Jānis Joņevs. Žaidimas
Iš latvių kalbos vertė Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė
Versta iš: Jānis Joņevs, Tīģeris. Dienas Grāmata: 2020.00
Janis Jonevas (g. 1980) – latvių rašytojas, dramaturgas ir vertėjas iš prancūzų kalbos. Baigęs Jelgavos gimnaziją, Latvijos kultūros akademijoje įgijo magistro laipsnį. Jonevą tarptautiniu mastu išgarsino 2013 metais išleistas pirmasis romanas Jelgava’94 (liet. – 2018, vertė Jurgis Banevičius), kuriame autentiškai atsiskleidžia nepriklausomybės virsmo kartos pamišimas dėl alternatyviosios muzikos, ypač sunkiojo metalo. Romano sėkmę užtikrino patirtinis rašymas: taikli laikotarpio ir provincialios gimtosios Jelgavos charakteristika, įtraukus jaunimo subkultūros pasaulis ir maištingo paauglio saviieškos problemos, iliuzijos, kompleksai. Knyga tapo kultine. 2014 metais ji buvo apdovanota Latvijoje kaip geriausias metų debiutinis romanas, laimėjo Europos Sąjungos literatūros premiją, išversta į daugiau kaip dešimt kalbų, kūrinys inspiravo vaidybinį filmą (2019), spektaklį Jelgavos naujajame teatre.
2020 metais buvo išleistas Jonevo apsakymų rinkinys „Tigras“ (Tīģeris), dokumentinis detektyvinis romanas „Gruodis“ (Decembris 2022) ir prozos knyga „Dingęs“ (Pazudis, 2023). Knygose gausu dialogų, paradoksų, linksmo absurdo, kai kurie apsakymai primena absurdo teatrą, kuriame realybė sluoksniuojasi ir išsikreipia. Jonevas yra sakęs: „Nenorėčiau būti rašytoju iki galo, tai tave suvalgo. Geriau pasirenku būti kaip tas vaikis, kuris retkarčiais šį tą parašo. Gal noriu išvengti atsakomybės, kuri įpareigoja rašyti… Kad jausčiau pasaulį, nervų galūnės turi būti nuogos.“
Vertėja
1
Paryžiaus pavasaris negailestingas – saulė švietė nešildydama, bet kavinės jau išstatė lauko staliukus, o paryžiečiai juos iškart užsėdo. Senasis vyras šildėsi pirštus prie kavos puodelio ir mąstė – juk galėtų sėdėti viduje, bet ne, jis taip pat norėjo dalyvauti pasaulio perkūrimo rituale, todėl sėdėjo terasoje ir kartu su visais žaidė pavasarį. Jaunesni žmonės prie greta esančio staliuko net buvo pasiėmę alaus, o mergina vilkėjo labai trumpą juodą suknelę. Palydovas bandė merginą šildyti komplimentais:
– Juodos žavesys nepaneigiamas. Tai yra gylis, nebūtis, išsivadavimas iš materialumo.
Pateisindama visas šias nuostatas, ji prisidegė cigaretę ir atsakė:
– Taip, žinoma.
Vaikinas tęsė:
– Ne veltui menas neatsispiria šiai pagundai – Malevičiaus „Juodas kvadratas“…
– Tik „Juodąjį kvadratą“ nutapė Matisas, branguti.
– Ne ne, aišku, kad Malevičius. Matisas nutapė raudonąjį kambarį, šokėjus…
– Ir akvariumą, ir dar daug ką, taip pat ir juodą kvadratą. Jis juk ėjo nuo realizmo link abstrakcijos, ar ne?
– Taip, ėjo, kaipgi.
– Tai va.
Ir mergina pradėjo tyrinėti gėrimų meniu. Vaikinas pasikasė galvą ir vis dėlto nusprendė darkart:
– Ir vis dėlto tai buvo Malevičius.
– Kodėl tu ginčijiesi?
– Aš nesiginčiju, aš esu įsitikinęs.
– Aš irgi esu įsitikinusi.
– Aš suprantu, tačiau šįkart tu klysti.
– Iš kur tu žinai?
– Tiesiog žinau.
– Tai va, aš irgi tiesiog žinau.
Ji numetė meniu, prisiminusi, kad jau pasiėmė alaus. Jis pasukiojo peleninę, pakraipė galvą, pažvelgė į merginos kojas.
– Ar tau nešalta?
– Ne, kodėl?
– Galėčiau paprašyti pledo ar kažko.
– Paprašyk ir susivyniok juo galvą.
Jis pakėlė akis:
– Tu pyksti?
– Ne. Paprasčiausiai tu net akimirkai nepripažįsti, kad ir aš galėčiau būti teisi.
– Bet…
– Argi ir tu negalėtum kada nors klysti?
Jis skėstelėjo rankomis, o ji tarė:
– Gerai, nesipykim.
– Galiu pagūglinti.
– Netrauksim gi dabar telefonų. Pavasaris, terasa, tikrų žmonių pokalbiai.
Senasis vyras buvo išgėręs savo kavą. Jis atsistojo, priėjo prie jaunesniųjų staliuko ir nusilenkė.
– Prašau man atleisti.
– Jis padėjo ant stalo savo vizitinę kortelę, kuri išsyk peršlapo išsiliejusio alaus balutėje.
– Visai netyčia nugirdau jūsų pokalbį – dovanokit, bet tema buvo tokia įdomi, kad negaliu neįsikišti.
Tiedu šypsojosi, iškart pastūmė kėdę, kviesdami prisėsti. „Kokia ji miela, – galvojo Senasis vyras, – bet vis dėlto…“
– Prašau man atleisti, aš tikrai nenoriu stoti į kurio nors pusę, bet „Juodą kvadratą“ vis dėlto nutapė Malevičius.
Tiedu šypsojosi dar plačiau, ačiū, ačiū, net juokėsi, mergina tarė, kad meno istorijoje visai nesiorientuojanti, ji ginčijosi tik tam, kad pasiginčytų, o dabar dėkoja už gerą pamoką. Vaikinas taip pat tvirtino tiksliai nežinojęs, tik atsiminė kažką girdėjęs, bet irgi, žinoma, padėkojo už nuoširdžią pagalbą. Senasis vyras patarė jiems vis dėlto pasižiūrėti gūgle, bet jie vienas per kitą šaukė, kad nėra jokio reikalo, kad jie tiki, – kaip nuostabu, kad yra žmonių, kurie tikrai žino. Tada Senasis vyras patarė nueiti į muziejų, jis juk čia pat, dvi minutės kelio. Jie tarė, kad reikia tai padaryti, be to, jiems visiems trims kartu, tai būtų nuostabi patirtis, pagaliau išvaikščioti muziejų su tikru specialistu, reikia nueiti, bet po minutėlės, nes dabar toks nuostabiai saulėtas oras ir jie taip gražiai susipažinę, kad jiems kartu tučtuojau reikia išgerti po bokalą alaus. Jie jau kvietė padavėją, meno mylėtojams būtinai reikia laikytis kartu, ji, nors ir pradedančioji, yra pamišusi dėl meno, net jos kortelės PIN kodas yra van Gogho gimimo metai. Senąjį vyrą sujaudino toks atvirumas, ir jis prisipažino, kad pats kodo dėlei vis dėlto nutolstantis nuo meno ir naudojantis Trojos užėmimo metus. Tačiau alaus jis griežtai atsisakė, deja, alus kenkiąs jo kojoms, be to, jam reikią skubėti, bet buvę labai malonu susipažinti, ir jis išėjo, kuo geriausių linkėjimų palydėtas.
Nepriėjęs bažnyčios jis slapčia pažvelgė atgal. Vaikinas gėrė alų, o mergina baksnojo telefoną. „Ji gūglina. Ji manimi nepatikėjo“, – tarė sau Senasis vyras ir įsuko į gatvę. „O aš? Dėl kojų negaliu alaus? Kas čia per nesąmonė? Aš galiu alaus, man patinka, aš mėgstu.“ Suirzęs jis išlindo Beaubourg’o aikštėje. Pasiimti alaus čia? Vis dėlto ši vieta pernelyg turistinė, būtų kvaila imti alų čia, kai visai čia pat yra tikra, slapta Paryžiaus kavinė, bet juk negali grįžti ten, kur mergina telefone tikrina jo žodžius. Ai, tepasiunta! Jis nuėjo į muziejų – nusiraminti.
Muziejus buvo toks pažįstamas, kad atrodė net provincialus, koridoriai ir budėtojai, ir lankytojai, visad tie patys. O ten, už to paties kampo kaip visada – Kandinskis, o va ten, jei darai didelį lankstą, de Chirico, o anoje patalpoje – mėgstamiausias jo vaikystės eksponatas, Bretonui priklausiusių daiktų kolekcija. Senasis vyras užsimerkė ir įsivaizdavo, kiekvieną daiktą jis regėjo čia, savo galvoje. Tada atsimerkė, ir jie ten buvo, kiekvienas savo vietoje. Ir lėlės ranka, ir plaukais padengta kaukė, ir pats mįslingiausias daiktas – du suglausti delnai, o tarp vieno pirštų – žaidimo kauliukas. Tarp kitko, prie visų objektų duotas aprašas, o prie šito nėra. Senasis vyras matė jį jau šimtąjį kartą, gal net dušimtąjį, tačiau staiga suprato, kad vis dar jaučiasi lygiai taip pat. Sumišęs paauglys jame niekur nebuvo dingęs. Tai jį stebino. „Kodėl gi, – jis mąstė, pats nežinodamas, kieno klausia ir ko konkrečiai klausia, – kodėl?“ Dabar jis klaidžiojo visai be tikslo, atsipeikėjo prie Matisse’o „Mergaitės su juodu katinu“ , bet net neįžvelgė ten meno, tik prisiminė, kaip jis, būdamas mažas berniukas, norėjo katino. Kad nusiramintų, jis vis dėlto ėmė kaip įpratęs klasifikuoti, ieškoti bendrų ir specifinių bruožų, ėjo toliau, dar Matisse’as tas ir Matisse’as anas, „Langas Koljūre“1 ir – čia jis sustojo ir išsiėmė nosinaitę, kad nusivalytų akinius. Nosinės dingo iš šiuolaikinio vyrų garderobo, bet jis prisiminė, kaip mama jam prisakė be nosinaitės iš namų niekada neiti. Dabar ji pravertė gerai nusivalyti akiniams ir pasižiūrėti darkart.
Ne, tai nė kiek nepadėjo! Ant sienos kabėjo paveikslas, didžiulis, su nieko nesulyginamas, o šalia jo – lentelė su tekstu: „Henri Matisse. Juodas kvadratas“.
Jis kreipėsi į darbuotojus, ieškojo gūgle, vartė katalogus, nusileido į knygyną ir vartė dailės enciklopediją, niekas nepadėjo. Juodą kvadratą nutapė Matisse’as. Senasis vyras buvo sutrikęs.
Jis kėblino namo ir mąstė, nieko tokio, tai suprantama. Monochrominė juoda visuomet žavėjo daugelį. Robertas Fluddas juodą stačiakampį nupiešė dar 1617 metais. Laurence’as Sterne’as, žinoma, užsiėmė daug kuo, bet ir jis turi savo juodą trikampį 1767 metais, tūlas Gustave’as Doré savąjį nutapė 1854 metais, Alphonse’as Allais po trisdešimties metų pavaizdavo, kaip „negrai naktį krauna anglis“, Henri Matisse’as 1914 metais tapė „Langą Koljūre“, kur paveikslo centre įkomponavo juodą plotą. Taip, kai dabar gerai pagalvoji, žinoma, juodas kvadratas tebuvo dėsningas tęsinys.
Kaip galėjo nutikti tokia painiava? Kaip jie juokėsi ten, terasoje, kai telefonas atskleidė senojo vyro klaidą! Ir kas čia tokio, tegu juokiasi, tai tinka terasai, ir jis to nematė. Bet. Ar taip nepradėjo klibėti jo pasaulis, ši gerai pažįstama ir nekintanti struktūra? Ar jis jau nebegali dalyvauti ginčuose apie meno istoriją? Turkštis faktuose ir išnerti su neregėtomis sąsajomis dantyse? Tai buvo jo gyvenimo dalis.
Nuėjęs gerą gabalą, Senasis vyras prisėdo sau nežinomoje terasoje ir pasiėmė bokalą alaus. Šis nebuvo tokio skonio, kokį įsivaizdavo. Norėdamas pagerinti situaciją, užsisakė midijų, tačiau jos nebuvo tokios kaip Normandijoje, todėl jis dar paėmė šerno paštetą, mažą grafiną raudonojo vyno, sraigių, o desertui – sūrį, užgeriamą kalvadoso ir baltojo vyno kokteiliu. Pasijuto net šiek tiek geriau, o nuotakai pakelti dar užsisakė juodos kavos. Padavėjas atnešė sąskaitą, Senasis vyras ieškojo švarko vidinėje kišenėje kortelės – taip, jis buvo modernus senas vyras, – tik štai kortelės jis negalėjo rasti. Padavėjas laukė, Senasis vyras rausėsi jau po visas kišenes, bet kortelė ten neatsirado net patikrinus triskart. Padavėjas tarė:
– Pone, aš tikrai nenorėčiau kviesti policijos…
Tą akimirką suskambo senojo vyro telefonas, jis atsiliepė, nors ir suprato, kaip tai nemandagu laukiančio padavėjo atžvilgiu, tačiau tikėjosi, kad telefonas nors akimirkai jį išgebės iš šios pernelyg trikdančios situacijos.
– Alio. Ponas Z? Čia policija.
Kažkaip ten jie tarpusavyje išsiaiškino ir tad po kurio laiko Senasis vyras sėdėjo nuovadoje, bet bent jau ne kaip sulaikytasis. Priešais jį sėdėjo tas pats vaikinas iš kavinės, be merginos ir prastai nusiteikęs.
– Šis jaunuolis bandė atsiskaityti jūsų kreditine kortele. Taip, taip. Tris kartus suklydo, teigė susipainiojęs. Padavėjas perskaitė jūsų vardą ant kortelės, laimei, jis jus pažinojo asmeniškai ir gerai žinojo, kad jis – tai ne jūs, ir taip, žodis po žodžio, jaunuolis atsidūrė čia. Prašau, jūsų kortelė.
Senasis vyras tarė:
– Aš pats ją daviau šiam žmogui. Jis nevogė. Aš ją jam daviau, bet greičiausiai būsiu pasakęs…
– Aš žinau! Tai iš Hugo romano „Vargdieniai“! Vyskupas Myrielis ir Žanas Valžanas! Cha! – sušuko policininkas ir patenkintas šypsojosi.
Vis dėlto kažkaip jaunuolį išleido.
Jie abu stovėjo gatvėje ir vaikinas tarė senajam vyrui:
– Visa tai per jus!
Senasis vyras nesakė „kaip tai?“, nes, jo manymu, šis klausimas buvo savaime suprantamas.
– Aš labai gerai žinau Trojos užėmimo metus. Prie merginos aš negalėjau tikrinti gūgle, bet man to ir nereikėjo, aš tai gerai žinojau! Istoriją esu puikiai iškalęs! Bet PIN kodas buvo neteisingas. Nes jūs buvot nustatęs neteisingą.
„Kaip tai? – galvojo Senasis vyras. – Aš juk irgi istoriją buvau puikiai iškalęs. Man nereikėjo kalti, aš ją mylėjau.“
– Viskas per jūsų demenciją. Susimoviau prieš merginą, o dar ta policija. Ech.
Senasis vyras paspaudė vaikinui ranką ir patraukė namo. Jis stengėsi nieko negalvoti. Namuose išsiėmė iš lentynos savo antikinės istorijos knygą. Ji jam priklausė jau šešiasdešimt metų. Jis žinojo kiekvieną drobinio viršelio lopinėlį. Štai čia prieš maždaug penkiasdešimt metų užtiško kavos ir tuo metu tai liūdino. Ilgainiui prie dėmės jis priprato ir pastebėjo, kad jos kontūras primena Peloponeso pusiasalį. „Tu juk manęs nenuvilsi?“ – Senasis vyras paklausė knygos. Neatvertęs įdėjo ją atgal į lentyną.
2
Jei visas pasaulis baksnoja į tavo klaidą, greičiausiai kaltas ir esi tu, o ne pasaulis. Būtent, greičiausiai. Bet nebūtinai. Visiškai logiška, kad klysta visas pasaulis, o ne individas. Senasis vyras gerai žinojo, kas nutapė „Juodą kvadratą“, jis tai atsiminė lygiai taip pat gerai, kaip juodos suknelės klostes virš drebančių užsispyrusios merginos kelių. Tai ne jis užmiršo, o pasaulis pasikeitė. Kažkokia nežinoma – bet todėl ne neegzistuojanti – jėga pakeitė pasaulį, bet nesugebėjo įsilaužti į senojo vyro galvą. Ji liko autonominė teritorija. Šis faktas kol kas nedavė jam jokios praktinės naudos. Tačiau jis nusprendė įdėmiai stebėti pasaulį.
Nieko įtartina nenutiko.
Kažkurią dieną jis žiūrėjo futbolą. Tottenham triuškino Liverpulį. Rezultatas buvo 1:1. Likusios dar trys minutės. Kas dabar bus? Ir tuomet Tottenham uždirbo baudinį, kokie 25 metrai nuo vartų. Eriksenas ir Trippier sukiojosi aplink kamuolį, bet buvo toks jausmas, kad muš Eriksenas ir pagaliau įmuš, – kada nors tai juk turėjo atsitikti.
Ir tada – pfff, televizoriaus ekranas pajuodo. Kas per nesąmonė! Gal tikrai stogais bastosi mažoji Amelija? Drebančiomis rankomis Senasis vyras atlenkė kompiuterį, susirado tiesioginę tekstinę transliaciją – ji buvo sustojusi prieš baudinį. Bėgti į kokį nors barą? Likusios trys minutės. Nespės. Be to, primena kažkokį interneto sutrikimą, kuris galėtų apimti kone visą rajoną, ar kaip ten tai vyksta. Ką daryti? Tiesiog praleisti esminį žaidimo momentą, sužinoti vėliau? Tuomet tai neturi prasmės. Jis prisiminė, kad Londone turi draugą, istoriką ir yiddo, jis tikrai žiūri. Ieškodamas kontakto ir maigydamas telefoną, Senasis vyras suspėjo pasvarstyti: kad Spurs įvartį ne įmušė, o jau praleido; kad draugas, senas sukčius, pradės jį maustyti, užduodamas savo įprastas erudicijos mįsles, neva, pasakysiu, jei tu pasakysi, kas buvo Juodojo princo tėvas; kad kaltins dėl to, kad retai bendraujame. „Gal tiesiog neskambinti“, – pagalvojo sau ir paspaudė „skambinti“. Mikrofone pasigirdo moters balsas. Patraukli savo abejingumu, ji tarė:
– Toks abonentas neegzistuoja.
Senasis vyras numetė telefoną ir nuėjo virtis kavos. Jei abonentas neegzistuoja, vadinasi, yra miręs. Buvo amžiuje, suprantama, neišvengiama. Taip jau būna, kažkuriuo momentu mes nebeegzistuojam. Kokie siaubingi yra nekintantys pasaulio dėsniai!
Netrukus suskambo telefonas, tai buvo tas pats draugas iš Londono. Jie tikrai nedažnai susiskambindavo, ir štai, vos susitaikai su jo mirtim – jis jau čia.
– Sveikas!
Sveikas. Ar tu gyvas?
– Taip… atrodo, gyvas.
– Telefonas sakė, kad tu neegzistuoji. Kas naujo Britų muziejuje?
– Pagrindinė Britų muziejaus vertybė yra ta, kad jame nėra nieko naujo.
– Tai kas ant dūšios?
– Žinai… tu kartą su manimi kalbėjai… Pameni?
– Taip, kalbėjau, buvo toks kartas. Apie ką kalbėjom?
Londonietis tylėjo, ieškojo žodžių. Senasis vyras viena ranka toliau ruošė kavą.
– Tu man tąkart sakei… kad žmogus gali patirti labai daug – mes turim vaizduotę, pasąmonę, nervus, – bet mes negalim patirti savęs nebuvimo. Aš taip sakiau?
– Taip. Pajusti to, kad mes nesam. Ne kad esam kokios nors kitos būklės ar be sąmonės ar kažką panašaus, bet būtent – nesam.
– To tikrai negalim.
– Bet aš tai patyriau!
– Kaip tai nutiko?
– Aišku, tą akimirką aš nieko nepajaučiau. Man net neegzistavo jokia akimirka, joks laikas. Bet po to aš vėl buvau… Ir aš pajutau, kad aš nebuvau… Painu, bet tu tikrai suprasi. Aš pats nebūčiau atpažinęs šio jausmo, jei tu man anąkart apie tai nebūtum taip ilgai malęs.
– Bet kur ir kada tai nutiko?
– Spurs rungtynėse! Kai Eriksenas ėjo mušti baudinio. Va, matai, kaip išeina: tu apie tai tiek daug kalbėjai – „negalim negalim“, o man tai pavyko! Gerai, man jau laikas, čiau, lūzeri!
Senasis vyras baigė pokalbį ir pastebėjo, kad tarp abiejų skambučių iš tikrųjų buvo penkiolika minučių, o ne akimirka, kaip atrodė. Kaip bėga laikas, versdamas mus taip banaliai pasisakyti!
Tai, ką papasakojo draugas, skambėjo visai be ryšio. Tai yra, kaip tik atvirkščiai, tam tikrą ryšį čia buvo galima įžvelgti. Tik pagalvokit: nutrūko tiesioginė transliacija, dingo telefono ryšys, o vienam senam bambekliui pasirodė, kad jis nustojo egzistuoti. Kas šiomis minutėmis nutiko Didžiojoje Britanijoje? Senasis vyras ėmė mąstyti ir domėtis. Kažką rado, o tai leido jam pasijusti vėl jaunam, nes teko sau užduoti įprastą paauglių klausimą – ar man jau visai kukū?
Pavyzdžiui, tos dienos vakare Londono oro uostuose buvo didžiulės spūstys, vėlavimas, nervinimasis. Taip pat ir Birmingemo bei kituose oro uostuose, išskyrus Aberdyną… bet kas gi ten skrenda? Dar įdomiau, kad apie šiuos nepatogumus beveik nepranešė žiniasklaida, tik socialiniai tinklai. Išplėtus tyrimą paaiškėjo, kad spūstys buvo ir Prancūzijoje, Vokietijoje, na, tai suprantama, visi oro uostai yra susiję. Tačiau čia tikrai buvo ir kažkas nesuprantamo, jis jautė ir ieškojo toliau. Ir kitur tiesioginės transliacijos buvo sutrikusios. Meteorologiniai veiksniai? Kokio masto buvo jų įtaka? Jis parašė savo tolimiausiam pažįstamui, Malaizijos teologui ir fanatiškam vietinės futbolo lygos gerbėjui. Laimei, tą pačią dieną ir tuo pat metu buvusios rungtynės, bet jokių trikdžių tikrai nebuvo, „su technologijomis Malaizijoje viskas tvarkoje, bet, deja, religijos istorijos suvokimas darosi paviršutiniškas ir chaotiškas“, pakanka žvilgtelėti kad ir į forumą apie budizmą. Nesuprasdamas, į ką konkrečiai ten reikia „žvilgtelėti“, Senasis vyras įėjo į dzenbudizmo skyrių. Dalis dzenbudizmo šalininkų Japonijoje tvirtino pasiekę nušvitimą – ir tai įvyko būtent tą dieną! Vienam tai nutikę pjaustant tuną, kitam – trinantis oro uoste… Internete įrašęs „Ar esi kada nors jautęsis taip, lyg neegzistuotum?“ Senasis vyras pateko į depresijos forumus ir netrukus išjungė kompiuterį. Tiek to, galvojo, nesvarbu. Būtų geriau pradėti pagaliau naikinti savo vyno kolekciją.
Jei negali ištirti, belieka improvizuoti. Senasis vyras paskelbė neilgą straipsnelį savo internetiniame žurnale „Laputos žinianešys“. Jis beveik neabejojo, kad nė vienas iš keturių registruotų skaitytojų jau seniai nebėra aktyvus. Tai buvo publikai skirta platforma be publikos. Tačiau teorinė skaitytojo tikimybė teikė tekstui savitą stilių ir struktūrą. Taigi, Senasis vyras ten, be viso kito, parašė taip: „Daugelis tvirtina, kad Laputa neegzistuoja, nors esame ne kartą aiškinę, kad skraidanti sala nėra matoma nuolat. Tereikia žiūrėti tinkamu laiku. Jei valstybė nematoma – tai dar nėra įrodymas, kad ji neegzistuoja! Taip pat, pavyzdžiui, neturime jokių įrodymų, kad Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV bei virtinė kitų valstybių egzistavo kovo 4-osios popietę. Ieškokit ir nerasit. Tai nebuvo jų egzistavimo laikas! (…) Pasirodo, pasaulis gali pradingti, mums to net nepastebint.“
Pasidarė lyg ir lengviau. Senasis vyras nuo istorijos perėjo prie kitos knygų lentynos, kurioje viskas, kas parašyta, buvo patikima. Nes išgalvota. Dar keletas detektyvų, truputėlis magiškojo realizmo, sentimentalaus romano ir vienatvės, ir jis tikrai ryšis naikinti vyno kolekciją.
Taip kažkurią nepaprastai šiltą dieną jis atkimšo atvėsintą Corton Charlemange ir supylė į dekanterį. Internetu buvo užsakęs ir jau gavęs upėtakių paštetą – kokie nuostabūs šie laikai vienatvės mėgėjui! Dekantavimo laikui pasibaigus, pasigirdo durų skambutis. Ar jie prašys grąžinti paštetą? Senasis vyras nieko nelaukė, be to, pas jį niekas nebuvo užsukęs jau maždaug dešimtį metų, o gal ir visus dvidešimt, namas solidus, čia nepatekdavo lankstinukų žmonės, taigi, visa tai turint omenyje, durų skambutis buvo neįmanomas.
– Ne, – tarė jis sau pusbalsiu, – į duris niekas neskambina. Niekas neatėjo. Aš pats save alus? Einu jau o. Aš pats save linksminu haliucinacijom. Pamenu, mano draugas menininkas tam tikru savo gyvenimo tarpsniu gurkšnojo vien tik pigius vynus. Toks buvo jo principas! Tada naktimis į jo duris pradėjo skambinti. Jis eidavo atidaryti, bet skambintojas, juokdarys, visada pabėgdavo. Kažkurią naktį, klausydamasis skambučio, jis suprato, kad už durų nieko nėra. Niekas neskambina. Jis perėjo prie brangesnių vynų ir skambinimas liovėsi. Va, brangus vynas – geriausias vaistas nuo skambinimo! Tuojau.
Ir jis, prisipylęs taurę, kilstelėjo ją priešais akis, norėdamas įvertinti spalvą.
– Truputį gintaro.
Kyštelėjo nosį į taurę.
– Sviestas. Keptas obuolys! Citrusas. Papartis. Alus. Alus? Kaip tai – alus? Einu jau einu!
Ir jis nuėjo atidaryti durų.
Už jų vis dėlto stovėjo ponas pilku švarku, jis tarė:
– Laba diena! Aš vis skambinu, skambinu.
Ir jis jau buvo viduje, nepastebimai įslinkęs jau ir į svetainę.
– Kiek daug knygų! Taip, atleiskite, policija. Kapitonas Pjeras.
Senasis vyras pakvietė kapitoną prisėsti.
– Tarnybos reikalais ar šiaip į svečius?
– Atleiskit, tarnyba.
– Tuomet, deja, negalėsiu pasiūlyti jums vyno.
– Aš sakiau „policija“? Iš tikrųjų – slaptoji tarnyba. Mums galima. Aš labai mielai. Diena karšta, o ir užduotis atsakinga.
Senasis vyras paėmė antrą taurę, įpylė.
– Santé!
Slaptosios policijos agentas išlenkė pusę ir tarė:
– Koks puikus Corton Charlemange!
Jei jau taip, ant stalo reikėjo kloti ir upėtakių paštetą. Šis irgi patiko, o pokalbis vystėsi kaip tarp gerų draugų, tik apie esmę.
– Žinot istoriją apie šio vyno pavadinimą? Karolis Didysis suteikė grafui Kortonui nuostabų vynuogyną. Bet ne padovanojo, o išnuomojo! Išnuomojo. Milijonui metų! Matot, Karolis Didysis buvo išsilavinęs valdytojas, jis neabejotinai norėjo pasididžiuoti, kad žino tokį skaičių.
– Tai kiek dar liko? Ar tik nereikės greitai grąžinti?
– O, tepraėjo kiek daugiau nei viena tūkstantoji termino dalis. Laikas eina lėtai. Grafas Kortonas gali nesijaudinti.
– Tikrai. Deja, užėjo amaras ir nuėdė visus vynuogienojus.
Senasis vyras skėstelėjo rankomis. Taip ir buvo, tačiau vynuogienojus, kiek galėjo, atgaivino, tad mes ir toliau geriam vyną, galbūt ne visai tokį kaip Karolio laikais, bet geriam. O kapitonas pakartojo:
– Amaras2
– … Ar jums neįdomu, kodėl aš čia?
Senasis vyras gūžtelėjo pečiais, tai menkai jį tedomino.
– Greičiausiai koks nors tyrimas. Kaip suprantu, nuo Maigret laikų tyrimas reiškia skaniai pavalgyti ir pagerti.
– Būtent!
Senasis vyras pripildė taures. Kapitonas įsijautęs kalbėjo:
– Gal jūs netikite, kad esu iš slaptosios tarnybos? Aš tai priimu kaip pagyrimą. Žmonėms būdingas tam tikras įsivaizdavimas, kaip atrodo slaptosios tarnybos. Kurį laiką jis siejosi su vyrais juodais drabužiais. Anuomet buvo paprasta, mes tiesiog nesirengėme juodai. Užduočių nepavesdavome eiliniams žmogeliams. Tada režisieriai ir rašytojai – o kad jie išgaištų! – pasakė, kad slaptosios tarnybos yra tos, kurios mažiausiai atrodo kaip slaptosios tarnybos. Tai yra – striptizo šokėjos, pankai, elgetos. Teko visą personalą atleisti. Tuomet buvo sukurtas naujas mūsų įvaizdis, specialiai visiškai neišsiskiriantis. Pats paprasčiausias žmogus. Kelnės. Nosis. Tuščiomis rankomis. Tapo gana sudėtinga neatrodyti kaip slaptajam agentui.
– Aš tikrai nesuprantu, kam visa ši konspiracija, jei jūs man iškart prisistatėte?
Kapitonas numojo ranka.
– Mums irgi, tarp kitko, nėra lengva. Lėšas mažina, mokymų beveik nebėra… Nebeliko nieko iš gero gyvenimo.
– Tačiau jūs atpažinot Corton Charlemange.
– Profesoriau! Aš tik pastebėjau tuščią butelį ant grindų. Ar jūs iš tikrųjų esate tas, kurio ieškome?
Senasis vyras to negalėjo žinoti, jis tepatikslino:
– Aš nesu profesorius.
– Atvirumas už atvirumą. Aš irgi nesu kapitonas.
Jis paspigino pažymėjimu.
– Valstybinės saugumo tarnybos pulkininkas. Eime su manimi.
Po kelionės mašina, greituoju traukiniu, lėktuvu ir vėl mašina – visuomet uždengti langai, argi nejuokinga? – jie atvyko į namą, kurio langai buvo praviri, bet vaizdas pro juos – nieko nesakantis. Lygi pieva, medis, stulpas, betonuota aikštelė.
– Konspiracinis butas, – paaiškino pulkininkas, – įsikurkite. Tuojau susitarsiu dėl pietų.
Jis pamaigė telefoną, tuomet pasiteiravo, bet negavo atsakymo, kurio tikėjosi.
– Kvailystė, dar neatvežė. Gal kol kas kavos?
Senasis vyras linktelėjo ir dairėsi, kurgi čia įsikurti. Buvo net butaforinė knygų lentyna, puspilnė prancūziškų detektyvų, – ironiška, ar ne? Senasis vyras paklausė:
– Bet kodėl aš apskritai važiavau su jumis? Aš juk galėjau neiti. Neprivalėjau. Ką būtumėte daręs, jei būčiau atsisakęs?
– Mes jums būtume pasiūlę daug pinigų. O dabar – nieko. Imkit kavą ir klausykit mano pasakojimo. Manau, jums bus įdomu.
Pulkininkas pasakojo:
– Tai buvo pirmoji tikrojo pavasario diena, benamiai šypsojosi, o bukinistai… tiek to, prie reikalo. Šią dieną pastebėta keletas anomalijų. Yra tarnybų, dirbančių su tokiais stebėjimais. Gauta daug skundų, kad neįmanoma niekam prisiskambinti į Prancūziją. Ir! Skundėsi tik tie, kurie skambino, būdami už Prancūzijos ribų. Po to paaiškėjo, kad identiška problema ištiko ir Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Italiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Meksiką ir virtinę kitų valstybių. Ir maždaug tuo pat metu… Tačiau ne minutė minutėn, kiek pavyko susekti. Bet tai dar niekis. Paaiškėjo, kad tą pačią dieną ir tuo pačiu metu niekam jokiu būdu nepavyko patekti į šias valstybes mašina, laivu, lėktuvu. Tie, kurie bandė tai daryti, tvirtino, kad ten buvęs tik tamsus rūkas. Net ir tie, kurie nekreipė dėmesio į smulkmenas ir toliau judėjo pirmyn per rūką, niekur nenuvažiavo.
– Taip, aš suprantu, tai absurdas, nesąmonė, bet tokią informaciją mes gavome. Asmeniškai aš nieko tokio nepastebėjau.
– Taigi. Nors ši problema truko, atrodo, vos keletą minučių, vėlavo svarbios siuntos, žlugo didelės apimties tarptautiniai sandoriai, sutriko ryšys tarp karinių struktūrų. Įvykį reikėjo išaiškinti. Tarnybos pasiteiravo palydovų stebėtojų, ar neužfiksuota kokių nors anomalijų. Šie droviai atsakė kaltę suvertę psichopatiniam įrangos defektui, kurio priežasties ieškantys kaip įmanydami. Tačiau jie parodė įrašus. Pastarieji neatrodė patikimi, tačiau kitų neturėjome. Prancūzijos vietoje staiga liko tik juoda substancija. Tiksliau, lyg ir juoda, bet greičiau tokia lyg nemateriali. Tuomet tas pats nutiko su JAV, po jos sekė Didžioji Britanija, Meksika, dar virtinė kitų valstybių – iš viso 82. Valstybės pranykdavo vis lėčiau, tiksliau, kiekviena šalis išnykdavo akimirksniu, tačiau laikas tarp išnykimų ilgėjo. Po 16 minučių situacija nebesikeitė. Po 20 minučių viskas grįžo į pradinę padėtį, tai yra, palydovai rodė vaizdą, koks jis buvo prieš 20 minučių. Lyg nieko nebūtų įvykę.
– Prašau pasakyti, kokia tai kava? Neatpažįstu.
– Tiksliai nežinau. Jums dar?
– Non, merci. Tęskite! Jei yra, ką tęsti.
– Yra. Tarnybos pradėjo, žinoma, neįkyriai, apklausinėti žmones, tuo metu buvusius šiose valstybėse. Niekas nematęs jokio juodo rūko. Apskritai nieko neįvykę. Tačiau. Kai kurie pastebėję, kad staiga nejučia prašvilpusios keliolika minučių. Tiesa, beveik visi teigė, kad tai jiems nesą kažkas neįprasto. Nuo reiškinio nukentėjusių vietovių apsaugos kameros nerodė nieko, bet laikrodžiai ten po to atsiliko.
Kažkas buvo įvykę, bet baigėsi praktiškai be pėdsakų, – galėtume bandyti tai ignoruoti, kaip tai padarė didžioji dalis pasaulio. Tačiau tarnybos sudarė nedidelę darbo grupę, kurios užduotis – ištirti įvykį ir „nustatyti nelaimės priežastis“. Ir būti budriems. Buvo parengtas ir preliminarus veiksmų planas, jei panaši situacija kartotųsi.
Po trijų dienų vėl praradome ryšį su Prancūzija. Darbo grupė susisiekė su JAV ir Didžiąja Britanija, šios atsiliepė, tačiau dingo pokalbio metu. Tarnybos informavo skrydžių kompanijų dispečerius, kad neskristų į nukentėjusias šalis, bet didelė dispečerių dalis neatsiliepė. Tarnybos bandė susisiekti su palydovų stebėtojais, tačiau, ak, jie juk lokalizuoti JAV. Po 20 minučių ryšys atsinaujino. Peržiūrėdami palydovų įrašą, pamatėm, kad šįkart buvo dingusios iš viso 97 valstybės. Ir vėl atsiradusios.
Tačiau taip sklandžiai kaip anksčiau nepraėjo. Pasieniuose buvo įvykusios autoavarijos. Pavojingų nusikaltėlių grupuotė paspruko, kirsdama valstybės sieną tuo metu, kai persekiotojų valstybė dingo juodoje nebūtyje.
Tai nebuvo ok. Mes, darbo grupė, nusprendėme dirbti daugiau. Susisiekėme su dar slaptesnėmis tarnybomis. Jos jau ir pačios laužė galvas ir nesuprato, ką daryti. Tuo pat metu atrodė, kad absoliuti gyventojų dauguma nieko nepastebėjo. Darbo grupė buvo išplėsta, į ją įtraukti įtakingiausių valstybių atstovai. Visi suprato, kad vyksta kažkas svarbaus, todėl nepradėjo žaisti demokratijos. Reikėjo rasti geriausią ekspertą. Deja, buvo neaišku, kokio eksperto ieškoti. Kol ieškojom, reiškinys pasaulyje pasikartojo trečią kartą. Šįkart trumpam pranyko 112 valstybių.
Kilo klausimas, kas bus, jei dings absoliučiai visos valstybės?
Tarsi kas nors galėtų tai žinoti. Tačiau kažkoks žmogus, vienas iš pačių įtakingiausiųjų, atsakė:
– Mano intuicija sako, kad mes to negalime leisti. Kažkas bando mus sunaikinti. Tai neapvyksta, todėl jis atsitraukia. Lyg mėgintų mus išstumti pro duris. Kol dar nesame visiškai išstumti, tol sugrįžtame. Bet kai išstums galutinai, durys bus užtrenktos. Toks mano palyginimas. Šią prognozę mes, darbo grupė, priėmėme kaip pagrindinę. Mūsų užduotis – neleisti, kad dingtų visos valstybės. Ką jūs apie tai manot?
Senasis vyras šypsojosi, tai išties buvo įdomu.
– Tai man kai ką primena.
– Tikrai? Jūs gyvenime esate daug patyręs.
– Beje, ar jūs mane pakvietėte dėl „Laputos žinianešio“?
– O kaipgi kitaip? Kai kuriems pasirodė, kad jūs kažkaip giliau suprantate įvykius arba veikiau neadekvačią situaciją aiškinate lygiai taip pat neadekvačiai. Todėl norime jus įtraukti į darbo grupę.
– Kodėl jūs nesvarstėte varianto, kad esu susijęs su nusikalstamos veiklos sukėlėjais ir paprasčiausiai išsidaviau?
– Svarstėme, bet vadovybė patarė pasirinkti vieną liniją ir jos laikytis. Tuoj bus visuotinis susirinkimas. Ar iki to laiko galėčiau būti jums kuo nors naudingas?
– Ar negalėčiau mikliai peržvelgti dingimo duomenų? Kurios valstybės dingo, kokiu eiliškumu, palydovų įrašai…
Pulkininkas pastūmė jam atidarytą nešiojamąjį kompiuterį.
Visuotinis susirinkimas vyko erdvioje patalpoje, prie ovalaus stalo. Aplink jį sėdėjo žmonės – pulkininko minėtieji įvairių valstybių atstovai, militaristai, nežinomo profilio specialistai. Visus veidus vienijo bendras bruožas – susierzinimas. Pats pulkininkas čia atrodė administraciniu požiūriu įtakingas, visus nutildė, davė žodį senajam vyrui. Jis buvo peržiūrėjęs duomenis ir pradėjo:
– Tikriausiai jau visi pastebėjote, kad… reiškinys… Ar kaip mes jį vadinsim?
– Ataka! Mes jau praeitam posėdy sutarėme, kad ataka. Argi taip sunku prisiminti?
– Atakos ribos tiksliai sutampa su politinėmis valstybių sienomis. Vadinasi, tai nėra gamtos reiškinys, puolami geopolitiškai apibrėžti vienetai.
Visi lingavo galva. Senasis vyras tęsė:
– Palyginus pasikartojusius epizodus, galima pastebėti, kad nuo atakos pirmiausia nukenčia didelės, įtakingos, sakyčiau, pagrindinės valstybės – Prancūzija, Italija, JAV, Jungtinė Karalystė, Ispanija, Graikija… Jos nukentėjo pirmosios visų trijų atakų metu.
– Ar aš nesakiau? Ar aš nesakiau? Šėtoniška logika liepia pradėti nuo pačių civilizacijos pamatų, nuo pasaulio ramsčių!
– Bet ką ten veikia Graikija? Prie ko čia Graikija?
– Arba Ispanija?
– Atsiprašau! To jau per daug!
Kitaip nei Graikijos, Ispanijos atstovas susirinkime dalyvavo.
Senasis vyras kalbėjo toliau:
– Tačiau visais trimis mums žinomais atvejais reiškinys nebuvo visiškai nuoseklus. Pirmą kartą, pavyzdžiui, nukentėjo Paragvajus, bet antrą kartą – ne. Trečią – ir vėl taip.
– Kas Paragvajuje antrąją atakos dieną buvo kitaip nei pirmąją ir trečiąją? Reikia tai išsiaiškinti!
– Kur apskritai yra Paragvajus?
– Pačiam Pietų Amerikos vidury.
– Prie Meksikos?
– Atsiprašau, kolegos, iš kurio jūs departamento?
Pulkininkas liepė grupei laikytis tvarkos. Senasis vyras tęsė:
– Labai nedaug nukentėjo Afrika – tik Egiptas, Zimbabvė, Somalis, Pietų Afrikos Respublika, Senegalas. Dar mažiau – Okeanija, tik Australija, Naujoji Zelandija. Pastarąjį kartą – ir Filipinai.
– Aš jums sakau! Atakuojamos stipriausios, labiausiai išsivysčiusios kiekvieno regiono valstybės! Skandalas!
– Ar tikrai? Kodėl tuomet Zimbabvė ir Somalis, ir Senegalas, ką?
– Čia nėra jokios logikos!
Senasis vyras kėlė ranką:
– Tam tikrą logiką vis dėlto galima įžvelgti…
– Visur galima rasti tam tikrų sąsajų, taip veikia žmogaus protas…
– Tylos! Leiskit kalbėti! Čia ne demokratija.
Senasis vyras dėkodamas tęsė:
– Norėtųsi manyti, kad ataka neliečia mažų atokių valstybių. Kaip Palau, Nauru, Tongas, Samoa, Kiribatis, Dominika, Sent Lusija, Mauricijus…
– Taip taip, aišku.
– O Esvatinis, Lesotas, Malavis, nors ir mažos, tačiau tikrai nėra atokios, jos yra glaudžiai apsuptos kitų, atakos metu sunaikintų, valstybių.
– Taigi – nenukenčia apskritai mažos valstybės.
– Neskubėkim. Nė karto nepasisekė Vatikanui, Monakui, San Marinui, nebandykite įžvelgti regioninės tendencijos, nes ir Singapūrui arba, pavyzdžiui, Kuveitui. Ir Barbadosui – nėkart. Ir dar! Iki šiol sekėsi ir tokioms valstybėms kaip Mianmaras, Dramblio Kaulo Krantas, Mauritanija, – tai nėra mažos valstybės.
– Nesąmonė!
Kurį laiką visi tylėjo. Pulkininkas bandė būti produktyvus.
– Tokiu atveju… mūsų grupei reikėtų persikelti į kurią nors iš šių atakos nepaliestų vietų? Ką jūs siūlytumėte?
– Aš siūlyčiau kurią nors iš Okeanijos valstybių. Ar dar geriau…
– Girdėjau, kad Tonge yra gražūs paplūdimiai.
– Kur ten geriausia virtuvė?
– Beje, kur mūsų pietūs?
Po šio klausimo kilo bruzdesys.
– Ar jūs nepažįstate laikrodžio? Iki pietų dar septyniolika minučių.
– Mobilieji čia nebuvo leidžiami, visi pasuko protingąsias galvas sienos laikrodžio link.
– Aš tai tikrai pažįstu! Jau dvi minutės po pietų meto!
– Jūs ką? Bet kaip…
Senasis vyras sudaužė puoduką.
– Tai ką tik įvyko. Ataka.
Dabar jis tai jautė. Kas tai yra – nejausti nieko. Tai ką tik įvyko. Šis sugrįžimo jausmas nebuvo naujas, bet tik dabar jis jį suvokė. Buvo truputį liūdna.
Po pietų visi prisijungė prie senojo vyro duomenų analizei.
– Na, kaip šįkart?
– Tokios pačios tendencijos. Bet šįkart nukentėjo jau 140 valstybių. Ataka progresuoja.
– Na, kaip taip galima? Ką mums daryti?
– Pradžiai aš patarčiau persikelti į vietą, iš kurios mes galėtume viską stebėti iš šalies.
Pulkininkas suprato:
– Į Okeaniją? Ar Vanuatu tiks? Vis dėlto arčiau mūsų.
– Manau, kad kuriam laikui tiks…
– Kuriam laikui?
– Dar geriau būtų laivas.
– Taip! Puiki mintis.
Visi ėmė aptarinėti persikraustymą. Senasis vyras kreipėsi į pulkininką privačiai:
– Bet man reikėtų porai dienų grįžti į Paryžių.
– Jūs juokaujat.
– Ne, tai svarbu.
– Sakykit, kokios kavos norėtumėt? Ji bus pristatyta.
– Ne, tai susiję su mūsų reikalu. Svarbu, patikėkit manim.
Atvykęs į Paryžių, į pavasarišką, egzistuojantį Paryžių, užuot prisėdęs terasoje, jis paskambino policijai. Išsiaiškino jį apvogusio vaikino kontaktus, ir netrukus juodu sėdėjo – vis dėlto terasoje. Alenas – toks buvo vaikino vardas – tarė:
– Aš nesuprantu, kodėl aš apskritai atėjau su jumis susitikti?
Tačiau burgundišką jautienos troškinį suvalgė, desertą taip pat.
– Prašau pasakyti, jūs su savo gražiąja drauge…
– Na na?
Jis neturėjo daug klausimų. Juk pažinojo juos kaip nuluptus, jis irgi kadais buvo toks pat, norėjo viską žinoti ir suprasti, ir surikiuoti pagal savo sistemą. Visas šitas reikalas jam buvo aiškus. Tereikia padaryti tai, ko iš jo prašoma.
– Ar jūs kada nors su ja esate kalbėję apie Troją?
Alenas šluostėsi burną.
– Vis dar nerimstat su ta Troja?
– Tai kaip?
– Esam, žinoma. Mes beveik apie viską esam kalbėję. Tai yra, iš mokslo srities.
– Apie ką tiksliai jūs kalbėjot?
Alenas užsisakė bokalą alaus – buvo supratęs, kad ne jis mokės – gurkštelėjo ir tarė:
– Man Troja visada buvo labai svarbi. Tobulas siužetas – dar ir dėl to, kad tikras. Ir kartą aš jai pasakiau: ar aš kaltas, kad nėra dar vienos Trojos, kurią galėčiau sudeginti dėl tavęs? O ji – ji pasakė, kad nebuvo ir tos pirmosios. Tai esąs mitologinis įvairių kitų įvykių mišinys. Ar esat patenkintas?
– Labai.
Buvo lengva atsakymą suprasti klaidingai, bet Senasis vyras apie tai nepamąstė. „Moksliukų kerštas“ – buvo toks filmas. Tada susikaupė ir paklausė:
– O mes galim dabar su ja susitikti?
– Ne. Ji persikraustė.
– Kur?
To Alenas nežinojo. Mergina nieko neaiškindavo. Išsikraustė ir viskas. Kažkur Paryžiuje. Nesurandama.
– Jūs žinot, kur ji gyveno prieš tai?
– Mm… taip.
– Eime. Mums reikia patekti į jos butą.
– Kaip jūs tai įsivaizduojat?
– Jūs anąsyk taip mikliai paėmėt mano kreditinę kortelę, kad aš nieko nepajutau. Tad išmanote ne tik kultūros istoriją. Esu įsitikinęs, kad sugebėsite atidaryti jos buto duris.
Alenas pasipiktino, ėmė prieštarauti, sarkastiškai juokėsi, bet netrukus jie jau buvo pakeliui. Reikėjo važiuoti metro, už Haussmanno Paryžiaus. Pašto dėžutė buvo perpildyta skelbimų – aiškus ženklas vagims, kad šeimininko nėra namie. Alenas, iš nepasitenkinimo suraukęs veidą, atlikęs porą veiksmų atidarė duris. Visas butas buvo kaip ant delno jau peržengus slenkstį. Spinta atidaryta, pustuštė, stalčiai tušti.
– Jums nepavyks apžiūrėti jos kelnaičių, – rėžė Alenas ir gilioje rezignacijoje atsirėmė į sieną. Senasis vyras ieškojo. Žinoma, kompiuterio nebuvo. Ant stalo matėsi vieta, kur jis gulėjo. Knygų lentynoje – knygos, taip – Larousse, meno istorija, filosofija, va, ir geografijos enciklopedija. Jis ją įdėmiai pervertė, jokių pastabų. Reikia ieškoti toliau. Ant grindų – suglamžyti popieriai. Ištiesino. Rašyta ranka apvaliomis raidėmis. Nebaigti sakiniai, pavieniai žodžiai. „Jei aš noriu –“, „Eldorado“, „na ir kas“, „Žiulis Vernas nežino, kur jis yra.“ O ant kito lapo stulpeliu surašyti pasaulio valstybių pavadinimai. Jis pastebėjo, kad Tongo pavadinimas parašytas netaisyklingai. Bet svarbiausia, šalia valstybių pavadinimų esančiame stulpelyje buvo surašytos sostinės. Kai kurių – neteisingos, o prie kai kurių apskritai palikta tuščia vieta.
Šios nelaimėlės buvo neišbrauktos. Taip, būtent taip, valstybės, prie kurių buvo parašytos teisingos sostinės, buvo išbrauktos. Ji mokėsi geografijos. Parašė, iškart patikrino, ir, jei viskas gerai, išbraukė. Ant žemės mėtėsi dar keli suglamžyti popieriai. Jis juos ištiesino, ir čia buvo panašūs sąrašai, tik ne tokie išsamūs. Prieš tai ji mokėsi meno istorijos, tik kažkokiu kitu metodu. Jis negalėjo žinoti žaidimo taisyklių, fenomeno logikos, tik nujautė. Jis pats taip mokydavosi – žaisdamas ir įsivaizduodamas. Svajotojas. Bet jam nieko panašaus padaryti nepavyko.
Tada paklausė Aleno:
– Ji labai užsispyrusi, ar ne?
– Tikrai taip.
– Kaip ji pasako, taip ir būna? Tai nebepakeičiama, ar ne? O ginčydamasi ji įeina į savotišką transą, kitos realybės būseną?
– Taip.
– Ir tuo pat metu nekantri?
– Jūs ilgai mus sekėte, slapta klausėtės! Nedoras senis…
– Aš tiesiog jus pažįstu. Eime.
Gatvėje jis vėl kreipėsi į Aleną:
– Kaip jums atrodo, ar mus kas nors sekė?
Jis pažvelgė į senąjį vyrą jau susidomėjęs.
– Man atrodo, kad ne. Bet galbūt tai bloga žinia – mus sekė kažkas, kas geba tai daryti labai gerai.
Jie atsisveikino, ir Senasis vyras patraukė į Nacionalinę biblioteką, kur likusį laiką vartė maždaug keturiasdešimt įvairių sričių leidinių. Kai biblioteką uždarė, jis paskambino pulkininkui. Šįkart kelias į bazę buvo ilgesnis.
– Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad verta, – tarė pulkininkas, kai jie stovėjo ant metalinio denio ir žvelgė į horizontą, neegzistuojantį irnesulaužomą virš banguojančio vandenyno.
– Rusijos atstovas jau apsivėmė.
Senasis vyras glostė smakrą:
– Gal laivas vis dėlto nebuvo būtinas.
Tada ant denio užbėgo uniformuotas žmogus ir sušuko:
– Kodėl niekas neateina?! Mus puola visu pajėgumu!
Jie nuskubėjo vidun, o pulkavedys tarstelėjo:
– Aš tikiuosi, kad Paryžiuje jūs gerai pailsėjote. Galbūt tai buvo paskutinis kartas.
Jie įbėgo į pasitarimų salę ir ant milžiniško ekrano išvydo, kokia didelė pasaulio dalis skendi juodumoje.
– Kiek?
– Jau šimtas devynios. Ir dar liko septynios minutės.
Bežiūrint dingo Albanija. Tuomet – kažkuri valstybė Afrikos vidurinėje dalyje.
– Kas tai buvo?
– Centrinės Afrikos Respublika.
Daugiau jie neklausinėjo. Žemėlapis juos hipnotizavo kaip gyvatė, ryjanti viščiukus.
Valstybės dingdavo toliau, bet vis didesniais intervalais. Jau ilgiau nei minutę niekas nevyko. Jie krūptelėjo, kai dingo Mianmaras. Žiūrėjo nieko nebegalvodami. Tada žemėlapis ekrane atsinaujino.
– Bet jau šimtas šešiasdešimt valstybių.
– Ataka anksčiau niekada nevykdavo naktį!
– Europoje dabar vakaras. Atakos laikas maždaug tas pats kaip ir ligi šiol.
Jie susėdo, pulkininkas visiems užsakė kavos.
– Gal mes galime grįžti miegoti?
– Ne.
Visiems atnešė kavos. Pasaulis vėl mirgėjo ekrane, lyg nieko nebūtų įvykę.
Šviežiai instruktuotas darbuotojas pateikė analizę. Tendencijos tos pačios. Mažiausiai nukentėjo Okeanija. Dingo tik Australija, Naujoji Zelandija. Tačiau šįkart išnyko visa Europa. Abi Amerikos – beveik, išskyrus kai kurias Karibų valstybėles (bet Barbadosui kliuvo kaip visada – nuo pat pirmo karto). Azijoje – Filipinai, Malaizija, Šri Lanka ir Brunėjus. Afrikoje – jau gausesnis pulkas.
– Mums reikia paskubėti. Užpuolikai akivaizdžiai progresuoja.
„Mes juk skubame“ – teigė visi tylintys veidai, nuo kavos apdujusiomis akimis.
Senasis vyras tarė pulkininkui:
– Galbūt… mes galėtume išeiti? Pasikalbėti dviese?
Pulkininkas garsiai tarė: – Į šią komandą yra surinkti žmonės, kurių čia nebūti negali! Manau, nuo nė vieno iš čia esančių nieko negalima slėpti!
Kažkas jau įtartinai mirksėjo. Pulkininkas jam mostelėjo:
– Gerkit kavą!
O senajam vyrui, tyliau:
– Kalbėkite drąsiai, jie mažai supranta.
Senasis vyras nusikrenkštęs tarė:
– Aš turiu teorinį sprendimą.
– Ko jūs tylit! Kalbėkit!
– Taip, taip!
Senasis vyras ėmė skėsčioti rankomis.
– Kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų… Žinoma, taip negali būti, bet būtent taip atrodo… Galbūt tai suvokdami mes kaip nors galėtume priartėti prie realios logikos… jei tokia egzistuoja…
Pulkininkas padrąsinančiai mojo ranka, tęskite!
– Sakyčiau, kad situacijos kaltininkas gyvena Europoje…
Pulkininkas pasilenkė arčiau, paklausė labai ramiai:
– Ar jūs galėtumėte lokalizuoti tiksliau?
– Tikrai ne! Bet, matote, šitokia valstybių atranka. Čia galima įžvelgti keletą dėsningumų. Ieškant to, kas vienija mažiausiai atakos paliestas valstybes, realiausias vienijantis veiksnys – tai valstybės, kurios mažai žinomos Europoje. Dėl istorinių, geografinių, dėl įvairių aplinkybių. Suprantat? Visi Europoje žino Prancūziją, taip pat JAV ir Didžiąją Britaniją, žinoma, ir Australiją.
– Bet kaip tada Barbadosas? Kodėl visuomet nukenčia Barbadosas?
Kažkas, pasirodo, klausėsi pokalbio.
– Tai užkliuvo ir man. Bet aš prisiminiau… iš Barbadoso juk kilusi Rihanna!
– Kilusi – kas?
– Rihanna. Dainininkė.
Susirinkimo techninis vadovas nedelsdamas įvedė reikiamus žodžius į paieškos sistemą, ir vietoj pasaulio žemėlapio didžiajame ekrane pasirodė karnavaliniais drabužiais apsirengusi Rihanna Barbadoso gatvėse.
– Bet kaip tai susiję?
– Dėl jos Barbadosas galėtų būti labiau žinomas Europoje.
– Bet kaip tai susiję?
Į jį žiūrėjo visi, kurie nežiūrėjo į ekraną.
– Matote, šitokia valstybių atranka… kaip jos dingsta… Tai panašu į geografijos žaidimą. Yra tokių žaidimų. Žmogus mokosi geografijos. Ir bando įsiminti, tarkim, visas valstybes. Arba sostines. Sakyčiau, kad mūsų atveju spėliojamos sostinės. Dėl šios priežasties visada ir dingsta tokios mažos valstybės kaip Vatikanas, San Marinas, Kuveitas, Singapūras – nes ten sostinė yra vadinama tuo pačiu žodžiu. Pažiūrėkite patys, sąrašo viršuje yra valstybės, kurių sostines visi žino. Prancūzija, JAV. Apačioje – Nauru. Kas yra Nauru sostinė?
– Bet kodėl? Ką jūs tuo norit pasakyti?
– Atrodo, kad kažkas žaidžia geografijos žaidimą. Jis – man atrodo, kad tai yra mergina – spėlioja valstybių sostines. Jei atspėja, valstybė išbraukiama ir toji iš tikrųjų pradingsta.
Visi tylėjo. Tada kažkas įgarsino visų mintis…
– Tai yra tiesiog neįsivaizduojama nesąmonė.
– Aš irgi taip manau.
– Kaip tai būtų teoriškai įmanoma?
Pavaduotojas purtė galvą:
– Pasaulio įvykius sieja tiek daug aplinkybių… Galbūt… Juk egzistuoja ir multivisatų teorija. Ji arba jis žaidžia geografijos žaidimą ir – labiausiai tikėtina – pats ar pati nežino, kokios to pasekmės mūsų pasauliui.
– Paistalai.
– Taip jau yra buvę. Kažkoks rašytojas, sakysim, išgalvojo nutikimą, kad didelis laivas atsitrenkia į ledkalnį ir nuskęsta. Laivo pavadinimas buvo „Titanas“. Istorija buvo publikuota prieš Titaniko katastrofą.
– Tai jis lyg ir išpranašavo ateitį?
– Ne visai. Yra versija… Galimas dalykas, kad jis ne išpranašavo, bet tai įvyko todėl, kad šitai buvo užrašyta.
Susirinkusiųjų veiduose buvo matyti nepasitenkinimas. Senajam vyrui susidarė įspūdis, kad juo netiki. Jis ir pats tuo nelabai tikėjo. Tačiau čia nebuvo būtinas tikėjimas arba netikėjimas. Čia buvo tik tai, ką jis matė, ryšys, kurį jis sugebėjo įžvelgti visame, kas vyksta. Ir galų gale…
– Tai galima lengvai patikrinti.
Visi ir toliau tylėjo, leido jam išdėstyti savo planą.
– Tereikia pakeisti kurios nors valstybės sostinę. Žinoma, geriausia – kurios nors iš tų, kurių sostinės visuomet buvo atspėtos, kurias visuomet palietė reiškinys. Ataka.
– Atsiprašau, kurias valstybes jūs turit omeny?
– Aš juk sakiau…
– Pakartokite, prašau!
– Prancūzija, JAV, Meksika…
– Kaip jūs tai įsivaizduojat – kaip mes galėtume pakeisti sostinę?
– Privalome pakeisti sostinę, nes ji yra pernelyg žinoma? Kur šiame laive yra policija?
Tuo metu pagaliau prabilo kažkuri anksčiau tylėjusi atstovė:
– Tarp kitko, ką tik Kazachstanas pasikeitė sostinės pavadinimą.
Publika tylėjo, o nepažįstamoji tęsė:
– Anksčiau buvo Astana, dabar – Nursultanas. – Ir dar pridūrė: – Tai nutiko gana netikėtai.
Tai pakeitė atmosferą, kilo bruzdesys ir pasigirdo šūksniai:
– Tie kazachai visada įsigudrina pirmi!
– Kaip jie sužinojo?
Pokalbiai tapo konstruktyvesni. Viena frakcija pasiūlė, kad Vatikanas galėtų visai lengvai sostine patvirtinti San Pjetrą arba Lateraną. Eksperimento labui. Kodėl gi ne? Arba Panamą, jos sostinę juk galima būtų pervardyti miesto įkūrėjo Dávilos vardu, taip pat trumpai ir skambiai.
Kita grupė siūlė patikrinti teoriją kitu būdu, tai yra, įkuriant naują, iki šiol neegzistavusią valstybę. Tai būtų paprasčiau, nei pakeisti senąsias sostines, taip jie teigė. Prie frakcijos prisijungė kažkoks afroeuropietis, kuris pasisakė, kad dabar Somalis ir JTO turėtų galimybę pripažinti Somalilando nepriklausomybę. „Jei jums nepakanka tautos noro, jei jums nepakanka faktinio valstybės egzistavimo, tuomet gal pasaulio gelbėjimas nuo staigios žūties jums būtų pakankama priežastis? Ar kas nors iš jūsų žino Somalilando sostinę?“
Tretieji svarstė, kad veikiau kuriai nors, dar geriau – kelioms valstybėms, reikia pereiti prie Nauru modelio, kur niekas taip ir nesupranta, kas yra sostinė.
Kol jie svarstė, atėjo žinia, kad šiame laive yra ne visi išminčiai. Šaltiniai pranešė, kad ir kiti žino apie ataką. Ir kai kurie jau buvo parengę veiksmų planą. Iš esmės – pasinaudoti tuo, kad laikinai nėra didžiųjų ekonomikų, ir taip „dešimčia minučių aplenkti visus kitus“. Kaip pavyko išsiaiškinti, žmonės, ketinę pasinaudoti situacija, neturėjo jokios įtakos pačiai atakai ir visiškai nenujautė jos priežasčių. Tai jų nerikdė, jie norėjo veikti.
Kitas pranešimas – po pasaulį išplito gandai apie juodąjį rūką, apie Tuštumos viešpaties pasirodymą. Tai galėjo peraugti į didžiulį socialinį sumišimą, visuomenės paralyžių.
Netrukus Prancūzijos atstovai pareiškė, kad šalis yra pasiruošusi pasiaukoti dėl pasaulio, kaip jau ne kartą savo istorijoje yra dariusi. Bet visiems privalu atsižvelgti į tai, kad vykdomas eksperimentas! O jis Prancūzijos istorijoje irgi vyksta toli gražu ne pirmą kartą.
Visi tikėjosi, kad Prancūzija oficialiai pasikeis sostinę. Bet ne, dėl Paryžiaus verta palaukti. Netikėtai nepriklausoma tapo Korsika. Sostinė, žinoma, Ajačas. Šiuo klausimu kilo nedidelė diskusija.
– Sostinė vis dėlto turėtų būti kita. Visi žino Ajačą, kuriame gimė Napoleonas.
– Ne, niekas už Korsikos ribų nežino, kur gimė Napoleonas!
– O jis gimęs Ajače?
– Ar neturėtų būti Ažaksjo?
Šiuo klausimu taip pat buvo rastas kompromisas, sostinės pavadinimas buvo parašytas korsikietiškai.
Kita ataka prasidėjo visai netrukus ir vyko savo eiga – neištrintos liko tik trys valstybės: Saliamono Salos, Pusiaujo Gvinėja ir Korsika. Vadinasi, žaidėjas buvo pagaliau įsisavinęs Nauru sostinę. Ir pagaliau dėl Korsikos teorija pasitvirtino!
Tą pačią dieną naująja Prancūzijos sostine oficialiai tapo Neji prie Senos, elitinis Paryžiaus priemiestis. Teprireikė poros valandų, ir protestai prieš didžiojo kapitalizmo patyčias ir monarchijos atkūrimą tapo tokie pavojingi, kad sprendimą teko atšaukti. Sostine tapo Bricqueville-la-Blouette (Brikvilablueta), kaimas Normandijoje. Grindžiant tuo, kad ateities Prancūzijos stiprybė yra decentralizacija, visos valstybės vienybės įsisąmoninimas, kur kiekvienas taškas yra svarbus, tad tebūnie Bricqueville-la-Blouette šio principo simbolis. Tądien Didžiosios Britanijos sostine tapo Hay-on-Wye (Haionaia), mažytis miestelis Velse, kuriame, pasirodo, reikėtų ieškoti tikrųjų Didžiosios Britanijos kultūros ištakų.
Kita ataka netruko ateiti. Šįkart išsigelbėjo Mianmaras, Korsika, Prancūzija ir Didžioji Britanija.
Italija šventė šalies unikalumo dieną ir sostinėmis paskelbė absoliučiai visus miestus, esančius šalies teritorijoje.
– Kiekvienas Italijos miestas visuomet buvo ir bus sostine. Mados sostine, virtuvės sotine, mafijos sostine. Nėra nė vieno miesto, kuris nebūtų svarbiausias! Pagaliau reikia tai pripažinti oficialiai!
Vis dėlto kitame žaidime Italija pradingo viena pirmųjų, kaip visuomet. Ko gero, žaidžiant nereikėjo įvardyti visų miestų – pakako atspėti vieną, nors ir Romą. Netrukus Italija atšaukė ankstesnį nutarimą ir naująja bei vienintele sostine, be jokių paaiškinimų, tapo Kastelamare di Stabija.
Tailandas pranešė, kad nuo šiol jų sostinės rašytinas visas karaliaus Mongkuto įvestas ceremonialus pavadinimas, kuris yra Krungthepmahanakhon Amonrattanakosin Mahintharaayuthaya Mahadilokphop Noppharatratchathaniburirom Udomratchaniwetmahasathan Amonpimanawatansathit Sakkathattiyawitsanukamprasit, išvertus reiškiantis „Angelų miestas, didysis nemirtingųjų miestas, puikusis devynių lobių miestas, karališkųjų pilių miestas, dievų įsikūnijimo namai, kuriuos Indros paliepimu pastatė Višvakarma“. Ir gana šaipytis iš miesto pavadinimo, bet koks jo sutrumpinimas yra nepriimtinas analfabetizmas ir nepagarbos rodymas.
Kitame žaidime nenukentėjo Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Tailandas.
Ramiojo vandenyno laive žmonės šventė, bet ne iš visų jėgų. Buvo pagrindo manyti, kad jų veiksmai pasiekė tikslą. Tačiau vis dar nebuvo žalio supratimo, kas iš tiesų vyksta ir kas tai daro.
– Nieko tokio! Ledai pralaužti. Jei sugebėjome jį sustabdyti, vadinasi, sugebėsime ir nugalėti!
Senasis vyras jau kurį laiką buvo pamirštas. Jis džiaugėsi, kad vis dar gauna pietus ir kavą, kad jį vis dar įleidžia į susirinkimų kambarį (bet tai turbūt dėl to paties užmiršimo) ir kad laivo bibliotekoje yra detektyvinių romanų.
Pulkininkas, ignoruodamas senojo vyro sarkazmą, sušuko:
– Už mus!
Visi kilstelėjo kavos puodukus – „už mus!“
– Ar tai nebūtų gera priežastis kavą pakeisti kuo nors stipresniu? Lažinuosi, kad bocmano kambuze yra cisterna romo!
Tačiau bocmano rasto nepavyko, ir visi buvo paraginti nepamiršti savo įsipareigojimų.
– Ką mes dabar darysim? Nuolat keisim sostines? Tai galėtų būti techniškai nesudėtingas darbas, kuris pernelyg neįtakotų mūsų gyvenimo.
– Gal apskritai verta atsisakyti sostinių? Ar sostinių pavadinimų?
– Mes iki galo nežinom, kaip vyksta žaidimas…
– Viską galim išbandyti!
– Kaip realiausią pasiekimą aš išskirčiau laimėtą laiką, – tarė pulkininkas.
– Turime laiko svarbiausiam – sustabdyti šį „žaidimą“. Kaip toks fenomenas apskritai yra įmanomas – to mums iki šiol nepavyksta suprasti. Todėl artimiausias tikslas yra rasti patį žaidėją. Ar turime pasiūlymų, kur jo ieškoti?
Jis kreipėsi tiesiai į senąjį vyrą. Vėl prisiminė ir žvelgė taip atkakliai, kad Senasis vyras padėjo į šalį detektyvinį romaną ir skėstelėjo rankomis:
– Niekuo negaliu padėti…
– Jūs jau nustatėte, kad tai Europa. Tiksliau?
Senasis vyras tik skėsčiojo rankomis.
Tačiau vėl kilo bruzdesys. Galbūt šiame laive per daug kavos. Nuskambėjo pasiūlymas Europoje įvesti komendanto valandą. Kažkas pasiūlė žaidėjo ieškoti per skelbimus: „Gerai apmokamam ir įdomiam darbui ieškome žmogaus, gerai išmanančio geografiją.“
– Bet ką mes darytume, jei mums pavyktų nustatyti jo buvimo vietą?
Skimbtelėjo kavos puodelis.
– Sunaikinti! Akimirksniu. Paleisti raketą į namą. Jei susidurtume tiesiogiai, elgtis ramiau: keturi šūviai plius vienas – į galvą.
Kažkas vis dėlto purtė galvą.
– Ar nereikėtų jo išnaudoti? Tai galingas įrankis…–
– Pernelyg neprognozuojamas. Niekas negali man paaiškinti, kaip jis veikia. O kas, jei ji ar jis, įsiutęs dėl nesėkmės žaidime, tėkš gaublį į sieną?
– Arba, pavyzdžiui, ims žaisti kokį nors kitą žaidimą. Kas, jei ims ir sugalvos pažaisti tokį testą su, tarkim, populiariausiais šiuolaikiniais asmenvardžiais?
– Koks dabar populiariausias vardas?
– Vyrų – Mahometas.
– Tuomet tai būtų puikus sprendimas!
– Man tai netrukdo, mano vardas Ezekielis Dantė.
– Jūs nesuprantat. Iš kur jūs, apskritai, atsiprašau, kam jūs čia atstovaujat?
– Aš iš Terradžisantakruso, o ką?
– Atleiskite… kur yra jūsų šalis?
– Pietų Amerikoje, sostinė Brazilija.
– O! Bet…
– Taip. Mūsų atveju diskusija dėl sostinės keitimo buvo dramatiška. Atsinaujino senos kovos tarp miestų. Mums žymiai parasčiau pasirodė pakeisti valstybės pavadinimą.
– Sąmojinga!
– Taigi, reikia sunaikinti pirmai progai pasitaikius. Nepamirškime šio pagrindinio tikslo.
Pulkininkas vėl kreipėsi į senąjį vyrą.
– Jūs suprantat, kad mes daug kuo rizikuojame? Pasaulio ir žmonių likimais. Mes privalome rasti tą žmogų.
– Niekuo negaliu jums padėti.
Bet Senojo vyro ranka drebėjo, o šaukštelis daužėsi į puoduko kraštus: dzingt, dzingt. Toks garsas girdimas bet kokiame šurmulyje. Dabar jis turėjo kažką pasakyti:
– Siūlyčiau neskubėti su tokiu sprendimu. Jei jau konstatavome… tai vis dėlto yra tik prielaidos… Jei jau jos sąmonė taip veikia mūsų pasaulį, tai yra, jei mūsų pasaulis bent iš dalies egzistuoja jos sąmonėje, negalime žinoti, kas įvyks, jei mes šią sąmonę sunaikinsime.
Publika reagavo tylesniu šurmuliu, trūkčiojo pečiais, o tada jau ir atnešė pietus.
Ataka nebepasikartojo. Nei kitą, nei dar kitą savaitę. Komandos nariai spaudė vieni kitiems ranką, plojo per petį. Kažkas net sušoko džigą.
Pulkininkas įsikibo į Senojo vyro alkūnę.
– Ko tikėtis toliau?
– Sunku pasakyti.
Abu žvelgė per vandenyną į horizontą, kuris buvo toks pat, kaip dar visai neseniai, kai pasaulis ėjo užmarštin.
– Žinoma, ačiū jums, – tarė pulkininkas.
3.
Laivas plaukė namų link. Darbo grupės nariai išsiskirstė po savo darbo vietas, prisiekę niekam niekada neprasitarti apie tai, ką išgyveno per pastaruosius porą mėnesių. Buvo sudaryta nedidelė stebėjimo grupė, kuriai pavesta sekti bet kokias žinias. Geriausia – visas, tačiau tai pasirodė neįmanoma. Užduotis buvo suformuluota aptakiai, nepaaiškinant esmės, – ieškokite keistų, nepaaiškinamų dalykų! Bet žinių ir taip buvo per daug. Užduotį patikslino – ieškokite fenomenų, atsiradusių per pastaruosius metus. Šįsyk mūsų nedomina vampyrai ar Tauso griausmas. Žinių pernelyg nesumažėjo. Senasis vyras nepajėgė visų peržiūrėti, nors ir stengėsi.
Sykį ekonomikos departamentas pranešė apie netipines fluktuacijas didžiosiose rinkose.
– Tik ne tai! Ar po nesėkmės geografijoje ji bus griebusis ekonomikos?
Tačiau paaiškėjo, kad tai veikiau paprastos nepaaiškinamos fluktuacijos, Senajam vyrui nepavyko įžvelgti jokių žaidimo apraiškų.
– Taip, kažin ar ją domintų ekonomika.
Bet kas dar galėtų ją dominti? Pagalvojus stojo širdis. Astronomija, pavyzdžiui. Labai įdomus mokslas. Yra ką nagrinėti ir įsiminti. Kas, jei ji užmirš Jupiterį? Kas bus tada… Mus apšaudys meteoritai ar sutriks gravitacija? Ar, tarkim, biologija. Galima pamiršti skydliaukę. O matematika, įsivaizduokite, matematika arba fizika! Viena klaida – ir mes subyrėsim į atomus.
Bet kažin. Jai patinka netikslieji mokslai. O gal jau niekas nebepatinka? Kodėl ji metė geografijos žaidimą ir, atrodo, nepradėjo nieko naujo? Gal ją suerzino pasaulio nepastovumas? O gal ji pajuto, kad priešininkas yra kažkoks niūrus jos sielos brolis? Galbūt tiesiog pabodo.
– O kas, jei tąkart Paryžiuje mus vis dėlto kas nors sekė? Kai mes su Alenu buvome jos bute… Jei mano manevras su biblioteka nė vieno neįtikino. Jie išsiaiškino buto nuomininkę, rado ją ir – kaip siūlė laive – sunaikino. Kūną kremavo, ir pavirto pelenais juodoji suknelė, ilgosios kojos ir didžiulės akys, kuriose vienintelėse egzistavo pasaulio grožis. Žinoma, nėra jokios priežasties manyti, kad ji tuomet vilkėjo tą juodą suknelę.
Senasis vyras nusliūkino į tą pačią kavinę. Buvo jau vasara, merginos pro kavinę žingsniavo visaip originaliai išsirengusios, bet jis į jas nežiūrėjo. Terasoje nebuvo nė vieno pažįstamo.
– Kodėl tai nutiko būtent man? Ar tai tebuvo atsitiktinumas, tas pokalbis čia, terasoje? Ne, tai nebuvo atsitiktinumas, kad aš ją pastebėjau, reikia tai pripažinti. Ir aš norėjau palaužti jos savimi pasitikinčią dvasią. Reikia tai pripažinti. Bet kodėl, kodėl tai nutiko… kad būtent?
Jam atnešė pageidautą svogūnų sriubą, Senasis vyras ją maišė kaip kokią visatą ir mąstė:„ O jeigu – tik įsivaizduokit šias galimybes – jei mes susipažintume bent truputį artimiau? Tiek, kad ji apie mane galvotų, truputį. Ji, galėtų, pavyzdžiui, suklysti dėl mano gimimo datos. Dėl metų. Tiesa, suklysti galima į abi puses. Ne, tai niekis, pamirškit. Įsivaizduokit, jei ji sirgtų už THFC!“
Taip jis įsivaizdavo dar daug ką, kol pasidarė gėda. Tegu ji tiesiog sėdi čia, terasoje. Jis nieko neklaus. Nieko nemėgins. Tegu ji tiesiog būna čia – taip, lyg nieko nebūtų įvykę.
Bet ar apskritai kas nors įvyko? Staiga apsvaigo galva, gal viskas tėra dvejonės ir svajos? Jis stvėrė telefoną ir paskambino pulkininkui.
– Abonentas, kuriam skambinate, neegzistuoja.
Va taip va. Jis atsidarė el. paštą. Buvo dingę visi laiškai nuo stebėjimo grupės. Žaidimas baigėsi. Lyg nieko nebūtų įvykę. Jis išsėmė paskutinį svogūnų sriubos lašą.
Ant staliuko kampo nutūpė žvirbliukas. Kaip tai įmanoma – Paryžiaus kavinėse staliukai apvalūs! Bet va šioje, vienoje tipiškiausių Paryžiaus kavinių, staliukai buvo kvadratiniai. Ir ant staliuko kampo nutūpė žvirbliukas. Striksėjo ir staipėsi, pasisuko į Senąjį vyrą. Paukščio akys buvo neįprastai, nenatūraliai didelės, migdolo formos. O snapas šypsojosi, aiškiai šypsojosi. Senojo vyro rankos ėmė drebėti taip, kad praeiviams atrodė, jog prie staliuko sėdintis senas pianistas prisimena savo – virtuozo – dienas. Tai buvo žvirblis iš kito pasaulio. Ar jis atskrido jo sielos?
Tuomet jis suprato ir nuoširdžiai nusijuokė:
– Ji ėmėsi piešimo!