Iš rusų kalbos vertė Nora Jazbutytė
PROZOS MEISTRŲ LYRIKA
IVAN BUNIN
Šiemet jam sukanka 150 metų. Paradoksas, tačiau Nobelio literatūros premija (1933) apdovanotas už klasikinės rusų prozos tradicijų puoselėjimą Ivanas Buninas (1870–1953) visą gyvenimą save laikė poetu! I. Bunino poeto kelią tyrinėtojai skirsto į kelis etapus. Ankstyvuosiuose tekstuose, sukurtuose maždaug iki 1910 metų, vyrauja peizažiniai motyvai.
**
Kaip liūdnai ir kaip greitai išblėso
Ryškios vakaro žaros! Antai:
Čia ražienų laukai tolin driekias,
Bet už žingsnio vien tamsą matai.
Plačią stepę užtvindė, užliejo
Rudeninės nakties tamsuma.
Vakarai tik grėsmingai rausvėja,
Rymo gluosniai pilki jų fone.
Jokio garso! Ir širdį taip gelia…
Kokio sopulio ji kupina?
Kad netrumpas manęs laukia kelias,
Kad aplinkui, laukuos – juoduma?
Ar dėl to, kad ruduo vėl ateina,
Jo pažįstamas dvelksmas jau čia:
Tas tylus ilgesys gaubia kaimą
Ir platybes tuščias?
1886 m.
**
Mėnuo mąstingasis dairos vidurnakty…
Vienkiemis stepėj tylus…
Lygumos, platumos – snaudulio burtuose,
Dvelkia vėjelis švelnus.
Jūra bekraštė rugių jau prinokusių
Driekias blyškiam spindesy…
Vėjas padvelks – ir per sapną lyg juokiasi
Varpų sunkių šiugždesys.
Vėjas padvelks – ir į debesį slepiasi
Veidas mėnulio putlus;
Vėl pamažu tamsuma gaubia stepėse
Pievas ir javo laukus.
Plazda virš lauko išblankusios sutemos,
Tik tolumoj, kur vaga,
Mėnuo pro debesį šviečia ir supasi,
Liejas auksinė banga.
Valandos šios – tartum sapnas, lyg pasaka:
Liepos naktis paryčiais
Virpančią savo glamonę man atsiunčia,
Kelia švelniais bučiniais…
1886 m.
**
Danguje, ten aukštai, pilnatis
Jau sūpuojas lengvam debesy.
Sidabru nusidažė naktis,
Plauko pievos ūkų spindesy.
Baltoje migloje – laukuose,
Paupy, krantuose tuščiuose –
Tematai vien tik nendres sausas
Ir išnyrančias gluosnių šakas.
Net ir upės tėkmė – vos matyt…
Tyliai tuksi malūno širdis…
Miega kaimas, paskendęs nakty…
Danguje, ten aukštai, pilnatis.
1887 m.
Spalio rytmetis
Bąla naktis. Jaunas mėnuo už upės
Sminga kažkur į laukus.
Miglos sidabro virš pievų dar supas,
Sklando tarp nendrių juodų balkšvas ūkas,
Vėjas šiurena lapus.
Kaime tylu. Koplytėlėj, atrodo,
Blanksta lempelės ugnis.
Prieblandą trapią sustingusio sodo
Stepių vėsos lengvos bangos dar gobia…
Rausta dangaus pakraštys.
1887 m.
**
Jaunas mėnuo blausiai šviečia
Debesėlyje pūkų.
Juodas cerkvės siluetas
Virš nurimusių laukų.
Jos varpų mieguistas gausmas
Tirpdo tylumą nakties.
Jaunas mėnuo gęsta, blanksta
Už klajūno debesies.
Liūdnas mėnuo iš padangių
Žemėn nukreipia akis,
Po svyruokliais gluosniais bangą
Dažo aukso spalvomis.
Paryčių ramybėj supas
Mėnesėlio atspindys,
Plauko upėje, lyg būtų
Brolio dangiško dvynys.
1887 m.
**
Jau brėkšta… Ir tanki ūkų skara,
Laukus ir slėnius apkabinus, švelniai bąla.
Išblanko mėnuo, gieda vėl giria,
Rasos lašai ant stiklo dar labiau atšalę.
Sodyba miega dar… Ir sodas dar tamsus.
Net topolis sustingęs, blausiai žalias.
Pro langą oras skverbiasi toksai gaivus,
Pavasario švelniu dvelksmu apsalęs.
Čia pat diena, ištirpo miegas jau,
Tad tyliai, kad kitiems nesutrukdyčiau,
Aš parymot balkonan išėjau,
Sutikt šviesos, palaukti auštant ryto…
1888 m.
**
Tu audra manęs negąsdink:
Ji pavasarį linksma!
Po perkūnijos, pažvelki,
Džiaugias, veši žaluma,
Po audros lyg atjaunėję
Naujo grožio spindesy
Aromatą svaigų lieja,
Žydi vėl žiedai visi!
Dargana man širdį gelia
Ir mintis, kad lemta bus
Skausmo, laimės nepatyrus,
Grimzt į rūpesčius pilkus,
Kad išseks gyvybės jėgos
Be darbų ir be kovos;
Ūkas liūdnas, ūkas drėgnas
Saulės šviesą man užstos!
1888 m.
**
Soduos byra lapeliai gėlių,
Liaunas klevas prie lango pagelto
Ir boluoja rūkai virš laukų,
Kiaurą dieną šalčiu juos apsiautę.
Ir miške vis daugiau tylumos,
O pro tankmę net properšos švyti.
Koks dailus naujas apdaras jo,
Aukso lapais dabar apkaišytas.
Bet po lapais, kasdien retesniais,
Teišgirsi vien stingdančią tylą…
Rudeniniai garsai –
Tai vienatvė prabilus!
Pasivaikščiok, kviečiu, kol gali,
Po nūnai jau nebylią alėją.
Dar pažvelki: čia pat, netoli –
Ir laukai mylimieji.
O jei kaimo rudens tyloje
Jau sutemus, prisėlins vienatvė,
Prisiminki lakštutės giesmes
Šiltą vasaros naktį.
Pamąstyk: metai bėga prošal,
Grįš pavasaris, darganos liausis,
Bet negrįš vėl atgal
Mus nuliūdinęs jausmas…
1888 m.
**
Tos žvaigždės, kur sūpavos tamsiam vandeny
Po sulinkusiu gluosniu senajam sode,
Lig aušros ugnele – apleistam tvenkiny, –
Neberasiu aukštai danguje niekada.
Į tą kaimą, į namą, kur jaunas buvau,
Kur sukūriau kadaise pirmąsias dainas,
Kur tikėjausi džiaugsmą ir laimę atrast,
Niekada niekada jau negrįšiu daugiau.
1891 m.