Iš rusų kalbos vertė Nora Jazbutytė
PROZOS MEISTRŲ LYRIKA
IVAN TURGENEV
(1818–1883)
Rašytojas gerai pažįstamas klasikine rusų literatūra besidomintiems skaitytojams. Kaip didis prozos meistras. Tačiau I. Turgenevo archyve randame ir puikių eilėraščių. Jie pasižymi muzikalumu, kai kurie tekstai išsiskiria savitu, artimu romansui skambesiu. Sukurti daugelį poezijos kūrinių autorių įkvėpė jo didžioji mūza, XIX a. Europos operos žvaigždė Pauline Viardot.
Gėlelė
Ar teko tau tamsiojoj girioj,
Pavasarinėj žalumoj
Surasti kuklią gėlę svyrant?
(Tu – vienas žemėj svetimoj.)
Ji, vieniša, tavęs tik laukė
Žolės rasotos apsupty…
Ir savo pirmą kvapą tau tik
Pražydus troško ji paskirt.
Ir štai skini stiebelį trapų,
Prie švarko atsargiai segi
Su šypsena lėta, supratęs,
Kad rankoj gyvastį turi.
Ir vėl eini keliais dulkėtais;
Aplink – išdeginti laukai,
Dangaus alsiu karščiu užlieti.
Gėlė nuvyto jau seniai.
Juk augo ji tykioj paunksmėj
Maitinta ryto lietumi.
Jai pražūtingos kelio dulkės,
Kaitra jai gresia mirtimi.
Ir ką? Neverta jos gailėti!
Matyt, taip lemta buvo jai –
Nors mirksnį trumpą, bet žydėti,
Širdies tavosios priglaustai.
1843 m.
Ėjau tarp stūksančių kalnų
Ėjau tarp stūksančių kalnų,
Palei skaidrias upes ir slėniais…
Ir šie vaizdai, – gerai menu, –
Kaskart kartojo man tik viena:
Mylėjau aš! Ir tu mane!
O visa kita – lyg sapne!
Dangus švytėjo virš manęs,
Šlamėjo lapai. Paukščių trelės…
Ir debesėliai vorele
Kažkur tolyn linksmai skubėjo…
Alsavo laime viskas čia,
Bet liko jai širdis kurčia.
Tad leidaus nešamas bangos, –
Tokias plačias tik jūra sergi!
Pritvinko sieloj daug tylos,
Gilesnės už džiaugsmus ir vargą.
Pats sau lyg mįslė aš buvau:
Pasaulį juk užkariavau!
Kodėl aš nemiriau tuomet?
Kodėl abu toliau gyvavom?
Kažkas lyg keitėsi kasmet,
Bet dovanų daugiau negavom
Didesnio gėrio už anas,
Palaimos kupinas dienas.
**
Iš kur atplaukia tyluma?
Ir šauksmas tas iš kur?
Pavasariu alsuoja kas,
Kvapais gimtų laukų?
O, siela mano, tarki, ko
Pagailo tau staiga?
Koks širdžiai mielas ilgesys
Užlieja lyg banga?
Pražuvo viskas, o dievai,
Nykumas ir tamsa…
Bet tai, dėl ko verkiau kadais,
Sunaikinau aš pats.
Netikėlis tarp panašių
Užuomaršų kvailių,
Gėriuosi duženom savų
Sparnuotųjų vilčių.
Ir vis gi jaudulio keram
Širdis dar atvira.
Atrodo, aušta vėl ir man
Ta nuostabi diena,
Kai ant pilkos, plikos šakos,
Sultingas ir kvapnus,
Švelniuos, meilinguos spinduliuos
Lapelis ima bust…
Tarytum atgimė širdis
Ir verkti nebijau.
Į tamsią girią vėl ir vis
Skubu aš vakarais…
Lyg meilė mūsų vėl gyva
Ir jau naktis arti…
Prie vieno lango tuopa man
Vis linkteli kukli…
1844 m.
**
Kada ir švelnų, ir džiaugsmingą
Aš tavo žvilgsnį sugavau
Ir tą minutę stebuklingą
Blakstienas tavo bučiavau,
Kada tu kartais tyliai, droviai
Užsnūsdavai man prie širdies
Ir aš gėrėdavaus tavuoju
Grožiu pro šydą paslapties,
Kada mėnulis viršum sodo
Pakilęs švietė mums abiem,
Parimusiems prie lango, rodos,
Net ir kvėpuojantiems išvien,
Kada išsiskyrimo mirksnį
Beribę tuštumą jaučiau,
Tik virpančias rankas vis tyliai
Prie lūpų ir širdies glaudžiau, –
Nejau galėjau aš nujausti
Tada, kad mudviejų lemtis –
Palikt viens kitą ir nekęsti
Jausmų, kur liko užmaršty?
1843 m.