„Geras vertėjas balansuoja ant subtilios ribos“
Lietuvių literatūros vertėją Dacę Meierę kalbina dr. Laura Laurušaitė.
Esi kvalifikuojama kaip viena geriausių vertėjų Latvijoje (tą liudija ir skaitytojų dėmesys, ir gausūs apdovanojimai, ir prezidento Edgaro Rinkevičiaus pasirinkimai – bene penkios iš dešimties jo rekomenduojamų perskaityti knygų yra Tavo verstos). Ar esi mokiusis vertimo, ar kalbos pojūtis atsiranda intuityviai? Kiek vertime esminga praktika, įdirbis, o kiek pastanga rasti atitikmenį kiekvienu konkrečiu atveju? Kiek vertėjos laiko užima papildomų šaltinių studijos?
Penkios iš devynių! (šypsosi) Niekada nesu studijavusi vertimo teorijos, išmokau kaip amato – versdama, bendradarbiaudama su redaktoriais, analizuodama ir lygindama kitų vertėjų darbus, bet labiausiai – skaitydama ir įsiklausydama. Man atrodo, svarbiausia yra intuicija, tas neapčiuopiamas dalykėlis, vadinamas kalbos jausmu, ir begalinė kantrybė, kai esi pasirengęs vėl ir vėl keisti savo verčiamą tekstą, gilintis, pajusti autoriaus balsą. Man labai reikšminga tapo tai, kad nuo pat pradžių griebiausi itin sudėtingo ir tiršto teksto, su kuriuo, apimta jaunystės beprotybės, neturėdama sutarties su leidykla, tiesiog savo malonumui, kažkokio vidinio stimulo genama, dirbau daugiau kaip dvejus metus. Tai buvo Umberto Eco „Rožės vardas“ – būtent šis vertimas mane padarė vertėja. O kai ilgai prasėdi, išnaršai enciklopedijas, žodynus ir įvairiausias knygas, bandydama latviškai atkurti nepaprastai tirštą tekstą, išsiugdai profesinius įgūdžius ir principus. Be to, man pasitaikė geri patarėjai ir redaktoriai. Ko gero, kiekvienas vertėjas ilgainiui susikuria įvairių sričių konsultantų tinklą. Papildomi šaltinių tyrimai? Kaip kuriai knygai. Šiuo metu verčiu ispanų autorės Irenės Vallejo kūrinį, kuris lietuviškai išleistas pavadinimu „Knygos gimimas“. Panašu, vėl būsiu pasiekusi savo lėčiausio vertimo rekordą. Visas tekstas prisodrintas tikrinių daiktavardžių (latviškai jie turi būti rašomi pagal tam tikras taisykles), tikslių ir netikslių citatų, nuorodų ne vien į literatūros tekstus, bet ir į filmus, o man norisi viską rasti, patikrinti, kad net iš pažiūros paprastose vietose nenuklysčiau į lankas. Apskritai esu lėtaeigė vertėja. Viena iš mano lėtumo priežasčių ir yra ta, kad noriu rasti, pačiupinėti, ištikrinti viską, kas paminėta tekste, ir taip nejučia nusiskaitau į šoną. Deja, tikriausiai tai rodo ne uolumą, o negebėjimą susitelkti ties tuo, kas svarbiausia.
Ar vertimas yra perteikimas, ar perpasakojimas? Kaip manai, kiek verstiniame kūrinyje yra vertėjo ir kiek autoriaus? Ar vertėjas gali būti kvalifikuojamas kaip bendraautoris, kuris vertimą užpildo savo leksika ir patirtimi, ar jis nematomas mediumas? Koks vertimas, Tavo nuomone, geras?
Ir tai, ir tai. Vertėjas yra bendraautoris, taip. Juk žinome, kad neįmanomi du vienodi to paties kūrinio vertimai. Nėra vienintelio teisingiausio ir tiksliausio bet kurio literatūros teksto vertimo. Kiekvienas vertėjas tekstą atlieka kaip aktorius vaidmenį arba kaip muzikantas kompoziciją. Tarsi tą patį kūrinį, bet kiekvienas savaip. Vertėjas yra bendraautoris, kuris turėtų likti nematomas. Reikia susilieti su autoriumi, transformuotis į autorių, bandyti perteikti autoriaus tekstą sava kalba. Ir vis dėlto versdami neišvengiamai keičiame tekstą, užteršiame savo patirtimi, darome įtaką savo kalbos supratimu ir pojūčiu. Veikiausiai gero vertimo bruožas – pusiausvyra tarp tikslumo ir gyvumo, pusiausvyra tarp ištikimybės autoriui ir savo kalbai.
Vertėjas yra ir įvaizdžio kūrėjas, nes vertimai formuoja įsivaizdavimą apie vieną ar kitą šalį ir tautą. Kaip renkiesi knygas? Ar perskaičiusi iškart žinai, kad versi, ar orientuojiesi į numanomą recepciją, ar sprendimas turi subręsti, nusistovėti, susigulėti, o gal lėmėjai – kiti (leidyklos, draugai iš kultūros sferos, literatūros agentai ar kt.), o Tu tik įgyvendintoja?
Taip, vertėjai didele dalimi yra ir kitų šalių ambasadoriai. Mano supratimą apie pasaulio tautas ir įvairias vietoves daugiausia formavo skaitomos knygos (ypač vaikystėje ir paauglystėje), manau, ir kitiems panašiai. Bet kai renkuosi knygą vertimui, aišku, nemąstau tokiomis kategorijomis, kaip „o, šis tekstas leis latviams pažvelgti į lietuvių sielą“, „šita knyga – Italijos visuomenės veidrodis, todėl reikia išversti“. Pati leidykloms dažniausiai siūlau tai, kas patraukė mane kaip skaitytoją ir galėtų sudominti kitus. Visko pasitaiko. Būna, kad skaitydama jau žinau, kuriai leidyklai siūlysiu knygą, kartais po ilgo laiko koks seniau skaitytas tekstas vis sukasi galvoje, skatindamas surasti jam leidėją. Kartais viskas įvyksta akimirksniu: perskaitau originalą, ir kitais metais knyga jau pasirodo latviškai. Bet paprastai procesas užtrunka. Pastaraisiais metais išverčiau tris Italo Calvino knygas, kurias pamilau dešimto dešimtmečio vidury, ir visą šį laiką jos kantriai laukė lentynoje (ir mintyse). Rečiau, bet pasitaiko, kad neapleidžia jausmas, jog konkretus tekstas tiesiog privalo egzistuoti ir latviškai. Pavyzdžiui, mano išverstas Primo Levi. Didelė dalis vertimų atsiranda dėl to, kad kurį nors tam tikro autoriaus kūrinį esu išvertusi anksčiau, leidyklai ir skaitytojams (suprask, rinkai) jis patiko, todėl tenka versti ir kitus jo kūrinius. Aišku, daug tekstų pasiūlo leidėjai ir agentai. Savo darbotvarkėje stengiuosi kaitalioti lengvus ir sudėtingus tekstus. Kartais verčiu ir tokias knygas, dėl kurių literatūrinės kokybės entuziazmu netrykštu (galų gale, čia mano darbas, ne vien hobis), bet jos man padeda vėl pasiilgti sudėtingų, lėtai gludinamų kūrinių.
Latviams, turintiems tokią stiprią literatūrinę tradiciją ir žiūrintiems į lietuvius kiek iš aukšto, dar nuo tų laikų, kai lietuviai samdydavosi tarnauti pas turtingus latvių ūkininkus (kiek anekdotų apie tai prikurta!), tikriausiai sunku įsiūlyti vertimą iš lietuvių kalbos. Ar apskritai skaitytojai reflektuoja, kad knyga yra lietuvių autoriaus? Kokios Tavo verstos knygos Latvijoje turėjo didžiausią pasisekimą? Kokios knygos šiuo metu apskritai mieliausiai skaitomos Latvijoje?
Pati esu kilusi iš „lietuvių ubagų“ (latv. leišu nabagi). Mano senelis buvo našlaitis lietuvis – būdamas vaikas, XX amžiaus pradžioje, klaidžiojo po Liepojos uostą, vėliau tarnavo latviams šeimininkams. Bet laikai greitai keičiasi. Žiniasklaidoje vis dažniau pasigirsta nerimo, kad Lietuva mus aplenkė visose srityse. Kai grįžau iš studijų Vilniuje, mano pastangos įsiūlyti leidykloms lietuvių literatūrą buvo bevaisės, net su italais reikėjo pavargti. Taip ir tapau italų literatūros vertėja (savo sąskaitoje esu sukaupusi jau apie 80 itališkų knygų vertimų), ir tik Kristinos Sabaliauskaitės dėka grįžau prie lietuvių. O jos knygos Latvijoje labai mėgstamos ir skaitomos. Man atrodo, joms ir pavyko pakeisti latvių požiūrį į lietuvių literatūrą: iš „nieko ten gero“ į „kodėl mes, latviai, neturime tokių puikių romanų kaip lietuviai?“. Bet apskritai iš mano verstų autorių skaitytojai bene labiausiai pamėgo Umberto Eco, Alessandro Baricco, Kristinos Sabaliauskaitės, Jaume’o Cabré, Roberto Bolaño kūrinius. Nepasakysiu, kuris pastaruoju metu skaitomiausias, reikėtų klausti leidėjų ir prekybininkų. Beje, kaip bebūtų gaila, Latvijoje išleidžiamose knygose nenurodomas tiražo dydis.
Ar Tau svarbus jau išleistos knygos likimas? Ar jautiesi už ją atsakinga, ar domiesi, kaip ji cirkuliuoja Latvijos kultūroje, dalyvauji pristatymuose, ar viską palieki savieigai, leidi išverstos knygos ateitį kurti skaitytojams ir kritikams?
Verčiu skaitytojams, o ne į stalčių, todėl man labai svarbu, kad mano vertimai nepasimestų naujų knygų sraute. Išleidžiama daug, bet tik reta verstinė knyga susilaukia recenzijos (mūsų kultūrinės spaudos padėtis gana apgailėtina). Tad reikia daryti viską, kad potencialūs vertintojai kūrinį pastebėtų ir patikėtų, kad reikia perskaityti! Tai pokštas tik iš dalies. Kiekvieną savo kūrinį, net dešimties sakinių paveikslėlių knygas vaikams, stengiuosi pareklamuoti visuose socialiniuose tinkluose. Jei kviečia, vykstu į bibliotekas, mokyklas. Galimas daiktas, kad vertingiau būtų versti, užuot feisbuke reklamavus kas jau išversta, bet žiūriu į tai kaip į smagų žaidimą.
Vertimas yra Tavo profesija. Ar vertimas Tau – juodas darbas ar kūrybiška meditacija? Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga įgyvendina renginių ciklą „Literatūros kūrinio vertimas – menas ar amatas?“. Įdomu, kaip Tu suvoki šią dichotomiją – kaip pusiausvyrą ar priešpriešą?
Ir vėl klausimai, į kuriuos norisi atsakyti „ir, ir“. Vertimas yra varginantis darbas, bet kūrybinė meditacija taip pat būtina. Beje, geriausius sprendimus randu ne prie stalo, o vaikščiodama ar bėgiodama. Tekstai mintyse veikia patys. Bet šiaip jau save išdidžiai vadinu amatininke. Gal esu paveikta viduramžių kultūros, nes amatininkų sluoksnis, padėtis, gyvenimo būdas atrodo idealus ir man tinkamiausias. Kaip amatininkė, esu atsakinga tik už tradicijos (originalo), profesijos ir garbės įstatymus, bet neturiu nei pono, nei viršininko. Menininkas turėtų ieškoti naujumo, laužyti ribas, o ne sekti svetimu pavyzdžiu. Tačiau toks skirstymas į amatininkus ir menininkus veikiau yra žodžių žaismas. Geras vertėjas balansuoja ant subtilios ribos: tarp meninės ir kalbinės laisvės bei ištikimybės originalui.
Interviu manęs paprastai klausia, ar sunku versti iš latvių. O aš apversiu šį klausimą ir paklausiu – ar sunku versti iš lietuvių? Ar pasitaikė atvejų, kai norėjosi viską mesti?
Versti apskritai yra sunku (juokiasi). Dažnai pavydžiu, kad lietuviškai tą patį dalyką pasakyti galima visapusiškiau, kompaktiškiau, trumpiau. Dalyvių formos turtingesnės nei latvių, lietuvių kalbos veiksmažodžiai labiau įkrauti reikšmiškai. Dažnai esu priversta pasitelkti šalutinius sakinius ten, kur lietuviškai pasakyta lakoniškai ir glaustai. Taigi ilgi Sabaliauskaitės sakiniai latviškai dar ilgesni. Kita vertus, jausmas, kad visiškai nesugebu ir negaliu versti, aplanko beveik kaskart, kai susiduriu su rimta ir sudėtinga knyga. Darbo pradžioje viskas regisi beviltiška, bet per stebuklą išsisprendžia (nors ir nespėju pabaigti iki pažadėto termino).
Esi viena iš nedaugelio vertėjų, pragyvenančių iš literatūros vertimo. Kiek žinau, Lietuvoje tokių irgi vienetai. Kaip tai įmanoma Latvijoje?
Kiek žinau, Latvijoje honorarai mažesni ir mokesčių sistema ne tokia palanki kaip Lietuvoje. Pragyventi iš literatūros vertimų galima tuo atveju, jei esi jau pakankamai pripažintas ir gali užsitikrinti Lietuvos kultūros instituto, Latvijos kultūros kapitalo fondo, europinių projektų ir pan. paramą. O kartais tenka ir kokia premija. Bet galų gale, literatūros vertėjas juk sėdi namuose, valgo namuose, nereikia nei dailių drabužių, nei išlaidų transportui – paranku (šypsosi). Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Latvijoje vertėjai ir autoriai gauna valstybės paramą už knygų panaudą viešosiose bibliotekose. Kadangi verčiu nuo 1996-ųjų, knygų prisikaupė daug.
Sakau, kad latvių literatūrai Lietuvoje dabar aukso valanda, nes Noros Ikstenos „Motinos pienas“ suveikė lyg ledlaužis, kuris pramušė susidomėjimą. Ar Latvijoje išskirtinai tik K. Sabaliauskaitės knygų pasirodymas tapo lūžio tašku, kuris išjudino skaitytojus, išpopuliarino Lietuvą, paskatino meiliau pažvelgti į kaimynų literatūrą? Juk Tavo kalbų arsenale greta lietuvių – dar ir italų, ispanų, katalonų, bet akivaizdu, kad pastaruoju metu lietuviški vertimai ėmė dominuoti?
Taip, įžvelgiu čia dvi priežastis. Pirmoji – kaip jau minėjau, K. Sabaliauskaitės knygos sugriovė įsitikinimą, kad kaimynai nuobodūs. „Silva rerum“ suveikė kaip ledlaužis, panašiai kaip N. Ikstenos „Motinos pienas“ Lietuvoje ar Peterio Høego „Panelės Smilos sniego jausmas“ Europoje, kalbant apie skandinavų literatūrą. Bet antra ir, ko gero, dar svarbesnė priežastis – rimta ir svari Lietuvos kultūros instituto parama. Dėl to leidėjai nebijo rizikuoti ir publikuoti nežinomus kaimynų kūrinius. Mano nuomone, susidomėjimas tikrai išaugo, daugelis leidyklų dabar leidžia mano kolegų išverstas lietuviškas vaikų ir paauglių knygas, tikiuosi, kad ilgainiui latviškai bus prieinama ir daugiau lietuvių literatūros suaugusiesiems. Anksčiau latviai labai mėgo estų literatūrą, kurią taip puikiai verčia Maima Grīnberga, Guntaras Godinis ir kt. Pagaliau šiek tiek skaitytojų meilės tenka ir lietuviams.
Aš versdama pergromuliuoju tekstą daug kartų, kol šis tampa artikuliuotu kūriniu, kuriame dominuoja autoriaus, o ne vertėjo balsas. Bet žinau, kad yra vertėjų, kone iškart rašančių švarraštį. Kokia Tavo vertimo strategija? Kaip randasi vertimai, kurie skaitomi, pastebimi, apdovanojami?
Dažniausiai iš pradžių randasi klaikus juodraštis, kuriame gramatikos ir tikslumo požiūriu lyg ir viskas tvarkoj, bet stinga gyvybės. Gal pašalinei akiai net nepasirodytų, kad juodraštis klaikus. Ir tik tada, kai kartu su knyga praleidžiu ilgesnį laiką nuolat dirbdama (niekada nežinai, kiek – kartais prireikia savaičių, kartais mėnesių), vienu momentu viskas tarsi sukimba: grįžtu į pradžią ir vėl kimbu į tekstą nuo pradžių, šįkart įkvėpdama jam gyvybės – teksto pakeitimai galbūt nereikšmingi, bet, mano akimis, jie viską atgaivina. Prieš atiduodama redaktoriui, darsyk lėtai perskaitau ištardama kiekvieną žodį, nors ir ne balsu.
Kodėl būtent lietuvių literatūra? Kaip ji atsirado Tavo akiratyje? Juk esti daugybė „rentabilesnių“ kultūrų, turinčių pasaulinio garso rašytojų, žymiai labiau dominančių skaitytojus? Ką apskritai manai apie mažųjų šalių literatūras: ar jos tiesiog mažiau pastebimos, ar kaip tik – turi didelį istorinio unikalumo, patirties tikrumo, neįprasto vaizdavimo potencialą?
Kai išvykau studijuoti į Vilnių, artimieji juokėsi, kad manyje prabilo protėvių kraujas. Apskritai lietuvių kalbos pradėjau mokytis dar vidurinės mokyklos metais, Atgimimo laikais. Susidraugavau su folkloristais, važinėjau autostopu po Lietuvą – geras tonas reikalavo bent šiek tiek pramokti. Paskui ėmiau įsivaizduoti, neva mane domina lyginamoji kalbotyra. Tačiau iš prigimties aš amatininkė, o ne mokslininkė ir tyrėja. Patinka knebinėtis su forma, o ne užduoti klausimus ir ieškoti atsakymų. Visos kalbos yra vertos būti išmoktos, ir visos literatūros nusipelno būti išverstos. Akivaizdu, rinka turi savo dėsnius: be finansinės paramos vadinamosios mažosios literatūros vietos rinkoje išsikovoti negali. Tačiau istorinio unikalumo ir patirties autentikos lygiai taip pat galima rasti visų tautų literatūrose, net ir tos didžiosios toli gražu ne vienalytės. Sicilija, Toskana ir Pjemontas skiriasi labiau nei Latvija, Lietuva ir Estija. Vis dėlto pavydžiu Lietuvos skaitytojams, kurie knygynuose gauna nepalyginamai platesnę verstinės literatūros pasiūlą iš daugelio tokių kalbų, iš kurių vertimų į latvių nėra ir tikriausiai nebus. Galbūt lemiamą reikšmę turi tai, kad skaitančių lietuviškai – dvigubai daugiau, nežinau. O gal skaitymo kultūra Lietuvoje labiau išvystyta nei pas mus. Juk sakiau: pas mus dabar madinga pavydėti lietuviams. Matai, ir aš ne išimtis.
Ar lietuviai ir latviai gali vieni kitus geriau pažinti per literatūrą? Kuo latviams lietuvių autorių tekstai būtų įdomūs? Kaip manai, labiau rezonuoja perteikiantys panašią istorinę patirtį, su kuria galite tapatintis, ar tie, kurie ją papildo arba išveda į fantastines erdves, kitokio pasakojimo teritorijas?
Ko gero, lietuvių padėtis ideali – vienodai artimi ir tolimi, pažįstami ir svetimi, tokie patys kaip mes ir vis dėlto kitokie. Panašūs ir skirtingi tinkamomis proporcijomis. Yra ir su kuo tapatintis, ir kuo stebėtis.
Neabejoju, kad geriausias būdas pažinti kitus – per knygas ir muziką. Aišku, sprendžiu pagal save, bet mano vidiniame žemėlapyje aiškiai išsiskiria tik tos šalys, kurių literatūrą ar muziką bent kiek pažįstu.
Verti ir istorinius romanus (K. Sabaliauskaitės, Undinės Radzevičiūtės), poetinę-mitologinę prozą (Donaldo Kajoko, Rasos Aškinytės), ir knygas vaikams, paaugliams (Tomo Dirgėlos, Kotrynos Zylės, Ignės Zarambaitės), ir apsakymus (Vido Morkūno), ir eksperimentinės formos kūrinius (Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro Haiku“). Kiek jautiesi atsakinga reprezentuoti lietuvių literatūros procesą, pristatyti prozos peizažą (nors ir individualiai (nu)jaučiamą), o kiek svarbus skaitytojų poreikis ir rinka?
Kaip sakiau, verčiu ir kas mane pačią patraukia, ir ką pasiūlo leidyklos, ir ko pageidauja knygų rinka. Taip susiformuoja platesnis vaizdas, nei būtų tuo atveju, jei viskas priklausytų nuo mano subjektyvių pasirinkimų. Yra daug lietuvių knygų, kurias norėčiau išversti, bet taip pat yra daugybė italų, ispanų, katalonų, kurios domina ne mažiau. Sunku sėdėti vienu metu ant keturių kėdžių. Tiesa, pastaraisiais metais daugiau dirbu su lietuviškais tekstais. Bet reikia pripažinti, kad dėl įvairių gyvenimo aplinkybių pastaraisiais metais apskritai daug mažiau dirbu. Keletą kartų per metus, kai tenka rengti paraiškas vienam ar kitam vertimų paramos konkursui, su leidėju peržvelgiame mano „lietuvių ilgąjį sąrašą“, tada jis virsta „trumpuoju sąrašu“, o galiausiai išverčiu vieną dvi knygas. Tačiau nepamirštu ir kitų knygų, buvusių ilgajame ar trumpajame sąraše, ir kartais jos ima migruoti iš vieno sąrašo į kitą, sukasi galvoje, primindamos, kad reikėtų dirbti uoliau… Pasitaiko, jog neapgalvotai prasitariu rašytojui, kad man labai patiko jo kūrinys, ir jis tai supranta kaip pažadą išversti, tačiau knyga, net prasiveržusi į „trumpąjį sąrašą“, vis tiek dažnai lieka už brūkšnio, ir tada mane graužia sąžinė.
Šiaip ar taip, skaitai daug lietuvių literatūros. Kas jai būdinga, lyginant su latvių? Gal esi įžvelgusi kokių esminių skirtumų ar panašumų? Mane, kaip literatūros komparatyvistikos atstovę, visada labai domina literatūrų artumo, jungčių ir skirčių dinamika.
Skaitau per mažai, kad galėčiau palyginti. Be to, per mažai skaitau ir latvių autorių. Neturiu mokslininkės ir tyrėjos įgūdžių – negaliu objektyviai palyginti. Mano įsivaizdavimą, kad lietuvių ir latvių literatūros skiriasi, labiausiai formuodavo pasikartojantys skaitytojų ir kritikų tvirtinimai, kad „latvių literatūroje nieko panašaus nėra buvę“.
Kaip vertinama vertėjo profesija Latvijoje? Ar egzistuoja vertėjų bendruomenė, ryšių tinklas, patirties dalybos?
Vertėjai tampa labiau pastebimi. Rečiau pasitaiko situacijų, kai apie verstinę knygą atsiliepiama taip, tarsi autorius ją būtų parašęs latviškai. Atskiros Vertėjų sąjungos neturime, esame Latvijos rašytojų sąjungos nariai. Tačiau bendruomenė, draugija – mano bičiuliai ir kolegos vertėjai – man svarbu. Bendravimas, vykstantis už oficialiųjų asociacijų ribų. Gana dažnai susirašome, diskutuojame, kreipiamės vieni į kitus patarimų.
Gyveni gana atsiribojusi – Ventspilyje, dažnai vaikštai pajūriu, esi ir bėgikė, ir grybautoja, ir jūros išplautų keramikos šukių rinkėja. Pastebėjau, kad dauguma rašytojų ir vertėjų rezidencijų įsikūrusios salose arba prie jūros. Ką jūra ir fizinė veikla suteikia vertėjui? Kur dar semiesi šiai profesijai reikalingų ištvermės ir kantrybės?
Čia, pasaulio pakrašty, prie jūros, pilna laisvos erdvės mąstymui. Daug ramybės, tylos ir baltojo triukšmo. Nors Ventspily gyvenu tik kiek daugiau nei trejus metus, nebegalėčiau grįžti į Rygą dėl triukšmo taršos ir šurmulio. Vertimas kenkia stuburui, nuo svetimų tekstų ir žodžių užanka smegenys, bet vaikštant ar bėgiojant – ypač siaučiant tokiam vėjui kaip Ventspily – viskas, kas nereikalinga, išpučiama lauk. Taip pat, aišku, muzika. Šiuo klausimu tikrai pasiilgstu Rygos su visu jos koncertiniu gyvenimu, bet, laimei, yra Ventspilio ir Liepojos koncertų salės. Ir yra Spotify. Negaliu be muzikos. Baroko instrumentinė muzika – mano kuras. Ir juodasis Rygos balzamas.
Daug fotografuoji. Ar fotografija lavina pastabumą, kuria estetinį santykį su tikrove, ar Tau tai tėra poilsio, atsipalaidavimo būdas?
Greičiausiai tai būdas prisijungti prie dabarties akimirkos. Vaikščioti sąmoningai, pastebėti visokias smulkmenas. Fotografuoti pamėgau, kai bėgdama vieną ir tą patį maršrutą begalę kartų, bandžiau pastebėti pokyčių – pirmą pumpurą, žiedą, gražiausią spalvotą lapą, šviesos kritimo kampą. O dabar akys ieško ir užfiksuoja puikų kadrą net tada, kai nefotografuoju. Čik, ir nuotrauka galvoje (šypsosi).
Kokio lietuvių literatūros vertimo, Tavo nuomone, Latvijoje labai trūksta? Jei būtų Tavo valia – ką verstum? Kodėl?
Apie ateities planus ir sumanymus verčiau nesakysiu nieko. Tik pažadu, kad stengsiuos atgauti uolumą ir versti dar ir dar. Lietuviai parašę pavydėtinai daug gerų knygų.