšnelė gūžėsi prieš Žvelgaitį.

Ne. Dviem tūkstančiams raitelių su tūkstančiu vežikų nebuvo ką iš čia paimti. Žvelgaitis ne elgeta, jis ima tik pilna sauja.

Tuo metu atsivėrė vartai, pro juos išėjo riteris ir miestiečiai. Ne, ne kautis. Žvelgaitis buvo sutiktas kaip svečias.

Miestietis Martynas Frizė ištiesė Žvelgaičiui šventinio alaus dideliame gintariniame ąsotyje, kuris kadaise priklausė kuršių vadui, kol kažkoks vienuolis jį pavogė ir atidavė Rygos vyskupui.

Gerai, kad Žvelgaitis paėmė ąsotį, nes šis būtų iškritęs Frizei iš rankų, – taip smarkiai jos drebėjo. Baimė miestiečiams užgniaužė kvapą.

Žvelgaitis išgėrė alų, numetė ąsotį į sniegą ir pasuko žirgą Ruopažų link, palei ežerus, kurie tęsėsi šiaurinėje pusėje. Ten ėjo kelias pas estus.

Sidabrinis sniego sūkurys tarsi debesis vėl apgaubė nuskubantį būrį, ir kai rygiečiai po pusvalandžio atsitokėjo, laukuose vėl tvyrojo ramybė, tyla, o žiemos saulėje spindėjo begalinės sniego platybės. Vienuolyne ir bažnyčiose visą naktį giedojo „Kyrie eleison“ ir padėkos giesmes, nors balsai ir skambėjo liūdnai, baimingai, tarsi pasmerktųjų myriop.

Žvelgaitis keliavo džiugus kaip jaunas karštakraujis vilkas, o jo žvilgsnis ryte rijo priešais jį atsiveriantį horizontą. Pats patikimiausias būdavo veržlus smūgis – tada grobis labiausiai užtikrintas ir gausiausias.

Ar jūs matėte tą vyrą? – klausė Žvelgaitis savo bajorų. – Jo rankos drebėjo kaip mūsų vėliava vėjyje.

Jie visi vokiečiai. Lyviai taip niekada nedrebėtų, nei lyvių moterys, – atsakė bajorai.

Tegul kol kas dar pastovi ši elgetų buveinė. Bet grįždami iš estų, pro šalį nepraeisim, – pasakė Žvelgaitis, ir šie jo žodžiai nuskambėjo kaip užgauta sidabro sagė.

Man nepatinka mūsų pakelėse stovinčios įtartinos buveinės. Šis miestas per mažas, ant mūsų vyrų kumščių užsiliktų bent dulkelė nuo jo.

Ir sniego sūkurys, žėrintis ore po vėsia, pavargusia saule, Žvelgaitį su jo būriais nunešė pas estus. Karštas jų kraujas ieškojo atgaivos, o raumenys – išvarginančio veiksmo.

Prieš tai Žvelgaičio būriai kiaurai perskrodė Žiemgalą. Žvelgaitis buvo jau toli ir nebegirdėjo, kaip juokiasi žiemgaliai. Jie juokėsi tarytum grįždami iš pokylio. Jaunas ir eiklus it elnias Viesturas savo bajorams nieko nesakė – šieji patys suprato, kad grobis net negrobiamas pats eina į jų rankas.

Vyrai, bajorai, čia ne pravažiuojamas kiemas, – pratarė Viesturas. – Tas, kuris galvoja kitaip ir nesaugo savo galvos, moka didelę duoklę.

O kitą dieną sniego sūkurius jau kėlė žiemgalių raitelių, pėstininkų ir rogių pulkas.

Kai jie priartėjo prie Rygos, pasitikti draugiškų žiemgalių išėjo riteriai. Viesturas juos išplūdo.

Ak jūs, bobos, bet kuris žvirblis už jus protingesnis! Kiekvienam praeiviui leidžiate pamatyti, ką slepia jūsų pilis ir žemės. Nusipelnote, kad pakelėse jus tąsytų varnos, jei laiku nesusiprotėjat, kas darytina.

Vokiečiai aplipo jį kaip bitės korį.

Darome viską, ką reikia daryti, – kalbėjo jie.

Tada vilkitės šarvus ir eikite į Ruopažų mišką.

Po vaišių Viesturas tarė:

Jūs laukite ant kelio. Tas, kas jaučiasi saugus, skuba pas savo laimę kaip pas motiną.

Jie dieną naktį tykojo ant kelio prie ežerų ir laukė, kol iš šiaurės pusės it sniego pūga atskries lietuvių raiteliai.

Lietuviai pasirodė trečią dieną. Bet jokios pūgos nebuvo, raiteliai neskriejo. Arkliai žingsniavo apkrauti brangiais nešuliais, vežimai buvo perpildyti. Juose, įsisupusios į gūnias ir kailius, sėdėjo šviesiaplaukės mėlynakės estų moterys. Jos buvo tylios it avys, o jų akyse tvyrojo mirties baimė. Sniego pilni šviesūs jų plaukai atsispindėjo pagrobtame aukse ir sidabre. Ant arklių sprandų ir uodegų kabojo avinai ir naminiai paukščiai; karo pulkai sunkiai stūmėsi pirmyn.

Žvelgaitis su bajorais jojo greta, saugojo savo grobį. Jų kraują jau buvo atvėsinę mūšiai, bučiniai ir randai.

Keliaujant palei ežerus, juos lydėjo negailestingas vilkų kauksmas. Sniego laukus it juodas debesis dengė audringi žiemgaliai. Pačiame priekyje šarvais tviskėjo riteriai ir šaukė: – Nieder! Nieder! Mahlzeit!3

Aštrus pleištas, kurio smaigalyje visas spindintis šuoliavo riteris Konradas, perkirto lietuvių gretas. Jų kareiviai paplūdo į laukus kaip baikščios avys, kurios blaškosi, bėga viena prie kitos, nebepažindamos nieko aplink.

Žvelgaitis suriko ir nukreipė savo pulkus į riterius. Tai pamatęs Viesturas šaukė žiemgaliams:

Nekiškim rankos į ugnį, kad nenudegtume! Palauksime tinkamo laiko.

Ir jie dingo miške.

Kai Žvelgaičio ir lietuvių bajorų rankos nuvargo, o riteriai jau gulėjo sniege, kaip žaibas atšvilpė Viesturas, lietuvius apsupo žiemgalių miškas.

Tai Viesturas! – šaukė lietuviai ir išsklido net nesipriešindami.

Ir kodėl aš vietoj jūsų nepasiėmiau moterų! Geriau jau saulė būtų nemačiusi šios mūsų gėdos! Sustokit! Sustokit! – šaukė Žvelgaitis.

Bet niekas nesustojo. Mirties grėsmė privertė pamiršti ir grobį, ir nešlovę. Tarsi išvargusius barsukus žiemgaliai pasivijo lietuvius sniego lauke ir nukirtę galvas paliko ten gulėti.

Žvelgaitis liko vienas ir nuleido ietį. Metė žemėn kepurę, rovėsi plaukus.

Gėda, gėda, gėda! – šaukė jis, kol aptemo akys. Tada atsisėdo ant savo rogių,

kuriose gulėjo pati gražiausia estė, ir iš gėdos užsidengė veidą. Jėgos buvo jį apleidusios.

Aplink zujo Rygos vyskupo žmonės. Jie dalijosi grobį su žiemgaliais. Samdyti kareiviai surado Žvelgaitį, o Ditrikis Šilingas, kuris buvo šalia, kai Frizė šiam įteikė ąsotį alaus, jį atpažino.

Jie pervėrė Žvelgaitį ietimis ir net paraudonavo nuo jo kraujo, kuris tryško dešimt uolekčių į tolį.

Gėda, gėda! – šaukė Žvelgaitis, o jo kūną tąsė mirtinos konvulsijos.

Priėję žemgaliai nukirto jam galvą, o sages ir šarvus numetė ant jo kūno ir šalia. Jie apiplėšdavo tik gyvuosius belaisvius.

Netruko ateiti naktis. Apšviestos raudono saulėlydžio sniege šmėkšojo netvarkingai išmėtytos juodos dėmės. Tai buvo lietuviai, kurių kūnus sustingdė šaltis.

Patekėjo mėnulis, šviesus it Madonos veidas, ir tarsi laimindamas užliejo savo sidabriniu šventu švytėjimu lyvių žemės laukus ir miškų tankmes.

Kelias iš Rygos į Tėrvetę net girgždėjo nuo perpildytų rogių. Žiemgaliai vežėsi šešis šimtus lietuvių galvų ir gyvą grobį iš Estijos.

Visame jų būryje, kuris išvyko medžioti Žvelgaičio, netrūko nė vieno vyro.

Kai ši procesija pasiekė Tėrvetę, nugalėtojų džiaugsmui iš visų pusių buvo uždegti laužai.

Pašerkite lietuvių arklius ir paleiskite – tegul keliauja, – tarė Viesturas.

Kai arkliai buvo gerai prišerti, jiems uždrožė botagu ir paleido keliu lietuvių pusėn. Pirmajame vežime tarp kitų mėtėsi ir kunigaikščio Žvelgaičio galva. Šuoliuojantys arkliai sykiu su kareivių galvomis nunešė ją į Lietuvą ir sustojo Žvelgaičio pilies kieme.

***

Vilkų staugsmas kitą naktį Lietuvoje buvo dvigubai stipresnis ir šiurpesnis. Drauge su vilkėmis staugė lietuvių žmonos. Jų kūnai po to dar ilgai kybojo ant virvių prie kiekvieno namo žiemos mėnesienoje. Jos nenorėjo, kad jų vyrai keliautų Dangun4 vieni, todėl išėjo jų palydėti.

Ir vėl nuo Estijos iki pat Nemuno viskas skendėjo giliame žiemos miege. Tik Ryga it juoda dėmė tebepūpsojo akinančiuose lyvių žemės sniegynuose.

1920


1 Orig.: Žadozu.

2 Nei lietuviams, nei latviams nebūdingas pagrindinės kūrinio veikėjos vardas Margita dėl fonetinio panašumo asocijuojasi su lietuviškais žodžiais „mergytė“, „mergaitė“, o pati veikėja primena apibendrintą lietuvių liaudies dainų mergelės paveikslą. Toliau minimas neįprastas kitos veikėjos, senos moters vardas Babiana atitinkamai asocijuojasi su bendriniais žodžiais „bãba“, babelė“, „babytė“ (vert. past.)

3 Šalin! Šalin! Viso gero! (vok.)

4 Orig.: Dangusā.