Kalimachas. Himnai

Kalimachas (~310–245 m. pr. Kr.) – senovės graikų poetas, žymiausias helenistinės poezijos atstovas. Kilęs iš Kirėnės (graikų kolonija dabartinės Libijos teritorijoje), gyvenimą praleido helenistinės kultūros centre – Aleksandrijoje. Jaunystėje mokytojavo, vėliau įsidarbino Aleksandrijos bibliotekoje ir tapo Ptolemajų rūmų poetu. Kalimachas buvo didelis eruditas, griežtas poetų kritikas, literatūros tyrinėtojas ir produktyvus rašytojas, sudaręs Aleksandrijos bibliotekos knygų katalogą ir parašęs apie 800 knygų. Jis kūrė tragedijas, satyrines dramas, epilijus, epigramas ir kitokių žanrų kūrinius. Didžioji Kalimacho literatūrinio palikimo dalis dingo. Išliko tik 6 himnai, 60 epigramų ir keli svarbiausio jo kūrinio – poemos „Priežastys“ – fragmentai. Šios poemos pratarmėje Kalimachas suformulavo pagrindinius helenistinės poezijos reikalavimus: nedidelė kūrinio apimtis, moksliškas turinys ir gražus, nudailintas stilius. Šiais reikalavimais Kalimachas vadovavosi kurdamas savo himnus, kurie neturėjo sakralinės reikšmės ir buvo skirti išsilavinusiems skaitytojams, o ne religinėms šventėms. Kalimacho himnuose pasakojama apie dievo gimimą ar kokį nors jo gyvenimo epizodą, išvardijamos dievo funkcijos ir darbai, pateikiama daug mitologinių, etiologinių, geografinių ir kitokių žinių. Pakilus epinis himnų stilius, homerinė leksika ir metro (hegzametro) pasirinkimas rodo, kad Kalimachas sekė senąja poetine tradicija. Kartu jis suteikė himnams naujų bruožų, būdingų helenistiniam laikotarpiui. Kalimacho himnuose gausu archaizmų, neologizmų, įvairių dialektinių formų, todėl išversti juos nėra lengva. Iki šiol į lietuvių kalbą buvo išversti trys Kalimacho himnai („Apolonui“, „Paladės maudynės“, „Demetrai“).

Šiame žurnale publikuojami keturių Kalimacho himnų vertimai.1 Trys iš jų (himnai Dzeusui, Artemidei, Delo salai) į lietuvių kalbą išversti pirmą kartą. Kartu spausdinamas ir naujas himno Demetrai vertimas.

„Himnas Dzeusui“ pasakoja mitą apie Dzeuso gimimą ir kūdikystę. Kūrinyje šlovinamas ne tik vyriausiasis Olimpo dievas, bet ir Kalimacho globėjas Ptolemajas Filadelfas, kuris, panašiai kaip ir Dzeusas, būdamas jauniausias tarp brolių, tampa valdovu. Poetas stengiasi susieti žemiškąjį valdovą su jo dieviškuoju globėju: jie tartum du Dzeusai, iš kurių vienas gyvena žemėje, o kitas – danguje.

„Himne Artemidei“ vaizdingai perteikiami Artemidės vaikystės epizodai, parodant, kaip deivė įgyja visus jai priklausančius dieviškus atributus ir iš mažos mergaitės tampa galinga Olimpo dievybe. Himne išsamiai aprašomos Artemidės funkcijos ir pareigos. Kūrinį pagyvina spalvingi buities vaizdai.

„Himnas Delo salai“ supažindina skaitytoją su Apolono motinos klajonėmis, kai ji ieško vietos, kur galėtų pagimdyti savo vaikus. Dar būdamas įsčiose, Apolonas uždraudžia motinai vykti į Koso salą, skirtą būsimajam Egipto valdovui, ir išpranašauja galatų įsiveržimą į Graikiją. Kūrinyje galima įžvelgti paralelių tarp menų globėjo Apolono ir Kalimacho globėjo Ptolemajo Filadelfo.

„Himnas Demetrai“ išsiskiria rėmine kompozicija. Kūrinio pradžioje ir pabaigoje aprašomos paslaptingos Demetrai skirtos apeigos, o pagrindinį himno naratyvą sudaro mažai žinomas mitas apie Erisichtoną, atsisakiusį paklusti dievams ir sulaukusį bausmės už įžūlumą.

Audronė Kudulytė-Kairienė

---

I. Himnas Dzeusui

1Kai aukojame Dzeusui, ką mums geriau apdainuoti

Nei šį dievą, per amžius galingą, per amžius valdovą?

Žemės vaikus sutramdė jisai, Uranidams1 teisėju

Tapo. Kaip jį apdainuot? Kaip Diktietį2 arba kaip Likają3?

5Ima dvejoti širdis. Nežinia, kur dievo tėvynė.

 Dzeuse, sako vieni, kad gimei tu ant Idos4 kalnyno,

Kalba kiti, kad Arkadijoj5. Tėve, katrie mums meluoja?

Kretos žmonės – melagiai. Valdove, juk jie tau net karstą

Buvo padarę, bet tu nenumirei, būsi per amžius.

10Rė́ja6 pagimdė tave Parasijoj7. Tankiais krūmynais

Jos viršūnė apžėlus visa. Nuo to laiko vieta ši

Tapo šventa. Čia niekas, kam laikas gimdyt, neužklysta –

Nei žvėris, nei moteris, o apidanai8 šį kalną

Rėjos sena gimdykla dabar yra pavadinę.

15Kai tik išstūmė tave iš savo įsčių galingų

Motina, ėmė ieškot vandens versmės, nes norėjo

Ir pati apsiplaut, ir tavo kūnelį nuprausti.

Bet nei didysis Ladonas9 tada dar tenai netekėjo,

Nei Erimantas10, švariausia iš upių. Adzanija11 buvo

20Dar visa be vandens. Tik vėliau vandeningu vadintis

Šitas kraštas pradėjo. Kai Rėja juostą atrišo12,

Daug ąžuolų vagoj drėgnasis Jaonas13 augino,

Daug vežimų pačiu dugnu Melanto13 riedėjo,

Daug gyvačių irštvų buvo, kur Karijonas13

25Greitai čiurlena dabar. Tada keleivis žingsniavo

Tiesiai dugnu akmenuotos Kratidės13 per vagą Metopės13

Ėjo ištroškęs, nors daug vandens jam slėpės po kojom.

 Tad, išeities nesuradus, valdovė Rėja pasakė:

,,Žeme, gimdyki ir tu! Juk tavo gimdymas lengvas!“

30Šitaip ištarė deivė ir, ranką galingą pakėlus,

Trenkė lazda į kalną. Šis skilo nuo smūgio per pusę,

Ir iš jo išsiliejo srauni versmė. O valdove,

Ji, apiprausus tave, suvystė ir perdavė Nedai14,

Kad į Kretą slapta nugabenus augintų. Vyriausia

35Ta Nedà iš nimfų, kurios padėjo tau gimti,

Ir iš jų visų po Filirės14 ir Stigės14 garbiausia.

Deivė jai nemenkai atsilygino, kai pavadino

Jos vardu upeliuką, kuris pro miestą kaukonų15 –

Miestas šitas Leprėju16 yra pavadintas – čiurlena

40Ir su Nerėju17 paskui susilieja. Tenai palikuoniai

Likaonietės lokės18 šį vandenį geria seniausią.

Štai jau Tenàs19 paliko nimfa, gabendama Knosan19,

Dzeuse tėve, tave. Netoli yra Tenos nuo Knoso.

Ten, o viešpatie, tau virkštelė nukrito. Kidonai20

45Ėmė vadint nuo tada Omfaliju21 lygumą šitą.

 Dzeuse, ant rankų tave pakėlė kirbantų22 bičiulės

Melijos23, o Adrastėja24 tave į lopšį auksinį

Nunešė ir paguldė. Žindei ožkos Amaltėjos25

Dosnųjį spenį, paskui ir saldžiu medum maitinaisi,

50Nes staiga Panakridės bitelės koriai atsirado

Idos kalnyno kalne – Panakrais26 jį žmonės vadina.

Šoko apie tave kuretai27 karingąjį šokį,

Žvangino savo ginklus, kad Krono28 ausys girdėtų

Sklindančius skydo garsus, o ne tavo, kūdikio, verksmą.

55Dangiškas Dzeuse, gerai tu augai, gerai maitinaisi,

Greitai subrendai ir greit sužėlė pūkai tau ant skruostų.

Bet, net būdamas vaikas, mąstei tu tikrai išmintingai

Ir vyresni už tave labai artimi giminaičiai

Tau visai nesutrukdė dangaus namus užvaldyti.

60 Buvo neteisūs senovės dainiai, kalbėję, kad burtais

Savo namus Kronidai29 į tris dalis padalino30.

Kas, jei ne tikras kvailys, sutiktų burtus ištraukti

Dėl Olimpo ir Hado? Juk burtais pritinka dalintis

Tą, kas lygios vertės. O šitie dalykai skirtingi.

65Aš galėčiau meluot, jei išgirdę tuo patikėtų.

Tu ne dėl burtų tapai dievų valdovu, o dėl rankų,

Dėl jėgos ir dėl galios, kurią turi sau prie sosto.

Tu patikėjai savo ženklus pranešti puikiausiam

Paukščiui31. Tebus šie ženklai palankūs mano bičiuliams!

70Išsirinkai geriausius žmones – ne tuos, kurie moka

Plaukti laivais, ne dainius, ne tuos, kurie skydą nešioja.

Jais pasirūpint kitiems, mažesniems dievams, patikėjai,

Išsirinkai pats miestų valdytojus – tuos, kurių valdžiai

Ir žemdirbiai priklauso, ir puikūs kariai, ir jūreiviai.

75Viskas priklauso valdovams, ir kas gi jiems nepriklauso?

Kalvius vadiname mes žmonėmis Hefaisto32, kareiviai

Žmonės Arėjo33 yra, Artemidės Chitonės34 – medžiokliai,

Foibui35 priskiriam žmones, lyra išmokusius groti.

O karaliai – iš Dzeuso, ir nieko nėra dieviškesnio

80Kaip valdytojai Dzeuso, nes tu juos esi išsirinkęs.

Jiems atidavei saugot miestus, o pats virš tų miestų

Sėdi aukštai stebėdamas, kas iš valdovų teisingai

Moka valdyti ir kas, atvirkščiai, nedorai vadovauja.

Prabangą suteikei jiems, davei ir turtų daugybę,

85Bet ne visiems jų po lygiai paskyrei. Galim nurodyt

Mūsų valdovą36, kuris kitus gerokai pranoksta.

Jis vakare pabaigia daryt, ką rytą sumanęs,

Darbus didžius – vakare, mažus – kai tik juos sugalvoja,

Tai, ką padaro kiti per metus, kai kurie – ne per vienus.

90Pats juos pabaigti trukdei ir labai jų polėkį tramdei.

 Būki sveikas, Kronide viršiausias, gėrybių teikėjau

Ir saugumo davėjau! Kas šlovins darbus tavuosius?

Negimė toks ir negims, kas Dzeuso darbus pašlovins!

Būki sveikas, o tėve! Gerovę siųsk ir dorybę!

95Nes be dorybės gerovė žmogui neleidžia klestėti,

O be gerovės – dorybė. Gerovę duok ir dorybę!

Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-Kairienė (2021 m.)

---

III. Himnas Artemidei

1Šlovinam mes Artemidę (nelengva dainiams pamiršt ją),

Tą, kurią lankai ir kiškių medžioklė vilioja,

Šokių ratelis platus ir šėlsmas kalno viršūnėj.

Giesmę pradėsim nuo to, kaip, ant tėvo kelių užsliuogus,

5Dar maža būdama, ji šitaip gimdytojui tarė:

„Leisk man, tėveli, skaistybę per amžius išsaugot ir duok man

Daugel vardų, kad net Foibas1 manęs jais pralenkt negalėtų,

Duok man strėlių ir lankų… Bet ne, o tėve, palauki,

Aš neprašysiu tavęs nei strėlinės, nei didelio lanko.

10Man sumeistraus kiklopai strėlių ir tamprųjį lanką.

Leisk man nešioti deglus ir duoki chitoną lig kelių,

Kad laukinius žvėrelius visad aš galėčiau medžioti.

Duok man taip pat šešiasdešimt dukrų plataus Okeano,

Dar nekaltų, skaisčių, jaunų devynmečių mergaičių.

15Skirki man ir tarnaičių – Amnisijos2 dvidešimt nimfų.

Jos man medžioklės batus pasaugos, greitaisiais skalikais

Rūpinsis nuolat, kai aš nemedžiosiu lūšių ir elnių.

Duoki man kalnus visus ir skirki man miestą bet kokį,

Nes nedažnai Artemidė į miestą teiksis ateiti.

20Aš gyvensiu kalnuos, o į miestą žmonių teužsuksiu

Vien tiktai tuo metu, kai kankinamos skausmo aštriausio

Šauksis pagalbos gimdyvės3, kurioms padėti pirmiausia

Moiros4 paskyrė mane, kai tik aš gimiau: mat nejuto

Motina mano skausmų – nei kada manęs jinai laukės,

25Nei gimdydama: greitai mane ji iš įsčių išstūmė.“

Šitaip pasakius, norėjo ji tėvo smakrą paliesti5.

Tiesė ilgai rankutes, kol galop jai pavyko pasiekti

Tėvo barzdą. Jisai nusijuokęs palenkė galvą

Ir, paglostęs dukrelę, ištarė: „Heros piktõsios

30Aš nebijosiu, kol deivės gimdys man kūdikius tokius.

Mano dukrele, ko trokšti ir ko dabar tu maldauji,

Tėvas viską tau duos. Ir duos net daugiau, negu nori.

Τrisdešimt miestų tau duosiu ir bokštą ne vieną paskirsiu,

Trisdešimt miestų, kurie niekada nemokės jokio kito

35Dievo garbint, tačiau tik tave, ir tavaisiais vadinsis.

Daugelį miestų kitų su deivėm kitom tu dalinsies

Žemėje ir salose, ir visi jie turės Artemidės

Aukurus ir giraites. Kelių ir uostų globėja

Tu dar būsi.“ Dzeusas, šitokį žodį pasakęs,

40Palenkė savo galvą. O deivė užlipo į Kretos

Leuko kalną, ūksmingais miškais apžėlusį tankiai.

Pas Okeaną6 nukakus, ji nimfų tenai išsirinko,

Dar nekaltų, skaisčių, jaunų devynmečių mergaičių.

Džiaukis, Kairato7 upe, Tètija8, tu pasidžiauki,

45Juk tavo dukros bus Letò dukters palydovės.

 Pas kiklopus Artemidė pasukus Liparoj9 juos rado

(Meligūnidė tada ši sala vadinos). Kiklopai10

Prie Hefaisto11 priekalo spietės: reikėjo didžiulį

Darbą atlikt jiems tada – turėjo nukalt jie girdyklę,

50Skirtą žirgams Poseidono12. Pašiurpo nimfos baisiausiai,

Kai siaubūnus kiklopus išvydo – jie rodės tarytum

Aukštojo Osos13 kalno uolynai. Visiems tiems kiklopams

Iš po antakio švietė viena akis tartum skydas,

Ketverto jaučių oda aptrauktas. Gąsdino nimfas

55Aidintis priekalo trenksmas, iš dumblių sklindančio vėjo

Gausmas galingas, stiprus. Etnà nuo jo gausti pradėjo,

Gaudė Trinakrija14, žemė sikanų15, Italija gaudė.

Gaudė ir Kirnas16 garsiausiai, kai kalvėje triūsė kiklopai,

Kūjus aukštai keldami virš savo pečių, įnirtingai

60Daužė jie vienas po kito bronzą ar geležį karštą,

Tiesiai iš žaizdro ištrauktą, ir dirbo, kiek leido jų jėgos.

Okeanidės ramiai negalėjo pažvelgt jiems į veidą,

Ir negalėjo ramiai ausimis jų kūjų klausytis.

Bet stebėtis nėr ko: net dievų laimingųjų dukros,

65Amžiaus vyresnio sulaukusios, ima drebėt, kai pamato

Tuos siaubūnus. Jei kuri iš nimfų pradeda krėsti

Eibes motinai, ši kiklopus pas dukrą pakviečia,

Argą arba Steropą17. Tada iš kertės tolimiausios

Hermis18 išnyra baisus, išsitepęs suodžiais juodaisiais.

70Jis išgąsdina nimfą, ir šioji į motinos glėbį

Puola slėptis, akis užsidengusi rankom. Buvai tu,

Deive, drąsi ir anksčiau, vos trejų metukų sulaukus,

Kai Letò su tavim ant rankų pas dievą Hefaistą

Ėjo, jo pakviesta (tave pamatyt jis norėjo).

75Užsisodino tave Brontėjas19 ant kelių tvirtųjų

Tąsyk, o tu plaukų kuokštelį plačioj jo krūtinėj

Stvėrei ir, smarkiai patraukus, išpešei saują. Dabar dar

Toji vieta beplaukė per vidurį jojo krūtinės.

Kartais šitokia plikė ir vyro galvoj atsiranda.

80Taigi be baimės tada tu kiklopams ištarei šitaip:

„Nagi, kiklopai, ir man kidonišką20 lanką padirbkit

Ir strėles bei gaubtą strėlinę joms dėt padarykit.

Nes Letò ir mano, ne vien tik taiklaus Apolono

Motina. Jei sumedžiosiu lanku aš šerną laukinį

85Ar kitokį žvėrį, tai jį suvalgys kiklopai.“

 Šitaip tarei, ir kiklopai pakluso. Ginklus pasiėmus

Tu, dievaite, paskui šunų įsigyt išskubėjai,

Ir nuvykai prie Pano21 trobelės Arkadijoj. Pjaustė

Jis Mainalijos22 lūšies mėsą šuningoms kalaitėms.

90Du baltmargius skalikus tau davė Panas barzdotas,

Nulėpausiùs dar tris pridėjo ir vieną dėmėtą.

Šitie šunes pajėgia, nutvėrę už sprando, išvilkti

Gyvus liūtus kieman. Kales kinosūriškos23 veislės

Davė jisai septynias. Tos kalės greitesnės už vėją:

95Gali jos elnią pavyt ir akių nesumerkiantį kiškį,

Gali jos elnio guolį bei migį šerno aptikti,

Gali ir stirnos greitkojės pėdas neklysdamos sekti.

 Iš tenai pasitraukus (iš paskos tau šunes šuoliavo),

Liuoksinčius elnius – stebuklas! – radai papėdėj Paraso24.

100Juodaakmenio Anauro25 pakrantėj ganėsi nuolat

Elniai tie, savo dydžiu pralenkiantys jaučius, žėravo

Auksu elnių ragai. Apstulbai, staiga juos išvydus,

Mielajai širdžiai tarei: ,,Štai šitas elnių būrelis

Vertas būt laimikiu pirmos Artemidės medžioklės!“

105Buvo ten penketas elnių. Čiupai pribėgusi greitai

Ketvertą elnių ir juos įkinkei, šunimis neužpjudžius,

Kad jie trauktų greitąjį tavo vežimą. Bet vienas

Elnias ištrūko tada, Keladonto26 srauniąją upę

Perplaukęs Heros valia, nes žygiu jis Heraklio27 turėjo

Tapti. Kalne Kerinėjo28 prieglobstį rado šis elnias.

110 O Mergele, žudike Titijo29, o Artemide,

Tavo ginklai ir juosta auksiniai, vežimas iš aukso,

Žąslus iš aukso uždėjai tu, deive, savo elniukams.

Kur link pirmiausia savo kinkinį elnių pasuksi?

Ar link trakiško Haimo30, iš kur audringas Borėjas31

115Pučia speigą ledinį žmonėms be apdaro šilto?

Kur tu pušį radai savo deglui ir uždegei deglo

Ugnį? Tu jį iškirtai iš pušies nuo misų Olimpo32,

Tėvo žaibų nemaria ugnimi tu uždegei deglą.

Kiek tu kartų bandei, o deive, lanką sidabro?

120Pirmąjį šūvį į guobą paleidai, šūvis antrasis

Ąžuolą kliudė, trečiasis – žvėrį. Ketvirtąją strėlę

Tu ne į medį paleidai – į miestą žmonių nedorųjų.

Tiek svetimiems, tiek saviems skriaudų jie buvo padarę.

Bėdžiai, kuriems tavo tūžmą nemaldomą teko patirti!

125Maras bandas jų išguldo, pasėlius kruša sunaikina.

Kerpasi plaukus33 senoliai, sūnų gedėdami, miršta,

Strėlei pakirtus, gimdyvės arba, jei mirties jos išvengia,

Vien tik luošus vaikus gimdyt toms nelaimėlėms lemta.

Bet žmonėms, į kuriuos palankiai tu šypsodama žiūri,

130Neša didelį derlių užsėti laukai, keturkojų

Prieauglis nuolat didėja, o ūkis be perstojo klesti.

Žmonės tokie tiktai sulaukę amžiaus garbingo

Gulas į kapą. Visõs giminės jų negraužia kivirčai,

Greitai išardantys pačią tvirčiausią šeimyną. Ten marčios

135Su anytom kartu prie vieno stalo susėda.

Deive, tebūna laimingi tikrieji mano bičiuliai

Ir aš pats, o valdove, tegul terūpi man giesmės,

Kaip apgiedot Letò vestuves, kaip tave apdainuoti,

Kaip Apoloną išaukštint ir kaip pašlovinti tavo

140Darbus visus, šunis, lankus ir tavo vežimą.

Juo tu lengvai pakyli į rūmus galingojo Dzeuso.

Prieangy rūmų tave pasitikęs Hermis gerasis

Paima tavo ginklus, Apolonas paima stambų

Tavo medžioklės laimikį, kurį tu atneši. Buvo

145Taip bent anksčiau, kol tenai negyveno stipruolis Alkidas34.

Jau dabar nebedaro Foibas šio darbo, nes nuolat

Stovi prie vartų „Tirinto priekalas“35, laukdamas žiūri,

Ar grįždama neturì jam riebios mėsytės kąsnelio.

Šaipos visi dievai iš Heraklio, o ypač jo uošvė36,

150Kai jisai iš vežimo iškelia jautį didžiulį

Ar, už kanopos nutvėręs, išvelka šerną laukinį.

Tau jis pataria, deive, šitokiais žodžiais klastingais:

„Šaudyk kenksmingus žvėris, kad žmonės tave padėjėja,

Kaip ir mane, vadintų. Ganytis leiski po kalnus

155Elniams ir kiškiams, nes kokią žalą jie gali daryti?

Knisa pasėlius šernai, šernai daržus nuniokoja.

Jaučiai taip pat žmonėms didžiulį rūpestį kelia.

Šaudyk ir juos.“ Pasakęs šitaip, skubėdamas puola

Jis prie gausingo valgio. Ir nors per ąžuolą frigų37

160Kūnas Heraklio sudievintas buvo38, jis pats tebeliko

Didis rajūnas – tokio pat dydžio jo pilvas, koks buvo,

Kai kadaise sutiko jis ariantį Teodamantą39.

Nimfos Amnisijos elnius tavuosius iškinkiusios glosto

Ir iš Heros lankos dobilėlių trilapių jiems neša.

165Tais dobilais šeriami ir Dzeuso žirgai. Jos pripildo

Tuoj auksines statines, vandens ten tyro įlieja,

Kad šio mėgstamo gėrimo elniai sočiai turėtų.

Deive, kai tu atvykai į tėvo namus, tave ėmė

Kviesti visi dievai šalia atsisėst, bet prisėdai

170Tu greta Apolono. Kai šokdamos apsupa nimfos,

Deive, tave rateliu Egipte, prie Inopo šaltinio40,

Ar Pitanės41 šventykloje Limnėse42 (tavo Pitanė),

Ar kai tenai sugrįžti, kur Halai Arafenido43,

Kai iš skitų šalies, atsisakiusi papročio taurų44,

175Tu pareini, tada tenearia lauko manieji

Jaučiai už atlygį menką, varomi kito artojo.

Grižtų į tvartą atgal nukamuoti jie, sopančiu sprandu,

Net jeigu jie devynmečiai ilgragiai stimfajiški45 jaučiai

Būtų, mokantys puikiai versti plačiąją vagą,

180Nes visada sustabdo dievas Helijas savo

Greitą vežimą46 ir dieną ilgesnę padaro, kad šokį

Žavų galėtų stebėt. Ir šitaip diena pailgėja.

 Koks gi kalnas, kokia sala, koks uostas ir miestas

Tau mieliausi? Kurią iš nimfų tu myli labiausiai?

185Kas tavo draugė geriausia? Tai man pasakyki, o deive,

Aš kitiems apdainuosiu. Labiausiai tu mėgsti Dolichės47

Salą, Pergės48 miestą, taip pat Tajigetą49, Euripo50

Uostą. Daugiau už kitas gortinietę nimfą tu myli,

Britomartidę51, taiklią elnių žudikę. Dėl josios

190Minas52 po Kretos kalnynus bėgiojo, aistros nugalėtas.

Nimfa slapstės nuo jo – kai kada ąžuolyno paunksnėj,

Kartais pelkynuose. Minas devynis mėnesius bastės

Po pajūrio uolas ir skardžius ieškodamas nimfos,

Ir jau buvo beveik ją sučiupęs, tačiau ji nuo skardžio

195Šoko jūron, tiesiai į tinklą, paliktą žvejo,

Ir jisai gyvybę išgelbėjo nimfai. Todėl ją,

Nimfą šią, Diktina53 kidonai54 vadina, o kalną,

Nuo kurio ji nušoko, vadina Diktajo kalnynu.

Aukurus žmonės tenai pastatė, aukas atnašauja

200Ir gražius vainikus iš pušų ar mastikmedžių pina,

Bet jų rankos neliečia mirtos, nes mirtos šakelė,

Nimfai už peplo užkibusi, trukdė jai bėgti nuo Mino.

Štai kodėl ši nimfa nemėgsta mirtos. Taiklioji

Deive Ūpide55, šviesos nešėja! Vardu šitos nimfos

205Kretos žmonės dabar tave, o valdove, vadina.

Tu prielankumą savo kadaise parodei Kirėnei56,

Jai dovanodama du medžioklės šunis. Hipsejidė

Su šunimis tais varžybas prie pilkapio Jolko57 laimėjo.

Tu Kefalo, sūnaus Dejonėjo, žmoną šviesplaukę58

210Paėmei su savimi į medžioklę, valdove. Dar kalba

Žmonės, kad kaip savąsias akis Antiklėją59 gražuolę

Tu mylėjai. Jos pãčios pirmosios ėmė nešioti

Ant pečių tampriuosius lankus ir strėles su strėlinėm,

Pirmos apnuogino savo dešinį petį ir krūtį.

215Dar branginai Atalantę greitkoję, šerno žudikę60,

Jasijo61, to arkado, dukrą. Ją mokei taiklumo

Ir su skalikais medžiot. Sukviestì nugalėt Kalidono

Šerno, medžiotojai peikt Atalantės tada negalėjo,

Nes sėkmingos medžioklės įrodymas – iltys to šerno –

220Į Arkadijos žemę pateko ir ten pasiliko.

Nors patekę į Hadą Hilajas ir Roikas62 beprotis

Apmaudą griežia ant jos, tačiau jos taiklumo negali

Jie paneigt, nes neleidžia meluoti žaizdoti jų kūnai

Ir jų krauju apšlakstyta Mainalo kalno viršūnė.

225 Būki sveika, valdove, turinti daugel šventyklų,

Daugel miestų, Mileto63 gyventoja, deive Chitone64!

Tu Nelėjo laivus vedei iš Kekropijos65. Deive

Tu aukštasoste, tu, imbrasiete66 garbi, Chesijade67!

Tau Agamemnonas tavo šventykloje auką paliko68 –

230Savojo laivo vairą, nes vėjus buvai surakinus,

Kai achajai ruošės į teukrų69 miestą išplaukti,

Nes ramnuntietę70 Heleną teukrai buvo pagrobę.

Tau šventyklas dvi pastatė Proitas71: vieną paskyrė

Tau kaip Mergelei, nes jo dukras suradai, kai paklydo

235Jos ant Adzenijos kalno72, o kitą – už tavo gerumą

Lusuose73, nes išvarei tu dukroms šėlsmą laukinį74.

Tau amazonės karingos medžio skulptūrą pastatė

Prie Efeso75 pakrantėj ąžuolo švento paunksnėj.

Tau Hipò76 paaukojo auką. Valdove Ūpide,

240Iš pradžių amazonės pradėjo trypti su skydais

Karo šokį, vėliau jos į platų ratelį sustojo.

Garsiai aidėjo švilpynių garsai, kad darniai merginos

Kojas kilnotų kartu (tada nemokėjo dar niekas

Elnių kaulų pragręžt ir iš jų sumeistrauti dūdelių –

245Tai niekšybė Atėnės, elniams vėliau padaryta77).

Sklido toli garsai – ligi pat Berekinto78 ir Sardžių79,

O amazonės kojomis trypė, tarškėjo strėlinės.

Ir vėliau prie tos medinės skulptūros iškilo

Deivės didi šventykla. Aušra už ją dieviškesnės

250Ir turtingesnės šventyklos daugiau nematys. Net Pitonę80

Ji pranoksta tikrai. Ligdamidas81, akiplėša, baudės

Šią šventyklą sugriaut. Jis kimerų, kumelių melžėjų,

Ir kareivių daug vedės – lyg smėlio smiltelių. Gyvena

Jie prie sąsiaurio, ,,karvės brasta“82 kadais pavadinto

255Nuo Inacho dukters83. Nusidėjęs šitaip karalius

Tikras nelaimėlis! Jis į Skitiją jau nebegrįžo,

Kaip ir nė vienas iš vyrų, kurių vežimai stovėjo

Slėny Kajistro84. Efesą saugoja lankas tavasis.

 Būki sveika, feriete85, Munichijos86 uostų globėja!

260Niekas tegul neišdrįsta įžeist Artemidės! Oinėjas

Deivės altorių pamiršo87, ir miestą ištiko pavojus.

Elnių medžioklėj te niekas su ja taiklumu nesivaržo!

Teko brangiai išpirkt pagyrūnui Atreidui tą kaltę88.

Te nesiperša niekas šiai deivei mergelei (nei Otas89,

265Nei Orijonas125 su ja vestuvių gražių nesulaukė).

Niekas tegul neišdrįs kasmetinio šokio paniekint:

Juk atsisakius Hipò aplink aukurą šokt ašarojo.

Būki sveika, dievaite, ir giesmę širdingai priimki!

Iš senosios graikų kalbos vertė Milda Pulmonaitė (2010 m.)

---

IV. Himnas Delui

Mano širdie, kada apdainuosi tu šventąją salą –

Delą1, kuris Apoloną maitino? Nors jūroje visos

Salos Kikladžių2 yra, kurios apeigom, pagerbimais,

Himnais garsėja, bet Delas, Mūzoms pritarus, ketina

5Pirmąją vietą pelnyti, nes Foibą3, dainių globėją,

Prausė sala ši pirmoji ir vystė, ir gerbė, kaip dera.

 Taip, kaip Mūzoms nemielas poetas, Pimplėjos4 šaltinį

Drįsęs užmiršti, taip Foibui nemielas, kas Delą pamiršta.

Delui dabar skiriu aš šią giesmę, kad tik Apolonas

10Kintijas5 leistų pašlovint jo brangią, maitinusią žemę.

Delas – vėjuota sala, nederlinga, jūra ją plaka,

Ir ne lenktynėms žirgų, bet jūrvarniams ji tinkamesnė.

Tartum į jūrą įaugus, o toji, banguodama smarkiai,

Šluostos į Delą gausiąsias putas – tai Ikarijos jūra6.

15Ten tegyveno žvejai, žeberklu gaudantys žuvį.

Pyktį pamiršus, reikėtų Delą pirmiausia minėti.

Kai Okeaną7 ir Tétiją8, žmoną jo titanidę,

Salos priplaukia – Delas visąlaik kelią joms rodo.

Plaukia tuojau už Delo Kirnas – sala finikietė9,

20Ji gerbiama, ir abantų10 Makridė11, sala elopiečių12,

Ir nuostabi Sardinija bei Afroditės salelė13 –

Priplaukė ją Kipridė pirmiausia, todėl ją globoja.

Šių salų apsauga – iš tolo matomi bokštai.

Delui jinai – Apolonas. Ar apsaugą rastum tvirtesnę?

25Sienas ir akmenis gali išjudinti šaltas Borėjas14,

Nuo Strimono15 pučiąs, o dievas per amžius liks tvirtas.

Dele brangus, tave štai toks gynėjas globoja!

 Jeigu daugybė poetų tave giesmėse apdainavo,

Kokią man beįpinti? Ką mielo norėtum išgirsti?

30Ar kad pirmiausia didingas dievas16, trìdantį čiupęs,

Tą, kurį pagamino telchinai17, ir trenkęs į kalnus,

Jūroj sukūrė salas: giliai įsmeigęs į kalnus

Trìdančiu juos pakabino, pakėlė ir įvertė jūron.

Ir nuo viršaus lig pat apačios, kad žemyną užmirštų,

35Vietoj naujoj priaugino salas šias. Tavęs priauginti,

Dele, neteko, tu plaukiojai laisvas ir tavo senasis

Vardas Astèrija18 buvo, nes tu lyg žvaigždelė nušokai19

Tiesiai iš aukšto dangaus, kai vengei vedybų su Dzeusu.

Kolei dar ne Delù, o Astèrija tu vadinaisi,

40Tol auksinė Letò tavęs dar nebuvo pasiekus.

 Matė jūreiviai tave Sarono įlankoj20 plaukant

Kai jie leidos kadais keliauti laivu į Efyrę21

Iš Troidzeno22, šviesaus miestelio, tačiau iš Efyrės

Sugrįždami neregėjo tavęs: paskui greitąją tėkmę

45Siauro Euripo23, plačiai išsiliejančio, tu nuskubėjai.

Tą pačią dieną tu, jūrą prie pat Chalkidės24 palikus,

Nuplaukei Sūnijo25 link, kuris atėniečiams priklauso,

Ar link Chijo26 salos, ar link kauburio drėgno Mergelės27

(Dar tada ji Samù nevadinta), tenai mikalietės

50Nimfos28, Ankajo29 kaimynės, svetingai tave palydėjo.

Kai sutikai Apolonui suteikti vietą gimimui,

Tinkantį tau labai sugalvojo vardą jūreiviai –

Jau ne nežinoma plaukiojai jūroj30, bet kojas savąsias

Tartum šaknis tarp Egėjo bangų į gelmę įleidai.

55 Tu nepabūgai, kai širdo Herà31, o ji mylimosioms

Dzeuso visoms, kurios atžalų jam pagimdė, baisingai

Blogo linkėjo, o ypač Letò, nes vienintelė Dzeusui

Ruošės ji sūnų gimdyti mielesnį už patį Arėją32.

Taigi dėl to ir pati iš eterio visąlaik žvalgė

60Žemę, šitaip didžiai širsdama, kad sunku apsakyti,

Įsčioms Letò gimdyti neleido. Turėjo du sargus

Deivė Herà, vis stebinčius žemę: vienas, užėmęs

Trakijos Haimo33 aukštą viršūnę, sausumą lygią

Žvalgė – smarkus ir ginkluotas Arėjas, jis žirgus du savo

65Prie septynertmės Borėjo olos paruošęs jau buvo.

Sargė kita salas, plačiai nusidriekusias, žvalgė –

Tai Taumanto duktė34, atsisėdus viršūnėj Mimanto35.

Ten būdami kraštams, prie kurių Letò priartėjo,

Grasė, kad tie nepriimtų, ir vertė nuo jos nusigręžti.

70Vengė Arkadija36 jos ir Partenijonas37 – šventasis

Augės38 kalnas, – vengė senasis Fenėjas39, Pelòpo40

Žemė vengė visa, kuri prisišliejus prie Istmo41.

Tik Aigijãlas42 ir Argas43 nevengė – prie jų jinai nėjo,

Kelio nerado, nes burtais Hera buvo gavus Inachą44.

75Ir Aonija45 šalinos jos, o paskui ją plaukė

Dirkė46, su ja Strofijà171, laikydamos ranką Ismeno171,

Savojo tėvo juodaakmẽnio. Nuo jų atsilikęs

Kelią nemažą Asopas lėtasis (nes žaibas jį trenkė)47

Sruvo. Liovėsi suktis šokio ratelyje nimfa,

80Gimus tenai Melijà48, ir skruostai josios išblyško,

Kai ji ilgėjosi medžio, kurio lapiją siūbuojant

Matė viršuj Helikono49. Mūzos, manosios deivės,

Jūs pasakykit, ar medžiai su nimfom yra atsiradę?

Džiaugiasi nimfos, kada lietus jiems padeda augti,

85Verkia nimfos, kada jie lapijos savos nebetenka.

 Dar tebebūdamas įsčiose pyko ant jų Apolonas,

Tarė tikrai ne bereikšmiais žodžiais grasindamas Tebei50:

„Tebe nelaimėle, kam gi dabar tu rūstini lemtį?

Nors dar nenoriu, bet tu jau verti mane pranašauti.

90Žynio sostas trikõjis51 nerūpi dar man, pitoniečiui52,

Ir dabar dar yra nenudvėsęs didžiulis drakonas –

Padaras tas baisianasris, nuo Pleisto53 upės iššliaužęs,

Kalną Parnaso54 snieguotą devynis kartus apsivijęs.

Aš pasakysiu aiškiau negu pranašystė iš lauro55:

95Šalinkis jos ir toliau! Greit krauju tavuoju galėsiu

Savąjį lanką nuplaut – juk moters piktaliežuvės56

Atžalas priėmei tu! Man gimtinė nebūsi, nebus ja

Ir Kitaironas57. Aš tyras. Manim te tyri pasirūpins!“

 Šitaip pasakė jisai, o Letò toliau nukeliavo.

100Bet kai achajų miestai priimti Letò atsisakė,

Kai nesutiko Helikė58, kuri artima Poseidonui,

Ir Bura59 – ganykla Deksameno, Oikijo vaiko60,

Vėl į Tesaliją61 grįžo Letò. Jos vengė Anauras62

Ir Larisà63 didžioji, ir aukštos viršūnės Cheirono64,

105Ir Penėjas65, kuris per Tempių slėnį66 vingiuoja.

Negailestingąją širdį, Hera, tada tu turėjai,

Nei buvai sugraudinta, nei gaila tau buvo, kai veltui

Tarė Letò šiuos žodžius, rankas ištiesus į upę:

„Dukterys upės, Tesalijos nimfos, prašykite tėvo

110Smarkiąją tėkmę sulėtint. Jo smakrą palieskite rankom67,

Melsdamos leisti Dzeuso vaikams pasaulį išvysti

Upėje. Ftijos68 Penėjau, kam tu lenktyniauji su vėjais?

Tėve, ant žirgo greičiausio dabar tu tikrai neužsėdai.

Ar visada tu toks greitas, ar lėkti kaip vėjas pradėjai

115Tik dėl manęs? Ar tave aš priverčiau šiandien skubėti,

Nors nenorėjai?“ Bet jis negirdėjo. „Našta manoji,

Kurgi tave aš nešu? Juk nuvargusios kojos apsunko.

O Pelijone69, kalne Filirės70 jaunos, nesitrauki!

Liki, juk būna dažnai, kad liūtės aukštybėse tavo

120Vietą suranda, kai ruošias jauniklių silpnų atsivesti.“

 Liedamas ašaras gailiai, jai šitaip Penėjas atsakė:

„Ak, Letò, Būtinybė yra juk galingoji deivė.

Įsčių tavų aš, valdove, negerbti nedrįsčiau. Gimdyvę

Prausė vandenys mano ne vieną. Herà man neleidžia,

125Smarkiai prigrasė. Pažvelk ten toli, koks žvalgas jos siųstas

Viską stebi nuo kalno aukščiausio. Lengvai jis galėtų

Vandenis mano išsemti. Ir ką man daryti? Ar džiaugsmo

Daug tau suteiktų Penėjo žūtis? Teateina – iškęsiu! –

Mano lemtis! Net jeigu turėčiau, tėkmei išdžiūvus,

130Srūti per amžius sausąja vaga, net jeigu aš vienas

Tarp daugybės upių niekingojo vardą pelnyčiau.

Štai aš! Ko gi delsi? Eleĩtiją71 tik pasišauki!“

 Šitaip pasakęs jisai sulėtino srauniąją tėkmę.

Ruošės Arėjas, atplėšęs nuo žemės Pangajo72 viršūnes,

135Jas į sūkurius upės numesti, kad tėkmę paslėptų.

Jis iš aukštai sugriaudė ir smaigaliu ieties į skydą

Trenkė. Tasai suskambėjo karingai, sudrebino Osos73

Kalną, Kranono lygumą74, pakraščius Pindo75 vėjuotus.

Baimė pagavo Tesaliją visą – jinai sudrebėjo:

140Tokį galingą aidą buvo tas skydas sukėlęs.

Šitaip ir Etnos kalno76, smilkstančio dūmais, kertelės

Visos siūbuoja, kada giliai po žemėm gigantas,

Vardą turįs Briarėjo77, ant kito šono mėgina

Verstis. Sudreba krosnys po replėm kalvio Hefaisto78

145Ir dirbiniai jo kartu, o dubenys, ugnį pakentę,

Kaip ir trikojai visi išsilaksto tarškėdami baisiai.

Šitokį triukšmą tada apskritasis skydas sukėlė.

Bet Penėjas vis tiek nesitraukė ir liko toks tvirtas

Kaip anksčiau, ir greitiems sūkuriams atsirasti neleido,

150Kol jam Kojidė79 sušuko: „Gelbėkis, mielas Penėjau,

Gelbėkis! Ryžais manęs pagailėti, bet gailestis tavo

Tau neturi pakenkti! Atlygį gausi kaip dera!“

 Tarus pati pasitraukė ir, kol dar nebuvo pavargus,

Jūroj pasiekė salas, bet tos ją priimt atsisakė.

155Tai Echinadės80, laivams patogų turinčios uostą,

Ir Kerkyrà81 – sala, kuri iš visų svetingiausia.

Visos jos vengė dėl to, kad Iridė nuo aukšto Mimanto

Baisiai įširdusi vertė jas nusigręžt. Išsigando

Salos ir plaukė tolyn, prie kurių tik Letò priartėjo.

160Ji atvyko tada į Kosą82 – Meropui83 priklausė

Toji sala, šventa buveinė garsios Chalkijopės84.

Bet ją sulaikė vaiko žodžiai tokie: „Negimdyki,

Motina, šičia manęs. Salos aš neniekinu, blogo

Jai nelinkiu, čia geros ganyklos ir derlius nemažas,

165Niekur nerastum geriau, bet Moiros85 jai kitą kažkokį

Dievą paskyrė dabar – Soterų atžalą puikią86.

Jo karūna uždengs žemes, kurios makedonui87

Linkusios bus nusileist, ir salas, nusidriekusias toliuos

Nuo vakarų tolimiausių lig pat rytų, kur pakilę

170Heliją veža greitieji žirgai88. Jis pėdsakais tėvo

Seks. Be to, kažkada kažin koks visuotinis karas

Mūsų laukia. Tas karas kils, kai helenams mosuoti

Barbarai ginklais pradės ir keltų Arėją pašaukę

Iš tolimų vakarų atskubės jaunieji titanai89.

175Greitai jų daug susirinks lyg snaigių, kai pradeda snigti,

Ar kai žvaigždėtą naktį danguj žvaigždžių pasirodo.

Visos tvirtovės, miestai, kur aukštumos Delfų ir Lokrų90,

Lygumos Krisos91 ir slėniai siaurieji – dalis ta žemyne –

Bus supami iš visur ir dūmai tiršti bus matyti

180Degant kraštams gretimiems. Ir šitai bus jau ne gandas.

Patys regės prie šventyklos rikiuotėse laukiančius priešus,

Patys prie mano trikojų matys jų perpetes (nieko

Švento jau joms nebėra) ir skydus, kuriuos mums pakęsti

Būna sunku. Bet jie neprotingai galatų tautelei

185Baigtį blogą atneš. Ir dalis jų bus man dovanoti,

Dalį, kuriuos nešiojo kariai, ugnies pražudyti,

Nilo pakrantė priims92 ir išgarsins narsų karalių.

O Ptolemajau būsimas, tau aš dabar pranašauju,

Tu ateity tikrai kiekvieną dieną vis girsi

190Buvusį įsčiose žynį. Motin, ir tu paklausyki:

Vieną mažytę salelę jūroj gali įžiūrėti.

Tarp vandenų jinai klajoja, gelmė jos nelaiko,

Ji lyg plėnūnės žiedas, tik kartais ji užtakį siekia.

Plukdo ją jūroje vėjai – tai Notas93, tai Euras94. Nuneški

195Šitai salai mane, nes tikrai ji sutiks mus svetingai.“

Šitaip jam bekalbant kitos salos jūroj nutolo.

 Mylinti giesmę Asterija, atplaukei tu nuo Eubojos,

Kad kuo greičiau Kiklades pamatytum, jų gražųjį ratą.

Juk vis dar vilkosi paskui tave žolynai Geraisto95.

200… Tu drąsiai pradėjai kalbėti,96

Kai pamatei Letò, kamuojamą gimdymo skausmo:

„Hera, gali man daryt, ką tik nori. Grasinimų tavo

Aš nepabūgau. Letò, pas mane ateiki, ateiki!“

205 Taip pasakei, ir Letò vargingą klajojimą baigė.

Sėdosi ten, kur srūva Inopas97. Tėkmė jo gausiausia

Būna tada, kai vandeniu plūsti pradeda Nilas98,

Veržiasi jis iš krantų etiopiškų, vandenis lieja.

Juostą Letò atsirišo, paskui prie palmės kamieno

210Savo pečiais prisišliejo. Ją geliantis skausmas kankino,

Prakaito gausūs lašai jos oda be perstojo ritos.

Tarė kvėpuodama sunkiai: „Kam motiną, vaike, kamuoji?

Tavo sala ši, sūnau, ji plaukioja jūroje. Gimki,

Gimki, vaikeli, ir įsčias lengvai, mielasis, paliki!“

215 Žmona Dzeuso beširde, greitai tau šitą naujieną

Teko išgirsti, nes tuoj pas tave pranešėja atbėgo

Ir, neatgavus kvapo, labai išsigandus kalbėjo:

„Hera garbingoji, tu už deives kitas pranašesnė!

Tau priklausau, tau viskas priklauso, esi tu valdovė,

220Valdžią teisėtą Olimpe turi. Kitų moteriškių

Rankos nebijom. Išgirsi, kas pykčio dabar nusipelno.

Savąją juostą Letò salos vidury atsirišo!

Visos kitos salos jos vengė, priimt nenorėjo,

Tik Astèrija ją, vardu pašaukusi, kvietė,

225Tik Astèrija – jūros šiukšlė niekinga (juk šitai –

Žinoma tau). Valdove mieloji, gali juk apginti

Savo vergus, kurie tau įsakant žemę apeina.“

 Tarusi šitaip jinai ant auksinio laiptelio prisėdo

Tartum šuva Artemidės99, medžioklę pabaigęs. Jis tupi

230Prie medžiotojos kojų ausis pastatęs ir laukia,

Ką gi deivė palieps, kad tuojau galėtų įvykdyt.

Taip ir Taumanto duktė prie Heros sosto sėdėjo.

Juk niekada nepalieka vietos savosios Iridė,

Netgi kai miegas ant jos užmaršųjį sparną nuleidžia.

235Prie to paties didžiulio sosto, ant mažo kraštelio

Galvą padėjusi, priekin palinkusi, naktį ji snaudžia.

Ji niekada nenusiriša juostos prieš miegą nei greito

Apavo ji nenusiauna – jei šeimininkė palieptų

Jai nelauktai ką nors padaryt. Herà įsižeidus

240Tarė: „Taip ir toliau, suvedžiotosios Dzeuso, turėsit

Tuoktis, gimdyti slapta, bet ne ten, kur vergės vargingos

Sunkiai gimdydamos kenčia. Jūs ten, ant kyšančių jūroj

Ir plakamų vandens uolų, kaip ruonės gimdysit.

Bet ant Astèrijos pykt negaliu dėl josios kvailystės,

245Nors ir pagirt negaliu. Negerai, kad Kojidei padėjo.

Priekaištų ji nusipelno. Tik štai ką dabar pasakysiu.

Aš ją gerbiu už tai, kad vedybinio guolio suteršti

Ji nedrįso, įrodžius, kad jūra mielesnė už Dzeusą.“

 Tarė ji taip. Tada Apolono giedotojos gulbės

250Tuoj, meonų100 Paktolą101 palikusios, Delą apskriejo.

Jos septynis ratus apsuko virš kūdikio guolio.

Mūzų tai paukštės, tik jos apeigoms tinkamiausios. O vaikas

Jau vėliau pritaisė lyrai tiek stygų, kiek kartų

Virš jo gimusio gulbės skrisdamos giesmę užtraukė.

255Bet aštuntąjį kartą jos negiedojo, nes dievas

Gimęs jau buvo ir nimfos delietės, upės senosios

Dukterys, šventą Eleitijos giesmę giedojo. Aidėjo

Eteris vario spalvos nuo šitos giesmės įstabiosios.

Liovėsi pykti Herà, nes Dzeusas jos pyktį numaldė.

260Auksu pavirto visa gelmė tavoji, o Dele,

Auksu kiekvieną dieną apskritas ežeras švietė,

Aukso lapus šnareno jaunas alyvos medelis,

Auksu patvino tada gilusis vingiuotas Inopas.

Dele, pats tu pakėlei vaiką nuo žemės auksinės,

265Paėmei savo glėbin ir pradėjai šitaip kalbėti:

„Žeme, daug aukurų ir miestų turinti gausiai,

Sausumos derlios ir salos, esančios jūroj aplinkui!

Nors ir esu nederlingas, tačiau nuo manęs Apolonas

Bus pavadintas deliškio vardu. Nebus tokios žemės

270Niekur kitur, kurią koks dievas šitaip mylėtų.

Nei Kerchnidė102 didžiam Poseidonui, Lechajo103 valdovui,

Nei Kilėnės104 vietovė (ji Hermio), nei Dzeusui gimtinė105

Tiek nerūpės, kiek aš Apolonui. Ir jau neklajosiu.“

Šitaip tu pabaigei kalbą, o vaikas valgyt panoro.

275 Štai kodėl iki šiol iš salų tu švenčiausia, garsėji

Kaip augintoja dievo. Tavim nei Hadas106 nežengia,

Nei Enijò107, nei žirgai tavęs Arėjo netrypia.

Žmonės tau siunčia pirmojo derliaus dešimtąją dalį,

Tau gyventojai miestų visų dainuoja ir šoka

280Miestuos rytiniuos ir ten, vakaruos, ir ten, ties pusiauju,

(Burtai jų vietą lėmė), ir tie, kur į šiaurę nutolę108, –

Būstus ten turi tauta ilgaamžių. Pirmi jie išsiunčia

Auką109 – pluoštelį javų ir pirmąjį derlių. Pelasgai110,

Tie, gyveną Dodonėje111, auką pirmieji sutinka,

285Bet jos nesiunčia pirmieji. Jie miega ant žemės ir saugo

Skambančius garsiai indus112. Juos aukos iš tolo pasiekia.

Šventąjį miestą, paskui ir polį Melidės113 kalnuotą,

Salą abantų114, vėliau ir Lalanto115 lygumą puikią

Jos pasiekia. Tačiau tai yra dar ne viskas – dar plaukia

290Jos netoli, iš Eubojos. Šalia ten ir uostas tavasis.

Pirmos tau arimaspės116 šviesplaukės auką aukojo:

Tai Upidė, Loksò, laiminga visad Hekaergė117,

Dukros Borėjo, taip pat ir patys geriausi jaunuoliai,

Jie žmonų neturėjo ir niekad namo nesugrįžo:

295Pelnė likimo malonių ir visąlaik buvo šlovingi.

Juk ir delietės merginos, kada skambus himenajas118

Ruošias pabaigti jų mergišką metą, aukoja savąsias

Sruogas plaukų arimaspėm. Vaikinai pirmąją barzdą,

Vos ją nuskutę, skiria patiems geriausiems jaunuoliams.

300 O smilkalais pakvipus Astèrija, tavo kaimynės

Salos supa tave, lyg šokio ratelį sudaro.

Garbanotplaukis Hesperas119 tavęs netriukšmingos nemato,

Nei nutilusios, nes tavyje garsai nuolat aidi.

Pritariant lyrai jaunuoliai giesmę senojo liko120

305Gieda. Paskleidė ją nuo Ksanto121 atvykęs Olenas

Pranašas. Šoka merginos, trepsi į tvirtąją žemę.

Gausiai papuošia tada vainikais stãtulą šventą –

Atvaizdą garsų senosios Kipridės122, kurį dar Tesėjas123

Čia su jaunuoliais pastatė, kai plaukė Kretą palikęs.

310Vengė tąsyk jaunimas laukinio sūnaus Pasifajos124,

Jo baubimo baisaus, labirinto125 klaidaus ir vingiuoto.

Viešpatie, skambant kitarai, aukurą tavo apsupę,

Šoko rately jaunuoliai, o vedė visus juos Tesėjas.

Ir nuo tada visada palikuoniai Kekròpo126 pasiunčia

315Foibui atmintiną auką – lynus nuo laivo Tesėjo.

 Turinti daug aukurų, akmenuota Astèrija, argi

Koks Egėjo pirklys galėtų praplaukt tau pro šalį

Savo greituoju laivu? Net jei vėjai galingi jį gena,

Jei būtinybė jį spaudžia, vis tiek bures jis nuleidžia

320Ir nesugrįžta atgal, kol aplink tavo aukurą didį

Su kitais, rimbu plakami, nepašoka rately,

Kol nepakramto alyvos, šventojo medžio, kamieno,

Savo rankas atmetę atgal, nes paprotį tokį127

Delo nimfa sumanė – žaidimą mažam Apolonui.

325 O salų židiny turtingas, būki tu sveikas!

 Te Apolonas bus sveikas ir tu, o Letò pagimdyta128!

Iš senosios graikų kalbos vertė Viktorija Staišiūnaitė (2012 m.)

---

VI. Himnas Demetrai

Kai nešama šventa pintinė1, jūs, moterys, tarkit:

„Džiaukis, Demetra2, auginanti visa ir teikianti gausą!“

Kai nešama šventa pintinė, akis į ją kelkit,

Bet, neįšventintos, venkit iš aukšto žiūrėt. Nei mergaitei,

5Nei moteriškei, nei tai, pasileidusiai plaukus, neleista,

Kaip ir mums, išalkusioms, spjaudyt išdžiūvusiom lūpom.

Iš debesų Hesperas3 (kada jis ateis?) pasirodė,

Vienas Hesperas, kuris atsigert įkalbėjo Demetrą4,

Kai pagrobtosios dukters5 ji pėdsakų veltui ieškojo.

10Kaip, valdove, tave į vakarus nunešė kojos,

Ten, kur žmonės juodi6, obuoliai auksiniai kur noksta7?

Šitiek laiko buvai nesiprausus, nevalgius, negėrus,

Triskart perbridai tu Acheloją8 sidabroverpetį

Ir kiekvieną iš tų per amžius tekančių upių.

15Triskart prisėdai šalia Kalichoro9 versmės apdulkėjus,

Saulės nualinta, nieko nevalgius ir nieko negėrus.

Ne, neminėkime to, dėl ko Demetra sielvartavo.

Daug geriau prisimint, kaip ji poliui įstatymus davė,

Kaip javus ji pirmoji nupjovė ir žemėj paklojus

20Pėdus pametė jaučiams sumindyt. Tada Triptolemas10

Buvo išmokytas žemdirbio darbo šaunaus. Prisiminti

Mums geriau (kad niekas nedrįstų įstatymų laužyt),

[Kaip kadaise deivė atkeršijo Erisichtonui11].

 Dar ne Knide12 gyveno pelasgai13 tada, bet šventajam

25Dotijuj14. Alką įkūrė Demetrai jie ten, prisodino

Medžių daugybę – pro juos net strėlė nebūtų pralindus.

Pušys kerojo, didžiulės guobos, kriaušės laukinės,

Obelys, duodančios vaisių saldžių, ir vanduo gintarinis

Tryško iš žemės gelmių. Patiko deivei tas kraštas

30Lygiai kaip ir Ainà15, Trijopijas16 ar Eleusinas17.

Bet kai Trijopo giminę dievas globėjas apleido,

Mintys nedoros užvaldė Erisichtoną, todėl jis

Išlėkė, dešimtis dvi tarnų pasiėmęs stipruolių,

Tarsi gigantų, kurie pajėgia net miestą pakelti.

35Davė šitiems tarnams jis kirvukų ir kirvių. Begėdžiai,

Jie visi kartu nuskubėjo į alką Demetros.

Augo ten tuopa didžiulė. Jos šakos eterį siekė.

Mėgo nimfos prie jos pramogauti vidurdienio metą.

Šioji tuopa pirma pakirsta suvaitojo skausmingai.

40O Demetra, tuoj pajutus, kad medis šventasis jos kenčia,

Tarė, supykus labai: „Kas medžius šventuosius man kerta?“

Ir tuojau Nikipe18 pasivertė (buvo paskyrę

Ją gyventojai polio žyne), belaikančia rankoj

Ir vainikus, ir aguonas. Per petį jai raktas karojo.

45Ji, siekdama apraminti nedorėlį vyrą, pasakė:

„Vaike, kuris kerti medžius, dievams paskirtuosius,

Vaike, nustoki, vaike, didžiai gimdytojų trokštas,

Liaukis ir savo tarnus atitrauk, kad tik nesupyktų

Mūs Demetra valdovė, jog niokoji josios šventovę!“

50Tas, pažvelgęs nuožmiau, nei liūtė Tmaro19 kalnyne

Į medžiotoją žiūri, kai vos tik jauniklių sulaukia,

Sako, kad būna tada jos akys pačios baisiausios,

„Traukis! – pasakė. – Jei ne, į tave aš kirvį paleisiu!

Medžiai šie dengs man namus, kuriuose ligi valiai puotausiu

55Savo draugų apsupty maloniai praleisdamas laiką.“

Šiuos jaunuolio žodžius įsiminė tuoj Nemesidė20.

Baisiai supykus tada Demetra atvirto į deivę,

Liečiančią kojomis žemę ir siekiančią galva Olimpą.

Apmirė jo palydovai, kai deivę išvydo, iš karto

60Medžiuose vario kirvius palikę leidosi bėgti.

Deivė paleido tuos žmones, kadangi turėjo paklusti

Jie šeimininko valiai, bet jam ji įširdusi tarė:

„Ką gi, gerai, šunie, gerai, namus sau statykis,

Kelsi juose puotas, dažnai ten švęsti galėsi!“

65Tarusi šitaip nelaimę ji paruošė Erisichtonui.

Alkį užleido jam greit – nenumaldomą, smarkų, didžiulį,

Teikiantį kančią. Tas alkis tarytum liga jį kamavo.

Ką tik nelaimėlis valgė, to vėl jam norėjos. Nešiojo

Maistą jam dvidešimt vyrų, o dvylika vyną jam pilstė,

70Nes jisai Dionisą21, ne vien tik Demetrą užgavo.

Tas, kas Demetrą įžeidžia, supykdo ir Dionisą.

 Gėdijos savo sūnaus jo tėvai ir niekur neleido

Nei puotaut, nei pietaut: tam rasdavo kokią nors dingstį.

Kvietė varžybose jį Itonietę22 Atėnę pagerbti

75Ormenidai23 atvykę, bet motina tuoj jiems atsakė:

„Jo nėra, į Kranoną24 jis vakar išvyko dėl šimto

Jaučių skolos.“ Poliuksò, gimdytoja Aktorijono25,

Kartą atėjusi prašė abu – ir Trijopą26, ir sūnų –

Į vestuves, kurias savo vaikui ruošės iškelti,

80Bet prislėgta šeimininkė pravirkusi tarė: ,,Trijopas

Vienas ateis, nes šernas sužeidė Erisichtoną

Pindo27 papėdėje, jis devynias dienas negaluoja.“

Ko tik tu nemelavai, o motina, mylinti sūnų!

Jeigu kas kviečia į puotą: „Išvykęs Erisichtonas.“

85Jeigu vestuvėsna: „Diskas sužeidė Erisichtoną.“

Ar „Nuo žirgo nukrito“, ar „Otrijuj28 bandą skaičiuoja.“

Jis tuo metu namuose per dienas puotaudamas valgė,

Šlamštė devynias galybes maisto. Išsiplėtė skrandis,

Šitaip jam ryjant, tačiau lyg į kokią gilumą jūros

90Leidosi valgiai visi, pasotinti jo neįstengę.

Kaip ant Mimanto29 sniegas ar vaškas atokaitoj saulės

Tirpdamas nyksta, taip nyko ir kūnas Erisichtono.

Greitai iš vargšo vien gyslos, oda ir kaulai beliko.

Verkė ir motina jo, ir seserys graudžiai dejavo,

95Jį išmaitinus žindyvė ir dešimt tarnaičių raudojo,

O Trijopas patsai, už žilos galvos susiėmęs,

Kreipėsi į Poseidoną, nematantį visko, kas vyksta:

,,Ak, apsimetėli tėve, pažvelki į savo anūką,

Jeigu aš tavo sūnus ir dukters Ajolo30 Kanakės31!

100Šitas mano sūnus – nelaimė! Geriau jau man būtų

Savo rankom palaidoti jį, Apolono pašautą,

Nei sūnaus akyse matyti žvėrišką alkį!

Sunkią ligą nuo jo atitrauk arba pasiėmęs

Pats jį maitinki, nes mano stalai išmaitint neįstengia.

105Nusiaubtos mano arklidės ir jų aptvarai ištuštėję,

Gyvulio jokio nerastum – jam patiekė viską virėjai,

Net asilėnus atrišo nuo mano didžiųjų vežimų.

Jis ir karvę suvalgė, Hestijai32 motinos skirtą,

Ir lenktynių ristūną, ir karo žirgą surijo,

110Net ir katę, kurios prisibijo maži gyvūnėliai.“

 Kol Trijopo pastogėj išteklių maisto netrūko,

Tol vien gimti namai šią nelaimę žinojo. Kai dantys

Erisichtono namus turtingus tuštinti baigė,

Kryžkelėj vaikas karaliaus tada atsisėdęs praeivių

115Prašė, kad duotų jam kąsnį, ir vaišių likučių maldavo.

 O kad su priešu tavu man, Demetra, netektų draugauti

Nei gyventi šalia – tokie blogi man kaimynai!

 Tepasigirsta balsai, merginos ir moterys, jūsų:

„Džiaukis, Demetra, auginanti viską ir teikianti gausą!“

120 Ir kaip žirgai keturi baltakarčiai gabena pintinę,

Taip mūsų deivė didi, plačiųjų valdų šeimininkė,

Vėl ateis, nešdama mums šviesų pavasarį, šviesią

Vasarą, rudenį, žiemą, stebės įdėmiai, kaip jie keičias.

Kaip mes einam per miestą basos, paleidusios plaukus,

125Taip mūsų kojos ir galvos tebūna sveikos! Kaip neša

Aukso pripiltas gražias vėtykles vėtyklių nešėjos,

Taip šio aukso gausaus ir mums niekada tenetrūksta!

Link pritanėjo33 tegu neįšventintos moterys eina,

O į deivės šventyklą tegu įšventintos žengia,

130Jei tik šeštos dešimties jos neperkopė. Laukiančios vaiko,

Kenčiančios skausmą, į deivę Eleitiją34 tiesiančios ranką,

Eina tegul kiek įstengia ir joms gėrybių visokių

Dosniai suteiks Deò35, kai jos tik nueis į šventyklą.

Deive, liki sveika, gerovę ir santarvę polio

135Saugok, ir mums laukuose tu derlių nokinki, auginki

Jaučius, vaisius ir javus subrandinki, priartinki pjūtį,

Taiką atneški, kad tas, kuris pasėjo, nupjautų!

 Būk maloninga, triskart maldauta deivių valdove!

Iš senosios graikų kalbos vertė Viktorija Staišiūnaitė (2010 m.)

---