Ioanna Karystiani. Iš romano „Bangavimas“

Joana Karistiani (g. 1952) – graikų rašytoja, pagal profesiją teisininkė. Užaugo Kretoje, daugiavaikėje pabėgėlių iš Mažosios Azijos (Turkijos dalis) šeimoje. Tai nulėmė jos kairiąsias pažiūras ir socialinės dramos temą kūryboje. Jaunystėje aktyvi kovotoja prieš chuntą Graikijoje (karikatūristė slapyvardžiu Joana). Vėliau sukūrė 6 romanus („Mažoji Anglija“, 1997, Valstybinė romano premija, lietuvių kalba išleistas 2006; „Kostiumas dulkėse“, 2000, 2 literatūros premijos; „Vienatvės šventasis“, 2003; „Bangavimas“, 2006, Valstybinė romano premija; „Krepšiai“, 2010, literatūros premija; „Properša“, 2015), 2 esė rinkinius („Ponia Kataki“, 1995; „Skeptiškas laikas“, 2011) ir 2 kino scenarijus („Nuotakos“, 2004; „Mažoji Anglija“, 2014). Atėnų akademijos premijos laureatė (2000).

Vertėja

Alsavimo garsas snieguotą priešaušrį, nuo šalčio kalenantys dantys it greita rašomoji mašinėlė, degtuko čafff, budinčio jūrininko kombinezono užtrauktukas, rytinis rūkalių kosulys prie kajučių, su savimi kalbantis rumunas, petį besikasantis bocmanas, stiprėjantis artritas, senio Sorino rožinis, raštininko Birbilio nagų žirklės, kimbančios į darbą kiekvieną šeštadienio popietę prieš vonią, cigaretės be filtro stuksenimas į lygų pakelio paviršių, prisiekęs tabako gerbėjas ir komunistas, palengvėjimo atodūsis iš indų plovėjo krūtinės, nakčiai pamažu traukiantis, uodai, peltakiuojantys tepaluotus prieplaukos vandenis, tūžmingas garsas sss pro sukąstas vyrų lūpas vietoj nešvankaus siktir1, vokų atplėšinėjimas iš šono ir iš jų slystantys laiškai, laiškų išlankstymas, lapų skaičiavimas, vienas, du, trys arba daugiau, prirašyti stropių jaunesnių nei dvylikos metų dukrų, įsiklausymas į garsus, ypač paskutiniais metais, kai jo ausis dirbo kaip radaras, kad neišduotų aklumo, apie kurį niekam nevalia sužinoti.

O po aštuntos valandos vakaro kajutėje išdžiūvusio gomurio, sutinkančio pirmąjį viskio gurkšnį, klaksėjimas, paskui vestuvinio žiedo barbenimas į krėslo atramą; vienintelė nauda iš jo santuokos tas įsirėžęs į pirštą palikimas.

Rytoj prabils debesys, girdžiu, kaip jie ruošia kalbą, kapitonas girdėjo net orą.

Jis išmoko jausti ir atskirti svarbiausius kasdienybės garsus, kurie leido atpažinti tylintį jūreivį šalia ir žinoti, kas kuriame laivo kampelyje rezgama ir kieno tai užmačia.

Savo kajutėje, nepaisydamas monotoniško Maricos šnarpštimo ir miauksinčio knarkimo, jis gyveno įprastos rutinos garsais, nuosekliai vykdydamas pareigą laiku pranešti sau apie tai, kas gali nutikti ir ką tai reiškia.

Akys – kūno žiburys, anot šv. Mato, ir kūno durų skambutis, anot Mico, ir jis pašieps, būdavo, save krūptelėjusį nuo staigaus pliumptelėjimo, neįprasto girgždesio arba uoste artėjančio ir tolstančio žuvėdrų klyksmo.

Per penkiasdešimt aštuonerius metus net kraujas jo gyslomis ėmė tekėti jūros ritmu, o klausa, protas ir kūnas išmoko prisitaikyti prie oro permainų ir jas nujausti, numatyti audras, iš kurių pusę atsiųsdavo meteorologijos tarnybos, o kitą pusę – nuolat šėlstanti žmona ir kompanijos idiotai; raudonas Augusčio laivas jiems buvo it raudona burė.

Akis – subtilus organas, skelbė sena Bakakio reklama.

Prieš vienuolika metų Amversoje iš dešimties metrų nuotolio jis pamatė Maricos pirmtaką, dabartinės katės prosenelį, einantį per bortą, eikš čia, pūkuotuk, pašaukė meiliai, katinas išsigando ir nuskriejo šalin, tai buvo žuvėdra.

O kitą dieną, išėjęs į miestą su reikalais, kankinamas konjunktyvito ir nuolatinės miglos akyse, dėl kurios jis kaltino tropinį klimatą ir kuri temdė pasaulį ir lėtino jo eiseną, jis staiga suglumo, kas tie septyni juodi kūnai, šliaužiantys keliu, ir išgirdęs nesuderintų stygų skimbčiojimą iš vilkiko suprato, kad tai pianinai, gabenami iš vienos parduotuvės į kitą.

Jis užėjo pas gydytoją ir sužinojo, kad kadaise prakeikta perkūnija Šventajame Kalne pažeidė akies nervą, ir liko pusė kairės akies, o dešinė akis tik dėl vaizdo kitiems. Ryškėjo cukraligės požymiai. Išėjo įtūžęs. Nepasisakė net viršininkui Siakandariui. Pats sumažino duonos, kurią dievino, kiekį, griežtai atsisakė saldžiausių saldumynų, viskį apribojo iki dviejų gurkšnių per parą.

Lygiai po dviejų mėnesių jo akims pasaulis ėmė atrodyti kaip sniegas per sugedusį nespalvotą televizorių, o vieną naktį, laivui pasiekus Biskają, jis užsidaręs kajutėje pradėjo draskyti akis, ketindamas išlupti jas šakute ir išmesti menkėms, o į tuščias akiduobes įsistatyti savo dvi sėklides, kurios dar buvo naudingos.

Kitą rytą vyrų paklaustas apie pamėlusius ir patinusius akių vokus, jis atsainiai atsakė, kad, užuot nusiprausęs normaliu muilu, išsimuilino muilu nuo hemorojaus ir todėl atrodo kaip subinė.

Iš baimės nudardėti nuo laiptų jis pirmą kartą gyvenime pradėjo stipriai laikytis už turėklų, leistis ir kilti laiptais palengva, apsimesdamas, kad mąsliai stebi horizontą.

Pirmą kartą gyvenime jis pradėjo tyliai skaičiuoti nedidelius, šimtą kartų išbandytus atstumus: dešimt žingsnių nuo laivo sienos iki kajutės, dar dešimt nuo kajutės iki vairinės, o nuo ten dešimt iki šturmano kabinos.

Pirmą kartą gyvenime šturmano kabinoje jis stovėjo prieš žemėlapius ir skaitė juos iš atminties.

Akys atlieka pusę smegenų darbo ir leidžia joms ilsėtis. Netekęs regėjimo, Micas Augustis ištisomis paromis be miego stengėsi atgaminti savo atmintyje viską, ko reikia jo darbui, jam būtinai reikėjo sukaupti ir nešioti visas naudingas smulkmenas galvoje, jis privalėjo paisyti prisiminto tvarkaraščio ir įvykių tvarkos, dažnai juos mintyse perkratyti, surengti sau pačiam apklausą, ir pirmaisiais metais jo smegeninę taip užpildė pagrindinis jo darbo įrankis – atmintis, kad ji išstūmė net miegą, nepalikdama nė vieno tuščio tarpelio, nė menkiausio, net adatai įlįsti.

Neliko malonaus poilsio ir seno įpročio vakarais skaityti po dvidešimt puslapių iškilių žmonių biografijų. Neliko ir rytinio skutimosi susimąsčius, jau tris kartus įsipjovė, todėl užsiaugino barzdą ir nustojo kirpti plaukus, čekštelėdavo galus žirklėmis, kai pajusdavo, kad per ilgi. Neliko ir pasivaikščiojimų po uostamiesčius – negi vaikščiosi à la už parankės su virėju.

1987-ųjų rugpjūtį Fortalezoje jis tvirtai apsisprendė, kad kavos krovinys bus paskutinis ir, laivui išmetus inkarą Hamburge, jis iškeliaus į Graikiją tūpti, kaip sakoma, ant laktos. Tačiau ką rinktis? Pirėją ir šeimą – iš pareigos? Ar Elefsiną ir Licą – iš meilės? Ir kaip nuslėpti nuo jų aklumą? Jis nukėlė apsisprendimą kitam reisui, paskui dar kitam, o ilgainiui susigyveno su savo padėtimi ir uostas po uosto tenkino save apgaule ir gudravimais, kurie padėjo nuslėpti neregystę. Nuo 1988-ųjų jis visiškai nustojo laukti tos lemtingos bangos, kuri išmestų jį į pensijos krantą ir paliktų įkaitu sausumos audroms.

Jis nebeatsakinėjo į Licos laiškus, susirašinėjimas „pirmyn-atgal“ su šeima dar praretėjo, jo sūnus, jausdamas tėvo susvetimėjimą, augo kaip našlaitis.

Graikija jam dabar buvo tiktai Lica ir Antonis, bet jis nelinkėjo sau sulaukti tos dienos, kai reikės atsidurti akistatoje su jais, tos dienos, kai jį teisėtai prirems prie sienos.

Belieka tik jūra, o paskui žiūrėsime, ir tepadeda Dievas.

Per paskutinį apsilankymą Buenos Airėse gydytojas Sifanakis brūkštelėjo kapitonui sveikatos pažymą visiems gyvenimo atvejams, o vienas bičiulis akių gydytojas, ilgai neklausinėdamas, pasirašė diagnozę apie akių jautrumą nuo staigios klimato permainos, t. y. iš minus dešimties į plius keturiasdešimt Celsijaus per septynias dienas.

– Tai viską paaiškina, – svarstė Birbilis apie ligos istoriją, nes paskutiniame jo aptarnautame reise staigūs oro temperatūros pokyčiai sukėlė aštrų reumatą vienam septyniolikmečiam jūreiviui: jam ištino kūnas ir burna, gyvybei ėmė grėsti rimtas pavojus, ir atskridęs malūnsparnis išgabeno jį į ligoninę.

Panašiai tuo metu Augustis pradėjo skambinėti į Pirėją ir prašyti senio Chadzimanolio, kad šis paskirtų jo laivui tolimus reisus: tai apsimoka, įrodinėjo jis skaičiais, ir, pagaliau įtikinęs, pasiprašė į Ramųjį vandenyną.

– Ar tau ne per toli?

– Jei būtų dar toliau, irgi neatsisakyčiau.

– Užuot artėjęs prie Tėvynės, tolsti, – mąsliai pasakė senis, bet nieko nebeklausinėjo, nes šį bei tą žinojo. Jų bičiuliškos išvykos į Šventąjį Kalną Chadzimanoliui trukdavo keturias penkias dienas, o Augusčiui daugiausiai – vieną arba dvi, nes jis pasinaudodavo alibi slapta nukakti į Elefsiną kitokios „maldos“.

Tamsa akyse – tyla burnoje. Neliko ir ilgų pašnekesių.

O kadaise jam patikdavę lengvi – tas pats per tą patį – pokalbiai su vyrais tokia pat žodžių tvarka kaip kasmet dviem kalkių sluoksniais perdažoma siena. Visi mieliau grimzdavo į įprastas temas ir vengdavo skandalų, nes jie užkluptų juos nepasiruošusius ir paverstų bandomaisiais triušiais, ieškančiais kišenėje žodžių ir nepasitikinčiais savimi, o vandenyne, toli nuo namų, tai nemalonus jausmas.

Jiems pakakdavo pasikalbėti porą valandų – kol ištuštėdavo butelis – apie mergas, politiką, futbolą ir, visiems paeiliui ilgesingai padūsavus, visad sulaukti supratingo bičiulių pritarimo.

Jis kalbėdavo retai, lėtai ir tyliai. Kiti atlikdavo repertuarą, o jis iš šalies, įsidėmėjęs vieną kitą žodį, ką nors pridurdavo. Tačiau kai visiems būdavo liūdna, kai dingdavo nuotaika ir vyrus apsėsdavo neviltis ar slogus vienatvės jausmas, paralyžiuojantis jūreivius vakarais pavieniui arba visus iškart, tada visi pasigręždavo jo pusėn, tikėdamiesi išgirsti bent porą reikalingų žodžių, įžiebiančių pokalbio sutemoje žvakelę.

Micas Augustis, užsidaręs kajutėje, lygino švarką, kaip visados savarankiškai, ir netikėtai prisiminė motiną, kuri kalbėdama mosikuodavo ranka prieš burną, tarsi gintų žodžius šalin, kol iš viso nustojo bendrauti su pasauliu ir pasinėrė į savo išsvajotą atsiskyrėlės gyvenimą, kad ramiai ir palaimingai sutiktų mirtį.

Kodėl jis prisiminė amžiną atilsį motiną?

Kartais mirtis atperka mirusiojo negandas gyvųjų sąskaita, tačiau Augustis buvo ne iš tų, kurie tikėtų mirtimi.

Jis vairavo į Kiniją pustuštį laivą su buitine technika ir higienos prekėmis. Kompanija kol kas neatšaukė jo iš pareigų, matyt, Flora svarstė, įskųsti jį ar neįskųsti, turbūt ji kreipėsi į advokatą, kad šis patyrinėtų, gal yra kokia nors priežastis jį nuteisti ir apkarpyti jam pensiją.

Įdomu, ar ji pasakė vaikams tiesą? Jei taip, tada sūnus jo dar labiau nekęs. O neapykanta per atstumą yra nenuginčijamas status quo.

Tačiau dabar – Sindzianas su akinančiai spindinčiais žibintais, o paskui, kaip sakoma, bus matyti.

Jis užnėrė išlygintą švarką ant pakabos, pakabino į spintą, padėjo į vietą lyginimo lentą ir garinį lygintuvą, nes pažinojo kajutę kaip savo delną.

Aklumas neegzistavo ir jo vidiniame gyvenime, ir tai jį kankino, nes ten jis aiškiai kaip šviesoje regėjo praeities pasaulį ir žmones, o kartu su jais ir savo klaidas, melą, niekšybes, gudrybes; įsipylė viskio per du pirštus ir niūrias mintis apie žmoną iškeitė į žaismingą liūdesį, kurio, galima sakyti, ilgėjosi, kai tik mintimis pasigręždavo į kitą – į gėlininkę…

<…>

Ar girdi? Kai pasirodysiu svetainėje su padėklu, ant jo pamatysi keistą arbatos servizą. Vietoj puodelių rankenėlių – pilkos varlytės. Porcelianinių šaukštelių koteliai – tai žalių driežų imitacijos. Saldumynų lėkštės pakraštėliai papuošti miegančia rusvai gelsvo porceliano gyvate. Na, nebent tas nenaudėlis ir jums tokį patį servizą dovanojo. Štai. Jis tuščias. Be arbatos. Bijau sudaužyti. Įpyliau tau į paprastą puodelį.

Micai2, dievinu tavo raumeningas rankas, ir vėl aš apie savo vienatvės naktis, apie puodus, gėlyną ir trąšas daržui. Negaliu patikėti, kad tu, toks vyras iš stuomens ir liemens, muzikantas, grojantis trankią jaunimo muziką, atvažiuoji čia dėl manęs. Manau, kad ne senutė Lica tave traukia, o kažkas kita.

Skaitau tau pamokslus apie tavo tėvą Micą. Neduodu tau ramybės savo tauškalais, tačiau taip jau būna susitikus. Bet pamokos gi nemokamos. Visiems metams. Šiuose namuose pokalbių beveik nebūna. Svečias užeina itin retai ir ilgai nesėdi. Užklumpi mane be skambučio ir randi ten, kur palikęs. Buvau tėvo Penelopė, o dabar – ir jo sūnaus.

„Paukštele mano, susikurk savo gyvenimą“, – pasakė, kai tavo mamai gimė pirmasis vaikas, tavo vyresnioji sesuo. Jis buvo šalia, kai paskambino viena klientė, kuri supažindino mane su sėkmingu verslininku, Amerikos graiku, dviejų tavernų savininku Čikagoje. Pamatęs mane, tas įsimylėjo.

Micai, tavernų savininkas man sakydavo: „Rudos tavo akys svaido žiežirbas, o baltos blauzdos – perkūniją su žaibais“, ir aš perdaviau tavo tėvui nelaimingo įsimylėjėlio žodžius. Viso šito padariniai buvo priekaištai ir kandžios pašaipos iki pat ryto, o sužeista paukštelė taip ir nepateko ant jaunikio keptuvės.

Panaši istorija lydėjo ir antros tavo sesers gimimą. Atsirado dar vienas jaunikis, stiklius su nuosava krautuve, ir tavo tėvas kapitonas man kartojo „griebk jį, griebk“, nors iš tikro pats sugriebė mane neapsakomais meilės talentais, kuriuos pademonstravo lovoje – ir visad tarsi pirmą kartą.

Tą naktį mano bamba turėjo milžinišką pasisekimą, ji slėpė naujai išaugusį melsvą apgamą, kuris varė kapitoną iš proto, taip atėjo rytas – su jo veidu ant mano pilvo, bučiavo, dūsavo, Lica, katinėli, mano apgamėli. Jis tada dovanojo man nepakartojamas naktis.

Jo meilės kerai pavertė Penelope ne vieną moterį. Vienos gi jam niekados neužteko. Atleisk už mano nerišlų pasakojimą. Tu – nebe vaikėzas. Vyras esi. Pasakoju ne tam, kad jo neapkęstumei. Noriu, kad jį mylėtumei. Tačiau ne aklai, o pažinęs. Jei teisę būti mylimi turėtų tik korektiški džentelmenai, tai pasaulyje niekas nieko nemylėtų.

„Nesuprantu aš tų sausumos gyventojų.“

Taip jis pasakė vieną vakarą, sėdėdamas ant kėdės prie lango ir stebėdamas, kaip lauke ima kauptis debesys ir grumdytis medžių šakos.

Tai ta pati kėdė, kuri šalia tavęs. Ant jos pavasarį pastatau stiklinę vazą su žydromis lelijomis. Vėjui papūtus, puokštė banguoja. Kėdė išklero ir žmogaus nebeišlaiko. Kai jos koja išlūžo, trekštelėjimas pervėrė mane, sakytumei mano pačios kelis lūžo, net suskaudo, aš suklupau ir porą dienų raišavau.

Argi tau rūpi kėdė? Aš vis ne tai pasakoju ir kemšu tau visokias nesąmones.

Viena studentė iš gretimo kvartalo vasaromis vis atneša man paskaityti įdomių romanų. Perskaitai knygą ir, keisčiausia, iš baisių ir neįtikėtinų įvykių aprašymo, iš pasakojimo apie žiauriai, kruvinai ir iš pavydo numalšintas didžiąsias revoliucijas atmintyje užsilieka tik apgailėtinos nuotrupos, telpančios į kelias eilutes kur nors puslapių pakraščiuose.

Taip ir su juo. Didžiųjų žmonių Istorijos iš didžiosios I jam yra eilinės istorijėlės, smulkios monetos, žvangančios jo gyvenimo kišenėse arba galvoje.

Aš visados žinau, kodėl galvoju apie viena ar kita. Kad ir kas tai būtų – šeima ar Kipras3, arbata ar kariuomenė. Mintys nebūtinai turi derėti prie storų teisinės ir mokslinės literatūros tomų juodais viršeliais, jos dera ir prie suktukų, ir prie visą algą kainuojančios šukuosenos pas kirpėją. Aš irgi turiu teisę filosofuoti „à la Lica“, kiek tik noriu ir kaip tik noriu.

Beriu tau viską kaip žirnius, tarsi per ilgus repetavimo metus būčiau išmokusi savo vaidmenį atmintinai ir man tereiktų tik pašildyti tuos pačius žodžius, kai tu atvyksti manęs aplankyti.

Suprantu, kad per daug kalbu, tačiau man nepatinka pasakoti kaip telegramoje. Noriu pasakyti, kur tai įvyko, kada, ar tai buvo vakaras, ar žiema, – iškloti viską.

Pirmiausia pasakysiu, kad tai buvo šeštadienio vidurdienis. Kepėjai traukė iš krosnies riestainius, dėjo juos į maišelius sekmadienio atlaidams, ir visa Elefsina kvepėjo „mahalepi“4. Dar noriu pasakyti, kad mano langai buvo praviri. Štai ir vėl raudonkaklis paukščiukas ant metalinių balkono grotelių. Iš gatvės girdėjosi partijų PASOK ir „Nea Dimokratija“ garsiakalbiai, žadantys liaudžiai puotą. Noriu paminėti ir staltiesę, kurioje liko skylutė nuo jo cigaretės. Neužmiršiu ir katės ant palangės, spoksančios į katę televizoriaus ekrane. Pridursiu ir apie sausainius lėkštutėje, o susakiusi visa tai, pagaliau pasakysiu svarbiausia. Suskamba telefonas, tai jis, po šimto metų, ir sako man, kad geria kokteilį „Colibri“ su vienu graiku, gydytoju Argentinoje. „Aš nepriekaištauju, Micai, bet šiandien man sukanka trisdešimt penkeri, tu pamiršai.“ Man taip patinka girdėti jo balsą, kad ir ką jis sakytų, galų gale jo skambutis – geriausia dovana, vienintelė dovana mano gimtadienio proga.

Pasakosiu toliau, bet užsimerkusi.

1974 metais Kalėdų eglutę pradėjau puošti lapkričio pradžioje. Tarp burbulų ir sidabrinių girliandų pakabinau savo vaikų, taip ir negimusių, mokyklines pieštukines, jų batukus, kepurytes, skaitytuvus, trintukus. Prieš metus jis išplaukė trenkęs per stalą – skiriuosi su žmona, o gruodžio pradžioje gavau laišką-pranešimą, kad gimei tu. Tu jau turbūt buvai trijų ar keturių mėnesių. Jis net išdrįso aprašyti man, kaip tu atrodai. Ašara sakytumei perplėšė mano skruostą. Tą randą, vagojantį veidą nuo akies iki pakaklės, matau tik aš.

Nukabinau visus kalėdinius papuošalus. Atsisveikinau su svajonėmis. Man patinka gimdymai, broliukai, sesutės, pusbroliai, pusseserės, krikštynos, darželiai ir pradinės mokyklos. Maži vaikai turėtų būti vienintelė rimta pasaulio įvykių priežastis. Mane žavi gimdymai. Iš vieno lašelio. Vieniša ir palikta kruopščiai savo vaizduotėje tapiau savo mamą miegamajame su nuolat budinčia šalia jos manimi – tai gimsta du jaunesnieji broliukai, tai du vyresnieji.

Visos mano bendraklasės iš Chrisi-Ktenos mokyklos turi vaikų ir net anūkų. Nuo 1974 metų ir vėliau, kai jis apsilankydavo, pirkdavau jam prezervatyvus. Nebenorėjau pastoti. Pasidariau tris abortus, bet niekados jam nesakiau. Jis ir neklausinėjo, nors turbūt įtarė.

Iš naujo klausydavausi šimtą kartų girdėtų žodžių: Lica, tu mano atgaiva, Lica, tu gėlynas, Lica, gyvenimo džiaugsme. Tačiau moterys, kurios klausosi vyrų, tinka tik nesantuokiniams santykiams. Teisėtos žmonos pasidaro kietos kaip kaktusai ir tauškalų nepakenčia.

Netrukus atsidaviau augalams. Sėju, sodinu. Laistau, jie sudygsta. Gimdo braškės, ir puotauti susirenka visas pulkas žvirblių, net apkurtina mane. Ant plytelių pasėsiu – sudygs, ant cemento pasodinsiu – užaugs, ant asfalto numesiu abrikoso kauliuką – stiebsis vaismedis.

Geguže, tai aš, Lica, išpuošiu tave žiedais. Birželi, žinok, tai aš savo triūsu iškvepinu tavo jazminus, o Australijoje, kur metų laikai ateina atvirkštine nei pas mus tvarka, glicinijos pražysta tik rugsėjį.

Vakar per televiziją viename užsienietiškame filme mačiau tamsų ir neaprėpiamą Atlanto vandenyną. Mico valdos, pagalvojau. Jūra jam – įstatymas.

O dabar atsimerkiu… Staiga panorau prieš save pamatyti tavo akis. Pažvelk į mane, mano berniuk. Kur dingai, kur nuėjai ir apsiašarojai nuo mano kvailų plepalų?

Tai štai. Šiandien laiškas baigtas. Su meile Lica Cichli. Perduok jam.

---