Emija Grigorjeva. Eilės
Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas
Emija Grigorjeva (g. 1998) – poetė, vertėja. Vaikystėje ir paauglystėje jos kūrybinė veikla sukosi apie choreografiją, o 2019 m. pradėjo rašyti ir versti. Lietuvių prozos ir poezijos vertimai bei autorinė kūryba publikuoti kultūrinėje spaudoje (žurnaluose „Nemunas“, „Metai“, „Domuzīme“, laikraštyje „Konteksts“) ir interneto portaluose ubisunt.lu.lv, punctummagazine.lv, kroders.lv, delfi.lv. Dalyvauja literatūros skaitymuose, festivaliuose, poezijos slemo vakaruose, rašymo ir vertimų dirbtuvėse.
* * *
su tavimi jaučiuos gležna
lyg lapeliai herbariume
akvareliniuose piešiniuos
mokytoja juos surinko
ir grąžino gegužę
popieriuj teliko
lapo gyslelės
* * *
savimi būnu
tik grįždama namo:
po gatvės žibintu
suskylu į dvi
juodas skilteles
* * *
minu dviračiu tau iš paskos
atsargiai tarsi dygsniuočiau švarko siūlę
judame saulės pluoštu
aplink dinozaurų gėlynus saulės pluošte pražydusius
žalsvos muselės skraidžioja aplinkui nutrenktą kurmį
nutūpusios puotauja ir niekaip nesupranta
kodėl gi maldininku vadinamas
vabzdys o ne kurmis
juk plaštakos jo kur kas platesnės
su tokiom ir malonės melsti galima karščiau
mes – švieži potėpiai
užbaigtam paveiksle
iš šio turėjo išeiti peizažas
mes – apokalipsės raiteliai
atšuoliuojame pirmieji
mes – mirtis ir badas
mes – mažyčiai savo kūnų gabalėliai
įsprausti į rėmus
be galo be galo tikri
* * *
saulė netrukus leisis
pakrantės žalumai taip ir nespėjus į mane įsiskverbti
pasiduosiu jai: ištiesiu rankas
tarsi krisčiau ar sklęsčiau
po vaikystės rytmetį
su kramtomąja guma ji prilipino
dievo motinos atvaizdėlį prie spintos
pelargonijos aptrupėjusiuos molio vazonuose
apsunkusios tarytum artybė nutolusi amžiais
esama daiktų kuriuos pakelsi tik suėmęs glėbin
maukiu pieną iš aliuminio dubens
šio kraštas – it sudiržusios lūpos
vyro kurio nieks nepamils
kurį visgi bučiuosiu nes
saulė netrukus leisis
tas milžiniškas rutulys
tebedžiūva tuopos šakose
kūdikio rūbeliai
mano rankos
pora kiaurasamčių
nutvieskia
ištįsusį tavo šešėlį
* * *
smilgos it meškerės
nulenkia galvas,
jau ir gysločiai nebeželia
pakelėse,
vandenys, kuriuos atsispindi
medžiai ir uolos,
niekados nebūna skaidrūs,
veidrodis, kur atsispindi
mano veidas, niekados ne-
tu pakeli nuo grindų
tarsi klajoklis mano
kelnaites – ką tik kritusio
gyvulio galvą,
nuskinta gėlytė
liudija manąją rinkėjos prigimtį
(o ši juk seniausia pasauly
iš visų prigimčių?)
negabus vaikiščias, vaidinęs
eglutę kalėdiniam spektaklyje,
užaugęs supranta – jo vaidmuo
visa apjungė.
tavo sesuo prieš keletą savaičių
supainiojo sprigę su rusmene,
ir vis dėlto ji buvo teisi:
rusmenės varpelis – tai meilės simbolis,
o jos lapeliai nuodingi.
eik pas mane
ir pamatysi: pirštų galiukais
palypėjus kalnan, aš esu
panas, o mano rankose –
birbynė iš žolės stiebelio.