Iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Versta iš: Ян Каплинский. Белые бабочки ночи: стихи. Таллинн, Эстония: Kite, 2014.

Nuotrauka Daivos Daugirdienės

 

Į daugelį pasaulio kalbų verstas estų literatūros gyvasis klasikas, poetas, prozininkas, eseistas, kultūros kritikas ir vertėjas Jaanas Kaplinskis (g. 1941) prieš kurį laiką ne vieną skaitytoją nustebino ėmęs kurti poeziją ne tik estų, bet ir rusų kalba. Rusiškai pasirodė dvi jo eilėraščių knygos: „Balti drugiai nakties“ (2014; rus. Белые бабочки ночи) ir „Vegenerio šypsnis“ (2017; rus. Улыбка Вегенера). Už „Baltus drugius nakties“ Rusijoje autorius buvo įvertintas prestižine rusiškąja literatūros premija (Русская премия). Autorius dėmesį sutelkia į tokius „didžiai mažus“ dalykus, kaip dėkingumas mirusiems artimiesiems ar pagarbus santykis su gamta, žmogiškosios egzistencijos trapumo apmąstymai. Vis dėlto tariami gyvenimo mažmožiai, kasdienybės smulkmenos ar savaime suprantamybės čia neretai atsiveria visiškai netikėtais rakursais. Šiuos tekstus apibūdinčiau ir kaip savitas „mažo“, savo laikinumą puikiai įsisąmoninusio žmogaus meditacijas ilgaamžės Visatos akivaizdoje.

Vertėjas

*

Galiu melstis vien Dievui

prikeliančiam visus išmirusiuosius

tik ne mane

aš pasiliksiu anoj pusėj

drauge su pernykščiu sniegu

ir žydinčiomis šio pavasario obelimis

ir visus mano eilėraščius maldas ir mantras

išsklaidys rytmečio vėjas

į visas pasaulio puses

kelius takelius ir pašto dėžutes

*

Pereiti skersai pasaulį ir erdvę

sukurtus Niekieno ir Niekam

net jei tavasis vardas ir patirtis turi reikšmės

net jei Dievo rašmenys nesudega drauge su tošimi

jų niekada neskaitys

atsibudęs ryte pastebi

kad tavo pėdsakus jau užklojo nukritę lapai

ir kad tu vėl pamiršai

ką tik regėtą sapną

*

Laikas tai tėkmė arba tėkmės tėkmė

visi mes išeinam į praeitį arba į ateitį

priešistorė dar ten už kampo iki istorijos dar toli

kas liko kas atiteko mums iš Livonijos

be kalėdinių obuolių kvapo ir eilėraščių apie ūksmingus sodus

kalba jau ne ta ir vardai ne tie vìsa išeina nuo mūsų

eglės kryžkelės su šviesoforais

vaikai mojantys vėliavėlėm prezidentams karaliams čempionams

tiems kurie atidavė savo gyvybę už tas ar kitas spalvas

iki tol kol ir jas nuplukdys žemyn tėkmė

ir jų pėdsakai virs verpetais upėje

pradingstančiais tamsoj už seno akmeninio tilto

*

Šis sidabru tviskantis veidrodžio karalystės pasaulis

žvelgiantis į tave tavo paties akimis

iš tavo paties pavidalo nesvarios tylos

į tavo pastangas darkart sugauti nesugaunama

perprasti kamanės sparnelių ir pirmųjų snaigių paslaptį

užčiuopti kaip iš tuštumos randasi dalelės

mintys ir drugeliai kaip kyla oro pilys

hipotezės ir teorijos – argi ten tarp dešiniojo ir kairiojo

tarp to ir ano kažko ir nieko tylos ir garso

neliko paslėptų užmirštų durų į ten pat

kur galbūt dar sugrįši

pas saviškius į pirmykštę tuštumą pirmykštes jūras

pas žuvis ir varliagyvius šliaužiančiuosius ir vijoklinius augalus

į neregėtus sapnus ir pirmaprades tylumas

prie negimusių minčių neparašytų eilėraščių

*

Norom nenorom liesdamasis prie nebūties ir Dievo vienatvės 

akimirkai užsimiršdamas tarp dviejų maldos žodžių

ten už amžinybių ir už senų liepų kur nėra skiriamosios linijos

tarp jo keisto nebuvimo ir buvimo

kur šešėliai dar negimė ir šviesa dar nespėjo atsispindėti

nuo žengiančiojo nuostabos ties šviesos ir spalvos riba
dar neatsitokėjusio po stingdančios nebūties

kažkur visai netoli kažkur ant tos pat upės kranto

*

Vìsa dėl ko mes gyvenom mirėm krimtomės ir kovojom

atiteks vėjui – tasai kuris sėja

gali ir nežinoti kas išdygs iš jo sėjos

kibirkštėlės tokios panašios į jonvabalius o kartais – mintis

o su atmintim taip pat sunku sutikti ar ginčytis

kartais atrodo kad tuštumos veik nėra

pernelyg daug yra nekaltai užmuštų ir užmirštų bevardžių ir

vargu ar atsiras kelias atgal link tylios išminties

amžinai sugrįžtančios pavasarinės žolės

kelias atgal pas save prie savo pėdsakų prie savo sielos

kuri vis tiek nieko nepastebėdavo

atgal pas snieguoles ir juodus vorus

zujančius išdžiūvusioj pernykštėj žolėj

*

Ieškodami gyvenimo prasmės mes aukojam gyvenimą prasmei

ir savo sparnus sparnuotiems eikliems žodžiams

nors be atminties niekas nekinta o tiesiog yra

tiesiog stovi tiesiog skrenda tiesiog praeina

vienas po kito spygliai atsisveikina su egle žvakės sudega

ir tik paskutiniųjų už savo gyvybę kovojančių ugnelių atošvaistės

vos atsispindi ant sidabraspalvio rutulėlio paluby

jei nėra atminties nieko neliks vìsa tiesiog yra

ir mums neįmanoma ką nors pažinti ar įrodyti

ir suprasti – kankinamės mes dėl būties ar dėl nebūties

*

Ji čia pat visai arti netgi arčiau nei vardai ir prisiminimai

arčiau senos lovytės ir apiplyšusių vaikiškų marškinėlių

ir neužmirštuolių palei takelį vedantį prie tvenkinio

artima kaip mėlyna spalva gėlei arba raudona kraujui

kaip vakarykščia šiandienai ir krantas okeanui

ji arčiau nei savasis aš arčiau mūsų su jumis

ir kartais esu veik įsitikinęs kad ne tik juoda katė

klausosi manęs tįsodama ant viršutinės lentynos prie lango

*

Kam egzistuoti jei galima tiesiog grumtis dėl egzistavimo

kam grumtis jei galima tiesiog egzistuoti

ten vakaruose leidžiasi saulė už senų blindžių

žinau – ne visi mes susitiksim rytojaus rytą

nors vis dar tikiu viltim ir meile tik tikėjimu jau nebe

žinau – viskas prasideda ir baigias fragmentais

senom nuotraukom paskleistom ant švarių grindų

mes gimstam ir išsigimstam įvairiausiais asmenimis

gausybe atpažįstamų ir nepažinių savųjų aš

*

Net varno kranksėjimas skamba vis skardžiau ir žvaliau

o rytmetis už lango daros vis šviesesnis

kiekvienas lašelis krintantis nuo varveklio

pasitinka tave mažyčiu būk sveikas

primindamas kaip dažnai užmirštam kad mes ne tiktai mes

bet ir kažkas bei kas nors daugiau

tai kas įvardyta ir tai kas neturi vardo pusiau užmiršta pusiau perregima

vos užčiuopiamas apdangalas skiriantis tai kas praėjo nuo to kas dar laukia

skiriantis užtemimą ir nušvitimą

*

Dešinė ir kairė susikeičia vietom

net ir ne kreivam veidrody tiesa kartais panaši į neteisybę

nebyliai žvelgia tasai kitas tau į akis

tomis pat tavosiomis nekaltai žydromis akimis

taip pakalnutės ir vilkdalgiai nemeluoja

tačiau jie nuvys šitaip greitai

ir liks vien tik liūdesys ir kvapas

galbūt tai yra lygiai tas pat

neapčiuopiamas nepaaiškinamas kažkas

kas nepalieka tavęs nei dieną nei naktį

*

Anūkė žiūri iš nuostabos primerktomis akimis prieš šviesą

atsitokėjusi pargrįžusi atgal iš tos tikrovės

kurią mes vadinam sapnu į tą tikrovę kurią vadinam realybe

nežinodami kas slepiasi už tų užuolaidų vokų akių

žvelgiančių į mus arba tiesiog į šviesą

iš ko dar niekas nesukurta nepadaryta

kas savaime yra dar tik balta šviesa dar ne pasaulis tik tuštuma

lydinti mus ilgame kelyje nuo A iki B

*

Daiktai neįsiminė savo vardų ir štai aš imu juos pamiršti

atmintis kaip skylėta kišenė nenulaikanti smulkiųjų

žodžių ir sąvokų kai kas žinojo tai jau viduramžiais

ir kai kas nepamiršo to šiais mūsų košmariškais laikais

saugodamas viską ką kiti nešiojosi su savimi iki jo

ir galų gale paleido iš savo susigėdusių rankų

tarsi paukštuką driežą ar tik trupinėlį

šį tą kas esti tarp kai ko ir nieko tarp mūsų ir mūsų užmaršties

šį tą kas neturi nei pradžios nei pabaigos nei prasmės

*

Viskas teka kaip rašalas ir rašalinė

sena lempelė ir akiniai ant stalo

stalas ir kėdės dienos ir naktys žiemos ir vasaros

kojos ir pradžiõs pėdsakai ir pãbaigos

sąvokos ir supratimas visa ką žinojau ir ko nežinojau apie save

teka tyla teka balsai garsai ir atskambiai

vis sunkiau atskiriami nuo pačios tylos balso

nuo pietų vėjo balso ir ateinančio pavasario

*

Ir aš veik pasiruošęs atsisveikinti su savim išeiti iš mados

pasiruošęs būti užmirštas paliktas ramybėj

už miškų ir pelkių senosios ir naujosios istorijos pamokų

kurių maža kas išmoksta prieš tai kai būna jau per vėlu

tačiau net ir tas nedaugelis svajoja apie ką nors kita

apie tolimas salas pietų jūrose

apie tai kaip išmesti rylą iš rusų poezijos

tapti vienu tų kuklių vabalų duobkasių

maitinančių savo vaikus gardžiais

Lomonosovo Lermontovo Puškino Brodskio

palaikais

*

Kažin kas iš to ką paleidau iš savo sugrubusių rankų

vakarykštę naktį kai žvaigždės švietė taip ryškiai ir takelis

blykčiojo tartum juvelyro vitrina – siela akimirką

pamiršo apie širdį ir nervų sistemą

kažin kas iš to ką paleidau nepastebėjęs nei

savo užmaršios sielos nei užgimstančių minčių

galbūt tai buvo raktai galbūt saulėgrąžų sėklos

arba paprasčiausiai mažuliukas nesvarus skaidrus šis tas nulis

*

Anksčiau ar vėliau visi mes niurktelėsim į nežinomą

ateitį užplūs ant visko kas liko po mūsų

pėdsakai paviršiuje atgims raibuliais

o po vandeniu mums taip noris dainuoti

po vandeniu galva tokia tuščia kad kyla nuostabios mintys 

tačiau tie kurie ateis atplauks mūsų

moka tik kriuksėti ir tarškinti

nežino apie mirtį ir troškulį neskuba gyventi ir dainuoti