Eleni Ladia. Iš novelės „Moteris su laivu ant galvos“

Elenė Ladja (g. 1945 m.) – graikų rašytoja, archeologė, gyvenanti Atėnuose. Parašė 12 romanų, 12 esė rinkinių, 2 poezijos ir 1 kelioninės literatūros knygas, sudarė 7 literatūrologijos ir 7 archeologijos mokslinių straipsnių rinktines. Išvertė 7 knygas iš senosios graikų kalbos (Homero „Himnus“ ir kt.). Trijų garbingų Graikijos premijų, tarp jų dviejų valstybinių, laureatė (1981, 1991 ir 2007 m.). Ši ištrauka iš 2007-aisiais Valstybine premija apdovanotos novelės. Joje autorė atskleidžia sudėtingą graikų santykį su savo įstabiu istoriniu palikimu, padėjusiu pamatą europietiškai civilizacijai.

Vertėja

Buvau paskutinėje pradinės mokyklos klasėje, kai mano dėmesį patraukė vienas geografinis pavadinimas – atrodė kažkur girdėtas, ataidintis iš gilios praeities.

Vėliau atmintyje aritmetine progresija kaupėsi faktai, aiškinantys to pavadinimo prasmę.

Pirmiausia sapnai nulydėjo mane į megapolį, kur knibžda daugybė rasių, tarmių ir gatvių1.

Regėjau save, savo figūrą, tokią liekną, kad ji buvo beveik permatoma ir nyko horizonto gelmėje kaip įsivaizduota linija, o paskui sapno rūke meldžiausi nežinomam dievui, kuriam mano mokykloje sukauptos žinios suteikė vardą – Serapis.

Kitados man, vejamai nenuoramos jaunystės, patiko klajoti po turgų, ne pirkti, o stebėti margaspalvę minią, primenančią sapnų pasaulį. Troškau būti kosmopolitė kaip mano protėvių protėvis Aleksandras Makedonietis, stebėti žmones iš tolimų kraštų, klausytis negirdėtų jų tarmių, kaupti namuose mažyčius suvenyrus iš įvairių pasaulio kampelių.

Mūsų kvartalo turgų paverčiau savo sapnų miesto miniatiūra.

Vaikštinėdavau susigalvotomis gatvėmis, trokšdama sutikti poetą, sliūkinantį pavargusia eisena ir su brandaus kūrėjo pastabumu sugeriantį visa aplinkui, tyliai, be žodžių, nes gerklės liga jam grasė mirtimi. Tikrai, po trejų metų jis mirė. Svaigau nuo jo eilėraščių, aš, naujos helenizmo epochos paauglė, kuri netekusi sapnų miesto jo negedėjo (kaip Antonijus), aš, gerai pažinojusi ne vieną poeto gerbėją: su Miriu kartu meldėmės Serapiui, klausydamiesi, kaip jis šnibžda „gerai, kad tai ne aš“; pažinojau ir Lanį, Rameticho Aleksandriečio sūnų; Rafailą, Cezarioną ir Orofernį Ariaratą, pažinojau net tuos bevardžius, kurie bastėsi naktimis mirtininkų veidais ir žvilgsniais.

Jei atvirai, mirus poetui, nejaučiau netekties, nes gyvenau jo poezija2.

Tada mane traukė maištingas grožis, eklektiškas ir provokuojantis menas, religinis sinkretizmas: dievai su daugybe simbolių, liudijančių mišrią tikinčiųjų kilmę. Tada mes visi mylėjome Izidę, kurią tapatinome su Afrodite, ir Tichę, ir Demetrą.

Dažnai eidavau pas Serapį pasigrožėti jo didinga šventykla, kur meldėmės šventajai Trejybei: Serapiui, Izidei ir jų sūnui Harpokratui. Viską mačiau savo skrajotos fantazijos laiko labirinte. Kas liko iš Rakotės kvartalo? Griuvėsiai, trupančios architektūrinės detalės ir viena kolona su išsitrynusiu vardu, bylojančiu apie Serapio šlovę ir galią.

Tada, paauglė, saugojau prie pagalvės nedidelę Harpokrato statulėlę. Mums Egipto Izidė buvo ne tik Horo motina. Ta nuostabioji deivė, kuri šalia kitų savo pareigų buvo jūreivių ir laivų globėja, nukako į kitą pasaulio galą, ieškodama priešų išniekinto Ozyrio kūno. Suradusi jį ir jam nusilenkusi, su nuoširdžia nekrofilės aistra pamylėjo lavoną, geisdama jo sėklos. Šios baisios ir vienpusės meilės vaisius buvo Horas, vaikas laibomis galūnėmis, turėjęs daug pavidalų: kartais jis būdavo vaizduojamas kaip kūdikis, kartais – kaip meilės sūnus, kaip saulės vaikas arba kaip berniukas, sėdintis ant dramblio. Ir visi jo pavidalai turėjo gilią prasmę.

Mylėjau švelnių bruožų Harpokratą, pridėjusį pirštą prie lūpų ir simbolizuojantį tylą ir paslaptį. Tylos vaiką. Tokį aš jį mylėjau.

Ankstyvoje jaunystėje troškau atsidurti sapnų mieste įsimylėjusi.

Turėjau pasirinkusi ir miestą, ir jausmus; neturėjau žmogaus. (Ir nusprendžiau ieškoti tavęs žiemą vasarą.)

Mėgau vėlai pakirdusi leistis į nuostabų, kasdien kitokį ir erotišką pajūrį, kur manęs laukdavo stiprios Viduržemio jūros bangos ir draugai.

Koks buvo mano vardas? Galėjau rinktis, bet nenorėjau.

Pabūkime anonimais, tarsi būtume seniai mirę.

Ten, pajūryje, buvai ir tu. Prasidėjo mūsų meilė, gili, paslaptinga, kupina mano vaikiškų pokštų, žadinusių tavo fantazijas.

Mano sapnų mieste dažnai lydavo, kartais su audromis, kurios kėsinosi išplauti iš miesto prisiminimus – juk tiek dinastijų būta, žmogžudysčių ir kraujomaišos, – o kartais ten tyliai krapnojo lyg naktinės maldos skambėjimas, nes dykumoje už miesto išties gyveno prisiekę asketai.

Rymodavome po palme savo rajonėlyje ir žiūrėdavome vienas į kitą… Įsimylėjome, nes abu žinojome, tik niekados šito vienas kitam nesakėme, kad esame buvę čia, šiame mieste, ir ne kaip reinkarnavęsi vaikinas ar mergina, krūmas ar žuvis, o tie patys mes, moteris ir vyras, nuolat ieškantys meilės ir todėl pasiklydę tarp epochų.

Vieną kartą, kai man buvo septyniolika, paskendusi tavo glėbyje po vieno iš mūsų pasimylėjimų, paklausiau: „Ką darysime, jei svajonės išsipildys ir virs tikrove? Ar tai pakelsime? Ar įmanoma susitaikyti su tikroviškomis svajonėmis? O su išsvajotais žmonėmis, kurie virsta tikrais?“

Tu klausiamai pažiūrėjai į mane, tarytum pats apie tai niekados nebūtum pagalvojęs. „Nežinau, – atsakei sutrikęs. – Brangink akimirką, palik tuos klausimus. Būk čia ir dabar, nes dabarties nėra…“ Ties šia užuomina nutilai, ir sakinys amžinai liko neužbaigtas…

Tik vėliau supratau, kad nenorėjai, tiksliau, negalėjai susitaikyti su mintimi apie svajonių išsipildymą.

Pagaliau tu nemėgai hipotezių. Net mitologijos neišmanei tiek, kad suprastumei, jog moterys tapatinasi su miestais ir jais tampa.

Likau su tavimi, tikėdama, kad vieną dieną suprasi ir miestą, ir mane.

Atėjo diena, kai tapau Karpokrato mokine. Įdomu, kodėl pasirinkau jį mokytoju, kai mieste dėl, žinoma, vešinčio religinio sinkretizmo buvo tiek daug mokyklų ir filosofijų?

Gal dėl to, kad jo vardas priminė dievybę ir mano mylimą tylos jaunuolį: „Harpokratas… Karpokratas…“

Tada mieste visi, vietiniai ir atvykėliai, kalbėjo kalba, kuri buvo ir man gimtoji. Ak, mano gimtoji kalba, kas nutiko tavo pasauliniam viešpatavimui? Kas pakirto tavo didybę? Neatimkite mano duonos? Noriu ir arton, ir „duonos“? Noriu hydor ir „vandens“… Visko noriu, visų graikiškų žodžių, visų jų reikšmių, noriu surinkti juos kaip aukso smilteles, kad nė viena neprapultų.

Na štai ir išsipildė mano jaunystės fantazija. Vienas iš tų senų mano vaizduotės paveikslų tapo tikrove ir neduoda man ramybės. Koks šėtonas tada perskaitė mano, užgaidžios merginos, gal net burtininkės, mintis ir troškimą; mano miesto turgus ir visa mano šalis dabar pilna svetimšalių, atvykėlių iš kitų šalių, kitokių tikėjimų. Jie kartais kalba ir graikiškai, tačiau jų tarsena panaši į tokią, apie kokią rašė mano mylimas poetas savo eilėraštyje „Vakarų Libijos valdovas“3.

Jie kalba ir savo gimtąja kalba, tačiau taip garsiai, kad apkurstu.

O mano sapnų mieste Karpokratas savo gražia graikų kalba tęsė mokymą, primindamas man miesto poetą: „Kokia graži ir melodinga graikų kalba…“

Mieste klestėjo gnosticizmas, besigrumiantis su krikščionybe, jau antrą šimtmetį bandančia įsigalėti visame pasaulyje. Dauguma miesto gyventojų nežinojo, kokį tikėjimą rinktis. Tai buvo burtų, raganų, asketizmo ir homeopatijos, graikų filosofijos ir rytietiškų tikėjimų knibždėlynas – štai koks buvo mano miesto dvasinis gyvenimas. Ir apie viską buvo kalbama logiškiausia iš visų kalbų – mūsų, graikų.

„Ne, Jėzus buvo ne dievybė, o tikras Marijos ir Juozapo sūnus“, – aiškino mūsų mokytojas.

Dieviška galia jį aplankė todėl, kad jis buvo pats teisingiausias iš visų ir vienintelis išsivadavęs nuo valdingų angelų, įnoringų blogosios materijos kūrėjų. Anot logikos, Dievas negalėjo nusileisti į žemę žmogaus pavidalu, o pamišėlio – kur jau ten.

Taigi, pagal Karpokrato gnosticizmą, esama dviejų dievų: Aukščiausiojo dievo, kuris nesukūrė blogio, ir dievo Kūrėjo, „plagiatoriaus“ arba Senojo Testamento dievo, ambicingo ir kerštingo, kuris pavogęs Aukščiausiojo dievo idėją sukūrė pasaulį, panašų į save. Netobulą pasaulį, kupiną blogio. Gnostikai su Jėzaus pagalba turi susigrąžinti Aukščiausiąjį dievą.

Pameni, eidavome į susitikimus – nors tu juos truputį pašiepdavai, – kuriuos Karpokratas rengdavo įvairiausiose vietose?

„Angelų gauja, – sakydavo jis savo gražiu balsu, – pabėgo nuo Aukščiausiojo bevardžio dievo ir sukūrė materialų pasaulį…“

„O kodėl Aukščiausiasis dievas neturi vardo?“ – vieną svajingą vakarą paklausė mokinė, kuri neslėpė meilės jam. Visos kitos mylėjo jį slapta, tik ne aš, nors tu, turėdamas lakią fantaziją, tuo netikėjai ir net pavyduliavai.

„Vardas nubrėžia ribas; išgirdus vardą, vaizduotė tučtuojau tapo paveikslą ir kuria formą. Nėra slapto dievo vardo, kaip kai kurie mano. Aukščiausiasis yra bevardis“, – aiškino Karpokratas.

Visų šių idėjų buvo mokoma graikų kalba, tokia įtaigia, kad vėliau, sugrįžus į miestą ir išgirdus aplink kalbant kitomis kalbomis, atrodydavo, kad visų kalbų žodžiai skamba graikiškai. Miesto dvasinis gyvenimas buvo prisodrintas mūsų – graikų kalbos.

Visur užuodžiu mūsų pėdsakus, visoje Žemėje, nes esu senas graikų šuo.

Kai mokėmės pas Karpokratą, visi kalbėjo tik graikiškai, nors mieste jau viešpatavo romėnai. Visa buvo sugraikėję… Ne kitaip. Palikome daug Ptolemajų – dinastiją karalių su tuo pačiu vardu ir būtinai kokiu nors apsėdimu, suteikusiu kiekvienam jų pravardę, padedančią atskirti Ptolemajus vieną nuo kito. Jie visi kalbėjo graikiškai. Niekas nesimokė „tarnų“ kalbos, nebent paskutinė mūsų miesto karalienė, nemiga serganti graikė, nusižudžiusi auksiniais faraono rūbais. Tik ji, žemiškoji Izidė, mokėjo kelias barbarų kalbas, kaip rašė Plutarchas.

Ptolemajų dinastijos palikuoniai – išminčiai, svajotojai, eruditai, tačiau sykiu motinžudžiai, tėvažudžiai ir brolžudžiai, abejingi religijai ir tolerantiški bet kokiam tikėjimui, – buvo karalių kraujomaišos vaisiai, neįtikėtinų stiprybių ir silpnybių įsikūnijimai.

Dramatiški, erotiški, dievo pateptieji sutuoktiniai-giminės, kurie tikėjo Dzeusą ir Herą, bet labiausiai – Ozyrį ir Izidę, juk egiptiečiai brolis ir sesuo įsimylėjo vienas kitą dar motinos įsčiose, būdami embrionai, ir aistringai mylėjosi tamsioje ertmėje po motinos širdimi.

Ir mudu, nors ir nebuvome faraonai, brolis ir sesuo, mylėjomės su tokia aistra, kad ne kartą veidrodis priešais atspindėdavo mūsų kūnus kaip vieną. Mūsų atspindys atrodė kaip nuostabi dvilytė būtybė, turinti vienodą plaukų ir odos spalvą, vienodas galvos ir kūno proporcijas, ir nė nenorėdami tapome tuo, ko mus mokė gnosticizmas, – dviejų lyčių vienybe. Vienalyčiais, belyčiais. Galutinis ir visiškas lyčių nyksmas.

O kas yra už lyties ribų? Šis klausimas persmelkė ir mano kūrybą. Gimimo skausmas, pirmapradis džiaugsmas? Kas slypi už šiuolaikinės genetikos, tiriančios lyčių ypatumus? Šito atsakymo ir ieškau: kaip atsirado skirtingos lytys?

Nors, prisipažinsiu, mane domina tik siela.

Karpokratas norėjo, kad suprastume, jog žmogaus išsigelbėjimas, kol kūnas gyvena, yra tik tikėjimas, meilė ir kūnų sueitis. „Išnaudoti kūną drausminant, – mokydavo, – nes kūnas yra materialus sielos kalėjimas, jį reikia išsemti ir sunaudoti nuolatinėms sueitims.“

Man patiko tokie jo patarimai, aš nebuvau godi sueičių, bet troškau malonumo, šito siekiau, nejausdama kaltės ir tikėdama, kad atlieku šventą aktą. Jei atvirai, mylėjau tavo kūną, nes jį mylėjo mano siela. Ne dėl to, kad šito mokė mokytojas, kuris, beje, pats niekados nėra mylėjęsis. Turbūt jo pagarsėjusi abstinencija ir asketizmas keldavo mokinėms dar stipresnį, nenumaldomą geismą. O aš mylėjau tave, ir nesvarbu, kad pykai dėl mano koketiškų žvilgsnių kitiems vyrams. Dievinau tave. Argi būčiau kalbėjusi tau mūsų miesto poeto eilėmis? Argi mūsų meilės vietos mano atmintyje būtų pažymėtos krauju?

---