Harold Pinter. Kad kelelis nedulkėtų

Haroldas Pinteris (1930–2008) – vienas ryškiausių ir įtakingiausių savo laiko anglų dramaturgų, taip pat scenaristas, aktorius ir režisierius, Nobelio literatūros premijos laureatas. Ne viena šio autoriaus pjesė, tiesa, sąlygiškai gana senokai, statyta ir Lietuvoje (režisierių Gyčio Padegimo, Jono Jurašo ir kt.). Viena kita šio autoriaus pjesė publikuota ir Lietuvos kultūrinėje spaudoje.

Vertėjas

VEIKĖJAI

NIKOLAS – įpusėjęs penktą dešimtį

VIKTORAS – trisdešimties

GILA – trisdešimties

NIKIS – septynerių

Kambarys

NIKOLAS sėdi prie stalo. Sėdi ramiai, veik nejudėdamas. Po kurio laiko palinksta į priekį ir prašnenka į aparatą

NIKOLAS: Atveskit jį.

Tai taręs atsilošia. Prasiveria durys. Iš lėto įeina VIKTORAS. Jo drabužiai suplyšę. Kūną nusėjusios mėlynės. Jam įžengus į vidų durys užsidaro

Sveikutis! Labą rytą. Kaip laikais? Gal, sakau, tiesiai šviesiai griebkim jautį už ragų. Palikim nereikalingas mandagybes nuošaly. D’accord?* Esi civilizuotas žmogus. Kaip ir aš. Sėskis.

VIKTORAS iš lėto atsisėda. NIKOLAS pakyla, prieina prie jo

Kaip manai, kas tai? Ogi mano pirštas. Mano mažasis pirštas. Štai mano didysis pirštas ir štai mano mažylis. Mosuoju savo didžiuoju pirštu tau prieš akis. Štai taip. O dabar tą pačią procedūrą pakartosiu ir mažuoju pirštu. Galiu tai padaryti ir abiem pirštais iš karto… Va. Galiu daryti bet ką, ką tik panorėsiu. Manai, gal man protas pasimaišė? Lygiai tą patį manė ir mano mamelė.

Jis nusikvatoja

Tau atrodo, kad mosuoti pirštais žmonėms prieš akis yra kvaila? Suprantu. Esi iš tiesų protingas žmogus. Bet ar ir toliau tą pat manytum, jei mosuočiau ne pirštu, o, tarkim, batu arba peniu? Kodėl man neduoda ramybės akys? Ar būtent jos man ir neduoda ramybės? Galimas daiktas. Tik ne mano paties akys. Kitų žmonių. Akys žmonių, kuriuos čia pas mane atveda. Jos tokios pažeidžiamos. Siela pro jas tiesiog švieste prasišviečia. Tu tikintis? Aš tai tikintis. Kaip manai, kurią pusę palaiko Dievas? Įsipilsiu išgert.

NIKOLAS (prieina prie bufeto, įsipila viskio): Turbūt spėlioji, kur tavo žmona. Ji gretimam kambary. (Gurkšteli) Išvaizdi moteris. (Gurkšteli) Dieve, tikras puikumėlis. (Įsipila dar) Nesijaudink, taip lengvai aš neįkauštu. (Gurkšteli) Kaip pastebėjai, aš – iš šnekiųjų. Turbūt manai, kad priklausau tam lengvai nuspėjamų, paviršutiniškų, tradicinių žmogelių tipui – maždaug draugiškai, nerūpestingai papostringausiu, lyg niekur nieko linksmai, gal net neatsakingai pataukšiu, o tu tuo metu galėsi sėdėt suglaudęs sparnelius, tylėti nugrimzdęs į save, ilsėtis susirangęs kaip kokia puma. Ne, nieko panašaus. Čia šeimininkas aš. Ir mano lūpomis kalba Dievas. Beje, anaiptol nesu žydas, bet omeny turiu ne ką kita, o Senojo Testamento Dievą. Todėl visi mane čia gerbia, kaip ir pridera. Tu – taip pat, aišku? Tokie tad reikalai. (Pauzė) Atsistok.

VIKTORAS atsistoja

NIKOLAS: Sėskis.

VIKTORAS atsisėda

NIKOLAS: Širdingai dėkoju. (Pauzė) Pasakyk man štai ką…

Tyla

Taip, žmonelė tavo – tikrai išvaizdi moteriškaitė, nieko neprikiši. Esi tikriausias laimės kūdikis. Sakyk… Et, kad kelelis nedulkėtų…

Įsipila viskio

Juk gerbi mane, tiesa?

Atsistoja priešais VIKTORĄ ir pažvelgia į jį žemyn. VIKTORAS atlošęs galvą sužiūra į jį

Ar darydamas šią prielaidą aš klystu?

Tyla

VIKTORAS (tyliai): Aš jūsų nepažįstu.

NIKOLAS: Bet gerbi.

VIKTORAS: Nepažįstu jūsų.

NIKOLAS: Nori pasakyt, kad manęs negerbi?

Pauzė

Nori pasakyt, kad gerbtum mane, jei pažintum geriau? Norėtum geriau mane pažint?

Pauzė

Norėtum geriau mane pažint?

VIKTORAS: Tai, ko aš norėčiau… šiuo atveju nesvarbu.

NIKOLAS: O ne, svarbu.

Pauzė

Šitiek apie tave prisiklausiau. Baisiausiai malonu, kad susitikom. Hm, nors nesu visiškai tikras, ar žodis „malonu“ čia tinka geriausiai. Žinoma, parenkant žodžius visada dera elgtis kuo įmanoma skrupulingiau. Veikiau įdomu. Baisiausiai įdomu. Pirmiausia dėl to, kad apie tave esu tiek daug girdėjęs. Antra, jei manęs negerbi, būsi toks vienintelis. Visi čia kuo puikiausiai žino, kad mano lūpomis kalba Dievas. Kaip suprantu, nesi tikintis?

Pauzė

Nori pasakyti, kad netiki kelrode šviesa?

Pauzė

Tai kuo tada tiki?

Pauzė

Vadinasi… moralės požiūriu… kepurnėjiesi triedaluose. Na… tokiuose, kokiais žmonės pratrūksta, kai suvalgo gaižią kiaušinienę.

Pauzė

Regis, nusipelniau dar maktelėti. Taip sakant, kad kelelis nedulkėtų. (Įsipila, išgeria) Viskį geri?

Pauzė

Girdėjau, turi žavų namą. Gausybę knygų. Pasiekė gandai, kad kai kurie iš mano vaikinų ten gerokai pasiautėjo. Primyžo ant kilimų ir panašiai. Norėčiau, kad to nebūtų nutikę. Tikrai. Bet juk ir pats supranti, kokia atsakomybė jiems tenka ir kaip ji juos slegia. Taip… ta atsakomybė juos slegia ir dieną, ir naktį, todėl nė kiek nenuostabu, kad neišlaikę įtampos jie kartais primyža ir ant kokio kilimo. Manau, tikrai supranti. Juk nesi kvailys.

Pauzė

Beje, ar viskas gerai sūnui?

VIKTORAS: Nežinau.

NIKOLAS: Ak, esu tikras, kad jam viskas gerai. Pala, kiek jam metų… septyneri… ar panašiai? Jau tikras bernas, kaip man sakė. Vis dėlto pasielgti taip, kaip pasielgė jis, buvo iš tiesų kvaila. Bet dabar jam viskas gerai, ar ne?

VIKTORAS: Aš nežinau.

NIKOLAS: Ak, esu tikras, kad jam viskas gerai. Šiaip ar taip, truputį vėliau dar turėsiu progą persimesti su juo keliais žodeliais, tad ir pats tuo galėsiu įsitikinti. Regis, šiuo metu jis yra kažkur antram aukšte.

Pauzė

Ką gi, o kol kas…

Pauzė

Hm. Draugausim?

Pauzė

Būsiu su tavim atviras, kaip tikram draugui ir dera. Mane žavi mirtis. O tave?

Pauzė

O tave? Ar tave žavi mirtis? Nebūtinai savo. Kitų. Kitų žmonių mirtis. Ar tau patinka kitų žmonių mirtis? Ar tau ji patinka tiek pat, kiek ir man?

Pauzė

Tu visada toks nuobodyla? Regis, smagios mūsų diskusijos vingiai tamstelei visai atėmė amą.

Pauzė

Mirtis. Mirtis. Mirtis. Mirtis. Kaip pastebi vieni autoritetingiausių žinovų, ji tiesiog nuostabi. Tai pats tyriausias, harmoningiausias dalykas iš visų. Palyginti su ja, net lytinis aktas – gryniausi niekai. (Išgeria) O, beje, kalbant apie lytinį aktą…

Ima pašėlusiai kvatotis, galiausiai liaujasi

Ar ji… dulkinas? O gal ji…? O gal ji… na… žinai… hm? Kas jai patinka labiausiai? Kalbu apie tavo žmoną. Apie tavo žmoną.

Pauzė

Žinai tą seną anekdotą? Ar ji dulkinas? (Storai, nutaisęs kitokį balsą) Ar ji dulkinas?! (Nusikvatoja) Reikalas, žinoma, nėra vienareikšmis. Gali būti, kad ji dulkinas kaip koks triušis, o gali būti, kad ji ir visai nesidulkina.

Pauzė

Nieko nepadarysi, visi esam Dievo kūriniai. Net ir tavo žmona.

Pauzė

Čia, mano akivaizdoje, yra tik viena prievolė. Būti sąžiningam. Jokių kitų prievolių nėra. Turėk tai omeny. Įsisąmonink. Pažįsti žmogų, kuris valdo šią šalį? Ne? Na, jis nepaprastai malonus vyrukas. Anądien, regis, praėjusį trečiadienį, jis pasivedė mane į šalį, priėmime, kaip tik buvo išsikvietęs svarbiausius savo pareigūnus, taigi jis pasivedė mane į šalį, mane, ir kimiai sušnibždėjo: Nikai, tarė jis, žinai, Nikai (toks mano vardas), jei kada susidursi su žmonėmis, kurie, tavo supratimu, mėgina užlipt man ant nuospaudos, pasakyk jiems štai ką, pasakyk jiems, kad vienintelis teisingas kelias – iškloti viską tiesiai šviesiai. O sūris buvo išties nuostabus. Ožkos. Na, kad kelelis nedulkėtų. (Vėl įsipila) Neseniai su tavo žmona visai nuoširdžiai šnektelėjau, vis dėlto negalėjau nepastebėt, kad šiuo metu ji atrodo kiek prasčiau, nei galėtų. Ko gero, jai mėnesinės. Ką jau čia, suprantama, moterys…

Pauzė

Žinai, seni, o man patinka ir kiti dalykai, ne tik mirtis. Daugybė dalykų. Tarkim, gamta. Medžiai ir visa kita. Nuostabi dangaus žydrynė. Gėlių žiedai.

Pauzė

Pasakyk… tik sąžiningai… ar aš tau pradedu bent kiek patikti?

Pauzė

Nes, man regis, tavo žmonai tai pradedu. Ta prasme, – patikti. Dar truputį, ir ji mane įsimylės. Trūksta jau visai nebe daug. Bėda tik, kad turiu daugybę varžovų. Regis, čia visi dėl jos stačiai galvą pametę. Panašu, kad labiausiai dėl to kaltos jos akys. Siela pro jas tiesiog švieste prasišviečia. Koks ten jos vardas? Gila, ar ne?

Pauzė

Kuo labiau norėtum būti? Savim ar manim?

Pauzė

Jei būčiau tu, rinkčiausi būti manim. Be visų privalumų, kuriuos pripažįstu, tamstelė turi rimtą bėdą – kad ir kaip suktumeis, vis tiek liksi pralaimėtojas, o štai aš negaliu sau leisti suklysti. Supranti, kur link suku? Ak, Dievulėliau, tebūnie, – prisipažinsiu, atliksiu tikrų tikriausią išpažintį. Per visą savo gyvenimėlį dar nė karto nebuvau taip sujaudintas, kaip anądien, regis, tai buvo aną penktadienį, kai žmogus, kuris valdo šią šalį, viešai kreipėsi į piliečius sakydamas, kad mes visi esam patriotai, kad laikomės kaip kumštis ir kad mus visus jungia tas pat paveldas. Išskyrus tave, žinoma.

Pauzė

Matai, aš jaučiu ryšį su kitais, mane su jais sieja tam tikri saitai. Mus visus sieja bendri interesai. Todėl esu ne vienas. Aš – ne vienas!

Tyla

VIKTORAS: Nudėk mane.

NIKOLAS: Ką?

VIKTORAS: Nudėk mane.

NIKOLAS (prieina prie jo, apkabina ranka per pečius): Kas nutiko?

Pauzė

Kas nutiko, dėl Dievo?

Pauzė

Hmmnnn?

Pauzė

Ko gero, tu peralkęs. Arba ištroškęs. Šį tą tau pasakysiu. Negaliu pakęst nevilties. Mane nuo jos stačiai purto. Jos dvokas užkemša man šnerves. Tai tikra neganda. Neviltis, drauguži, yra lyg vėžys. Ją būtina tuojau pat išpjauti, vos pasirodo pirmieji daigai. Ne kartą tuo įsitikinau. Tik nurėžk jai kiaušius ir ji kaipmat šoks pro langą. Ir tau prieš akis pasiliks laime stačiai trykštantis vyrukas. Arba moteriškaitė. Pažiūrėk į mane.

VIKTORAS pažiūri

Tavo siela tiesiog švieste prasišviečia tau pro akis.

Užgęsta šviesos

Šviesos įsižiebia. NIKOLAS stovi greta mažo berniuko

NIKOLAS: Kuo tu vardu?

NIKIS: Nikis.

NIKOLAS: Tikrai? Kaip keista.

Pauzė

Ar mėgsti kaubojus ir indėnus?

NIKIS: Taip. Daugmaž.

NIKOLAS: O kas tau iš tiesų patinka?

NIKIS: Man patinka lėktuvai.

NIKOLAS: Tikri ar žaisliniai?

NIKIS: Ir tie, ir tie.

NIKOLAS: Tikrai?

Pauzė

Kodėl tau patinka lėktuvai?

Pauzė

NIKIS: Na… jie tokie greiti. Kiaurai perskrodžia dangų. Tie tikrieji.

NIKOLAS: O žaisliniai?

NIKIS: Mėgstu įsivaizduoti, kad ir jie tokie pat greiti kaip tikrieji.

Pauzė

NIKOLAS: Ar myli savo mamytę ir tėvelį?

Pauzė

Ar myli savo mamytę ir tėvelį?

NIKIS: Taip.

NIKOLAS: Kodėl?

Pauzė

Kodėl?

Pauzė

Negi taip sunku atsakyt į šį klausimą?

Pauzė

NIKIS: O kur mamytė?

NIKOLAS: Tai mamytės ir tėvelio nemyli?

NIKIS: Myliu. Aš juos myliu.

NIKOLAS: Kodėl?

Pauzė

Ar norėtum būti kareivis, kai užaugsi?

NIKIS: Gal ir visai nieko.

NIKOLAS: Visai nieko, sakai? Gerai. Vadinas, tau patinka kareiviai. Gerai. Bet tu spjaudei ant mano kareivių ir juos apspardei. Tu juos užpuolei.

NIKIS: Kokius kareivius?

NIKOLAS: Mūsų šalies kareivius.

NIKIS: Šitie kareiviai man nepatinka.

NIKOLAS: Tu jiems, branguti, irgi nepatinki.

Užgęsta šviesos

Šviesos įsižiebia. NIKOLAS sėdi. GILA stovi. Jos drabužiai suplėšyti. Kūnas nusėtas mėlynėmis

NIKOLAS: Kada susipažinai su savo vyru?

GILA: Kai buvau aštuoniolikos.

NIKOLAS: Kurių galų?

GILA: Kurių galų?

NIKOLAS: Kurių galų?

GILA: Na susipažinau, ir tiek.

NIKOLAS: Kurių galų?

GILA: Aš to neplanavau.

NIKOLAS: O kodėl ne?

GILA: Jo dar nepažinojau.

NIKOLAS: O kodėl nepažinojai?

Pauzė

Kodėl nepažinojai?

GILA: Aš jo nepažinojau.

NIKOLAS: Kodėl?

GILA: Jį tik pirmąkart sutikau.

NIKOLAS: Kada?

GILA: Kai buvau aštuoniolikos.

NIKOLAS: Kodėl?

GILA: Jis buvo tam kambary.

NIKOLAS: Kambary?

Pauzė

Kambary?

GILA: Tam pačiam kambary.

NIKOLAS: Kaip ir kas?

GILA: Kaip ir aš.

NIKOLAS: Kaip ir aš?

Pauzė

GILA: Kaip ir aš.

NIKOLAS: Kambary? Kokiam kambary?

GILA: Tiesiog kambary.

NIKOLAS: Kokiam kambary?

GILA: Mano tėvo kambary.

NIKOLAS: Tavo tėvo? O kuo tavo tėvas čia dėtas?

Pauzė

Tavo tėvo? Kaip drįsai? Ot, šliundra.

Pauzė

Tavo tėvas buvo nuostabus žmogus. Tėvynė juo didžiuojas. Gaila, kad jau mirė. O buvo garbingas žmogus. Bet mirė. Esi pasiruošusi suteršt savo tėvo atminimą?

Pauzė

Tai sumanei užtraukt tėvui nešlovę, sumenkint jo atminimą? Tavo tėvas kovojo už šią šalį. Pažinojau jį. Gerbiau jį. Visi jį gerbė. Jis tikėjo Dievą. Jis nemąstė, kaip tie tavo šūdini pliuškiai. Jis gyveno. Jis gyveno. Buvo tikras plieno ir aukso žmogus. Už šią šalį, už Dievą jis buvo pasirengęs mirti, buvo pasirengęs mirti. Mirti. Ir mirė. Mirė. Mirė už savo Dievą. Begėde tu. Tik pamanykit, paleist į gyvenimą šitokią dukterį. Nieko sau likimas. Ak, vargšė, ramybės nerandanti siela, ištisus amžius turėsianti kamuotis dėl šitos atmatos, dėl šitos padugnės. Ir kaip tu drįsti apie jį net užsimint? Mylėjau jį kaip savo tikrą tėvą.

Tyla

NIKOLAS: Tai kur susipažinai su vyru?

GILA: Gatvėj.

NIKOLAS: Ką ten veikei?

GILA: Tiesiog ėjau.

NIKOLAS: O jis ką veikė?

GILA: Irgi tiesiog ėjo.

Pauzė

Man kažkas iškrito. Ir jis pakėlė.

NIKOLAS: Kas tau iškrito?

GILA: Vakarinis laikraštis.

NIKOLAS: Buvai girta.

Pauzė

Buvai apsvaigus nuo narkotikų.

Pauzė

Pabėgai iš ligoninės.

GILA: Ligoninėj nebuvau.

NIKOLAS: O kur dabar esi?

Pauzė

Kur dabar esi? Manai, kad esi ligoninėj?

Pauzė

Manai, viršuj zuja slaugės?

Pauzė

Kaip manai, kas yra viršuj?

GILA: Ne slaugės.

NIKOLAS: Tai kas tada?

GILA: Vyrai.

NIKOLAS: Jie tave prievartavo?

Ji piktai dėbteli į jį

Kiek kartų?

Pauzė

Kiek kartų tave prievartavo?

Pauzė

Kiek kartų?

Jis atsistoja, prieina prie jos, iškelia pirštą

Štai mano didysis pirštas. O štai mano mažasis pirštas. Pažiūrėk. Mosuoju jais tau tiesiai priešais akis. Va. Tai kiek kartų tave prievartavo?

GILA: Nežinau.

NIKOLAS: Nežinai. Ir kaip tokia liudytoja apskritai pasikliauti?

Nueina prie bufeto, įsipila gėralo, atsisėda, išgeria

Esi daili moteris. Na, veikiau, buvai.

Jis atsilošia, išgeria, atsidūsta

Tavo sūnui… septyneri. Mažas bjaurybė. Tu pavertei jį tokiu. Primokei jį taip elgtis. Turėjai pasirinkimą. Galėjai jį skatinti tapti doru žmogum. Bet vietoj to, paskatinai jį tapti mažu bjaurybe. Primokei jį spjaudytis ir priešintis garbingiems kariams, Dievo kariams.

Pauzė

Ką gi… Tikiuos, kad tai bus bent gera pamoka.

Pauzė

Manęs tu nedomini. Kai ateis laikas, gal tave netgi paleisiu. O kol kas, manau, mus visus čia kurį laiką turėtum dar šiek tiek palinksmint.

Užgęsta šviesos

Šviesos įsižiebia. NIKOLAS stovi. VIKTORAS sėdi. VIKTORO drabužiai tvarkingi

NIKOLAS: Kaip tu? Gyvas?

VIKTORAS: Taip.

NIKOLAS: Taip?

VIKTORAS: Taip. Taip.

NIKOLAS: Tikrai? Ir kaip tau tai pavyksta?

VIKTORAS: Hm…

Pauzė

NIKOLAS: Negirdžiu.

VIKTORAS: Tai dėl burnos.

NIKOLAS: Burnos?

VIKTORAS: Tikriau, liežuvio.

NIKOLAS: Kas jam?

Pauzė

Gal, sakau, išgersi? Kad kelelis nedulkėtų. Ką manai?

Nueina prie butelio, įpila du stiklus, vieną jų paduoda VIKTORUI

Išgerk. Žiūrėk, gal nuo to ir tavo pieštukas sutvirtės. Jei ką, rasim paskui, kas jį ir padroš.

Nusikvatoja

Nesijaudink, papildomų rūpesčių dėl to nekils. Žinai, viršuj, septintam aukšte, turim aukščiausios klasės bordelį su nukarusiais nuo lubų sietynais ir visais kitais panašiais dalykėliais. Ten tau ir nučiulps kaip reikiant, ir dar pamyluos. Visos savanorės. Jų tėtušiai dirba mums. O mūsų darbas, priminsiu, – išsaugoti pasaulį kuo švaresnį Dievo garbei. Aišku? Išgerk. Išgerk. Tu ką, atsisakai su manim išgert?

VIKTORAS gurkšteli. Atlošia galvą

Į sveikatą.

NIKOLAS išgeria

Gali eit.

Pauzė

Varyk, kur tik nori. Tikiuos, mes dar susitiksim. Nė neabejoju, kad nuo šiol visą gyvenimą būsim draugai. Pirmyn. Džiaukis gyvenimu. Gražiai elkis. Mylėk žmoną. Beje, ji prie tavęs turėtų prisijungti po geros savaitės. Jei tik turės ūpo. Taip. Jaučiu, kad mūsų diskusijos deramai praturtino mus abu.

VIKTORAS kažką sumurma

Ką?

VIKTORAS darkart sumurma

Ką?

VIKTORAS: O mano sūnus?

NIKOLAS: Tavo sūnus? Et, mesk jį iš galvos. Jis tebuvo tik mažas bjaurybė, ne daugiau.

VIKTORAS pasitempia ir su siaubu pažvelgia į NIKOLĄ

Tyla

Užgęsta šviesos

* Gerai? (pranc.)