Guy de Maupassant. Mirusioji

Aš ją beprotiškai mylėjau! Kodėl mes mylime? Ar ne keista regėti pasauly tik vienintelę būtybę, galvoje teturėt vieną mintį, širdyje – vieną troškimą ir lūpose –vienintelį vardą: vardą, kuris nepaliaujamai trykšta kaip šaltinio vanduo iš sielos gelmių, kyla prie lūpų, ir mes jį kartojame ir kartojame, nuolat kuždame – visur tarsi maldą.

Nepasakosiu mūsų istorijos. Meilė turi ją vieną, visada tą pačią. Susitikau ją ir pamilau. Štai ir viskas. Metus praleidau, apgaubtas jos švelnumo – jos glėbyje, pakerėtas jos glamonių, žvilgsnio, suknelių, jos žodžių, susaistytas, įkalintas viso to, kas sklido iš jos taip gausiai, kad aš nebežinojau, diena dabar ar naktis, gyvas aš ar miręs senajam pasauly ar kur kitur.

Ir štai ji mirė. Kaip? Nežinau, nebežinau.

Vieną lietingą vakarą grįžo namo kiaurai peršlapusi, o kitą dieną ėmė kosėti. Kosėjo gal kokią savaitę ir atgulė.

Kas nutiko? Nebežinau.

Gydytojai ateidavo, rašė vaistus, išeidavo. Nešė vaistus; viena moteris jai juos sugirdydavo. Jos rankos buvo karštos, kakta – deganti ir drėgna, akys žibančios, liūdnos. Aš ją kalbinau, ji man atsakinėjo. Ką mes vienas kitam sakėme? Nebežinau. Aš viską pamiršau – viską, viską! Jinai mirė – labai gerai prisimenu tykų jos atodūsį, tokį silpną, tykų atodūsį – paskutinį. Slaugė pasakė: „Ak!“ Aš supratau, supratau!

Nieko nebesuvokiau. Ničnieko. Pamačiau kunigą, jis ištarė tą žodį: „Jūsų meilužė“. Man pasirodė, kad jis ją užgaulioja. Aš jį išvijau. Atėjo kitas, labai geras, labai švelnus. Kai prakalbo apie ją, pravirkau.

Mane užvertė daugybe patarimų dėl laidotuvių. Nebežinau. Tik puikiai prisimenu karstą, plaktuko smūgius, kai ją užkalė jo viduje. Ak, Dieve mano!

Ji buvo palaidota. Palaidota! Ji! Toje duobėje! Atėjo keletas žmonių, draugės. Aš pasprukau. Pabėgau. Ilgai žingsniavau gatvėmis. Paskui grįžau namo. Kitą dieną išvykau į kelionę.

Vakar sugrįžau į Paryžių.

Kai vėl pamačiau savo kambarį, mūsų kambarį, mūsų lovą, baldus, būstą, kuriame buvo visa, kas lieka iš žmogaus gyvenimo po jo mirties, mane vėl nusmelkė tokia baisi širdgėla, kad vos neatsidariau lango ir neiššokau į gatvę. Nebegalėdamas tverti tarp tų daiktų, tų sienų, kurios ją supo, glaudė ir turbūt nepastebimuose savo plyšiuose saugojo tūkstančius jos atomų – kūno ir kvapo atomų, čiupau skrybėlę, taikydamasis sprukti. Netikėtai, jau beveik prie durų, praėjau pro didelį veidrodį prieškambaryje, kurį ji buvo čia pastatydinusi, kad išeidama kasdien matytų save nuo galvos iki kojų, ar visi apdarai gerai dera, ar nepriekaištingi ir dailūs – nuo batelių iki šukuosenos.

Suakmenėjau prieš tą veidrodį, kuris taip dažnai ją atspindėdavo. Taip dažnai, taip dažnai, kad taip pat turėjo išsaugot jos atvaizdą.

Stovėjau virpėdamas, įsistebeilijęs į stiklą, lygų, gilų, tuščią stiklą, bet  išsaugojusį ją visą, užvaldžiusį ją taip pat kaip aš, kaip aistringas mano žvilgsnis. Man pasirodė, kad myliu tą veidrodį, – prisiliečiau jo: jis buvo šaltas. Ak, prisiminimai! Prisiminimai! Skausmingas veidrodis, tvilkinantis veidrodis, gyvas, siaubingas veidrodis, atgaivinęs visas kančias! Laimingi tie žmonės, kurių širdis kaip veidrodis, kuriuo slysta ir pranyksta atspindžiai, kuris pamiršta viską, kas jame šmėstelėjo, viską, ką jis stebėjo, į ką žvelgė prieraišiai ir su meile. Kaip aš kenčiu!

Išėjau iš namų ir, pats nesuvokdamas kodėl, nejučiom nužingsniavau kapinių link. Suradau paprastutį jos kapą, marmurinį kryžių su keliais žodžiais: „Ji mylėjo, buvo mylima ir mirė.“

Ji buvo ten, apačioje, supuvusi! Koks siaubas! Raudojau, priglaudęs kaktą prie žemės.

Išbuvau ten ilgai ilgai. Paskui susigriebiau, kad jau vakarėja. Tada mane apėmė keistas, beprotiškas noras – į neviltį puolusio meilužio noras. Aš panūdau praleist naktį šalia jos – paskutinę naktį paverkt prie jos kapo. Bet mane pastebės, išgins. Ką daryti? Aš griebiausi klastos. Atsistojau ir leidausi klaidžiot po tą mirusiųjų miestą. Ėjau, ėjau. Koks mažas šis miestas, greta kito, to, kuriame mes gyvenam! O juk mirusiųjų kur kas daugiau nei gyvųjų. Mums reikia aukštų namų, gatvių, tiek vietos keturioms kartoms, vienu metu žvelgiančioms į dienos šviesą, geriančioms šaltinių vandenį, vynuogių vyną, valgančioms lygumų duoną.

O visoms mirusiųjų kartoms, visoms toms žmonijos kopėčioms, kurios leidžiasi iki mūsų, – beveik nieko, žemės lopinėlio, beveik nieko! Žemė juos atsiima, užmarštis išdildo. Sudiev!

Netikėtai pačiame veikiančių kapinių pakrašty pastebėjau apleistus kapus, tuos, kuriuose senieji velioniai baigia susimaišyt su žeme, kur pūva ir patys kryžiai, kur rytoj laidos naujausius atvykėlius. Tos kapinės pilnos laisvai išsikerojusių rožių, kuplių juodų kiparisų – liūdnos ir prašmatnios, išmaitintos žmonių kūnu.

Buvau vienas, toks vienas. Prigludęs prie žalio medžio, pasislėpiau tarp vešlių tamsių jo šakų.

Ir palaukiau, įsitvėręs kamieno kaip skęstantysis sudužusio laivo nuolaužos.

Kai sutemo, visiškai sutemo, aš palikau savo priebėgą ir pamažėle, iš lėto, tyliu žingsniu patraukiau ta žeme, pilna mirusiųjų.

Klaidžiojau ilgai, ilgai, ilgai. Aš jos neradau. Ištiesęs rankas, išplėtęs akis, atsimušdamas į kapus delnais, kojom, keliais, krūtine ir netgi galva, ėjau ir jos neradau. Apčiuopom kaip neregys, ieškantis kelio, liečiau akmenis, kryžius, geležines tvoreles, stiklinius vainikus, nuvytusių gėlių vainikus. Skaičiau vardus pirštais, vedžiodamas po jų raides. Kokia naktis! Aš jos neradau!

Nei mėnulio! Kokia naktis! Man buvo baisu, siaubingai baisu slenkant tais siaurais takais tarp dviejų kapų eilių. Kapai! Kapai! Kapai. Vis kapai! Dešinėj, kairėj, priešais mane, aplink mane – visur kapai! Prisėdau ant vieno jų, nebepajėgdamas eiti – taip linko keliai. Girdėjau, kaip plaka mano širdis. Girdėjau ir dar kai ką! Ką? Nenusakomą, neaiškų garsą! Ar tas garsas aidėjo mano pakrikusioje galvoje, ar neįžvelgiamoje tamsoje, ar po slaptingąja žeme, apsėta žmonių lavonais? Dairiausi aplinkui.

Kiek laiko aš ten prasėdėjau? Nežinau. Buvau paralyžiuotas siaubo, apdujęs iš išgąsčio, pasirengęs sustūgti, pasirengęs mirti.

Ir staiga man pasivaideno, kad marmuro plokštė, ant kurios buvau prisėdęs, juda. Iš tiesų, ji judėjo, lyg ją kas būtų kėlęs aukštyn. Vienu šuoliu dryktelėjau ant gretimo kapo ir išvydau, taip, išvydau, kaip akmuo, ant kurio ką tik sėdėjau, pakilo stačias ir pasirodė numirėlis, plikas skeletas, sukumpusia nugara versdamas jį į šalį. Mačiau, puikiausiai mačiau, nors buvo gūdi naktis. Ant kryžiaus įstengiau įskaityti:

„Čia ilsisi Žakas Olivantas, miręs penkiasdešimties ir vienų metų. Jis mylėjo saviškius, buvo doras ir geras ir pasimirė Viešpaties ramybėje.“

Dabar numirėlis taip pat skaitė, kas parašyta ant jo kapo. Paskui paėmė nuo tako akmenį, nedidelį aštrų akmenėlį, ir pradėjo kruopščiai gremžti tuos žodžius. Visiškai juos nugramdė, lėtai, tuščiomis akimis žvelgdamas ton vieton, kur jie ką tik buvo išraižyti; ir kaulo galiuku, kadaise buvusiu jo smiliumi, išvedžiojo raidėm, švytinčiom kaip linijos, brėžiamos ant sienų degtuko galu*:

„Čia ilsisi Žakas Olivantas, miręs penkiasdešimties ir vienų metų. Savo šiurkštumu jis paspartino tėvo mirtį, trokšdamas paveldėti jo turtą, kamavo žmoną, kankino vaikus, apgaudinėjo kaimynus, nutaikęs progą vogė ir niekingai pasimirė.“

Baigęs rašyti, numirėlis sustingo, žvelgdamas į savo kūrinį. O aš atsisukęs pastebėjau, kad visi kapai prasivėrę ir iš jų iškilę lavonai, kad visi jie, nugremžę melus, giminių išrašytus ant kapo akmens, atkuria ten tiesą.

Ir aš mačiau, kad visi jie buvę savo artimųjų kankintojai – pagiežingi, nedori, veidmainiai, melagiai, sukčiai, šmeižikai, pavyduoliai, jie vogė, apgaudinėjo, užsiiminėjo visokiausiais bjauriais ir gėdingais darbais – tie gerieji tėvai, ištikimieji sutuoktiniai, tie atsidavę sūnūs, skaisčiosios mergelės ir dorieji pirkliai, visi vadinamieji nepriekaištingi vyrai ir moterys.

Ant savo amžinos buveinės slenksčio jie visi kaip vienas rašė žiaurią, kraupią ir šventą tiesą, kurios niekas nežinojo arba dėjosi nežinąs šiame pasaulyje.

Pagalvojau, kad ji taip pat tikriausiai rašo ją ant savo kapo. Ir dabar jau be nuogąsčio, spėriai žengdamas tarp pravirų karstų, tarp lavonų, skeletų, skubėjau prie jos, neabejodamas, kad netrukus ją rasiu.

Atpažinau ją iš tolo, net neįžvelgdamas kapo drobule apgaubto veido.

O ant marmurinio kryžiaus, kur ką tik buvau perskaitęs:

„Ji mylėjo, buvo mylima ir mirė“,

išvydau:

„Vieną dieną ji išėjo apgaut savo meilužio, sušalo per lietų ir mirė.“

Atrodo, auštant mane bus pakėlę nuo žemės, nualpusį greta jos kapo.

……………………………………………………………………………………………….

* Čia minimi fosforiniai degtukai.