Kristina Svarevičiūtė. Graikų literatūros mozaika

Šių metų vasario 9-ąją, Pasaulinę graikų kalbos dieną, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2021-uosius paskelbė Graikų literatūros metais. Tai tapo paskata ir galimybe burtis prie naujų darbų, paminėti atmintinas datas, padiskutuoti apie vertimo subtilybes ir, žinoma, pristatyti graikų literatūrą – antikinę ir naująją. Su pastarąja mūsų skaitytojai nėra gerai pažįstami, nors vertimų turime ne tiek jau mažai, o garsiausio graikų rašytojo Niko Kazandzakio išversti beveik visi reikšmingiausi kūriniai. Šiame „Hieronymus“ numeryje rasite graikų literatūros vertimų sąrašą. Čia publikuojame ir ankstyvosios poezijos bei XX a. pabaigos – XXI a. pradžios prozos vertimus. XIX amžiaus dainius, Graikijos himno žodžių autorius Dionisijas Solomas lietuviškai prabyla pirmą kartą. Poeto kūryba yra atskaitos taškas graikų literatūros istorijoje, itin svarbi literatūrinės kalbos raidai ir norminimui, todėl nuo 2017 m. jo mirties dieną ir minima Pasaulinė graikų kalbos diena. XX a. 3 dešimtmečio vadinamosios prarastosios kartos vedlio Kosto Kariotakio eilės lietuviškai skelbiamos taip pat pirmą kartą. Iš gyvenimo anksti pasitraukęs poetas amžininkams darė milžinišką įtaką, jo kūryba mėgstama iki šių dienų1.

Pokyčiai visuomenėje ir literatūroje. Žlugus 1964–1974 m. karinei diktatūrai, Graikijoje įvykę dideli politiniai ir socialiniai pokyčiai iš esmės pakeitė šalies gyvenimą. Ji suartėjo su kitomis Europos valstybėmis, atsivėrė pasauliui, ryšiams ir įtakoms. Šios permainos paveikė ir literatūrą, 1974 m. prasidėjo naujas jos etapas. Literatūros kritikas, rašytojas Dimostenis Kurtovikas 2021 m. „Patakio“ leidyklos išleistoje studijoje „Alyvmedis ir liepa: Graikija ir pasaulis, žmogus ir Istorija 1974–2020 m. graikų prozoje“, kuria remiuosi šiame straipsnyje, pastaruosius dešimtmečius skiria į du laikotarpius, tarp kurių brėžia 1989–1992 m. takoskyrą. Iki 1990 m. aktyviai reiškėsi iki 1950-ųjų gimę rašytojai. Šie autoriai, vadinami vertybių prozos atstovais, nepasidavė bendrai demokratėjančios visuomenės permainų vėjų sukeltai euforijai, įžvelgdami ir neigiamą pokyčių pusę, neapibrėžtas vertybes ir orientyrus, miesčioniškumą, vis didėjantį atotrūkį tarp kaimo ir miesto, egzistencinės tuštumos jausmą. D. Kurtovikas minėtų negerovių ištakomis laiko pokarį ir pilietinio karo traumą, kuri graikų literatūroje juntama iki mūsų dienų. Vyresniosios kartos atstovės Galatijos Sarandi tekstai iš 1972 m. išleisto apsakymų rinkinio „Atmink Vilnių“ puikiai atskleidžia rašytojos lyriškos, melancholiškos prozos esmę: joje paprastai nedaug veiksmo, gilinamasi į herojų išgyvenimus, jų vienatvę, tačiau neignoruojamas ir veikėjus žeidžiantis išorinis pasaulis. Rinkinį jungia (ne)laisvės tema – pilietinės ir vidinės laisvės, laisvės visuomenėje ir šeimoje. Jis ne tik per stebuklą sugebėjo įveikti cenzūros užkardas, bet „suklydus“ buvo net apdovanotas. Žinoma, prie to prisidėjo ir Ezopo kalba, kurioje pasitelkiami lietuviški motyvai.

Pakitus moters padėčiai visuomenėje, smarkiai padaugėjo moterų rašytojų. D. Kurtoviko teigimu, nuo XX a. paskutinio dešimtmečio literatūroje prasideda moterų epocha. Vyresnio amžiaus rašytojos dažniausiai kalba apie sunkumus moters kelyje, tačiau apskritai kūrėjos imasi pačių įvairiausių temų ir rašymo būdų. Žymiausia graikų magiškojo realizmo atstovė Zirana Zateli (Zyranna Zateli, g. 1951) sulaukė populiarumo Graikijoje ir užsienyje. Joana Karistiani (g. 1952) yra parašiusi ne vieną romaną, susijusį su jūra, kuriai graikų literatūroje – prozoje ir poezijoje – tenka svarbus vaidmuo. Elenė Ladja (g. 1945), pirmuosius kūrinius publikavusi XX a. 8 dešimtmečio pradžioje ir iki šiol aktyviai leidžianti romanus ir apsakymus, apdovanota įvairiomis literatūros premijomis, išsiskiria filosofijos ir antikinės kultūros išmanymu, kūriniuose nuolat gilinasi į gėrio ir blogio esmę, tikėjimą ir išdavystę, įvairius etikos klausimus.

Istoriškumas ir asmeniškumas. Žlugus diktatūrai, prozoje visuomenė užleido vietą individui, rašytojų dėmesys nukrypo į asmenį, tačiau, nors įvairiais metodais išreiškiamas subjektyvus požiūris, pasakojime, kaip ir anksčiau, svarbus istorinis laukas ir visuomenės pjūvis. Nemažai rašytojų baigė istorijos mokslus, viena iš tokių Rėja Galanaki (g. 1947), kuri gilinasi į skirtingų epochų Graikijos gyvenimo aktualijas, įvykius ir istorines asmenybes. Ji laikoma viena iš pagrindinių graikų istorinio romano atnaujintojų. Nors grynai istorinių romanų rašoma ne tiek daug, istorijos tema dažnai būna viena iš sudedamųjų pasakojimo linijų. Toks pavyzdys galėtų būti Maros Dukos (g. 1947) romanas „Nekaltieji ir kaltininkai“2, kurį kai kurie kritikai priskiria istoriniams romanams, tačiau pati rašytoja jo tokiu nelaiko, nors gausi istorinė medžiaga, susijusi su Kreta ir Mažosios Azijos katastrofa bei apsikeitimu gyventojais tarp Graikijos ir Turkijos, sugula į vieną iš pagrindinių pasakojimo sluoksnių. Taigi istorinis kontekstas yra svarbus ir subjektyviam pasakojimui. Pastaraisiais dešimtmečiais itin dažnas pasakojimas pirmu asmeniu. Prie subjektyvaus asmeninio pasakojimo kūrinių galima priskirti vieną iš garsiausių XX a. graikų romanų, iškilaus rašytojo ir dramaturgo Pavlo Matesio (1933–2013) romaną „Šuns motina“, išleistą 1990 m., nors, Kurtoviko nuomone, graikai jį perskaitė kitaip. Graikų absurdo literatūros atstovo Matesio kūrinys nėra nei socialinis, nei psichologinis. Pagyvenusi moteris pasakoja savo gyvenimą psichiatrui, tad monologas negali būti laikomas patikimu, personažas kuria savo pasaulį, nors romane pateikiama plati pokario panorama. Kūrinį šiltai sutiko itin daug skaitytojų, jis sulaukė nemažai dėmesio ir gerų įvertinimų užsienyje. Christas Chomenidis (g. 1966) romane „Nikė“, išleistame 2014 m., pasitelkia savo šeimos išgyvenimus. Romanas, sukurtas po rašytojo motinos Nikės, garsaus kairiųjų veikėjo dukters, mirties ir pavadintas jos vardu, pasakoja „vaikų, gimstančių su našta ant pečių, jos neatsisakančių, bet ir nepalūžtančių, istoriją“ – Graikijos XX amžiaus istoriją. Kūdikystėje atsidūrusi tremtyje, paauglystėje gyvenusi slaptą gyvenimą pogrindyje, mergina drąsiai ieško savo kelio. Vangelio Chatdivasiliu žodžiais, Chomenidis perteikia ištisos epochos politinį ir socialinį klimatą, tačiau jo pasakojimas sąmoningai išlaikomas toli nuo pagrindinių Istorijos kelių. Kritiko nuomone, rašytojui pavyko svarbiausia – atriekti plonas, kupinas jaudulio istorijos riekeles, gebančias akimirksniu perduoti mums vidinį virpulį. 2021 m. lapkričio mėn. šiam kūriniui skirta Europos Parlamento literatūros premija (Prix du livre européen).

Trumpoji proza ir nauji žanrai. Pagrindiniai graikų prozos žanrai yra apsakymas, novelė ir romanas; pastarasis ypač išpopuliarėjo XX a. pabaigoje ir kurį laiką užgožė trumpąją prozą. Tačiau apsakymas, nuo kurio prasidėjo šiuolaikinės graikų prozos istorija XIX a. 9 dešimtmetyje, visada buvo mėgstamas tiek rašytojų, tiek skaitytojų. Trumposios prozos grįžimas į pirmąsias gretas susijęs ne tik su jaunesnių kūrėjų, derinančių graikų ir Vakarų literatūros tradicijas, pasirinkimu – jis sutapo su ekonominės krizės metais ir sumenkusia leidyba.

Vienas iš paskutinių šių Graikų literatūros metų darbų yra lietuviškai leidžiama graikų apsakymų rinktinė „Raudonos šukos“. Ji supažindina su aštuonių rašytojų, penkių vyrų ir trijų moterų, kūriniais, parašytais beveik per 50 metų3. Pastaraisiais dešimtmečiais rašomi ir didelės apimties romanai, leidžiama daug grafinių romanų, atveriančių „ne tik dialogus tarp literatūros ir istorijos, fantastikos ir realizmo, bet ir pokalbius su kitomis kultūros formomis“4.

Po 1974-ųjų Graikijoje atsirado kraštutinių kairiųjų grupuočių, kurios vykdė išpuolius ir žmogžudystes, tačiau negalvojo apie politinę perspektyvą. Pagrindinė organizacija „Lapkričio 17-oji“, įvykdžiusi 23 žmogžudystes, buvo atskleista ir sunaikinta 2002-aisiais. Literatūroje terorizmo tema atsirado 1987-aisiais. Bene stipriausiu šio žanro kūriniu laikomas Ario Marangopulo (g. 1948) romanas. Kaip teigia Kurtovikas, rašytojas ieškodamas graikų terorizmo ištakų, rodydamas jo populistinius tikslus atsigręžia į pokarį, pilietinį karą ir neišsipildžiusius lūkesčius. Įdomus tris romanus šia tema parašiusio Dimitrio Nolo požiūris. Iš pradžių „baudėjams“ simpatizuojama, paskui einama prie savotiško pasidžiaugimo teisingumu ir užuominos apie bausmę, galiausiai rašytojas imasi teroristus kritikuoti ir demitologizuoti; sakoma, kad toks požiūrio kitimas atspindi dalies visuomenės jausmus.

Šiandien populiarius detektyvus Graikijoje rašo gausus įvairias studijas baigusių rašytojų būrys. Graikų detektyvas perėmė socialinio romano funkcijas, tačiau paliečia ir egzistencinį lauką. Žanro pradininku Graikijoje laikomas Janis Maris (1916–1979), parašęs beveik 50 romanų. Pirmieji detektyvai spausdinti žurnaluose. Kritikai ilgai juos ignoravo, o jų pripažinimas siejamas su Petro Markario (g. 1937) detektyvų išpopuliarėjimu, pirma užsienyje, paskui ir Graikijoje. Pirmas rašytojo detektyvų serijos romanas „Vakaro žinios“ išleistas 1995 m. Markaris tuomet jau buvo garsus dramaturgas, garsiausio graikų kino režisieriaus Teodoro Angelopulo filmų scenaristas, todėl jam buvo lengviau atverti kelią iki tol menkintam žanrui, ir šis nuo 2017 m. turi savo kasmetinę literatūros premiją.

Graikų literatūrai nesvetima alegorija, parabolė, utopija ar distopija. Siaubinga realybė perteikiama be vietos ir laiko nuorodų, tačiau skaitytojui nekyla abejonių, kad kalbama apie jo laikų visuomenę. Tokių kūrinių universalumą ir aktualumą gali iliustruoti intelektualią literatūrą kuriančio ir verčiančio Dimitrio Dimitriadžio (g. 1944) kūrinys „Mirštu kaip šalis“, neretai pavadinamas „graikišku Armagedonu“. Kūrinys, parašytas 1978–1979 m., anuomet buvęs populiarus, XXI a. krizės akivaizdoje, regis, suskambėjo naujai, matyt, dar aktualiau nei jo parašymo metu, yra statomas teatrų scenose. D. Dimitriadis yra ir vienas iš įdomiausių graikų autorių, savitai interpretuojantis antikinius siužetus, paprastai pradedantis pasakojimą nuo jų pabaigos.

Ekonominės krizės metais į prozą sugrįžo anksčiau populiarios socialinės temos, pradėtas vartoti terminas „krizės literatūra“. Tačiau krizės kartos rašytojai – kuriems 35–40 metų – daug laisviau nei jų pirmtakai renkasi temas bei žanrus ir pripažįsta, jog į savo laikotarpio krizę gilinasi retai, nemažai iš jų simpatizuoja fantastikai.

Krizės laikotarpiu išleistas ir Makio Cito (Makis Tsitas, g. 1971) romanas „Dievas yra liudytojas“ (2013 m.). Pelnęs 2014 m. Europos literatūros premiją, išverstas į dvylika kalbų. Graikijoje, turinčioje nemažai literatūros premijų, šis apdovanojimas vertinamas gana skeptiškai, tačiau Cito kūrinio pripažinimas niekam nekelia abejonių. Amžiaus pradžioje Atėnuose gyvenantis penkiasdešimtmetis Chrisovalandis su humoru pasakoja tragišką savo gyvenimą. Karštai tikintis, tačiau besipiktinantis dvasininkais, dažnas viešnamių lankytojas, nukamuotas darbdavių ir moterų – norėtų vesti anglę ar švedę, bet vis susideda su graikėmis ar rusėmis – ir savo šeimos, su kuria vis dar gyvena, dažnai keičia darbus ir dėl savo nelaimių kaltina kitus. Tik nuo skaitytojo požiūrio priklauso, ar vadinsime romaną parodija, užjausime nelaimėlį Chrisovalandį, ar juoksimės iš jo prieštaringų postringavimų.

Gamtiškumas. Naujojoje graikų literatūroje, tiek prozoje, tiek poezijoje, daug vietos skiriama gamtai. D. Solomo poemose ar XX a. 9 dešimtmečio kartos apsakymuose tai galima paaiškinti glaudžiu žmogaus ir gamtos ryšiu, gyvenimu gamtoje, kaime, salose. Miestai augti Graikijoje pradėjo vėliau, po Antrojo pasaulinio karo. Pasikeitus graikų santykiui su aplinka, nuo XX a. antrosios pusės kinta ir jos vaizdavimas, tačiau iš literatūros ji neišnyksta. Žmogus vis dažniau įžūliai kišasi į aplinką, pertvarko ją siekdamas savo vartotojiškų tikslų, ir dėl to dažnai yra baudžiamas. Šios griaunančios veiklos atgarsių literatūroje pasitaiko jau senokai, o XXI a. suskamba itin garsiai.

Po 2021 m. vasaros gaisrų, pradėjus kalbėti apie ekologinę katastrofą, aplinkosauga tampa viena iš skaudžiausių šiandienos aktualijų ir, matyt, literatūros lauke įsitvirtins ilgam. Michalis Makropulas (g. 1965), studijavęs biologiją, gyvenantis Lefkados saloje, vasaras leidžiantis Epyre, 2019 m. išleido novelę „Juodas vanduo“, itin tamsiomis spalvomis vaizduojančią Epyro regiono ekologinę situaciją ir vietos gyventojų tragediją, sukrečiančią ir verčiančią susimąstyti. 2020-aisiais išėjo rašytojo novelė „Jūra“, atiduota į spaudą dar prieš pandemiją. Tai mokslinės fantastikos žanro (pastaraisiais metais itin sparčiai populiarėjančio tarp rašytojų) kūrinys apie klimato katastrofą ir naują virusą. Ne mažiau įtaigus ir įdomus trumpus apsakymus rašančio Janio Palavo (g. 1980) gamtiškas pasaulis (apsakymų rinkinys „Vaikas“, išleistas 2018 m.). Rašytojas, pasakodamas apie savo gimtosios Makedonijos kaimą, kalba apie žmogaus prigimtį, žiaurumą ir mirtį, jo santykius su kitais žmonėmis, su gamta ir veiklą, nukreiptą prieš gamtą.

Kai kurių minėtų autorių kūrinių ištraukas rasite šiame „Hieronymus“ numeryje, kitų kūrinius į lietuvių kalbą esame išsivertę anksčiau, treti galbūt dar sulauks mūsų leidėjų dėmesio. Džiaugiamės, kad Graikų literatūros metais Lietuvoje išleidome kelias naujas graikiškas knygas, paskelbėme straipsnių ir vertimų periodikoje, ir tikimės, kad dėmesys graikų literatūrai nebus laikinas, o paskatins ja domėtis ir ateityje.

---