Apie Izraelio literatūrines premijas

Izraelio literatūros atstovai (rašytojai, poetai, literatūros kritikai, pjesių autoriai) buvo ir yra pagerbiami bei skatinami toli gražu ne viena literatūros premija, tad ir laureatų kiekis atrodo įspūdingai. Ne veltui žydai vadinami knygos tauta, nes norinčių rašyti ir rašančių (pakanka vien laureatų) yra tikrai nemažai. Tiesa, kartais kyla pagrįstų klausimų, kuo remiantis vienam ar kitam literatūrinė premija buvo suteikta, be to, ir pačių premijų svoris nėra vienodas. Dažna jų aiškiai apsibrėžusi vienokius ar kitokius ideologinius rėmus (tarkim, 2012-tais buvo įsteigta Sionizmo premija už kūrybinę (taip pat ir literatūrinę) veiklą. Ne vienas jos laureatas, tarp jų ir rašytojas A. B. Yehoshua, prisipažino nustebęs ją gavęs. Arba Icchako Sade premija už kūrinį karine tematika), kitos, nors jų ideologija ir ne tokia akivaizdi, yra ne mažiau politiškai ir kultūriškai angažuotos. Izraelio kontekste pernelyg daug premijų sąlygiškai mažame ir užsisklendusiame literatų pasaulyje, regis, apsunkina laureatų atrankos procesą. Visas apdovanojimų mechanizmas sukasi uždarame rate: sudėtinga rasti nešališkus atrankos komisijos narius, o nugalėtojai kartojasi ir dažnu atveju būna lengvai nuspėjami. Kaip yra taikliai pažymėjusi profesorė Nancy E. Berg, premijos daugina premijas. Tikimybė tapti literatūros premijos laureatu tiesiogiai priklauso nuo jau sukauptų premijų bagažo. Literatūros premijų rekordininkais yra tapę vadinamos „Naujosios bangos“ rašytojai Amos Ozas ir A. B. Yehoshua bei vėlesnės kartos kūrėjas D. Grossmanas (Altermano, Agnono, Shlonskio, Brenerio, Niumano, Bernšteino, Sapiro, Bialiko, Izraelio valstybės ir Ministro pirmininko Eškolio Levio literatūros premijos). Šių kūrėjų, atsiribojusių nuo realistinio pirmtakų stiliaus bei ideologinio kolektyvizmo, platus akiratis ir atvirumas leido ištrūkti į platesnius literatūrinius vandenis ir liautis virus nacionaliniame katile. Jie buvo įvertinti ir užsienio literatūros premijomis, jų kūriniai gausiai verčiami į užsienio kalbas. Nesiimsiu plačiau jų aptarinėti, juolab kad lietuvių skaitytojai turi galimybę ir patys susipažinti su jų kūryba. Svarbiausias šio straipsnio tikslas – plačiau aptarti penkias literatūros premijas: Bernšteino, Sapiro, Bialiko, Izraelio valstybės ir Ministro pirmininko Levio Eškolio ir paminėti kelis jų laureatus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį ne tik dėl įsimintinų jų kūrinių, bet ir juos gaubiančių politinių prieštarų bei dviprasmybių.
Bernšteino premija – kasmetinis literatūros apdovanojimas, įsteigtas 1978 m. ir skiriamas jaunesniems nei penkiasdešimtmečiams hebrajų kalba rašantiems kūrėjams. Žymiausi jos laureatai prozos kategorijoje: Chaimas Beeras (1980) už romaną Nocot (Plunksnos) (Naconalinis jidiš knygos centras šį romaną išrinko iš šimto geriausių žydų literatūros kūrinių); Amos Oz (1983) už knygą Menucha nechona (Tobulas poilsis), Davidas Grossmanas (1985, 1993); Meir Shalevas (1989) už kūrinį Roman Rusi (Rusiškas romanas); Elona Kimchi (1999) už autobiografinį romaną Suzana bechija (Verkianti Suzana); Ronit Matalon (2009) už knygą Kol caadeinu (Mūsų žingsnių balsas); Saidas Kashua (2011) už romaną Guf sheni jechid (Vienaskaitos antras asmuo); Dror Mishani (2004) už romaną Efsharut shel alimut (Smurto galimybė); Dorit Rabinyan (2015) už romaną Gader chaya (Gyvatvorė).
Norėtųsi išskirti ir vieną šios premijos laureatą poezijos kategorijoje – Rojų Hasaną. Premija jam buvo suteikta 2015 m. už poezijos rinkinį Ha klevim she navchu be jeldutenu haju chasumei pe (Šunys, skaliję mūsų vaikystėje, buvo užčiauptais nasrais). Jo kūryba yra laikoma svarbia mizrachim (Vidurio Rytų ir Š. Afrikos šalių kilmės žydų) pasipriešinimo prieš aškenazių politinį ir kultūrinį (ir literatūrinį) įsitvirtinimą dalimi. Nuslopus aktyviam politiniam Juodųjų panterų pasipriešinimui, ilgainiui jis persikėlė į kultūrinę plotmę. R. Hasanas – vieno tokio poetinio (politinio ir socialinio?) judėjimo Ars poetica lyderis. Judėjimo pavadinimas buvo pasirinktas ne atsitiktinai: hebrajų kalbos žargono žodžiu „ars“ yra paniekinamai vadinamas skonio stokojantis žmogus, paprastai Rytų kilmės žydas (mizrachim). R. Hasano eilėraščio „Aškenazių valstybė“ pradžia yra aiški aliuzija į Lėjos Goldberg eilėraštį „Iš mylimo krašto eilių“: Aškenazių valstybėj pražydo migdolmedis, / Aškenazių valstybėj laukiama svečio, / kuris ilgai neužsibus. (…) Aš tinginys, / Aš – visa tai, ko kadaise nebuvo, / Kai čia dar viskas balta buvo. / Aš destrukcija, / Griuvėsiai. / Baisus niekšas, / Į teismą atėjęs / Įstatymų laužytojas su kipa ant galvos. Pabaigoje poetas atsiriboja nuo tokios valstybės ir jos aukštinamų rašytojų bei poetų, kitaip tariant, aškenazių literatūrinio establišmento: Negedėjau Kaniuko, / Suplėšiau Natano Zacho knygas. / Nešvęsiu nepriklausomybės, / Kol neturėsiu savo valstybės.
Nežinia, kodėl poetui užkliuvo būtent šie aškenazių kilmės literatūros atstovai, gali būti, kad pasirinkti atsitiktinai dėl poetinio rimo ir ritmo. Natanas Zachas (miręs šių metų lapkritį) – Bialiko ir Izraelio valstybės literatūros premijų laureatas, vienas garsiausių moderniosios Izraelio poezijos balsų. Paralelių toli ieškoti nereikia. Kitados ir pats N. Zachas garsėjo prieštaringomis kalbomis bei maištinga dvasia. Jaunystėje (6-ame dešimtmetyje) jis buvo sukilęs prieš anuomet įsitvirtinusią lyrikos tradiciją ir net parašęs manifestą Mintys apie Altermano poeziją, kuriame aršiai kritikavo perdėtą sionizmo poetų jausmingumą ir suformavo naujas poezijos rašymo taisykles. Regis, čia ne prošal būtų padaryti nedidelį viražą į moderniosios žydų poezijos ištakas. Jos pradininkais yra laikomi Chaimas Bialikas ir Shaulis Tchernikovskis, abu gana skirtingi poetai, kūrę ir gyvenę dar iki valstybės susikūrimo. Natanas Altermanas, Avrahamas Shlonskis, Lea Goldberg (Izraelio literatūros premijos laureatai) – sionizmo dvasia alsuojantys dainiai, valstybės kūrimosi liudytojai, priklausę poetų grupei „Jachdav“, kuri priešinosi savo pirmtakų, ypač Bialiko, rašymo stiliui, nors, tikra ironija, pirmieji du tapo Bialiko literatūros premijos laureatais. Nors dažnai priešiškai žvilgčiodami į savo pirmtakus, visi žydų moderniosios poezijos pradininkai yra kilę iš tos pačios rusiškos arba lenkiškos, kitaip tariant, aškenaziškos, kultūros, todėl ne veltui R. Hasanas Izraelį vadina „aškenazių valstybe“. Maža to, jau brandaus amžiaus N. Zachas pakurstė ne tik ideologinę, bet ir etninę ir rasinę ugnį pareiškęs, kad iš Rytų šalių kilę žydai yra kur kas žemesnės kultūros už Europos žydus. Jo žodžiais kalbant, „vieni atėję iš aukštos Vakarų Europos kultūros, kiti išlindę iš urvų.“ Tai sukėlė nemenką atgarsį visuomenėje, buvo rašomos peticijos, kad N. Zacho kūryba būtų pašalinta iš pagrindinių ir aukštųjų mokyklų programos. Galbūt kaip tik dėl šitokių išsišokimų jaunajam mizrachim kilmės poezijos maištininkui R. Hasanui ir knieti „suplėšyti“ garbaus poeto knygas. Kitas jo taikinys – Joramas Kaniukas – ryški asmenybė, tikras plunksnos meistras (amžinybėn iškeliavęs 2014), 29 knygų autorius, Bialiko ir Sapiro literatūros premijų laureatas (pastaroji už autobiografinį romaną 1948-ieji). Prie šio rašytojo dar grįšiu aptardama Sapiro premiją.
Ne visai suprantama, kodėl R. Hasanas J. Kaniuką pasirinko kaip „stagnacinį“ aškenazių literatūros simbolį, nes nuolat maištaujanti rašytojo asmenybė, kovojanti su įsitvirtinusia politine, kultūrine ir literatūrine tradicija, regis, turėtų būti artima socialiai jautriam jaunajam poetui, nesvarbu, kad jų etninė kilmė ir skiriasi.
Ne ką mažiau politinių debesų temdo ir dar vieno Bernšteino premijos laureato (už romaną Guf šeni jechid (Vienaskaitos antrasis asmuo) arabų kilmės hebrajų kalba rašančio Saido Kashua kūrybinę padangę. S. Kashua plunksnos ėmėsi dar mokydamasis prestižinėje Menų ir mokslų akademijoje Jeruzalėje. Remdamasis asmenine patirtimi, ką reiškia Izraelyje būti arabui ir kaip apibrėžti savo tapatybę, bei supratęs, kiek abi tautos – žydai ir arabai – menkai pažįsta viena kitą, todėl dažnai vadovaujasi stereotipais, jis pasišovė izraeliečiams papasakoti Palestinos ir palestiniečių istoriją, o kad būtų suprantamiau, į pagalbą pasitelkė humorą ir absurdą kaip meninės raiškos priemones. Ilgainiui S. Kashua kūryboje iškilo spalvingas asimiliuoto arabo šiuolaikinėje Izraelio visuomenėje portretas. Minėtame romane susipina du siužetai: vienas, susijęs su sėkmingai karjeros laiptais kopiančiu arabų kilmės advokatu, kitas – su socialiniu darbuotoju Amiru. Be to, juodu sieja viena moteris, advokato žmona. Dėl savo panašumo su globojamu sunkiu žydų kilmės ligoniu Jonatanu, vegetuojančiu po vienos karinės operacijos, Amiras tiesiogine šio žodžio prasme perima jo tapatybę. Kaip pažymi literatūros kritikas Arikas Glasneris, romane ironiškai pažvelgiama į arabų pastangas įsilieti į „sėkmingos“ žydų visuomenės dalį. Tokius arabų kilmės „naujuosius izraeliečius“ galima vadinti „naujaisiais žydais“, arba, jei žvelgtume plačiau, novorišais, nebeturinčiais aiškių tautinių ribų. Šią tapatybės temą S. Kashua plėtojo rašydamas savaitines satyrines publikacijas laikraštyje Ha-aretz bei kurdamas scenarijų humoristiniam TV serialui Avoda aravit (Arabų darbas), kurio pagrindinis veikėjas arabų kilmės žurnalistas, mėginantis pritapti prie visuomenės elito. Laviruodamas ant plonytės užsitęsusio politinio konflikto linijos S. Kashua neišvengiamai sulaukė kritikos ir iš žydų, ir iš arabų stovyklų. Pirmieji žėrė priekaištų, esą rašytojas pernelyg aršus kairiųjų pažiūrų radikalas, besišvaistantis antisionistiniais pareiškimais. Arabai savo ruožtu priekaištavo, kad Kashua rašo hebrajų, o ne gimtąja arabų kalba, kuri yra viena svarbiausių arabiškosios tapatybės sudėtinių dalių. Galiausiai, kaip pats sakė, pralaimėjęs kovą, kuria siekė sukurti nors mažumėlę lygesnę visuomenę, kurioje nebūtų neigiamai pabrėžiama tautinė individo kilmė, ir prisidėti prie sėkmingesnio žydų bei arabų sugyvenimo, 2014 m. S. Kashua su šeima išvyko į JAV. Kai 2018 m. buvo patvirtintas Izraelio Nacionalinis įstatymas, skelbiantis, kad Izraelis yra žydų valstybė, o tai netiesiogiai reiškia, kad žydų kilmės piliečiai iškeliami virš arabų kilmės Izraelio piliečių ir arabų kalba netenka nacionalinio statuso, S. Kashua The NY Times rašė, kad Izraelis pasiuntęs aiškią žinutę savo arabų kilmės piliečiams, kad jis nenori jų matyti ir mieliau renkasi žmones, gimusius svetur, kalbančius svetima kalba, niekada nemokėjusius jam jokių mokesčių ir pan. Žmonės, kuriems pasisekė vien todėl, kad juos pagimdė žydų kilmės motina, kone per naktį gali įgyti Izraelio pilietybę, įsilieti į valdančiųjų rasę ir įgyti viršenybę prieš ten gimusius ir ištisas kartas gyvenančius autochtonus. Regis, vienintelė viltis milijonams palestiniečių – tai susirasti žydų kilmės motiną, kuri juos įvaikintų. Beje, maždaug 180 Izraelio rašytojų (tarp jų Amos Ozas, A. B. Yehoshua, Zerua Shalev, Orly Castel-Bloom, Etgar Keretas) kreipėsi į ministrą pirmininką prašydami atmesti šį prieštaringai vertinamą įstatymą, kuriam įsigaliojus nebelieka vietos demokratijai.
2015 m. Bernšteino premiją gavo dar viena politinio skandalo neišvengusi rašytoja Dorit Rabinyan už romaną Gader chaja (Gyvatvorė). Šiame kūrinyje aprašoma palestiniečio ir žydės meilės istorija, užsimezgusi Niujorke ir nutrūkusi jai sugrįžus į Tel Avivą, o jam – į Vakarų Krantą, kur juodu išskyrė politiniu atžvilgiu neįveikiama siena, nesvarbu, kad geografiškai – vos valanda kelio. Didžiausia intriga yra tai, kad pasakojimas remiasi tikra knygos autorės ir palestiniečių menininko Hasano Hourani, nuskendusio netoli Jafos uosto, meilės istorija. Galima sakyti, šis romanas – žydų ir palestiniečių santykių tragedijos išraiška. Knygą perskaitė ir radikalios dešiniosios valdžios atstovų. Praėjus metams po jos pasirodymo, Švietimo ministerijos nutarimu romanas buvo pašalintas iš mokyklinės programos, kaip sakoma, dėl to, kad Izraelio kariai jame vaizduojami kaip „sadistai“ ir „karo nusikaltėliai“ ir dėl kilusios grėsmės, kad „išsitrins palestiniečių ir žydų tapatybių ribos“. Rašytojai buvo visokeriopai grasinama. Tiesa, ir šis valdžios akibrokštas visuomenėje neliko be atgarsio. A. B. Yehoshua, kurio romano Meahev (Meilužis) viena siužetinė linija taip pat sukasi aplink tokią „uždraustą“ meilę, piktinosi, kad žengusieji tokį žingsnį ne tik neišmano, kas yra tikroji literatūra, bet šitokiu savo elgesiu „diskvalifikuoja ir daugelį kitų knygų, pjesių bei kino filmų, kurių kiekvienas savaip bando nagrinėti sudėtingus mūsų ir tarp mūsų gyvenančių bei mūsų okupuotų mažumų santykius“. Lazda išties turi du galus. Nežinia, koks būtų buvęs knygos likimas, jei ji nebūtų patekusi į politinio ginčo sūkurį, bet, kaip taikliai yra pasakęs kino režisierius Federicas Felinis, cenzūra – tai valdžios apmokėta reklama, todėl kilęs skandalas dvigubai ar trigubai padidino romano pardavimų apimtis. Kaip teigia pati rašytoja, nepaisant viduramžius primenančių valdžios veiksmų, vilties teikia tai, kad tie žmonės vis dar tiki, jog „knyga pajėgi daryti pokyčius žmonių sielose“.
Sapiro premija
Ši kasmetinė premija teikiama už literatūros kūrinį hebrajų kalba. Pavadinta Pinhaso Sapiro, buvusio Izraelio finansų ministro, vardu, premija įsteigta 2000 m. Ji atspindi Man Booker premijos laureatų atrankos procesą, kai didžiųjų šalies leidyklų pateiktų kandidatų galiausiai sudaromas trumpasis galimų laureatų sąrašas. Prizą skiria valstybinė loterija Mifal HaPais. Atrinkti kandidatai dalyvauja literatūriniuose renginiuose visos šalies mastu, o žmonės raginami statyti už savo favoritą. Pergalės atveju valstybinė loterija jiems išmoka piniginius prizus.
Ši premija, piniginiu požiūriu skalsiausia, sulaukė nemažai kritikos ir prieštaringo vertinimo dėl to, kad pernelyg dažnai į prizininkų sąrašus patenka bestseleriai ar, kaip vėliau paaiškėja, laiko egzamino neišlaikantys literatūros kūriniai. Poetas ir leidėjas Ronas Dahanas ragino apskritai panaikinti šią premiją, nes esą ji nėmaž nepaiso savo išsikeltų tikslų – skatinti kokybiškos literatūros kūrimą ir „vartojimą“. Dėl panašių priežasčių boikotuodami šią premiją savo kandidatūras atsisakė pateikti tokie literatūros grandai kaip A. Ozas, Aharonas Appelfeldas, A. B. Yehoshua ir D. Grossmanas. 2003 m., regis, dėl absurdiškos priežasties – neatitiko reikalaujamų žodžių kiekio standarto – nugalėtojo vainiko neteko Etgaro Kereto apsakymų knyga Anihu (Aš Esu). Vėliau toks reikalavimas buvo atšauktas. 2006 m. buvo pakeistos taisyklės ir dėl kūrinio kalbos – kandidatūras galima teikti ir kitomis (ne hebrajų) kalbomis rašantys Izraelio piliečiai. Tų metų Sapiro premijos laureatas Ronas Leshemas už savo debiutinį romaną Im jesh Gan Eden (Jei yra Rojus) gavo ir Icchako Sade premiją, skiriamą už kūrinį karine tematika.
2009 m. Sapiro premija apskritai niekam nebuvo įteikta. Nugalėtoju buvo išrinktas Alono Chilo romanas Achuzat Dadžani (Dadžani nausėdija), pasak atrankos komisijos išvadų, „už subtilų epochos perteikimą, komiškų ir dramatiškų scenų sampyną, tinkamai atmieštą romantikos ir sarkazmo doze.“ Knygoje vaizduojama XIX a. pabaigos Palestina pirmosios žydų imigrantų bangos laikotarpiu. Romaną sudaro du dienoraščiai – talentingo arabų berniuko Salo ir istorinės asmenybės, garsaus agronomo Chaimo Margalijoto Kalvariečio, iš turtingų arabų supirkinėjusio žemes ir dalijusio jas atvykusiems žydams. Tai lyg du skirtingi žvilgsniai į tuos pačius įvykius. Kaip ir abiejų veikėjų tarpusavio santykiai yra tarsi žydų ir arabų santykių atspindys. Romanui pasirodžius pasipylė kritika dėl žydų ir palestiniečių įvaizdžių bei jų tarpusavio santykių vaizdavimo. Rašytojas ir literatūros kritikas (Bernšteino premijos laureatas) Arikas Glasneris tvirtino, kad romane justi „flirtavimas ir dorovinio dėsnio iškraipymai“, nes žydai be išimties vaizduojami kaip morališkai blogi, o palestiniečiai – silpni ir teisingi. Sionizmą bandoma pateikti kaip kolonializmo atmainą. A. Glasneriui antrindamas garsus rašytojas A. Megedas (Bialiko, Brenerio, Agnono, Izraelio valstybės literatūros premijų laureatas) pavadino romaną „antisionistinio kūrinio pavyzdžiu“. Praėjus kelioms dienoms po laureato paskelbimo Haaretz pasirodė straipsnis, kuriame buvo atskleisti A. Chilo asmeniniai ryšiai su vienu iš komisijos narių. Lyg šito dar būtų maža, buvo pareikšti kaltinimai ir dėl skaitytojų klaidinimo bei istorinių faktų iškraipymo. Ch. Margalijoto Kalvariečio giminaičiai ėmė reikšti pretenzijas, kad rašytojas romane panaudojo tikrus šio istorinio veikėjo gyvenimo faktus, ir padavė jį į teismą. Šis leido pagrindinio veikėjo vardą ir pavardę pakeisti į Izaoko Lomanskio, nesinaudoti Kalvariečio rankraščiu ir įžangoje paminėti, kad istorija yra išgalvota. Anuomet pagrindinei A. Chilo varžovei R. Matalon, pasak daugelio literatūros kritikų, turėjusiai gauti Sapiro premiją, tais pačiais metais kaip savotiška kompensacija buvo suteikta Bernšteino premija.
Darsyk grįšiu prie Sapiro premijos laureato Joramo Kaniuko, kuris jau minėtas kaip patekęs į poeto R. Hasano „nemalonę“. J. Kaniukas – Palmacho kovotojas, stovėjęs priešakinėse linijose valstybės priešaušryje ir sužeistas per Nepriklausomybės karą. Tiesa, susikūrus valstybei, rašytojas kaip įmanydamas stengėsi nuo viso to atsiriboti ir į tai, kas vyko jo šalyje, pažvelgė ironiškai, neslėpdamas kartėlio ir nusivylimo. Kaip pats yra sakęs, „valstybės, prie kurios kūrimosi prisidėjau, seniai neliko, o tai, kuo ji tapo, manęs nebedomina. Apgailėtina buka, pilna ydų, tamsumo, sunkiai serganti, tokia ji ilgai netemps. Mes tikėjomės visiškai kitokios“. Šis nusivylimas atsispindi ir Kaniuko kūryboje, kuri yra persmelkta ironijos, satyros ir juodojo humoro, jo rašymo stilius prilyginamas K. Vonegutui. Kaniuko kūrybai įtaką padarė ne tik kovos už Nepriklausomybę, bet ir praleistas dešimtmetis JAV, kur jis bičiuliavosi su tokiomis asmenybėmis, kaip M. Brando, Ch. Parkeris, Billie Holliday. Galbūt kaip tik dėl to jį būtų sudėtinga laikyti savo kartos atstovu (ir literatūrine, ir politine prasme). Kaniuko kūryba yra kur kas artimesnė postmodernizmo stiliui, jis prisiliečia prie tokių temų, kaip Nepriklausomybės karas, Holokaustas, okupuotos teritorijos, tėvų ir vaikų santykis, senėjimas. Aptardamas romaną 1948-ieji, istorikas Motis Golanis teigia, kad knygoje perteikta asmeninė atmintis, neįsipareigojusi kanoniniam Nepriklausomybės karo naratyvui. Pats rašytojas dar knygos pradžioje įspėja skaitytoją: „Galiu prisiminti arba galiu išgalvoti prisiminimą.“ 2011 m. rašytojas žengė precedento neturintį žingsnį – laimėjo teisinę kovą prieš valstybę pareikalavęs, kad jo dokumentuose statusas „žydas“ būtų pakeistas į „be religijos“. J Kaniukas apgailestavo, kad „valstybės pamatai buvo statomi ant religijos, o ne tautos, kuria, „jau beveik buvome tapę. Deja, įstrigome civilizacijos prieškambaryje, o religija prilipo prie mūsų lyg dėlė“.
Dar viena, mano nuomone, išskirtinė Sapiro premijos laureatė yra Orly Castel Bloom, įvertinta 2015-siais už romaną Ha-roman ha-mitzri (Egiptietiškas romanas). O. Kastel Bloom – viena ryškiausių ir įdomiausių Izraelio postmodernistinės literatūros atstovių. 1999 m. ji pateko į 50 įtakingiausių Izraelio moterų sąrašą. Siurrealistinis ir poetinis jos rašymo stilius išjudino tradicinius žydų/Izraelio literatūros pamatus, subtiliai perteikdamas nuogą, neretai šokiruojančią tarsi sudužusio veidrodžio tikrovę. Be premiją laimėjusio romano, minėtinas ir ankstesnis jos kūrinys – romanas Doli Siti, kuris yra itin vykęs literatūrinis distopinės visuomenės pavyzdys (šalia F. Kafkos, R. Brėdberio, K. Čapeko, K. Voneguto), pelnęs tarptautinį pripažinimą ir patekęs į UNESCO geriausių literatūros kūrinių sąrašą (UNESCO Collection of Representative Works). Pasak literatūros kritikės Karen Grumberg, rašytojos kūryboje, reiškiančioje nerimą ir kritikuojančioje visuomenės normas, gausu juodojo humoro, satyros, parodijos ir sarkazmo. Castel-Bloom, panašiai kaip E. Keretas, pasitelkusi humorą, atranda naujas raiškos priemones, o tai leidžia į banalius dalykus pažvelgti originaliai, baisius paversti vienaip ar kitaip priimtinais. Pasak kai kurių literatūros kritikų, knyga Egiptietiškas romanas yra pati „radikaliausia“ Castel-Bloom knyga. Joje pasakojama apie iš Egipto kilusią žydų šeimą (ir autorės šeima kilusi iš tos šalies); romane susipynę istoriniai ir autobiografiniai faktai. Pasakojimas pradedamas nuo žydo, neišgirdusio Mozės raginimo ir likusio Egipte. Dar viena šeimos atšaka Kastilai paliečia 1492-ųjų žydų persekiojimą Ispanijoje ir pabėgėlių temą. Kitų knygos dalių veiksmas rutuliojasi kibuce ir Tel Avive. Šią knygą galima laikyti šeimos saga, bet, kaip visuomet nutinka su O. Castel-Bloom, nieko nėra taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak Sapiro premijos atrankos komiteto išvadų, regis, įprasta šeimos istorija tampa nevaldoma ir virsta originaliu pasakojimu, kurio įvykių eiga itin netikėta; šį pasakojimą galima laikyti viso Izraelio istorija, kurios anksčiau dar niekada nebuvo papasakota.
Po 2003 m. įvykusio nesusipratimo šią premiją už knygą Takala be katze galaktika (Kliūtis galaktikos gale) 2018 m. gavo ir politiškai mažiau aktyvus Etgaras Keretas, rašymo stiliumi, radikaliu humoru ir siurrealistiniais vaizdiniais kur kas artimesnis Orly Castel-Bloom kūrybai. Trumpų novelių rinkinyje autorius paliečia tokias temas, kaip Izraelio visuomenė, eutanazija ir vienatvė.
Kasmetinė Bialiko literatūros premija buvo įsteigta 1933-siais tautos poeto Chaimo Nachmano Bialiko šešiasdešimtmečio proga. Premija teikiama už ryškius literatūrinius pasiekimus. Ją yra gavęs ne vienas žydų tautos poetas ir rašytojas, kūręs ir gyvenęs dar iki valstybės susikūrimo, kaip, beje, ir pats Bialikas. Tarp žymiausių hebrajų literatūros klasika tapusių jos laureatų: jau minėti poetai Sh. Tchernikovskis, A. Shlonskis, N. Altermanas, Zalmanas Shazaras (vėliau tapęs ir Izraelio valstybės prezidentu), Yehuda Amichai. Bialiko premiją net du kartus (1934 ir 1950) yra gavęs ir Nobelio literatūros premijos laureatas Shmuelis Josephas Agnonas. 1948 m. ši premija buvo paskirta vokiečių kalba rašiusiam Maxui Brodui, rašytojui ir garsiam Franso Kafkos leidėjui, be kurio pasaulis nebūtų turėjęs Kafkos Pilies ir Amerikos. Bialiko premija už poeziją 1978 m. suteikta ir iš Lietuvos kilusiam ir Izraelyje prieštaringai vertinamam sovietinio partizaninio judėjimo dalyviui Abbai Kovneriui, rašiusiam hebrajų ir jidiš kalbomis. (Beje, jis buvo įvertintas ir prestižine Izraelio literatūros premija). 1979 m. šios premijos laureatu tapo šiuolaikinis rašytojas, žydų istorijos kronininku vadinamas Aharonas Appelfeldas (miręs 2018 m.). Patyręs Holokausto siaubą Appelfeldas nepanoro rašyti realistinių prisiminimų ar autobiografinio žanro romanų ir savo patirtis transformavo rašydamas lyriškus prozos kūrinius, pasižyminčius alegoriniu stiliumi. Kaip A. Appelfeldas yra apie save sakęs: „visos keturiasdešimt mano knygų priklauso mano gyvenimo sagai. Visos tarpusavyje susijusios, kiekviena į mano gyvenimą žvelgia iš skirtingo kampo.“ Akis į akį susidūręs su tamsiausiomis žmogaus pasąmonėje glūdinčiomis jėgomis rašytojas renkasi alegorinę ir mitologinę kalbą, kuri leidžia atskleisti ribines patirtis, sunkiai pasiduodančias realistiniam stiliui, ir piešti pasaulio dualumą, kur visada yra persekiotojai ir persekiojamieji. Pagrindinė Appelfeldo kūrinių tema – žydų gyvenimas Europoje. Pasak literatūros profesoriaus Jigalio Švarco, rašytojo kūryboje nuolat kovoja dvi be galo prieštaringos jėgos: viena siekia pamiršti, kita surinkti paskutinius atminties trupinius. Žymiausi Appelfeldo kūriniai, kuriuose justi dvasinis veikėjų – Holokaustą išgyvenusių asimiliuotų žydų – sąstingis ir negebėjimas integruotis į visuomenę: Katerina, Bartfus ben ha-almavet (Nemirtingasis Bartfusas), Ha-ish she lo pasak lishon (Žmogus, nepaliovęs miegoti; pastaroji 2013 m. buvo patekusi į trumpąjį Man Booker sąrašą) ir kt. Garsus amerikiečių novelistas Philipas Rottas, pažinęs A. Appelfeldą asmeniškai, pavertė jį savo knygos Operacija Šeilokas (Operation Shylock) veikėju. Jos veiksmas vyksta Izraelyje Pirmosios intifados laikotarpiu, kai šalyje vyko vieno su naciais kolaboravusio koncentracijos stovyklos prižiūrėtojo teismas.
Dar vienas Bialiko premijos laureatas (1997), kurį reikėtų išskirti, yra Joshua Kenazas (miręs šių metų spalį nuo Covid-19), kairiųjų pažiūrų žmogaus teisių gynėjas, politikoje aktyviai nesireiškęs. Žymiausias jo romanas Hitganvut jechidim (Persekiojimas, angl. Infiltration), 2007 m. įvardytas kaip viena iš dešimties įtakingiausių istorinių knygų apie Izraelio valstybę. Romano veiksmas vyksta karinėje stovykloje, kurioje apmokomi jauni šauktiniai, turintys įvairiausių fizinių trūkumų. Kaip pažymi rašytojas D. Mishani, toks fizinės reabilitacijos ir kūnų „taisymo“ įvaizdis ironiškai pasirinktas kaip sionistinio „naujojo žydo“ idealo siekimas. Sionistinėje literatūroje „naujasis žmogus“ iškyla kaip priešprieša fiziškai ir dvasiškai suluošintam tremties žydui. Ši karinė stovykla yra visos Izraelio visuomenės mikrokosmas, kurioje jos veikėjai, skirtingų etninių, kultūrinių ir religinių tradicijų atstovai, kovoja su asmeninėmis traumomis ir bando susikalbėti, bet nuolat kyla įvairių konfliktų ir nesusipratimų. Jigalis Švarcas šį romaną pavadino „žmogaus inžinerija“. Atsiskleidžia straipsnio pradžioje minimas aškenazių ir mizrachim nesusikalbėjimas ir tarpusavio priešprieša, kurią išryškina mūsų jau aptartas poetas R. Hasanas. Aškenaziai romane įkūnija utopinę, su tikrove nieko bendra neturinčią Izraelio istoriją, o mizrachim – perdėm kūnišką ir stokojančią vizijos realybę. Pasak D. Mishani, sionistinis naratyvas yra destruktyvi ir represyvi vaizduotė, nenorinti pastebėti mūsų kūno trūkumus. J. Kenazas atsisakė prestižinės Izraelio premijos. Kaip pažymi hebrajų kalba rašančių rašytojų asociacijos prezidentas Zvika Niras, raytojas šiam žingsniui ryžosi, nes „nepanoro spausti rankų laureatams, kurių pasaulėžiūra nesutampa su jo paties žmogaus teisių ir vertybių samprata“. Pats metas plačiau šią premiją aptarti.
Izraelio valstybės premiją įvairiose srityse (tarp jų ir literatūros) skiria Izraelio vastybė. Ji yra laikoma garbingiausiu įvertinimu ir teikiama per Izraelio Nepriklausomybės dienos minėjimą dalyvaujant valstybės prezidentui ir ministrui pirmininkui. Premija įsteigta 1953-siais anuometinio Švietimo ministro Ben Ciono Dinoro iniciatyva. Ši premija yra sulaukusi daugiausia prieštaringų vertinimų ir kritikos, nes, kaip atrodo, yra labiausiai politizuota ir nacionalizuota. Su ja susiję įvairūs nesusipratimai vyko nuolat. Tarkim, 1993 m. ministras pirmininkas Icchakas Rabinas grasino boikotuosiąs iškilmes, jei iš laureatų nebus išbrauktas Jeshayahu Leibowitzas, intelektualas, biochemijos ir neurofiziologijos, taip pat ir judaizmo bei Vakarų filosofijos profesorius, nes Izraelio vykdomą politiką okupuotose Palestinos teritorijose yra pavadinęs nacistine ir įspėjo dėl dehumanizacijos pavojaus okupacijos aukoms. Kilus audrai, jis pats atsiėmė savo kandidatūrą. Izraelio literatūros premija atspindi konservatyvųjį šios srities sparną, nes tarp jos laureatų dominuoja aškenazių kilmės, dažniausiai dešiniosios politinės pakraipos vyrai. 2015 m. premijos politizavimas pasiekė dar neregėtą lygį, kai ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu atvirai išsakė nuogąstavimus, kad pernelyg daug „antisionistinių ekstremistų“ yra paskiriama į Izraelio literatūros laureatų atrankos komisiją ir nušalino du jos narius: profesorių Arielį Hirschfeldą ir Avnerį Holzmaną. Protestuodamas vienas komisijos narys, šiame straipsnyje jau ne kartą minėtas literatūros profesorius Jigalis Švartzas pats pasitraukė iš komisijos ir pakvietė kitus pasekti jo pavyzdžiu. Iš trylikos komisijos narių liko tik du, be to, vienas po kito savo kandidatūras atsiėmė ir daugelis nominantų: rašytojai Chaimas Beeras, Sami Michaelis, Davidas Grossmanas, pasak kurio, toks ministro pirmininko žingsnis yra „ciniškas ir destruktyvus ir kėsinasi į dvasios, minties ir kūrybos laisvę“. Tiesa, tai nesutrukdė D. Grossmanui Izraelio literatūros premiją laimėti 2018-siais (beje, atrankos komisijos pirmininkas buvo tas pats Netanyahu nušalintasis prof. Avneris Holzmanas). Galbūt ją buvo nuspręsta paskirti po tarptautinio rašytojo įvertinimo, kai 2017 m. jo romanas Sus echad nichnas lebar (Į barą įžengia arklys) laimėjo prestižinę Man Booker premiją. Paragintas advokato Netanyahu sprendimą atšaukė, bet nepataisoma žala jau buvo padaryta. Po kelių savaičių, galbūt siekiant nukreipti dėmesį nuo kilusio skandalo, Izraelio literatūros premijos laureatu buvo paskelbtas Erezas Bitonas, pirmasis mizrachim kilmės žydų poetas. Dideliu poeto nuopelnu, už kurį skirta valstybinė premija, laikomas „mizrachim tapatybės, kaip neatsiejamos Izraelio paveikslo dalies, įtvirtinimas“.
1992 m. Izraelio premija buvo suteikta arabų kilmės rašytojui Emiliui Habibiui už arabų literatūrą (vienam iš trijų krikščionių, apskritai gavusių šią premiją). Toks arabų kultūros atstovo pagerbimas galėjo būti susijęs ir su tais pačiais metais rinkimus laimėjusio ministro pirmininko Icchako Rabino vykdoma politika, kuri buvo sutelkta į santykių su arabais gerinimą ir kurios rezultatas – Oslo taika bei Izraelio – Jordanijos taikos sutartys. Žymiausias Habibio kūrinys, satyra Slaptasis Saido gyvenimas. Pesoptimistas, kuriame humoristiškai atskleidžiamas arabų gyvenimas Izraelio valstybėje ir netiesiogiai išreiškiamas pasipriešinimas okupacinei valdžiai. Dėl Izraelio valstybinės premijos kilo aršūs debatai tarp arabų intelektualų. E. Habibis buvo kaltinamas stojęs „antiarabiškos“ Izraelio valstybės politikos pusėn, nors, jo paties tvirtinimu, tai viso labo tik nedidelis žingsnelis į arabų kultūros ir tautos pripažinimą.
Ministro pirmininko, dar vadinama Levio Eškolio, premija yra skiriama nuo 1969 m. Kasmet gali būti išrenkama iki keturiolikos literatūros laureatų, todėl skaičius išties stebina. Ši premija buvo sulaukusi kritikos, kad tie patys komisijos nariai, gavę premiją, vėliau ją paskiria tiems, kurie jiems patiems ją kadaise paskyrė. Iš gausybės laureatų išskirsiu tik kelis, kurie, mano nuomone, yra verti dėmesio, be to, gavę ir kitų literatūros premijų. Jau minėti Orly Castel-Bloom (2001 ir 2011) ir Saidas Kashua (2004 ir 2005 už literatūrą hebrajų kalba), Dahlia Rabikowitz, poetė Agi Mishol, rašytojai Sara Blau, Alexas Epsteinas, Zerua Shalev, Niras Baramas.
Nors, kaip sakė prof. Nancy E. Berg, dažnai literatūros premijos laureatų atranka rašytinio žodžio meną sumenkina iki grožio konkurso lygio, o komisijos narių pasirinkimas geriausiu atveju būna subjektyvus, o blogiausiu – korumpuotas, nepaisant to, šių premijų neįmanoma vertinti vienareikšmiškai. Jos skatina skaityti, tiesa, ne visada geriausią literatūrą, prailgina laureatų kūrinių gyvenimą, padidina knygų pardavimą ir atkreipia užsienio leidėjų dėmesį. Izraelio literatūros kontekste premijos neretai tampa politinio ir pilietinio nepasitenkinimo ar net kovos lauku. Ne vienas laureatas (ir šalyje, ir užsienyje) dažnai pabrėžiamas kaip aršiausias valdžios priešininkas, todėl meninė kūrinio vertė kartais nustumiama į antrą planą, o kilęs skandalas padidina jo skaitomumą tik kaip tam tikra pasipriešinimo forma. Tiesa, baksnojimas pirštu į vienų ar kitų kūrėjų ignoravimą tautiniais ar etniniais sumetimais dažnai išjudina ledus ir bent jau trumpam priverčia atidžiau pažvelgti į „užmirštuosius“, nors tada kyla pavojus, kad įvertinimas nebūtų tik pastangos „pataisyti“ tendencingą statistiką, nieko bendra neturinčios su kokybiška literatūra. Matyt, šito ne visada įmanoma išvengti. Šiaip ar taip, tarp tarptautinį pripažinimą pelniusių literatūros atstovų yra daugiau kairiosios pakraipos rašytojų, demokratiją vertinančių kovotojų už žmogaus ir lygias visų piliečių teises, dažnai neįtinkančių valdžios atstovams, kurių daugumą sudaro gana radikalūs dešinieji. Peršasi išvada, kad tarptautiniu mastu pripažintas plunksnos meistras, neužsidaręs siauruose nacionaliniuose rėmuose, gali būti tik plačiai mąstantis, toli žvelgiantis, tolerantiškas ir socialiai jautrus žmogus.